Civilinė byla Nr. 3K-3-470/2007 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.5; 30.6
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. lapkričio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K. ir akcinės bendrovės „Grigiškės“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovams A. K., akcinei bendrovei „Grigiškės“, uždarajai akcinei bendrovei „Grigiškių komunalinis ūkis“ dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teisinės registracijos panaikinimo, buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: valstybės įmonė Registrų centras, notarė D. M. U.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2005 m. sausio 26 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad jos duktė L. J. nuomininkės teisėmis gyveno vieno kambario bute (duomenys neskelbtini) ir įgijo teisę šį butą privatizuoti. Ieškovės duktė 1991 m. spalio mėnesį padavė privatizavimo komisijai pareiškimą, susitarimą dėl buto privatizavimo, pažymą apie šeimos sudėtį, taip pat buvo surašytas buto įkainojimo aktas. 1992 metų pradžioje L. J. visiškai sumokėjo pinigus už buto privatizavimą, ieškovė, norėdama padėti dukteriai, sumokėjo dalį lėšų. Ieškovės duktė nespėjo užbaigti buto privatizavimo, nes 1992 m. vasario 14 d. mirė. Sunkiai sirgdama ir būdama ligoninėje, ieškovės duktė parašė įgaliojimą savo tėvui, kad jis dukters vardu sudarytų ginčo buto pirkimo–pardavimo notarinę sutartį, tačiau ši dėl atsakovo neveikimo nebuvo sudaryta. Ieškovės teigimu, jos duktė, būdama ginčo buto nuomininkė, pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo tinkamas nuomojamo buto pirkimo–pardavimo subjektas, šiame įstatyme nustatyta tvarka ir terminu išreiškė norą įsigyti gyvenamąsias patalpas nuosavybėn, atliko įstatyme nustatytus veiksmus, būtinus subjektinei nuosavybės teisei į butą įgyti privatizavimo būdu, todėl tarp L. J. ir atsakovo AB „Grigiškės“, kaip buto privatizavimo subjekto, susiklostė specialiame įstatyme nustatyti teisiniai santykiai dėl buto privatizavimo, o atsakovo elgesys, vilkinant buto pardavimo sutarties sudarymą, prieštaravo Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, galiojusių iki 2001 m. rugpjūčio 11 d., reikalavimams. Ginčo sandoris nebuvo patvirtintas dėl atsakovo kaltės, todėl pagal CK yra pagrindas pripažinti šį sandorį galiojančiu. Pagal CK teismas šalies, įvykdžiusios sandorį, reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Sandoris nebuvo patvirtintas dėl atsakovo neveikimo, todėl buvo pagrindas šį sandorį pripažinti galiojančiu. Be to, įstatyme nurodyta, kad tais atvejais, kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą AB „Grigiškės“, prokuratūrą, kitas institucijas dėl buto privatizavimo proceso užbaigimo, tačiau prašymai nebuvo patenkinti, o butą privatizavo atsakovė A. K., nors tokios teisės neturėjo. Ieškovė prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes praleido jį dėl svarbių priežasčių – savo interesus bandė ginti, kreipdamasi į kitas institucijas, tikėdama, kad tokie interesai bus apginti; po vienintelės dukters, kuriai buvo tik 24 metai, mirties ieškovė patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, susirgo sunkia liga, gydėsi ne tik namuose, bet ir ligoninėse, patyrė emocinę depresiją, tapo antros grupės invalide. Šios priežastys lėmė tai, kad ieškovė negalėjo laiku kreiptis į teismą. Pagerėjus sveikatai, ieškovė kreipėsi į teismą, bet byla nebuvo nagrinėjama, nes dėl sunkios materialinės padėties ieškovė negalėjo sumokėti žyminio mokesčio. Be to, ieškovė nesupranta lietuvių kalbos, neturi teisinio išsilavinimo, todėl jai buvo sunku suvokti teisinius klausimus, laiku ginti savo interesus. Ieškovė, remdamasi CK 1.63, 1.93, 1.131, 6.309 straipsniais, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pripažinti negaliojančiomis 1993 m. kovo 4 d atsakovų A. K. ir AB „Grigiškės“ sudarytą buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį nuo jos sudarymo momento, teisinę buto registraciją, patvirtinti, kad buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė ieškovės duktė L. J. ir atsakovas AB „Grigiškės“.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2006 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė savo teises gynė kaip L. J. teisių ir pareigų perėmėja, tačiau ji nepateikė teismui įrodymų, jog pagal įstatymą arba testamentą būtų paveldėjusi savo mirusios dukters L. J. turtą ar turtines teises, ar kad priėmė palikimą, pradėdama jį faktiškai valdyti. Priešingai, teismas, išklausęs šalių paaiškinimus ir remdamasis rašytine bylos medžiaga, nustatė, kad ieškovė ir jos sutuoktinis 1992 m. rugpjūčio 7 d. ir 1992 m. rugpjūčio 10 d. pateikė prašymus Trakų notarų biurui dėl paveldėjimo pagal įstatymą priėmimo ir papildomus dokumentus. Trakų rajono notarų biuro notarė raštu 1992 m. gruodžio 28 d. pranešė ieškovei apie atsisakymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą; byloje nėra įrodymų, kad šis notaro atsisakymas buvo skundžiamas teismui ar kad toks atsisakymas būtų pripažintas nepagrįstu. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovė, nebūdama L. J. teisių perėmėja ir įstatyminė atstovė, neturėjo subjektinės teisės reikalauti patvirtinti, jog ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė ieškovės duktė ir atsakovas AB „Grigiškės“. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovui AB „Grigiškės“ 1992 m. gruodžio 2 d. raštu pareikalavus grąžinti buto, kuriuo naudojosi ieškovės duktė, raktus, ieškovė šį reikalavimą įvykdė, taip pripažindama, kad pretenzijų į ginčo butą neturi. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas AB „Grigiškės“, atsisakydamas Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka leisti ieškovei privatizuoti ginčo butą, kuriame iki mirties gyveno ieškovės duktė, nepažeidė šios teisių ar teisėtų interesų, nes ieškovė jau buvo pasinaudojusi Butų įstatyme suteikta lengvata privatizuoti butą, o lengvatine tvarka galėjo būti privatizuotas tik vienas butas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių, jog ji, nebūdama įstatyminė L. J. teisių perėmėja, turėjo teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš atsakovo, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pripažino, kad negalėjo būti tenkinta ieškinio reikalavimo dalis pripažinti, kad ieškovės duktė ir atsakovas AB „Grigiškės“ sudarė ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas taip pat atmetė ieškovės reikalavimus pripažinti negaliojančiomis nuo jos sudarymo momento atsakovų A. K. ir AB „Grigiškės“ sudarytą ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį ir šio buto teisinę registraciją; motyvavo, kad byloje nebuvo įrodymų, leidusių nagrinėti ginčą iš esmės dėl šio materialinio teisinio santykio.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2007 m. kovo 13 d. sprendimu jį tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies, atnaujino ieškinio senaties terminą, pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 1993 m. kovo 24 d. A. K. ir AB „Grigiškės“ sudarytą buto pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją, išieškojo iš atsakovo AB „Grigiškės“ atsakovės A. K. naudai 97,60 Lt; pripažino, kad 1992 m. vasario 14 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė L. J. ir AB „Grigiškės“; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl neteisingai išsprendė bylą. Kolegija nustatė, kad ieškovės duktė, ginčo buto nuomininkė nuo 1989 m. rugsėjo 22 d., 1991 m. spalio 15 d. pateikė įmonei „Grigiškės“ pareiškimą dėl ginčo buto privatizavimo, susitarime dėl ginčo buto privatizavimo buvo patvirtintas L. J. parašo tikrumas, atsakovas įmonė „Grigiškės“ priėmė iš jos 196 rub. už dokumentų įforminimą, 1992 m. vasario 13 d. ji sumokėjo valstybei 48,80 rub. už ginčo buto privatizavimą, buvo patvirtintas ginčo buto įkainojimo aktas, 1992 m. vasario 14 d. įmonė „Grigiškės“ priėmė L. J. vardu sumokėtus 3660,09 rub. už ginčo buto privatizavimą, ieškovės duktė mirė 1992 m. vasario 14 d.; ieškovė 1992 m. rugpjūčio 10 d. pateikė pareiškimą Trakų notarinei kontorai, prašydama po jos dukters mirties ieškovės vardu įforminti pagal įstatymą paveldėtą ginčo butą, kaip kitą paveldėtoją nurodė savo sutuoktinį; įmonei „Grigiškės“ raštu pareikalavus grąžinti ginčo buto raktus ir nurodžius, kad ji neturi teisės lengvatine tvarka privatizuoti dar vieno buto, 1993 m. kovo 24 d. AB „Grigiškės“ ir atsakovė A. K. sudarė ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį; 1993 m. rugsėjo 22 d. ieškovei buvo diagnozuotas asteninis depresinis sindromas, ji 1994 metais buvo gydyta dėl CNS astenizacijos, 1995 metais pripažinta antros grupės invalide, 1995 m. vasario 21 d. atleista iš AB „Grigiškės“ vyriausiosios finansininkės pareigų, nes pagal medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negalėjo eiti šių pareigų, ieškovei buvo paskirta antros grupės invalidumo 348,78 Lt pensija iki 2004 m. gruodžio mėnesio; 1998, 2001, 2003 metais ji buvo gydyta dėl asteninio depresinio sutrikimo; 2002 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į atsakovą AB „Grigiškės“ su prašymu išduoti pažymą apie tai, kad už jos dukteriai priklausiusį ginčo buto privatizavimą buvo sumokėta 3660,09 rub. Kolegija, nustačiusi šias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgdama į viešąjį interesą – teisingą butų privatizavimo vykdymą valstybėje, padarė išvadą, kad buvo teisinis pagrindas atnaujinti ieškovei šios praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, kolegija pažymėjo, kad atsakovas AB „Grigiškės“, gavęs visus L. J. pinigus už privatizuojamą ginčo butą, iki šiol negrąžino šios sumokėtų pinigų, kaip juridinis asmuo, būdamas kvalifikuotas teisinių santykių dalyvis, nesiėmė operatyvių priemonių įforminti notarine tvarka ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį ieškovės dukters, kuri dėl sunkios ligos būdama ligoninėje, parašė įgaliojimą savo tėvui sudaryti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, vardu. Kolegija nurodė, kad tiek pagal 1964 m. CK 58 straipsnį tiek pagal 2000 m. CK 1.93 straipsnį, teismas pagal sandorį įvykdžiusios šalies reikalavimą turi teisę pripažinti sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, galiojančiu, nors jis ir nėra įformintas notarine tvarka. Kolegija nurodė, kad ieškovė turėjo reikalavimo teisę, nes, mirus jos dukteriai, pateikė pareiškimą Trakų notarinei kontorai, prašydama jos vardu įforminti pagal įstatymą paveldėtą ginčo butą po dukters mirties, t. y. ieškovė priėmė dukters palikimą, o vien tik ta aplinkybė, kad nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, neturėjo teisinės reikšmės, nes įstatymų leidėjas nėra nustatęs terminų, per kuriuos turi būti išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Kolegija pripažino nagrinėjamai bylai svarbia aplinkybę, kad ieškovė priėmė palikimą ir buvo teisėta L. J. palikimo paveldėtoja pagal įstatymą. Kolegija, nagrinėdama šalių veiksmus, privatizuojant ginčo butą, nurodė, kad atsakovas AB „Grigiškės“, įkainojimo akte nustatęs ginčo buto kainą, kurią ieškovės duktė visiškai sumokėjo, o atsakovas ją priėmė, išreiškė savo valią dėl buto pardavimo ieškovės dukteriai, todėl, pirkėjui įmokėjus buto kainą, nustatytą mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą, pirkimo–pardavimo sutartis patvirtinama notariškai ir teisiškai įregistruojama, pardavėjas (atsakovas) turėjo pareigą operatyviai organizuoti ginčo buto pirkimo–pardavimo įforminimą notarine tvarka, tačiau šių veiksmų neatliko, o aplinkybė, kad atsakovas ir ieškovės duktė, susitarę dėl pagrindinių ginčo buto pirkimo–pardavimo sąlygų ir įvykdę šį sandorį, jo neįformino notarine tvarka, nereiškia, kad ginčo buto pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas. Atsakovas AB „Grigiškės“, būdamas kvalifikuotas teisinių santykių dalyvis ir tuometinis ieškovės darbdavys, pasinaudojo savo padėtimi (darbdavys yra stipresnis darbo teisinių santykių subjektas) ir iš ieškovės (tuometės vyriausiosios finansininkės) pareikalavo grąžinti ginčo buto raktus, o L. J. sumokėtų pinigų negrąžino; aplinkybę, kad ieškovė įvykdė atsakovo AB „Grigiškės“ reikalavimą grąžinti ginčo buto raktus, kolegija pripažino neįrodžiusia, jog ieškovė pripažino neturinti teisių į ginčo butą. Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, padarė išvadą, kad buvo teisinis pagrindas pripažinti, jog 1992 m. vasario 14 d. L. J. ir AB „Grigiškės“ sudarė ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, kolegija nustatė, kad spausdinimo mašinėle 1993 m. kovo 24 d. atsakovų A. K. ir AB „Grigiškės“ sudarytoje ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartyje virš notarės tvirtinamojo įrašo buvo tik įmonės, kaip pardavėjo, atstovo parašas, o grafoje „pirkėjas“ – A. K. parašo nebuvo, nors šiame sandoryje notarės tvirtinamajame įraše nurodyta, kad šalys sutartį pasirašė notarės akivaizdoje. Kolegija konstatavo, kad šie duomenys sudarė teisinį pagrindą pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 1993 m. kovo 24 d. A. K. ir AB „Grigiškės“ sudarytą ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį kaip neatitinkančią įstatymo reikalavimų ir pažeidžiančią ieškovės dukters teises ir ieškovės teisėtus interesus, prieštaraujančią visuomenės interesams (geros moralės normoms), o atsakovę A. K. – nesąžininga įgijėja, nes iš neteisėtų aktų negali atsirasti teisėta nuosavybė, tuo tarpu ji, nebūdama įmonės „Grigiškės“ darbuotoja, pretendavo į ginčo butą, 1993 m. kovo 24 d. sudarytoje ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo jos parašo, todėl tai buvo pagrindas taikyti restituciją ir išieškoti iš AB „Grigiškės“ 97,60 Lt A. K. naudai. Kolegija atmetė ieškovės reikalavimus atsakovui UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“, nes šis atsakovas nebuvo ginčijamo sandorio šalis, nebuvo priėmęs pinigų iš L. J. dėl ginčo buto privatizavimo; bylos nagrinėjimo metu nebuvo perėmęs AB „Grigiškės“ teisių ir pareigų dėl ginčo buto privatizavimo L. J. vardu. Kolegija taip pat atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia ginčo buto teisinę registraciją atsakovės A. K. vardu, motyvavo, kad dėl šio klausimo nagrinėjamoje byloje nebuvo kilęs ginčas; aplinkybė, kad ginčo butas registruotas kaip atsakovės A. K. nuosavybė, nėra teisinė kliūtis šiam teismo sprendimui įvykdyti; šis teismo sprendimas yra teisinis pagrindas atlikti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre, taip pat ir teisinę registraciją.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu atsakovas AB „Grigiškės“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 9 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, išnagrinėjo bylą išeidamas už apeliacinio skundo ribų, nes atsakovas skunde nurodė tik du argumentus (dėl atsakovo veiksmų forminant ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį ir materialinių teisės normų dėl paveldėjimo taikymo), tuo tarpu teismas pasisakė ir dėl atsakovės A. K. nesąžiningumo įgyjant ginčo butą, ir dėl atsakovo kaltų veiksmų, neįforminant ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties.
- Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie atsakovės nesąžiningumą įgyjant ginčo butą ir atsakovo kaltus veiksmus, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, 263 straipsnio 2 dalį, nes šias išvadas padarė neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesiremdamas jokiais įrodymais, o tik prielaidomis ir įsitikinimu. Be to, teismo išvada apie tai, kad atsakovas AB „Grigiškės“ nesiėmė operatyvių veiksmų ginčo buto sandoriui notariškai patvirtinti, prieštarauja Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintoms Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėms. Šiose taisyklėse įmonei, atliekančiai valstybinių butų privatizavimą, taip pat nebuvo nustatyta pareiga vykti pas ligonį tvirtinti pirkimo–pardavimo sutarties; nei ieškovė, nei jos sutuoktinis nepranešė AB „Grigiškės“, kad jų duktė buvo ligota ir negalėjo pati atvykti sudaryti pirkimo–pardavimo sandorio. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovės duktė sumokėjo nustatytą pinigų sumą už ginčo butą, tačiau neatliko paskutinio buto privatizavimo proceso veiksmo (nesudarė ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties ir jos nepatvirtino notariškai), kuris buvo pagrindas nuosavybės teisei į ginčo butą atsirasti. Be to, ieškovės duktė pinigus sumokėjo 1992 m. vasario 14 d., kurią ir mirė, jos įgaliotas asmuo nebegalėjo jos vardu sudaryti sandorių, todėl atsakovas negalėjo sudaryti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties.
- Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad AB „Grigiškės“ ir A. K. sutartis prieštaravo įstatymų reikalavimams, gerai moralei, todėl yra niekinė ir negalioja nuo sutarties sudarymo dienos; netyrė ir nevertino, ar atsakovė apskritai pasirašė ginčo buto privatizavimo sandorį, o tik konstatavo, kad jos parašas buvo ne toje vietoje, kur reikalavo įstatymas. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovė pasirašė sutartį, tačiau ne tiksliai toje vietoje, kur reikalaujama pagal įstatymą.
- Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo AB „Grigiškės“ kaltės, netinkamai taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį, 6.309 straipsnio 3 dalį, netyrė aplinkybių, kodėl atsakovas vengė sudaryti sutartį, neatsižvelgė į Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintos Buto privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos 20 punktą ir Butų privatizavimo įstatymo 10 ir 11 straipsnius, kuriuose nustatyta, kad atsakovas galėjo sudaryti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį tik po to, kai pirkėjas sumokėjo pinigus už tą butą, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės duktė, sumokėjusi pinigus už ginčo butą, tą pačią dieną mirė, jos įgaliojimas, išduotas tėvui, taip pat nustojo galioti jos mirties dieną, todėl atsakovas ne dėl savo kaltės nesudarė su ieškovės dukteria ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorio.
- Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškovei jos praleistą ieškinio senaties terminą. Anot kasatoriaus, ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 1992 metais, kai buvo atmestas jos prašymas privatizuoti ginčo butą; ji 1995-1997 metais nesirgo, todėl turėjo galimybių ginti savo pažeistas teises.
Kasaciniu skundu atsakovė A. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 9 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, išnagrinėjo bylą, išeidamas už apeliacinio skundo ribų.
- Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, padarė nepagrįstas išvadas apie atsakovės, kaip nesąžiningos ginčo buto įgijėjos, veiksmus, įgyjant ginčo butą. Teismas nurodė, kad atsakovė nebuvo AB „Grigiškės“ darbuotoja, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad ir L. J. nebuvo šio atsakovo darbuotoja, todėl ji taip pat turėjo būti pripažinta kaip neteisėtai pretendavusi į ginčo butą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. CK 143 straipsnio 1 dalyje ir CK 4.96 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą draudimą išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo.
- Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Notariato įstatymo 31, 32 straipsnius, pažeidė CPK 3 straipsnį ir 182 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai pripažino negaliojančia ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį tik dėl vienos aplinkybės, t. y. kad atsakovės parašas buvo ne pagal įstatymą nustatytoje sutarties vietoje.
- Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies, netinkamai taikė CK 1.80, 1.81 straipsnius, nepagrįstai pripažino ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Sandoriai, sudaryti iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo ir galėję būti pripažinti negaliojančiais pagal anksčiau galiojusius įstatymus, negali būti pripažinti negaliojančiais įsigaliojus naujajam kodeksui, jeigu šiame kodekse nėra numatyta tokio sandorių negaliojimo pagrindo. 1964 m. CK 47 straipsnyje buvo nurodyta, kad negaliojo įstatymų reikalavimų neatitinkantis sandoris, o CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose nurodyta, kad negalioja sandoris, prieštaraujantis imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, t. y. kasatorės teigimu, sandorio negaliojimo pagrindai naujajame CK buvo susiaurinti ir teismas neturėjo pripažinti negaliojančiu ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorio tik dėl to, kad šis neatitiko formalių įstatymo reikalavimų.
- Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai pripažino ieškovę L. J. palikimo paveldėtoja. Iš bylos medžiagos matyti, kad, ieškovei kreipusis į notarų kontorą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, šį buvo atsisakyta išduoti, todėl ieškovė nebuvo L. J. teisių perėmėja, neturėjo teisės reikšti ieškinį.
- Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė 1964 m. CK 58 straipsnį, CK 1.93 straipsnį, pripažino, kad ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė ieškovės duktė ir atsakovas AB „Grigiškės“. Pagal nurodytas teisės normas galima notariškai nepatvirtintą sandorį, kuriam privaloma notarinė forma, pripažinti galiojančiu tik tada, jei sandorį pripažinti galiojančiu prašanti šalis jį visiškai ar iš dalies įvykdė, o kita šalis vengia tą sandorį patvirtinti notarine tvarka. Tik ta aplinkybė, kad atsakovas AB „Grigiškės“, nebuvęs informuotas apie sunkią ieškovės dukters ligą, 1992 m. vasario 14 d. gavęs pinigus už privatizuojamą butą, tą pačią dieną skubiai nepatvirtino notariškai ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorio, nepripažintina vengimu ar vilkinimu atlikti pagal įstatymą reikalaujamus veiksmus.
- Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškovei šios praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties pradžia laikytina 1992 m. rugsėjo 1 d., kai buvo atmestas ieškovės prašymas privatizuoti ginčo butą jos dukters vardu. Nuo šios dienos ieškovė sužinojo, kad su ja nebus sudaryta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis, todėl turėjo galimybę per trejus metus ginti, jos manymu, pažeistas teises, tačiau to nepadarė.
Atsakovas AB „Grigiškės“ pateikė prisidėjimą prie atsakovės A. K. pateikto kasacinio skundo, kuriame nurodė, kad sutiko su kasacinio skundo argumentais.
Atsiliepimais į atsakovo AB „Grigiškės“ ir atsakovės A. K. kasacinius skundus ieškovė prašo teismo juos atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Ji nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinio skundo ribų, o vadovaudamasis viešuoju interesu, teisingai išnagrinėjo bylą. Teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, pagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovės duktė nuomininkės teisėmis gyveno vieno kambario bute, padavė privatizavimo komisijai pareiškimą, susitarimą dėl buto privatizavimo, pažymą apie šeimos sudėtį, sumokėjo pinigus už įsigyjamą butą, tačiau privatizavimo procedūros užbaigti nespėjo, nes 1992 m. vasario 14 d., t.y. tą pačią dieną, kai jos vardu buvo sumokėta paskutinė įmoka už privatizuojamą butą, mirė. Ieškovė, kaip mirusios dukters turto paveldėtoja, kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti, kad ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė jos duktė ir atsakovas AB „Grigiškės“, tačiau dėl šio atsakovo neveikimo sutartis nebuvo laiku notariškai patvirtinta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, nebūdama jos dukters teisių perėmėja ir įstatyminė atstovė, neturėjo subjektinės teisės reikšti tokio pobūdžio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgdamas į viešąjį interesą, padarė išvadą, kad, ieškovės dukteriai visiškai sumokėjus ginčo buto kainą, o atsakovui ją priėmus, šis išreiškė savo valią dėl buto pardavimo ieškovės dukrai, todėl, pirkėjui įmokėjus buto kainą, nustatytą mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą, atsakovas turėjo pareigą operatyviai organizuoti ginčo buto pirkimo–pardavimo įforminimą notarine tvarka, tačiau šių veiksmų neatliko, todėl pagal 1964 m. CK 58 straipsnį, CK 1.93 straipsnį pripažino, kad ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė ieškovės duktė ir atsakovas AB „Grigiškės“.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo bei kitų teisės aktų normas, reglamentuojančias butų privatizavimą, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, ar nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį šioje byloje taikytina 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio nebereikia įforminti notariškai.
Dėl ieškovės reikalavimo teisės
Iš ieškinio pagrindo matyti, kad ieškovė E. J. savo teises gina kaip dukters L. J. teisių ir pareigų perėmėja.
Kolegija vertina kaip teisiškai nepagrįstą atsakovės A. K. kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai pripažino ieškovę L. J. palikimo paveldėtoja. Atsakovės teigimu, iš bylos medžiagos matyti, kad, ieškovei kreipusis į notarų kontorą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, šį buvo atsisakyta išduoti, todėl, atsakovės nuomone, ieškovė nebuvo L. J. teisių perėmėja, neturėjo teisės reikšti ieškinį. Kolegija konstatuoja, jog atsakovė neteisingai vertina byloje esančius įrodymus, susijusius su atsakovės dukters palikimo priėmimu. Iš bylos medžiagos (T. 1, b. l. 26-27, 29-30, 37) matyti, kad ieškovės sutuoktinis atsisakė jam priklausiusio pagal įstatymą paveldimo turto, likusio po dukters L. J. mirties, dalies ieškovės naudai, o pagal ieškovės prašymą notarė neatsisakė ieškovei išduoti paveldėjimo teisės liudijimą paveldėti ginčo butą, bet tik nurodė, kad toks liudijimas bus išduotas tada, kai ieškovė pristatys buto, kuriame gyveno jos duktė, pirkimo-pardavimo sutartį jos vardu ir Vilniaus inventorizacijos, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ pažymėjimą apie šio buto įregistravimą. Būtent dėl šios priežasties, t. y. kad ieškovė negali pateikti notarei jos reikalaujamų dokumentų, šioje byloje ir buvo pareikštas ieškinys dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo patvirtinimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė priėmė palikimą ir buvo teisėta L. J. palikimo paveldėtoja pagal įstatymą.
Dėl atsakovo vengimo įforminti sandorį notariškai
Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą pripažinti, jog 1992 m. vasario 14 d. buvo sudaryta L. J. ir AB “Grigiškės” ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis, rėmėsi kaip įrodyta aplinkybe, kad šio buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta tiek dėl buto nuomininkės L. J. ligos, po to mirties, tiek dėl atsakovo, nepadėjusio sunkia liga sirgusiai ginčo buto nuomininkei organizuoti tokios sutarties įforminimą ir notarinį jos patvirtinimą, kaltės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo patvirtinta notarine tvarka dėl to, jog atsakovas po to, kai buvo įvykdytos pagrindinės sandorio sąlygos, nesiėmė operatyvių priemonių, kad sandoris būtų patvirtintas notarine tvarka, nors tai buvo atsakovo pareiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad konstatuodamas šį faktą, apeliacinės instancijos teismas privalėjo nurodyti butų privatizavimą reglamentavusias teisės normas, kuriose, įvertinus šios bylos faktines aplinkybes, įtvirtinta atsakovo pareiga imtis priemonių, kad paskutinės įmokos už butą sumokėjimo dieną sandoris būtų patvirtintas notarine tvarka. Tik tokiu atveju būtų pagrindas teigti, jog atsakovo veiksmai (neveikimas) atitiko 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalies reikalavimą, kad antroji šalis turi vengti sandorį notariškai įforminti. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką šios kategorijos bylose (2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje N. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-84/2006). Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas pirmiau minėtą faktą, apskritai nevertino butų privatizavimą reglamentavusių ir šioje byloje taikytinų teisės normų, todėl ši sprendimo dalis vertintina kaip nemotyvuota.
Dėl 1993 m. kovo 24 d. A. K. ir AB „Grigiškės“ sudarytos buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo
Apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovės prašymą dėl 1993 m. kovo 24 d. A. K. ir AB „Grigiškės“ sudarytos buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją natūra konstatavęs, kad šios sutarties grafoje „pirkėjas“ nėra A. K. parašo, kad, nebūdama įmonės „Grigiškės“ darbuotoja, A. K. pretendavo į ginčo butą, ir tik šiais pagrindais padaręs išvadą, jog A. K. yra nesąžininga įgijėja, sutartis neatitinka nurodytų įstatymo reikalavimų, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, visuomenės interesams (geros moralės normoms), pažeidžia ieškovės teises bei viešąjį interesą (teisėtą nuosavybės įsigijimą).
Atsakovas AB „Grigiškės“ kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar atsakovė apskritai pasirašė ginčo buto privatizavimo sandorį, o tik konstatavo, kad jos parašas buvo ne toje vietoje, kurioje turėjo būti pagal įstatymą, nors byloje yra įrodymų, kad atsakovė pasirašė sutartį, tačiau ne tiksliai toje vietoje, kuri nustatyta įstatyme. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad A. K. yra nesąžininga įgijėja, padarė net nevertinęs butų privatizavimo subjektus reglamentavusių ir šioje byloje taikytinų teisės normų, todėl ši sprendimo dalis vertintina kaip nemotyvuota.
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo
Ieškovė prašymą pripažinti, kad 1992 m. vasario 14 d. buvo sudaryta L. J. ir AB “Grigiškės” ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis šioje byloje pateikė tik 2005 metų sausio mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą atnaujinti ieškinio senaties terminą motyvavo nurodydamas keletą byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės sveikatos būkle, taip pat pažymėjęs, jog vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgia į viešąjį interesą – teisingą butų privatizavimo vykdymą valstybėje. Teismas nevertino atsakovų atsiliepimuose išdėstytus argumentų dėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nebuvimo. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, netgi nenurodė ieškinio senaties termino pradžios, konkretaus ieškinio senaties termino, taikytino šioje byloje. Kolegija konstatuoja, kad nenustačius ieškinio senaties termino pradžios, konkretaus ieškinio senaties termino, apskritai negalimas klausimo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo sprendimas, nes šis klausimas gali būti sprendžiamas tik konstatavus, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, o nustatinėjant svarbias termino praleidimo priežastis turi būti įvertintas visas laikotarpis, kurį buvo praleistas ieškinio senaties terminas.
Kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad nei CK, nei kituose įstatymuose nenurodyta aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Įstatymuose taip pat neįvardyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas visų pirma turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai. Teismas savo iniciatyva nerenka įrodymų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, tačiau turi į tai atkreipti šalių dėmesį ir pasiūlyti šalims pateikti visus su tuo susijusius įrodymus (CPK 158 straipsnio 3 dalis, 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju, svarstant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Pažymėtina, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik tos ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Pažymėtina ir tai, kad tam tikrais atvejais, nustačius, jog teisę kreiptis į teismą ieškovas įgyvendina sąžiningai ir neaplaidžiai, netinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas gali būti pripažįstamas svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi. Visi šie klausimai yra fakto klausimai, kurie turi būti nustatyti ir įvertinti žemesniųjų instancijų teismuose (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados šioje byloje padarytos nesiremiant šioje byloje taikytinomis butų privatizavimą reglamentavusiomis teisės normomis, neišnagrinėjus reikšmingų aplinkybių viseto, neištyrus visų byloje esančių įrodymų ir jų neįvertinus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, o skundžiamas sprendimas priimtas nesilaikant CPK įtvirtintos pareigos argumentuotai atsakyti į visus tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į jį išdėstytus argumentus (CPK 318, 320 straipsniai) ir iš esmės nepasisakant visais klausimais, kuriais pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį turi būti pasisakyta šio teismo sprendime (nutartyje).
Nustačiusi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą kasacijos pagrindą ir konstatuodama, kad nustatyti procesinės teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo byloje priėmimui, kolegija sprendžia, jog yra pagrindas skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Algirdas Taminskas
Pranas Žeimys