Civilinė byla Nr. e2A-321-516/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00182-2018-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.2.1; 2.6.1.6.1; 3.1.7.6; 3.2.4.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios tikrosios ūkinės bendrijos „Energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo ir 2019 m. birželio 26 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-25-656/2019 pagal bankrutavusios tikrosios ūkinės bendrijos „Energija“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokumo valdymo sprendimai“, ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Villa Monis“ ir kooperatinei bendrovei LTL Kredito unijai, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – uždarosios akcinės bendrovės Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, ,,NIF Lietuva“, G. T., V. D., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi tikroji ūkinė bendrija (toliau – ir BTŪB) „Energija“ kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia ab initio (liet. – nuo sudarymo momento) ieškovės TŪB „Energija“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Villa Monis“ sudarytą 2015 m. lapkričio 23 d. nekilnojamojo turto – poilsio bazės, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8040; 2) taikyti restituciją natūra ir iš atsakovės UAB „Villa Monis“ ieškovei priteisti visą atsakovės UAB „Villa Monis“ pagal ginčo sutartį įsigytą iš ieškovės nekilnojamąjį turtą; 3) konstatuoti ex officio (liet. – savo iniciatyva), kad atsakovių kooperatinės bendrovės LTL Kredito unija (toliau – ir kredito unija) ir UAB „Villa Monis“ sudarytas 2015 m. gruodžio 22 d. Sutartinės hipotekos Nr. 20120150075050 sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir yra niekinis nuo jo sudarymo momento; 4) priteisti ieškovei solidariai iš atsakovių kredito unijos ir UAB „Villa Monis“ visas šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2406-562/2017 iškėlė TŪB „Energija“ (toliau – ir Bendrija) bankroto bylą. Bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“, tikrindama ieškovės sandorius, nustatė, kad Bendrija 2015 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 8040 perleido atsakovei UAB „Villa Monis“ 43 nekilnojamojo turto objektus, t. y. žemės sklypus ir statinius, už 234 512 Eur kainą, kuri buvo 5 kartus mažesnė, nei šis turtas kainavo. Pagal 2017 m. gegužės 31 d. turto vertinimo ataskaitos išvadą perleistos poilsio bazės dalies vertė siekia 1 170 000 Eur (visos poilsio bazės rinkos vertė – 1 400 000 Eur). Sutarties sudarymo dieną Bendrija jau turėjo 30 296,75 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV), kuris nebuvo padengtas iš gautų lėšų ir augo iki pat bankroto pabaigos. Ieškovės teigimu, UAB „Villa Monis“, 2015 m. gruodžio 16 d. įgijusi nuosavybės teisę į ginčo turtą, aiškiai suprasdama, kad šis turtas kainuoja bent 5 kartus daugiau, nei ji sumokėjo Bendrijai, jau kitą dieną, t. y. 2015 m. gruodžio 17 d. sudarė su atsakove kredito unija kredito sutartį, kurios įvykdymui užtikrinti 2015 m. gruodžio 22 d. Maksimaliąja sutartine hipoteka įkeitė kredito unijai visą ginčo turtą, hipotekos sandoryje įvertintą net 987 000 Eur suma.
3. Ieškovės įsitikinimu, ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi buvo pažeisti Bendrijos kreditorių (ir pačios Bendrijos) teisėti interesai ir nagrinėjamu atveju konstatuotinas daugiau nei vienas iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kreditorių teisių pažeidimo atvejų. Ieškovės nuomone, jos ir UAB „Villa Monis“ nesąžiningumas preziumuojamas CK 6.67 straipsnio 4 punkto pagrindu. Tiek Bendrija, tiek UAB „Villa Monis“ negalėjo nežinoti, kad ginčo turtas parduodamas už 5 kartus mažesnę kainą ir taip yra pažeidžiami Bendrijos ir jos kreditorių interesai. Be to, sandoriai prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tie sandoriai prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Ieškovė taip pat akcentavo, kad sandoris, kilęs iš nuginčyto (niekinio) sandorio, yra niekinis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymų normoms, todėl hipotekos sandoris, kilęs iš pripažintinos negaliojančia ab initio pirkimo–pardavimo sutarties, taip pat yra niekinis. Ieškovės nuomone, kredito unija, versdamasi kreditavimo veikla ir būdama atidi bei rūpestinga, turėjo pasidomėti ginčo turto įsigijimo aplinkybėmis prieš hipotekos sandorio sudarymą, todėl žinojo ir (ar) turėjo žinoti, kad pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nuginčyta, todėl kredito unija taip pat yra nesąžininga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė atsakovei kredito unijai iš ieškovės bankrotui administruoti skirtų lėšų 3 330 Eur bylinėjimosi išlaidų, o 2019 m. birželio 26 d. papildomu sprendimu priteisė kredito unijai iš ieškovės bankrotui administruoti skirtų lėšų dar 3 680 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė, įrodinėdama, jog ginčo sutartimi pažeistos jos kreditorių reikalavimo teisės ir ieškovės kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, pateikė tik Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-2406-340/2017, kuria teismas patvirtino ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus, tačiau, nepaisydama įrodinėjimo pareigos ir teismo siūlymo, ieškovė neįrodinėja faktinio nemokumo ir pradelstų finansinių įsipareigojimų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo laikotarpiu. Ieškinyje ir vėlesniuose dokumentuose nėra nurodyta, kokių kreditorių interesai ir kokia apimtimi buvo pažeisti, nėra pateiktas kreditorių sąrašas ginčijamo sandorio sudarymo dieną.
6. Teismas pažymėjo, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi TŪB „Energija“ už 234 512 Eur pardavė UAB „Villa Monis“ pastatus ir žemės sklypus, kurie buvo įkeisti hipotekos kreditoriui AS „Reverta“, todėl pinigai pervesti ne ieškovei, bet AS „Reverta“, atstovaujamai UAB „NIF Lietuva“ (šiuo metu išregistruota). Taip buvo atsiskaityta su pirmumo teisę iš šio turto išieškoti turinčiu hipotekos kreditoriumi, taigi, teismo vertinimu, ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis atitinka privalomo sudaryti sandorio požymius. Kredito unija suteikė kreditą pirkėjai UAB „Villa Monis“ pirkimo–pardavimo sutartimi nustatytai kainai apmokėti. Turto pardavimo kainą nustatė ne ieškovė su atsakove UAB „Villa Monis“, bet būtent ieškovės kreditorius AS „Reverta“. Kokie kiti kreditoriai galėjo su tuo nesutikti, ieškovė nenurodo ir nepagrindžia. Teismas pastebėjo, kad panaikinus ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį ir taikant restituciją natūra, kaip to prašo ieškovė, gali iškilti klausimas dėl hipotekos įsipareigojimo kreditoriui AS „Reverta“ atnaujinimo, todėl negalima teigti, jog kreditorių interesai buvo pažeisti.
7. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punktą turto kainą, t. y. 234 512 Eur, per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos į pardavėjos nurodytą banko sąskaitą, siekiant padengti TŪB „Energija“ įsiskolinimą AS „Reverta“ pagal kreditavimo sutartį, įsipareigojo pervesti kredito unija, suteikdama kreditą pirkėjai po to, kai pirkėja UAB „Villa Monis“ įstatymų nustatyta tvarka įkeis nupirktus daiktus kredito unijai. Atsakovė kredito unija įvykdė šį pirkimo–pardavimo sutarties punktą ir pervedė UAB „NIF Lietuva“ sumą pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, todėl, net ir tuo atveju, jei ginčo sutartis būtų pripažinta negaliojančia, sutartinės hipotekos sandoris, teismo vertinimu, turėtų būti paliktas galioti. Teismas pažymėjo, kad ieškovė žinojo, jog turtas bus įkeičiamas kredito unijai, ji davė sutikimą tokiam sandoriui patvirtinti.
8. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad kreditorių teisių pažeidimą, turtą parduodant neproporcingai maža kaina, tariamai įrodo tai, jog atsakovės, sudarydamos hipotekos sandorį, parduotą ir įkeičiamą turtą įvertino 987 000 Eur. Teismo tvirtinimu, turto vertės nustatymas yra hipotekos sandorio šalių susitarimo objektas ir šalys buvo visiškai laisvos turto vertę nustatyti didesnę arba mažesnę. Tai negali reikšti, kad tokia nustatyta turto kaina turi būti lyginama su turto įsigijimo kaina ir vertinamas įsigijimo kainos pagrįstumas. Teismo įsitikinimu, tiek ieškovės kreditoriaus AS „Reverta“ leidimas parduoti turtą, tiek sutarties šalių sudaryta ginčo sutartis patvirtina, kad turtas buvo parduotas už realią tokio turto vertę sandorio metu. Teismas pastebėjo, kad vadovaujantis ieškovės dėstomais argumentais, turėtų būti daroma išvada, kad AS „Reverta“, veikdama prieš savo interesus, leido ieškovei parduoti turtą už kur kas mažesnę kainą. Tokia aplinkybė, teismo įsitikinimu, neįrodyta.
9. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovės pozicija dėl ginčo turto vertės yra prieštaringa. Ieškovė teigia, kad iki ginčo sutarties sudarymo bendrovė valdė 1 103 000 Eur vertės turtą (ką patvirtina 2015 m. rugpjūčio 17 d. Turto vertinimo ataskaita), be to, byloje yra ieškovės pateikta 2017 m. gegužės 31 d. turto vertinimo ataskaita, pagal kurią ginčo turto likvidacinė vertė yra 518 000 Eur. Tačiau ieškovė pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad pastatai daugelį metų nenaudojami ir tušti, jokia veikla nevyksta, dalis jų suniokota, teritorija neprižiūrima. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia manyti, kad vienintelė ginčo turto panaudojimo galimybė yra žemės sklypų naudojimosi schemos, pagal kurias jie bus parduodami, statant naujus ar rekonstruojant esamus statinius, o tai lemtų dideles sąnaudas, sklypų padalijimas neįgyvendintas. Teismo vertinimu, ieškovės pateiktos turto vertinimo ataskaitos vertintinos kritiškai. Ieškovė neprašė skirti retrospektyvinės teismo ekspertizės turto rinkos vertei nustatyti 2015 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo laikotarpiu, todėl neįrodė, kad turtas parduotas už kur kas mažesnę kainą negu rinkos vertė.
10. Teismas pažymėjo ir tai, kad siekiant sutartis pripažinti niekinėmis pagal CK 1.81 straipsnį, turi būti įrodyta, jog pagrindinis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Šiuo konkrečiu atveju, teismo įsitikinimu, ieškovė nenurodė nei sutarties šalių siekto tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, nei šalių ketinimo pasiekti šį tikslą.
11. Teismas priėjo išvadą, kad atmetus reikalavimą pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį, atmetamas ir išvestinis reikalavimas pripažinti negaliojančiu Maksimaliosios sutartinės hipotekos sandorį, kuriuo buvo užtikrintas kredito sutarties vykdymas. Pagal kredito sutartį buvo suteiktas kreditas, kuris dar nėra grąžintas, todėl nėra pagrindo naikinti hipoteką, kuri buvo įregistruota laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Teismas pastebėjo, kad ieškovė neįrodinėja, jog sudarytas hipotekos sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, be to, teismo vertinimu, nepaneigta, jog kredito unija yra sąžininga hipotekos kreditorė. Teismas pastebėjo, kad kredito unijos Paskolų suteikimo ir administravimo tvarka, kurią, įrodinėdama kredito unijos nesąžiningumą, revizuoja ieškovė, yra vidinis kredito unijos dokumentas, kuris yra taikomas kredito unijos darbuotojams, o ne tretiesiems subjektams, kurie nėra susiję su atsakove pavaldumo santykiais, todėl net ir esant kokių nors šios tvarkos pažeidimų, tai galėtų būti laikoma darbuotojų atsakomybe ir pagrindu jiems taikyti drausminę atsakomybę, tačiau ne pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu.
12. Teismas sutiko su atsakove kredito unija, kad ieškovė nepagrįstai išplečia savo ieškinio ribas, analizuodama aplinkybes, kaip santykiai tarp atsakovių klostėsi jau po kredito išdavimo, nors pagal pareikštą ieškinio reikalavimą ir ieškinyje suformuluotas aplinkybes, ji prašo pripažinti sutartinės hipotekos sandorį negaliojančiu nuo sudarymo momento.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
13. Ieškovė BTŪB „Energija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą ir 2019 m. birželio 26 d. papildomą sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti visiškai; tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti hipotekos sandorį niekiniu, prieis išvadą, jog kredito unijai taikoma CK 4.197 straipsnio 6 dalyje numatyta apsauga, sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CK 4.197 straipsnio 6 dalies galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 28, 29, 30 straipsniams; tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, jog pirmosios instancijos teisme buvo neatskleista bylos esmė ir (ar) netenkintų pirmojo apeliacinio skundo reikalavimo – grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti pakartotinai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ir visiškai neatskleidžiantis šioje byloje tarp šalių kilusio ginčo esmės. Teismas neaptarė actio Pauliana taikymo sąlygų, tik formaliai jas įvardindamas, ir nevertino su tuo susijusių įrodymų apskritai, negana to, padarė ir teisės taikymo klaidą, neatribodamas actio Pauliana instituto taikymo pagrindo nuo ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių įmonės faktinio nemokumo nustatymą. Skundžiamame sprendime CK 1.81 straipsnio 1 dalį ir CK 1.82 straipsnio 1 dalį teismas paminėjo tik lakoniškai, nurodydamas, kad ieškovė nenurodė nei sutarties šalių siekto tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, nei sutarties šalių ketinimo pasiekti šį tikslą, nors ši išvada prieštarauja bylos medžiagai. Teismas, atmesdamas reikalavimą pripažinti sutartį negaliojančia, atmetė ir išvestinį reikalavimą pripažinti negaliojančiu hipotekos sandorį (nors apeliantė hipotekos sandorį taip pat ginčijo savarankišku pagrindu), be to, neva nenustatė pakankamo pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais dėl to, kad kredito unija nėra sąžiningas hipotekos kreditorius, todėl jai netaikoma CK 4.197 straipsnio 6 dalies nuostata, taigi, padarė išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems faktiniams duomenims. Skundžiamame sprendime teismas apskritai nepasisakė dėl apeliantės 2019 m. gegužės 13 d. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, t. y. šis apeliantės prašymas liko nenagrinėtas. Kitaip tariant, teismas neįvykdė teismui įstatyme nustatytos pareigos – tinkamai teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir motyvuoti priimtą procesinį sprendimą. Be to, pačiame sprendime teismo pateikti argumentai yra aiškiai tendencingi ir leidžiantys įtarti netgi galimai esantį teismo šališkumą, priimant galutinį teismo procesinį sprendimą. Teismas kredito unijos išvadas pateikia kaip savas, net nepakeisdamas asmens ar palikdamas tas pačias gramatines klaidas, padarytas atsakovės dokumentuose, o tai tik patvirtina teismo tendencingumą ir galimą šališkumą vienos iš šalių atžvilgiu.
13.2. Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu nėra būtina nustatyti, kad asmuo ginčijamo sandorio sudarymo momentu buvo nemokus, tačiau pakanka nustatyti, jog tokio asmens mokumas ginčo sandoriu sumažėjo ar kitu būdu buvo iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki ginčo sandorio sudarymo, buvo visa eilė ir apie tai byloje buvo pateikta informacija, tačiau teismas jos nevertino. Tiek ginčo pirkimo–pardavimo sutarties, tiek hipotekos sandorio sudarymo metu vien keli išvardinti kreditoriai (o jų buvo daugiau) – UAB „KRS“, UAB „Naujamiesčio būstas“, VSDFV, UAB „Vilniaus vandenys“ ir VMI – turėjo galiojančias ir vykdytinas reikalavimo teises į apeliantę, tačiau Bendrijai priklausantis turtas ginčo sutartimi buvo perleistas UAB „Villa Monis“ nuosavybėn už 5 kartus mažesnę (234 512 Eur) kainą negu šis turtas iš tikrųjų kainavo (1 103 000 Eur), nors sutarties sudarymo dieną Bendrija jau turėjo 30 296,75 Eur įsiskolinimą VSDFV, o taip pat skolas kitiems kreditoriams, kurių bendra vertė jau sutarties sudarymo momentui siekė 593 749,20 Eur sumą, kurios nebuvo padengtos iš pagal sutartį gautų lėšų iki pat Bendrijos bankroto bylos iškėlimo.
13.3. Kadangi ginčo turto vertė buvo fiksuota pačios UAB „Villa Monis“ iniciatyva 2015 m. ir 2017 m. užsakytose Turto vertinimo ataskaitose, akivaizdu, jog sutartis buvo sudaryta UAB „Villa Monis“ veikiant nesąžiningai. Bendrija, parduodama savo turtą už kur kas mažesnę kainą, neabejotinai sumažino savo turtą 868 488 Eur suma ir taip pažeidė turimų kreditorių interesus laiku ir visa apimtimi patenkinti savo reikalavimus iš Bendrijos iki sutarties turėtos didesnės turto masės. Ginčo sutartis buvo sudaryta išimtinai dėl šalių apsisprendimo (susitarimo) tokią sudaryti, nesant jokios teisinės pareigos ją sudaryti. Turto perleidimas už 5 kartus mažesnę negu reali rinkos vertė kainą atitinka CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją. Nagrinėjantis bylą teismas privalo nustatyti, ar turto įgijėjui buvo prieinama informacija apie skolininką, ar turto įgijėjas dėl savo nepakankamo atidumo, net nesidomėdamas apie kitą sutarties šalį, nesielgė apdairiai ir ar dėl to jis neturėtų būti pripažįstamas nesąžiningu turto įgijėju. Įvertinus tai, kad turtas, dar prieš sudarant ginčo sutartį, buvo įvertintas nešališko ir nepriklausomo vertintojo ir buvo galima matyti tikrąją turto vertę, negana to, pačioms sutarties šalims objektyviai suprantant, jog vien tik pagal parduodamo nekilnojamojo turto apimtį (43 objektai) sutartimi sulygta kaina akivaizdžiai per maža ir neprotinga, darytina išvada, kad tiek Bendrija, tiek UAB „Villa Monis“, negalėjo nežinoti, jog turtas parduodamas už 5 kartus mažesnę kainą ir neabejotinai suprato, kad Bendrijos ir jos kreditorių interesai, sumažinant Bendrijos turto (iš kurio galėtų būti išieškoma) masę, yra pažeidžiami.
13.4. Apeliantė ieškinio negrindė tik CK 1.81 straipsniu, bet prašė pripažinti, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta pažeidžiant: (1) viešąją tvarką ir gerą moralę – turto pardavimas buvo atliktas už 5 kartus mažesnę kainą, turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, įskaitant VSDFV; (2) juridinio asmens veiklos tikslus – turtas nebuvo panaudotas, siekiant vystyti apeliantės veiklą, gauti iš to pelno, bet nuostolingai parduotas atsakovei, sutarties šalims veikiant iš esmės nesąžiningai. Visuotinai žinomas ir papildomo įrodinėjimo nereikalaujantis faktas, kad bet kokio turto likvidacinė (t. y. greita, priverstinė) kaina sudaro apie 60 proc. rinkos kainos, taigi, turto savininkui esant sunkioje finansinėje padėtyje ir siekiant visą ar dalį turto parduoti greitai, t. y. likvidaciniu būdu, jis tai gali padaryti turtą perleisdamas už bent 60 proc. jo rinkos vertės. Savo ruožtu turto pardavimas už net 5 kartus mažesnę nei rinkos vertė kainą yra neabejotinas turto pardavėjo ir pirkėjo nesąžiningumo bei pirkėjo veiklos tikslo (pelno siekimo) šiurkštaus pažeidimo įrodymas. Pastebėtina, kad UAB „Villa Monis“ ne tik turėjo pareigą išsamiai susipažinti su Bendrijos finansine būkle ir jos kreditoriais prieš sutarties sudarymą, paprašydama atitinkamų duomenų iš ieškovės, bet ir galėjo šią informaciją gauti iš viešų duomenų bazių.
13.5. Ieškovė reikalavimą pripažinti hipotekos sandorį negaliojančiu grindė CK 1.78 straipsnio 5 dalimi ir CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, nes hipotekos sandoris prieštarauja imperatyviam bendrajam teisės principui – iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. – ex iniuria ius non oritur), iš kurio kyla imperatyvi CK 4.180 straipsnio 2 dalyje numatyta teisės norma, kad įkeisti turtą hipoteka gali tik šio turto savininkas, kuriuo teismui pirkimo–pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia ab initio, būtų laikoma Bendrija, o ne UAB „Villa Monis“. Teismui nepripažinus hipotekos sandorio negaliojančiu, susidarytų teisiškai ydinga situacija, kuomet kredito unija neteisėtai išsaugotų hipotekos kreditorės teises pagal niekinį sandorį, kurio pagrindu galėtų išieškoti UAB „Villa Monis“ negrąžintą skolą iš Bendrijai priklausančio turto, nors Bendrija nėra susijusi su atsakovių paskoliniais santykiais ir neprivalo savo turtu atsakyti už UAB „Villa Monis“ finansinius įsipareigojimus.
13.6. Kredito unijos, kaip hipotekos kreditorės, nesąžiningumas buvo įrodytas. Kredito unija, versdamasi kreditavimo veikla, būdama profesionalia šių paslaugų teikėja, privalėjo būti itin atidi ir rūpestinga, dėl to turėjo pasidomėti ginčo turto įsigijimo aplinkybėmis prieš hipotekos sandorio sudarymą. Unija žinojo / turėjo / galėjo žinoti, kad turto įgijimo sutartis gali būti nuginčyta net keliais skirtingais teisiniais pagrindais, todėl, nepaisydama rizikos ir sudarydama hipotekos sandorį, buvo akivaizdžiai nesąžininga ir taip prisiėmė visą riziką ir galimai kilsiančias neigiamas teisines pasekmes dėl sutarties ir atitinkamai hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiais. Atsakovė negali gintis CK 4.197 straipsnio 6 dalimi. Imperatyvus teismo praktikoje aptartas reikalavimas domėtis kita sandorio šalimi bei hipotekos objektu, įgyja ypatingą reikšmę kuomet kalbama apie specialų sandorį sudarančio asmens statusą – kreditavimo paslaugas teikiantį verslo subjektą. Teismas nepagrįstai nevertino tokių reikšmingų aplinkybių, kaip kad, ar kredito unija prieš hipotekos sandorio sudarymą: (1) prieinamomis priemonėmis pasidomėjo apie turto įsigijimo iš apeliantės aplinkybes (ieškovės finansinę padėtį ir turto rinkos vertę) ir žinojo / galėjo žinoti, kad UAB „Villa Monis“ įgijo nuosavybės teisę į turtą, pažeisdama apeliantės ir jos kreditorių teisėtus interesus; (2) įvertino rizikas dėl galimo sutarties ir atitinkamai hipotekos sandorio negaliojimo pagal CK numatytus sandorio negaliojimo pagrindus; (3) įvertino UAB „Villa Monis“ finansinę būklę ir ateities galimybes tinkamai įvykdyti kredito sutartį ir laiku mokėti kredito įmokas pagal grafiką; (4) tinkamai kontroliavo suteikto kredito panaudojimą pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį; (5) domėjosi UAB „Villa Monis“ iš kredito lėšų įgyto turto realumu ir nuo kredito sutarties sudarymo iki sutarties nutraukimo kontroliavo verslo plano įgyvendinimą. Kredito unija nei vienos iš šių pareigų nevykdė, taigi, negali būti laikoma sąžininga hipotekos kreditore.
13.7. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, būtent hipotekos kreditorius, siekdamas pasinaudoti CK 4.197 straipsnio 6 dalyje numatyta apsauga, pirmiausiai turi įrodyti, kad nežinojo ir (ar) negalėjo žinoti apie pažeidimus, kurie buvo padaryti įkaito davėjui įgyjant nuosavybę. Akivaizdu, kad siekiant sužinoti, ar tokie pažeidimai egzistavo, būtina surinkti visus duomenis apie įkeitimo objekto įsigijimo aplinkybes. Anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tokie duomenys surenkami iš turto pardavėjo ir įgijėjo teikiamų duomenų, viešų registrų, kitų oficialių ir privačių šaltinių. Savo ruožtu kredito unija bylos nagrinėjimo metu apskritai pareiškė, kad tariamai neprivalėjo ir netgi neturėjo teisės rinkti duomenų apie turto įsigijimo aplinkybes. Unija savo pareigas vertina išimtinai savo vidinių norminių aktų (Paskolos suteikimo tvarkos ir t. t.) kontekste, tačiau visiškai ignoruoja faktą, jog tam tikros jos pareigos gali būti numatytos ir CK ar kitame įstatyme bei šiuos teisės aktus išaiškinančioje kasacinio teismo praktikoje. Egzistavo daugiau nei vienas viešas šaltinis, iš kurio kredito unija galėjo ir turėjo sužinoti, kad apeliantė susiduria su rimtais finansiniais sunkumais ir jos kreditoriai yra nukreipę į ją virš pusės milijono vertės priverstinį išieškojimą. Vien šių duomenų pakaktų suprasti, kad milijono eurų vertės turto pardavimas UAB „Villa Monis“ už 5 kartus mažesnę kainą pažeis apeliantės ir jos kreditorių interesus bei visą eilę imperatyvių teisės normų. Kita vertus, turto rinkos vertės ir įsigijimo iš apeliantės kainos akivaizdi disproporcija kredito unijai buvo žinoma iš UAB „Villa Monis“ jai pateiktų dokumentų, taigi, kredito unijai turėjo kilti abejonių dėl sutarties teisėtumo.
13.8. UAB „Villa Monis“ ir kredito unija susitarė, kad 384 000 Eur kredito grąžinimas bus užtikrintas net 1 103 000 Eur vertės ginčo turto ir 42 000 Eur vertės buto įkeitimu. Tokia akivaizdi disproporcija tarp kredito ir įkeisto turto verčių taipogi suponuoja unijos ir UAB „Villa Monis“ nesąžiningumą. Iš tokio nesąžiningo elgesio unija gauna tiesioginę finansinę naudą – hipotekos sandoryje ji nusimatė, kad paskolinusi faktiškai nemokiai ir jokios veiklos nevykdančiai UAB „Villa Monis“ 384 000 Eur, pastarajai neįvykdžius kredito sutarties (apie ką iš anksto žinojo tiek unija, tiek ir UAB „Villa Monis“), kredito unija galės iš įkeisto turto vertės realiai gauti dvigubai didesnę 768 000 Eur sumą. Be to, kredito unija nepateikė jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių, jog ji prieš kredito suteikimą tinkamai įvertino UAB „Villa Monis“ finansinę padėtį. Visi atsakovės paskolos byloje saugomi dokumentai yra neoriginalūs, t. y. byloje yra tik net nepatvirtintos tariamai originalių dokumentų kopijos, maža to, kredito unijos darbuotojos teigimu, didžiąją dalį paskolos bylą sudarančių nepatvirtintų kopijų ji gavo iš UAB „Villa Monis“ el. paštu, taigi, unija netgi nematė ir neįsitikino, kad egzistuoja jai el. būdu teikiamo dokumento originalas. Kredito unija, kaip profesionali kredito paslaugų teikėja, privalėjo įvertinti, ar UAB „Villa Monis“ sugebės iš savo veiklos sugeneruoti pakankamai pajamų, kad galėtų palaikyti savo kasdienę ūkinę komercinę veiklą ir dar be to mokėti įmokas unijai, tačiau jau prieš kredito suteikimą kredito unijai buvo žinoma, kad UAB „Villa Monis“ iki tol veikė nuostolingai, o 2014–2015 m. apskritai nevykdė jokios komercinės veiklos. Paskolų teikimo tvarkos 18.2.8. punkte nurodyta, kad „teikiant verslo arba investicines paskolas, valdyba ir paskolų komitetas privalo: įvertinti verslo plano investicinio projekto ekonominį pagrįstumą ir jo įgyvendinimo galimybes bei numatyti paskolos grąžinimo būdus, jei verslo planas ar investicinis projektas būtų neįgyvendintas arba įgyvendintas nepilnai“. 2014–2015 m. apskritai jokios realios komercinės veiklos nevykdžiusi UAB „Villa Monis“ pateikė unijai verslo planą, pagal kurį planavo per pirmus tris veiklos mėnesius (plane nurodyta 2015 metų 10-12 mėn.) gauti 162 690 Eur pajamų iš turto –1980 m. statybos, realiai senai sunykusios, pionierių stovyklos su nameliais be langų –nuomos ir kitų su tuo susijusių paslaugų. Bet kuriam nors minimaliai atidžiam ir protingam verslininkui, o ypač kreditavimo paslaugas teikiančiam profesionalui – unijai, buvo ir turėjo būti suprantama, kad pateiktas verslo planas yra akivaizdžiai neįgyvendinamas. Daugiau nei akivaizdu, kad UAB „Villa Monis“ negalės per tokį trumpą laikotarpį gauti pajamų iš turto eksploatacijos, nes reikia ne tik rekonstruoti pačius statinius, sutvarkyti aplinką ir t. t., bet ir tinkamai įrengti namelius ir poilsio bazę. Lieka neaišku, vadovaujantis kokiais dokumentais, išskyrus patį verslo planą ir neaiškius žodinius paaiškinimus, kredito unija įsitikino, kad UAB „Villa Monis“ apskritai turi lėšų turtui paruošti eksploatacijai ir naujų statinių statybai, nes visas unijos suteiktas 384 000 Eur kreditas buvo skirtas visiškai kitiems tikslams (be kita ko, ginčo turto ir žemės sklypo įsigijimui) ir negalėjo būti panaudotas nei turto rekonstrukcijai, remontui ir įrengimui, nei naujų statinių statybai ir įrengimui (maža to, niekada neegzistavo nei tokių statinių statybos, nei rekonstrukcijos projektai, nei sąmatos, nei statybos leidimai).
13.9. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, kad kredito unija ne tik suteikė iki tol jokios veiklos nevykdžiusiai UAB „Villa Monis“ kreditą pagal akivaizdžiai neįgyvendinamą verslo projektą, bet dar ir nusprendė suteikti didesnį kreditą, negu tai leidžia jos pačios Paskolų teikimo tvarka, o tai, įvertinant visą faktinių aplinkybių ir duomenų visumą, esantį šioje byloje, tik patvirtina unijos nesąžiningumą. Laikantis Paskolų teikimo tvarkos (15.5.1.2. p.) reikalavimų, maksimali paskolos suma vienam skolininkui apskritai neturi viršyti 500 000 Lt (144 810 Eur sumą). UAB „Villa Monis“ suteikta paskola daugiau kaip 2,5 karto viršija nustatytas ribas. Apeliantės nuomone, kredito unija su UAB „Villa Monis“, būdamos nesąžiningos, iš anksto susitarė, kad unija, mainais už itin vertingo turto įkeitimą, ignoruos savo pačios Paskolų suteikimo tvarką ir suteiks kur kas didesnį kreditą, nei pagal esamą kredito gavėjos finansinę būklę ir minėtą tvarką ji turėjo teisę suteikti, o vėliau net nekontroliuos, kaip bus panaudotas kreditas.
13.10. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė išplečia savo ieškinio ribas, analizuodama aplinkybes, kaip santykiai tarp atsakovių klostėsi jau po kredito išdavimo. Sprendžiant dėl šalių sąžiningumo ir sutarties teisėtumo yra svarbus ir šalių elgesys po sutarties sudarymo. Kredito unija po ginčo sutarties sudarymo net nesidomėjo, kam iš tikrųjų bus panaudotas tikslinis kreditas ir sudarė sąlygas UAB „Villa Monis“ panaudoti paskolintas lėšas kitiems, nei numatyta kredito sutartyje, tikslams, o tai tik papildomai patvirtina neteisėtų tikslų siekį iki ginčo sandorio sudarymo. Unija, būdama nesąžininga ir iš anksto žinodama, kad kreditas nebus grąžintas bei bus panaudotas ne pagal paskirtį, nesilaikė savo pačios patvirtintos Paskolų teikimo tvarkos. Antai, kredito unija: (1) nesusitarė raštu su UAB „Villa Monis“, konkrečiai kokį turtą pastaroji turi teisę įsigyti, (2) pati kontroliuodama UAB „Villa Monis“ atsiskaitomąją sąskaitą patvirtino pastarosios mokėjimo pavedimus, kuriais beveik 110 000 Eur kredito buvo panaudota ne pagal sutartyje nurodytą paskirtį, (3) tik dėl apeliantės reikalavimo šioje byloje pateikti paskolos bylos originalą, t. y. praėjus 3 metams nuo kredito suteikimo, 2018 m. gruodį pagal el. paštu iš UAB „Villa Monis“ gautą balansą sudarė dokumentą, kuriame nurodė tariamai UAB „Villa Monis“ už kredito lėšas įgytą turtą, bet iki šiol neįsitikino šio turto realumu ir neapžiūrėjo šio turto, kaip to reikalauja Paskolų teikimo tvarkos 29 punktas; (4) nors 2015 m. gruodžio 22 d. Papildomu susitarimu Nr. 3 prie kredito Sutarties, kredito unija ir UAB „Villa Monis“ susitarė, jog atsakovė per 3 mėnesius nuo kredito išmokėjimo įkeis unijai ir apdraus unijos naudai įrangą, įsigytą už kredito lėšas, atsakovės tariamai įsigyta įranga taip niekuomet ir nebuvo įkeista ir apdrausta, tačiau unija dėl to nesiėmė jokių veiksmų.
13.11. Iš kredito unijos pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra aiški atsakovės atstovų atliktų darbų apimtis. Iš bylos medžiagos galima daryti prielaidą, kad atstovaujant advokatų kontoros LEADELL advokatui buvo atlikti tokie darbai: surašytas atsiliepimas į ieškinį, pateiktas prašymas dėl prieigos prie elektroninės bylos, surašyti du atskirieji skundai ir prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo. Už minėtus advokato atliktus darbus maksimali galima atlyginimo suma, priešingai nei nurodė teismas, sudarytų 3 362,24 Eur. Tačiau atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį ir byloje pateiktų procesinių dokumentų (už kuriuos prašoma priteisti patirtas išlaidas) turinį, priteisti maksimalaus dydžio atstovavimo sumų nėra pagrindo. Tad šioje dalyje pagrįsta bylinėjimosi išlaidų suma sudarytų 1 400 Eur. Savo ruožtu advokatų profesinės bendrijos „VIALEX Baltic“ advokatė D. L. unijai suteikė tokias paslaugas: rašytinių paaiškinimų (prašymo dėl asmenų įtraukimo) parengimas ir pasirengimas bei atstovavimas byloje teismo posėdžiuose, kuris, bylos duomenimis, bendrai truko 6 val. ir 59 minutes. Maksimali rekomenduojama priteisti suma šiuo atveju sudarytų 769,36 Eur, o ne 3 300 Eur. Įvertinant bendrai, maksimali protinga priteistina kredito unijai suma galėtų būti 2 169,36 Eur, tačiau ne teismo nepagrįstai ir neteisėtai priteista 7 010 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
14. Atsakovė UAB „Villa Monis“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą išnagrinėti teismo nuožiūra, pažymėdama, kad BTŪB „Energija“ ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės dėl hipotekos sandorio sudarymo aplinkybių galimai yra pagrįstos, nes kredito unija iš jos žinioje buvusių dokumentų galėjo žinoti, jog atsakovė UAB „Villa Monis“ įsigijo iš BTŪB „Energija“ nekilnojamąjį turtą už kelis kartus mažesnę, nei rinkos, kainą.
15. Atsakovė LTL Kredito unija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
15.1. Vien tai, kad buvo priimtas ieškovei nepalankus teismo sprendimas, nesudaro pagrindo teigti, jog sprendimas neatskleidžia šioje byloje kilusio ginčo esmės.
15.2. Nors ieškovė pati nusistatė ieškinio ribas bei turėjo pirmiausia įrodyti actio Pauliana taikymo sąlygas, tačiau jų ne tik, kad neįrodė, bet ir siekė, jog teismas vertintų visiškai su ginču nesusijusias aplinkybes, pavyzdžiui, aplinkybes, kaip UAB „Villa Monis“ vykdė savo prievolę kredito unijai. Ieškovė siekė apsunkinti kredito unijos galimybę gintis nuo pareikšto ieškinio, kiekvieną kartą nurodydama vis naujus neva kredito unijos nesąžiningumą pagrindžiančius aspektus. Tačiau ieškovė ignoruoja tą aplinkybę, kad neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygų konkrečioje situacijoje, taigi, neįrodė savo ieškinio pagrįstumo. Ieškovė neįrodė, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Villa Monis“. Ieškovės pateikta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis, kuria teismas patvirtino ieškovės kreditorių reikalavimus, neįrodo apeliantės šiuo metu galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės į UAB „Villa Monis“. UAB „Villa Monis“ tinkamai įvykdė savo prievolę sumokėti ieškovei šalių sulygtą kainą už parduodamą nekilnojamąjį turtą, todėl apeliantė neturi galiojančios reikalavimo teisės, kuri yra privaloma actio Pauliana instituto taikymo sąlyga. Vien ieškovės pateikti įrodymai, kad šiuo metu bankroto byloje patvirtinti daugiau nei 67 kreditorių reikalavimai, savaime neįrodo, jog ginčo sutarties sudarymo momentu sutarties sudarymas pažeidė kreditorių interesus. Vienintelis tuometinis ieškovės kreditorius – VSDFV, kuriai apeliantė buvo skolinga 30 296,75 Eur. Taigi, sutarties sudarymas nepažeidė jos interesų, o priešingai – padėjo ieškovei atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi. Ieškovė viso bylos nagrinėjimo metu ignoravo aplinkybę, kad sutartimi parduotas turtas buvo apsunkintas hipoteka. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų faktinį ieškovės nemokumą sutarties sudarymo dieną, o tokią ieškinio tenkinimo sąlygą įrodyti yra ieškovės pareiga.
15.3. Sutiktina su teismo argumentu, kad ieškovė neprašė skirti retrospektyvinės teismo ekspertizės turto rinkos vertei nustatyti ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo laikotarpiu, ypač vertinant tą aplinkybę, jog apeliantė, siekdama pagrįsti aplinkybę, kad turto vertė ginčo laikotarpiu nepasikeitė, remiasi fotonuotraukomis bei prielaidomis ir nurodo, jog per tą laiką turto kaina pakisti objektyviai negalėjo, nes rinkoje tam nebuvo jokių prielaidų. Nėra suprantama, kuo remiantis ieškovė formuluoja atitinkamas išvadas, nes ji nėra teismo ekspertas, turintis teisinę kvalifikaciją atlikti tokio pobūdžio vertinimus. Nors byloje yra pateikta turto vertinimo ataskaita, tačiau, kaip teismo posėdžio metu patvirtino byloje apklausta liudytoja V. M., kredito unija, nustatydama įkeisto nekilnojamojo turto vertę, yra saistoma Lietuvos banko reikalavimų, o konkrečiu atveju – Kredito unijų minimalių paskolų vertinimo reikalavimų 20.5 punktu, todėl kredito unija skaičiavo, jog yra užtikrinta tik 368 495 Eur suma (žemės sklypų vertės suma 736 990 Eur x 50 proc.), ir būtent dėl šios priežasties papildomai hipotekos sandoriui užtikrinti buvo įkeistas ir butas, be to, numatytas įrangos, įrengimų bei medžiagų įkeitimas. Pažymėtina, kad turto vertinimo ataskaitoje vertintojas yra nurodęs atitinkamas pastabas dėl turto vertės apskaičiavimo, todėl negalima teigti, jog turto vertė yra įrodyta ir ji yra būtent tokia, kokią nurodo apeliantė. 2018 m. rugsėjo 20 d. vykstant varžytynėms dėl turto pirkimo už pradinę šio turto kainą, į varžytynes neužsiregistravo nė vienas dalyvis.
15.4. Apeliantė viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio tikslo ne tik, kad nenurodė, bet ir tokio tikslo neįrodė. Taigi, ieškovė neįrodė konkrečių sandorio negaliojimo sąlygų egzistavimo, todėl jos reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio, 1.81 straipsnio 1 dalies ir 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu pagrįstai atmesti.
15.5. Ieškovė nenurodė kokiai imperatyviai įstatymo normai prieštarauja hipotekos sandoris, todėl reikalavimas pripažinti šį sandorį niekiniu yra akivaizdžiai nepagrįstas. Sandorių negaliojimas privalo būti taikomas ypač atsakingai ir išimtinais atvejais, nes sandorių pripažinimas negaliojančiais turėtų būti taikomas tik kaip ultima ratio priemonė. Kredito unija yra sąžininga hipotekos kreditorė, todėl, net ir tuo atveju, jei pagrindinis pirkimo–pardavimo sandoris būtų pripažintas negaliojančiu, hipotekos sandoris lieka galiojančiu. Apeliantė apsiriboja deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kad kredito unija yra nesąžininga, tačiau ieškovė šių aplinkybių neįrodė. Atsižvelgiant į tai, kad sutartine hipoteka užtikrinta prievolė nėra įvykdyta, nėra jokio pagrindo naikinti sutartinę hipoteką, nes taip būtų pažeistos kredito unijos teisės ir teisėti interesai. Ieškovė žinojo, kad turtas bus įkeičiamas kredito unijai, ji davė sutikimą tokio sandorio patvirtinimui, pati nurodė ankstesnio savo hipotekos kreditoriaus banko sąskaitą ir pareikalavo, jog į minėtą banko sąskaitą būtų pervestos piniginės lėšos. Ieškovė turėjo informaciją, kad hipotekos sandoris buvo registruotas, šias aplinkybes ji galėjo pasitikrinti viešajame registre ir jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Ieškovės sutikimas dėl parduoto turto įkeitimo yra išreikštas ir pirkimo sutarties 5.3. bei 7.1.1.2 punktuose. Jeigu vien pirkimo–pardavimo sandorio nuginčijimas būtų pagrindas naikinti hipoteką, kuri teisėtai įregistruota sandorio galiojimo metu, tai turėtų rimtas neigiamas pasekmes civilinių teisių santykių stabilumui, finansų įstaigų veiklos stabilumui ir patikimumui, paneigtų hipotekos esmę (hipotekos glaudų ryšį su daiktu), hipotekos sandorio šalių teisėtus lūkesčius.
15.6. Apeliantė skunde nemažai dėmesio skiria kredito unijos sąžiningumo vertinimui tiek prieš kredito sutarties sudarymą, tiek ir po kredito sutarties sudarymo, taip pat kredito unijos tariamam veiksmų kryptingumui, tiek ir kitoms aplinkybėms, kurios neturėtų būti vertinamos, sprendžiant klausimą dėl hipotekos kreditoriaus sąžiningumo. Visiškai su kilusiu ginču nesusijusios aplinkybės, kaip buvo vykdoma kredito sutartis, taip pat aplinkybės, susijusios su kredito sutarties nutraukimu. Suteikiant kreditą UAB „Villa Monis“ buvo išlaikytos visos reikalingos procedūros, kita vertus, keltinas klausimas, ar apskritai ieškovė turi teisę revizuoti kredito suteikimo procedūras, ypač atsižvelgiant į jos pareikštą reikalavimą ir šio reikalavimo apimtį. Ieškovė labai išsamiai analizavo kredito unijos pateiktą Paskolų suteikimo ir administravimo tvarką, tačiau tai yra vidinis unijos dokumentas, kuris yra taikomas kredito unijos darbuotojams, o ne tretiesiems subjektams, kurie nėra susiję su kredito unija pavaldumo santykiais. Kreditas buvo panaudotas tinkamai ir pagal paskirtį. Ieškovė apeliuoja į 2018 m. gruodžio 11 d. Įrengimų, žaliavų, medžiagų, nupirktų už kredito lėšas, aprašą, tačiau šis dokumentas buvo sudarytas tik pačios ieškovės prašymu, kaip susisteminantis ir įrodantis tinkamą lėšų panaudojimą, tačiau be jo byloje taip pat yra pateikti ir pirminiai įrengimų, žaliavų bei medžiagų įsigijimo dokumentai: sąskaitos, sutartys ir mokėjimo nurodymai bei prašymai išmokėti kreditą kartu su įrodymais, jog pati UAB „Villa Monis“ investavo 10 proc. asmeninių lėšų, įsigydama šį turtą. Įsigyta produkcija bei žaliavos atsispindėdavo ir bendrovės finansiniuose dokumentuose. Kaip matyti iš pateikto 2018 m. gruodžio 11 d. Įrengimų, žaliavų, medžiagų, nupirktų už kredito lėšas, aprašo, bendra įrengimams įsigyti panaudota kredito suma sudarė 109 800 Eur, o bendra medžiagos įsigyti panaudota suma sudarė 63 139,00 Eur. Likusi kredito dalis, t. y. 110 300 Eur pastatams ir 100 300 Eur, skirta žemei įsigyti, taip pat buvo panaudota pagal paskirtį – kredito unija pervedė tiesiogiai UAB „NIF Lietuva“ 211 060,80 Eur sumą, savo ruožtu 10 proc. nuo įsigyjamo turto kainos pervedė tiesiogiai UAB „Villa Monis“.
15.7. Nors ieškovė nuolat kelia klausimą dėl verslo plano tinkamumo bei šio verslo plano vykdymo, tačiau kredito suteikimo sąlygos yra detalizuotos ne verslo plane, bet kredito sutartyje. Vertinant UAB „Villa Monis“ finansinę padėtį buvo surinkta visa reikalinga informacija kreditavimo sprendimui juridiniam asmeniui priimti, įvertinta kliento finansinė būklė, jo grupė, o kliento veiklos pobūdis detaliai apibūdintas 2015 m. rugsėjo 8 d. paskolos teikime UAB „Villa Monis“.
15.8. Ieškovė teigia, kad jai nebuvo pateikta originali paskolos byla, nors apeliantei buvo pateiktos tiek paskolos bylos kopijos, tiek 2019 m. kovo 22 d. teismo posėdžio metu paskolos bylos originalas apžiūrai. Ieškovė atliko detalią dokumentų apžiūrą, dar 2019 m. vasario 28 d. teismo posėdžio metu kalbėjo apie galimą dokumentų klastojimą, bet po atliktos dokumentų apžiūros, jokių papildomų prašymų nepateikė, savo pozicijos nepatikslino, o tai vienareikšmiškai patvirtina, kad apeliantės teiginiai neįrodyti ir nepagrįsti.
15.9. Byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys bylinėjimosi išlaidų, patirtų atstovaujant advokatų profesinės bendrijos LEADELL advokatui M. G., sumas. Šios bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos 2019 m. birželio 26 d. papildomu sprendimu, kurio ieškovė per nustatytą terminą neskundė. Papildomame sprendime nurodyta teismo motyvacija yra visiškai pagrįsta, atitinkanti teisinį reglamentavimą, todėl nėra pagrindo keisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Visas bylinėjimosi išlaidas, atstovaujant advokatei D. L., pagrindžiantys įrodymai yra pateikti susistemintoje lentelėje, iš kurios matyti, kad buvo parengti 4 rašytiniai paaiškinimai bei apskaičiuotas pasirengimo ir dalyvavimo teismo posėdžiuose laikas. Ieškovė kvestionuoja aplinkybę, kad atstovavimas teismo posėdžiuose truko 7 valandas, tačiau ji į savo skaičiavimus neįtraukia sugaišto laiko pasiruošti bylai, taip pat rašytinių paaiškinimų, kurie buvo rengiami siekiant atsikirsti į ieškovės papildomai pateikiamus argumentus, parengimo laiko.
15.10. Šioje situacijoje pripažinus ginčo sutartį niekine ir negaliojančia ab initio bei pritaikius restituciją susiklostytų situacija, kai sąžininga hipotekos kreditorė, išdavusi paskolą, kuri užtikrinta hipoteka įkeistu turtu, savo teises turėtų ginti įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Villa Monis“ galimai bus iškelta bankroto byla. Tokiu būdu vienareikšmiškai kredito unijos teisinė padėtis būtų nepagrįstai ir nesąžiningai apsunkinta. Ieškovės reikalaujama restitucija ir jos taikymo būdas pažeistų unijos teises ir teisėtus interesus, todėl negali būti taikoma, nepriklausomai nuo to, ar būtų tenkintas ieškovės reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės BTŪB „Energija“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų (ne)egzistavimo
17. Ieškovė BTŪB „Energija“ 2015 m. lapkričio 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį visų pirma ginčija CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu.
18. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; ir kt.).
20. Pažymėtina, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtina nurodytų sąlygų visuma. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, sandorio pripažinimas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalimas.
21. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Siekdamas sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje nurodytu pagrindu, būtent ieškovas (šiuo atveju – BTŪB „Energija“) turi pateikti pakankamai įrodymų pirmiau išdėstytų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimui pagrįsti.
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, konstatavo, kad ieškovė neįrodė nei neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, kaip pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos, nei aplinkybės, jog ginčijamas sandoris iš tikrųjų pažeidė ieškovės kreditorių teises.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir vadovaudamasi nagrinėjamam klausimui aktualia teismų praktika, neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
24. Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, tačiau ir tai, jog ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2014). Taigi, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo – skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
25. Ši actio Pauliana instituto taikymo sąlyga yra privaloma, nepriklausomai nuo to, ar ieškinį pareiškia kreditorius, ar kreditoriams atstovaujantis bankroto administratorius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad tais atvejais, kai ieškinys actio Pauliana pagrindu yra pareikštas bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėms apginti, būtina išsiaiškinti, ar bankroto bylos procese patvirtinti kreditorių reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-695/2017). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtent bankroto administratorius, įrodinėdamas neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Jeigu bankroto byloje patvirtinti kreditoriai savo reikalavimus įgijo vėliau, nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai, tai, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų, actio Pauliana negali būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-483/2014).
26. Ieškovė tiek pirmosios instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo sutarties sudarymo dieną Bendrija turėjo ne tik 30 296,75 Eur įsiskolinimą VSDFV, bet ir skolas kreditoriams UAB „KRS“, UAB „Naujamiesčio būstas“, UAB „Vilniaus vandenys“ ir VMI, kurių bendras dydis sutarties sudarymo momentą, apeliantės tvirtinimu, siekė 593 749,20 Eur sumą ir kurių reikalavimai nebuvo padengti iki pat bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
27. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, tokiems savo teiginiams pagrįsti, ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, pateikė tik 2017 m. spalio 13 d. ir 2018 m. spalio 31 d. nutartis, kuriomis buvo patvirtinti ieškovės kreditorių reikalavimai bankroto byloje, bet iš kurių turinio negalima nustatyti šių patvirtintų reikalavimų atsiradimo momento, bei Turto arešto aktų registro išrašą, kuriame nors ir yra duomenys apie tam tikrų ieškovės įsiskolinimų kreditoriams iki ginčo sandorio sudarymo dienos egzistavimą, bet nėra duomenų, leidžiančių patikimai įvertinti, ar būtent šie (iki ginčo sandorio sudarymo atsiradę) apeliantės įsiskolinimai liko ir iki bankroto bylos jai iškėlimo bei buvo patvirtinti pirmiau nurodytomis ieškovės pateiktomis teismo nutartimis bankroto byloje. Antai, nors, kaip akcentuoja ieškovė, UAB „KRS“, UAB „Naujamiesčio būstas“, UAB „Vilniaus vandenys“ ir VMI minimos, kaip išieškotojos, tiek iki ginčo sandorio sudarymo pritaikytų turto areštų taikymo įrašuose, tiek, kaip kreditorės, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje bankroto byloje, vis dėlto minėtų kreditorių reikalavimų dydžiai šiuose įrodymuose (išraše ir nutartyje) skiriasi, o duomenų, leidžiančių teisėjų kolegijai įvertinti, ar teismo nutartimi bankroto byloje patvirtinti ieškovės įsiskolinimai kreditorėms UAB „KRS“, UAB „Naujamiesčio būstas“, UAB „Vilniaus vandenys“ ir VMI yra tie patys (tik išaugę), kurie minimi Turto arešto aktų registro išraše, o ne naujai atsiradę toms pačioms kreditorėms po ginčo sandorio sudarymo, nei minėtame registro išraše, nei kitoje bylos medžiagoje nėra, nors būtent ieškovės bankroto administratorė, turinti pareigą įrodinėti šią actio Pauliana sąlygą, neabejotinai, kaip subjektas teikiantis bankroto bylą nagrinėjančiam teismui kreditorių reikalavimams patvirtinti būtinus dokumentus, turėjo galimybę surinkti ir pateikti duomenis, atskleidžiančius ieškovės kreditorių reikalavimų atsiradimo pagrindus bei momentus, be kurių negalima nustatyti, ar minėtos kreditorės, kurių teises ir interesus šioje byloje atstovauja administratorė, iš tikrųjų turėjo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę būtent ginčijamos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu.
28. Kaip jau minėta, nesant bent vienos iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, sandoris šiuo pagrindu negali būti pripažintas negaliojančiu, todėl vien tik pirmiau nurodyti motyvai iš esmės pakankami pirmosios instancijos teismo sprendimo nepripažinti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu teisėtumui pagrįsti.
29. Kita vertus, ieškovės pateiktas Turto arešto aktų registro išrašas atskleidžia ir kitos actio Pauliana sąlygos – kreditorių teisių pažeidimo – nepakankamą įrodinėjimą (CPK 178, 185 straipsniai).
30. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
31. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad šiai sąlygai pagrįsti, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nebūtinas faktinio bendrovės nemokumo ginčijamo sandorio sudarymo metu įrodinėjimas, nes, kaip pažymėta ir kasacinio teismo praktikoje, kreditoriaus teises gali pažeisti ir sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, būtina nustatyti, kad sumažėja reali galimybė (ar jos nelieka) skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-502-313/2018).
32. Tačiau, kaip ir pirmosios sąlygos atveju, taip ir kreditorių teisių pažeidimo įvertinimo tikslu, svarbu nustatyti, kokia finansinė situacija įmonėje buvo ginčo sandorio sudarymo metu arba prieš jo sudarymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2014; 2015 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015; kt.), o ne bankroto bylos bendrovei iškėlimo, ar ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu padavimo momentu.
33. Ieškovė BTŪB „Energija“, teigdama, kad ginčo sandoriu buvo pažeisti jos kreditorių teises ir teisėti interesai, akcentuoja tik per mažą, jos teigimu, nekilnojamojo turto (poilsio bazės) pardavimo kainą, tačiau pakankamų duomenų, kokia Bendrijos turtinė padėtis buvo prieš pat sandorio sudarymą, t. y. kokį turtą ir kokios vertės ieškovė turėjo ir atitinkamai koks buvo turimo turto ir tuo metu buvusių įsipareigojimų kreditoriams santykis, neteikia (CPK 178 straipsnis), nors, kaip matyti iš ieškovės pateikto Turto arešto aktų registro išrašo, išieškotojų reikalavimams užtikrinti antstolių buvo areštuoti (ir vėliau pardavinėjami iš varžytynių) ne ginčijama sutartimi parduotą poilsio bazę sudarantys turto vienetai, o visiškai kiti apeliantei priklausę kilnojamojo ir nekilnojamojo turto objektai. Taigi, akivaizdu, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo kur kas daugiau turto (nekilnojamojo ir kilnojamojo) nei pardavė 2015 m. lapkričio 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, tačiau byloje nesant duomenų nei apie jų (turto vienetų) kiekį, pobūdį, nei apie vertę, o taip pat ir tuo metu (o ne bankroto bylos iškėlimo metu) ieškovės turimas skolas kreditoriams, negalima visapusiškai įvertinti, ar dėl ginčijamo sandorio sumažėjusios Bendrijai likusio turto vertės nebeužteko tuo metu buvusių kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti.
34. Pastebėtina, kad net ir įrodžius turto pardavimo kainos ir realios turto rinkos vertės disproporciją ginčo sandoryje, kreditorių teisių pažeidimas, kaip actio Pauliana taikymo sąlyga, gali būti konstatuotas tik nustačius, jog likusio ieškovės nuosavybės teise turimo turto nebeužteko Bendrijos kreditorių reikalavimams padengti ar buvo iš esmės apsunkintas tokių kreditorių reikalavimų patenkinimas iš kito turto, t. y. kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, būtent dėl ginčijamo sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 2018 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018; kt.). Tokias aplinkybes turėjo įrodinėti ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, tačiau to nedarė (CPK 178 straipsnis), todėl ir ši sąlyga pirmosios instancijos teismo, nors ir nevisiškai tinkamais motyvais, teisėtai pripažinta neįrodyta.
35. Nesant pakankamų duomenų pirmajai ir antrajai actio Pauliana sąlygoms konstatuoti, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo kalbėti ir apie ginčo sandorio šalių nesąžiningumą, kuris pasireiškia žinojimu ir (ar) turėjimu žinoti būtent apie kitų kreditorių teisių ar teisėtų interesų pažeidimą sudaromu sandoriu.
36. Be to, kaip teisingai pastebėjo atsakovė kredito unija, ginčo sutartimi parduotas turtas buvo apsunkintas hipoteka ir pardavus poilsio bazę buvo atsiskaityta su ieškovės hipotekos kreditoriumi. Byloje nesant duomenų, kokio dydžio įsiskolinimą hipotekos kreditoriui AS „Reverta“ Bendrija turėjo iki ginčo sandorio sudarymo ir kokiomis konkrečiai sąlygomis minėtas hipotekos kreditorius sutiko su ginčo sandoriu ir joje nustatyta kaina (pavyzdžiui, ar hipotekos kreditorius, siekdamas greitesnio atsiskaitymo ir dėl to leisdamas ginčo sutarties sudarymą, nebuvo sumažinęs savo turimo reikalavimo ieškovei dydžio ar padaręs kitokių nuolaidų), nėra galimybės visapusiškai įvertinti ir konstatuoti, kad kokie nors kiti ieškovės kreditoriai galėjo pagrįstai tikėtis savo reikalavimų patenkinimo iš kreditoriui AS „Reverta“ įkeisto turto vertės bei atitinkamai minėto turto pardavimas, net ir už mažesnę nei rinkos kainą, realiai galėjo pažeisti kitų Bendrijos kreditorių teises ir teisėtus interesus.
37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų būtinoms actio Pauliana taikymo sąlygoms pagrįsti, todėl reikalavimas pripažinti 2015 m. lapkričio 23 d. sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismo atmestas.
Dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei bei juridinio asmens veiklos tikslams
38. BTŪB „Energija“ apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad 2015 m. lapkričio 23 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris buvo ginčijamas dar dviem sandorių negaliojimo pagrindais – dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei bei prieštaravimo ieškovės, kaip juridinio asmens, siekiančio pelno, veiklos tikslui, tačiau pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime CK 1.81 straipsnio 1 dalį ir CK 1.82 straipsnio 1 dalį paminėjo tik lakoniškai, nurodydamas, kad ieškovė nenurodė nei sutarties šalių siekto tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, nei sutarties šalių ketinimo pasiekti šį tikslą, be to, teismo išvada, apeliantės nuomone, prieštarauja bylos medžiagai.
39. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
40. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015; 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).
41. Ieškovė laikosi pozicijos, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta pažeidžiant viešąją tvarką ir gerą moralę, nes turto pardavimas buvo atliktas už, ieškovės teigimu, 5 kartus mažesnę kainą, turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, įskaitant VSDFV.
42. Taigi, viena vertus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė aiškiai net neįvardino, kokį viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantį tikslą ieškovė ir kita ginčijamo sandorio šalis turėjo, sudarydamos tokią sutartį. Kita vertus, net jeigu gerai moralei ir viešajai tvarkai prieštaraujančiu tikslu laikyti siekį išvengti Bendrijos kreditorių reikalavimų padengimo ginčo turtu (nors apeliantė nenurodė jokių argumentų, paaiškinančių, kokią naudą iš tokio sandorio turėjo būtent ieškovė (ar jai tuo metu atstovaujantys asmenys), kad jai būtų naudingiau parduoti savo turtą kitam juridiniam asmeniui už kur kas mažesnę kainą vietoje to, jog parduoti tą turtą už didesnę kainą ir atsiskaityti su visais Bendrijos kreditoriais), byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad ieškovės tuo metu turimo kito turto vertės neužteko tuo metu buvusių kreditorių reikalavimams visiškai padengti. Atsižvelgiant į tai, nėra galimybės daryti išvadą, kad ieškovė, parduodama ginčo turtą (net ir įrodžius mažesnės nei rinkos vertė kainos buvimą), turėjo tikslą pažeisti kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus.
43. Savo ruožtu vien tik ieškovei galimai komerciškai ne itin naudingo sandorio sudarymo fakto buvimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nėra pakankamas gerai moralei ar viešajai tvarkai prieštaraujančiam tikslui ir atitinkamai CK 1.81 straipsnyje nurodytam sandorio negaliojimo pagrindui konstatuoti, todėl, nors pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų itin lakoniškai pasisakė šiuo klausimu, nėra faktinio ir teisinio pagrindo naikinti minėtą sprendimo dalį, nes net proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
44. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantė BTŪB „Energija“ neįrodė ir ginčo sutarties negaliojimo CK 1.82 straipsnyje nustatytu pagrindu.
45. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės, kaip juridinio asmens, vienas iš pagrindinių veiklos tikslų – pelno siekimas. Bendrijos Jungtinės veiklos sutarties 2.1 punkte įtvirtinta, kad pagrindinis Bendrijos veiklos tikslas: privačių interesų tenkinimas, vykdant pelno siekiančią ūkinę komercinę veiklą.
46. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad nors kiekvieno juridinio asmens tikslas yra užtikrinti šio juridinio asmens veiklos tęstinumą, racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno, tai nereiškia, jog bet kuris juridiniam asmeniui nuostolingas arba jo sudarytas neatlygintinis sandoris prieštarauja jo tikslams ir visais atvejais turi būti naikinamas, nes tai reikštų teisinio stabilumo nebuvimą ir paneigtų rinkos ekonomikos dėsnius. Bet koks juridinis asmuo savo veikloje prisiima tam tikrą riziką, taigi ir tam tikrų nuostolių atsiradimo galimybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).
47. CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.). Taigi, sandoris gali būti pripažintas prieštaraujančiu juridinio asmens tikslams, kai 1) jis akivaizdžiai nenaudingas ir žalingas įmonei ir 2) apie šią žalą buvo žinoma sandorio šalims, kurios sudarydamos sandorį veikė nesąžiningai. Nenaudingumas ir žala juridiniam asmeniui atsispindi vertinant ne tik konkretaus sandorio rezultatus, bet ir juridinio asmens turtinę padėtį, juridinio asmens vykdomą veiklą, kitus su ginčijamu sandoriu susijusius sandorius ir juridinio asmens veiksmus, galinčius atskleisti ginčijamo sandorio sudarymo tikslus ir aplinkybes. Sandorio šalių nesąžiningumą atspindi objektyvūs veiksniai, tokie, kaip, pavyzdžiui, sandorio šalių giminystės ryšiai, juridinio asmens valdymas ir (ar) kontrolė, bendra veikla ir vykdomi bendri projektai, ir subjektyvūs veiksniai, tokie kaip asmens žinios apie sandorio nenaudingumą juridiniam asmeniui ir siekis pasinaudoti turima informacija ir (ar) padėtimi savo asmeninei naudai gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019; kt.).
48. Ieškovė ginčo sandorio prieštaravimą juridinio asmens tikslams faktiškai įrodinėja tik sandoriu nustatytos kainos ir turto vertinimo ataskaitose nurodytos turto rinkos vertės skirtumu bei aplinkybe, kad atsakovė UAB „Villa Monis“, užsakiusi minėtas turto vertinimo ataskaitas, akivaizdžiai žinojo apie kainos ir rinkos vertės disproporciją. Tačiau, kaip jau minėta, ieškovė į bylą nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių visapusiškai išanalizuoti ne tik, kokia buvo ieškovės turtinė padėtis prieš pat ginčo sutarties sudarymą (kiek kreditorių, su kokiais reikalavimais BTŪB „Bendrija“ turėjo, kokia buvo kito apeliantės turimo turto vertė ir pan.), bet ir sudarančių galimybę įvertinti tokio sandorio sudarymo kontekstą, tikslus – kaip jau buvo pasisakyta pirmiau, ginčo sandoriu atsakovei UAB „Villa Monis“ parduotas nekilnojamasis turtas buvo įkeistas ieškovės kreditoriui AS „Reverta“, kuriam pagal ginčijamą sutartį ir buvo sumokėta parduoto turto kaina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant duomenų apie ieškovę ir hipotekos kreditorių siejusius santykius (ieškovės prievolės dydį, kreditoriaus AS „Reverta“ nustatytas sąlygas sutikimui ginčo sandoriui duoti), taip pat pakankamos informacijos apie apeliantės turtinę padėtį, veiklą ir jos perspektyvas prieš pat sandorio sudarymą, nėra galimybės konstatuoti akivaizdaus ginčijamo sandorio žalingumo, nenaudingumo Bendrijai, kaip būtinos CK 1.82 straipsnio taikymo sąlygos, tuo labiau kad, kaip akcentuoja savo procesiniuose dokumentuose pati apeliantė, parduota poilsio bazė, už kurią sumokėtomis lėšomis atsiskaityta su apeliantės hipotekos kreditoriumi, buvo sunykusi ir reikalavo didelių finansinių investicijų, o byloje nėra duomenų, jog minėtu laikotarpiu buvo kitas pirkėjas (kiti pirkėjai), pasiryžęs minėtą turtą nupirkti už didesnę, nei sutarta ginčo sandoryje, kainą.
Dėl hipotekos sandorio (ne)galiojimo
49. Ieškovė reikalavimą pripažinti hipotekos sandorį, kuriuo ieškovės atsakovei UAB „Villa Monis“ parduotas turtas buvo įkeistas kredito unijai, negaliojančiu grindė CK 1.78 straipsnio 5 dalimi ir CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, teigdama, kad hipotekos sandoris prieštarauja imperatyviam bendrajam teisės principui – iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. – ex iniuria ius non oritur), iš kurio kyla ir imperatyvi CK 4.180 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, jog įkeisti turtą hipoteka gali tik šio turto savininkas, kuriuo, teismui ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento, būtų laikoma būtent ieškovė, o ne UAB „Villa Monis“.
50. Tačiau ieškovei neįrodžius 2015 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo pagrindų ir atitinkamai nei pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai šia nutartimi nekonstatavus, kad teisėtu nekilnojamojo turto, įkeisto kredito unijai, savininku turėtu būti laikoma Bendrija, o ne UAB „Villa Monis“, nėra pagrindo konstatuoti ir Maksimaliosios sutartinės hipotekos sandorio prieštaravimo ieškovės nurodytam teisės principui, t. y. pripažinti šį sandorį negaliojančiu dėl to, jog atsakovė UAB„Villa Monis“ įkeitė jai nepriklausantį turtą.
51. Kadangi apeliantė nenurodė kitų imperatyvių teisės normų, kurias, jos nuomone, pažeidė ginčo hipotekos sandoris, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas išvestinis reikalavimas dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, taip pat pripažintina teisėta ir pagrįsta.
52. Nesant teisinio pagrindo pripažinti UAB „Villa Monis“ ir kredito unijos sudarytos hipotekos sutarties negaliojančia, nėra teisiškai aktualus ir CK 4.197 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos išimties, kada hipotekos teisė hipotekos kreditoriui išlieka net jeigu hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu, aptarimas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu, be kita ko, ir dėl ieškovės argumentų, kuriais pastaroji įrodinėjo kredito unijos nesąžiningumą, ieškovės nuomone, paneigiantį kredito unijos teisę remtis CK 4.197 straipsnio 6 dalimi, plačiau nepasisako. Dėl tos pačios priežasties atmetamas ir ieškovės prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl, apeliantės nuomone, CK 4.197 straipsnio 6 dalies galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 28, 29, 30 straipsniams.
53. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Aplinkybė, kad priimtas ieškovei nepalankus sprendimas ir jog pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su tam tikrais atsakovės argumentais, pakartojo teisingus kredito unijos pozicijos aspektus sprendimo motyvuojamoje dalyje, nėra pakankama nei ginčo esmės neatskleidimui, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumui bei nepagrįstumui, tuo labiau, teismo šališkumui, konstatuoti, todėl apeliantės BTŪB „Energija“ apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šališkumo, tendencingumo ir pareigos vykdyti teisingumą ignoravimo, atmestini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
54. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 3 d. sprendimu priteisė atsakovei kredito unijai iš ieškovės bankrotui administruoti skirtų lėšų 3 330 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o 2019 m. birželio 26 d. papildomu sprendimu dar 3 680 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
55. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad maksimali protinga galima priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma neturėjo viršyti 2 169,36 Eur dydžio.
56. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovę kredito uniją iš pradžių atstovavo advokatų kontoros LEADELL Balčiūnas & Grajauskas advokatas M. G., vėliau advokatų profesinės bendrijos „VIALEX Baltic“ advokatė D. L..
57. Kredito unija pateikė į bylą įrodymus, kad advokatų kontorai LEADELL Balčiūnas & Grajauskas už atstovavimo paslaugas sumokėjo 7 313,32 Eur sumą.
58. Pažymėtina, kad ieškovė neginčija, jog remiantis bylos medžiaga, kredito unijos atstovas M. G. paruošė atsakovei atsiliepimą į ieškinį, prašymą dėl prieigos prie elektroninės bylos, surašė du atskiruosius skundus (dėl 2018 m. vasario 7 d. ir 2018 m. kovo 21 d. nutarčių) ir prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo.
59. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas pirmiau nurodytus bylos medžiagos duomenis, vadovaudamasis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, konstatavo, kad už minėtus advokato atliktus darbus maksimali mokėtina suma sudaro 3 627,68 Eur (Rekomendacijų 8.2, 8.15, 8.16 punktai), bei nurodė, jog atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, mažinti maksimalaus dydžio atstovavimo sumų nėra pagrindo. Be to, įvertindamas atsakovės pateiktas sąskaitas faktūras, į atlygintinų atsakovei išlaidų sumą teismas įtraukė žyminio mokesčio kompensaciją (38 Eur), kompensacijas už kelionės išlaidas (8,47 Eur), už patikrą registruose (0,87 Eur) ir išlaidas techniniams darbams (5,10 Eur).
60. Apeliantė teigdama, kad už minėtus advokato M. G. atliktus darbus maksimali suma, remiantis Rekomendacijomis, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, sudarytų 3 362,24 Eur, nepateikė jokių tokios sumos apskaičiavimą detalizuojančių paaiškinimų. Savo ruožtu, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad atlyginimo už 2 prašymų (353,92 x 2), 2 atskirųjų skundų (353,92 x 2) ir atsiliepimo į ieškinį (2 212 Eur) parengimą suma, įvertinus tai, jog apmokėjimas atliktas 2018 m. balandžio 26 d., sudaro 3 627,68 Eur. Apeliantė neginčijo pirmosios instancijos teismo atlikto žyminio mokesčio, kelionės išlaidų, patikros registre ir techninių darbų atlikimo kompensacijos įtraukimo į priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą pagrįstumo, o teigdama, kad maksimalios sumos pagal Rekomendacijas šioje byloje neturėtų būti priteistos, nenurodė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą dėl bylos sudėtingumo ir didelės apimties. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 26 d. papildomame sprendime nurodytais skaičiavimais ir išdėstytais motyvais, todėl papildomu sprendimu priteista bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma paliktina nepakeista.
61. Už advokatės D. L. suteiktas paslaugas atsakovė prašė atlyginti 3 330 Eur sumą, kuri visa buvo priteista iš ieškovės pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimu.
62. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. L. paruošė rašytinius paaiškinimus su prašymu įtraukti į bylą trečiuosius asmenis, dalyvavo 2018 m. gegužės 18 d. posėdyje (trukmė 25 min.), 2018 m. rugpjūčio 10 d. teismo posėdyje (trukmė 13 min), 2018 m. gruodžio 5 d. teismo posėdyje (trukmė 1 val. 37 min.), surašė rašytinius paaiškinimus dėl teismo įpareigojimo pateikti naujus dokumentus, kuriuose (paaiškinimuose), be kita ko, suformuluotas prašymas pripažinti teikiamus naujus duomenis nevieša bylos medžiaga, dalyvavo 2019 m. vasario 26 d. posėdyje (trukmė 52 min.), parengė 2019 m. kovo 12 d. rašytinius paaiškinimus ir 2019 m. kovo 18 d. atsiliepimą į ieškovės prašymą skirti baudą ir dar kartą įpareigoti pateikti duomenis, dalyvavo 2019 m. kovo 22 d. posėdyje (trukmė 2 val. 14 min.) bei 2019 m. gegužės 13 d. posėdyje (trukmė 3 val. 15 min.). Taigi, iš viso minėta advokatė praleido 516 min. (8 val. 36 min.) teismo posėdžiuose, atstovaudama kredito uniją, bei surašė 4 dokumentus, kuriuose pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai (Rekomendacijų 8.16 punktas).
63. Pažymėtina, kad net vertinant pagal mažiausią galimą užpraeito ketvirčio vidutinio darbo užmokesčio dydį (jeigu visi mokėjimai atsakovės atstovei būtų atlikti 2018 m. gegužės 16 d.), vien tik už 4 dokumentų, kuriuose buvo išdėstyti atsakovės rašytiniai paaiškinimai ir prašymai, parengimą, atsakovei priklauso 1 415,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, savo ruožtu ieškovė, apeliaciniame skunde teigdama, kad pagal Rekomendacijas už D. L. suteiktas paslaugas kredito unijos sumokėtų sumų maksimalus atlyginimas galėtų sudaryti tik 769,36 Eur sumą, nepateikė absoliučiai jokių ieškovės nurodytos sumos apskaičiavimą patvirtinančių argumentų, paaiškinimų, bei, kaip teisingai pastebėjo atsakovė atsiliepime į skundą, neatsižvelgė į laiką, atsakovės atstovės sugaištą teismo ar parengiamajam posėdžiui pasirengti, kurio apmokėjimui patirtos atsakovės išlaidos, remiantis Rekomendacijų 8.19 punktu, taip pat yra atlyginamos.
64. Atsižvelgdama į tai, kad apeliantė, ginčydama bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme, iš esmės remiasi tik deklaratyviais teiginiais, nepateikdama jos nurodytų dydžių apskaičiavimo paaiškinimo ir kitų jos poziciją pagrindžiančių argumentų, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad nėra pagrindo keisti ir pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo dalies, kuria kredito unijai iš ieškovės priteista 3 330 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma.
65. Atmetus ieškovės BTŪB „Energija“ apeliacinį skundą, atsakovei kredito unijai priteistinas jos patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnis).
66. Kredito unija pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės bankrotui administruoti skirtų lėšų 1 400 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Byloje yra 2019 m. liepos 24 d. mokėjimo nurodymas, patvirtinantis minėtos sumos sumokėjimo advokatei faktą. Kadangi nurodyta suma neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte numatytos maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą galimos priteisti sumos, atsakovei kredito unijai iš ieškovės priteistinas 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą ir 2019 m. birželio 26 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti atsakovei kooperatinei bendrovei LTL Kredito unijai (juridinio asmens kodas 302791356) iš ieškovės bankrutavusios tikrosios ūkinės bendrijos „Energija“ (juridinio asmens kodas 120202619) bankrotui administruoti skirtų lėšų 1 400 Eur (tūkstantį keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Aldona Tilindienė
Vytautas Zelianka