Civilinė byla Nr. e3K-3-139-378/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06431-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4.; 2.1.2.6.; 2.4.2.9.1.; 3.2.4.11.; 3.3.3.8

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų T. B., R. B., G. Š. ir B. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. patikslintą ieškinį atsakovams B. Š., G. Š., T. B., R. B. dėl mainų sutarties pripažinimo apsimestine, mainų sutarties pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, B. M., Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto 2-ojo notaro biuro notarė Zita Kasperovičienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestiniu pripažinto sandorio negaliojimo teisines pasekmes, kai bendraturčio pažeistai pirmenybės teisei apginti šiam perkeliamos nekilnojamojo daikto dalies pirkėjo teisės ir pareigos, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė V. S. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama: 1) pripažinti apsimestiniu (negaliojančiu) sandoriu 2018 m. sausio 23 d. mainų sutartį Nr. 837, sudarytą pardavėjų B. Š., G. Š. ir pirkėjų T. B., R. B.; 2) pripažinti 2018 m. sausio 23 d. mainų sutartį Nr. 837 pirkimo–pardavimo sutartimi, perkelti ieškovei visas pirkėjo teises ir pareigas, nustatant, kad B. Š., G. Š. pardavė, o V. S. nupirko žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), 29/112 dalį už 12 687,50 Eur; 3) priteisti iš ieškovės atsakovams T. B. ir R. B. 2018 m. sausio 23 d. mainų sutartyje Nr. 837 nurodytą kainą už Žemės sklypą – 12 687,50 Eur; 4) priteisti iš atsakovų ieškovės naudai visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal bylos nagrinėjimo metu pateiktus dokumentus (2 t., el. b. l. 57–66).

3.       Ieškovė nurodė, kad jai priklauso Žemės sklypo 420/2352 dalys. 2013 m. birželio 7 d. tarp žemės sklypo bendraturčių V. S., B. Š., G. Š., B. M. ir Lietuvos Respublikos buvo nustatyta naudojimosi Žemės sklypu tvarka. 2017 m. atsakovai B. Š. (ieškovės sesuo) ir G. Š. buvo užsiminę ieškovei apie ketinimus parduoti jiems priklausančias Žemės sklypo dalis (79/2352 ir 530/2352 dalis). Ieškovė išreiškė norą pirkti atsakovams priklausančias Žemės sklypo dalis, tačiau pardavimo sąlygų ir kainos šalys neaptarė, kadangi atsakovai dar nebuvo apsisprendę, kada ir kokiomis sąlygomis ketina parduoti minėtą žemės sklypą. Vėliau paaiškėjo, kad 2018 m. sausio 23 d. buvo sudaryta mainų sutartis, kuria atsakovai G. Š. ir B. Š. perleido atsakovei T. B. asmeninėn nuosavybėn Žemės sklypo 29/112 dalis, tai sudaro 609 kv. m žemės plotą, mainais į atsakovei T. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Ford Transit“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis). Atsakovai G. Š. ir B. Š. perleido Žemės sklypo 79/2352 ir 530/2352 dalis atsakovams T. B. ir R. B., kurie nėra Žemės sklypo bendraturčiai. Ieškovė nurodė, jog šalių sudaryta mainų sutartis yra apsimestinė, iš tikrųjų siekiant pridengti pirkimo–pardavimo sandorį ir tokiu būdu atimti iš ieškovės pirmenybės teisę pirkti Žemės sklypo dalį iš atsakovų G. Š. ir B. Š.. Atsakovai, žinodami ieškovės norą ir siekius įsigyti Žemės sklypo dalį, sąmoningai sudarė apsimestinį mainų sandorį, tokiu būdu užkirsdami kelią įgyvendinti ieškovės teises. Ieškovės, kaip Žemės sklypo bendraturtės, teisės buvo pažeistos, nes atsakovai, ketindami parduoti Žemės sklypo dalį, privalėjo pranešti apie tokį ketinimą bendraturčiams, t. y. ieškovei, nurodydami kainą ir kitas sąlygas, kuriomis parduoda Žemės sklypą. Ieškovė pažymėjo, kad išmainyto automobilio vidutinė rinkos kaina mainų sandorio sudarymo metu (2018 m. sausio mėn.) buvo 5570 Eur (su PVM), o tai visiškai neatitinka mainų sandoryje nurodytos šalių susitarimu nustatytos automobilio vertės (t. y. 12 000 Eur). Išmainyti daiktai – Žemės sklypas ir automobilis nėra lygiaverčiai, t. y., remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašu, perleistos Žemės sklypo dalies (29/112 dalių) vidutinė rinkos vertė sudaro 12 687,50 Eur, kaip nurodoma ir pačioje mainų sutartyje (žr. sutarties 3.1 punktą), o tai reiškia, jog išmainyto automobilio vertė nesiekia nė pusės Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, tai akivaizdžiai patvirtina, jog mainai negali būti vertinami kaip lygiaverčiai. Toks mainomų daiktų nelygiavertiškumas tik patvirtina, jog ginčo sandoris buvo apsimestinis, sudarytas siekiant pridengti realų pirkimo–pardavimo sandorį.

4.       Atsakovai T. B., R. B., G. Š. ir B. Š. ieškinį prašė atmesti (2 t., el. b. l. 179–182). Atsakovai nurodė, kad nusprendė parduoti jiems priklausančią Žemės sklypo dalį. Pardavimo kaina – 25 000 Eur buvo nustatyta pasitarus su nekilnojamojo turto vertintojais. Kadangi Žemės sklypas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise ir kitiems bendraturčiams, t. y. ieškovei V. S. ir trečiajam asmeniui B. M., pirmiausia pirkti minėtą Žemės sklypą buvo pasiūlyta būtent joms. Tačiau nė viena iš bendraturčių už minėtą kainą sklypo dalies pirkti nepageidavo ir nesutiko. Ieškovei pardavimo kaina ir visos su pardavimu susijusios sąlygos buvo žinomos. Atsakovai sutinka ir neneigia, kad jų sudarytas mainų sandoris atitinka apsimestinį sandorį, kadangi iš tiesų automobilis atsakovams perduotas nebuvo, o buvo perduota sutarta 25 000 Eur suma. Mainų sandorio sudarymo dieną G. Š. ir B. Š. buvo perduota 20 000 Eur suma grynaisiais pinigais, o vėliau mokėjimo pavedimais buvo pervesta dar 5000 Eur, tačiau vien dėl to perkelti pirkėjo teises ir pareigas ieškovei pagal šį sandorį nėra pakankamai objektyvių priežasčių, nes minėtu sandoriu jos teisės niekaip nebuvo pažeistos. Ieškovės ieškinio tikslas – pasipelnyti atsakovų G. Š. ir B. Š. sąskaita, siekiant įsigyti nekilnojamąjį daiktą, kuris vertas 26 300 Eur, už perpus mažesnę sumą, t. y. 12 387 Eur. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 12 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai, pripažino 2018 m. sausio 23 d. mainų sutartį, notarinio registro Nr. 837, sudarytą pardavėjų B. Š., G. Š. ir pirkėjų T. B., R. B., apsimestiniu sandoriu; pripažino, kad atsakovai B. Š., G. Š. ir atsakovai T. B., R. B. 2018 m. sausio 23 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį; perkėlė ieškovei V. S. pirkėjų T. B., R. B. teises ir pareigas pagal 2018 m. sausio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatė, kad B. Š., G. Š. pardavė, o V. S. nupirko 29/112 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), už 12 687,50 Eur sumą; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6.       Teismas nustatė, kad 2018 m. sausio 23 d. mainų sutartimi atsakovai G. Š., B. Š. jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias Žemės sklypo 79/2352 ir 530/2352 dalis išmainė į atsakovams T. B. ir R. B. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Ford Transit“. Atsakovai mainų sutartyje nurodė, kad Žemės sklypo dalies vidutinė rinkos vertė – 12 687,50 Eur, šalių susitarimu Žemės sklypo dalies vertė – 12 000 Eur, transporto priemonės vertė – 12 000 Eur.

7.       Teismas pažymėjo, kad sutarčių laisvės principas, kitos teisės normos, užtikrinančios savininko teisę laisvai disponuoti nuosavybės teise priklausančiu daiktu ar jo dalimi, suteikia savininkui galimybę pasirinkti už perleidžiamą turtą pageidaujamo gauti atlyginimo rūšį, tačiau savininkas, naudodamasis nurodyta teise, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių.

8.       Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovei būtų tinkamai pranešta apie ketinamą parduoti Žemės sklypo dalį, nurodytos konkrečios pardavimo sąlygos, parduodamo Žemės sklypo kaina.

9.       Teismas padarė išvadą, kad buvo akivaizdus atsakovų interesas, jog jų turima Žemės sklypo dalis, esanti bendrąja nuosavybe, būtų perleista kitiems atsakovams mainų sutarties pagrindu, nors ginčo turtas galėjo būti perleistas atsakovei pagal pirkimo–pardavimo sutartį tik tada, kai atsakovai būtų įvykdę įstatymo nustatytą bendraturčiui pareigą pranešti apie dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavimą kitiems bendraturčiams, t. y. ieškovei, o ši nebūtų pasinaudojusi pirmenybės teise pirkti šią dalį būtent ta kaina, kuria buvo ketinama ją parduoti.

10.       Teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti, jog atsakovų veiksmai neatitiko mainų sutarties paskirties ir esmės, todėl ginčijamas 2018 m. sausio 23 d. mainų sandoris pripažįstamas apsimestiniu sandoriu, sudarytas jų siekiant pridengti kitą, t. y. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, sutartį.

11.       Teismas konstatavo, kad atsakovų sudarytas apsimestinis sandoris pažeidė ieškovės, t. y. ginčo nekilnojamojo turto bendraturtės, interesus, nes dėl šio apsimestinio sandorio iš jos buvo atimta galimybė pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamą bendro turto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis.

12.       Teismas pažymėjo, kad turto vertintojo nustatyta vidutinė rinkos vertė neturi nieko bendro su parduoto daikto kaina, kurią šalys susitarė ir nustatė sutartyje, taip pat ir atsakovų vidiniai susitarimai, kurie nebuvo viešinami bei žinomi ieškovei. Atsakovai sudarė apsimestinį sandorį, turėdami tikslą nesąžiningai elgtis su ieškove.

13.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų T. B., R. B., G. Š. ir B. Š. apeliacinį skundą, 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą, priteisė ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovai sutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė apsimestinio sandorio sudarymo faktą, ir sprendė, kad ginčas byloje kilo dėl tikrosios Žemės sklypo dalies kainos nustatymo perkeliant ieškovei pirkėjo teises.

15.       Kolegija pažymėjo, kad atsakovų į bylą pateikti procesiniai dokumentai ir paaiškinimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme rodo, kad automobilis atsakovams G. Š. ir B. Š. perduotas nebuvo, o buvo perduota sutarta pinigų suma – 25 000 Eur: sandorio sudarymo dieną buvo perduota 20 000 Eur suma grynaisiais pinigais, o vėliau mokėjimo pavedimais buvo pervesta dar 5000 Eur. Šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovai pateikė 2018 m. sausio 23 d. 20 000 Eur sumos pakvitavimą ir 2018 m. balandžio 10–23 d. atliktus penkis mokėjimo nurodymus, kurių bendra suma – 5000 Eur. Taip pat atsakovai pateikė Retrospektyvinį nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktą, kuriame nekilnojamojo turto vertintojas G. J. B. pateikė išvadą, jog 29/112 dalies Žemės sklypo rinkos vertė mainų sandorio sudarymo dieną buvo 26 300 Eur. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, ieškovei perkėlus pirkėjo teises, jai kyla pareiga nekilnojamojo turto savininkui sumokėti parduodamo daikto kainą, kurią jie nurodė mainų sutartyje, – 12 687,50 Eur.

16.       Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju mainų sutartį tvirtino notarė Zita Kasperovičienė, būdama valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Lietuvos Respublikos notariato įstatymo nustatytas funkcijas, neviršydama savo kompetencijos, o mainų sutartyje pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti, todėl yra pagrindas mainų sutartį laikyti oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir ji turi didesnę įrodomąją galią. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog šalys susitarė ir sutartyje nustatė Žemės sklypo dalies kainą. Manydami, kad Žemės sklypo dalies kaina gerokai viršija automobilio vertę, t. y. mainų objektai nebuvo lygiaverčiai, atsakovai galėjo susitarti ir papildomai sumokėti priemoką, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.433 straipsnio 2 dalis dispozityviai leidžia sandorio šalims susitarti dėl kainų skirtumo kompensavimo, tačiau atsakovai to nepadarė.

17.       Kolegija pažymėjo, kad fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.) patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai. Todėl atsakovų paaiškinimai, jų pasirašytas pakvitavimas ir mokėjimo pavedimai, kuriuose nėra duomenų apie tai, jog mokama už įsigytą Žemės sklypo dalį, nepaneigia notaro patvirtintoje mainų sutartyje nurodytų įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių. Teisėjų kolegija sutiko, kad, nustatęs atsakovų nesąžiningumą (CK 1.137 straipsnio 3 dalis), teismas neturėjo pagrindo mainų sutarties sąlygų taikymo ir aiškinimo išplėsti jų naudai.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18.       Kasaciniu skundu atsakovai T. B., R. B., G. Š., B. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (4 t., el. b. l. 120–135). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Pati mainų sutartis nepažeidžia ieškovės teisių, nes turtas buvo perleistas už tą kainą, kurią atsakovai Š. pasiūlė bendraturtei ieškovei. Formalių įstatyme nustatytų reikalavimų pranešti per notarą nesilaikymas nepreziumuoja bendraturčio teisės pažeidimo, jeigu byloje yra įrodymų, kad bendraturčiui buvo žinoma apie turto dalies perleidimo faktą ir sąlygas.

18.2.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, pagal kurią, šalims sudarius apsimestinį („dengiantįjį“) sandorį, trečiųjų asmenų atžvilgiu turi būti taikytinos ne iš šio sandorio išplaukiančios šalių teisės ir pareigos, o iš kito sandorio („dengiamojo“), t. y. teisės ir pareigos, kylančios būtent iš to sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omeny. Todėl teismai byloje privalėjo nustatyti ne tik tai, kad mainų sutartis buvo apsimestinis sandoris (nors dėl to net ir nebuvo ginčo), bet kartu ir aiškintis tikruosius šalių ketinimus bei nustatyti, kokiomis tikrosiomis sąlygomis buvo sudarytas ginčijamas Žemės sklypo dalies perleidimo sandoris. Tokiu būdu ginčo byloje teismas privalėjo ne tiesiog skaityti (aiškinti) mainų sutarties, t. y. apsimestinio („dengiančiojo“) sandorio, tekstą pažodžiui, o realiai aiškintis ir tirti, kokios buvo neviešinto („dengiamojo“) sandorio sąlygos, kurios realiai ir buvo vykdomos. Taigi, teismai, nustatydami tikrąsias apsimestinio sandorio sudarymo aplinkybes ir sąlygas, privalėjo nustatyti, kokia kaina faktiškai buvo sumokėta už Žemės sklypo dalį. Tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, visiškai ignoruodami CK 1.87 straipsnyje nustatytas apsimestiniams sandoriams taikytinas taisykles, taip pat rašytinius bylos įrodymus, patvirtinančius sumokėtos Žemės sklypo kainos dydį (25 000 Eur), bei įstatymų nustatyta tvarka parengtos vertinimo ataskaitos išvadas apie realią sklypo vertę (kuri iš esmės atitinka už sklypą atsakovės T. B. sumokėtą kainą), nustatė, kad pagal ieškovės reikalavimus Žemės sklypo kaina neva buvo 12 687,50 Eur, o tokias išvadas motyvavo tuo, kad apsimestinį sandorį sudariusios šalys neva tokią sumą įrašė į mainų sutartį (kuri, beje, tuo pačiu sprendimu pripažįstama negaliojančiu sandoriu). Laikytina, kad tokia teismų išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, nes šiuo atveju šalių nesąžiningumas ar klaidingos kainos nurodymas mainų sutartyje neturi jokios įtakos sandorio – pirkimo–pardavimo sutarties, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje sudarydamos mainų sutartį, sąlygoms.

18.3.                      Apsimestinių sandorių negaliojimui būdingas retroaktyvumo (grįžtamosios galios) principas, kuris pasireiškia siekiu sugrąžinti negaliojančio sandorio šalis į tą turtinę padėtį, kurioje jos buvo iki sandorio sudarymo. Konkrečiai atsakovai G. Š. ir B. Š. turėtų atgauti 25 000 Eur vertės Žemės sklypo dalį, o kiti atsakovai R. B. ir T. B. turėtų atgauti sumokėtą 25 000 Eur sumą. Priteisdami ne faktiškai sumokėtą kainą (kurią teismai nustatė ir konstatavo, kad faktiškai buvo sumokėta 25 000 Eur), o apsimestiniame mainų sandoryje nurodytą net ne Žemės sklypo dalies kainą, o tik iš Nekilnojamojo turto registro paimtą Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, teismai pažeidė negaliojančių sandorių pasekmių taikymo normas ir sprendimais sudarė sąlygas ieškovei nepagrįstai praturtėti, o atsakovams R. B. ir T. B. – patirti nepagrįstus nuostolius, nors šalys turėjo būti grąžinamos į turtinę padėtį, buvusią iki apsimestiniu pripažįstamo sandorio sudarymo. Tokie žemesnės instancijos teismų padaryti teisės normų taikymo ir aiškinimo pažeidimai yra esminiai ir turėjo įtakos priimant neteisėtus sprendimus.

18.4.                      Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles ir, tinkamai neištyrę įrodymų, priėmė nepagrįstus procesinius sprendimus, klaidingai nurodydami, kad tikroji Žemės sklypo dalies kaina apsimestinio sandorio šalių sutarimu buvo 12 687,50 Eur. Ši suma sutapo su ieškovės pareikštos sumos dydžiu ir mainų sutartyje nurodyta masinio vertinimo būdu apskaičiuota vidutine Žemės sklypo verte, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Tačiau ši suma nėra nei faktiškai sumokėta kaina už Žemės sklypo dalį (25 000 Eur), nei mainų sutartyje šalių susitarimu nustatyta Žemės sklypo dalies vertė (12 000 Eur). Be to, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio norma, konstatavo, kad kadangi mainų sutartis buvo patvirtinta notaro, tai būtent šis įrodymas turi didesnę įrodomąją galią, taip pripažindamas savo paties argumentų prieštaravimą – viena vertus, sandoris, neatitinkantis šalių valios, patvirtintas notaro, yra negaliojantis (dėl apsimestinumo), kita vertus, viena iš jo sąlygų dėl kainos, patvirtinta to paties notaro, jau turi didesnę įrodomąją galią.

18.5.                      Pripažinus, jog tikroji Žemės sklypo dalies pardavimo kaina buvo 25 000 Eur, ir toliau taikant mainų sutarčiai pirkimo–pardavimo sutarties, kuria atsakovai Š. už 25 000 Eur sumą pardavė atsakovams B. Žemės sklypo 29/112 dalis, taisykles, ieškinio dalis dėl ieškovės reikalavimų perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas įsigyjant šią dalį Žemės sklypo už 12 000 Eur kainą turėjo būti atmesta, o atmetus šį reikalavimą ir kiti ieškovės reikalavimai negalėjo būti tenkinami. Ieškovei, nors ir neišlaikant formaliosios tokio pasiūlymo formos, buvo pasiūlyta pasinaudoti CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmenybės teise pirkti Žemės sklypo 29/112 dalį už tokią kainą, už kurią ši dalis buvo parduodama – 25 000 Eur, tačiau ieškovė nepasinaudojo šia galimybe ir reiškia nepagrįstą reikalavimą perkelti jai pirkėjo teises pagal pirkimo–pardavimo sutartį už perpus mažesnę kainą – 12 687,50 Eur.

19.       Atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti galioti nepakeistus byloje priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (4 t., el. b. l. 148–166). Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Nesutinka su atsakovų argumentu, kad „formalių“ įstatyme nustatytų reikalavimų pranešti per notarą dėl parduodamos žemės sklypo dalies nesilaikymas nepreziumuoja bendraturčio teisės pažeidimo, jeigu yra kitų įrodymų, kad buvo pranešta apie perleidimo faktą ir sąlygas. Pažymi, kad CK 4.79 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, o jų privalomas įgyvendinimas užtikrina bendraturčių pirmenybės teisių apsaugą ir jų teisėtus lūkesčius, užkerta kelią bet kokioms interpretacijoms ar spekuliacijoms dėl pranešimo turinio (kainos ir kitų sąlygų) bei dėl to, ar bendraturčiams buvo tinkamai pranešta. Bylos medžiagoje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų tariamą ieškovės informavimą apie galimybę pasinaudoti bendraturčio pirmenybės teise. Maža to, pačių atsakovų ir jų iniciatyva iškviestų liudytojų paaiškinimai, duoti teismo posėdžių metu, yra prieštaringi ir nepatvirtina buvus tokią aplinkybę. 

19.2.                      Nėra jokių abejonių, kad skundžiamų sprendimų dalis dėl mainų sutarties pripažinimo apsimestine yra teisėta, ir šios dalies teisėtumą pripažįsta patys atsakovai. Tai reiškia, kad skundžiami sprendimai negali būti pripažinti negaliojančiais visa apimtimi, kaip to prašo atsakovai. Be to, atsakovai reiškia nepagrįstą ir neįgyvendinamą reikalavimą skundžiamus sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą atmetant ieškovės patikslintą ieškinį, nes konstatavęs faktą, jog sandoris yra apsimestinis, teismas ex officio (pagal pareigas) privalo taikyti apsimestinio sandorio pasekmes.

19.3.                      Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamas CK 4.79 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo taisykles, priimtiniausias pirmenybės teisės pažeidimo gynimo būdas yra pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas, kuris laikytinas prioritetiniu. Tik išimtiniais atvejais, kai nėra galimybių perkelti pirkėjo teisių ir pareigų, teismas gali taikyti kitokias teisines pasekmes, nei jų prašo savo teises ginantis asmuo. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios trukdytų tenkinti ieškovės reikalavimą ir perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas. Šio instituto taikymas užtikrintų maksimalią ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Be to, tokiu būdu būtų užkirstas kelias pakartotinių nesąžiningų veiksmų atlikimui ir ginčų kilimui ateityje.

19.4.                      Priešingai nei teigia atsakovai, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nekonstatavo ir nenustatė aplinkybės, kad atsakovai T. B. ir R. B. atsakovams B. Š. ir G. Š. neva galėjo sumokėti 25 000 Eur sumą už parduodamas Žemės sklypo dalis. Atsakovai tokius savo teiginius grindžia iškraipytomis skundžiamų sprendimų interpretacijomis, kurios jiems yra palankios. Atsakovai bylos medžiagoje esančius įrodymus, jų turinį ir įrodomąją galią vertina selektyviai, tik sau palankiu būdu, neatskleisdami viso ginčo konteksto. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai atliko visapusišką ir objektyvų įrodymų tyrimą, tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Teigia, kad atsakovė T. B., atlikdama pavedimus, neatskleidė fakto, kad mokama už Žemės sklypo dalių įsigijimą, todėl šie dokumentai 5000 Eur dydžio sumos sumokėjimo už Žemės sklypo dalis aplinkybės nepatvirtina. Mano, kad į bylą pateiktas pakvitavimas dėl 20 000 Eur sumos privalo būti vertinamas kritiškai, tai yra tik šiam ginčui parengta priemonė atsakovų nesąžiningiems tikslams pasiekti.

19.5.                      Ieškovės įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai pasirinko Žemės sklypo dalių pardavimo kaina laikyti Mainų sutartyje nurodytą vidutinę rinkos vertę – 12 687,50 Eur, nes ji užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą ir neperžengia ieškovės pareikštų reikalavimų ribų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pasirinkus Žemės sklypo dalių pardavimo kaina laikyti 12 687,50 Eur sumą, o ne 12 000 Eur, nebuvo pažeistos atsakovų teisės, nes jiems nesukuriama jokių neigiamų pasekmių. Netgi priešingai – atsakovams sukuriamos geresnės pasekmės, nei turėjo būti sukurtos. Argumentas dėl šių abiejų kainų apskritai turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teisėmis, nes atsakovai nei 2018 m. birželio 20 d. atsiliepime į ieškinį, nei 2018 m. rugsėjo 13 d. atsiliepime į patikslintą ieškinį, nei juo labiau 2019 m. gegužės 9 d. apeliaciniame skunde nekėlė klausimo dėl to.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestiniu pripažinto sandorio negaliojimo teisines pasekmes, kai bendraturčio pažeistai pirmenybės teisei apginti šiam perkeliamos pirkėjo teisės ir pareigos, aiškinimo ir taikymo

20.       Savininko teisių turinys, apibrėžtas CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, nustato savininko teisių įgyvendinimo ribas ir principus, taigi savininkas įgyvendina savo nuosavybės teisę valdydamas, naudodamas jam priklausantį nuosavybės teisės objektą bei disponuodamas juo savo nuožiūra, tačiau šie veiksmai neturi pažeisti įstatymų, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Vadinasi, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ir ją įgyvendindamas savininkas turi paisyti tam tikrų draudimų, todėl savininko teisių įgyvendinimas neturėtų būti suvokiamas vien kaip valdymo, naudojimo ir disponavimo teisių įgyvendinimas, nes savininkas, šias teises įgyvendindamas, įgyja ir tam tikrų pareigų.

21.       Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi, be kita ko, priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Asmeninės nuosavybės teisė savo apimtimi plačiausia, garantuojanti turto savininkui, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, savo nuožiūra naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 43 punktą).

22.       Remiantis CK 4.78 straipsniu, kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus CK nustatytas išimtis. Dėl šios teisės įgyvendinimo kasacinis teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, kad bendraturčio dalis, turima bendrosios nuosavybės teise (idealioji dalis), gali būti savarankiškas civilinės apyvartos objektas (gali būti parduodama, dovanojama ar kitaip perleidžiama), materialaus turto konkrečios dalys tokiais atvejais nenurodomos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016 32 punktą).

23.       CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe. Šio straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. CK 4.79 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendraturčio teisė per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti.

24.       Perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista bendraturčio pirmenybės teisė pirkti šią dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2005). Kasacinis teismas yra taip pat išaiškinęs, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pažeistos pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra ta, jog šio būdo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens, kuriam neteisėtai perleistas turtas, sąžiningumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).

25.       Nutarties 23 punkte aptartas teisinis reglamentavimas reiškia CK 4.78 straipsnyje nustatytos bendraturčio teisės perleisti kitam asmeniui savo turimą bendrosios nuosavybės dalį ribojimą bei atitinkamą sutarčių laisvės principo išimtį (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, aiškinanti Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslus, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK 4.79 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė bendraturčiai įsigyti parduodamą daikto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, yra daiktinė turtinė teisė, įgyvendinama kaip privaloma ir esminė sąlyga, kai vienas iš bendraturčių parduoda savo bendrosios nuosavybės dalį. Šia įstatyme įtvirtinta teise sudaroma galimybė sumažinti bendraturčių skaičių ir pakeisti nuosavybės teisės rūšį, nes dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti vieną daiktą yra apsunkinta, todėl kai vienas iš bendraturčių parduoda savo dalį, šią dalį įsigijus kitam bendraturčiui ir sujungus daikto dalis, daikto valdymas tampa efektyvesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2006). Pirmenybės teisė įsigyti parduodamą dalį yra vienas iš būdų spręsti pagrindinę bendrosios nuosavybės instituto problemą – kelių savininkų nuosavybės teisių į bendrą daiktą įgyvendinimo suderinimo klausimą, mažinant bendraturčių skaičių ar transformuojant bendrosios nuosavybės teisę į asmeninę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015).

26.       Aiškindamas CK 4.79 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios bendraturčio, ketinančio parduoti savo dalį, pareigą pranešti raštu apie tai kitiems bendraturčiams, paskirtį, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ji skirta kitų bendrosios nuosavybės teisės dalyvių interesams apsaugoti, tačiau pabrėžia, kad CK 4.79 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos taip, kad be pagrindo apsunkintų ar varžytų bendrosios nuosavybės dalį parduodančio asmens teisinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2007).

27.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovai, ketindami parduoti savo Žemės sklypo dalį, imperatyvių CK 4.79 straipsnio 2 dalies reikalavimų nesilaikė, raštu per notarą apie ketinimą parduoti bei pardavimo sąlygas ieškovei nepranešė. Atsakovai pripažįsta, kad jų sudarytas mainų sandoris atitinka apsimestinį sandorį, kadangi iš tiesų automobilis atsakovams perduotas nebuvo, o, kaip teigia atsakovai, jiems buvo perduota sutarta pinigų suma – 25 000 Eur, t. y. realiai buvo sudarytas Žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sandoris. Iš esmės tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pridengtos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų.

28.       

29.       Pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, jeigu dalis, esanti bendrąja nuosavybe, parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau aptarta CK 4.79 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą kito bendraturčio dalį nėra absoliuti ir yra saistoma ketinančio parduoti savo dalį bendraturčio nurodytų sąlygų. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai dalis, esanti bendrąja nuosavybe, yra parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti ir kitas bendraturtis teismine tvarka siekia pasinaudoti teise,  kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, jis turi teisę reikalauti tik tokių pačių teisių ir pareigų, kurios buvo pridengtos apsimestiniu sandoriu, perkėlimo. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė turi teisę reikalauti perkelti jai pirkėjo teises į ginčo Žemės sklypo dalį už tokią pačią kainą, už kokią ši nekilnojamojo daikto dalis buvo parduota atsakovams, ir negali prašyti nustatyti parduodamo daikto kainą savo nuožiūra. Pažymėtina, kad į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką patenka ne parduoto daikto vertės, o pardavimo kainos nustatymas.

30.       Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad žemės sklypo dovanojimo sandorį pripažinus negaliojančiu ir nustačius, kad žemės sklypo savininkas iš tikrųjų siekė parduoti savo valdomą žemės sklypą ar jo dalį, turi būti nustatyta, kokios yra tikrojo sandorio, kurio siekė ginčijamą sandorį sudariusios šalys, sąlygos, pavyzdžiui, dalykas, kaina, ir ar yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-313/2018 30 punktą). Aptartas teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad tais atvejais, kai yra sudarytas apsimestinis sandoris, kuriuo pažeidžiama bendraturčio pirmenybės teisė įsigyti kito bendraturčio parduodamą bendrosios nuosavybės dalį, ir tokį sandorį ginčijantis bendraturtis siekia, kad jo teisės būtų apgintos perkeliant jam pirkėjo teises ir pareigas, bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti visas esmines tikrojo sandorio, kurio siekė ginčijamą sandorį sudariusios šalys, sąlygas. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl esminės sutarties sąlygos – pardavimo kainos nustatymo, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo šią aplinkybę nustatyti, tai konstatuoti priimtuose procesiniuose sprendimuose ir tik tada spręsti dėl galimo ieškovės teisių pažeidimo ir taikytino teisių gynimo būdo.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių

31.       Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, t. y. teismo sprendime turi būti nurodytos konkrečios teisės normos, kuriomis vadovaudamasis teismas išsprendžia bylą. Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo reglamentuojamomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.

32.       Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

33.       Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020 59 punktą).

34.       Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35.       CPK

36.       Kaip konstatuota šios nutarties 29–30 punktuose, į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką patenka ginčo Žemės sklypo dalies pardavimo kainos, sutartos apsimestinio sandorio šalių, nustatymas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovų į bylą pateikti procesiniai dokumentai ir paaiškinimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme rodo, kad transporto priemonė atsakovams G. Š. ir B. Š. perduota nebuvo, o buvo perduota sutarta pinigų suma – 25 000 Eur: sandorio sudarymo dieną buvo perduota 20 000 Eur suma grynaisiais pinigais, o vėliau mokėjimo pavedimais buvo pervesta dar 5000 Eur. Šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovai pateikė 2018 m. sausio 23 d. 20 000 Eur sumos pakvitavimą ir 2018 m. balandžio 10–23 d. atliktus penkis mokėjimo nurodymus, kurių bendra suma – 5000 Eur (apeliacinės instancijos teismo nutarties 28 punktas). Tačiau toliau nutarties 29 punkte nurodė, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog, ieškovei perkėlus pirkėjo teises, jai kyla pareiga nekilnojamojo turto savininkui sumokėti parduodamo daikto kainą, kurią jie nurodė mainų sutartyje, – 12 687,50 Eur.

37.       Faktinės bylos aplinkybės suponuoja išvadą, kad šalys esminę bylos aplinkybę – sutarties kainą – įrodinėjo skirtingais įrodymais. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovei, konstatavo, kad ji turėtų sumokėti parduodamo daikto kainą, nurodytą sutartyje, – 12 687,50 Eur. Pažymėtina, kad mainų sutartyje šalys mainomą Žemės sklypo dalį įvertino 12 000 Eur, o teismo nurodyta pinigų suma yra nustatyta vidutinė rinkos vertė.

38.       Analogiško pobūdžio byloje kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad notarine forma patvirtintas sandoris (sutartis) yra oficialusis rašytinis įrodymas tais atvejais, kai šis dokumentas pateikiamas į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai jis byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Tais atvejais, kai notarine tvarka patvirtintas sandoris yra procesiniu dokumentu (ieškiniu, pareiškimu ir kt.) byloje ginčijamas aktas, sandoris kaip išorinę išraiškos formą turintis dokumentas vertintinas tiesiog kaip rašytinis įrodymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Šios nutarties 32–35 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo yra nuosekliai suformuota ir, vadovaujantis šiomis taisyklėmis, atitinkamai turėtų būti nustatoma ir tikrojo sandorio kaina.

39.       Kaip pažymėta šios nutarties 31 punkte, teismui įstatymu pavesta pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. CPK 270 straipsnio 4 dalis reikalauja nurodyti teismo nustatytas aplinkybes, t. y. teismas, darydamas atitinkamas išvadas, turėtų aiškiai įvardyti, kokios aplinkybės byloje yra nustatytos, nes tik toks sprendimas gali būti laikomas aiškiu, įtikinamu ir tokiu būdu atitinkančiu pagrįstumo reikalavimus. Šios nutarties 36 punkte nurodyti apeliacinės instancijos teismo motyvai yra prieštaringi ir neaiškūs, kadangi taip ir nenurodoma, kokia vis dėlto nustatyta faktinė aplinkybė – tikrojo sandorio, kurio siekė ginčijamą sandorį sudariusios šalys, kaina, t. y. ar teismas laiko nustatyta, kad tikroji sandorio kaina buvo 25 000 Eur, tačiau sprendžia, jog ieškovė turi teisę pirkti Žemės sklypo dalį už 12 687,50 Eur; ar teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, laiko nustatyta, kad tokia ir buvo tikroji sandorio kaina. Ši aplinkybė yra esminė sprendžiant dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo – pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo – taikymo, kadangi, kaip jau konstatuota šios nutarties 29–30 punktuose, ieškovė turi teisę reikalauti jai perkelti tik tokias teises ir pareigas, dėl kokių iš tiesų buvo susitariusios apsimestinį sandorį sudariusios šalys.

40.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus – pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015; 2016 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016 54 punktą). Remdamasi šia nuosekliai formuojama kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl apsimestinio sandorio taikymo pasekmių pagal ieškovės pasirinktą teisių gynimo būdą, turėjo pareigą patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas nustatė sandorio kainą, o pirmosios instancijos teismui to nepadarius, turėjo pareigą pats pašalinti faktinių aplinkybių nustatymo klaidas ir šią faktinę aplinkybę nustatyti.

41.       Kaip jau minėta šioje nutartyje, teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia, šis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta nenustačius visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, konstatuotina, kad yra pagrindas naikinti apskųstą nutartį ir ją panaikinus bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė B. Š. už kasacinio skundo padavimą visų atsakovų vardu sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio (4 t., el. b. l. 139). Kasacinis teismas patyrė 18,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu; 4 t., el. b. l. 181). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė

        Gediminas Sagatys

        Donatas Šernas