KLAIPĖDOS  APYGARDOS  TEISMAS

nutartis

2011 m. gruodžio 8 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teisėjų Lino Pauliukėno, Stasio Valužio, 

sekretoriaujant Aistei Šeibelytei,

dalyvaujant prokurorei Ritai Ušinskienei,

nuteistojo įstatyminei atstovei I. J.,

nuteistojo gynėjai advokatei Gražinai Mauručaitienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. įstatyminės atstovės I. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. (V. J.), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris 2011 m. balandžio 5 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi patikslintas, neatliktos bausmės dalimi, ir galutinė bausmė V. J. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuteistojo sulaikymo bausmės atlikimui momento. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

  nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad įvykdė plėšimą: jis 2011 m. balandžio 20 d., apie 15 val., kartu su dviem asmenimis, kurie neturi tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, nusivedę A. G. į apleistą pastatą, esantį Taikos pr. 67, Klaipėdoje, ten vienam iš asmenų, kuris neturi tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, stovint šalia, V. J. panaudojo fizinį smurtą – užlaužė A. G. rankas už nugaros, o tuo metu kitas asmuo, kuris neturi amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, apieškojo nukentėjusiojo rūbų kišenes ir kelnių kišenėje rado ir paėmė, tokiu būdu pagrobė A. G. motinai L. G. priklausantį 99 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1616“.

Apeliaciniu skundu nuteistojo įstatyminė atstovė prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: V. J. veiką iš BK 180 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 178 str. 4 d. ir paskirti jam laisvės apribojimo bausmę. Nurodo, kad teismas pripažindamas V. J. kaltu, konstatavo, kad netiki jo parodymais, jog jis nenaudojo jokio fizinio smurto prieš nukentėjusįjį, o tik stovėjo šalia. Teismas tokią išvadą padarė iš kitų asmenų, t. y. nukentėjusiojo A. G., liudytojų L. B., L. P. parodymų. Tačiau, apeliantės manymu, teismas neįvertino tų aplinkybių, kad liudytojų parodymai nebuvo nuoseklūs, jie kito ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Apeliantės teigimu, bylos duomenimis nėra kategoriškai nustatyta, kad būtent V. J., panaudodamas smurtą, atėmė iš A. G. telefoną. Liudytojas L. D., kuris buvo kartu su nukentėjusiuoju A. G., parodė, kad telefoną iš A. G. atėmė L. B.. Tas pačias aplinkybes nurodė ir L. P.. Vienintelis nukentėjusysis tvirtina, kad V. J. jam buvo užlaužęs rankas, o L. B. tuo metu paėmė iš kišenės telefoną, tačiau tokius jo parodymus gali sąlygoti ta aplinkybė, kad iš visų trijų t. y. L. P., L. B. ir V. J. jis mažiausiai pažįsta V. J., o kiti du yra jo draugai. Pažymi, jog teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad jie visi, t. y. tiek nukentėjusysis su draugu, tiek ir V. J. su draugais į apleistą pastatą, ėjo daužyti lempų ir jokio išankstinio tikslo įvykdyti prieš A. G. plėšimą, nebuvo. Apeliantės manymu, teismas spręsdamas, ar V. J. veiksmuose yra BK 180 str. 1 d. sudėtis, turėjo įvertinti ir pavartoto smurto intensyvumą.

Pasak apeliantės, teismas, net ir tikėdamas nukentėjusiojo parodymais, nenustatė, kad V. J., jeigu ir užlaužė nukentėjusiajam rankas, tai jo tikslas nebuvo tai padaryti plėšimo tikslu. Mintis iškraustyti kišenes kilo L. B. ir jis, pasinaudodamas situacija, tai padarė. Susitarimo įvykdyti plėšimą tarp L. B. ir V. J. taip pat nebuvo įrodyta. Todėl veika turėjo būti kvalifikuojama kaip vagystė – pagal BK 178 str. 4 d., nes nukentėjusioji telefoną įvertino 99 Lt sumai.

Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad teismas, skirdamas V. J. bausmę, pažeidė BK 80 str. 3 d., 4 d. nuostatas, nes įstatymų leidėjas visų pirma siekia padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės auklėjimu ir ugdymu. Nurodo, kad V. J. yra gabus muzikai, menui, labai uždaro būdo. Teismas neįvertino, kad griežčiausios bausmės - laisvės atėmimo paskyrimas jo amžiuje neįgyvendins bausmės skyrimo tikslų t. y. perauklėjimo. Jis kelias nusikalstamas veikas padarė per labai trumpą laikotarpį, tai gali būti sietina su jo paauglyste ir  amžiaus socialinėmis problemomis. Apeliantės teigimu, V. J. patalpintas į Veliučionių vaikų socializacijos centrą, bandė žudytis, jo auklėtojai teigia, kad V. J. savo elgesiu t. y. vienišumu ir nenoru bendrauti su kitais, išsiskiria iš kitų auklėtinių. Jie taip pat pastebėjo tam tikrų jo psichikos problemų, dėl to bus konsultuojamasi su psichiatrais. Apeliantė daro išvadą, kad teismas labai paviršutiniškai įvertino kaltinamojo asmenybę, nebandė išaiškinti jo poelgio priežasčių ir aplinkybių ir paskyrė neadekvačią bausmę.

Apeliantė ir gynėja apeliacinį skundą prašo patenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo V. J. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė teisingą bausmę.

Dėl kaltės ir veikos kvalifikavimo.

Nuteistojo įstatyminė atstovė apeliaciniu skundu nesutinka su nusikalstamos veikos kaip plėšimo kvalifikacija, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, todėl V. J. padarytą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Apeliantės teigimu, V. J. padaryta veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 178 str. 4 d., nes nuteistasis prieš nukentėjusįjį jokio fizinio smurto nenaudojo, o tik stovėjo šalia.

Visų pirma, pažymėtina tai, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių - t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek V. J. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama V. J. kaltė.

Kolegija sprendžia, jog šioje byloje visiškai pakanka įrodymų konstatuoti, kad V. J. nukentėjusiojo mobilųjį telefoną pagrobė plėšimo būdu, t. y. panaudojęs prieš jį fizinį smurtą ir taip atėmęs jam galimybę pasipriešinti. Nuteistojo nusikalstama veika pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai kvalifikuota kaip plėšimas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vagystę ir plėšimą sieja daug bendrų požymių, tačiau esminis šių nusikalstamų veikų atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip nurodyta 2005-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“, tur­to pa­gro­bi­mas va­gys­tės bū­du nuo plė­ši­mo ski­ria­si tuo, kad kal­ti­nin­kas sa­vo nu­si­kals­ta­mam su­ma­ny­mui įgy­ven­din­ti ne­nau­do­ja nei fi­zi­nio, nei psi­chi­nio smur­to, nei at­ėmi­mo ga­li­my­bės prie­šin­tis. Tais at­ve­jais, kai kal­ti­nin­kas tur­tui pa­grob­ti pa­nau­do­ja fi­zi­nį smur­tą prieš nu­ken­tė­ju­sį­jį, jo veiks­mai tu­ri bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­mi kaip plė­ši­mas.

Nuteistasis neneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tai yra, kad jis su kartu su L. P. ir L. B. sutikę nukentėjusįjį ir pas jį pamatę mobiliojo ryšio telefoną, L. B. pasiūlius, nutarė jį pavogti, nes norėjo išgerti. Taigi nuteistasis neneigia fakto, kad pagrindinis tikslas buvo pagrobti nukentėjusiojo turtą, tačiau neigia, vartojęs prieš nukentėjusįjį smurtą, nes nukentėjusiajam rankas užlaužė ne jis, o L. P., bei tikina, jog tai buvo L. B. sumanymas, o jis tik stovėjo šalia ir nieko nedarė. Tokią nuteistojo versiją vienareikšmiškai paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir visuma ištirtų įrodymų. V. J. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirtais ir įvertintais rašytiniais įrodymais bei kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, o būtent: iš dalies paties nuteistojo parodymais (t. 1., b. 1. 149 - 150), nukentėjusiojo parodymais (t. 1., b. 1. 150 - 151), liudytojų L. P. (t. 1., b. 1. 152), L. B. (t. 1., b. 1. 161), L. D. (t. 1., b. 1. 162), L. P. parodymais, daiktų pateikimo, apžiūros protokolais (t. 1.; b. 1. 55 - 58), atpažinimo protokolais (t. 1., b. 1. 51 - 54).

Nukentėjusysis A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu nuosekliai tvirtino, kad būtent V. J. jam iš nugaros užlaužė rankas, o L. B., tuo metu jį apieškojo ir pagrobė jo mobiliojo ryšio telefoną. Savo parodymus nukentėjusysis taip pat patvirtino ir akistatos su nuteistuoju metu (t. 1., b. 1. 75-76). Taigi, nukentėjusiojo A. G. parodymai abejonių nekelia, todėl netikėti jais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, kadangi jie viską susieja į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą, priešingai nei nuteistojo parodymai, kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nors ir buvo iš esmės tapatūs (kaltės neigimas), tačiau prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms, kas rodo nuteistojo bandymą suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ir liudytojo L. B. parodymais, nes jie viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir neatitiko nustatytų faktinių aplinkybių. L. B. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog V. J. nukentėjusiajam užlaužė rankas, o jis apieškojo A. G. rūbų kišenes ir ištraukė mobiliojo ryšio telefoną ( t. 1, b. l. 29-32). Šiuos savo parodymus ikiteismini o tyrimo metu L. B. patvirtino ir akistatoje su A. G. ( t. 1, b. l. 33-34) ir su V. J. ( t. 1, b. l. 73-74). Tačiau pirmosios instancijos teisme L. B. niekuo nemotyvuodamas parodymus pakeitė ir nurodė, jog jis nukentėjusiajam užlaužė rankas už nugaros, o būtent V. J. apieškojo nukentėjusiojo rūbų kišenes ir ištraukė telefoną. Tokie liudytojo parodymai yra paneigti nuosekliais nukentėjusiojo A. G. parodymais bei kita bylos medžiaga. Be to, net jei šiais L. B. parodymais ir patikėti, akivaizdu, kad vis tiek V. J. veika, jei jis L. B. užlaužus nukentėjusiojo rankas ir atėmus galimybę priešintis, būtų paėmęs nukentėjusiojo telefoną, turėtų būti kvalifikuojama kaip plėšimas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. B. teisme duotus parodymus įvertino kritiškai ir jais nesirėmė vertindamas byloje esančius įrodymus bei motyvuodamas nusikalstamos veikos kvalifikavimą.

Be to, būtina pažymėti ir tai, jog kvalifikuojant veiką kaip plėšimą pakanka nustatyti bent vieną iš BK 180 str. 1 d. dispozicijoje numatytų svetimo turto užvaldymo būdų: arba panaudoti fizinį smurtą, arba tuoj pat grasinti jį panaudoti, arba kitaip atimti galimybę nukentėjusiajam priešintis. Toks turto užvaldymo būdas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Svarbu nustatyti, kad V. J. plėšimo metu buvo šalia nukentėjusiojo ir tokiu būdu savo veiksmais prisidėjo prie galimybės nukentėjusiajam priešintis atėmimo bei sudarė sąlygas plėšimo įvykdymui palengvinti. Aplinkybė, kada susiformavo kaltininkų tyčia apiplėšti nukentėjusįjį, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, savo pritarimą ir susitarimą padaryti plėšimą bendrininkai gali išreikšti ne tik žodiniu susitarimu, bet ir bendrais veiksmais, tai ir nustatyta šioje byloje.

Apeliantė skunde užsimena ir tai, jog teismas spręsdamas ar V. J. veikoje

yra BK 180 str. sudėtis, turėjo įvertinti pavartoto smurto intensyvumą nukentėjusiojo atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors tokie nuteistojo veiksmai atlikti nukentėjusiojo atžvilgiu nepaliko akivaizdžių sužalojimų, tačiau vertintini kaip fizinis smurtas. Pagal teismų praktiką fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis - smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, siekiant sutrukdyti jam pasipriešinti, siekiant užvaldyti turtą, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam ar iš viso nebuvo padaryti. Nors nukentėjusiajam nebuvo padaryta sužalojimų, ši aplinkybė nešalina nuteistojo atsakomybės už jo atliktus veiksmus, nes smurtas buvo panaudotas, užlaužtos rankos, siekiant, kad A. G. nepasipriešintų  ir būtų galima užvaldyti A. G. mobilųjį telefono aparatą.

Visuma aptartų, teisiajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų sudaro vieningą V. J. kaltę įrodančią medžiagą, kad jis, veikdamas su dar dviem asmenimis, kurie neturi tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, įvykdė plėšimą – nusivedė A. G. į apleistą pastatą, užlaužė nukentėjusiojo rankas, nuteistasis betarpiškai panaudojo fizinį smurtą ir, neutralizavęs nukentėjusiojo pasipriešinimą, ginti savo nuosavybę nuo pagrobimo, pagrobė svetimą turtą. Aptartos įrodytos objektyvios aplinkybės aiškiai atskleidžia V. J. veikoje BK 180 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektyviuosius požymius – veikimą tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. J. suvokė, jog nukentėjusiojo A. G. turtą nuteistasis pagrobia palaužęs jo valią ir atėmęs galimybę priešintis, numatė atitinkamus padarinius ir norėjo jų.

Nuteistojo įstatyminė atstovė, kritikuodama apylinkės teismo sprendimą dėl V. J. inkriminuoto nukentėjusiojo A. G. apiplėšimo, apeliuoja į tai, kad teismas vertindamas nukentėjusiojo parodymus turėjo atsižvelgti į tai, kad iš visų trijų t. y. L. P., L. B. ir V. J. nukentėjusysis mažiausiai pažįsta nuteistąjį, o kiti du yra jų draugai, todėl nukentėjusysis gali apkalbėti nuteistąjį. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra grįsti tik subjektyviais spėjimais. O tai, kad smurtas buvo pavartotas, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų dėl veikos kvalifikacijos pagal BK 180 str. pagrįstumą ir teisingumą.

Iš surinktų įrodymų visumos darytina išvada, kad nusikaltimas padarytas panaudojus fizinį smurtą, todėl vertinti V. J. veiksmus kaip vagystę ir perkvalifikuoti veiksmus į BK 178 str. 4 d. nėra pagrindo. Nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl bausmės.

Nuteistojo įstatyminė atstovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad V. J. paskirta bausmė yra pernelyg griežta ir teismas skirdamas griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą neįvertino to, kad tokia bausmės rūšis tokiame nuteistojo amžiuje neįgyvendins bausmės skyrimo tikslų t. y. perauklėjimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 str. nurodytą bendrąją bausmės paskirtį bei ją papildančią ir individualizuojančią specialią nepilnamečiams taikomų baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas V. J. bausmę už padarytą nusikaltimą, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., atsižvelgė ir į BK 91 str. įtvirtintus bausmės individualizavimo nepilnamečiams ypatumus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino tai, jog V. J. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, veika padaryta tiesioginės tyčios forma, įvertino V. J. asmenybę, tai, kad jis nusikalto būdamas vieną kartą teistas, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis ne kartą buvo sulaikytas už smulkų svetimo turto pagrobimą iš prekybos centrų, V. J. be pateisinamų priežasčių nevykdė jam paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių. Apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo auklėjimo sąlygas, socialinę brandą, į jo elgesį prieš ir po nusikalstamų veikų padarymo, į byloje esančius charakterizuojančius duomenis, į tai, kad V. J. nesimoko, nes yra vaikų socializacijos centre. Mokykla V. J. charakterizuoja neigiamai. Teismas pripažino V. J. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad nusikalstama veika padaryta mažamečiui, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė.

Aptarti nuteistąjį V. J. charakterizuojantys duomenys rodo, kad jis linkęs nusikalsti, išvadų iš savo poelgių nedaro, nesistengia pasitaisyti, tad kitos rūšies bausmių nusikalstamiems nuteistojo polinkiams pakeisti nepakanka.

Kaip matosi iš bylos medžiagos, įstatyminė atstovė, kaltinamojo motina, yra praradusi įtaką savo sūnui, jis jos neklauso, atidėjus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą, V. J. elgesys nepasikeitė, jis ir vėl padarė plėšimą. Pati įstatyminė atstovė pirmosios instancijos teisme pripažino, kad atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės. Yra byloje Klaipėdos miesto Pataisos inspekcijos raštas, iš kurio matosi, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės už plėšimą panaudojant peilį  vykdymo atidėjimo  laikotarpiu V. J. be svarbios priežasties praleidinėjo užsiėmimus, motina skundėsi sūnaus elgesiu, teigė, kad jis nebūna namuose, grasina jai susidorojimu. V. J. nesilaikė įpareigojimo nustatytu laiku būti namuose, nelankė mokyklos, per antrąjį trimestrą be pateisinamos priežasties praleido net 77 pamokas ( t. 1, b. l.11-113). Kaip matosi iš Klaipėdos „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos išduotos charakteristikos, V. J. sistemingai praleidinėjo pamokas, pažeidinėjo mokyklos vidaus taisykles, dėl to jo elgesys ne kartą buvo svarstytas įvairiose komisijose, tačiau tai jokių rezultatų nedavė, 2011 m. balandžio mėnesį V. J. visai metė mokyklą ir jos nebelankė ( t.1, b. l. 93). Teismas, skirdamas bausmę V. J., BK 80 str. nustatytų nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų ir paskirties nepažeidė ir padarė teisingą išvadą, kad sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų padarymo galima tik skyrus jam laisvės atėmimo bausmę.

Pažymėtina, jog teismas V. J. skyrė laisvės atėmimo bausmę žymiai mažesnę nei BK 180 str. 1 d.  sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkis, artimesnę minimumui, dar labiau švelninti šią bausmę nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistojo padaryto nusikaltimo tyčios turinį bei pagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 180 str. 1 d., bet ir atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingą savo dydžiu bausmę.

Apeliantė teigia, kad jos sūnus turi būti apžiūrėtas psichiatro, tačiau kaip nustatyta  eksperto psichiatro išvadoje, medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad V. J. serga kokia nors liga, dėl kurios negalėtų būti teisiamas, jam nustatyti socializuoti elgesio sutrikimai  ( t. 1, b. l. 87-91). Be to, nuteistasis  gydytojo psichiatro gali būti konsultuojamas ir bausmės atlikimo vietoje. 

Tenkinti nuteistojo įstatyminės atstovės apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso  326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

                          nutaria:

nuteistojo V. J. įstatyminės atstovės I. J. apeliacinį skundą atmesti.

                 Kolegijos pirmininkė                                                                          Rasa Valentinienė

               Teisėjai                                                                                               Linas Pauliukėnas

                                                                                                                       Stasys Valužis