Civilinė byla Nr. 2A-1783-945/2021
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12664-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.1.5; 2.6.11.5; 3.3.1.20
(S)
Kauno apygardos teismas
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gruodžio 14 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui A. Ž. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto valda“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė „Kauno energija“ (toliau – ieškovė), patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė teismo priteisti ieškovei iš atsakovo A. Ž. (toliau – atsakovas) 8 152,95 Eur skolą, 283,82 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad ji tiekia šilumą namui, esančiam (duomenys neskelbtini). Šiame name butas Nr. 1 nuo 2010 m. birželio 7 d. nuosavybės teise priklauso atsakovui. Su atsakovu atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį rašytinė sutartis nėra sudaryta, tačiau tarp šalių yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovė 2010 m. spalio 18 d. gavo atsakovo pranešimą, kad jam priklausančiame bute buvo demontuoti radiatoriai, vonios šildytuvas, užaklintas karšto vandens tiekimo vamzdis. Ieškovė iš atsakovo negavo dokumentų, patvirtinančių teisėtą šilumos įrenginių atsijungimą nuo namo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, todėl ieškovė 2010 m. spalio 4 d. raštu kreipėsi į AB „City Service“ dėl atsakovo atliktų remonto darbų įvertinimo. AB „City Service“ 2010 m. gruodžio 20 d. raštu informavo ieškovę, kad namo administratorė UAB „Būsto valda“ nustatė, jog bute Nr. 1 yra demontuoti šildymo sistemos prietaisai ir vonios šildytuvai, namo administratorė įpareigojo atsakovą šildymo ir karšto vandens sistemas atstatyti į pradinę padėtį. Atsižvelgdama į tai, kad nėra teisėtą patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą patvirtinančių dokumentų, ieškovė nurodė, jog sutartiniai teisiniai santykiai tarp šalių nėra pasibaigę, ieškovė neturi teisinio pagrindo neskaičiuoti mokesčių, todėl atsakovui kilo pareiga atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas. Atsakovui neapmokėjus ieškovės pateiktų sąskaitų laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d., susidarė 8 152,95 Eur skola už suteiktas paslaugas, ieškovė apskaičiavo ir 283,82 Eur (0,02 proc.) dydžio delspinigius už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d.
3. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, taikyti sutrumpintus senaties terminus dėl žalos atlyginimo ir delspinigių priteisimo, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas teigė, kad jis pagal teisės aktų reikalavimus įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. spalio mėn. Kadangi šildymo būdo pakeitimo metu šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra, statinio paprastojo remonto darbams atlikti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui, deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti statytojas vienašališkai, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę. Atsakovas užbaigė darbus 2010 m. spalio mėn., užpildė 2010 m. spalio 5 d. deklaraciją dėl šildymo būdo pakeitimo, 2012 m. užpildė deklaraciją tik dėl buto ploto pasikeitimo, 2010 m. spalio 18 d. ir 2010 m. lapkričio 17 d. raštais pranešė ieškovei apie vienašališką šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio mėn. Namo administratorė UAB „Būsto valda“ 2010 m. lapkričio 12 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad ginčo butas faktiškai atjungtas nuo namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemų. 2016 m. rugsėjo 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovo buto šildymo būdas yra vietinis centrinis. Ieškiniu reikalaujama apmokėti ne tik už atsakovui nepatiektą šilumos energiją, bet ir už šilumos energiją už neapskaitytą karštą vandenį. Ieškovė ginčo laikotarpiu nors ir buvo karšto vandens tiekėja, tačiau nebuvo sutvarkiusi karšto vandens apskaitos skaitiklių. Be to, ieškovė į šilumos energijos paskirstymą neįtraukė namo rūsyje esančių asmeninio naudojimo patalpų, tuo pažeisdama proporcingumo principą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2021 m. liepos 23 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė iš ieškovės atsakovui 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei 41 Eur pašto išlaidų atlyginimą.
5. Teismas vertino, kad deklaracija apie statybos užbaigimą pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus atitinka statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kuris minimas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse (toliau – Taisyklės), patvirtintose Energetikos ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtintoje redakcijoje, galiojusioje nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d.). Teismas akcentavo, kad net ir tuo atveju, kai šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienasmeniškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamos sutarties nutraukimą ir nesant skolų už šilumos energiją, atsiradusių iki atsijungimo, bei nepadarius žalos kitiems namo gyventojams. Ieškovo pateikti dokumentai patvirtina, kad jis atliko dalį veiksmų, kurie pagal ginčo sprendimui aktualią Taisyklių redakciją buvo reikalingi siekiant atjungti šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos: informavo namo administratorių ir paslaugų teikėją, šie surašė aktus, patvirtinančius atsijungimo faktą, parengė buto paprastojo remonto projektą, Nekilnojamojo turto registrui pateikė deklaraciją apie darbų užbaigimą, tačiau Taisyklėse nustatyta tvarka procedūra nebuvo baigta, kadangi pagal galiojusią Taisyklių redakciją tam buvo būtina pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos vertinimą, pasirašyti Taisyklėse nurodytą aktą, tačiau toks aktas į bylą nepateiktas.
6. Teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog jis teisėtai atsijungė nuo centrinio šildymo, yra paneigta aukštesnės instancijos teismų. Tai, kad, atsakovui neteisėtai atsijungus nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos, ieškovė mokestį už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį butui skaičiavo tinkamai, yra konstatuota Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-90-273/2020 ir iš naujo šioje byloje neįrodinėtina.
7. Teismas sprendė, kad byloje esantys šalių raštai leidžia daryti išvadą, jog šilumos tiekėjai buvo žinoma apie atsakovo veiksmus, siekiant įteisinti šildymo įrenginių atsijungimą nuo centrinės šildymo sistemos, o į atsakovo prašymus dėl šilumos tiekimo sutarties nutraukimo, neskaičiuoti mokesčio už buto šildymą, ieškovė nurodydavo abstrakčius trūkumus, kuriuos ištaisius tai bus galima padaryti. Teismas nustatė, kad atsakovas iki 2010 m spalio mėn. buvo atsiskaitęs su šilumos tiekėja (apyvartos žiniaraštis, vartotojų deklaruoto karšto vandens kiekių išklotinė), tai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimui.
8. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad faktiškai (o ne teisiškai) perdavė atsakovui centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą. Teismas pažymėjo, kad bylose dėl neteisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo turi būti įrodytas ne tik neteisėto atsijungimo faktas, suteikiantis teisę reikalauti žalos atlyginimo, bet turi būti įrodinėjamas ir dėl neteisėto atsijungimo patirtos žalos dydis, kurio ieškovė šioje byloje neįrodinėjo, nors ir sutiko, kad šilumos energija į atsakovo butą nebuvo faktiškai patiekta. Faktinė situacija, kai abi ginčo šalys nebegali būti grąžintos į iki pažeidimo buvusią padėtį, kadangi atsakovas faktiškai yra atsijungęs nuo centralizuoto šildymo sistemos, o tuometinė Taisyklių redakcija nebegalioja, Taisyklių pažeidimai, susiję su vartotojo veiksmų atlikimo seka, nebegali būti ištaisyti šiuo metu atliekant būtinus veiksmus, taip pat ieškovei neneigiant, kad apie atsakovo norą nutraukti sutartį jai buvo žinoma nuo 2010 m. spalio 18 d., neįrodinėjant kitiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojams padarytos žalos fakto ir dydžio, teismui leido daryti išvadą, jog, nors nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka teisinių energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygų visumos, tačiau byloje iš esmės nėra ginčo, kad, net ir nenutraukus sutarties, atsakovas faktiškai nesinaudojo ieškovės tiekta šiluma, atsakovas pats buvo įsidiegęs šildymą, bute nebuvo ieškovės įrenginių. Teismas konstatavo, kad dėl to atsakovui negali kilti pareiga apmokėti ieškovės išrašytas sąskaitas už patiektą šilumą, kitoks susidariusios faktinės situacijos vertinimas teisiniu požiūriu neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, o įpareigojimas mokėti už paslaugas, kuriomis nesinaudojama, neužtikrintų atsakovo, kaip vartotojo, teisėtų interesų apsaugos ir leistų nepagrįstai praturtėti ieškovei (šilumos tiekėjai), nors tokios paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas neįvertino Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo nuostatų, pagal kurias šilumos tiekėjas yra atsakingas už šilumos tiekimą tik iki pastato įvado, šiluma pirmiausiai yra tiekiama pastatui kaip vieningam objektui, o ne atskirai vartotojui. Patiekus šilumą pastatui, ji pagal patvirtintą metodiką privalo būti paskirstyta visiems namo gyventojams. Nei įstatymas, nei šilumos paskirstymo metodika nenumato išlygų nepriskirti šilumos kiekio neteisėtai atsijungusiems vartotojams. Teismas neįvertino, kad, atleidus atsakovą nuo mokestinės prievolės, mokestinės pasekmės kils tretiesiems asmenims, kurie nėra susiję su neteisėtais atsakovo veiksmais.
1.2. Teismo sprendimas prieštarauja CK 1.137 straipsnio 3 daliai, kuri numato šilumos tiekėjui teisę ir galimybę gauti atlyginimą už visam daugiabučiam namui tiektą šilumos energiją.
1.3. Aukštesnės instancijos teismui pripažinus, kad tarp šalių šilumos pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti ir nenutraukta, atsakovas teismo sprendimu yra atleidžiamas nuo prievolės vykdymo – mokesčių mokėjimo. Toks teisės normų taikymas gali lemti, kad savavališki atsijungimai būtų atliekami neorganizuotai, negavus savivaldybės sutikimų. Tai gali sukelti pasekmes daugiabučių namų butų savininkams, likusiems prisijungusiems prie centrinės šilumos tiekimo sistemos, tokias kaip šildymo sistemų išderinimas, mokesčių naštos atsiradimas kitiems namo gyventojams, neteisingas mokesčių paskirstymas, šilumos nuostolių atsiradimas pačiam šilumos tiekėjui ir pan. Atsakovas, siekdamas įteisinti buto atsijungimą nuo namo centralizuotos šildymo sistemos, turėjo laikytis atsijungimo metu galiojusios tvarkos, priešingu atveju, jis turi prisiimti atsakomybę ir su tuo susijusią riziką, kylančią už tuo metu galiojančių teisės aktų nesilaikymą ir neveikimą.
1.4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kurioje nustatyta, kad neteisėtai atsijungęs vartotojas išlieka pilnaverčiu šilumos vartotoju ir privalo atsiskaityti už jam apskaičiuotus mokesčius už šilumą.
10. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Ginčo energiją gavo atsakovo namo butų savininkai, kurie butus šildo centralizuotai, tačiau perskaičiavimas jiems už ginčo laikotarpį negalės būti atliktas (Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 301 straipsnis).
2.2. Byloje yra duomenys, kad atsakovas 2010 m. spalio 1 d. atjungė butą nuo centralizuoto šildymo, karšto vandens ir nevartojo ieškovės tiekiamos energijos.
2.3. Ginčo šalis siejusi centralizuoto šildymo sutartis buvo nutraukta atsakovui pakeitus ir įteisinus buto šildymo būdą 2010 m. spalį, o toks sutarties nutraukimas gali būti įvykdomas ne tik raštu pranešant apie nutraukimą, bet ir faktiškai nutraukus vartojimą ir raštu pranešant apie atsisakymą nuo paslaugų.
2.4. Jei ieškovė mano, kad atsakovas gavo ginčo energiją ir (arba) padarė žalą kitiems vartotojams, kurie yra ieškovės klientai, ji turi būti pajėgi įrodyti konkretaus pagrindo buvimą. Ieškovė į bylą nėra pateikusi duomenų apie žalos padarymą, taip pat nėra įrodymų, kad atsakovas gavo ginčo energijos kiekį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovo prievolės mokėti už šilumos energiją, jam atjungus savo patalpose (bute) šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos.
13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas nuo 2010 m. spalio 5 d. vienašališkai atjungė buto įrenginius nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir pranešė apie tai ieškovei. Atsakovas pirmosios instancijos teisme teigė, kad ginčo butas faktiškai atjungtas nuo namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens ruošimo sistemų, todėl atsakovui nekyla pareiga mokėti ieškovei už šios teikiamas paslaugas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog faktiškai perdavė atsakovui centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, ieškovė šioje byloje neįrodinėjo dėl neteisėto atsijungimo patirtos žalos dydžio, todėl ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ieškovė, apeliacinį skundą grįsdama tuo, kad neteisėtai nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos atsijungęs atsakovas išlieka pilnaverčiu šilumos vartotoju ir privalo atsiskaityti už jam paskaičiuotus mokesčius už šilumą.
14. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju civilinės atsakomybės instituto taikymas – neaktualus, nes ieškovė kreipėsi į teismą ne dėl žalos, padarytos neteisėtu patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimu, atlyginimo. Ieškovė byloje reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo skolą, susidariusią dėl neapmokėjimo už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. Taigi šioje byloje yra aktualus prievoles reglamentuojančių teisės normų taikymas. Dėl to byloje svarbu nustatyti, ar ieškovės nurodomu laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti skolą už šildymą, atsakovas, kaip patalpų savininkas, turėjo prievolę mokėti ieškovei už tiekiamą šilumos energiją.
Dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo
15. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumo aspektas, t. y. kad atsijungta būtų teisės aktų nustatyta tvarka, nurodoma, jog savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos; vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012, 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012, 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017, 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019; kt.).
16. Taigi nagrinėjamu atveju būtent atsakovui, teigiančiam, kad jis neturi pareigos atsiskaityti su ieškove už jo butui tiekiamą šilumos energiją, nes yra atjungęs buto šilumos įrenginius nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, teko pareiga įrodyti tokio atsijungimo faktą ir teisėtumą (CPK 178 straipsnis).
17. Vertindama atsakovo veiksmų, 2010 m. spalio 5 d. atjungiant buto šilumos ir karšto vandens sistemas nuo centralizuoto šildymo sistemos, teisėtumą, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu laikotarpiu buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių daugiabučiame name atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos procedūra buvo reglamentuojama CK 6.390 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo (2009 m. sausio 12 d. įstatymo Nr. XI-133 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. vasario 1 d.), Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės), galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d., nuostatose.
18. CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo – vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje CK 6.390 straipsnio 1 dalies taisyklė buvo detalizuota, nurodant, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką tuo metu reglamentavo Taisyklių 250–264 punktai. Taisyklių 259 punkte buvo nustatyta, kad, baigęs Taisyklių 255 punkte nurodytus darbus, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas privalo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą–pažymą, o Taisyklių 260 punkte nustatyta, kad, baigus buto ar kitų patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato valdytojas (administratorius) ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Nurodyti Taisyklių punktai šia apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams.
19. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovas yra gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą–pažymą pagal Taisyklių 259 punktą ir pasirašė su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėja patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą pagal Taisyklių 260 punktą. Taigi 2010 m. spalio 5 d. ir vėliau atsakovas neatliko teisės aktais reikalaujamų savo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl nėra pagrindo pripažinti šalių šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 5 d.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-577-451/2018, paliktu nepakeistu Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-90-273/2020. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas šalių ginčas dėl atsakovo (civilinėje byloje Nr. e2-577-451/2018 jo procesinė padėtis buvo ieškovas) atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos. Nurodytoje byloje atsakovas teigė, kad 2010 m. spalio 5 d., surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą, buvo įteisintas ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir pasibaigė šilumos energijos tiekimo ir vartojimo (pirkimo–pardavimo) santykiai. Teismai konstatavo, kad atsakovas atliko dalį veiksmų, kurie pagal ginčo sprendimui aktualią Taisyklių redakciją buvo reikalingi siekiant atjungti šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos: informavo namo administratorių bei paslaugų teikėją, šie surašė aktus, patvirtinančius atsijungimo faktą, parengė buto paprastojo remonto projektą, Nekilnojamojo turto registrui pateikė deklaraciją apie darbų užbaigimą, tačiau Taisyklėse nustatyta tvarka procedūra nebuvo baigta, pagal galiojusią Taisyklių redakciją tam buvo būtina pateikti Valstybinės energetikos inspekcijos vertinimą, pasirašyti Taisyklėse nustatytą aktą. Atsakovui nepateikus šių dokumentų, buvo konstatuota, kad atsakovo pateiktų dokumentų nepakanka įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos.
21. Kadangi minėtoje ir nagrinėjamoje bylose dalyvauja tie patys asmenys, o abiejų bylų įrodinėjimo dalyką sudaro atsakovo buto atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumas, Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-577-451/2018, paliktu nepakeistu Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-90-273/2020, nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais (CPK 182 straipsnio 1 punktas).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad išvada apie neteisėtą ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos nepaneigia atsakovo teisės atlikti teisės aktuose nustatytus šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus ir įgyvendinti CK 6.390 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams situacija, kai asmenys, faktiškai nevartodami šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019). Atsakovui atlikus buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus teisės aktuose nustatyta tvarka, konkliudentiniais veiksmais sudaryta šilumos energijos tiekimo sutartis galės būti teisėtai atsakovo nutraukta CK 6.390 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio pagrindu.
23. Visgi nagrinėjamai bylai aktualiu laiku, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d., atsakovas neatliko visų buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl, nepriklausomai nuo to, kad faktiškai patalpose šildymo sistemos įrenginiai buvo atjungti nuo bendros namo šildymo sistemos, atsakovas buvo šilumos energijos vartotojas.
24. Aplinkybę, kad atsakovas nėra teisėtai atsijungęs nuo centrinio šildymo, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau, nepaisant to, jis padarė išvadą, jog atsakovas faktiškai ieškovės tiekta šiluma nesinaudojo, todėl neturi pareigos už ją mokėti. Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kuri prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai.
25. Minėta, kad vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo sistemos atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Taigi atsakovas, neteisėtai atjungęs buto šildymo įrenginius nuo centralizuotos šildymo sistemos, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, turi mokėti už šilumos energiją. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškinio patenkinimas suteiktų ieškovei galimybę nepagrįstai praturtėti. Ieškovei, kaip šilumos energijos tiekėjai, teisės aktais yra nustatyta energijos, o kartu ir mokesčio už energiją paskirstymo tvarka. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė teikė šilumos energiją daugiabučiam namui, kuriame yra atsakovui priskirtas butas, dalį suteiktos šilumos energijos kainos, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, priskyrė atsakovo butui (kitaip paskirstyti mokesčio neturėjo teisės dėl atsakovo nevykdymo pareigos įteisinti atsijungimą), ir už šią energiją apmokėjimo nėra gavusi. Ieškinio atmetimas šiuo atveju reikštų, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė apmokėjimo už gyvenamajam namui suteiktą energiją negali reikalauti nei iš atsakovo, nei iš kitų gyvenamojo namo butų savininkų. Būtent tokia teisinio reglamentavimo sąlygojama šilumos energijos tiekėjų ir vartotojų – butų daugiabučiame name savininkų tarpusavio santykių specifika ir lemia išvadą, kad neteisėtai nuo šildymo sistemos atsijungęs buto savininkas išlieka šilumos energijos vartotoju su iš to kildinamomis prievolėmis.
Dėl skolos priteisimo
26. Konstatavusi, kad atsakovas nėra atleistas nuo pareigos apmokėti už tiektą šilumą, teisėjų kolegija sprendžia ieškinio reikalavimo priteisti 8 152,95 Eur skolą iš atsakovo pagrįstumo klausimą. Ieškovė ieškinio reikalavimą priteisti 8 152,95 Eur skolą grindžia buto apyvartos žiniaraščiu už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d.
27. Atsakovas, nesutikdamas su ieškinio reikalavimu dėl skolos priteisimo, be kita ko, reiškė abejones dėl mokesčių už šilumą skaičiavimo sandėliukų / rūsių patalpoms, mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, taip pat karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio skaičiavimo pagrįstumo.
28. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, nepasisakė dėl paminėtų atsakovo nesutikimo su ieškinio reikalavimu dėl skolos priteisimo argumentų, tačiau šie argumentai buvo įvertinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-577-451/2018, paliktame nepakeistame Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-90-273/2020. Kaip minėta, nurodytoje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais.
29. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-90-273/2020, pasisakydamas dėl mokesčių už šilumą skaičiavimo sandėliukų / rūsių patalpoms, konstatavo, kad mokesčių skaičiavimui yra naudojami VĮ Registrų centre Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyti buto duomenys, t. y. buto naudingasis plotas, rūsių / sandėliukų plotas neatitinka namo naudingojo ploto sąvokos, todėl šis plotas nėra priskiriamas naudingajam plotui, Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos patvirtintuose šilumos paskirstymo metoduose, skaičiuojant mokesčius už patiektą šilumą, nėra numatyta į skaičiavimus įtraukti nešildomų patalpų – rūsių / sandėliukų plotų, todėl ieškovė (civilinėje byloje Nr. e2-577-451/2018 jos procesinė padėtis buvo atsakovė) šių patalpų plotų pagrįstai neįtraukė skaičiuodama mokesčius už patiektą šilumą.
30. Kauno apygardos teismas, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-90-273/2020 vertindamas atsakovo argumentus dėl mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį netinkamo skaičiavimo, nustatė, kad iki 2011 m. vasario mėnesio namui (duomenys neskelbtini), skaičiuojant mokesčius buvo taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Kuomet nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos 2011 m. vasario mėnesį atsijungė namo 34 butas, buvo pradėtas taikyti šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 + 5. Nuo 2015 m. spalio mėnesio name pastačius naują skaitiklį, kuriuo apskaitomas šilumos kiekis šildymui, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 1C. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad ieškovės skaičiavimai už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį atlikti laikantis minėtuose metoduose nustatytos mokesčių skaičiavimo tvarkos, pasirinktų metodų taikymo principas yra teisingas, o atsakovo skaičiavimais vadovautis nėra pagrindo, nes jie atlikti nesilaikant šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metoduose nustatytos skaičiavimo tvarkos, atsakovas pateiktuose skaičiavimuose visą išmatuotą šilumos kiekį name nustato pagal šilumnešio parametrų namo šilumos punkte registravimo žurnalą, o ieškovė šilumos kiekį nustato nuotoliniu būdu už ataskaitinį laikotarpį kiekvieną pirmą mėnesio dieną, todėl atsakovo nurodytas išmatuotas šilumos kiekis skaičiavimuose skiriasi nuo ieškovės nurodyto šilumos kiekio. Atsakovas skaičiavimuose nurodo visą name išmatuotą šalto vandens kiekį prieš pašildymą, nors sunaudoto šalto vandens kiekis taikant šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5 įtakos neturi, atsakovas pagal metodą Nr. 4 taiko KBŠ – butui ar kitai patalpai tenkančios šilumos kiekio šildymui dalies priskyrimo koeficientą, nors šis koeficientas nustatomas tik taikant metodą Nr. 5, be to, atsakovo skaičiavimų dalis, kurioje jis skaičiuoja nepaskirstyto karšto vandens kiekį jo butui, kaip teisėtai atsijungusiam nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, visiškai nepagrįsta, nes, kaip konstatuota anksčiau, atsakovas nėra teisėtai atsijungęs nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos.
31. Kauno apygardos teismas, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-90-273/2020 pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, susijusių su karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčiu, pažymėjo, kad vertinimas, kokio dydžio mokestį ir už kokias šilumos energijos sąnaudas turi mokėti atsakovas, priklauso nuo dvejopo pobūdžio aplinkybių: pirma, ar jis yra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos, ir antra, kokie namo karšto vandens inžinerinės sistemos objektai yra atsakovo asmeninėse ar bendraturčių bendrose patalpose. Nustatęs, kad atsakovas nėra teisėtai atsijungęs nuo centralizuoto karšto vandens tiekimo sistemos, jo bute karšto vandens tiekimo ir cirkuliacijos stovai yra įrengti buto pagalbinėse patalpose bei bute įrengtas vonios šildytuvas, Kauno apygardos teismas sprendė, jog ieškovė atsakovo butui priskirtam šilumos kiekiui, perduodamam per namo karšto vandens sistemą, nustatyti pagrįstai taikydama 160 kWh būstui per mėnesį sąnaudų normatyvą, cirkuliacijos mokestį skaičiavo teisėtai.
32. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Civilinėje byloje dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir įpareigojimo atlikti veiksmus dalyvavo tos pačios šalys, įrodinėjimo dalyku buvo ne tik atsakovo atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, bet ir mokesčių už šilumos energiją skaičiavimo teisėtumas, todėl teismams nustačius, kad ieškovė mokesčius už šilumos energiją atsakovo butui skaičiavo tinkamai, atsakovui nenurodžius kitų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti ieškovės atlikto mokesčių skaičiavimo pagrįstumu, teisėjų kolegija pakartotinai su mokesčių skaičiavimu susijusių aplinkybių netiria ir konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti ieškovės apskaičiuotą mokestį už šilumos energiją.
Dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo
33. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinio reikalavimui dėl delspinigių priteisimo atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Patikslinusi ieškinio reikalavimus, ieškovė prašo priteisti 283,82 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. Kadangi patikslintu ieškiniu delspinigiai apskaičiuoti už šešis mėnesius, teisėjų kolegija netenkina atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį dėl šio ieškinio reikalavimo.
34. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ 3.1 punkte nustatyta, kad gyventojams, nesumokėjusiems už gyvenamųjų patalpų nuomą, eksploatavimą, ryšių ir komunalines paslaugas (elektros, šilumos energiją, dujas, vandenį ir pan.), delspinigiai skaičiuojami praėjus 20 kalendorinių dienų (nedirbantiems pensininkams, jeigu šeimoje nėra darbingo amžiaus asmenų – 30 kalendorinių dienų) nuo ataskaitinio mėnesio pabaigos – po 0,04 procento už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną (įskaitant ir įmokų sumokėjimo dieną).
35. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, vadovaudamasi paminėtu teisiniu reglamentavimu, prašo priteisti iš atsakovo 0,02 procento dydžio delspinigius, apskaičiuotus už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. Nesant nustatytų delspinigių skaičiavimo netikslumų ar jo neatitikimo teisės aktams, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 283,82 Eur delspinigius yra pagrįstas, todėl tenkinamas.
36. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Terminą piniginei prievolei įvykdyti praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Remdamasi nurodytomis prievolių vykdymą reglamentuojančiomis teisės normomis ir Šilumos ūkio 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šilumos vartotojų prievole apmokėti tiekėjui už šilumos energiją, atsakovui nenurodžius kitoje civilinėje byloje neįvertintų ieškovės paskaičiuoto mokesčio neteisėtumo aspektų, nesant ginčo, kad atsakovas nesumokėjo ieškovei ieškiniu prašomos priteisti 8 152,95 Eur sumos, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės reikalavimas atsakovui įvykdyti prievolę – apmokėti už jo butui laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. apskaičiuotą šilumos kiekį, yra pagrįstas. Kadangi atsakovas yra praleidęs terminą apmokėti už šilumos energiją, iš jo ieškovei priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pradiniu ieškiniu, kuris pirmosios instancijos teismo buvo priimtas 2016 m. birželio 20 d., ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 6 033,36 Eur skolą ir 208,56 Eur delspinigius, o patikslintas ieškinys su reikalavimais priteisti iš atsakovo 8 152,95 Eur skolą ir 283,82 Eur delspinigius priimtas 2019 m. balandžio 19 d. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija ieškovei iš atsakovo priteisia 5 proc. dydžio metines palūkanas už 6 241,92 Eur (6 033,36 Eur + 208,56 Eur) sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. birželio 20 d.) iki patikslinto ieškinio priėmimo (2019 m. balandžio 19 d.) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už 8 436,77 Eur (8 152,95 Eur + 283,82 Eur) sumą už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme
37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas ginčą dėl skolos už šilumos energiją priteisimo, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, nesivadovavo šiai bylai aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
38. Teisėjų kolegija, padariusi išvadą, kad ieškinys atmestas nepagrįstai, nebepasisako dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kurie tampa nebeaktualūs šalių ginčo išsprendimui.
39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
40. Ieškovė už ieškinį sumokėjo iš viso 253 Eur žyminį mokestį, taip pat turėjo 1,71 Eur duomenų iš VĮ Registrų centro gavimo išlaidų. Ieškovės turėtos 254,71 Eur bylinėjimosi išlaidos pripažintinos pagrįstomis, todėl jų atlyginimas ieškovei priteisiamas iš atsakovo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme
41. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, atsakovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos, o teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja ieškovė.
42. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 253 Eur žyminį mokestį, todėl ieškovei iš atsakovo priteisiamas 253 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Patenkinti ieškinį.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, juridinio asmens kodas 235014830, iš atsakovo A. Ž., gimusio (duomenys neskelbtini), 8 152,95 Eur (aštuonių tūkstančių vieno šimto penkiasdešimt dviejų eurų 95 ct) skolą, 283,82 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų 82 ct) delspinigius, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už 6 241,92 Eur sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. birželio 20 d.) iki patikslinto ieškinio priėmimo (2019 m. balandžio 19 d.), 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už 8 436,77 Eur sumą už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 254,71 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt keturių eurų 71 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teisme.
Priteisti valstybei iš atsakovo A. Ž., gimusio (duomenys neskelbtini), 41 Eur (keturiasdešimt vieno euro) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, juridinio asmens kodas 235014830, iš atsakovo A. Ž., gimusio (duomenys neskelbtini), 253 Eur (dviejų šimtų penkiasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliaciniame procese
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Edvardas Paliokas
Jurgita Sujetienė