Civilinė byla Nr. 2A-1238-781/2012
Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00544-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 75.8.; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. birželio 8 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jūratės Varanauskaitės,
kolegijos teisėjų Laimos Gerasičkinienės ir Antano Rudzinsko,
rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Č. K. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo pagal ieškovo Č. K. ieškinį atsakovei R. K. ir atsakovės (ieškovės pagal priešieškinį) R. K. priešieškinį ieškovui (atsakovui pagal priešieškinį) Č. K. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir santuokoje įgyto turto padalijimo, ir
n u s t a t ė:
Ieškovas Č. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė padalyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytą turtą taip: R. K. priteisti 17 000 Lt vertės vieno kambario, 29, 50 kv. m. bendro ploto, butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 33 000 Lt vertės dviejų kambarių, 45, 10 kv. m. bendro ploto, butą, esantį (duomenys neskelbtini), už atsakovei atitenkančią didesnę turto dalį priteisti jam iš atsakovės 25 000 Lt piniginę kompensaciją. Nurodė, kad atsakovė yra jo buvusi sutuoktinė. Santuoką su atsakove jis įregistravo 1983-10-08 Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, santuoką nutraukė 1994-04-20 Varėnos rajono apylinkės teisme sprendimu. Santuokos nutraukimas buvo įregistruotas Varėnos rajono Civilinės metrikacijos skyriuje 1997-02-18. Santuokos nutraukimo metu galiojęs Santuokos ir Šeimos kodeksas (toliau nutartyje - SŠK) nustatė, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos skyriuje, todėl jo ir atsakovės santuoka laikoma pasibaigusia 1997-02-18. Iki santuokos pasibaigimo jis ir atsakovė įgijo turtą: 17 000 Lt vertės 17, 69 kv. m. butą su bendro naudojimo patalpomis, ir 33 000 Lt vertės 45, 10 kv. m. dviejų kambarių butą, esančius (duomenys neskelbtini). Butai yra sujungti ir pertvarkyti į vieną gyvenamąją patalpą. Turto vertė yra 50 000 Lt. Butai iki šiol yra nepadalinti. Nutraukus santuoką, bute esančiame (duomenys neskelbtini), jis nuolatos negyveno, tačiau laikė daiktus, turėjo raktą ir dažnai ateidavo. Iki šiol moka mokesčius už jam priklausančią buto dalį, jo deklaruota gyvenamoji vieta nuo 1994-03-21 taip pat nurodyta šiame bute. Atsakovė pažeidinėja jo teisę į turtą, nes ji su savo sugyventiniu naudojasi visu butu, neleidžia jam naudotis net tuo kambariu, kuris viešajame registre įregistruotas jo vardu. Nuo 2003 m. liepos mėnesio atsakovė pakeitė buto durų spyną ir jo neįsileidžia, pasisavino jam priklausančius daiktus, įrankius, pardavė bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytus baldus. Buto natūra padalyti negalima, nes jis pertvarkytas į vieną butą, o su atsakove gyvena sugyventinis.
Atsakovė R. K. pateikė teismui priešieškinį, kurį vėliau patikslino, ir prašė padalyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgytą 1994-07-05 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-17 pagrindu pagal 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374 su bendro naudojimo patalpomis tokiu būdu: vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), įgytą 1994-07-05 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-17 pagrindu, palikti jos asmenine nuosavybe, ieškovui Č. K. iš jos priteisti 8 500 Lt piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnės vertės turto dalį, pripažinti, kad ji dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo pagal 1996-01-04 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 22V savo asmeninėn nuosavybėn. Nurodė, kad vieno kambario butą ji ir Č. K. pirko Č. K. vardu pagal Butų privatizavimo įstatymą už investicinius čekius ir grynuosius pinigus. Buto privatizavimo metu ji buvo buto nuomininkė ir Č. K. šeimos narys, todėl turėjo lygias teises įgyti nuomojamą butą kartu su ieškovu. Buto privatizavimo dokumentai buvo tvarkomi iki santuokos nutraukimo, iki santuokos nutraukimo bylos buvo sumokėti pinigai, ji su Č. K. sutarė, kad butas bus ieškovo vardu. Butų privatizavimo įstatymo 5 str. nustatė, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kieno vardu buvo privatizuotas butas ar namas. Butai, įsigyti sutuoktinių pagal šį įstatymą vieno iš sutuoktinių vardu, laikomi bendrąja jungtine nuosavybe. Ji neprieštarauja dėl šio turto padalijimo, jį pripažįstant jos ir ieškovo bendru turtu. Kadangi ½ šio buto priklauso jai, kad ieškovui šis butas nereikalingas, jis jame negyvena nuo 2003 m., kad su ieškovu bendrai dalytis vieno kambario buto neįmanoma, butas paliktinas jos nuosavybėn, iš jos ieškovui priteistina kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį. Nors jos ir Č. K. santuoka nutraukta 1994-04-20 teismo sprendimu, tačiau faktiniai jos ir ieškovo santuokiniai ryšiai nutrūko jau 1994 m. sausio mėn. Nuo šio laiko ji su ieškovu nevedė bendro ūkio, pajamas ir išlaidas tvarkė atskirai. Po santuokos nutraukimo kurį laiką ji su ieškovu liko gyventi kartu vieno kambario bute, tačiau dėl ieškovo nesugyvenamo būdo, dažnų konfliktų, nesaugumo jausmo, ji nusprendė nusipirkti dar du atskirus kambarius tuo pačiu adresu, t. y. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šį butą ji įsigijo viena už 8 000 Lt, pinigus ji kaip dovaną gavo iš sesers D. S. ir savo motinos Z. M. S.. Dalį lėšų ji buvo užsidirbusi. Nusipirkusi šį butą, ji jame gyveno su nepilnamečiu vaiku, savo kambarius rakindavo, ieškovas į juos nepatekdavo ir jais nesinaudojo, butą išlaikė pati. Ieškovas tuo metu liko gyventi vieno kambario bute. Ieškovas prie dviejų kambarių buto pirkimo neprisidėjo, jo neremontavo, jo neišlaikė.
Varėnos rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį tenkino, t. y. padalijo ieškovo ir atsakovės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytą 17 000 Lt vertės vieno kambario butą, 29, 50 kv. m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpomis, įgytą 1994-07-05 pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-17 pagrindu pagal 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374, priteisė šį butą natūra atsakovei R. K., o ieškovui Č. K. priteisė už jam tenkančią turto dalį 8 500 Lt piniginę kompensaciją, ieškinio dalį dėl 33 000 Lt vertės dviejų kambarių buto, 45, 10 kv. m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įgyto pagal 1996-01-04 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 22V, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo priteisiant atsakovei R. K. butą natūrą, o ieškovui Č. K. iš atsakovės R. K. 25 000 Lt piniginę kompensaciją atmetė, priešieškinį tenkino ir pripažino 33 000 Lt vertės dviejų kambarių butą, 45, 10 kv. m. bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), įgytą pagal 1996-01-04 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 22 V, asmenine atsakovės R. K. nuosavybe. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus: atsakovės kviestų liudytojų parodymus, 1996-01-04 pirkimo-pardavimo sutartį, UAB „Varėnos šiluma“ pateiktų mokėjimų ir skolos už šilumą ir karštą vandenį apskaičiavimus, ieškovo paaiškinimus 2010-09-20 administracinėje komisijoje, padarė išvadą, kad atsakovė butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo savo asmeninėn nuosavybėn. Teismas sprendė, jog šią išvadą patvirtina ir tai, kad atsakovė iki šio ginčo butą suremontavo, įdėdama žymias savo asmenines lėšas, o buto, esančio (duomenys neskelbtini), faktiškai neremontavo. Teismas nurodė, kad ieškovas, įrodinėdamas savo nuosavybę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų kaip nors prisidėjęs prie šio buto įsigijimo, išlaikymo ir remonto bei bendro ūkio vedimo su atsakove po šio buto įsigijimo, t. y. šį butą po jo įsigijimo valdė, juo naudojosi tik atsakovė, šis butas Nekilnojamojo turto registre nuo 1996-01-15 buvo įregistruotas tik atsakovės vardu, ieškovas tokio buto įregistravimo tik atsakovės vardu neginčijo, o 2010-09-20 administracinėje komisijoje duodamas savo paaiškinimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ieškovas faktiškai pripažino buto priklausomybę atsakovei asmeninės nuosavybės teise. Teismas, remdamasis tuo, kad 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymo Nr. I-1374 4 str., byloje surinktais įrodymais (kad tiek ieškovas, tiek atsakovė, tiek jų nepilnametis sūnus E. K. 1994 m gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kad atsakovė, kaip šio buto nuomininkė, pagal Butų privatizavimo įstatymą turėjo teisę pirkti privatizacijos būdu parduodamą butą, kad buto pirkimas buvo įformintas tik ieškovo vardu, kad šalys paaiškino, jog nepaisant 1994-04-20 teismo sprendimo dėl ištuokos, šalys 1994 m. dar faktiškai gyveno santuokoje ir vedė bendrą ūkį), konstatavo, kad nei vienai šaliai po priimto teismo sprendimo neįregistravus ištuokos ir dar tęsiant santuokinius ryšius ginčo butas šalių buvo įgytas jungtinės bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise ir dalintinas tarp abiejų šalių lygiomis dalimis. Kadangi ieškovas prašo jam nepriteisti buto dalies, o priteisti iš atsakovės piniginę kompensaciją už jam tenkančią bendrosios jungtinės nuosavybes teise turto dalį, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra nustatyta 17 000 Lt, teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 8 500 Lt piniginę kompensaciją.
Ieškovas Č. K. apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimo dalį, kuria 33 000 Lt vertės dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintas R. K. asmenine nuosavybe, panaikinti, priteisti jam iš atsakovės 16 500 Lt piniginę kompensaciją už atsakovei atitenkantį butą. Nurodo, kad teismas nustatė, kad jo ir atsakovės santuoka buvo įregistruota 1983-10-08, teismo sprendimu 1994-04-20 ji buvo nutraukta, ištuoka įregistruota 1997-02-18. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1994-09-14 buvo įregistruotas Č. K. vardu, o butas (duomenys neskelbtini), nuo 1996-01-15 įregistruotas R. K. vardu, kad jis ir atsakovė mokėjo mokesčius kiekvienas už jo vardu įregistruotą nekilnojamąjį daiktą. 2003-07-22 jis susituokė su Z. K., 2008-04-14 bendrosios jungtinės nuosavybės teise su Z. K. įsigijo 3 kambarių butą. Administracinės komisijos prie Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2010-09-20 nutarimu konstatuota, kad atsakovė septynerius metus neįsileidžia jo į butą ir tuo pažeidinėja jo teises. Pagal SŠK 40 str. jo ir atsakovės santuoka pasibaigė 1997-02-18, įregistravus santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos skyriuje. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu (SŠK 21 str. 3 d.), todėl nors Varėnos rajono apylinkės teismas jo ir atsakovės santuoką nutraukė 1994-04-20, tačiau iki ištuokos įregistravimo įgytas turtas turi būti laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal prezumpciją. Atsakovė privalėjo įrodyti, tačiau neįrodė, kad dviejų kambarių butas buvo įgytas už jos asmenines lėšas, taip pat neįrodė, kad jis davė sutikimą - išreiškė valią, jog atsakovė butą įgijo asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Jis visą laiką naudojosi butu, net ir tuomet, kai atsakovė gyveno skyrium (1997-2003 m.). Atsakovė teismą klaidino, nesąžiningai aiškindama aplinkybes apie jų gyvenimą skyrium, taip pat apie lėšas, kurios buvo panaudotos butui įsigyti. Teismas nevertino jo pateiktų įrodymų, kuriais jis paneigė atsakovės paaiškinimus, jų netgi neaptarė, nemotyvavo, kodėl jų nelaiko pagrįstais. Nors abu butai buvo įgyti tokiomis pačiomis aplinkybėmis (jam ir atsakovei gyvenant kartu, jau po santuokos nutraukimo teisme ir iki ištuokos įregistravimo skyriuje), tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad vieno kambario butas buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o dviejų kambarių butą, esant tokiom pačiom aplinkybėm, atsakovė įgijo asmeninės nuosavybės teise. Įvertinus įrodymus, kuriais teismas rėmėsi pripažindamas dviejų kambarių butą asmenine atsakovės nuosavybe, teismas turėjo pareigą arba pripažinti jo vardu įregistruotą butą jo asmenine nuosavybe (CPK 376 str. 3 d) arba abu butus pripažinti kaip įgytus bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Įrodymai, kuriais teismas vadovavosi tenkindamas priešieškinį, nepatvirtina aplinkybės, kad butas buvo įgytas už asmenines atsakovės lėšas. Taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių jo sutikimą dėl buto įgijimo asmeninėn nuosavybėn. Teismas sprendimą grindė tuo, kad atsakovė savo lėšomis suremontavo dviejų kambarių butą, tačiau neremontavo vieno kambario buto. Tokią teismo išvadą paneigia liudytojų parodymai, šalių paaiškinimai. Butas, susidedantis iš dviejų atskirų registre įregistruotų vienetų, sudaro vieną trijų kambarių butą ir jis buvo remontuojamas ne vieną kartą įvairių asmenų. Be to, buto remontas nesukūrė atsakovei asmeninės nuosavybės teisių į remontuojamą butą. Įrodinėdama, kad asmeninėmis lėšomis pagerino bendrą turtą, atsakovė turėjo teisę reikšti ieškinį dėl daikto pagerinimo. Teismas klydo teigdamas, kad įrodinėdamas nuosavybės teisę į 1996-01-04 pirkimo sutartimi įgytą nuosavybę, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis prisidėjo prie šio buto įgijimo, išlaikymo, remonto bei bendro ūkio vedimo su atsakove po šio buto įsigijimo. Preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas po santuokos sudarymo yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pagal CK 3.87 str. jam nereikėjo įrodinėti bendros lėšų kilmės, asmeninių lėšų įdėjimo į bendrą turtą, jo sutikimą įgyti butą asmeninėn atsakovės nuosavybėn privalėjo įrodyti atsakovė. Tiek jo, tiek atsakovės paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, kad antrojo buto įsigijimo metu (1996-01-04 ) iki 1998 m. (atsakovė teigia, kad išsikėlė 1997 m.) jis ir atsakovė gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Po teismo sprendimo, kuriuo buvo nutraukta santuoka, jis ir atsakovė bei jų bendras vaikas gyveno trijų kambarių buto viename kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpomis (tualetu, vonia, virtuve, koridoriumi), kurios priklausė šalių šeimai ir Kamandulių šeimai. Santuoką su atsakove nutraukė vien dėl to, kad siekė privatizuoti vieno kambario butą, kurį privatizavo 1994-07-05, taip pat kooperatyve „Monolitas“ siekė įgyti dviejų kambarių kooperatinį butą. Teismas nevertino aplinkybės, jog rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iki 1998 m. jis ir atsakovė vedė bendrą ūkį, gyveno kartu, statė kooperatinį butą. 1996-08-02 atsakovė iš kooperatyvo „Monolitas“ išėmė santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įneštą pajų - 3 500 Lt, o tai patvirtina, kad 1996 m. rugpjūčio mėn. jis ir atsakovė vedė bendrą ūkį, kartu tvarkė santuokoje įgytą turtą ir lėšas. Liudytojas E. K. patvirtino, kad išlaikymas iš jo buvo priteistas tik tuomet, kai sūnus buvo 14-16 metų amžiaus - t. y. 1998 - 2000 m. Ši aplinkybė įrodo, kad iki tol jo ir atsakovės šeima gyveno kartu iš bendrų lėšų. Liudytojų D. S. ir Z. M. S. parodymai apie neva dovanotas lėšas butui įsigyti vertintini kritiškai, nes liudytojos yra artimos atsakovei giminaitės, be to, minėtos liudytojos negalėjo dovanoti pinigų, nes pačios jų neturėjo. Nors jis ir atsakovė nuo 1997-1998 m. faktiškai buvo nusistatę naudojimosi bendru turtu tvarką, ieškovas naudojosi vienu kambariu su virtuve, koridoriumi, vonia, tualetu, balkonu, o atsakovė naudojosi dviem kambariais su bendromis patalpomis ir kiekvienas apmokėdavo būsto išlaidas pagal faktinį naudojimąsi, tačiau šios aplinkybės neturi reikšmės, sprendžiant nuosavybės įgijimo klausimą. Sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 str.3 d. norma nepakeičia ir neapriboja bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių, įtvirtintų CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 d. normose, 3.90 str. Be to, šio ginčo atveju CK 3.88 str. 3 d. norma, nustatanti, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgyto turto savininkai viešajame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai, iš viso negali būti taikoma (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 3 d.). Teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad jis, duodamas paaiškinimą administracinei komisijai, faktiškai pripažino dviejų kambarių buto priklausomybę atsakovei, nes administracinės bylos Nr. 2-1751-208/10 medžiaga patvirtina priešingas aplinkybes, nei nustatė teismas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė pagal Butų privatizavimo įstatymą turėjo teisę kartu su juo privatizuoti vieno kambario butą.
Atsakovė R. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad surinktų ir byloje nagrinėtų įrodymų visuma leido daryti pagrįstą išvadą, kad buto dalį (2 kambarius) pagal 1996-01-04 sutartį ji įgijo savo asmeninėn nuosavybėn ir šią išvadą patvirtina liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai: 1996-01-04 buto pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad pinigus pardavėjams sumokėjo ji, 1996-01-04 prašymas, kuriame nurodyta, kad ji, o ne ieškovas prisiėmė įsipareigojimus sumokėti skolas už perkamą butą, mokesčių ir skolos už šiluminę energiją apskaičiavimai, iš kurių matyti, kad už butą esantį (duomenys neskelbtini), mokėjo tik ji, o ieškovas mokėjo tik už vieną kambarį, jo mokėjimo sąskaita buvo atskira. Taip pat į bylą buvo pateikti rašytinai įrodymai apie buto remonto išlaidas, sutartys statybinėms medžiagoms įsigyti, vartojimo paskolos sutartys, kurie patvirtina, kad savo buto remonto reikmėms ji išleido itin dideles lėšas, butą suremontavo kapitališkai. Ieškovas prie dviejų kambarių buto išlaikymo ir remonto visiškai neprisidėjo, jis jungtinės nuosavybės teise su kita sutuoktine yra įgijęs butą, esantį (duomenys neskelbtini). Liudytojų, įskaitant jos ir ieškovo sūnaus E. K., parodymais nustatyta, kad jos ir ieškovo santuoka iširo, ieškovui piktnaudžiaujant alkoholiu, smurtaujant prieš ją ir sūnų. Nėra patvirtinti įrodymais teiginiai, kad ieškovas naudojosi visu butu. Jau 1994-04-20 teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo teismas buvo nustatęs, jog jau mėnuo ji ir ieškovas kartu nebegyvena, šeima iširo, kad konfliktai kildavo dėl ieškovo išgėrimo, nurodyta kad atsakovas Č. K. ieškinį pripažįsta. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog remontavo ir jai priklausančias asmeninės nuosavybės teise buto patalpas. Ieškovo argumentai apie tai, kad po antrojo dviejų kambarių buto įsigijimo ji ir ieškovas gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, nepagrįsti. Teismas pagrįstai priėmė jos paaiškinimus ir liudytojų D. S. ir Z. M. S. parodymus dėl dalies piniginių lėšų dovanojimo butui įsigyti. Šių liudytojų parodymus patvirtino ir liudytoja D. B., kuriai tai pat žinoma apie pinigų dovanojimo faktą. Jos sesuo D. S. paaiškino teisme, kad gyvena viena, šeimos neturi, visada rėmė atsakovę ir jos sūnų E. K.. Pateikiami iš VSDF skyriaus duomenys apie jos draudžiamas pajamas patvirtina apie jos gautą darbo užmokestį 1995-1996 m. Pažymoje nurodoma, kad 1995 m. ir 1996 m. ji dirbo, jos pajamos buvo gana didelės. Jos motina Z. M. S. visada gyveno ūkiškai, apie 1996 m. laikė keletą karvių, kiaulių, jas parduodavo, iš jos taupomosios knygelės išrašo matyti, kad 1995-12-06 ji nuėmė 3 500 Lt, kurie buvo skirti jos butui pirkti ir šias lėšas, pridėjus 500 Lt, ji perdavė jai. Pats ieškovas pripažįsta, kad jie naudojosi buto dalimis atskirai, kad apmokėdavo išlaidas kiekvienas už savo dalis. Liudytojų parodymai, kiti byloje pateikti įrodymai patvirtina teismo išvadą, kad buto dalimis buvo naudojamasi ir jos išlaikomas atskirai po antrojo buto įsigijimo 1996 m. Tai, kad nekilnojamojo turto objektas sudaro vieną butą, nereiškia, kad jis buvo valdomas bendrai ar sudarė bendrą jungtinę nuosavybę. Ir iki antrosios buto dalies įgijimo 1996-01-04 bute buvo du šeimininkai, jo didesnioji dalis priklausė Kamandulių šeimai. Atskiros butų dalys įgytos atskirais sandoriais ir skirtingu pagrindu. Nuosavybės teisių įregistravimas jos vardu taip pat leidžia daryti išvadą, kad ji siekė įsigyti ginčo buto dalį tik asmeninės nuosavybės teise, nes butas buvo reikalingas jai ir jos sūnui gyventi atskirai nuo ieškovo. Būtinybė atsiskirti nuo ieškovo ir lėmė buto dalies (2 kambarių) įgijimą, nes gyventi viename kambaryje su ieškovu buvo neįmanoma. Tokią valią ji išreiškė, pati susitardama dėl pirkimo sutarties sudarymo, sumokėdama už įgytą turtą savo ir dovanotomis lėšomis ir savo vardu įregistruodama ginčo turtą Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas šiai jos valiai neprieštaravo, į registrą dėl registravimo duomenų pakeitimo nesikreipė, nesinaudojo ir neišlaikė jai priklausančios turto dalies. Privatizavimo įstatyme buvo nurodyta, kad sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas, todėl buto dalis įgyta pagal 1994-07-05 sutartį, Butų privatizavimo įstatymo pagrindu. Be to, ieškovas savo ieškinyje pats pripažino, kad šis vieno kambario butas sudaro bendrą jungtinę jos ir ieškovo nuosavybę, neprašė teismo išreikalauti buto dalies privatizavimo bylą, nepateikė tokių įrodymų ir pats (CPK 178 str.).
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo Č. K. apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, pritaikęs procesinės teisės ir materialinės teisės normas, pagrįstai ir teisėtai tenkino atsakovės R. K. priešieškinio reikalavimą pripažinti 33 000 Lt vertės dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), asmenine jos nuosavybe, atmetė ieškovo Č. K. ieškinio dalį dėl minėto buto, kaip ieškovo ir atsakovės bendrosios jungtinės nuosavybės, padalijimo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str., nenustatyta.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė susituokė 1983-10-08 (t. 1, b. l. 10), Varėnos rajono apylinkės teismo 1994-04-20 sprendimu ieškovo ir atsakovės sudaryta santuoka buvo nutraukta (t. 1, b. l. 11), tačiau ištuoka buvo įregistruota tik 1997-02-18 (t. 1, b. l. 12). Ginčo butas, t. y. dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigytas 1996-01-04, viešame registre šio turto savininke nurodyta atsakovė R. K., įrašas galioja nuo 1996-01-15 (t. 1, b. l. 18).
CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 str. nustatyta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus CK; iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus. Iki CK įsigaliojimo šeimos santykius Lietuvoje reglamentavo SŠK. Pagal SŠK 40 str. santuoka laikoma pasibaigusia, kai bent vienas sutuoktinis įregistruoja santuokos nutraukimą Civilinės metrikacijos įstaigoje. Santuokos nutraukimas registruojamas vienam iš sutuoktinių pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą. Įregistravus santuokos nutraukimą išduodamas ištuokos liudijimas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal SŠK 40 str. savaime nesukėlė santuokos nutraukimo padarinių, jei jis nebuvo įregistruotas Civilinės metrikacijos įstaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2010). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog ginčo šalių santuoka pasibaigė 1997-02-18, kai buvo įregistruota ištuoka. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, ir atsakovės priešieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir santuokoje įgyto turto padalijimo, padalijo ieškovo ir atsakovės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpomis, o butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažino atsakovės asmenine nuosavybe. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo reikalavimas padalyti butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Pagal bendrąją materialinių įstatymų galiojimo laike taisyklę teisinių santykių kvalifikavimui turi būti taikomos jų atsiradimo metu galiojusios teisės normos, jeigu atskiruose įstatymuose nenustatyta kitaip. Lietuvos Respublikos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-11-18 Nr. VIII-1864) 25 str. 1 d. nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus (2001-07-01). Pažymėtina, kad esminė įstatymu nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo nuostata tiek pagal SŠK, tiek pagal CK trečiosios knygos antrojo skyriaus normas išliko ta pati: preziumuojama, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė (SŠK 21 str., CK 3.87 str. 1 d.). Įstatymuose (SŠK 22 str., CK 3.89 str.) yra (buvo) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Be to, jeigu byla teisme nagrinėjama įsigaliojus naujajam CK, tai turi būti daroma ne pagal SŠK, o pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2002; 2006-05-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006; kt.). Taigi, nors ginčo butas buvo įgytas 1996 m., sprendžiant dėl jo teisinio režimo turi būti taikomos CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos. Atsakovei teigiant, kad ginčo butas buvo nupirktas už jos sesers ir motinos dovanotas lėšas, aktualios yra CK 3.89 str. 1 d. 2 p. ir 7 p. normos. Pagal CK 3.89 str. 1 d. 2 p. sutuoktiniui dovanotas po santuokos sudarymo turtas yra pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. CK 3.89 str. 1 d. 7 p. yra nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Be to, CK 3.89 str. 2 dalyje nustatyta bendroji procesinė turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe taisyklė, pagal kurią faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 str. 2 d.). Atsakovė aplinkybę dėl buto priskyrimo asmeninėn jos nuosavybėn įrodinėjo tuo, kad faktiniai jos ir ieškovo santykiai nutrūko dar iki sprendimo dėl santuokos nutraukimo priėmimo, aplinkybe, jog butą pirko už sesers D. S. ir motinos Z. M. S. dovanotus pinigus (atitinkamai 2 000 Lt ir 4 000 Lt), kad dalis pinigų buvo jos uždirbtos lėšos, kad ieškovas nei įgyjant butą, nei jį remontuojant, lėšų neįdėjo. Nors byloje nėra pateikta rašytinė pinigų dovanojimo sutartis, tačiau faktinės bylos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti 3.89 str. 2 d. ir 1.93 str. 6 d. nustatytą įrodinėjimo taisyklės išimtį ir leisti atsakovei remtis liudytojų parodymais, nes dovanojimo sutartis buvo sudaryta artimųjų giminaičių (pinigus atsakovei dovanojo jos mama ir sesuo), o artimų giminaičių santykiai paprastai grindžiami pasitikėjimu, jiems nebūdingas formalizavimas. Draudimas atsakovei remtis panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
Pinigų dovanojimo atsakovei faktą bylos nagrinėjimo metu patvirtino liudytojai D. S., Z. M. S., D. B.. Liudytoja Z. M. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad kai atsakovė skyrėsi su ieškovu, vis dar buvo kartu, vėliau nebegalėjo būti viename bute, kad ji davė dukrai 4 000 Lt butui pirkti, kad pinigus butui atidavė dukrai (t. 1, b. l. 205). Liudytoja D. S. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji dovanojo seseriai 2 000 Lt, o mama - 4 000 Lt, kai ji pirko butą, kad atsakovė skyrėsi su ieškovu 1994 m. dėl muštynių, nes neįmanoma buvo su ieškovu gyventi, kad sesuo pirko kambarius sau, kad jos prašė pinigų, o ji davė, nes norėjo, kad ji greičiau atsiskirtų nuo K., kad kai išsiskyrė, jie buvo priversti gyventi kartu, nes neturėjo kitos išeities, kad K. nei prie sūnaus, nei prie buto išlaikymo neprisidėjo (b. l. 205). Be to, tiek minėtos liudytojos, tiek šalių vaikas E. K. patvirtino, kad ieškovas prie šeimos poreikių tenkinimo visiškai neprisidėdavo ir buvo nusišalinęs nuo bendro ūkio vedimo, kadangi girtavo. Tiek atsakovės motina, tiek jos sesuo paaiškino, kad padovanojo atsakovei pinigų būstui, kuriame ši su vaiku galėtų gyventi, įsigyti. Liudytoja D. B. paaiškino, kad atsakovė butą pirko sau, kad ieškovas pinigų už butą nedavė, kad ji už butą mokėjo viena (t. 1, b. l. 204). Atsakovė paaiškino, kad būtent dėl ieškovo netinkamo elgesio bei gyvenimo būdo ji ketino apsigyventi atskirai ir išsikraustyti iš vieno kambario buto, kuriame po santuokos nutraukimo gyveno kartu su ieškovu ir vaiku. E. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 1996 m. tėvas neprisidėjo prie kambarių pirkimo, nes net algos neparnešdavo, kad jį išlaikė mama, močiutė, krikšto mama, kad mama skolinosi pinigus iš močiutės, krikšto mamos, savo sesers, mama išlaikymą iš ieškovo prisiteisė nuo 14 ar 16 metų (t. 1, b. l. 204-205). Tai, kad Č. K. girtavo ir smurtavo, patvirtino ir liudytoja D. V., D. B. (t. 1, b. l. 204). Taigi tiek ieškovės motinos ir sesers, tiek šalių sūnaus paaiškinimai, taip pat rašytiniai įrodymai patvirtina, jog šeimoje buto pirkimo-pardavimo metu sąlygos buto sudėtingos, nes atsakovas piktnaudžiavo alkoholiu, kad ieškovas tuo metu net nevykdė pareigos išlaikyti savo tuo metu nepilnametį buvusį sūnų, ir, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, šios aplinkybės leidžia spręsti, jog ieškovas neturėjo finansinių galimybių prisidėti prie ginčo buto įsigijimo, o atsakovė butą užsigijo už motinos ir sesers dovanotas lėšas, į butą investuodama ir dalį savo uždirbtų lėšų. Ieškovo finansines galimybes buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu patvirtina ir Č. K. taupomoji knygelė, iš kurios matyti, kad ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu ieškovas lėšų butui įsigyti neturėjo (t. 1, b. l. 87).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo argumentas, jog jis prisidėjo prie ginčo buto remonto, yra nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Liudytojas V. B. paaiškino, kad darė remontą tik viename kambaryje, kad kitų patalpų neremontavo, tik tualeto ir vonios duris dažė (t. 1, b. l. 204), o tai, kad ieškovas yra pridėjęs prie ginčo buto įrengimo bei jo pagerinimo nepagrįsta jokiais leistinais įrodymais (CPK 177 str., 178 str.).
Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 str. ir SŠK 21 str., butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, pripažįstami bendrąja jungtine nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Kadangi šalių vieno kambario butas įgytas pagal Butų privatizavimo įstatymą, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo pareigą arba pripažinti jo vardu įregistruotą butą jo asmenine nuosavybe (CPK 376 str. 3 d) arba abu butus pripažinti kaip įgytus bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų - teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 str. nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teisinę praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka 3.89 str. 1 d. 7 p. nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 str. 1 d., palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas - įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-05-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008). Nagrinėjamu atveju ginčo turto savininke viešajame registre nurodyta tik atsakovė, jame nėra duomenų, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, sutartyje, kuria buvo nupirktas butas, pirkėja nurodyta tik atsakovė (t. 1, b. l. 116). Pažymėtina ir tai, kad atsakovė, pateikdama priešieškinį byloje, pareiškė reikalavimą pripažinti ginčo turtą jos asmenine nuosavybe tik ieškovui pareiškus pretenzijas į jai asmenine nuosavybe priklausantį turtą, o ši aplinkybė rodo, jog atsakovė nuo pat ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo save laikė vienintele buto savininke. Be to, į bylą yra pateiktas rašytinis įrodymas, patvirtinantis, kad tuo atveju, jei po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atsirastų skolų už butą, jas sumokėti įsipareigojo R. K. (t. 1, b. l. 35). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas kada nors būtų šiame bute gyvenęs. Bylos aplinkybės tvirtina, jog atsakovas iki 2003 m. gyveno vieno kambario bute, esančiame (duomenys neskelbtini), šiame bute nuo 1994-03-21 yra deklaruota jo gyvenamoji vieta (t. 1, b. l. 9). Taigi aplinkybės, kad pirkimo-pardavimo sutartį sudarė ir pasirašė pati viena atsakovė, įregistravo ginčo turtą viešame registre taip pat tik savo vardu, o ieškovas, perkant butą, nesiekė tapti šio buto bendraturčiu ir tokių ketinimų nei pirkimo-pardavimo sutartyje, nei viešame registre neišviešino, daugelį metų po santuokos nutraukimo pretenzijų dėl buto pasidalijimo nereiškė (nors nuo 2003 m. yra sudaręs kitą santuoką), kad atsakovė į ginčo butą yra investavusi lėšas, leidžia daryti išvadą, kad būtent atsakovė siekė šį turtą, už kurį sumokėjo jai asmeniškai dovanotomis lėšomis, turėti kaip savo asmeninę nuosavybę, o ieškovas tam neprieštaravo.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas pripažino, kad ginčo butas įsigytas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su vieno kambario buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktuvinių nuosavybe, kadangi ši teismo sprendimo dalis apeliaciniu skundu nėra apskųsta.
Tiek ieškovas kartu su apeliaciniu skundu, tiek atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo tirti pirmosios instancijos teismas. Pagal CPK 314 str. nuostatas apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl su apeliacinių skundu pateiktų įrodymų apeliacinės instancijos teismas nevertina ir dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 str.).
Taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Atsakovė prašo priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo paruošimą (600 Lt) ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškvovo apeliacinis skundas netenkintas, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į tai, kad atsakovės nurodytos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija minėtoje rekomendacijoje nurodytų dydžių, į atsakovės atstovės suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį, į bylos sudėtingumą ir apimtį, sprendžia, jog atsakovės prašymas tenkintinas, atsakovei iš ieškovo priteistina 600 Lt išlaidų už suteiktą advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,
n u t a r i a:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei R. K. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Č. K. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Kolegijos pirmininkė Jūratė Varanauskaitė
Kolegijos teisėjai Laima Gerasičkinienė
Antanas Rudzinskas