Civilinė byla Nr. 2A-1512-864/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09001-2024-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4;
2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.8.9; 2.6.8.12; 2.6.29.1; 3.3.1.1; 3.3.1.19.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės, Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Svetlanos Paninos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Terra Lammato“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-955-909/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Terra Lammato“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SME Loans“ dėl kompensacinių palūkanų sumažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. U., E. U., K. J., antstolis Jonas Petrikas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Terra Lammato“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė sumažinti 0,22 proc. kompensacinių palūkanų dydį, numatytą 2022 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutartyje Nr. PSLN-22-0079 (toliau – Sutartis), sudarytoje tarp ieškovės ir uždarosios akcinės bendrovės „SME Loans“ (toliau – ir atsakovė), iki protingo dydžio – 0,02 proc. už kiekvieną praleistą dieną nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki prievolės įvykdymo dienos, kurios sudarytų 2 150 Eur.
1.1. Nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 5 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta 50 000 Eur paskolos sutartis Nr. PSLN-22-0079, kurios užtikrinimui buvo sudarytas sutartinės hipotekos sandoris, patvirtintas 2022 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarės Jurgitos Šukienės (notarinio registro Nr. JŠ-8311, hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), bei pagal jį 2023 m. gruodžio 14 d. išduotas vykdomasis įrašas (notarinio registro Nr. JŠ-11770). Pagal šį vykdomąjį įrašą buvo siūloma hipotekos turėtojo (atsakovės) naudai priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį su priklausančiomis palūkanomis, o taip pat netesybas (priskaičiuotus ir laiku nesumokėtus delspinigius) bei nuostolius iš ieškovės; taip pat hipotekos turėtojo (atsakovės) naudai priverstinai išieškoti iš svetimo daikto hipoteka pagal Vilniaus rajono 7-ojo notaro biuro notarės Jurgitos Šukienės 2022 m. rugpjūčio 9 d. patvirtintą sutartinės hipotekos sandorį (notarinio registro Nr. JŠ-8311, hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)) įkeistą turtą: du žemės sklypus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini), įkaito davėjai, kaip su skolininku subsidiariai atsakingi asmenys: E. U. ir V. U.; įkeistą turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), įkaito davėjai, kaip su skolininku subsidiariai atsakingi asmenys: K. J.; įkeistą turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), įkaito davėjai, kaip su skolininku subsidiariai atsakingi asmenys: E. U. ir K. J.. Vykdomajame įraše nurodyta, kad hipotekos turėtojo (atsakovės) reikalavimą sudaro: pagrindinio reikalavimo suma 27 016,27 Eur, priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų suma 864,48 Eur, priskaičiuotos kompensacinės palūkanos 29 991,73 Eur, taip pat 0,22 proc. dydžio kompensacinės palūkanos per dieną, skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos ir palūkanų likučio (27 880,75 Eur) nuo prašymo gavimo notaro biure dienos (2023 m. lapkričio 20 d.), iki visiško prievolės įvykdymo. Maksimali įkeičiamu daiktu užtikrinimų įsipareigojimų apsaugojimo suma (maksimalios hipotekos, kuria yra užtikrinamas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo kreditoriaus atlyginimas, suma) – 65 000 Eur.
1.2. Nurodė, jog pagal sutartinės hipotekos sandorį buvo įkeisti 6 nekilnojamojo turto objektai: 5 žemės sklypai (7,5 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 6,6423 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1,4 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1,0703 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3,62 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys adresu (duomenys neskelbtini)) ir panaudos teisė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Bendrą įkeičiamų daiktų vertę sudarė 88 400 Eur.
1.3. 2023 m. balandžio 25 d. Klaipėdos m. 1-ojo notarų biuro notaras Edgaras Sutkus patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. K1ES-4101, NETSVEP identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria E. U. ir V. U. pardavė žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Pagal sutarties 3.2.1. punktą pirkėjas įsipareigojo per 5 darbo dienas po šios sutarties patvirtinimo pervesti 20 000 Eur į atsakovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, nurodant mokėjimo paskirtį: „pagal 2023 m. kovo 25 d. UAB „SME Loans” sutikimą už UAB „Terra Lammato“, kodas (duomenys neskelbtini), pagal paskolos sutartį Nr. PSLN-22-0079”.
1.4. Siekdamos įvykdyti savo prievoles bei vadovaudamosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 704 straipsniu, 2024 m. rugsėjo 13 d. K. J. ir E. U. pasiūlė pirkėją dviem įkeisto nekilnojamojo turto objektams už įvertinimo kainą. 2024 m. spalio 9 d. antstolis Jonas Petrikas priėmė patvarkymą Nr. S-24-172-54206, kuriuo nurodė, jog vykdant vykdomąją bylą iš skolininkės K. J. išieškota 26 300 Eur, likusią išieškojimo iš ieškovės atsakovei sumą sudarė 25 721,48 Eur.
1.5. Ieškovė prašė teismo perskaičiuoti kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 16 d. iki patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos (ieškovo atstovas teismo posėdžio metu patikslino laikotarpį – nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki visiško prievolės įvykdymo), skaičiuojant ne po 0,22 proc. per dieną, o po 0,02 proc. (tokiu atveju, anot ieškovės, perskaičiuotos kompensuojamosios palūkanos sudarytų 2 150 Eur (27 016,27 Eur x 0,02 proc. x 398 = 2 150 Eur), remdamasi suformuota kasacinio teismo praktika, kurioje 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną, sudarantys 73 proc. per metus, pripažįstami aiškiai per dideliais, todėl dažnu atveju toks delspinigių dydis teismo mažinamas iki 7,3 proc. per metus, t. y. iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną. Mažinant palūkanas, kaip ir netesybų mažinimo atveju, taikomas palūkanų santykio su nuostoliais kriterijus. Pasak ieškovės, atsakovė nepateikė visiškai jokių duomenų apie jos realiai patirtų nuostolių dydį. Taip pat nurodė, kad egzistuoja savarankiškas pagrindas mažinti palūkanas ir dėl to, kad didžioji dalis prievolės jau yra įvykdyta, nurodė aplinkybes apie skolininkės sunkią finansinę padėtį.
2. Atsakovė teismui pateiktame atsiliepime prašė ieškovės patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
2.1. Ieškovė neginčija fakto, jog prievolės atsakovei pagal sutartį tinkamai ir laiku nebuvo įvykdytos, taip pat neneigia atsakovės, kaip kreditorės, teisės gauti kompensacines palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.261 straipsnis). Ieškovė iki kreipimosi į teismą dienos su ieškiniu niekada nesikreipė į atsakovę dėl Sutartimi sulygtų kompensacinių palūkanų dydžio pakeitimo. Ieškovė prašo mažinti sutartimi sulygtas 0,22 proc. dydžio kompensacines palūkanas, apskaičiuotas tik už tam tikrą laikotarpį – nuo 2023 m. rugsėjo 16 d. iki patikslinto ieškinio pateikimo teismui dienos (2024 m. spalio 18 d.). Kitaip tariant, ieškovės vertinimu, sutartimi sulygtos 0,22 proc. kompensacinės palūkanos, skaičiuotos iki 2023 m. rugsėjo 16 d. ir skaičiuojamos po 2024 m. spalio 18 d., nėra per didelės ir atitinka protingą dydį ir tik nuo 2023 m. rugsėjo 16 d. iki 2024 m. spalio 18 d. apskaičiuota kompensacinių palūkanų suma neva neatitinka protingumo reikalavimų.
2.2. Atsakovės teigimu, ieškinio reikalavimas yra suformuotas neaiškiai, dėl ko negalima konkrečiai suprasti, kaip turėtų būti keičiama sutarties nuostata dėl kompensacinių palūkanų dydžio. Ieškovė nenurodo jokių įstatyme ar sutartyje nurodytų atvejų, kurie leistų teismui sprendimu pakeisti sutarties sąlygą dėl kompensacinių palūkanų dydžio. Iš suformuoto ieškinio reikalavimo ne tik neaišku, kaip turėtų būti keičiama Sutarties nuostata dėl kompensacinių palūkanų dydžio, bet ir kokiu pagrindu toks pakeitimas turėtų būti atliekamas.
2.3. Atsakovei buvo išduotas vykdomasis įrašas pagal hipoteką, kuris taip pat kaip ir teismo sprendimas, yra vykdomasis dokumentas. Vykdomajame įraše pagal hipoteką nurodyta, kad hipotekos kreditorės (atsakovės) reikalavimą sudaro priskaičiuotos kompensacinės palūkanos 2 991,73 Eur, taip pat 0,22 proc. dydžio kompensacinės palūkanos per dieną, skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos ir palūkanų likučio (27 880,75 Eur) nuo prašymo gavimo notaro biure dienos (2023 m. lapkričio 20 d.) iki visiško prievolės įvykdymo. Anot atsakovės, šiuo metu jau yra išspręstas klausimas dėl galimybės priverstinai išieškoti pagal Sutartį apskaičiuotas kompensacines palūkanas (atsakovė turi teisę išieškoti pagal sutartį mokėtinas kompensacines palūkanas), todėl sprendžiant dėl sutartyje numatytų kompensacinių palūkanų pakeitimo, turėtų būti sprendžiama ir dėl vykdomojo įrašo pakeitimo, tačiau toks reikalavimas nėra reiškiamas.
2.4. Sutartį ieškovė pasirašė, taigi ieškovė sutiko su joje nustatytu kompensacinių palūkanų dydžiu. Ieškovė, būdama verslininkė, paskolos sutarties sudarymo momentu turėjo galimybę laisva valia pasirinkti šios su atsakove sudarytos Sutarties sąlygas bei numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius (apibrėžti šalių atsakomybės ribas), konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Be to, rinkoje esant ne vienai bendrovei, teikiančiai paskolas, ieškovė galėjo iš jų rinktis, lyginti jų siūlomas sąlygas, su jomis derėtis, kas reiškia, jog ieškovė nusprendusi, kad jai netinka atsakovės siūlomos paskolos sutarties sąlygos, galėjo jos su atsakove nesudaryti. Kadangi ieškovė su atsakove sudarė paskolos sutartį (pasirašė), laikytina, kad ši sutartis atitiko jos interesus, be to, su atsakove sudaryta sutartis nebuvo vienintelis ieškovės sudarytas sandoris, todėl ieškovei turėjo būti suprantama sutarties esmė ir jos neįvykdymo teisinės pasekmės, juolab, kad ieškovės vadovas A. U. turi teisinį išsilavinimą. Kompensacinių palūkanų klausimas atsirado iš sutartinių santykių tarp lygiaverčių subjektų, tai yra tarp juridinių asmenų (verslininkų), turinčių sutarčių sudarymo praktikos, todėl ieškovei buvo gerai žinoma, kad sutarties nevykdymo ar nutraukimo atveju, ji privalės atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius, kurių minimalus dydis yra apibrėžtas Sutartyje numatytu kompensacinių palūkanų dydžiu. Priešingu atveju, iš esmės būtų paneigta kompensuojamųjų palūkanų, skirtų kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius, reikšmė, paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir pažeistas sutarčių laisvės principas.
2.5. Ieškovė iš esmės nepagrindė, kodėl ieškovės ir atsakovės sulygtos kompensacinės palūkanos turi būti mažinamos iki 7,3 proc. dydžio metinių palūkanų (iki 0,02 proc. dydžio kompensuojamųjų palūkanų, skaičiuojamų už kiekvieną uždelstą dieną). Nepateikta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pagrįsti sutartyje nustatytą kompensacinių palūkanų dydžio mažinimą (būtų paneigiama kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys preziumavo) bei paneigti sutarties šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Ieškovė nepagrįstai teismo prašo mažinti kompensuojamųjų palūkanų dydį net mažiau nei iki vartotojams numatyto dydžio. Pabrėžia, jog net vartotojams yra taikomas didesnis delspinigių dydis – 0,05 proc. už dieną, t. y. silpnesnei sutarties šaliai, kuri skolinasi lėšas savo vartojimo reikmėms.
3. Teismo posėdžio metu ginčo šalys palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus reikalavimus bei argumentus. Ieškovės atstovas A. U. papildomai nurodė, jog prieš 2022 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties su atsakove sudarymą ieškovė buvo sudariusi ir kitą sutartį su atsakove dėl paskolos, paskolą sėkmingai grąžino. Taip pat nurodė, jog ginčo šalys žodžiu susitarė, kad nauja paskolos sutartis bus pasirašoma tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip buvo pasirašyta ankstesnė sutartis, dėl kompensacinių palūkanų konkrečiai nesiderėjo.
4. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsiliepimų per teismo nustatytą terminą nepateikė. Antstolis Jonas Petrikas pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovės atsakovės naudai priteisė 1 800 Eur, o valstybės naudai – 64,64 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2022 m. rugpjūčio 5 d. paskolos sutarties specialiųjų sąlygų 4.5 punktu šalys papildomai susitarė, kad numatytos 0,22 procentų kompensacinės palūkanos už dieną bus skaičiuojamos laiku nesumokėjus įmokų arba atsakovei nutraukus sutartį dėl paskolos gavėjo kaltės, siekiant kompensuoti atsakovės patiriamą žalą bei atlyginti patiriamus nuostolius, taip pat dėl padidėjusio paskolos gavėjo rizikingumo, todėl šalys susitarimu nustatė kompensuojamąją (nuostolių atlyginimo) funkciją atliekančias palūkanas.
7. Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju ieškovė neginčijo pačios prievolės mokėti atsakovei kompensacines palūkanas, tačiau nesutiko su jų dydžiu. Nurodė, jog byloje ieškovė reikalavimą sumažinti kompensacines palūkanas reiškia nurodydama konkretų laikotarpį – nuo 2023 m. lapkričio 20 d. (patikslintas laikotarpis bylos nagrinėjimo metu) iki visiško prievolės įvykdymo. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovei netinkamai vykdžius paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, paskolos sutartis buvo nutraukta 2023 m. rugsėjo 15 d. ir jau nuo 2023 m. rugsėjo 16 d. ieškovei skaičiuotinos tik kompensacinės palūkanos (pagal atsakovės pateiktus duomenis, 2024 m liepos 24 dienai kompensacinės palūkanos sudarė 18 603,40 Eur už 313 pradelstas atsiskaityti dienas, palūkanų dydis 0,22 proc.) ir šios palūkanos skaičiuojamos iki visiško paskolos grąžinimo. Teismas nurodė, jog šiuo atveju ieškovė neginčija kompensacinių palūkanų paskaičiavimo laikotarpio iki 2023 m. lapkričio 20 d. ir nenurodo, kad iki šio laikotarpio paskaičiuotos kompensacinės palūkanos būtų skaičiuojamos nepagrįstai ar kad jų dydis yra netinkamas, aiškiai per didelis ir pan. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas sprendė, jog šiuo atveju ieškovė nenuosekli, nes nėra aišku, kodėl būtent nuo ieškovės įvardijamo laikotarpio kompensacinių palūkanų dydis tampa, anot ieškovės, aiškiai per didelis, o iki to laikotarpio paskaičiuotų palūkanų dydis yra neginčijamas.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Sutartis buvo sudaryta tarp dviejų verslo subjektų, kurie veikė sąmoningai ir turėjo galimybę tartis dėl sąlygų. Teismas nustatė, jog ieškovė neįrodė, kad sutarties sąlyga dėl kompensacinių palūkanų dydžio buvo jai primesta ar kad ji neturėjo realios galimybės derėtis. Teismo posėdžio metu ieškovės vadovas A. U. paaiškino, kad dėl sutarties sudarymo buvo tariamasi žodžiu, kadangi šalis anksčiau siejo analogiška paskolos sutartis, todėl šalių atstovų buvo žodžiu sutarta, kad nauja paskolos sutartis bus sudaroma tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir buvusi sutartis. Teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad dėl ankstesnės sutarties sąlygų ieškovė būtų reiškusi pretenzijas, priešingai, teismo posėdžio metu ieškovės vadovas nurodė, kad ankstesnė paskolos sutartis buvo visiškai įvykdyta. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šalys turėjo galimybę tartis dėl ginčo sutarties sąlygų, tame tarpe ir dėl sąlygos, kuria įtvirtintas kompensacinių palūkanų dydis. Teismas taip pat nustatė, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė būtų kreipusis žodžiu ar raštu į atsakovę bei inicijavusi derybas būtent dėl kompensacinių palūkanų dydžio keitimo. Ieškovės vadovo paaiškinimas, kad „darė viską, ką galėjo, tačiau viskas buvo į vieną pusę“, anot teismo, pernelyg abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodo fakto, kad sudarant Sutartį nebuvo suderinta abiejų šalių valia, ar kad Sutarties sąlygos yra išskirtinai tenkinančios tik atsakovės interesus, ar kad atsakovė Sutarties sudarymo ar vykdymo metu vengė su ieškove bendradarbiauti. Teismo vertinimu, ieškovė nepagrindė, kad paskolos sutartyje šalių susitarimu sulygtas palūkanų dydis yra nepagrįstas, per didelis, neproporcingas ar buvo pažeistas šalių lygybės principas, atsakovei primetus įmonei savo sąlygas. Ieškovė nebuvo silpnesnioji sutarties šalis, nes ji ne tik yra komercinės naudos siekiantis ūkio subjektas, bet ir veikė patariamas teisinį išsilavinimą turinčio asmens (A. U. nurodė turintis teisinį išsilavinimą ir įmonei sudarant ginčo sutartį jis buvo patarėjas bei tiesiogiai vykdė derybas). Be to, tarp šalių buvo sudaryta ne viena paskolos sutartis su analogiško dydžio palūkanomis. Paskolos santykių tęstinumas ir papildomų sumų skolinimasis reiškė, kad prisiimdama įsipareigojimus mokėti atitinkamo dydžio kompensacines palūkanas ieškovė suprato, kokį įsipareigojimą prisiima, ir jį sąmoningai prisiėmė. Be kita ko, paskolos sutartis ir (ar) jos sąlygos niekada iki šiol nebuvo ginčijamos. Teismas pažymėjo, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog paskolos sutarties sąlygos, įskaitant palūkanų dydį, ieškovei buvo priimtinos, adekvačios, proporcingos sutarties tikslui – įgyti apyvartinių lėšų tolimesniam projektų vykdymui.
9. Pažymėjo ir tai, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad buvo verčiama pasirašyti būtent tokią, jai nepalankaus turinio Sutartį ir, kad neturėjo galimybės derėtis dėl kitokių sąlygų. Siekdama pagrįsti, kad atsakovė nesutiko derėtis dėl mažesnių palūkanų, ieškovė galėjo pateikti įrodymus, kad dar iki Sutarties pasirašymo kreipėsi į atsakovę, siūlydama Sutartyje numatyti mažesnę palūkanų normą ir, kad atsakovė tokį ieškovės siūlymą atmetė. Tačiau ieškovė tokių įrodymų nepateikė, priešingai, teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad nei raštu, nei žodžiu dėl palūkanų dydžio galimo mažinimo į atsakovę nesikreipė, atsakovės siūlomos sąlygos ieškovę tenkino.
10. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalių Sutartimi nustatytos palūkanos atitinka protingumo kriterijų, nenustatė akivaizdaus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų pažeidimo. Ieškovės bendro pobūdžio argumentai dėl palūkanų dydžio, kuris, anot jos, turėtų būti 0,02 proc. per dieną, nesudarė pagrindo teismui tenkinti prašymą dėl palūkanų mažinimo. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovė savo pastabas dėl, jos manymu, pernelyg didelės palūkanų normos turėjo teikti derybose prieš paskolos sutarties sudarymą, bet ne tuomet, kai gavo ir panaudojo atsakovės lėšas, kai pati, nevykdydama prisiimtų įsipareigojimų, nemokėjo palūkanų, nedengė delspinigių ir atsakovė turėjo pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto.
11. Byloje teismas taip pat nustatė, kad yra prasidėjęs vykdymo procesas pagal du vykdomuosius įrašus. Nurodė, jog vykdymo procesas apima tiek ieškovės, tiek laiduotojų ir įkaito davėjų turto išieškojimą. Jau yra išieškota dalis sumų, o ieškovė šiuo atveju neprašo pakeisti vykdomųjų įrašų, kurių pagrindu vykdomas priverstinis išieškojimas. Įsiteisėję vykdomieji įrašai yra vykdytini ir jų teisėtumas gali būti ginčijamas tik atskiru reikalavimu. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovės prašymas mažinti palūkanas neapima vykdomųjų įrašų pakeitimo, nes, priešingu atveju, būtų išeita už ieškinio ribų. Kadangi išieškojimas jau vykdomas pagal galiojančius vykdomuosius įrašus, kurie yra lygiaverčiai teismo sprendimui, bet nėra ginčijami, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pakeisti vien sutarties sąlygas, neatsižvelgiant į vykdymo proceso eigą. Pagal CPK 18 straipsnį, įsiteisėjęs teismo sprendimas ar vykdomasis įrašas yra privalomas ir turi būti vykdomas. Tai reiškia, kad vykdymo procesas negali būti sustabdytas ar pakeistas vien remiantis skolininko subjektyviais argumentais apie finansinius sunkumus ar prievolės dalinį įvykdymą. Teismas pritarė atsakovės argumentui, kad ieškovė negali išvengti vykdymo proceso pasekmių, remdamasi tuo, jog dalis sumų jau yra išieškota. Tai neatleidžia nuo likusios skolos dalies mokėjimo, kaip ir nuo susitarime nustatytų kompensacinių palūkanų skaičiavimo iki visiško prievolės įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovė UAB „Terra Lammato“ (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-955-909/2025, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, taip pat prašo priteisti iš atsakovės UAB „SME Loans“ ieškovės UAB „Terra Lammato“ naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis:
12.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir tyrė įrodymus bei iš esmės nukrypo nuo Lietuvos teismų suformuotos nuoseklios praktikos sprendžiant klausimą dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio ir jų mažinimo pagrindų, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
12.2. Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog paskolos sutartis buvo sudaryta tarp dviejų verslo subjektų, tačiau nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad minėta Sutartis tarp ginčo šalių buvo sudaryta prisijungimo būdu, teismas nesiaiškino aplinkybių, kas parengė sutarties sąlygas, ar tos sąlygos buvo tipinės, ar buvo derinamos tarp šalių. Ieškovė nurodo, kad prisijungimo sutartimi laikoma tokia sutartis, dėl kurios sąlygų šalys nesidera, nes jas vienašališkai parengia viena šalis nederindama su kita šalimi, o ši negali dėl jų derėtis, nes turi tik dvi galimybes: arba sutinka su jomis ir sudaro sutartį, arba atsisako ją sudaryti. Tokiu atveju taikytina CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (contra proferentem). Teismas sutarties nuostatas aiškino atsakovės, sutarties sąlygas pasiūliusios šalies (kredito įstaigos) naudai, o ne sutarties priėmusios šalies (ieškovės) naudai ir tokiu būdu pažeidė materialinės teisės normą (CK 6.193 straipsnio 4 dalį). Anot ieškovės, šiuo atveju teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, o tai sudaro pagrindą šį sprendimą laikyti absoliučiai negaliojančiu CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
12.3. Nurodo, jog Sutarties šalys nėra lygiavertės, nepaisant to, kad ieškovė yra juridinis asmuo, kadangi atsakovė, kaip sutarties šalis, buvo kredito įstaiga. Ieškovė buvo ekonomiškai silpnesnioji ir mažiau patyrusi susiklosčiusių sutartinių santykių šalis, kuri priėmė tipines kredito įstaigos sąlygas. Šią aplinkybę patvirtina būtent tas faktas, kad tarp šalių buvo anksčiau sudaryta paskolos sutartis analogiškomis sąlygomis. Vadinasi, atsakovė, kaip kredito įstaiga, nevedė derybų dėl sutarties tipinių sąlygų, kadangi tai nėra praktikoje įprasta. Praktikoje labiau tikėtina, kad šalys gali derėtis dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydžio, bet ne dėl kompensuojamųjų palūkanų. Be to, sutinkamai su Lietuvos teismų praktika, vien tai, kad ieškovė yra verslo subjektas (užsiima verslo kūrimu, vykdymu), nereiškia, kad tarp verslo subjektų sudarytoms paskolos sutartims neturi būti taikomas sąžiningumo, protingumo kriterijus.
12.4. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, dėl to netesybos gali būti mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant. Taigi, nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Be to, nurodo, kad įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: mažinamos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).
12.5. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai skyrė dėmesio itin reikšmingai aplinkybei, jog ieškovė yra įvykdžiusi didžiąją dalį prievolės. Anot ieškovės, neišieškota skola pagal Sutartį sudaro 28 019,54 Eur, iš kurių 4 078,13 Eur negrąžinta paskola ir 23 941,41 Eur kompensacinės palūkanos, todėl atsakovei, kaip kredito davėjai, grąžinta 92 proc. visos paskolos, negrąžintos skolos suma siekia tik 8 proc. visos paskolos. Tuo tarpu, atsakovės priskaičiuotos net 23 941,41 Eur dydžio kompensuojamosios palūkanos sudaro beveik 50 proc. visos pradinės suteiktos paskolos sumą, kas per se leidžia netesybas vertinti kaip nepagrįstai dideles. Tai yra savarankiškas pagrindas sumažinti kompensuojamąsias palūkanas iki protingo dydžio (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismas įvykdytos prievolės atsakovei dydžio netyrė ir dėl to nepasisakė, netinkamai taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalį.
12.6. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė apskritai būtų patyrusi kokius nors realius nuostolius dėl vėlavimo grąžinti paskolą. Šalių sudarytos Sutarties 5.3. punkte nėra įtvirtintos nuostatos, kad kompensuojamosios 0,22 proc. dydžio palūkanos yra minimalūs neįrodinėtini kreditoriaus nuostoliai. Atitinkamai, atsakovė turėjo pareigą įrodyti patirtus realius nuostolius ir juos pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, tačiau to nepadarė. Byloje nenustatyta, kad ieškovės prievolės neįvykdymas lėmė net 23 941,41 Eur dydžio nuostolių atsakovei atsiradimą, todėl, akivaizdu, kad ieškovei pritaikytos netesybos iš esmės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, kadangi tokiu būdu atsakovei suteikiama teisė nepagrįstai pelnytis ieškovės sąskaita.
12.7. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė pagrindė, kad sutartimi sulygtas kompensuojamųjų palūkanų dydis yra nepagrįstai ir aiškiai per didelis bei neproporcingas, tą patvirtina gausi teismų praktika, kurios pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nuo jos iš esmės nukrypo.
12.8. Be to, nereikšmingos laikytinos ir pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės apie tai, jog ieškovės vadovas turi teisinį išsilavinimą. Ieškovė pažymi, kad ieškovės vadovas turi tik teisinį išsilavinimą, tačiau nėra praktikuojantis advokatas, nesiverčia teisine praktika.
12.9. Ieškovė nurodė neprašiusi mažinti paskaičiuotų kompensuojamųjų palūkanų iki sutarties nutraukimo dienos, kadangi nemažinamos sumokėtos netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (įstatymu numatyta tik vienintelė teismo teisės mažinti netesybas išimtis). Ši teisės norma taikoma tik tuo atveju, jeigu netesybos sumokėtos geruoju. Anot ieškovės, jeigu skolininkas atsisako mokėti netesybas, tai rodo, kad šiuo klausimu tarp šalių kilo ginčas, kuris sprendžiamas ieškinio teisenos tvarka. Teismui pradėjus nagrinėti šalių ginčą dėl netesybų dydžio, netesybų priverstinis išieškojimas tuo metu, kai civilinėje byloje dėl šių netesybų dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, negali būti pripažintas netesybų sumokėjimu CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies prasme.
12.10. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad įsiteisėję vykdomieji įrašai yra vykdytini ir jų teisėtumas gali būti ginčijamas atskiru reikalavimu, tuo tarpu ieškovės reikalavimas sumažinti palūkanas neapima reikalavimo dėl vykdomųjų įrašų pakeitimo. Dėl šio teismo argumento ieškovė pažymi, jog teismui tenkinus ieškovės ieškinį, ji turės teisę kreiptis dėl įvykdytos vykdomojo įrašo dalies vykdymo atgręžimo.
13. Atsakovė UAB „SME Loans“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstytų motyvų pagrindu prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad:
13.1. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nesiaiškino Sutarties sudarymo aplinkybių ir netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą contra proferentem taisyklę. Atsakovės teigimu, tam, kad sutartis būtų laikoma sudaryta prisijungimo būdu, jos sąlygos turi būti parengtos vienašališkai vienos iš sutarties šalių, nederinant jų su kita šalimi. Nagrinėjamu atveju, priešingai negu teigia ieškovė, visos Sutarties sąlygos su ja buvo suderintos ir individualiai aptartos. Pasirašydama specialiąsias paskolos sutarties sąlygas, ieškovė patvirtino, kad šios sąlygos buvo individualiai aptartos. Ieškovė taip pat patvirtino, kad susipažino ir sutinka su bendrosiomis paskolos sutarties sąlygomis. Be to, teismo posėdžio metu, ieškovės vadovas paaiškino, kad dėl sutarties sudarymo buvo tariamasi žodžiu, kadangi šalis anksčiau siejo analogiška paskolos sutartis, todėl šalių atstovų buvo žodžiu sutarta, kad nauja paskolos sutartis bus sudaroma tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir buvusi sutartis. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad ankstesnė paskolos sutartis buvo visiškai įvykdyta. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, atsakovė nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog šalys turėjo galimybę tartis dėl Sutarties sąlygų, tame tarpe ir dėl sąlygos, kuria įtvirtintas kompensacinių palūkanų dydis, ir prisiimdama įsipareigojimus mokėti atitinkamo dydžio kompensacines palūkanas ieškovė suprato, kokį įsipareigojimą prisiima, ir jį sąmoningai prisiėmė. Atitinkamai, ieškovės argumentus, kad sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, laiko nepagrįstais.
13.2. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas Sutarties nuostatas aiškino atsakovės, Sutarties sąlygas pasiūliusios šalies (kredito įstaigos naudai), o ne Sutarties sąlygas priėmusios šalies (ieškovės) naudai ir tokiu būdu pažeidė materialinės teisės normą – CK 6.93 straipsnio 4 dalį – yra visiškai nepagrįsti. Atsakovė nurodo, kad sutarties sąlyga aiškintina jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai tik tais atvejais, jeigu sutarties sąlyga buvo parengta išimtinai vienos sutarties šalių ir yra dviprasmiška, suformuota neaiškiai. Nagrinėjamu atveju šalys turėjo galimybę tartis dėl ginčo Sutarties sąlygų, tame tarpe ir dėl sąlygos, kuria įtvirtintas kompensacinių palūkanų dydis, t. y. sąlyga dėl kompensacinių palūkanų dydžio nebuvo parengta išimtinai atsakovės. Be to, nagrinėjamu atveju sąlyga dėl pagal sutartį mokėtinų kompensacinių palūkanų yra suformuota aiškiai ir nedviprasmiškai (ieškovė net neįrodinėjo priešingai), todėl teismui nebuvo jokio pagrindo jos aiškinti vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi.
13.3. Spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti Sutartimi sulygtų kompensacinių palūkanų dydį, teismas atsižvelgė į įvairias aplinkybes ir išsamiai jas išanalizavo: ieškovės argumentus; Sutarties nuostatas; tarpusavio įsipareigojimų vykdymo netinkamumą; tai, kad abi Sutarties šalys yra verslininkės, kurios suprato ir prisiėmė galimas neigiamas pasekmes prievolių pažeidimo atveju; tai, kad kompensacinės palūkanos atitinka sutarties sąlygas ir buvo aiškiai nustatytos dar Sutarties sudarymo metu. Atsakovės teigimu, šalių sutartyje sulygtos kompensuojamosios palūkanos yra jų suderinta valia nustatyta Sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu Sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Kadangi ieškovė Sutartį pasirašė, vadinasi, ji sutiko su Sutartyje nustatytu kompensacinių palūkanų dydžiu. Ieškovė, būdama verslininkė, paskolos sutarties sudarymo momentu turėjo galimybę laisva valia pasirinkti šios su atsakove sudarytos Sutarties sąlygas bei numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius (apibrėžti šalių atsakomybės ribas), konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Be to, rinkoje esant ne vienai bendrovei, teikiančiai paskolas, ieškovė galėjo iš jų rinktis, lyginti jų siūlomas sąlygas, su jomis derėtis, kas reiškia, jog ieškovė, nusprendusi, kad jai netinka atsakovės siūlomos paskolos sutarties sąlygos, galėjo jos su atsakove nesudaryti. Kadangi ieškovė su atsakove sudarė paskolos sutartį (pasirašė), laikytina, kad ši sutartis atitiko jos interesus.
13.4. Ieškovė iš esmės nepagrindė, kodėl ieškovės ir atsakovės sulygtos kompensacinės palūkanos turi būti mažinamos iki 7,3 proc. dydžio metinių palūkanų (iki 0,02 proc. dydžio kompensuojamųjų palūkanų, skaičiuojamų už kiekvieną uždelstą dieną). Nepateikta jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pagrįsti Sutartyje nustatytą kompensacinių palūkanų dydžio mažinimą (būtų paneigiama kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys preziumavo) bei tuo labiau paneigti sutarties šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
13.5. Nors ieškovė akcentuoja, kad yra įvykdžiusi didžiąją dalį prievolės, tačiau atsakovė atkreipia dėmesį, jog didžioji prievolės dalis buvo įvykdyta netinkamai vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o pardavus turint atsakovės sutikimą dalį jai įkeisto turto bei vykdymo procese vykdant išieškojimo veiksmus pagal vykdomąjį įrašą pagal vekselį ir vykdomąjį įrašą pagal hipoteką, o toks įsipareigojimų vykdymas negali būti laikomas tinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, kuris galėtų sąlygoti mokėtinų kompensacinių palūkanų mažinimą.
13.6. Ieškovės argumentai, kad Sutartyje turėjo būti įtvirtinta nuostata, kad kompensuojamosios 0,22 proc. dydžio palūkanos yra minimalūs neįrodinėtini kreditoriaus (atsakovės) nuostoliai ir atsakovė turėjo įrodinėti, jog ieškovės prievolės neįvykdymas lėmė net 23 941,41 Eur dydžio nuostolių atsakovei atsiradimą, yra visiškai nepagrįsti. Pagal CK 6.261 straipsnį, skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Remiantis kasacinio teismo praktika, jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o remiasi palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Remiantis CK 6.261 straipsnio nuostatomis, kompensacinių palūkanų, nustatytų sutartyje, dydis yra pakankamas įrodymas dėl minimalių kreditoriaus nuostolių patyrimo (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2568-794/2024). Nepaisant to, jog atsakovė neturi pareigos įrodinėti minimalių nuostolių dydžio, atsakovė pažymi, kad dėl ieškovės negrąžintos skolos ir nemokėtų palūkanų patiria nuostolį taip pat ir dėl to, kad ieškovės laiku negrąžintų sumų (tų pačių sumų) negali perskolinti kitiems asmenims ir iš jų uždirbti. Pagrindinė atsakovės veikla yra finansavimas ir skolinimas, o atsakovei tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų iš esmės būna „įšaldyta“ atsakovės pinigų suma.
13.7. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad, tenkinus jos ieškinį, ji turės teisę kreiptis dėl įvykdytos vykdomųjų įrašų dalies vykdymo atgręžimo. Atsakovė, remdamasi kasacinio teismo praktika, nurodo, jog sprendimo vykdymo atgręžimas taikomas tik tada, kai panaikinamas jau įvykdytas teismo sprendimas. Šis institutas negali būti taikomas siekiant išreikalauti lėšas, nurašytas iš skolininko sąskaitos kitu materialiuoju teisiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-684/2025). Nagrinėjamu atveju, neginčydama vykdomųjų įrašų, ieškovė iš esmės pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (iš pareigos) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
15. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ieškovės UAB „Terra Lammato“ apeliacinio skundo ir atsakovės UAB „SME Loans“ atsiliepime išdėstytų argumentų kontekste.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
16. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2022 m. rugpjūčio 5 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. PSLN-22-0079, kurios pagrindu atsakovė suteikė ieškovei 50 000 Eur dydžio paskolą (Sutarties specialiųjų sąlygų 4.1 punktas). Sutarties specialiųjų sąlygų 4.4 punkte šalys susitarė, jog už suteiktą paskolą ieškovė mokės 7 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant kas mėnesį. Vadovaujantis bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 4.1 punktu, ieškovė įsipareigojo grąžinti atsakovei visą pagal sutartį suteiktą paskolos sumą mokėjimų grafike nustatytomis sumomis ir terminais (kaip numatyta Sutarties specialiųjų sąlygų 4.10 punkte), pradėdama mokėjimus nuo 2022 m. rugsėjo 30 d. (Sutarties specialiųjų sąlygų 4.8 punktas) ir galutinai atsiskaitydama ne vėliau kaip iki 2025 m. rugpjūčio 5 d. (Sutarties specialiųjų sąlygų 4.9 punktas). Sutarties specialiųjų sąlygų 4.5 punkte šalys susitarė dėl 0,22 proc. dydžio per dieną mokėtinų kompensacinių palūkanų, kurios būtų skaičiuojamos ieškovei nustatytu terminu nesumokėjus atsakovei pagal Sutartį mokėtinų sumų arba nutraukus Sutartį atsakovės iniciatyva dėl ieškovės kaltės, arba padidėjus ieškovės rizikingumui (Sutarties bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 1.1 dalis). Sutarties bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 5.3 punktu šalys susitarė, kad už visą laikotarpį, nuo bet kurios paskolos grąžinimo įmokos mokėjimo termino pabaigos arba nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos iki tokios įmokos faktinio grąžinimo dienos, ieškovė mokės tik kompensacines palūkanas (CBP-8995, priedas Nr. 2).
17. Bylos duomenimis nustatyta, jog paskutinis ieškovės mokėjimas atliktas 2023 m. birželio 5 d., todėl atsakovė nuo nustatytu terminu nesumokėtų sumų (atitinkamą mėnesį negrąžintų paskolos įmokų ir/ar nesumokėtų palūkanų) kiekvieną mėnesį iki sutarties nutraukimo skaičiavo 0,22 proc. kompensacines palūkanas, kurių suma iki 2023 m. rugsėjo 8 d. (pranešimo apie sutarties nutraukimą pateikimo dienos (DOK-111837, priedas Nr. 2) sudarė 357,31 Eur. Sutartis buvo nutraukta 2023 m. rugsėjo 15 d. Remdamasi Sutarties bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 5.3 punktu, po sutarties nutraukimo, t. y. nuo 2023 m. rugsėjo 16 d. iki visiško paskolos grąžinimo, atsakovė skaičiavo tik kompensacines palūkanas, o mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų neskaičiavo.
18. Byloje nustatyta, kad Sutarties tinkamam įvykdymui užtikrinti 2022 m. rugpjūčio 5 d. ieškovė išdavė atsakovei paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurio pagrindu ieškovė besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovei 50 000 Eur. Vekselio pateikimo apmokėti galutinis terminas, pratęstas vekselio davėjo – 2026 m. vasario 5 d. Už vekselyje numatyto įsipareigojimo įvykdymą laidavo K. J.. Ieškovei vekselio neapmokėjus, 2023 m. spalio 27 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas Nr. JŠ-10600 dėl 50 268,08 Eur su priklausančiomis 6 proc. dydžio metinėmis palūkanomis, priskaičiuotomis nuo vekselio mokėjimo termino pabaigos (t. y. 2023 m. rugsėjo 8 d.) iki prievolės įvykdymo, nurodyti solidarūs skolininkai – ieškovė ir K. J. (DOK-111837, priedas Nr. 4). Vykdymo procese atsakovės naudai iš K. J. buvo išieškota 2 210,11 Eur suma.
19. Byloje taip pat nustatyta, kad Sutarties tinkamam įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas V. U., E. U. ir K. J. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas. 2024 m. balandžio 25 d. dalis atsakovės naudai įkeisto turto (2 žemės sklypai) buvo parduota turint atsakovės sutikimą (CBP-8995, priedas Nr. 5; DOK-111837, priedas Nr. 7). Atsakovė taip pat kreipėsi su prašymu atlikti vykdomąjį įrašą dėl priverstinio skolos išieškojimo hipotekos kreditorės (atsakovės) naudai iš skolininkės (ieškovės) įkeisto įkaito davėjų turto ir 2023 m. gruodžio 14 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas Nr. JŠ-11770 (CBP-8995, priedas Nr. 4). Vykdant išieškojimą iš įkeisto turto, dalis turto buvo realizuota – buvo išieškota 26 300 Eur, iš kurių atsakovei (išieškotojai) 2024 m. spalio 9 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymu buvo paskirta 25 721,48 Eur. Bendra neišieškota skola iš ieškovės pagal Sutartį sudaro 28 019,54 Eur, iš kurių 4 078,13 Eur negrąžinta paskola ir 23 941,41 Eur kompensacinės palūkanos.
20. Byloje iš esmės tarp šalių kilo ginčas dėl 2022 m. rugpjūčio 5 d. sudarytoje paskolos sutartyje Nr. PSLN-22-0079 numatytų 0,22 proc. dydžio kompensacinių palūkanų (dėl Sutarties specialiosios sąlygos, t. y. 4.5 punkto). Ieškovė prašė teismo sumažinti nustatytą kompensacinių palūkanų dydį iki protingo dydžio – 0,02 proc. už kiekvieną praleistą dieną nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki prievolės įvykdymo dienos. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimo netenkino, ieškinį atmetė.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
21. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nurodo, jog teismas nevertino, kokiu būdu tarp ginčo šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą contra proferentem taisyklę, nepagrįstai nemažino Sutartyje nustatytų kompensacinių palūkanų dydžio. Teisėjų kolegija ieškovės nurodytus argumentus laiko teisiškai nepagrįstais.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys sandorius sudaro laisva valia ir jais siekia sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis, 1.64 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
23. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne remiamasi vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Šioje normoje įtvirtintas subjektyvus sutarčių aiškinimo principas, pagal kurį pirmenybė teiktina ne lingvistinei sutarties teksto reikšmei, o šalių tikriesiems ketinimams nustatyti. Nustatant tikruosius šalių ketinimus atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas).
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį, skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, prioritetas teiktinas pažodiniam (lingvistiniam) sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 23 punktas; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 30, 31 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
25. Papildomai pažymėtina, kad CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vadinamoji contra proferentem taisyklė, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, grindžiama logika, kad šalis, kuri siūlo tam tikrą sutarties sąlygą, turi pareigą ją suformuluoti maksimaliai aiškiai, kad ateityje ji būtų aiškinama vienodai. Esant situacijai, kai tam tikra sąlyga buvo parengta išimtinai vienos sutarties šalių (pavyzdžiui, sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal standartines sąlygas, viešojo konkurso būdu) ir ji yra dviprasmiška, contra proferentem taisyklė perkelia visą neigiamų padarinių riziką sąlygą pasiūliusios ir parengusios šalies nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-916/2020 79 punktas; 2022 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2022 32 punktas).
26. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys 2022 m. rugpjūčio 5 d. sudarė paskolos sutartį Nr. PSLN-22-0079, kurios pagrindu atsakovė suteikė ieškovei 50 000 Eur paskolą, o ieškovė įsipareigojo Sutartyje nustatytais terminais ją grąžinti. Sutartyje šalys susitarė dėl bendrųjų ir specialiųjų jos sąlygų, tame tarpe ir dėl 0,22 proc. kompensacinių palūkanų per dieną, skaičiuotinų tuo atveju, jeigu ieškovė nustatytu terminu paskolos negrąžintų arba paskolos sutartis būtų nutraukta atsakovės iniciatyva dėl ieškovės kaltės, arba dėl padidėjusio paskolos gavėjos (ieškovės) rizikingumo. Minėtą Sutartį šalys sudarė laisva valia, atitinkamai viena kitos atžvilgiu prisiėmė Sutartyje apibrėžtas teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis, 1.64 straipsnio 1 dalis).
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, nesutinka su apeliantės argumentu, kad pastaroji Sutartį sudarė prisijungimo būdu ir kad šios aplinkybės nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teismo. Sprendžiant, ar sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, esminę reikšmę turi tai, ar šalys turėjo realią galimybę derėtis dėl jos sąlygų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas būtent ir analizavo aplinkybes, susijusias su derybomis, ir skundžiamame sprendime išsamiai bei motyvuotai dėl jų pasisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, jau vien apeliantės vadovo A. U. teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai paneigia apeliantės skunde nurodytą argumentą dėl neva buvusios galimybės derėtis dėl Sutarties sąlygų nebuvimo. Teismo posėdyje apeliantės vadovas nurodė, kad šalys anksčiau buvo sudariusios analogišką paskolos sutartį, todėl dėl naujos sutarties, turinčios analogiškas sąlygas, sudarymo šalys tarėsi žodžiu. Be to, vadovas pažymėjo, kad ankstesnė paskolos sutartis buvo visiškai įvykdyta, o ieškovė dėl įvykdytos ankstesnės sutarties sąlygų nereiškė jokių pretenzijų atsakovei. Tai reiškia, kad tos sąlygos (analogiškos šios Sutarties sąlygoms), įskaitant ir sąlygą dėl 0,22 proc. kompensacinių palūkanų dydžio, ieškovei tiko. Aptartų aplinkybių kontekste, matyti jog ieškovė buvo patyrusi šalis tokio tipo sandoriuose, todėl ir ginčo Sutartį sudarė žinodama ir suvokdama jos neigiamas teisines pasekmes. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė, prieš sudarydama Sutartį, būtų raštu ar žodžiu kreipusis į atsakovę dėl ginčijamos Sutarties sąlygos pakeitimo. Neinicijavusi jokių derybų ir sudarydama Sutartį, ji veikė savo rizika.
28. Be to, reikšminga aplinkybė yra ta, kad šiuo atveju tiek ieškovė, tiek atsakovė yra juridiniai asmenys – verslo subjektai, turintys patirties sudarant ir vykdant įvairaus pobūdžio sandorius ne tik su kitais verslo subjektais, bet ir tarpusavyje. Apeliantės argumentas, jog atsakovė yra kredito įstaiga, dėl to ji šiuo atveju stipresnė sandorio šalis, vertintinas kritiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien turimas kredito įstaigos statusas automatiškai šaliai nesuteikia pranašumo sutartiniuose santykiuose, ypač, kai nėra objektyvių įrodymų, kad viena šalis (šiuo atveju ieškovė) buvo priversta sutikti su nepalankiomis jai Sutarties sąlygomis.
29. Atsižvelgusi į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė šiuo atveju dėl sudarytos paskolos sutarties sąlygos dėl kompensacinių palūkanų dydžio turėjo galimybę derėtis, o tokių veiksmų neatlikdama, veikė savo rizika. Apeliantės argumentas, kad Sutartis buvo sudaryta ieškovei prie jos prisijungiant, atmestinas kaip nepagrįstas.
30. Pasisakydama dėl 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos contra proferentem taisyklės, kurios, pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nepagrįstai netaikė, teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai pozicijai, kad sutarties sąlyga aiškintina jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai tik tais atvejais, jeigu sutarties sąlyga buvo parengta išimtinai vienos iš sutarties šalių ir yra dviprasmiška, suformuota neaiškiai (CK 6.193 straipsnis 4 dalis). Jau pasisakyta, jog nagrinėjamu atveju Sutarties šalys turėjo galimybę tartis dėl Sutarties sąlygų, tame tarpe ir dėl sąlygos, kuria įtvirtintas kompensacinių palūkanų dydis, todėl nėra pagrindo išvadoms, kad sąlygą dėl kompensacinių palūkanų dydžio parengė išimtinai atsakovė. Be to, įvertinus ginčijamą sąlygą, matyti, kad ji suformuota aiškiai ir nedviprasmiškai. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo Sutarties sąlygos dėl kompensacinių palūkanų aiškinti vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi.
31. Pažymėtina, jog CK 6.245 straipsnis nustato, kad civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. To paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, jog neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).
32. CK 6.205 straipsnyje nustatyta, kad sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės, įskaitant netinkamą vykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais ir kurių nereikia įrodinėti (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas pažeidžia prievolę laiku grąžinti paskolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita. Šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Minėta, šiuo atveju ginčo šalys paskolos sutartyje susitarė dėl kompensacinių palūkanų taikymo, t. y., dėl 0,22 proc. jų dydžio. Byloje ginčo dėl pačios prievolės mokėti atsakovei kompensacines palūkanas nekilo, tačiau ginčas kilo dėl kompensacinių palūkanų dydžio, ieškovei teigiant, jog jos per didelės, neatitinkančios proporcingumo ir protingumo principų.
33. Teisėjų kolegija pažymi, jog šalių teisė susitarti dėl netesybų ir jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
34. Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, netesybų mažinimo klausimu kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017, 35 punktas).
35. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).
36. Teisėjų kolegija jau įvertino ir pasisakė, kad šiuo atveju ieškovė, prieš sudarant Sutartį, turėjo galimybę derėtis dėl sąlygos, numatančios kompensacinių palūkanų dydį, tačiau derybų neinicijavo. Pasirašydama Sutartį ji sutiko su visomis Sutartyje esančiomis sąlygomis. Šalys, sudarydamos paskolos sutartį, aiškiai numatė, kad už laiku negrąžintą paskolą bus taikomos 0,22 proc. dydžio dieninės kompensacinės palūkanos. Toks susitarimas atspindi šalių valią ir yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis), todėl jis yra privalomas sutarties šalims.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nemažino kompensacinių palūkanų iki ieškovės prašomo dydžio, nustatęs, kad šalių sudarytoje Sutartyje nustatyta kompensuojamųjų palūkanų norma ir faktiškai priskaičiuotas jų dydis, atsižvelgiant į skolos dydį, pradelstus mokėjimo terminus, nėra aiškiai per didelis. Pirmosios instancijos teismas, darydamas šią išvadą, teisingai nurodė, jog, pirmiausia, iš esmės nėra aišku, kodėl ieškovė kaip atskaitos tašką, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamos sumažintos kompensacinės palūkanos, nurodė 2023 m. lapkričio 20 d. datą, o ne Sutarties nutraukimo datą – 2023 m. rugsėjo 15 d., todėl teisingai sprendė, jog laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. lapkričio 20 d. (apie du mėnesius) ieškovei Sutartyje nustatytų kompensacinių palūkanų dydis tiko ir nebuvo aiškiai per didelis.
38. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui ir tuo aspektu, jog ieškovė pateikė teismui bendro pobūdžio argumentus dėl, jos manymu, šiuo atveju tinkamo ir skaičiuotino 0,02 proc. palūkanų dydžio, tačiau nepateikė konkrečių argumentų, kurių pagrindu būtų pagrįstas kompensacinių palūkanų mažinimas tokiu mastu, t. y. nuo 0,22 iki 0,02 proc. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog ieškovė nereiškė jokių pretenzijų dėl nustatyto pernelyg didelio kompensacinių palūkanų dydžio prieš sudarant Sutartį, taip pat ir tuomet, kai pradėjo kauptis įsiskolinimo suma, praleidus Sutartyje nustatytą paskolos grąžinimo terminą, t. y. neįvykdžius šios prievolės. Savo nepasitenkinimą ieškovė ėmė reikšti tik vykdymo procese, pradėjus išieškojimo veiksmus pagal vykdomuosius įrašus. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad ieškovė dėl savo sąmoningais veiksmais prisiimtų įsipareigojimų šiuo metu nebėra pajėgi jų įvykdyti, nesudaro pagrindo atleisti ją nuo pareigos tinkamai įvykdyti prievolę, kadangi Sutarties sudarymo metu ji turėjo galimybę įsivertinti savo finansinę padėtį ir Sutarties sukeliamas neigiamas teisines pasekmes, jeigu ta Sutartis tinkamai nebūtų įvykdyta.
39. Apeliantė nurodo, jog pagrindas mažinti kompensacines palūkanas nagrinėjamu atveju yra dar ir dėl to, jog apeliantė yra įvykdžiusi didžiąją dalį prievolės. Kaip teisingai nurodo atsakovė, šiuo atveju ieškovė didžiąją dalį prievolės įvykdė pardavusi dalį jai įkeisto turto (turint atsakovės sutikimą) bei vykdymo procese vykdant išieškojimo veiksmus pagal vykdomuosius įrašus, o ne tinkamai vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus – laiku mokant įmokas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks įsipareigojimų vykdymas negali būti laikomas tinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, kuris sudarytų pagrindą mažinti mokėtinas kompensacines palūkanas.
40. Papildomai pasisakytina, jog apeliantės argumentas, kad atsakovė neįrodė realiai patirtų nuostolių dėl ieškovės neįvykdytos prievolės ir kad paskolos grąžinimo termino praleidimas neturėjo reikšmingos įtakos atsakovės veiklai, prieštarauja teismų praktikoje suformuotam aiškinimui. Kompensuojamosios palūkanos nėra siejamos su faktinių nuostolių įrodinėjimu – jų tikslas yra užtikrinti kreditoriaus teisę į minimalią kompensaciją už negalėjimą naudotis savo lėšomis. Minėta, teismų praktikoje išaiškinta, kad kai skolininkas pažeidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius neprivalo papildomai įrodinėti savo teisės reikalauti kompensuojamųjų palūkanų. Jos laikomos minimaliu kreditoriaus nuostoliu, nes preziumuojama, kad dėl vėluojančio prievolės įvykdymo kreditorius patiria nuostolių negalėdamas laisvai disponuoti priklausančiomis lėšomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-386-450/2024). Atsižvelgiant į tai, atmestinas ieškovės argumentas ir dėl atsakovės pareigos šiuo atveju įrodyti, kad ji dėl ieškovės neįvykdyto piniginio įsipareigojimo realiai patyrė tokio dydžio nuostolius.
41. Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir vertino tikruosius paskolos sutarties šalių ketinimus, paskolos sutarties sudarymo aplinkybes bei kitas svarbias aplinkybes, išanalizavo paskolos sutarties turinį, šalių paaiškinimus ir kitus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, turinčius esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas sprendime minėtus įrodymus aptarė ir motyvuotai dėl jų pasisakė, dėl to skundžiamo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
42. Į pagrindinius ir esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai neturi esminės reikšmės šiame apeliaciniame procese keliamiems klausimams ir jų išsprendimui. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovės ieškinį, priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, tinkamai vertino šalių sudarytos Sutarties nuostatas, Sutarties sudarymo aplinkybes, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, atsakovė turi teisę į patirtų apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė UAB „SME Loans“ apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 2 000 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja pažyma dėl teisinių paslaugų ir jų apmokėjimo (DOK- 15441).
45. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos), 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį.
46. Pagal Rekomendacijų 8.11. punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistinas dydis yra 1,3. Atsiliepimas parengtas 2025 m. kovo mėn., mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualių įmonių) 2024 m. III ketvirtį buvo 2 237,9 Eur, todėl maksimali už atsiliepimą priteistina suma yra 2 909,27 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose numatyto dydžio, atsakovės patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos jos naudai iš ieškovės.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
n u t a r i a :
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Terra Lammato“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Terra Lammato“ (juridinio asmens kodas 305587437) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SME Loans“ (juridinio asmens kodas 305484387) 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjos Renata Beinoravičienė
Ramunė Mikonienė
Svetlana Panina