Vieša sprendimų paieška


Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-135-2010].doc
Bylos nr.: 2A-135/2010
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-135/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1; 24.4; 30.10; 41.

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

NuTartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno,
sekretoriaujant Vladislavai Tumas,

dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atstovui Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorui V. K.,

atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos atstovui advokatui Arūnui Ivanciui,

atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos trečiuoju asmeniu byloje dalyvavusios Valstybės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie LR aplinkos ministerijos atstovui T. Š.,

atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ atstovui advokatui Nedui Šilaikai, direktoriui D. V.,

atsakovų I. S. ir J. S. atstovui advokatui Gintautui Daugėlai,

atsakovų E. K. ir D. K. atstovui advokatui Ričardui Suslavičiui, atsakovų R. G. ir V. B. G. atstovei advokatei Vilmai Narinkevičienei,

atsakovės S. R. atstovui K. V.,

atsakovų M. R. ir S. R. atstovui advokatui Jurijui Stepanovui,

trečiojo asmens Valstybės saugomų teritorijų tarnybos prie LR aplinkos ministerijos atstovei Ž. S.,

trečiojo asmens akcinės bendrovės SEB banko atstovui advokatui Jonui Plateliui,

trečiojo asmens akcinės bendrovės „Swedbank“ atstovui S. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio tvarka išnagrinėjo atsakovų Neringos savivaldybė tarybos, Neringos savivaldybės administracijos, I. S. ir J. S. , V. B. G. , R. G. , S. R. , M. R. , E. K. , D. K. , uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ apeliacinius skundus ir atsakovo akcinės bendrovės poilsio namai „Ąžuolynas“, trečiųjų asmenų akcinės bendrovės „Swedbank“, akcinės bendrovės SEB banko prisidėjimus prie atsakovų V. B. G. ir R. G. , S. R. ir M. R. , E. K. ir D. K. , uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“ apeliacinio skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 pagal ieškovo, ginančio viešąjį interesą, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį atsakovams Neringos savivaldybės tarybai, Neringos savivaldybės administracijai, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja - Valstybės teritorijų planavimo ir statybų inspekcija prie LR Aplinkos ministerijos), akcinei bendrovei poilsio namams „Ąžuolynas“, uždarajai akcinei bendrovei „Verslo investicijų projektų centras“, I. S. , J. S. , D. K. , E. K. , S. R. , M. R. , R. G. , V. B. G. , tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie LR aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Kultūros paveldo departamentas prie LR kultūros ministerijos, Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notaras E. S., akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė bankas „Swedbank“ (ankstesnis pavadinimas „Hansabankas“), Danske banko (ankstesnis pavadinimas - SAMPO bankas) A/S Lietuvos filialas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos projektai“, dėl administracinių teisės aktų, sandorių pripažinimo negaliojančiais, teisinės registracijos panaikinimo, restitucijos taikymo ir įpareigojimo nugriauti statinius.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

 

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

 

Neringos savivaldybės valdybos 2001 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 21 buvo nuspręsta organizuoti sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimą, nustatant planavimo tikslą – keisti ankstesniu detaliuoju planu numatytą žemės sklypo tikslinę paskirtį – rekreacinę  į komercinę, numatyti užstatymo galimybes, architektūrinius urbanistinius apribojimus, paminklosauginius bei aplinkosauginius reikalavimus. Neringos savivaldybės taryba 2002 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 125 patvirtino sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, kuriuo numatyta: koreguojant kadastrinį sklypą (duomenys neskelbtini), formuoti du sklypus – (duomenys neskelbtini); sklypui (duomenys neskelbtini) numatomas žemės naudojimo pobūdis – teritorija poilsio, pramogų centrams, viešbučiui ir restoranams statyti, įrengti ir eksploatuoti, o sklypui (duomenys neskelbtini) – teritorija bendro naudojimo želdiniams, poilsio aptarnavimo objektams įrengti ir eksploatuoti; sklype (duomenys neskelbtini) numatyta esamo pastato rekonstrukcija, jame įrengiant žuvies restoraną, nustatytos užstatyti leidžiamos teritorijos dar dviejų statinių – alaus baro ir jachtklubo – statybai.

Neringos savivaldybės taryba 2002 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 125 patvirtinto sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendiniai neatitiko pagrindinio Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugą ir tvarkymą nustatančio teritorijų planavimo dokumento, patvirtinto LR Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 - Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano). Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pagrindiniame brėžinyje (Nr. 2) detaliuoju planu suplanuota teritorija yra gyvenamojoje funkcinėje zonoje; pagrindinių teiginių 14 p. įtvirtinta, kad gyvenamojoje zonoje gyvenamųjų pastatų, aptarnavimo ir kitų objektų statybos, rekonstravimo ir restauravimo projektai turi būti rengiami vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais gyvenviečių bei apylinkių principiniais planais. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generaliniame plane) Juodkrantės ir apylinkių principiniame plane Juodkrantės pamario zonos perspektyvinio teritorijų naudojimo schemoje detaliuoju planu suplanuota teritorija patenka į reglamentu Nr. XXI pažymėtą teritoriją. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) tekstiniuose sprendiniuose (Juodkrantės ir apylinkių principinio plano skyrius – Juodkrantės ir artimos aplinkos principinio plano siūlymai) reglamentu Nr. XXI pažymėtoje teritorijoje, įvardintoje „Bažnyčios ir „Ąžuolyno“ poilsio namų teritorija“,  numatyta: 1) parengti kompleksinį aplinkos sutvarkymo projektą, kuriame reikia: a) numatyti želdinius, pridengiančius agresyvius poilsio namų tūrius bei techninės-komunikacinės paskirties statinius; b) rekonstruoti elektros tiekimo sistemą ir iškelti iš bažnyčios pašonės TP ir ją izoliuoti želdinių atitvara; c) marių pusėje esančios teritorijos papildomai neužstatyti, paliekant esamą 1 aukšto pastatą; d) apstatytose poilsio namų teritorijose pastatų aukštingumo nedidinti, apstatymo netankinti; e) marių pusėje esančią neapstatytą teritoriją apželdinti tradiciniais želdiniais, parengus tam specialų projektą; želdinių tikslas – izoliuoti „Ąžuolyno“ tūrius panoramoje, stebimoje iš marių.

Neringos savivaldybės administracijos direktorės 2002 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 125 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, jachtininkų viešbučio naujai statybai sklype (duomenys neskelbtini). Nuolatinė statybos komisija 2004 m. balandžio 22 d. protokolu Nr. 10 pritarė jachtklubo, žuvų restorano, jachtininkų viešbučių statybai. AB poilsio namams „Ąžuolynas“ buvo išduotas leidimas šių statinių statybai 2004 m. balandžio 26 d.

Pradėtas statybas AB poilsio namai „Ąžuolynas“ 2004 m. liepos 26 d. pardavė UAB „Verslo investicijų projektų centras“, kuri prieplaukos namelį nugriovė, o statinius ir žemės nuomos teisę įkeitė bankui. UAB „Verslo investicijų projektų centras“ pastatyti statiniai - jachtklubas, žuvų restoranas ir du jachtininkų viešbučiai buvo pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir gruodžio 2 d. UAB „Verslo investicijų projektų centras“ statinius įteisino ir 2006 m. vasario 3 d., 2006 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimis pardavė juos fiziniams asmenims. Fiziniai asmenys statinius įsigijo paėmę kreditus iš bankų ir įkeitę juos kredito davėjams.

2006 m. birželio 21 d. generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiais administracinius aktus, kuriais remiantis statiniai suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai, panaikinti neteisėtų administracinių aktų pagrindu atliktą statinių teisinę registraciją, pripažinti statinių pirkimo-pardavimo sandorius negaliojančiais, taikyti abišalę restituciją ir įpareigoti statytojus nugriauti neteisėtai pastatytus statinius.

Byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl viešojo intereso, kurį ginti suteikiama teisė prokurorui, nagrinėjamu atveju egzistavimo; dėl senaties prokuroro ieškiniui, ginant viešąjį interesą, taikymo; dėl ginčijamų administracinių teisės aktų teisėtumo; dėl CK 4.103 straipsnio taikymo; dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčių galiojimo ir restitucijos galimumo; dėl dabartinių ginčo statinių savininkų sąžiningumo, dėl atsakovų civilinės atsakomybės, dėl teisingo atlyginimo už paimtą nuosavybę; dėl hipotekos santykių.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 sprendimu (t. 8, b. l. 93-110) ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), detalusis planas; pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. balandžio 26 d. AB poilsio namams „Ąžuolynas“ išduotą statybos leidimą Nr. 22 statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius; pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. gegužės 31 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 rekonstruoti prieplaukos namelį, įrengti jachtklubą, restoraną, statyti jachtininkų viešbutį, esančius (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia pirmą jachtklubo (duomenys neskelbtini), projekto korektūrą, atliktą Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. lapkričio 4 d. protokolu Nr.  27; pripažino negaliojančia antrą jachtklubo (duomenys neskelbtini), projekto korektūrą, atliktą Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2005 m. birželio 9 d. protokolu Nr. 13; pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 5 d. patvirtintą jachtklubo-žuvų restorano (pirmas etapas) (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 22; pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 2 d. patvirtintą jachtininkų viešbučio (antras etapas) (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 115; pripažino negaliojančia Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure 2004 m. liepos 26 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. K1ES-10874), kuria AB poilsio namai „Ąžuolynas“ pardavė UAB „Verslo investicijų projektų centras“ (duomenys neskelbtini) esančius pastatus – prieplaukos namelį, unikalus Nr. 2398-5000-2013, turintį 117,05 m2 bendro ploto, ir jo priklausinį: kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 %), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 %), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žuvų restoraną (nebaigtas statyti, baigtumas 7 %), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei taikė restituciją natūra: priteisė AB poilsio namams „Ąžuolynas“ iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ (duomenys neskelbtini) esančius pastatus – prieplaukos namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 117,05 m2 bendro ploto, ir jo priklausinį: kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 %), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 %), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žuvų restoraną (nebaigtas statyti, baigtumas 7 %), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o UAB „Verslo investicijų projektų centras“ iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ priteisė 800 000 Lt.

Taip pat pripažino negaliojančia Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure 2006 m. vasario 3 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. K1ES-2831), kuria UAB „Verslo investicijų projektų centras“ bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis pardavė I. S. ir J. S. jachtininkų viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 260,28 m2 bendro ploto, bei taikė restituciją natūra: priteisė UAB „Verslo investicijų projektų centras“ iš I. S. ir J. S. minėtą jachtininkų viešbutį, o iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ priteisė I. S. 700 000 Lt, J. S. - 1 150 000 Lt.

Pripažino negaliojančia Klaipėdos miesto pirmajame notarų biure 2006 m. kovo 4 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. K1ES-4621), kuria UAB „Verslo investicijų projektų centras“ pardavė D. K. ir E. K. , S. R. ir M. R. , R. G. ir V. B. G. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis jachtininkų viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 371,40 m2 bendro ploto, bei taikė restituciją natūra: priteisė UAB „Verslo investicijų projektų centras“ iš D. K. , E. K. , S. R. , M. R. , R. G. , V. B. G. minėtą jachtininkų viešbutį, o iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ priteisė D. K. ir E. K. 710 000 Lt, S. R. - 510 000 Lt, M. R. - 740 000 Lt, R. G. ir V. B. G. - 800 000 Lt.

Įpareigojo statytojus AB poilsio namus „Ąžuolynas“ ir UAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti šiuos (duomenys neskelbtini) esančius pastatus: jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žuvų restoraną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Panaikino (duomenys neskelbtini) esančių pastatų: jachtininkų viešbučio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jachtininkų viešbučio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žuvų restorano, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją VĮ Registrų centre.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vadovaujantis LR Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 1-1244, kuris įsigaliojo 1991 m. gegužės 1 d., buvo įsteigtas 19 000 ha ploto Kuršių nerijos nacionalinis parkas (toliau - KNNP). Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) su priedu iš pagrindinių teiginių, 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 - Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatus.

Teismas konstatavo tokias faktines aplinkybes: 1) Neringos savivaldybės valdyba 2001 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 21 (t. 1, b. l. 66) nusprendė organizuoti sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimą, planavimo organizatoriaus funkcijas pavedė vykdyti Neringos savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybos skyriui. Sąlygos rengti teritorijų planavimo dokumentą – sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą – išduotos 2001 m. balandžio 13 d. (t. 1, b. l. 49–50). Šiose planavimo sąlygose nurodyta, kad planuojamai teritorijai inter alia taikomi KNNP planavimo schema (generalinis planas) ir KNNP nuostatai. Tą pačią 2001 m. balandžio 13 dieną Neringos savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo ir statybos skyrius patvirtino planavimo užduotį, pagal kurią planavimo tikslas – keisti ankstesniu detaliuoju planu numatyto žemės sklypo tikslinę paskirtį iš rekreacinės į komercinę, naudojimo pobūdis – žuvies restoranas ir alaus baras (t. 1, b. l. 55);

2) Neringos savivaldybės taryba 2002 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 61 patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo plano raidos programą, kurioje, be kitų sprendinių, numatyta koreguoti minėto kadastrinio sklypo ribas, formuojant du sklypus:

a) sklypo (duomenys neskelbtini), kurio statinių savininkas ir naudotojas yra Neringos savivaldybės taryba, bendro naudojimo teritoriją apželdinti, įrengti marių krantinę su molu;

b) sklypo (duomenys neskelbtini), kurio naudotojas yra AB poilsio namai „Ąžuolynas“, teritorijoje numatyta rekonstruoti esamą prieplaukos namelį į restoraną, įrengti ir eksploatuoti jachtklubą ir alaus barą (t. 1, b. l. 57–68);

3) Neringos savivaldybės taryba 2002 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 125 patvirtino sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detalųjį planą (t. 1, b. l. 45–46);

4) Neringos savivaldybės Architektūros skyrius 2004 m. balandžio 26 d. išdavė AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statybos leidimą Nr. 22 statyti žuvų restoraną, jachtklubą, jachtininkų viešbučius (t. 1, b. l. 111). Neringos savivaldybės administracijos direktorė 2004 m. gegužės 31 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 rekonstruoti prieplaukos namelį (t. 1, b. l. 112–113). Jame numatyta projektuoti tris tradicinės Neringos architektūros statinius: aukštingumas – 1 aukštas su mansarda, stogas – dvišlaitis, natūralios spalvos molio čerpių;

5) AB poilsio namai „Ąžuolynas“ 2004 m. liepos 26 d. pardavė UAB „Verslo investicijų projektų centras“ statinius: prieplaukos namelį su priklausiniais (kiemo statiniais), du jachtininkų viešbučius (nebaigti statyti, baigtumas po 8 %), žuvų restoraną (nebaigtas statyti, baigtumas 7 %). Prieplaukos namelis nebuvo rekonstruojamas, priešingai, jis buvo nugriautas (t. 1, b. l. 131), taip pat pastatyti trys nauji statiniai;

6) 2004 m. lapkričio 4 d. ir 2005 m. birželio 9 d. padarytos dvi projekto korektūros (t. 1, b. l. 127–129, 174–176) dėl vidaus patalpų išdėstymo, stogo dangos rūšies pakeitimo, statinių pridavimo ir eksploatacijos pradžios etapų nustatymo, dalies patalpų perplanavimo, „Velux“ tipo stoglangių įrengimo;

7) Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotoja ir Klaipėdos apskrities viršininkas atitinkamai 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir 2005 m. gruodžio 2 d. patvirtino jachtklubo – žuvies restorano (pirmas etapas), esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 22 (t. 1, b. l. 187) ir jachtininkų viešbučių (antras etapas), esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 115 (t. 1, b. l. 184);

8) UAB „Verslo investicijų projektų centras“ 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė I. S. ir J. S. (duomenys neskelbtini) esantį jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi – D. K. ir E. K. , S. R. ir M. R , R. G. ir V. B. G. (duomenys neskelbtini) esantį jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

 

Dėl ginčijamų teisės aktų ir sandorių teisėtumo, restitucijos taikymo, įpareigojimo nugriauti statinius

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad KNNP planavimo schemos (generalinio plano) pagrindinių teiginių 5 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog KNNP yra tvarkomas pagal Vyriausybės patvirtintą KNNP planavimo schemą (generalinį planą). Pagal KNNP nuostatų 4 punktą, nacionalinis parkas yra tvarkomas pagal KNNP planavimo schemą (generalinį planą) bei ja remiantis parengtais ir nustatyta tvarka patvirtintais gyvenviečių detaliaisiais planais, kitus projektus. KNNP Nuostatų 11 punkte nustatyta, jog gyvenviečių detaliųjų planų sprendiniai neturi prieštarauti KNNP planavimo schemai. Aplinkybę, jog atsakovėms Neringos savivaldybės tarybai ir Neringos savivaldybės administracijai planavimo schema buvo žinoma, įrodo tai, kad 2001 m. balandžio 13 d. išduotose planavimo sąlygose rengti detalųjį planą (t. 1, b. l. 49–50) buvo nurodyta, jog planuojamai teritorijai taikomi KNNP planavimo schema (generalinis planas) ir KNNP nuostatai, todėl jų buvo būtina laikytis rengiant ir tvirtinant detaliuosius planus.

Teismas nustatė, kad Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. 125 patvirtinti detaliojo plano sprendinius, numatant sklype (duomenys neskelbtini) esančio pastato (valčių namelio) rekonstrukciją bei vakarinėje dalyje vietą statyti naują alaus barą, prie marių – naujo jachtklubo statybą, akivaizdžiai prieštarauja KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams. Teismas taip pat nustatė, kad ginčijami detaliojo plano sprendiniai pažeidžia ir kitų teisės aktų, reikalavimus, o būtent: Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalį, Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4-5 punktus, 3 dalį, KNNP nuostatų 4, 6.6, 11 punktus. Kadangi Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. 125 pagal turinį prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, teismas nusprendė šį sprendimas panaikinti, vadovaujantis CK 1.80 straipsniu, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Tuo pačiu pagrindu naikino ir pagal neteisėto detaliojo plano sprendinius priimtus kitus ginčijamus administracinius aktus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 43 buvo išduotas daugiau kaip mėnesiu vėliau nei statybos leidimas Nr. 22, kas neatitinka Statybos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 1 dalies nuostatų. Taip pat nustatė, kad projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 43 parengtas nedalyvaujant už saugomos teritorijos apsaugą atsakingai institucijai, t. y. KNNP administracijai, jos atstovai neįtraukti ir į Nuolatinės statybos komisijos sudėtį, pažeidžiant Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktą, Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 patvirtinto STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 11.4 punktą, Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 202 patvirtinto STR 1.07.05:2002 „Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniai nuostatai“ 3.5 punktą. Galiausiai pažeidžiant Aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439 patvirtinto KNNP apsaugos reglamento 25 punktą, kad statiniai KNNP projektuojami, statomi, restauruojami, renovuojami ar rekonstruojami atsižvelgiant į KNNP planavimo schemos (generalinio plano) reikalavimus, vietovės kraštovaizdžio ypatumus, tradicinės regiono architektūros savitumus, projektavimo sąlygų sąvade Nr. 43 bei antroje projekto korektūroje buvo leistas modernios architektūros elementų naudojimas.

Panaikinęs administracinius dokumentus, kurių pagrindu nekilnojamieji daiktai įregistruoti viešame registre, teismas panaikino neteisėtai pastatytų statinių teisinę registraciją. Teismas sprendė, kad nesant teisiškai sukurtų ir įteisintų nuosavybės teisės objektų – nekilnojamųjų daiktų, nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartys taip pat pripažįstamos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 str., 4.253 str.).

Pirmosios instancijos teismas taikė restituciją natūra ir konstatavo atsakovų nesąžiningumą, nes iš planavimo sąlygų turinio, detaliojo plano teritorijos raidos programos ir sprendinių jiems turėjo būti aišku, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja sprendime nurodytam teisiniam reguliavimui, bet pastarieji sąmoningai ignoravo teisės aktų reikalavimus.

Pripažinęs negaliojančiu neteisėtai išduotą statybos leidimą, statinių statytojus AB poilsio namai „Ąžuolynas“ ir UAB „Verslo investicijų projektų centras“ įpareigojo nugriauti jų pastatytas statinių dalis (CK 4.103 str. 1 d. ir 3 d. 3 p.).

Spręsdamas dėl viešojo intereso, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimu, kuriame nurodyta, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Viešuoju interesu laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Pagal LR Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Kadangi Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros ir gamtos vertybė, ieškovo ginčijami viešojo administravimo subjekto priimti administraciniai aktai dėl juose įtvirtintų sprendimų gali turėti įtakos saugomai teritorijai, tai šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas laikytinas viešuoju interesu.

Spręsdamas dėl senaties termino prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškiniui, teismas vadovavosi Teismų praktika, kad tuo atveju, jei į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-578/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585-2005, 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

Teismas nustatė, kad KNNP direkcijos direktorės A. S. raštas Nr. S1-112 apie įtariamus teisės aktų pažeidimus pripažįstant tinkamais naudoti ginčo statinius Generalinėje prokuratūroje gautas 2006 m. kovo 27 d. (t. 1, b. l. 19–20); į teismą gindamas viešąjį interesą generalinis prokuroras kreipėsi 2006 m. birželio 21 d. (t. 1, b. l. 3–18). Teismo įsitikinimu, 2006 m. kovo 27 d. pranešime KNNP direkcijos direktorė A. S. išsakė savo nuomonę, nes jame nurodyti tik bendro pobūdžio samprotavimai, nepridėta jokių dokumentų. Todėl, teismo vertinimu, pranešimas nesudaro pagrindo teigti, kad prokuroras tuo metu gavo pakankamai duomenų, jog pažeistas viešasis interesas. Byloje esančius Generalinės prokuratūros paklausimus įvairioms valstybės institucijoms, išsiųstus laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 29 d. iki 2006 m. balandžio 24 d. (t. 7, b. l. 163–171), teismas laikė įrodančiais, jog prokuroras operatyviai ėmėsi veiksmų, siekdamas surinkti daugiau duomenų, leidžiančių apsispręsti, ar reikia kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Teismas nustatė, kad paskutinis atsakymas į prokuroro paklausimą iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos gautas 2006 m. birželio 9 d. (t. 2, b. l. 28), todėl šią datą laikė sutrumpinto 1 mėnesio termino kreiptis į teismą (ABTĮ 33 str. 1 d.) pradžia ir konstatavo, kad prokurorui kreipusis į teismą 2006 m. birželio 21 d., ieškinio senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs.

 

III. Apeliacinių skundų, prisidėjimų prie apeliacinių

skundų, atsiliepimų į skundus argumentai

 

Atsakovai Neringos savivaldybės taryba ir Neringos savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (t. 8, b. l. 120-124) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria pripažinti negaliojančiais Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. 125, Neringos savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. balandžio 26 d. išduotas statybos leidimas Nr. 22, Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. gegužės 31 d. patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 43, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. lapkričio 4 d. protokolu Nr. 27 patvirtinta pirmą jachtklubo (duomenys neskelbtini), projekto korektūra, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2005 m. birželio 9 d. protokolu Nr. 13 patvirtinta antra jachtklubo projekto korektūra, Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir 2005 m. gruodžio 2 d. patvirtinti pastato tinkamu naudoti aktai Nr. 22 ir Nr. 115, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį minėtoje dalyje atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentas:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti praleistą ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Generalinėje prokuratūroje 2006 m. kovo 27 d. gautą tuometinės KNNP direktorės A. S. raštą Nr. S1-112 apie įtariamus teisės aktų pažeidimus, padarytus pripažįstant tinkamais naudoti statinius, esančius (duomenys neskelbtini), generalinis prokuroras turėjo išnagrinėti per vieną mėnesį (Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose tvarkos 30 p., Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 9 įsakymo Nr. I-56 dėl asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarkos nuostatų 28 p.), bet į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2006 m. birželio 21 d.

Atsakovai pirmosios instancijos teismui buvo nurodę ir daugiau pagrindų, susijusių su ieškinio senatimi, bet pirmosios instancijos teismas jų sprendime neišanalizavo, todėl pažeidė CPK 265 straipsnį.

2) Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad gyvenamosios teritorijos plėtra bei užstatymo sutankinimas daro neigiamą įtaką Kuršių nerijai, kaip saugotinai vertybei, t. y. pažeidė viešąjį interesą. Klaipėdos m. vyriausiasis prokuroras Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-310-609/2008, kuri iš dalies analogiška šiai civilinei bylai (skiriasi ne reikalavimų pobūdis, o jų skaičius), nereiškė reikalavimo nugriauti statinius. Vadinasi, viešasis interesas, jei jis buvo pažeistas, gali būti apgintas kitokiais būdais. Jei pirmosios instancijos teismo sprendimas nugriauti statinius bus įvykdytas, padidės aplinkinių statinių rinkos vertė, tad atsakovai įtaria, kad generalinis prokuroras iš tikrųjų gina ne viešąjį, o privatų interesą.

3) Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Neringos savivaldybės taryba, 2002 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 125 tvirtindama sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalį, yra nepagrįsta, nes Neringos savivaldybės teritorijoje nebuvo patvirtinto bendrojo plano, o teismas nenustatė, kad Neringos savivaldybės taryba pažeidė Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 nustatytą detaliųjų planų rengimo, derinimo ir tvirtinimo tvarką.

4) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino, nuo kada KNNP planavimo schema (generalinis planas) buvo įregistruota Teritorijų planavimo dokumentų registre. Pagal Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 617 1.1 punktą teritorijų planavimo dokumentai, prie kurių priskiriami ir generaliniai planai, turėjo būti įregistruoti Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre iki 1997 m. kovo 30 d. Bet Aplinkos ministerija iki 2006 m. sausio 9 d. neturėjo jokių duomenų, ar KNNP planavimo schema (generalinis planas) buvo įregistruota viešame registre, todėl Neringos savivaldybės taryba, 2002 m. liepos 19 d. priimdama ginčijamą aktą, objektyviai negalėjo vadovautis KNNP planavimo schema (generalinis planu).

5) Pirmosios instancijos teismas sprendime be pagrindo rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu, kuris ginčo teisinių santykių metu negaliojo.

 

Atsakovai I. S. ir J. S. apeliaciniu skundu (t. 8, b. l. 130-134) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - generalinio prokuroro ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad prokuroras nepraleido senaties termino. Tiek KNNP direkcija, tiek Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nuo pat Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 125 įgyvendinimo pradžios žinojo apie ginčo statinių statybas ir jų pripažinimą tinkamais naudoti, tačiau ginti viešąjį interesą (jeigu jis buvo pažeistas) nesiėmė, o apie tariamą viešojo intereso pažeidimą generalinį prokurorą informavo praėjus pernelyg ilgam laiko tarpui nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo.

2) Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime prieštarauja pats sau, viena vertus, teigdamas, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai teisėti, antra vertus, pripažindamas juos negaliojančiais ab initio pagal CK 1.80 straipsnį.

3) Pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė CK 4.103 straipsnyje numatytą  kraštutinę teisių gynimo priemonę – įpareigojimą nugriauti ginčo statinius, nes tokiu būdu yra pažeidžiama  konstitucinė nuostata į nuosavybės neliečiamumą, atimamas iš atsakovų apie 240 m2 plotas ir nuomos teisė į žemę, o už prievarta iš atsakovų paimtą sąžiningai notaro patvirtintu sandoriu įgytą turtą teisingai neatlyginta.

4) Pirmosios instancijos teismas neišsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo turto nuvertėjimo atveju.

5) Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, iš sąžiningų nekilnojamojo turto įgijėjų priteisdamas valstybei 2 307 Lt bylinėjimosi išlaidų.

 

Atsakovai V. B. G. , R. G. , S. R. , M. R. , E. K. ir D. K. , UAB „Verslo investicijų projektų centras“ apeliaciniu skundu (t. 8, b. l. 136-157) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - generalinio prokuroro ieškinį atmesti. Atsakovai skunde kelia šiuos klausimus:

1) Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad prokuroras reiškė ieškinį gindamas viešąjį interesą, todėl jis negali būti laikomas tinkamu ieškovu procesine prasme. Juodkrantės dalies užstatymo ir kraštovaizdžio situacija buvo iš esmės pasikeitusi dar iki ginčijamų statinių statybos. Trečiojo asmens Saugomų teritorijų tarnybos vadovė R. B. patvirtino, kad šalia ginčo statinių pastatytas naujas uostas ir pakeista kranto marių linija, kurie kartu sudaro vieną kompleksą. Ginčo statiniai atitinka naujai įrengto uosto paskirtį, savo išvaizda derinasi su nauja marių kranto linija, o ieškovas nei įrodinėjo, nei įrodė ginčo statinių darkantį poveikį.

2) Prokuroras pareiškė ieškinį praleidęs sutrumpintą ieškinio senaties terminą, neprašė jo atnaujinti ir nebūtų pagrindo jį atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų atsakovų nurodytų aplinkybių, apsprendžiančių prokuroro ieškinio senaties termino pradžią, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, sprendžiant dėl prokuroro ieškinio senaties termino pradžios. Valstybės institucijos žinojo apie priimtus ginčijamus administracinius aktus, o prokuratūra pagal LR vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 1 dalį privalo tikrinti turto valdymo, naudojimo ir perleidimo teisėtumą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuspręsti, kad ieškinio senaties terminas ginčyti administracinius aktus prasidėjo prokurorui gavus paskutinę Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2006 m. birželio 9 d. pažymą. Jeigu prokuroras negalėjo visų duomenų surinkti per įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą, jie galėjo būti surinkti vėliau, t. y. po kreipimosi į teismą, kad nebūtų pažeistas teisinių santykių stabilumo principas. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo teigti, kad ieškinio senatis prasidėjo, kai generalinis prokuroras surinko visą medžiagą. Ginčijamus administracinius aktus prokuroras gavo laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2006 m. gegužės 3 d. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2006 m. birželio 9 d. pažymoje, atsakant į generalinio prokuroro 2006 m. balandžio 14 d. paklausimą, pateikta valstybės institucijos nuomonė apie Neringos planavimo schemos teisinį statusą, o ne informacija, kurios reiktų rengiant ieškinį. Daliai ginčijamų administracinių aktų, pvz., Neringos savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. balandžio 26 d. statybos leidimui Nr. 22, Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir 2005 m. gruodžio 2 d. patvirtintiems pastato tinkamu naudoti aktams Nr. 22 ir Nr. 115, ieškinio senatis prasidėjo nuo šių aktų priėmimo dienos, nes jų pagrindu Nekilnojamojo turto registre registruojami su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir teisių suvaržymais susiję juridiniai faktai. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalimi, kilus ginčui dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo turto ir teisių į jį, niekas negali teisintis nežinojęs registro duomenų. Taigi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nenuginčijama prezumpcija, kad asmuo žino arba turi pareigą domėtis viešame registre įregistruotais duomenimis. Pasak atsakovų, 8,5 mėnesių – per ilgai praleistas terminas ginčyti Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 125, Neringos savivaldybės administracijos 2004 m. gegužės 31 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. balandžio 24 d. statybos leidimą Nr. 22, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. lapkričio 4 d. protokolu Nr. 27 patvirtintą pirmąją projekto korektūrą, Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2005 m. birželio 9 d. protokolu Nr. 13 patvirtintą antrąją projekto korektūrą, Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir 2005 m. gruodžio 2 d. patvirtintus pastato tinkamu naudoti aktus Nr. 22 ir Nr. 115, nes Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 7 d. išvados dėl Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini), detalus planas, 2005 m. spalio 13 d. buvo įteiktos Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui.

Atsakovai prašo atmesti prokuroro ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino, vadovaujantis Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimo motyvais, nurodytais analogiškoje c. b. Nr. 2-70-159/2008 Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ ir kt.

3) Pirmosios instancijos teismas neįvertino KNNP planavimo schemos (generalinio plano) sprendinių statuso ir ginčijamų administracinių aktų teisėtumo pagal jų priėmimo metu (2002-2004 m.) egzistavusį teisinį reglamentavimą.

Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269, kuriuo patvirtinta KNNP planavimo schema (generalinis planas), buvo paskelbtas nesilaikant Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nustatytos tvarkos. Nors Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 72-2865 pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai minėto įstatymo reikalavimą „Valstybės žiniose“ skelbti visus be išimties Vyriausybės nutarimus, tačiau Konstitucinio Teismo nutarimai atgal negalioja, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo juo remtis.  

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad KNNP planavimo schema (generalinis planas) yra privalomo, o ne rekomendacinio pobūdžio vien tik dėl tos priežasties, kad KNNP planavimo schema (generalinis planas) įtraukta į Detaliojo planavimo sąlygų 2001 m. balandžio 13 d. sąvadą.

Ta aplinkybė, kad ginčijamas statybos leidimas buvo išduotas anksčiau nei projektavimo sąlygų sąvadas (atitinkamai 2004 m. balandžio 26 d. ir 2004 m. gegužės 31 d.), nesudaro pagrindo griauti statinį, juo labiau jog neatitikimas atsirado dėl rašymo apsirikimo.

4) Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 4.103 straipsnio 1 dalies dėl netinkamo subjekto ir laiko aspektu. Pirma, CK 4.103 straipsnio 1 dalis taikoma statytojams, kurie pažeidė normatyvinius statybos techninius dokumentus. Ginčo statiniai pastatyti gavus reikalingus suderinimus, leidimus, laikantis projektinės dokumentacijos. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas UAB „Verslo investicijų projektų centras“ leidimus ir/ar suderinimus būtų gavęs apgaulės būdu. Jeigu pažeidimų vis dėlto būta, juos padarė valstybės institucijos. Tačiau viena valstybės institucija (prokuratūra) negali taisyti kitų valstybės institucijų (Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos) padarytų klaidų trečiųjų asmenų (apeliantų) sąskaita. Jei nuosavybė atimama iš sąžiningų savininkų ir be jų kaltės, tai turi būti daroma taikant CK 4.105 straipsnį. CK 4.105 straipsnis nukreipia į CK 4.102 straipsnį, o pastaroji norma susijusi su CK 4.100 straipsniu, reglamentuojančiu nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams tvarką, kuri derinama su savininkų teisių apsauga.

Antra, CK 4.103 straipsnio 1 dalyje kalbama apie statybos proceso metu padarytus normatyvinių statybos techninius dokumentų pažeidimus. Valstybinė komisija pripažino ginčo statinius tinkamais naudoti. Ginčo statinių statyba baigta ne tik faktiškai, bet ir teisiškai (statiniai įregistruoti kaip nekilnojamojo turto vienetas). Ginčo statinių savininkais dabar yra asmenys, kurie nebuvo jų statytojai. Tokiu atveju byloje negalėjo būti taikomos CK 4.103 straipsnyje numatytos savavališkos statybos likvidavimo pasekmės.

5) Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažeidė CK 4.96 straipsnį, LR nekilnojamojo turto registro statymo 4 straipsnį, Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nes pripažino apeliantus nesąžiningais turto įgijėjais ir neatsižvelgė į CK 4.96 straipsnio sisteminius ryšius su nekilnojamojo turto registro bei notariato institutais. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles (CPK 178 str. 1 d.), perkėlęs atsakovams pareigą įrodyti statinių perėjimo nuosavybės teise teisėtumą ir savo sąžiningumą. Fiziniai asmenys (pirkėjai) neturi pareigos domėtis, kaip juridinis asmuo (pardavėjas) vykdo savo pareigą patvirtinti pirkėjui, jog nėra viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, galinčių įtakoti pirkėjo nuosavybės teisės į daiktą perėjimą, todėl jie negali būti laikomi nesąžiningais įgijėjais. Atsakovų sąžiningumą preziumuoja įstatymas, o prokuroras jų nesąžiningumo neįrodinėjo, atvirkščiai, patvirtino atsakovų sąžiningumą.

Dar daugiau, pirmosios instancijos teismas atsakovams (fiziniams asmenims, juridiniam asmeniui) taikė aukštesnius teisių ir pareigų žinojimo bei atsakomybės standartus negu valstybės institucijoms, kas prieštarauja teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 21 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-1210/2002, 2008 m. kovo 14 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-38/2008).

6) Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.246-6.249 straipsnius, reglamentuojančius civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus. Ieškovas nenurodė, o pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovų civilinės atsakomybės pagrindų: atsakovų neteisėtos veiklos ir su tuo susijusios jų kaltės, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtos veiklos ir žalos.

7) Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80 straipsnį; sprendime nemotyvavo (CPK 329 str. 2 d.), kodėl CK 4.253 straipsnis pripažintinas imperatyvia norma ir kokį visuomenės interesą ji saugo, todėl skundžiamas teismo sprendimas turi formos ir turinio trūkumų. Nustačius, kad tam tikra norma yra imperatyvi, dar reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar normos pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą, o ne kitas pasekmes. Jeigu nekilnojamasis turtas buvo įgytas sąžiningai, nors ir sukurtas neteisėtai, toks sandoris negali būti laikomas negaliojančiu (CK I knygos komentaras, 182 psl.). Notarui tvirtinant ginčo statinių pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo jokių abejonių, kad nekilnojamasis turtas galėjo būti suformuotas ir įregistruotas neteisėtai. [...] negalima suabsoliutinti vienų asmenų teisių ir teisėtų interesų, pažeidžiant kitų asmenų teises ar teisėtus interesus. Vienų teisės negali būti ginamos ignoruojant ar pažeidžiant kitų asmenų teisę ar teisėtą interesą. Privatinėje teisėje lygiateisiškumo principas reikalauja atsižvelgti į abiejų bet kokio teisinio ginčo šalių teises ir teisėtus interesus. Tai reiškia, kad teismas turi siekti šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros ir ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis c. b. Nr. 3K-3-439/2001). Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad ieškinio reikalavimai pažeidžia atsakovų konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamybę, protingumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principus. Pasak atsakovų, nagrinėjamoje byloje prioritetas turėtų būti teikiamas teisiniam stabilumui, nes panaikinus ginčijamus valdžios sprendimus ir atstačius buvusią padėtį, gali būti taip, kad visuomenė ir valstybė patirs didesnę žalą (nuostolius), lyginant su ta, kuri būtų, jeigu ginčijami sprendimai liktų galioti. Pirmosios instancijos teismas nepaisė to, kad statiniai, kuriuos įpareigojo nugriauti, įkeisti bankams, užtikrinant atsakovų (fizinių asmenų) prievolių pagal kredito sutartis tinkamą įvykdymą.

8) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti ginčo statinių ekspertizę nustatyti nekilnojamojo turto vertę ir priteisė per mažą sumą už griautinus pastatus.

9) Civilinę bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nes pirmosios instancijos teismo teisėja buvo paveikta trečiojo asmens ieškovo pusėje KNNP direkcijos vadovės (dabartinės Seimo narės) A. S. likus kelioms dienoms iki posėdžio internete (adresu www.bernardinai.lt) paskelbto interviu su A. N., Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos nariu, galinčiu daryti tiesioginę įtaką teisėjų veiklai ir karjerai.

 

Atsakovas AB poilsio namai „Ąžuolynas“, tretieji asmenys AB „Swedbank“ ir AB SEB bankas prisidėjo prie atsakovų V. B. G. , R. G. , S. R. , M. R. , E. K. , D. K. , UAB „Verslo investicijų projektų centras“ apeliacinio skundo (t. 9, b. l. 1-3, 65-66; t. 10, b. l. 22-23). Trečiasis asmuo AB „Swedbank“ papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją natūra, pažeidė proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, neatsižvelgė į atsakovų (fizinių asmenų), kredito davėjų (įkaitų turėtojų) sąžiningumą, nepagrįstai suabsoliutino viešąjį interesą, neanalizavo siekiamos naudos visuomenei. Sąžiningumo principu grindžiami tiek daiktinės, tiek prievolių teisės institutai. Jeigu nuosavybės ar įkeitimo teisė yra įgytos sąžiningai, tai sąžiningo savininko ar įkaito turėtojo teisė turi būti ginama prioriteriškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-410/2004). Įstatymas, garantuodamas savininko teisių gynimą (Konstitucijos 23 str., CK 142 str.), nustatydamas nuosavybės teisės gynimo būdus, tuo pačiu reikalauja atsižvelgti į teisėtus kitų asmenų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis c. b. Nr. 3K-3-439/2001). Vienų asmenų teisės negali būti ginamos ignoruojant arba pažeidžiant kito asmens teisę ar teisėtą interesą.

 

Ieškovas LR generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus su skundais nesutinka ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 9, b. l. 5-14).

Dėl ieškinio senaties termino, LR generalinis prokuroras nurodo, kad 1 mėnesio senaties termino eigos pradžia skaičiuojama nuo to momento, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog administraciniai aktai pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-242/2006, 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-666/2006, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-338/ 2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Teritorijų planavimo ir statybos procesų įvertinimas – sudėtinga procedūra, reikalaujanti specialių žinių, todėl prokuroras visų pirma kreipėsi į įvairias institucijas prašydamas pateikti duomenis ir informaciją, pavesdamas atlikti patikrinimus, gaudamas paaiškinimus iš asmenų ir t. t. 2006 m. birželio 9 d. generalinis prokuroras iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos gavo visą reikalautą medžiagą dėl ginčo teritorijoje nustatytų pažeidimų ir informaciją apie KNNP planavimo schemos (generalinio plano) įregistravimą teritorijų planavimo dokumentų registre. Ta aplinkybė, kad apie KNNP planavimo schemos (generalinio plano) įregistravimą žinojo kita teritorinė prokuratūra, nagrinėjanti kitą medžiagą, nesusijusią su šioje byloje nagrinėjamos teritorijos administraciniais aktais, nesuponuoja generalinio prokuroro pareigos žinoti apie būtinybę ginti viešąjį interesą šioje byloje (CK 1.5 str.). Prokuroro teisė įstatymo numatytais atvejais ginti pažeistus asmens, visuomenės ir/ar valstybės teises ir teisėtus interesus nesuponuoja prokuroro pareigos vykdyti bendrosios kompetencijos funkcijas. Kadangi generalinis prokuroras nebuvo ginčo materialinių teisinių santykių šalis, jis neturėjo pareigos tikrinti savivaldybės ir kitų institucijų priimtų administracinių teisės aktų, susijusių su teritorijų planavimu bei statyba, neturėjo pareigos revizuoti privačių sandorių teisėtumo, todėl ieškinio senaties termino pradžia negali būti siejama su nekilnojamojo turto registro duomenų įvedimo ar viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų datomis. Byloje nėra įrodymų, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 7 d. išvados 2005 m. spalio 13 d. buvo įteiktos Klaipėdos apygardos prokuratūrai – išvados buvo adresuotos Klaipėdos apskrities viršininkei. Be to, išvadose nurodyta, jog nustatyti detaliųjų planų (nekonkretizuota kokių) rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo pažeidimai (taip pat nebuvo konkretizuota kokie) neesminiai, todėl nerekomenduota inicijuoti detaliųjų planų sprendinių ir planavimo procedūrų rezultatų panaikinimą. Priešingai nei teigia atsakovai Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, prokuroras nepažeidė Generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 9 įsakymo Nr. I-56 dėl asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarkos nuostatų išnagrinėti KNNP direkcijos direktorės A. S. 2006 m. kovo 27 d. raštą per 30 d., nes, remiantis minėtų nuostatų 29 punktu, nagrinėjimo terminas buvo pratęstas.

Oponuodamas dėl KNNP planavimo schemos (generalinio plano) rekomendacinės teisinės galios, generalinis prokuroras vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad jokie su KNNP teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą - saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides“.

Generalinis prokuroras išvardina teisės aktus (įstatymus, Vyriausybės nutarimu patvirtintus KNNP nuostatus), kurie duoda nuorodą į KNNP planavimo schemą (generalinį planą), ir iš to daro išvadą apie schemos privalomumą.

Pasak generalinio prokuroro, galimybė taikyti CK 4.103 straipsnį nesiejama su statytojo neteisėtais veiksmais, o CK 4.105 straipsnis nagrinėjamoje byloje netaikytinas, kadangi ieškinyje neginčijama atsakovų teisė nuomoti po statiniais esančią valstybinę žemę.

Kalbėdamas apie proporcingumo principą, generalinis prokuroras pastebi tai, kad viešojo intereso, susijusio su saugomomis teritorijomis, pažeidimo pašalinimas turėtų būti nukreiptas į šios teritorijos mokslinės, ekologinės, kultūrinės ir kitokios vertės, kuria ši teritorija pasižymi, išsaugojimą ar atkūrimą. [...] Jei neteisėti administraciniai aktai sukėlė materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, jeigu jų statyba pažeidė viešąjį interesą, viešojo intereso apgynimas reikštų neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimą, o ne vien administracinių aktų, kurie sąlygojo šias statybas, panaikinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009).

Generalinio prokuroro nuomone, atsakovų sąžiningumo iškėlimas aukščiau už nuosavybės sukūrimo teisėtumą prieštarauja pamatiniam teisės principui – ex in iuria non oritur ius (liet. iš neteisės teisė nekyla). Interviu su Seimo nare A. S. paskelbimas 2009 m. vasario 4 d. internetiniame laikraštyje nereiškia bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo ir/ar priklausomumo, nes priešingu atveju darytina išvada, jog šios bylos negali svarstyti nė vienas teisėjas ar teisėjų kolegija.

Atsakovas Neringos savivaldybės taryba ir Neringos savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. 9, b. l. 47-50) skundus pripažįsta ir prašo juos tenkinti. Dar kartą pabrėžia, kad generalinis prokuroras praleido sutrumpintą 1 mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą (ABTĮ 33 str. 1 d.), kas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.); kad generalinis prokuroras gina ne viešąjį interesą. Net jeigu teismas nustatytų, jog interesas tikrai yra viešo pobūdžio – tai savaime nereiškia, kad valstybės institucijos jį pažeidė, nes jos visos derino detalųjį planą ir pasiekė bendrą poziciją dėl detalaus plano turinio. Detalieji planai negali prieštarauti bendriesiems planams (Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų taisyklių 8 p., 42 p., Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 4 d.), tačiau Neringos savivaldybės teritorijoje nėra ir nebuvo patvirtinto bendrojo plano. Tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas pažeidė žmonių nuosavybės teises ir jų teisėtus lūkesčius, pakirto pasitikėjimą valstybės institucijomis ir pačia valstybe; nepaisė, ar sprendimo pasekmės bus adekvačios ir proporcingos siekiamam tikslui.

Atsakovai UAB „Verslo investicijų projektų centras“, D. K. , E. K. , R. G. , V. B. G. , J. S. ir I. S. atsiliepimais į apeliacinius skundus (t. 9, b. l. 21-29, 46) skundus laiko pagrįstais ir mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai neištyrė visų įrodymų bei neįvertino reikšmingų bylos aplinkybių, todėl skundžiamas sprendimas nei teisėtas, nei pagrįstas ir turėtų būti panaikintas.

Trečiasis asmuo, perėmęs atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teises, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. 9, b. l. 61-64) skundų nepripažįsta ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Inspekcijos tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino trukmę ir pradžią. Aplinkos ministerijos 2006 m. sausio 9 d. rašte Nr. (3-l)-D8-219 nebuvo pateikta pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog pažeistas viešasis interesas. Šiame rašte nurodyta tik bendro pobūdžio informacija apie KNNP planavimo schemą (generalinį planą), patvirtintą Vyriausybės 1994 m. gruodžio. 19 d. nutarimu Nr. 1269: KNNP planavimo schemos patvirtinimo duomenys, duomenys apie įregistravimą Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre ir kt. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2006m. birželio 9 d. raštu Nr. 6-855 persiuntė ieškovui pažymą, kurioje nurodyti, kaip manoma, padaryti teisės aktų pažeidimai: išvados dėl statybos neteisėtumo, dėl detaliojo plano sprendinių (esamo naudojimo būdo keitimo į komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritoriją, sklypo ribų ir ploto keitimo, sklypo užstatymo tankio rodiklis, nustatytos vietos naujai statomų pastatų statybai) neatitikimo teisės aktams, statinio projekto neatitikimo sklypo tvarkymo reikalavimams bei teisės aktams, statybos leidimo išdavimo procedūros pažeidimai. Tik gavęs pastarąją medžiagą prokuroras galėjo įsitikinti, ar yra pagrindo daryti išvadą, jog viešasis interesas buvo pažeistas, o jeigu taip – kreiptis su ieškiniu į teismą.

Kalbėdama apie viešąjį interesą, Inspekcija akcentuoja, kad viešuoju interesu Konstitucinio Teismo praktikoje laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A146-335/2008) nurodė, jog tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtų vykdoma griežtai laikantis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, laikytinas viešuoju interesu. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, kad statybų teisėtumo užtikrinimas yra viešasis interesas (2008 m. vasario 25 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-133/2008).

Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime pabrėžė, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai. Todėl šis Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtinta KNNP schema įsigaliojo ir yra privalomi nuo 1994 m. gruodžio 24 d., o Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas per se nepakeitė planavimo schemos teisinės galios iš rekomendacinės į privalomąją.

Iki Teritorijų planavimo įstatymo priėmimo KNNP planavimo schema teritorijų planavimo dokumentų registre buvo įregistruota kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymui schemos teisinio statuso klausimas buvo išspręstas LR Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“. Pagal nutarimo 1 punktą miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos, projektai ir schemos, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos, teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų projektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jei jie nustatyta tvarka buvo patvirtinti iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Be to, teismų praktikoje irgi pripažįstama, kad KNNP planavimo schema yra privalomojo pobūdžio, todėl jai prieštaraujantys administraciniai teisės aktai yra naikintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-88/2009, 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822 - 1797/2008, 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1703/2008, 2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822 - 1701/2008, 2008 m, spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1575/2008, 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10 - 1534/2007 ir kt). Tai, kad ši byla nagrinėjama bendrosios kompetencijos teismuose, nesudaro pagrindo skirtingai vertinti ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį (saugotinos teritorijos ypatingą teisinį režimą), negalima atkurti buvusios padėties (kraštovaizdžio) niekaip kitaip, kaip tik nugriaunant neteisėtai pastatytus statinius.

Ginčo statiniai sukurti pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl pirmos instancijos teismas, panaikinęs aktus, kurių pagrindu ginčo statiniai buvo sukurti, padarė pagrįstą išvadą, kad de jure nebeliko nuosavybės teisės objekto - nekilnojamojo daikto, kuris gali būti pirkimo-pardavimo sutarties objektu, todėl pagrįstai pripažino negaliojančiomis pirkimo - pardavimo sutartis.

Atsakovų, statinių, esančių (duomenys neskelbtini), dabartinių savininkų, sąžiningumas neturi reikšmės, nes iš neteisės teisė nekyla.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 4.103 straipsnio 1 dalį ir netaikė nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto nuostatų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-224/1999; 2005 m, rugsėjo 26 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-417/2005; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis Nr. 3K-3-340/2007).

Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo tirti aplinkybių, susijusių su hipotekos santykiais todėl, kad generalinis prokuroras neprašė pripažinti negaliojančiais hipotekos lakštų.

Jei dalyvaujantiems byloje asmenims kilo abejonių dėl bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) nešališkumo, jie galėjo pareikšti nušalinimą prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės (CPK 68 str), bet to nepadarė.

Trečiasis asmuo E. S. atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. 9, b. l. 16-19) nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalimi, kuria negaliojančiomis pripažintos trys 2004 m. liepos 26 d., 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartys, bei prašo tenkinti su minėtomis sutartimis susijusias apeliacinių skundų dalis. Tikina, kad nekilnojamieji daiktai parduoti teisėtai, nes perleidžiami statiniai įstatymų nustatyta tvarka buvo pripažinti tinkamais naudoti. Ginčo nekilnojamojo turto įgijėjai UAB „Verslo investicijų projektų centras“, I. S. , J. S. , D. K. , E. K. , S. R. , M. R. , R. G. , V. B. G. yra sąžiningi įgijėjai, todėl jų nuosavybės teises ir teisėtus interesus gina CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnio 2 dalis, 6.153 straipsnio 1 dalis. Turtą įsigijusių asmenų sąžiningumas sudaro pagrindą atmesti prašymą taikyti restituciją natūra ir išreikalauti turtą iš jų savininkų.

Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. 9, b. l. 35-41) skundų nepripažįsta ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Vyriausybės įsitikinimu, Saugomų teritorijų, Pajūrio juostos įstatymai ir kiti teisės aktai aiškiai nurodo KNNP Planavimo schemos privalomą pobūdį vykdant ūkinę veiklą Kuršių nerijoje. KNNP Planavimo schema parengta pagal Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161 patvirtintus LR teritorinio planavimo laikinuosius nuostatus (toliau - Nuostatai). Nuostatų 5.2.2 ir 8 punktai numatė, kad teritorijų planavimo dokumentams priskiriami specialios paskirties teritorijų (žemės, miškų, vandens ūkio, rekreacinių, saugomų) planai, o tokie dokumentai privalomi visoms Lietuvos Respublikos valstybės institucijoms, juridiniams ir fiziniams asmenims. 1996 m. sausio 1 d. įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymui, KNNP planavimo schemos teisinis statusas keitėsi. Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustatė, kad specialiojo planavimo dokumentai neatstoja bendrojo plano ir detaliųjų planų. Kol šių dokumentų sprendiniai nesuderinti su visais atitinkamo lygmens galiojančiais specialiųjų ir detaliųjų planų sprendiniais – jie yra rekomendacinio pobūdžio. Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 617 nustatė dvi sąlygas, kurios turėjo būti įvykdytos tam, kad valstybinio parko planavimo schema būtų teritorijų planavimo dokumentas Teritorijų planavimo įstatymo prasme ir juos abu KNNP Planavimo schema atitiko, o būtent: schema nustatyta tvarka patvirtinta iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos ir įregistruota Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Kadangi rengiant ir tvirtinant KNNP planavimo schemą nebuvo galiojančių atitinkamo lygmens specialiųjų ir detaliųjų planų, su kuriais ją reikėtų derinti, vadinasi, planavimo schema negalėjo būti laikoma rekomendacinio pobūdžio teritorijų planavimo dokumentu, nes ji yra privaloma. KNNP planavimo schemos privalomumą inter alia patvirtino ir Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime.

Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai, o galutinai dėl viešojo intereso buvimo ar nebuvimo konkrečioje byloje sprendžia teismas. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime nurodė, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. KNNP planavimo schema patvirtinta siekiant saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos, kultūros paveldo ir kraštovaizdžio vertybes, rekreacinius išteklius, plėtoti rekreacinę ir tradicinę ūkinę veiklą. Analizuojant Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimą, akivaizdu, kad tvirtinant detalųjį planą, išduodant projektavimo sąlygų sąvadą ar statybos leidimą statyti saugomoje teritorijoje buvo pažeistas saugomų teritorijų režimas, susijęs su viešuoju interesu, kurį apginti yra valstybės pareiga. Be to, tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas irgi yra viešojo intereso dalis. Jeigu valstybės institucija ir/ar pareigūnas pažeidžia įstatymą ar kitą teisės aktą, jie pakerta piliečių pasitikėjimą valstybe, o kartu ir viešąjį interesą, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.).

Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad terminas kreiptis į teismą turėtų būtų skaičiuojamas nuo duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą dienos. Prokuroras neturi pareigos stebėti visų Lietuvoje sudaromų sandorių ir juos tikrinti, be to, atsižvelgiant į didelį sandorių skaičių tą padaryti fiziškai būtų neįmanoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad jei į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad buvo pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2007 m, birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-660/2007 ir kt.). Galiausiai pažymėjo, kad niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.78 str. 1 d.), todėl ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio fakto ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-595/2008).

Trečiasis asmuo remiasi teismų praktika dėl pripažinto prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms sandorio teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-525/2007). Anot Vyriausybės, net jei ir reikėtų atsižvelgti į pirkėjų sąžiningumą, jie nėra sąžiningi ginčo turto įgijėjai, nes įstatymai skelbiami Lietuvos mastu, todėl pirkėjai negali teisintis jų nežinojimu.

Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie LR kultūros ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 10, b. l. 51-55). Šio trečiojo asmens teigimu, sutrumpintas ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai generalinis prokuroras surenka pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie galimą viešojo intereso pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad prokuratūra nėra ta institucija, kuri vykdo teritorijų planavimo ir statybos priežiūrą, generalinis prokuroras turėjo kreiptis į atitinkamos srities specialistus dėl išvadų, todėl jis 1 mėnesio ieškinio senaties termino nepraleido. Prieštarauja tam, kad ieškinio senaties terminas ginčyti individualius teisės aktus (pvz., statybos leidimą, pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktus) būtų pradedami skaičiuoti nuo jų priėmimo dienos, nes prokuroras išsyk negauna informacijos apie jų priėmimą; juo labiau prokuroras neturi duomenų, kad individualūs teisės aktai neteisėti. Kultūros paveldo departamentas iš esmės atkartoja Vyriausybės argumentus, kodėl KNNP planavimo schema (generalinis planas) laikytinas privalomu, o ne rekomendaciniu dokumentu. Atkreipia dėmesį, kad Juodkrantės gyvenvietė tiek ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu, tiek vėliau yra kultūros paveldo vietovė. Jos kultūrinė vertė pasireiškia per istorinę, urbanistinę, architektūrinę prizmę, pvz., saugomas gatvių tinklas, miesto erdvinė kompozicija. Tuo tarpu atsiradę ginčo pastatai savo tūriu ir aukštingumu neatitinka Juodkrantės dalies istorinių statinių, suardo Juodkrantės dalies urbanistinę struktūrą, sumažina kultūros vertybės autentiškumą, tokiu būdu pažeidžia viešąjį interesą.

 

IV. Apeliacinio teismo argumentai

 

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodytus argumentus (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių; teisingai taikė procesinės ir nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje pagal apeliacinių skundų suformuluotus pagrindus apeliacijos dalyką sudaro klausimai: dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo; dėl ieškinio senaties; dėl viešojo intereso; dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pobūdžio; dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo; dėl pripažintų savavališkomis statybų teisinių padarinių (dėl CK 4.103 straipsnio taikymo); dėl statinių pirkimo-pardavimo sandorių teisėtumo ir restitucijos galimumo.

 

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo  

 

Apeliantai V. B. G. , R. G. , S. R. , M. R. , E. K. ir D. K. , UAB „Verslo investicijų projektų centras“ nurodo, kad civilinę bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, t. y. bylą nagrinėjusi Klaipėdos apygardos teismo teisėja nebuvo nešališka ir nepriklausoma, nes buvo paveikta likus kelioms dienoms iki posėdžio internete paskelbto trečiojo asmens ieškovo pusėje KNNP direkcijos vadovės (dabartinės Seimo narės) A. S. interviu su A. N. , Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos nariu, galinčiu daryti tiesioginę įtaką teisėjų veiklai ir karjerai.

Atsakovų fizinių asmenų pusėje trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujantis AB SEB bankas kelia klausimą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, teigdamas, kad byla išnagrinėta neįtraukus į bylą trečiojo asmens teisėmis LR teisingumo ministerijos, kuri pagal teisinį reglamentavimą atstovauja valstybei žalos atlyginimo bylose. Trečiasis asmuo pasisako apie teisės reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės realizavimą ateityje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo šių argumentų priklauso bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Tik pripažinus, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, teisėjų kolegija turėtų pagrindą patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumą pagal apeliaciniuose skunduose nurodytus klausimus. Tuo tarpu pripažinus, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo ar joje nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, atsiranda CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, kurie reiškia, kad byloje apskritai nebuvo tinkamo proceso, o tokiu atveju teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Dėl neteisėtos sudėties teismo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų pasiekti CPK 2 straipsnyje nustatyti civilinio proceso tikslai, konkrečioje byloje turi būti įgyvendintas vienas svarbiausių civilinio proceso principų – teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio vienas iš šio turinio elementų yra vykdančių teisingumą teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas (CPK 21 str.). Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Asmens teisė į nešališką teismą yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Teismas gali teisingai taikyti materialinės teisės normas ir užtikrinti sąžiningą procesą, jeigu jam nedarys įtakos nei šalys, nei kiti asmenys ar valstybės institucijos. Teisėjų nepriklausomumas yra būtina sąlyga užtikrinant, kad bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs teismų ir teisėjų nepriklausomumo sampratos dvejopą pobūdį. Pirma, nepriklausomumas reiškia funkcinį arba institucinį teismų sistemos nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Antra, šis principas reiškia asmeninį teisėjo nepriklausomumą sprendžiant ir nagrinėjant konkrečias bylas, t. y. teisėjo nepriklausomumas nuo bylos šalių, jų atstovų, kitų asmenų ar išorinių jėgų ir pan. Šiuo aspektu teismų ir teisėjų nepriklausomumas reiškia proceso sąžiningumą, kuris siejamas ir su teisėjų nešališkumu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K., N. K. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-283/2009).

Asmens konstitucinė teisė į jo bylos išnagrinėjimą nešališko teismo reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-519/2006).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir nagrinėjamas dviem aspektais: pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas; asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų; antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę; teisėjas, dėl kurio nešališkumo egzistuoja pagrįsta abejonė, privalo nusišalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. V. Š., Nr. 3K-3-331/2009). Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Abplanalp Engineering“ v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2007).

Teismo nešališkumas užtikrinamas procesinėmis priemonėmis – nušalinimo (nusišalinimo) institutu (CPK 64-66 str.). Bylą nagrinėjančiai pirmosios instancijos teismo teisėjai A. P. nušalinimas nebuvo reiškiamas. 2009 m. vasario 10 d. teismo posėdžio metu (t. 8, b. l. 22) atsakovų Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos atstovas advokatas A. Ivancius nurodė apie internetinėje svetainėje „Bernardinai lt“ jo perskaitytą KNNP direktorės A. S. interviu, kuriame ji teigė inicijuosianti analogiškoje byloje sprendimą priėmusios teisėjos kompetencijos vertinimą, nes apeliacine tvarka panaikintu sprendimu teisėja pripažino Preilos botelių statybos teisėtumą, ignoruodama Konstitucinio Teismo išaiškinimus; bylos nagrinėjimo metu aiškinosi su ginčo esme nesusijusias aplinkybes. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad A. S. interviu minimą bylą nagrinėjo ne analizuojamą civilinę bylą nagrinėjusi teisėja. Viešai pareikšta valstybės pareigūno pozicija apie konkrečią bylą nagrinėjusį teisėją negali būti laikoma įrodymu, paneigiančiu teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo prezumpciją. Faktų, kad po A. S. interviu teisėja A. P. įgijo išankstinį nusistatymą dėl nagrinėjamos bylos baigties ar tapo tendencinga, apeliantai nenurodė. Apeliaciniame skunde pasisakymo poveikis teisėjai grindžiamas prelegentės teiginių vertinimu, o ne jų įtakos teisėjos nepriklausomumui ir nešališkumui įrodinėjimu. Apeliantų manymas, kad interviu teiginiai paveikė bylą nagrinėjusią teisėją, yra tik prielaida, kuri negali būti pagrindas suabejoti asmeniniu teisėjos nepriklausomumu ir nešališkumu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeista bylos šalių konstitucinė teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą, todėl konstatuoja bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teismo sudėties neteisėtumo ir absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nebuvimą. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad konstatavus viešo asmens viešai pareikštos pozicijos apie bylą nagrinėjusį teisėją įtaką analogišką bylą nagrinėjančio kito teisėjo nešališkumui ir nepriklausomumui, susidarytų neordinarinė ir neišsprendžiama situacija, kad šios bei analogiškų bylų negalėtų nagrinėti nė vienas Lietuvos teisėjas.

Dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, yra pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais, t. y. teismo sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas atskleidė įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinį ir nurodė, kad nusprendimas suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje IĮ ,,Du broliai“ v. UAB ,,Baltic Express“, bylos Nr. 3K-3-346/2009; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje bendrija ,,Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2008; 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje R. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-462/2008; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. F. v. UAB ,,Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl administracinių aktų, jų pagrindu sukurtų nekilnojamojo turto objektų bei jų perleidimo sandorių teisėtumo. Skundžiamu sprendimu teismas nesprendė valstybės civilinės atsakomybės klausimo, todėl nenustatė tam tikrais teisės aktų numatytais atvejais valstybei žalos atlyginimo bylose atstovaujančiai LR teisingumo ministerijai jokių teisių ir pareigų ir niekaip neįtakojo šios institucijos teisinės padėties. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens teisėmis dalyvauja LR Vyriausybė, kuri pagal CK 6.273 straipsnio 1 dalį yra valstybės atstovė žalos, kurią turi atlyginti valstybė, atlyginimo bylose.  Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nuspręsta dėl LR teisingumo ministerijos teisių ir pareigų, todėl nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

 

Dėl ieškinio senaties termino

 

Kasacinis teismas  yra išaiškinęs, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto normų taikymas yra viešojo intereso dalys, todėl teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt. bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010). Analogiškoje nagrinėjamai civilinėje byloje kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties terminas savaime negali paneigti siekiamo tikslo įgyvendinti teisingumą saugomų teritorijų planavimo ir naudojimo teisiniuose santykiuose, pašalinant imperatyviųjų teisės normų pažeidimus ir kartu apginant viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami dvejopo pobūdžio - civilinio ir administracinio – reikalavimai. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad prokuroras praleido ieškinio senaties terminą. Administracinio pobūdžio reikalavimams senaties terminas reglamentuotas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, kur nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje A-261-1502/2009). Termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui (nagrinėjamu atveju – prokurorui) kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt. byloje Nr. 3K-3-578/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžia skaičiuojama ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti, nes prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, prokuroras ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir/ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Prokuroras turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą.

Ieškinį Klaipėdos apygardos teismui generalinis prokuroras pareiškė 2006 m. birželio 20 d. (t. 2, b. l. 118). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad terminas kreiptis į teismą generaliniam prokurorui prasidėjo 2006 m. birželio 9 d., kai jis surinko pakankamai duomenų apie viešojo intereso pažeidimą, todėl konstatavo, kad ieškinio senaties termino prokuroras nepraleido. Šią teismo išvadą kolegija laiko pagrįsta. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovų argumentų dėl ieškinio senaties termino pradžios. Apeliantų teigimu, prokuroras turėjo pakankamai duomenų ir galėjo susiformuoti nuomonę apie viešojo intereso buvimą ir jo pažeidimą (nepažeidimą) nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo; nuo ginčo statinių įregistravimo nekilnojamojo turto registre (t. 1, b. l. 131-141); nuo 2005 m. spalio 13 d., kai Klaipėdos apygardos vyriausiajam prokurorui buvo pateikta Klaipėdos apskrities viršininko administracijos tarnybinio patikrinimo 2005 m. spalio 7 d. išvada (t. 3,  b. l. 9-16);  nuo 2005 m. rugsėjo 30 d. pasitarimo, kuriame dalyvavo Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras ir kuriame buvo svarstytas detaliųjų planų ir statybų vykdymo Neringoje patikrinimas (t. 9, b. l. 195-204); nuo 2006 m. sausio 9 d. Aplinkos ministerijos rašto „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ gavimo Klaipėdos apygardos prokuratūroje (t. 8, b. l. 127-128); nuo 2006 m. kovo 27 d. gauto KNNP direkcijos vadovės A. S. rašto (t. 1, b. l. 19-20); nuo 2006 m. balandžio 28 d. gauto Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie aplinkos ministerijos rašto, kuriame buvo pateikti duomenys apie byloje ginčijamus aktus (t. 2, b. l. 56-59). Prokuratūra nėra teritorijų planavimą ir statybų teisėtumą kontroliuojanti institucija, ji nebuvo ir ginčijamų statinių perleidimo sandorių šalis, todėl prokuroro, ginant viešąjį interesą, ieškiniui senaties terminas negali būti skaičiuojamas nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo ar ginčo sandorių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Byloje nėra duomenų, kad iki 2006 m. kovo 23 d. KNNP direkcijos rašto gavimo generalinis prokuroras disponavo pakankamais privalomais tirti duomenimis, kurių pagrindu privalėjo rinkti įrodymus apie viešojo intereso pažeidimą. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė generalinio prokuroro ieškinio senaties termino pradžią. Aplinkos ministerijos 2006 m. sausio 9 d. rašte Nr. (3-l)-D8-219 nebuvo pateikta pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog pažeistas viešasis interesas. Šiame rašte nurodyta tik bendro pobūdžio informacija apie KNNP planavimo schemą (generalinį planą), jos patvirtinimo duomenys, duomenys apie įregistravimą Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre ir kt. Ankstesniais Klaipėdos apygardos prokuroro turimais duomenimis generalinis prokuroras nedisponavo. Bylos medžiaga liudija, kad po 2006 m. kovo 23 d. KNNP direkcijos rašto gavimo prokuroras operatyviai ėmėsi ir aktyviai rinko, tyrė ir tikrino duomenis, susijusius su rašte išdėstytais duomenimis (t. 1, b. l. 21, 43, 142, 151, 165; t. 2, b. l. 56-59; t. 7, b. l. 163-172). Paskutinis 2006 m. birželio 9 d. Generalinėje prokuratūroje gautas dokumentas yra Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos raštas apie Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) įregistravimą Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre ir jos priskyrimą specialiojo planavimo dokumentams. Šio rašto duomenys prokurorui leido galutinai įsitikinti ir daryti išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo. Delsimo požymių prokuroro veiksmuose, kaupiant, analizuojant ir sisteminant su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku susijusius duomenis, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Duomenų, kurie leistų konstatuoti tokių požymių buvimą, kolegija taip pat nemano. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo situacija yra sudėtinga, prokurorui teko surinkti didelį kiekį duomenų, ieškinyje suformuluota keturiolika sudėtingo faktinio ir teisinio pagrindimo reikalavimų. Dėl to kolegijos nuomone, teismas teisingai įvertino prokuroro galimybę nustatyti viešąjį interesą, jo pažeidimų esmę, taip pat ieškinio padavimo terminą ir objektyviojo kriterijaus pagrindu pagrįstai priėjo prie išvados, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia buvo 2006 m. birželio 9 d. ir pareiškęs ieškinį 2006 m. birželio 20 d. generalinis prokuroras nepraleido šio termino.

 

Dėl viešojo intereso nagrinėjamoje byloje

 

Viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų – dispozityvumo principo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007). Asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas yra konstitucinės vertybės, kurios negali būti priešpriešinamos, būtina užtikrinti teisingą jų pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešojo intereso gynyba galima civilinio proceso priemonėmis. Teisės doktrinoje nėra suformuluota viešojo intereso sąvoka, todėl teismų praktikoje yra nustatyti kriterijai, pagal kuriuos nustatomas viešasis interesas. Kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. ir kt. v Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-1209/2000). Sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, teismas turi motyvuoti.

Apeliantai teigia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrindė konkretaus viešojo intereso. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo ginčijamų viešojo administravimo subjekto priimtų aktų sprendimų įtaką saugomai į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktai teritorijai, konstatavo viešojo intereso, ginant nacionalinę kultūros ir gamtos vertybę, buvimą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, su kuriomis kolegija sutinka. Apeliacinių skundų argumentai, kad byloje nėra viešojo intereso yra visiškai nepagrįsti.

Analogiškoje nagrinėjamai civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010, kasacinis teismas nurodė, kad neabejotinai yra visuomenės interesas garantuoti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugą, racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą bei gausinimą. Šiuo siekiu grindžiamas specialus teisinis režimas, nustatytas Kuršių nerijos nacionaliniam parkui. Toks nacionalinio parko režimas nustatytas tam, kad būtų: išsaugotas unikalus kraštovaizdis, savita Kuršių nerijos augalija, miškai su sengirės fragmentais, gyvūnija, savitas kultūros paveldas, autentiškos pamario nekilnojamosios kultūros vertybės, etnografinės žvejų sodybos, senosios vilos Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos gyvenvietėse, užpustyti senųjų gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, memorialinės vietos; puoselėjamos būdingos medinės architektūros tradicijos; atkurti sunaikinti ir pažeisti gamtos, kultūros kompleksai ir objektai; vykdomi tyrimai ir stebėjimai, kaupiama informacija gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos srityse; plėtojama pažintinė rekreacija; reguliuojama ūkinė veikla ir urbanizacijos plėtra pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo Schemą (generalinį planą); ribojami statinių formos ir tūriai pagal gamtos ir kultūros vertybių apsaugos reikalavimus; iškelti iš parko teritorijos gamybos objektai, teršiantys aplinką ir nesusiję su parko veikla, jo gyventojų interesais, arba pakeistas jų veiklos pobūdis; propaguojamos Kuršių nerijos gamtos vertybės, materialinės ir dvasinės kultūros paveldas bei apsauga (LR Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 6 punktas). Kasacinis teismas pripažino, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko paskirtis ir tikslai apibrėžia viešąjį interesą ginti šį Lietuvos kraštovaizdžio kompleksą ir savitos etnokultūros paveldą yra viešasis interesas ir turi ypač svarbią visuomeninę reikšmę.

Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad teritorijų planavimą ir statybų procesą Kuršių nerijos nacionaliniame parke reglamentuojančiuose teisės aktuose yra išreikštas viešasis interesas, kad teritorijų planavimas ir statybos būtų vykdomi griežtai laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, kad būtų derinami visų suinteresuotų asmenų interesai ir įgyvendinami Kuršių nerijos nacionalinio parko paskirčiai nustatyti tikslai. Įgyvendinant viešąjį interesą teritorijų planavimo ir statybų procese valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamos valstybės ir savivaldybės institucijos. Kaip kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010, taip ir nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kurioje prokuroras pradeda ginti viešąjį interesą, kurį netinkamai įgyvendino vietos savivaldos ir valstybės institucijos, turėjusios tai padaryti pagal įstatymą. Ginčijamus sprendimus priėmusios institucijos byloje patrauktos atsakovais. Todėl pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007, nagrinėjamoje byloje viešuoju interesu yra ir tai, kad institucijos, nevykdančios joms paskirtų funkcijų visuomenei itin svarbioje ir unikalioje Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, turi būti atsakingos už atsiradusius tokių veiksmų teisinius padarinius.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas Neringos nacionalinio parko teritorijos – Juodkrantės gyvenvietės – planavimo ir užstatymo teisėtumo klausimas. Juodkrantės gyvenvietė buvo ir yra kultūros paveldo vietovė. Jos kultūrinė vertė pasireiškia per istorinę, urbanistinę, architektūrinę prizmę, pvz., saugomas gatvių tinklas, miesto erdvinė kompozicija. Tuo tarpu ginčijamų administracinių aktų pagrindu atsiradę ginčo pastatai savo tūriu ir aukštingumu neatitinka Juodkrantės dalies istorinių statinių, suardo Juodkrantės dalies urbanistinę struktūrą, sumažina kultūros vertybės autentiškumą, kas rodo akivaizdų viešojo intereso pažeidimą.

 

Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) pobūdžio

 

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra ginčo dėl to, kad prokuroro ginčijamu Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 125 patvirtintas žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), detalusis planas neatitiko Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano). Apeliaciniais skundais keliamas klausimas, kokio pobūdžio –  rekomendacinio ar privalomojo – šis teritorijų planavimo dokumentas buvo ginčo akto priėmimo metu. Įvertinęs saugomų teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendiniai privalėjo atitikti Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius. Pirmosios instancijos teismo išvadas kolegija pripažįsta pagrįstomis.

Siekdama išsaugoti vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus ir etnokultūrinį paveldą Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr.1-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ įsteigė Kuršių nerijos nacionalinį parką ir pavedė Vyriausybei patvirtinti šio parko nuostatus, pažymėti jo ribas žemės naudojimo plotuose, parengti žemės skyrimo projektus ir suteikti Kuršių nerijos parkui nuolatiniam naudojimui miškų urėdijų ir valstybinio fondo žemes, kurios įeina į nacionalinio parko ribas, taip pat suteikė Vyriausybei teisę keisti nacionalinių parkų ir rezervatų bei jų apsauginių zonų ribas. Vyriausybė 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 759 (šiuo metu galioja Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimo redakcija) patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatus (toliau - Nuostatai), kurių 1 punkte pabrėžiama, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas vertingiausiam gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksui su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūriniam paveldui išsaugoti, tvarkyti ir tausojamai naudoti. Nuostatų 4 punktas numatė, kad nacionalinio parko teritorija tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, ja remiantis parengtus bei nustatyta tvarka suderintus ir patvirtintus gyvenviečių detaliuosius planus, miškotvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010 yra pažymėjęs, kad bet kokie sprendiniai turi neprieštarauti Nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams.

Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) patvirtinta iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo. Pagal tuo metu galiojusio Teritorinio planavimo laikinųjų nuostatų (patvirtintų Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161) 5.2.2 punktą teritorijų planavimo dokumentams buvo priskirti specialios paskirties teritorijų (žemės, miškų ir vandens ūkio, rekreacinių, saugomų ir kitų) bei infrastruktūros sistemų planai. Priėmus 1995 m. gruodžio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymą (įsigaliojo 1996 m. sausio 1 d.) Kuršių nerijos nacionalinio parko statuso klausimas buvo išspręstas Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“. Pagal šio teisės akto nuostatas valstybinių parkų planavimo schemos, kuriose nustatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentas, kai jis yra patvirtintas iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos ir iki 1997 m. kovo 30 d. įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų valstybės registre. Analogiškoje kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje yra nustatyta, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) yra nustatyta tvarka patvirtinta iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo ir įregistruota Teritorijų planavimo dokumentų registre kaip specialus teritorijų planavimo dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010). Todėl Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė planavimo schemos įregistravimo Teritorijų planavimo dokumentų registre datos yra teisiškai nereikšmingas.

Apeliantai remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią, specialiojo planavimo dokumentai neatstoja bendrojo ir detaliojo planų, kol šių dokumentų sprendiniai nesuderinti su visais atitinkamo lygmens galiojančiais specialiųjų ir detaliųjų planų sprendiniais – jis yra rekomendacinio pobūdžio. Kasacinis teismas išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad rengiant ir tvirtinant Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (generalinį planą) nebuvo galiojančių atitinkamo lygmens specialiųjų ir detaliųjų planų, su kuriais šią schemą reikėtų derinti, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) negali būti laikoma rekomendacinio pobūdžio teritorijų planavimo dokumentu ir yra privalomojo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010)..

Vertinant Kuršių nerijos Planavimo schemos (generalinio plano) teisinę reikšmę, remtis išimtinai teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, kaip tai daro apeliantai, yra neteisinga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas. Pagal 1993 m. lapkričio 9 d. Saugomų teritorijų įstatymo (2000 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) 6 straipsnį, saugomose teritorijose veiklos apribojimai nustatomi nuostatuose ir kituose norminiuose dokumentuose, kuriuos tvirtina Vyriausybė. Pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatus Kuršių nerijos nacionalinio parko schema (generalinis planas) yra pamatinis ir privalomas visiems planavimo dalyviams planavimo dokumentas (4 punktas). Saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo ir Statybų įstatymų nuostatomis, o saugomų teritorijų tvarkymo planai (planavimo schemos) priskirti teritorijų specialiesiems planams (Saugomų teritorijų įstatymo 28 str. 1 d.). Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus Kuršių nerijos nacionalinio parko steigimo tikslus, ypatingą ir unikalią reikšmę, šios teritorijos planavimo dokumento turinį ir jo privalomumą bei vartojamą pavadinimą – generalinis planas, Kuršių nerijos nacionalinio parko schema (generalinis planas) tolygi bendrajam teritorijos planui, kitaip vadinamam Teritorijų planavimo generaliniam planui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010 inter allia rėmėsi Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. išaiškinimais ir konstatavo, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) buvo ir yra galiojantis teisės aktas, privalomas rengiant Kuršių nerijos parko teritorijos planavimo detaliuosius planus, nes nebuvo ir nėra nustatyta tvarka parengtų šios teritorijos kitų specialaus ir detaliųjų planų. Remiantis tokiu išaiškinimu, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog Neringos savivaldybės taryba, rengdama ginčijamą detalųjį planą, privalėjo vadovautis Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu).

Argumentai, kuriais apeliantai siekia paneigti galimybę nagrinėjamoje byloje remtis Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 72-2865 laikytini nepagrįstais. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), nėra negaliojantis, neprieštarauja Konstitucijai, o nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad schemos galiojimas buvo pripažintas visuotinai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatos nevaržo galimybės remtis Konstitucinio Teismo nutarimo, kuris pripažino teisės aktą neprieštaraujančiu Konstitucijai, išvadomis. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų prieštaringumo Konstitucinio Teismo nutarimo analizės aspektu kolegija neįžvelgia. Apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nerealizavo diskrecijos teisės kreiptis Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

 

Dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo; dėl statybų pripažinimo savavališkomis teisinių padarinių (dėl CK 4.103 straipsnio taikymo)

 

Pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ginčijamu Neringos savivaldybės sprendimu patvirtintas sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas neatitinka Kuršių nerijos nacionalinio parko schemos (generalinio plano), apeliantai neginčija. Konstatavus, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) yra privalomojo pobūdžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčijamas saugomos teritorijos planavimo dokumentas prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai (generaliniam planui), nes detaliojo plano sprendiniais pažeistas draudimas marių pusėje esančioje teritorijoje statyti naujus statinius ir reikalavimas nustatytu būdu šią teritoriją apželdinti. Neringos savivaldybės tarybos sprendimą dėl teritorijos detaliojo plano sprendinių teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu dėl imperatyviųjų įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatų pažeidimo. Dėl to ir kiti administraciniai aktai taip pat pagrįstai pripažinti negaliojančiais, o sutartys dėl neteisėtų aktų pagrindu pastatytų statinių perleidimo – niekinėmis (CK 1.138 str. 7 d., 1.80 str., 4.253 str., ABTĮ 89 str. 1 d. 2 p., Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 2 d. 4 p.,  3 d., Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6, 11 p., Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 8 d., Statybos įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2003-12-18 iki 2004-04-28 ir nuo 2004-04-29 iki 2005-03-16) 14 str. 3 d. 2 p., 20 str. 1 d., 3 d. 4 p., 23 str. 9 d.).

Apeliaciniuose skunduose ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl neteisėtų administracinių aktų pagrindu pastatytų statinių nugriovimo.

Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti įgyjama ir statybos proceso metu pastatant naują statinį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ v. VšĮ S. D. ir S. G. sporto centras ir kt., byla Nr. 3K-3-224/1999; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. A. D., Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-340/2007).  Nuosavybės teisę į pastatytą statinį pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą statytojas įgytų tik tada, jeigu laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos. Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu ir statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis, juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Tai patvirtina visuotinai žinoma, kad ex in iuria ius non oritur (iš neteisėtumo teisė neatsiranda). Dėl to statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Civilinės teisės požiūriu neteisėtos (savavališkos) statybos atveju statytojas nuosavybės teise valdo tik statybines medžiagas (CK 4.103 str. 7 d.). Tokį nuosavybės teisės objekto, sukurto nesilaikant teisė aktų reikalavimų, išaiškinimą pateikė analogiškoje byloje kasacinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010).  Dėl to apeliantai nepagrįstai kelia klausimą dėl jų, kaip sąžiningų įgijėjų ir statinių savininkų, teisių pažeidimo, įpareigojus nugriauti neteisėtai pastatytus statinius. Atsakovas UAB „Verslo investicijų projektų centras“ iš neteisėto statytojo atsakovo AB poilsio namų „Ąžuolynas“, o atsakovai fiziniai asmenys iš kito statytojo UAB „Verslo investicijų projektų centras“ negalėjo teisėtai įgyti pastatų, kurie pradėti statyti ir pastatyti neteisėtai, nuosavybės teise, t. y. pastatų perleidimo sandoriais negalėjo būti įteisintas neteisėtų statybų rezultatas. Nagrinėjamoje byloje statybos neteisėtomis pripažintos ne tik dėl viešojo administravimo procedūrų pažeidimo, bet ir imperatyviųjų materialiosios teisės nuostatų pažeidimų pagrindais.

Savavališkos (neteisėtos) statybos samprata yra pateikta Statybos įstatyme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 71 dalies nuostatas, statybos neteisėtomis laikomos taip pat ir tuo atveju, kai jos vykdomos neteisėto statybos leidimo pagrindu. Nagrinėjamoje byloje kartu su kitais administraciniais aktais nustatytas ir Neringos savivaldybės nuolatinės statybos komisijos 2004 m.  balandžio 26 d. išduoto statybos leidimo neteisėtumas, todėl byloje pagrįstai konstatuotas teisinis pagrindas taikyti normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilinius teisinius padarinius.

Neteisėtos statybos civilinių teisinių padariniai reglamentuoti CK 4.103 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią teismas gali: 1) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.); 2) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti. Nuo 2006 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiose Statybos įstatymo 28 straipsnio ir CK 4.103 straipsnio redakcijose įtvirtintos savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – nugriovimas, ir nebėra galimybės įteisinti savavališką statybą pripažįstant teisę gauti statybos leidimą. Pažymėtina, kad CK 4.103 straipsnyje nustatytų neteisėtos statybos teisinių padarinių taikymą lemia ne tik pažeidimo padarymo faktas, bet ir aplinkybės, kurios turi reikšmės taikant atitinkamą sankciją. Kurią iš įstatymo nurodytų sankcijų taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių. Teisiniai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principą. Proporcingumo principas reikalauja surasti ne tik viešojo ir privataus, bet ir privačių interesų pusiausvyrą. Taigi teismas, spręsdamas dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių, turi laikytis ginčo šalių interesų derinimo principo. Bylose, kuriose pareiškiamas ieškinys ginant viešąjį interesą, neteisėtų statybų šalinimo padarinių parinkimas yra specifinis. Tokios nuostatos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010).

Viešojo intereso, susijusio su saugomomis teritorijomis, pažeidimo pašalinimas turėtų būti nukreiptas į šios teritorijos mokslinės, ekologinės, kultūrinės ir kitokios vertės, kuria ši teritorija pasižymi, išsaugojimą ar atkūrimą (Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 32 d.). Nagrinėjamos bylos atveju neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai ir jų statyba pažeidė viešąjį interesą, kuris gali būti apgintas neteisėtos statybos teisinių padarinių pašalinimu, bet ne vien administracinių aktų, kurie lėmė šias statybas, panaikinimu. Remiantis Statybos įstatymo 28 straipsnio ir Civilinio kodekso 4.103 straipsnio nuostatomis, konstatuotina, kad pripažinęs neteisėtu ir panaikinęs statybos leidimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl padarinių šalinimo (dėl pastatų likimo), taip galutinai apgindamas viešąjį interesą. Tokia praktika yra suformuota ir kasacinio teismo ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010).

Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovus AB poilsio namus „Ąžuolynas“ ir UAB „Verslo investicijų projektų centras“ per dvylika mėnesių nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pastatus (CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Statinio nugriovimas – tai pažeistų teisių gynimo priemonė, galima taikant tiek CK 1.138 straipsnio 2 punktą, tiek CK 4.103 straipsnio 3 dalį. Šis įpareigojimas turi tiesioginės įtakos savavališkai (neteisėtai) pastatyto statinio statytojo ir vėlesnių statinių įgijėjų teisėms. Kokiu būdu jas riboti, turi būti nustatoma vadovaujantis pirmiau nurodytais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo statinių statybos teisėtumo ir padarinių taikymo, rėmėsi ne tik įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatomis ir reikalavimais, jų pažeidimu, bet vertino ir tai, ar padaryti pažeidimai yra esminiai, kaip jie pažeidžia viešąjį interesą. Teismas nusprendė taikyti CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą sankciją - įpareigojo statytojus nugriauti statinius, išanalizavęs konkrečias ginčo aplinkybes, reikšmingas sprendžiant, ar taikoma sankcija proporcinga siekiamam tikslui, taip pat tinkamai ištyręs, kodėl ginčo pastatų pastatymas saugomoje Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje yra esminis imperatyviųjų teisės normų pažeidimas. Tokias išvadas teismas iš esmės argumentavo tinkamai. Byloje nustatyta, kad neteisėtomis statybomis esmingai pažeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos režimo principiniai tikslai ir nuostatos. Taip pat įvertintas saugomo gėrio vertingumo, reikšmės, padaryto pažeidimo pobūdžio ir savavališkų statinių nugriovimo, kaip kraštutinės priemonės, santykis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje konstatuotu pažeidimu - neteisėtu detaliuoju planavimu ir jo pagrindu atliktomis statybomis, Kuršių nerijoje sukelta grėsmė šios teritorijos išlikimui ir išsaugojimui būsimoms kartoms. Dėl to laikytina pagrįsta  pirmosios instancijos teismo išvada, kad pažeistas viešasis interesas tinkamai bus apgintas pritaikius  kraštutinę neteisėtų statybų šalinimo priemonę. Proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų aspektu teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamo ginčo atveju pažeistas viešasis interesas nusveria statytojų ir statinius nusipirkusių asmenų interesą įgyti nuosavybės teisę į ginčo pastatus, kurie, kaip minėta, negali būti nuosavybės teisės objektais, nes pastatyti nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų. Statytojai įpareigoti nugriauti neteisėtai pastatytus statinius, o statinius įsigijusiems asmenims, pritaikius negaliojančių sandorių pasekmes – restituciją, grąžinami už nupirktus neteisėtus statinius sumokėti pinigai. Konstatuota, kad  neteisėtos statybos padarinius reglamentuojančios CK 4.103 straipsnio normos nagrinėjamu atveju taikytos pagrįstai. Išdėstytos aplinkybės paneigia apeliantų UAB „Verslo investicijų projektų centras“, D. K. , E. K. , R. G. , V. B. G. , J. S. ir I. S. poziciją dėl CK 4.100 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams, nagrinėjamam atvejui taikymo. Nagrinėjamos bylos atveju neteisėtos statybos objektus įsigiję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, kuris spręstinas ne šioje byloje.

Nagrinėjamos bylos dalyku nebuvo žalos atlyginimas, nes tokie reikalavimai proceso teisės normų nustatyta tvarka byloje nebuvo pareikšti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neanalizavo ir nevertino teisės normų, reglamentuojančių deliktinę civilinę atsakomybę. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Apelianto UAB „Verslo investicijų projektų centras“ prašymas (t. 10, b. l. 28) priteisti iš kaltų asmenų žalos atlyginimą neanalizuojamas, nes juos reikšti apeliacinės instancijos teisme draudžia minėto straipsnio nuostatos.

Tai, kad imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančių aktų pagrindu pastatyti statiniai, kurių įteisinimas yra negalimas, yra įkeisti kredito įstaigoms, nesudaro pagrindo netaikyti kraštutinę neteisėtų statybų šalinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju įkeitimo faktas nelegalizuoja neteisėtų statybų pagrindu sukurtų nekilnojamųjų daiktų. Šiuo atveju įrodę savo teisių pažeidimą bankai gali būti žalos atlyginimo reikalaujančiais subjektais.

 

Dėl pirkimo-pardavimo sandorių negaliojimo  ir restitucijos taikymo pagrįstumo

 

Pirkimo-pardavimo sandorius, kuriais fiziniai asmenys įsigijo ginčo statinius, pirmosios instancijos teismas pripažino niekiniais ir negaliojančiais ab initio CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujančius CK 4.253 straipsnio nuostatoms. Apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė CK 4.253 straipsnyje numatytos normos imperatyvumo, yra nepagrįsti. Civilinio kodekso normos aiškinamos pagal CK 1.9 straipsnyje nurodytus principus. CK 4.253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad registruojamais daiktais yra nekilnojamieji ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Imperatyvų šios normos pobūdį teismas atskleidė, nurodydamas, kad parduodamas nekilnojamasis daiktas turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas. Kolegijos vertinimu, nekilnojamajam daiktui nustatytas reikalavimas būti suformuotam įstatymo nustatyta tvarka yra imperatyvus. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas nuosavybės teisės objektu ir statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis, juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.), o vėlesnis tokio statinio įgijimas negali būti teisėtas. Byloje nustatyta, kad ginčo statiniai sukurti pažeidžiant imperatyvias teisės normas, o panaikinus jų sukūrimo pagrindą – administracinius aktus, nelieka teisėtai sukurto ir įregistruoto nuosavybės teisės  objekto. Statytojo disponavimo teisė tokiu objektu taip pat negali būti teisėta.  Fiziniai asmenys negalėjo teisėtai įgyti pastatų, kurie pradėti statyti ir pastatyti neteisėtai, nuosavybės teise, t. y. pastatų perleidimo sandoriais negalėjo būti įteisintas neteisėtų statybų rezultatas. Todėl neteisėtai sukurtų statinių pirkimo-pardavimo sandoriai pripažinti niekiniais ir negaliojančiais pagrįstai.

Pripažinęs sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujančias imperatyviosioms įstatymo normoms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją, kurią reglamentuoja CK straipsnio 2, 3 dalys. Ginčydami restitucijos taikymo pagrįstumą, apeliantai remiasi sąžiningo įgijėjo institutu. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Todėl pripažinus pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas. Dėl to atmestinas, kaip teisiškai nereikšmingas, atsakovų UAB „Verslo investicijų projektų centras“, D. K. , E. K. , R. G. , V. B. G. , J. S. ir I. S. apeliacinių skundų argumentas dėl CK 4.96 straipsnio pažeidimo, nes ši norma nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikoma ir nėra pažeista. Taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų balanso (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta argumentų dėl sąžiningumo principo taikymo vykdant restituciją. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl fizinių asmenų nesąžiningumo įsigyjant ginčo statinius, nes kaip minėta, vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, netaikomos. Be to, ir prokuroras fizinių asmenų sąžiningumo nekvestionavo. Todėl sprendimo motyvai dėl fizinių asmenų nesąžiningumo šalintini.

Kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui.

Bylinėjimosi išlaidos, tarp jų ir žyminis mokestis, priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies (CPK 93, 96, 98 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas žyminį mokestį paskirstė ir priteisė valstybei iš visų bylą pralaimėjusių atsakovų nepažeisdamas įstatymo. Šiuo aspektu apeliantų argumentai nepripažintini pagrįstais.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Alė Bukavinienė

 

                                                                                                                        Danutė Gasiūnienė

 

            Kazys Kailiūnas