Civilinė byla Nr. e2-19469-1167/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10573-2025-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 2.6.29.1
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Renata Adomaitytė,
sekretoriaujant Viktorijai Beduchai,
dalyvaujant ieškovui E. S., jo atstovui advokatui Pauliui Škėriui,
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autocapital“ atstovui advokato padėjėjui Mantui Virbickui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autocapital“ dėl avanso grąžinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
1. Ieškovas E. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Autocapital“ 25 000 Eur avanso, 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas ieškinyje nurodė šiuos argumentus:
2.1. Ieškovas ir atsakovės vadovo brolis E. I. yra seni pažįstami. 2024 m. rugsėjo–spalio mėn. E. I. nurodė, jog turi labai gerą pasiūlymą įsigyti transporto priemonę iš užsienio, ir 2024 m. spalio 10 d. pateikė ieškovui pasiūlymą įsigyti automobilį Hyundai Santa FA 1.6 PLUG-IN už 39 500 Eur su PVM. Ieškovui ši suma netiko, todėl šalys susitarė dėl automobilio pardavimo už 35 000 Eur su sąlyga, jog avansu bus mokama 25 000 Eur. Ieškovas nusprendė minėtą automobilį įsigyti, tačiau atsakovė paprašė 25 000 Eur avansinio mokėjimo, nurodžiusi, jog neturi lėšų įsigijimui. Ieškovas, pasitikėdamas senu pažįstamu, sutiko mokėti avansą ir dviem bankiniais pavedimais sumokėjo atsakovei iš viso 25 000 Eur dydžio avansą, o likusią pinigų sumą ieškovas sutarė sumokėti atsakovei per 30 dienų nuo automobilio pristatymo ieškovui. Šalys susitarė, kad automobilis bus pristatytas per 4–5 savaites nuo avansinio mokėjimo gavimo dienos. Kadangi ieškovas 2024 m. spalio 11 d. buvo sumokėjęs atsakovei avansą, todėl pagrįstai tikėjosi, kad automobilį atsakovė pristatys ne vėliau kaip 2024 m. gruodžio mėn. Tačiau atsakovė automobilį pristatyti ieškovei vengė, o 2024 m. lapkričio mėnesį ieškovas sužinojo, kad atsakovė minėtą automobilį pardavė tretiesiems asmenims.
2.2. Ieškovas su atsakove buvo pažįstami, todėl sužinojęs, kad atsakovė automobilį pardavė kitiems asmenims, tikėjosi, kad atsakovė geranoriškai grąžins ieškovui sumokėtą avansą. Atsakovė vengdama skolos grąžinimo nurodė, jog neturi lėšų, todėl buvo siūlomos kitos transporto priemonės su papildoma priemoka bei žemės sklypų įkeitimu, tačiau atsakovė nė vieno savo įsipareigojimo neįvykdė. Ieškovas kreipėsi į atsakovę su pretenzija, į kurią atsakovė atsakė iš esmės neigdama šalių susitarimą dėl automobilio pirkimo–pardavimo teigdama, jog tarp šalių niekada nebuvo susiklostę automobilio pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Atsakovė atsakyme į pretenziją neneigė ieškovo sumokėtų pinigų atsakovei fakto, tačiau automobilio pirkimą vertino kaip paskolos teisinius santykius.
2.3. Atsakovė 2024 m. spalio 10 d. pateikė komercinį pasiūlymą ieškovui, kuriame nurodė, kad minėtas pasiūlymas nėra atsakovės įsipareigojimas parduoti automobilį, kadangi pagal pateiktą pasiūlymą nėra įmokėtas avansinis mokėjimas kaip rezervacijos mokestis. Taigi, atsakovė pasiūlyme iš esmės apibrėžė atsakovės įsipareigojimų pradžią – avansinio sumokėjimo atlikimas. Ieškovui bankiniais pavedimais sumokėjus atsakovei 25 000 Eur dydžio avansą, atsakovei atsirado prievolė parduoti automobilį ieškovui už pateiktame pasiūlyme nurodytą kainą, o automobilį pristatyti ieškovui ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio mėn. Šiuo atveju atsakovė vienašališkai nusprendė nevykdyti susitarimo, automobilį pardavė ne ieškovui, o tretiesiems asmenims ir negrąžino ieškovui sumokėto avanso. Šie atsakovės veiksmai leidžia pagrįstai teigti apie jos akivaizdų nesąžiningumą. Tai, kad net po to, kai ieškovas sumokėjo avansą, atsakovė mažiau nei po mėnesio automobilį pardavė tretiesiems asmenims, sudaro pagrįstas prielaidas teigti, kad atsakovė neturėjo tikslo sudaryti automobilio pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu, ir tai sąlygojo ieškovo nuostolių atsiradimą.
2.4. Tarp šalių susiklostė ikisutartiniai teisiniai santykiai. Kvalifikavus ginčo sumą kaip avansą, nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas, šiuo atveju atsakovė, netenka teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais, ir jie turi būti grąžinami arba priteisiami ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas. Atsakovė nesilaikė pareigos ikisutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai, t. y. ji vengė su ieškovu sudaryti pagrindinę sutartį ir taip pažeidė ieškovui sukurtus teisėtus lūkesčius, dėl ko ieškovas patyrė finansinių nuostolių. Nustačius, jog ginčo lėšos (25 000 Eur avansas) pervestos atsakovei, ir atsakovei byloje neįrodžius, kad buvo teisinis pagrindas gauti ginčo lėšas iš ieškovo, konstatuotina, jog ginčo lėšos buvo pervestos atsakovei be jokio teisinio pagrindo. Atsakovė nepateikė ieškovui jokių paaiškinimų ir duomenų apie tai, kad nėra galimybių sudaryti automobilio pirkimo–pardavimo sutarties. Darant prielaidą, kad atsakovė turėjo kliūčių parduoti automobilį, ieškovas apie tai nebuvo informuotas. Be to, atsakovei nebuvo kliūties tą patį automobilį parduoti trečiajam asmeniui. Atsakyme į pretenziją atsakovė nepateikė jokios informacijos, kokius veiksmus atliko siekdama grąžinti ieškovui jo sumokėtą avansą po to, kai atsakovė vienašališkai nusprendė nevykdyti savo įsipareigojimų. Atsakovė jokių pretenzijų ieškovui dėl sumokėto avanso, atsiskaitymo tvarkos taip pat nereiškė. Taigi, atsakovės sąmoningi veiksmai sąlygojo nuostolių ieškovui atsiradimą.
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė atsiliepime nurodė šiuos argumentus:
3.1. Ieškovo nurodomos ginčo faktinės aplinkybės, jog tarp šalių susiklostė automobilio pirkimo– pardavimo teisiniai santykiai, neatitinka tikrovės. Atsakovės veikla – elektromobilių prekyba Baltijos šalyse. Atsakovei vykdant veiklą kartais pritrūkdavo apyvartinių lėšų dėl pirkėjų užsakytų automobilių išpirkimo iš oficialaus pardavėjo, todėl atsakovė skolindavosi apyvartinių lėšų. Ieškovas ir atsakovės direktoriaus pavaduotojas E. I. yra seni pažįstami. Atsakovės direktoriaus pavaduotojas kreipėsi į savo gerą pažįstamą ieškovą su prašymu paskolinti lėšų atsakovės veiklai vykdyti. Šalys žodžiu susitarė, jog ieškovas paskolins atsakovei 25 000 Eur sumą iki 2025 m. vasaros pabaigos. Šalys taip pat susitarė, jog atsakovė kas mėnesį ieškovui mokės 500 Eur palūkanų. Ieškovas paprašė, jog atsakovė kaip laikiną paskolos užtikrinimo priemonę pateiktų kokį nors atsakovės automobilį. Bendrovė pasiūlė Hyundai Santa FA 1.6 PLUG-IN, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), kurią iš atsakovės dar 2024 m. rugsėjo 12 d. buvo užsisakęs tikrasis automobilio pirkėjas ir kuri priklausė atsakovei. Ieškovas su šiuo automobiliu, kaip laikinu garantu, sutiko. 2024 m. spalio 10 d. atsakovė el. paštu pateikė ieškovui komercinį automobilio pasiūlymą (toliau – Pasiūlymas 1), kuriame buvo nurodyta galutinė automobilio kaina – 39 500 Eur su PVM.
3.2. Ieškovas paprašė atsakovę pakoreguoti Pasiūlymą 1 tam, kad jam iš tikrųjų netektų pirkti automobilio ir mokėti likusios automobilio kainos dalies, t. y. 14 500 Eur. Ieškovas nurodė, jog Pasiūlyme 1 automobilio kaina turi sutapti su paskolos suma, kadangi būtent tokia suma bus paskolinta atsakovei, o automobilis bus tik laikinas paskolos garantas. Atsakovė atsiuntė pakoreguotą 2024 m. spalio 10 d. komercinį automobilio pasiūlymą (toliau – Pasiūlymas 2), kuriame buvo nurodyta ieškovo prašoma suma, t. y. jog galutinė automobilio kaina neva yra 25 000 Eur. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad automobilio pasiūlymų pateikimo tikslas buvo gautos paskolos užtikrinimas automobiliu, o ne automobilio pardavimas ieškovui. Akivaizdu, kad joks apdairus, protingas pardavėjas nesumažintų pirkėjui automobilio kainos nuo 39 500 Eur iki 25 000 Eur, t. y. trečdaliu – 14 500 Eur, nesant tam jokių objektyvių pagrindų. Jeigu iš tiesų tarp pirkėjo ir pardavėjo būtų susitarta, kad automobilio kaina yra 35 000 Eur, o avansas – 25 000 Eur, tas ir būtų nurodyta komerciniame pasiūlyme, tačiau to nebuvo nurodyta. Akivaizdu, kad joks apdairus protingas pirkėjas nemokėtų visos sumos už automobilį jo fiziškai net nematęs ir neapžiūrėjęs. Pagal įprastinę praktiką, pirkėjui akceptavus komercinį pasiūlymą yra pasirašoma preliminari pirkimo–pardavimo sutartis, pagal ją yra sumokamas nedidelis avansas, ir, tik faktiškai gavus ir apžiūrėjus automobilį bei pasirašius pirkimo–pardavimo sutartį bei aktus, sumokama likusi suma, kas ir buvo atlikta su tikruoju automobilio pirkėju.
3.3. Ieškovas 2024 m. spalio 11 d. paskolino atsakovui visą sutartą 25 000 Eur sumą, paskolą užtikrinant automobiliu kaip laikina paskolos užtikrinimo priemone. Taigi, ieškovui suteikus paskolą atsakovei, tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Atsakovė, kaip ir buvo susitarta, gavusi paskolą kas mėnesį ieškovui mokėdavo 500 Eur dydžio palūkanas, mokėjimą atlikdama bankiniu pavedimu ar grynais. Atsakovės mėnesiniai 500 Eur palūkanų mokėjimai ieškovui paneigia ieškovo dėstomus argumentus dėl pirkimo–pardavimo santykių ir patvirtinta būtent atsakovės teiginius, jog tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai.
3.4. Jeigu ieškovas pagal Pasiūlymą 2 neva buvo sumokėjęs visą kainą už automobilį, ieškovas neabejotinai turėjo rašyti atsakovei dėl automobilio atsiėmimo. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, jog teiravosi dėl automobilio atsiėmimo, kas tik dar kartą paneigia ieškovo teiginius dėl automobilio įsigijimo. Tuo tarpu net ir tikint ieškovo versija, kad buvo susitarta, jog automobilis parduodamas už 35 000 Eur, ieškovas neabejotinai turėjo teirautis atsakovės dėl likusios 10 000 Eur sumos už automobilį sumokėjimo, tačiau ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, jog teiravosi atsakovės dėl likusios sumos už automobilį sumokėjimo.
3.5. Ieškovas dar iki paskolos suteikimo žinojo, kad automobilis yra užsakytas kito atsakovės pirkėjo, tačiau net ir teoriškai tikint ieškovo teiginiu, jog jam ta aplinkybė tapo žinoma 2024 m. lapkritį, ieškovas tik 2025 m. kovo 12 d. pateikė pretenziją atsakovei, t. y. po 4 mėn. Ieškovas nepaaiškino, ką jis darė visus tuos 4 mėnesius. Akivaizdu, kad bet koks protingas, atidus pirkėjas, sužinojęs, jog automobilis parduotas kitam pirkėjui, pretenziją dėl sumokėtų pinigų grąžinimo pateiktų nedelsiant, o neatgavęs pinigų kreiptųsi į teismą. Taigi, aplinkybė, kad ieškovas pretenziją pateikė tik po 4 mėn. nuo tariamo sužinojimo, jog automobilis parduotas kitam pirkėjui, tik dar kartą paneigia, jog tarp šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.
3.6. Ieškovo 2025 m. kovo 12 d. pretenzijos pateikimą atsakovei sąlygojo visiškai kitos aplinkybės, nei nurodoma ieškinyje. 2025 m. kovo mėn. pradžioje ieškovas kreipėsi į atsakovę, nurodydamas, kad gali paskolinti dar 10 000 Eur. Atsakovė su šiuo pasiūlymu sutiko. Ieškovas ir atsakovės direktoriaus pavaduotojas susitarė, kad ieškovas paskolins atsakovei dar 10 000 Eur, o ieškovo naudai bus įkeistas atsakovės vadovui priklausantis žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškovui buvo siūlomas būtent žemės sklypas, kuris pagal jo rinkos vertę būtų pakankamas visos 35 000 Eur paskolos garantas. Buvo susitarta paskolą ir paskolos užtikrinimo priemonę, t. y. žemės sklypo įkeitimą ieškovo naudai, tvirtinti pas notarą. Notarui buvo pateikta informacija dėl naujos paskolos užtikrinimo priemonės. Šalys susitarė, kad paskolos terminas nesikeičia, ir bus grąžinta vasaros pabaigoje. Akivaizdu, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai.
3.7. Ieškovas neįrodė, kad turėjo ketinimą įsigyti automobilį iš atsakovės, o atsakovė ketino jį parduoti ieškovui. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog tarp šalių buvo sudaryta rašytinė preliminari automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir ar pagrindinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis, todėl ieškovo teiginiai apie tariamus ikisutartinius automobilio pirkimo–pardavimo teisinius santykius, ir reikalavimas dėl 25 000 Eur avanso grąžinimo laikytini neįrodytais. Iš ieškovo pateiktų bankinių pavedimų matyti, jog pavedimus atlikto ne ieškovas, bet kitas asmuo – A. S. Taigi, pagal ieškovo versiją dėl tariamo 25 000 Eur avanso grąžinimo su ieškiniu turėjo kreiptis būtent A. S., kuris ir pervedė atsakovei 25 000 Eur, o ne ieškovas.
4. Ieškovas pateikė dubliką į atsakovo atsiliepimą, kuriame prašo atsiliepimo argumentus atmesti kaip nepagrįstus ir tenkinti ieškinį. Dublike pakartojo ieškinyje nurodytus argumentus, papildomai nurodė šiuos argumentus:
4.1. Atsakovė iš esmės patvirtino, kad iš ieškovo yra gavusi 25 000 Eur, tik prievolę grąžinti minėtus pinigus kildina ne iš susitarimo dėl automobilio pirkimo–pardavimo, bet žodinės paskolos sutarties. Atsakovė iš esmės siekia suklaidinti teismą ir proceso šalis mėgindama įteigti, kad šalis siejo paskoliniai santykiai. Būtent atsakovės direktoriaus pavaduotojas kreipėsi į ieškovą su pasiūlymu įsigyti automobilį už 35 000 Eur, bet su sąlyga, kad ieškovas sumokės 30 000 Eur dydžio avansą. Ieškovas nurodė, kad didžiausia suma, kurią galėtų sumokėti į priekį avansu – 25 000 Eur. Atsakovė su ieškovo siūlymu sutiko ir atsiuntė ieškovui komercinį pasiūlymą, kuriame buvo nurodyta automobilio kaina – 39 500 Eur. Ieškovas, gavęs šį komercinį pasiūlymą, nedelsiant informavo atsakovės direktoriaus pavaduotoją, kad kaina, nurodyta komerciniame pasiūlyme, neatitinka jų sudaryto susitarimo. Tuomet atsakovės direktoriaus pavaduotojas pasakė, kad padarė klaidą, ir atsiuntė naują pataisytą pasiūlymą. Kodėl atsiųstame patikslintame komerciniame pasiūlyme vietoje 35 000 Eur buvo nurodyta 25 000 Eur, ieškovas nesigilino, nes pasitikėjo atsakovės direktoriaus pavaduotoju, jie buvo seni pažįstami. Ieškovas gavęs komercinį pasiūlymą pagalvojo, kad 25 000 Eur suma nurodyta dėl to, kad ieškovo pavedimas atsakovei yra 25 000 Eur, ir todėl minėta suma buvo užfiksuota. Ieškovui nebuvo žinomos tokio sandorio sudarymo ypatumai tais atvejais, kai mokamas avansas.
4.2. Po mėnesio automobilis ieškovui nebuvo pristatytas, todėl atsakovės direktoriaus pavaduotojas, mėgindamas nuraminti ieškovą, pasiūlė sumokėti 1 000 Eur, ši suma turėjo būti kaip kompensacija ieškovui už vėluojamą jam pristatyti automobilį. Atsakovės direktoriaus pavaduotojas nurodė, kad padarys 500 Eur dydžio pavedimą, ir paprašė palaukti dar, tačiau vengė nurodyti tikslią datą. Dar po mėnesio atsakovės direktoriaus pavaduotojas informavo, kad įvyko nesklandumų, ir automobilio pristatyti negalės, todėl ieškovui pasiūlė dvi savo parkavimo vietas kaip užtikrinimą, kurios turėjo kompensuoti ieškovo sumokėtus pinigus. Ieškovas tokio pasiūlymo atsisakė, nes minėtos parkavimo vietos kainuoja mažiau, nei ieškovas sumokėjo už automobilio įsigijimą. Tuomet ieškovo buvo paprašyta palaukti dar porą savaičių, tačiau po poros savaičių, užuot grąžinusi pinigus ar perdavusi automobilį, atsakovė ieškovui pasiūlė žemės sklypą (kaip užtikrinimą), nurodydama, kad minėto žemės sklypo vertė neva didesnė nei automobilio. Taip pat paprašė, kad ieškovas sumokėtų 10 000 Eur, kaip ir buvo tartasi iš pradžių. Ieškovas, nematydamas geresnės išeities, sutiko su tokiu siūlymu ir paprašė pateikti žemės sklypo dokumentus, kadangi suprato, jog sumų grąžinimą arba automobilio pardavimą būtina užtikrinti. Tačiau atsakovė žemės sklypo dokumentų siųsti neskubėjo. Ieškovas, nesulaukęs žemės sklypo dokumentų, 2025 m. kovo 7 d. paprašė grąžinti 25 500 Eur, kuriuos atsakovės direktoriaus pavaduotojas buvo pažadėjęs ieškovui. Kitą dieną ieškovas gavo žemės sklypo nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą, iš kurio buvo matyti, jog žemės sklypo, kurio savininkas yra atsakovės vadovas, vertė yra 27 400 Eur.
4.3. Atsakovė nurodydama, kad neva šalis siejo paskolos prievoliniai santykiai, vėliau pati sau prieštaraudama nurodo, jog neva ieškinys pareikštas ne to asmens, nes minėtus pinigus, t. y. 25 000 Eur, bankiniu pavedimu atsakovė gavo ne iš ieškovo, bet iš kito asmens. Tai, kad pinigai buvo pervesti iš kito asmens banko sąskaitos, nesudaro pagrindo atsakovei išvengti atsakomybės. Šiuo atveju atsakovė, būdama nesąžininga, susimaišė tarp aplinkybių, kurias nesąžiningai nurodo. Atsakovės teiginius apie neva susiklosčiusius paskolos prievolinius santykius paneigia ir tai, kad ieškovo sumokėtas avansas atsakovei atliko mokėjimo funkciją pagal atsakovės pateiktą komercinį pasiūlymą.
4.4. Byloje nėra ginčo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinės paskolos sutarties, o mokėjimo paskirtyje aiškiai ieškovo nurodyta: „už automobilį Hyunday Santa Fe 2021 m. Vin (duomenys neskelbtini)“. Taigi, akivaizdu, kad jokie paskolos prievoliniai santykiai šalių nesiejo, o būtent atsakovės veiksmai, t. y. atsisakymas parduoti ieškovui automobilį, lėmė nuostolių ieškovui atsiradimą, o atsakovei kilo pareiga juos atlyginti. Nustačius, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jos kaltė preziumuojama. Atsakovės teiginiai, kuriais siekiama paneigti savo neteisėtą veikimą, yra deklaratyvūs ir niekaip nepaneigiantys jos kaltės prezumpcijos. Atsakovė nepateikė nei konkrečių atsikirtimų, nei įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad ieškinys nepagrįstas. Atsakovė tiek iki šios bylos teisme pradėjimo, tiek bylos nagrinėjimo metu tiesiog siekia išvengti prievolės ieškovui visais įmanomais būdais.
5. Atsakovė pateikė tripliką, kuriame prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Triplike pakartojo atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus, papildomai nurodė šiuos argumentus:
5.1. Ieškovas prieštarauja pats sau, kadangi ieškinyje buvo nurodyta, jog atsakovės direktoriaus pavaduotojas pateikė pasiūlymą įsigyti automobilį už 39 500 Eur su PVM. Ieškovas ieškinyje apie 35 000 Eur pasiūlymą nebuvo užsiminęs. Akivaizdu, kad jeigu šalys iš tiesų būtų sutariusios, jog automobilis neva parduodamas už 35 000 Eur, būtent tokia suma ir būtų nurodyta automobilio komerciniame pasiūlyme, tačiau tokio komercinio pasiūlymo atsakovė ieškovui neteikė. Ieškovas dublike teigia, kad neva dar iki Pasiūlymo 1 gavimo tarp šalių buvo susitarta, jog automobilis bus parduodamas už 35 000 Eur, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių tokius teiginius, todėl jie laikytini neįrodytais.
5.2. Ieškovas, gavęs Pasiūlymą 1, atsakovei jau po 23 min. el. paštu atrašė, jog jo netenkina automobilio kaina. Taigi, ieškovas neabejotinai gilinosi į atsakovės pateiktą Pasiūlymą 1. Ieškovas, gavęs pakoreguotą Pasiūlymą 2, kuriame nurodyta galutinė automobilio kaina yra 25 000 Eur, jokio klausimo dėl neva netiksliai nurodytos automobilio kainos neuždavė. Akivaizdu, kad tokie ieškovo kaip tariamo automobilio pirkėjo veiksmai yra mažų mažiausiai keisti ir paneigia faktą, jog ieškovas iš tiesų ketino pirkti automobilį iš atsakovės. Pasiūlyme 1 buvo nurodyta automobilio kaina su PVM ir be PVM, tuo tarpu Pasiūlyme 2 yra tik viena kaina, nenurodant, ar tai yra kaina su PVM ar be PVM. Akivaizdu, kad tokia suma, t. y. 25 000 Eur (nenurodant su PVM ar be PVM), Pasiūlyme 2 buvo įrašyta sąmoningai, kadangi ieškovas jokio automobilio iš atsakovės nepirko, o tik skolino atsakovei 25 000 Eur sumą. Atsakovės direktoriaus pavaduotojas 2024 m. spalio 9 d. kreipėsi į ieškovą dėl 30 000 Eur / 25 000 Eur paskolos suteikimo, o ieškovas 2024 m. spalio 10 d. patvirtino, kad paskolins, ir jau tą pačią dieną ieškovo tėvas A. S. pervedė atsakovei 10 000 Eur, o kitą dieną – dar 15 000 Eur.
5.3. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovės direktoriaus pavaduotojas informavo ieškovą, jog automobilio pristatyti negalės, ir todėl siūlė 1 000 Eur kompensaciją. Tokie teiginiai laikytini neįrodytais. Ieškovas dublike iš esmės pats pripažino faktą, kad atsakovė pasiūlė ieškovui sumokėtų pinigų, t. y. 25 000 Eur, užtikrinimo priemonę, dvi parkavimo vietas, tačiau ieškovas šio užtikrinimo atsisakė tik dėl to, jog jų vertė buvo mažesnė nei pervestų pinigų. Ieškovas dublike nurodo, kad nematydamas geresnės išeities sutiko su atsakovės pasiūlymu dėl žemės sklypo įkeitimo sumų grąžinimui užtikrinti. Taigi, pats ieškovas pripažino faktą, kad sutiko su atsakovės pasiūlymu paskolinti atsakovei dar 10 000 Eur, užtikrinant jau pervestų 25 000 Eur ir naujos 10 000 Eur paskolos grąžinimą žemės sklypo įkeitimu. Akivaizdu, kad joks vidutiniškai apdairus, rūpestingas asmuo neskolintų asmeniui 10 000 Eur, kuris jam negrąžina 25 000 Eur avanso už tariamai sumokėtą ir nepristatytą automobilį. Akivaizdu, kad tarp šalių nuo pat 2024 m. spalio 9–10 d. buvo susiklostę paskoliniai, o ne automobilio pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Jeigu ieškovas iš atsakovės iš tikrųjų būtų pirkęs automobilį ir už jį būtų sumokėjęs 25 000 Eur avansą, ieškovas iš atsakovės neabejotinai reikalautų sumokėto avanso grąžinimo natūra, t. y. turtu (pvz., parkavimo vietomis / žemės sklypu), o ne reikalautų tik užtikrinimo priemonės iki 2025 m. vasaros pabaigos.
5.4. Ieškovas dublike nurodo, kad atsakovės direktoriaus pavaduotojas vengė įforminti žemės sklypo užtikrinimą ieškovo naudai. Atsakovė su tokiais ieškovo teiginiais nesutinka. Atsakovė 2025 m. kovo 6 d. nurodė ieškovui, kad, kaip susitarta, ieškovas suteiks dar 10 000 Eur paskolą, o sena ir nauja paskola, iš viso 35 000 Eur, bus užtikrinta žemės sklypu, kuris bus įkeičiamas ieškovo naudai. Atsakovė nurodė, kad 2025 m. kovo 7 d. pradės rengti dokumentus. 2025 m. kovo 7 d., t. y. penktadienį, ieškovui paklausus atsakovės, ar jau užregistruota pas notarą, atsakovė atsakė, kad dar nespėjo, kadangi šiuo metu skrenda į Vokietiją atsiimti automobilio. Ieškovas 2025 m. kovo 9 d., t. y. sekmadienį, pareikalavo suteiktos paskolos ir palūkanų, iš viso 25 500 Eur, grąžinimo. Atsakovė parašė, kad tik šeštadienį grįžo į Lietuvą ir pirmadienį, t. y. 2025 m. kovo 10 d., viską perduos notarui, kas ir buvo padaryta. Notaras 2024 m. kovo 14 d. informavo, kokios informacijos reikia sandoriui, tačiau ieškovas komunikacijoje nebedalyvavo. Akivaizdu, kad ieškovo keliami reikalavimai dėl paskolos ir užtikrinimo priemonės sandorio sudarymo buvo objektyviai neįgyvendinami. Taigi, ne atsakovė, o būtent ieškovas ieškojo būdų, kaip sukelti konfliktą ir nutraukti šalių susitarimą dėl paskolos suteikimo iki vasaros pabaigos.
6. Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei reikalavimus.
7. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Bylos faktinės aplinkybės
8. Byloje nustatyta, kad ieškovas (ieškovo tėvas) 2024 m. spalio 10 d. mokėjimo nurodymu Nr. 44 pervedė atsakovei UAB „Autocapital“ 10 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „už automobilį Hyundai Santa Fe 2021m Vin (duomenys neskelbtini)“, o 2024 m. spalio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 45 pervedė atsakovei dar 15 000 Eur, nurodydamas tą pačią mokėjimo paskirtį (el. b. l. 25–26).
9. Ieškovas byloje argumentavo, kad tarp šalių susiklostė ikisutartiniai automobilio pirkimo–pardavimo santykiai: 2024 metų rugsėjo–spalio mėn. atsakovės vadovo brolis E. I., kuris yra senas ieškovo pažįstamas, nurodė, jog turi labai gerą pasiūlymą įsigyti transporto priemonę iš užsienio, ir 2024 m. spalio 10 d. pateikė ieškovui pasiūlymą įsigyti automobilį Hyundai Santa FA 1.6 PLUG-IN (toliau – Automobilis) už 39 500 Eur su PVM (el. b. l. 9–16); ieškovui ši suma netiko, todėl atsakovė ir ieškovas susitarė dėl Automobilio pardavimo už 35 000 Eur su sąlyga, kad avansu bus mokama 25 000 Eur; ieškovas atliko atsakovei 25 000 Eur avansinį mokėjimą, tačiau atsakovė sutartu terminu automobilio ieškovui nepristatė, todėl turi pareigą grąžinti ieškovui jo sumokėtą avansą.
10. Atsakovė byloje laikėsi pozicijos, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai: ieškovas ir atsakovės direktoriaus pavaduotojas E. I. žodžiu susitarė, jog ieškovas paskolins atsakovei 25 000 Eur sumą (toliau – ir Paskola) iki 2025 m. vasaros pabaigos, o atsakovė ieškovo prašymu kaip laikiną Paskolos užtikrinimo priemonę pateiks Automobilį.
Dėl teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimo
11. Atsakovė, kaip atsikirtimų į ieškinį pagrindą nurodydama aplinkybę dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo, turėjo procesinę naštą tai įrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).
12. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.870 straipsnio 1 dalis).
13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).
14. Kasacinio teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Pavyzdžiui, įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).
15. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovei atsikertant, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, atsakovės įrodinėjimo dalyką sudarė faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą: ar pinigai ieškovo buvo perduoti atsakovei kaip paskola ir ar atsakovė įsipareigojo gautus pinigus ieškovui grąžinti.
16. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodinėjimo esant ginčui dėl paskolos sutarties sudarymo, nurodyta: pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).
17. Plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).
18. Nagrinėjamu atveju atsakovė paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimą įrodinėjo šalių susirašinėjimu, pabrėždama ieškovo elgesio nelogiškumą ir kai kurių jo pozicijos aspektų prieštaringumą, taip pat liudytojo E. I. parodymais.
19. Pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, kad, pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. Atsakovė byloje teigė, kad ieškovas – fizinis asmuo – paskolino atsakovei 25 000 Eur, todėl pagal įstatyminį reguliavimą tokia paskolos sutartis turėjo būti paprastos rašytinės formos. Įrodymų, kad tarp šalių buvo sudarytas rašytinis paskolos susitarimas ar bent jau egzistavo kitas skolos dokumentas, atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis), nors duodamas parodymus teismo posėdžio metu liudytojas E. I. parodė, jog atsakovės veikloje ne kartą buvo sudaromos rašytinės paskolos sutartys, t. y. tai yra įprasta paskolos sutarčių sudarymo forma. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos rašytinės paskolos sutarties formos nesilaikymas nors ir nesąlygoja paties sandorio negaliojimo, tačiau tokios sutarties sudarymo įrodinėjimas yra ribojamas. Tokiu atveju tuo suinteresuota šalis skolos sutarties sudarymo, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti.
20. Antra, teismas pripažįsta, kad, įvertinus abiejų šalių paaiškinimus, į bylą pateiktą šalių susirašinėjimą, kitus rašytinius įrodymus, galima įžvelgti ieškovo byloje palaikomos pozicijos prieštaringumą ir (ar) neatitikimą įprastiems sąžiningo ir protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio standartams bei logikos dėsniams. Ieškovas ieškinyje tvirtino, kad E. I. nurodė, jog turi labai gerą pasiūlymą įsigyti transporto priemonę iš užsienio, ir 2024 m. spalio 10 d. pateikė pasiūlymą ieškovui E. S. įsigyti automobilį Hyundai Santa FA 1.6 PLUG-IN už 39 500 Eur su PVM. Ieškovui ši suma netiko, todėl atsakovė ir ieškovas susitarė dėl Automobilio pardavimo už 35 000 Eur su sąlyga, jog avansu bus mokama 25 000 Eur. Tačiau, kaip atkreipė dėmesį atsakovė, atsakovės pateiktame antrame pasiūlyme, kuris ieškovui tiko, nurodyta galutinė automobilio kaina yra 25 000 Eur, be to, nenurodant su PVM ar be PVM (el. b. l. 17). Atsakovė pažymi, kad joks apdairus, protingas pardavėjas nesumažintų pirkėjui automobilio kainos nuo 39 500 Eur iki 25 000 Eur, t. y. trečdaliu, nesant tam jokių objektyvių pagrindų. Tuo tarpu joks apdairus protingas pirkėjas nemokėtų visos sumos už automobilį jo fiziškai net nematęs ir neapžiūrėjęs. Pagal įprastinę praktiką pirkėjui akceptavus komercinį pasiūlymą yra pasirašoma preliminari pirkimo–pardavimo sutartis ir pagal ją yra sumokamas nedidelis avansas, ir, tik faktiškai gavus ir apžiūrėjus automobilį bei pasirašius pirkimo–pardavimo sutartį bei aktus, sumokama likusi suma. Be to, ieškovas nurodė, kad 2024 m. lapkričio mėn. sužinojo, jog Automobilis parduotas kitam pirkėjui, o oficialią pretenziją atsakovei pateikė tik 2025 m. kovo 12 d., t. y. po 4 mėn. Atsakovė teisingai pažymi, kad joks protingas, atidus pirkėjas, sužinojęs, jog Automobilis parduotas kitam pirkėjui, pretenziją dėl sumokėtų pinigų grąžinimo pateiktų nedelsiant, o neatgavęs pinigų kreiptųsi į teismą. Tiesa, teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad iki oficialios pretenzijos pateikimo ne kartą žodžiu bandė spręsti šį klausimą su atsakovės atstovais, kas neatmestina, įvertinus ieškovo ir atsakovės atstovų (liudytojo) santykių neformalų ir ilgalaikį pobūdį. Galiausiai, neįprastai atrodo ieškovo bandymas / sutikimas spręsti klausimą dėl avanso už neparduotą automobilį grąžinimo ieškovui ir atsakovei tariantis dėl naujos 10 000 Eur paskolos suteikimo ir jos užtikrinimo žemės sklypu, apie ką galima spręsti iš ieškovo ir atsakovės atstovo (liudytojo) susirašinėjimo 2025 m. kovo mėn. (el. b. 97–100). Kita vertus, nepaneigti ir ieškovo motyvai, kad jis taip bandė atgauti jau sumokėtus pinigus, gaudamas atsakovės prievolės užtikrinimo priemonę.
21. Taigi nors ieškovo elgesyje, kaip minėta, galima įžvelgti tam tikrų prieštaravimų ir (ar) nelogiškumo, tačiau lygiai taip pat sunkiai paaiškinamas yra atsakovės, kuri, pagal liudytojo parodymus, yra respektabili įmonė, sumokanti valstybei daug mokesčių, pasirinktas verslo modelis skolintis pinigus iš fizinių asmenų remiantis žodiniais susitarimais ir (ar) susirašinėjimu sms žinutėmis ir pan., nes to pageidavo ieškovas. Atsakovė įrodinėja, kad šalys buvo sutarusios dėl pinigų skolinimo, ką, anot atsakovės, pagrindžia ieškovo ir atsakovės atstovo 2024 m. spalio 9–10 d. susirašinėjimas (el. b. 90–91). Ieškovas, duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, pripažino, kad šalys iš tiesų iš pradžių tarėsi dėl paskolos suteikimo, tačiau ieškovas atsisakė skolinti. Nors atsakovė, be kita ko, interpretuodama tolesnį šalių elgesį, laikosi pozicijos, kad šalys vis dėlto sudarė paskolos sutartį, tačiau pati atsakovė prideda 2024 m. spalio 10 d. el. laiškus ieškovui, kuriuose aiškiais žodžiais rašo apie komercinio pasiūlymo pirkti automobilį pateikimą ir avansinio mokėjimo už automobilį sumokėjimą (el. b. l. 54, 107, 109), o ieškovas, kaip minėta, atlikdamas mokėjimus atsakovei, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo jų paskirtį: „už automobilį Hyundai Santa Fe 2021m Vin (duomenys neskelbtini)“. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, kad ieškovui, atlikusiam minėtus mokėjimus, jau tuo metu buvo žinoma, jog automobilis buvo užsakytas kito atsakovės pirkėjo (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad paskolos sutarties sudarymą pagrindžia šalių susitarimas dėl palūkanų pagal paskolos sutartį mokėjimo, nes ir pastarojo susitarimo (kaip sudėtinės paskolos sutarties dalies) atsakovė tinkamai nepagrindė (CPK 12, 178 straipsnis). Nors atsakovė teigė, kad šalys buvo sutarusios dėl kasmėnesinių 500 Eur palūkanų mokėjimo, tačiau byloje yra duomenų tik apie du: 2024 m. lapkričio mėn. ir 2025 m. kovo mėn., mokėjimus ieškovui po 500 Eur (el. b. 108, 110). Įrodymų apie palūkanų mokėjimą kitais mėnesiais grynais pinigais atsakovė nepateikė, o ieškovas šią aplinkybę neigė (CPK 12, 178 straipsnis). Ieškovas tuo tarpu laikėsi pozicijos, kad atsakovės atstovas E. I. pasiūlė ieškovui minėtus 1 000 Eur kaip kompensaciją, mėgindamas nuraminti ieškovą. Galiausiai atsakovė paskolos sutarties sudarymo faktą įrodinėja bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovo ieškovui 2025 m. rugsėjo 9 d. išsiųstu el. laišku, kuriame rašo apie siekį viską išspręsti, grąžinti paskolą ir prašymą nurodyti banko sąskaitą, į kurią atsakovė galėtų atlikti mokėjimus, į kurį ieškovas atsako išsiųsdamas savo banko sąskaitos numerį (el. b. l. 168). Priešingai nei nurodo atsakovė, tokio pobūdžio susirašinėjimas savaime nepatvirtina, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, nes jame nėra jokių ieškovo pripažintų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Priešingai, pateiktą el. laišką teismas vertina kaip dirbtinį ir ne itin sąžiningą atsakovės bandymą sukurti sau palankų įrodymą, nes, kaip paaiškėjo teismo posėdžio metu, nors minėtame laiške atsakovės atstovas rašo apie norą viską išspręsti, žodžio laikymąsi ir siekį grąžinti pinigus (paskolą), atsakovė, gavusi ieškovo banko sąskaitos numerį, jokių mokėjimų ieškovui taip ir neatliko (CK 1.5 straipsnis).
22. Apibendrindamas teismas daro išvadą, kad nors byloje yra požymių, jog kiekviena iš šalių turėjo skirtingų tikslų tarpusavio turtiniuose santykiuose ir vengė vienareikšmiškai juos įforminti, dėl ko dabar atsirado prielaidų juos skirtingai aiškinti, tačiau byloje nustatyta, kad oficialus šalių susirašinėjimas vyko dėl automobilio pirkimo, ieškovo ginčo mokėjimai atlikti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodant, jog tai yra mokėjimai už konkretų automobilį, todėl, kaip teisingai nurodo ieškovas, lėšas kvalifikavus kaip avansą, šalims nesudarius automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo jas turėti ir jos turi būti grąžinamos pirkėjui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste teismas papildomai atkreipia dėmesį, kad, net kvalifikavus šalių teisinius santykius kaip paskolos, ko atsakovė nagrinėjamu atveju vienareikšmiškai nepagrindė, tai nebūtų pagrindas ieškinį atmesti. Procesiniuose dokumentuose atsakovė nurodo, kad šalys sutarė, jog paskola turės būti grąžinta šių metų vasaros pabaigoje, taigi atsakovės deklaruojamas paskolos grąžinimo terminas jau yra suėjęs, ir atsakovė bet kuriuo atveju turi pareigą grąžinti ieškovui ginčo sumą. Kita vertus, atsakovės nurodomas terminas (iki 2025 m. vasaros pabaigos) figūruoja šalių 2025 m. kovo mėn. susirašinėjime dėl naujo susitarimo sudarymo, kurio šalys taip ir nepasiekė (el. b. l. 99–100). Taigi atsakovė net neįrodė, kad šalys buvo sutarusios dėl paskolos grąžinimo iki 2025 m. vasaros pabaigos. CK 6.873 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita. Ieškovas kreipėsi į atsakovę su oficialia pretenzija dėl pinigų (avanso) grąžinimo 2025 m. kovo 12 d. (el. b. l. 27–30), o su ieškiniu kreipėsi į teismą 2025 m. balandžio 14 d., t. y. suėjus trisdešimt dienų terminui nuo pareikalavimo. Todėl, atsakovei neįrodžius kitokio galimos paskolos grąžinimo termino (laikant, kad šalys, kaip teigia atsakovė, buvo sudariusios paskolos sutartį), laikytina, kad ieškovas jau kreipimosi į teismą metu turėjo galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę atsakovei.
23. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas papildomai atkreipia dėmesį, kad pagal įstatymą civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai <...> (CK 1.137 straipsnio 2–4 dalys).
24. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovė gavo iš ieškovo ginčo sumą, taip pat atsakovė turi galiojančią ir vykdytiną prievolę grąžinti ieškovui minėtus pinigus, nes net atsakovės deklaruojamas paskolos grąžinimo terminas jau yra pasibaigęs. Nepaisant to, atsakovė ne tik neatliko jokių mokėjimų ieškovui, tačiau ir prašo ieškinį atmesti, tuo, teismo vertinimu, piktnaudžiaudama savo teise, kas pagal įstatymą yra pagrindas teismui atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).
25. Bylos nagrinėjimo metu nei teismui, nei šalims nekilo jokių abejonių, kad byloje nagrinėjami santykiai siejo ieškovą ir atsakovę, todėl atsakovės argumentas, jog ieškinį pareiškė netinkamas ieškovas, nes ginčo mokėjimus atliko kitas asmuo (ieškovo tėvas), atmetamas kaip formalus.
26. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
27. Ieškovo prašymu ieškovui iš atsakovės priteisiama 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
28. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
29. Ieškovas byloje patyrė 2 178,35 Eur bylinėjimosi išlaidų: 563 Eur žyminio mokesčio ir 1 615,35 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl pripažintina pagrįsta. Ieškinį tenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovės iš viso priteisiama 2 178,35 Eur bylinėjimosi išlaidų.
30. Šioje byloje procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeistu 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (8 Eur), todėl procesinių dokumentų įteikimo išlaidos nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui E. S. (E. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autocapital“, juridinio asmens kodas 302512899, 25 000 Eur (dvidešimt penkis tūkstančius eurų) avanso, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (25 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. balandžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 178,35 Eur (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus, 35 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu, skundą paduodant Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Renata Adomaitytė