Baudžiamoji byla Nr. 1A-213-737/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15811-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.1; 1.1.4.5.1; 1.1.4.6; 1.1.7.2.5;

1.2.28.5.2; 2.1.15.1.2; 2.1.15.7;

2.4.6.4.1. 2.4.6.4.2. 2.4.6.4.4. 2.4.7

(S)

 

 

 

Kauno apygardos teismas

 

n U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. gegužės 24 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės ir Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Ievai Juzvikienei,

dalyvaujant prokurorams N. U., R. G. ir G. V.,

nuteistajam M. S., jo gynėjui advokatui D. S.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. gynėjo advokato D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. sausio 10 d. nuosprendžio (toliau – nuosprendis), kuriuo:

M. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta visa neatlikta bausmė, paskirta Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 metai 8 mėnesiai 21 diena laisvės atėmimo. 2023 m. sausio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi ištaisytas rašymo apsirikimas ir nurodyta, kad galutinė paskirta bausmė M. S. yra 3 metai 7 mėnesiai 19 dienų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką nuspręsta įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2020 m. balandžio 23 d. iki 2020 m. liepos 23 d.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki bausmės vykdymo pradžios nuspręsta palikti nepakeistas, o pradėjus bausmės vykdymą, kardomųjų priemonių netaikyti.

Priteista iš nuteistojo M. S. nukentėjusiajam T. Ž. 7 923,87 Eur civilinio ieškinio tenkinimui ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo ir 750,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                                            Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

 

1.       Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 10 d. nuosprendžiu M. S. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. G., panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą savavaldžiavo nukentėjusiojo T. Ž. atžvilgiu, o būtent: 2020 m. balandžio 23 d. apie 21.30 val. ūkiniame pastate – malkinėje, esančioje  (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. G., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tariamos apie 150 eurų (500 litų) skolos susigrąžinimą iš nukentėjusiojo T. Ž. savo naudai, bendrininkui A. G. panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, t. y. siekiant įbauginti nukentėjusįjį, atsinešus šaunamąjį ginklą, kurį nukreipus nukentėjusiajam T. Ž. į kojas ir grasinant peršauti, po ko vieną kartą iššovus nukentėjusiajam T. Ž. į dešinę koją, padarant jam šautinę žaizdą dešinėje pėdoje su I-II padikaulių lūžiu, kuris atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, ne mažiau kaip vieną kartą šio šaunamojo ginklo rankena sudavus nukentėjusiajam T. Ž. į nugaros sritį, vieną kartą spyrus jam į veido sritį, kur padarant nukentėjusiajam T. Ž. kraujosruvą viršutinėje lūpoje, išmušant viršutinio kairės pusės I dantį, padarant nubrozdinimus kelių srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikimą, po ko M. S. naudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį T. Ž., grasino jį nužudyti, sakydamas, kad „į Nerį, o ne į ligoninę“, kad „užversti jį reikia“, ir bendrininkui A. G., tęsiant nusikalstamus veiksmus, grasinant nukentėjusiajam T. Ž. kirviu nukapoti kojas, bauginant sakant, kad „užvers jį ir šeimą“, taip, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. G., panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, padarė nukentėjusiojo T. Ž. teisėms didelę žalą.

 

II.                                            Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

 

2.       Apeliaciniame skunde nuteistojo M. S. gynėjas advokatas D. S. prašo:

2.1.                      Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. S. išteisinti, nustačius, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos.

2.2.                      Jeigu bus nustatyta, kad M. S. yra kaltas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, tokiu atveju skundžiamą nuosprendį pakeisti: už nuteistajam inkriminuotą nusikaltimą skirti arešto bausmę, kurią subendrinti su 2020 m. gruodžio 3 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme.

3.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1.                      neaišku, kodėl už nusikaltimo padarymą nuteistas M. S., kai iš kaltinimo matyti, kad visus nusikalstamus veiksmus atliko ne nuteistasis, o A. G.. Kaltinime nurodyti M. S. grasinimai T. Ž. neįrodyti, be to, pagal kaltinimą jie išsakyti po to, kai nukentėjusysis jau buvo sužalotas A. G., kai sugėrovai nukentėjusiajam bandė teikti medicininę pagalbą.

3.2.                      Skundžiamame nuosprendyje inkriminuotas kaltinimas nuteistajam M. S. nepagrįstai grindžiamas nukentėjusiojo, liudytojo G. A. ir A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes jie buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Skunde nurodoma, kad minėtų asmenų parodymai nepatvirtina kaltinimo, o priešingai – jį paneigia. Pagal jų parodymus, nebuvo jokio susitarimo daryti nusikaltimą prieš nukentėjusįjį ir M. S. neatliko nukentėjusiojo atžvilgiu nusikalstamų veiksmų.

3.3.                      Liudytojo M. Š. parodymai ne tik, kad nepatvirtina kaltinimo, bet sudaro pagrindą abejoti paties nukentėjusiojo parodymais, nes pasak šio liudytojo, nukentėjusysis jam ligoninėje pasakė, kad jam peršovė koją M. S., todėl darytina išvada, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio buvo piktas ant M. S. ir tik todėl, kad būtent M. S. namuose pastarojo pažįstamas asmuo A. G. nukentėjusiajam peršovė koją ir jį sumušė.

3.4.                      Vertinant visas abejones ir neaiškumus traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, darytina išvada, kad M. S. pareikštas kaltinimas yra neįrodytas.

3.5.                      Kauno apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. S. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje nepriskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal inkriminuotą kaltinimą M. S. vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo akivaizdžiai antraeilis. Be to, nuo nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo praėjo labai daug laiko ir šioje baudžiamojoje byloje procesas truko akivaizdžiai per ilgai.

3.6.                      Nors nuteistasis M. S. praeityje buvo teistas, tačiau paskutiniais metais jo gyvenimas pasikeitė į išimtinai teigiamą pusę. Nuteistasis dirbo pagal patentą, 2019 m. rugsėjo 7 d. sudarė oficialią santuoką, 2020 m. sausio 29 d. susilaukė dukros, kurią augino kartu su sutuoktine, išlaikė šeimą. M. S. turėtų būti paskirta arešto bausmė, kuri turėtų būti bendrinta su M. S. ankstesniu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme.

3.7.                      Gynėjo nuomone, Kauno apylinkės teismas paviršutiniškai ir neatsakingai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą. Nuosprendyje taip pat yra daugybė rašybos, stiliaus klaidų bei neaiškumų, taip pat nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai parašytas nuteistojo M. S. asmens kodas. Be to, nuosprendyje nėra nurodyta, kodėl teismas visiškai sudėjo subendrintas bausmes.

4.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

5.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

 

III.                                            Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

 

Nuteistojo M. S. gynėjo advokato D. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo M. S. gynėjas advokatas D. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl M. S. kaltės padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Mano, kad skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, o jeigu M. S. būtų pripažintas kaltu, jam turi būti skirta švelnesnė bausmė.

7.       BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-699/2016).

8.       Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad konstituciniai imperatyvai, jog kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Ir teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad nuosprendyje teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, išdėstant jų vertinimo motyvus. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Būtent iš įrodymų analizės nuosprendyje turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados.  

9.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai nepagrindė savo išvados dėl M. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo nuteistojo veikoje, o išvadas dėl M. S. kaltės nuosprendyje padarė, neatskleisdamas įrodymų analizės.

10.       Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Jeigu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir (ar) procesinės teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant faktines bylos aplinkybes bei taikant įstatymus, įskaitant ir pirmosios instancijos teismo padarytas nuosprendžio surašymo klaidas. Bylos faktinių aplinkybių nustatymo pagrįstumas, įrodymų vertinimo patikrinimas yra bylų apeliacinio proceso dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-425/2012). Nurodytų aplinkybių kontekste, nepaisant nurodytų nuosprendžio surašymo trūkumų, apeliacinės instancijos teismas sutinka su galutine pirmos instancijos teismo išvada dėl savavaldžiavimo panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, bei padarant didelę žalą T. Ž. sudėties buvimo nuteistojo M. S. veiksmuose ir ištaiso pirmos instancijos teismo nuosprendžio trūkumus, motyvuodamas ir pagrįsdamas byloje esančiais įrodymais M. S. kaltę, padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

11.       Skundo autorius prašo M. S. išteisinti, nes nusikaltimo, dėl kurio jis nuteistas, nepadarė. Skundžiamame nuosprendyje teismas byloje esančius duomenis vertino selektyviai, pavieniui ir ne visumoje, buvo remtasi vien tik suinteresuotų bylos baigtimi G. A. ir A. G. parodymais. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka ir sprendžia, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę.

12.       M. S. pirmos instancijos teisme laikėsi pozicijos, kad su G. A. ir A. G. sutiko nukentėjusįjį T. Ž., nusipirko alaus ir nuvažiavo pas M. S. į namus. Nuėjo į ūkinį pastatą, kur visi gėrė, kalbėjosi apie litų ir eurų perkamąją galią, konkrečiai – apie 500 litų sumą. Kilo žodinis konfliktas tarp T. Ž. ir A. G., kurio metu abu apsistumdė. Nuteistasis viso konflikto nematė, nes išgertuvių metu nešiojo malkas į šalia esantį gyvenamąjį namą. Nunešęs malkas pamatė, kad T. Ž. kruvinas guli ant slenksčio. Kažkuris iš vaikinų nuo T. Ž. kojos nuaudinėjo batą. Jis nesuprato, kas įvyko. Nežino ir kas T. Ž. išmušė dantį. Su T. Ž. jokių paskolinių santykių nebuvo, tą vakarą jis apie jokias skolas nekalbėjo. Patvirtino, kad nukentėjusiajam maždaug 2009 m. buvo paskolinęs pinigų, tačiau nurodė, kad skola seniai grąžinta. Ginklo jis nematė, grasinimų ar gąsdinimų T. Ž. atžvilgiu neišsakė, su juo nekonfliktavo (10 t., b. l. 86).

13.       Šiuos nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusiojo T. Ž. parodymai. Apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis parodė, kad su G. A., M. S., A. G. nuvažiavo į M. S. namus, kur malkinėje vartojo alkoholį. Išgertuvių metu A. G. paklausus „nu ką papuolei?“, jis nesuprato apie ką kalbama, bet pats A. G. paaiškino, kad kalba apie skolą M. S.. Nukentėjusysis patvirtino, kad praeityje M. S. draugas jam organizavo darbą (duomenys neskelbtini), sumokėjo už jo kelionę, sakydamas, kad skolą galės grąžinti po algos, bet (duomenys neskelbtini) darbo negavo, tai pinigų ir negrąžino. Suprato, kad A. G. kalba apie šią skolą. Dar prieš šį įvykį ir pats M. S. kelis kartus buvo užsiminęs apie šią skolą. Būtent dėl skolos ir kilo konfliktas, kurio pasekoje A. G. šovė jam į koją, vėliau trenkė pistoletu į dantis. Šūvio metu M. S. stovėjo nukentėjusiajam už nugaros. G. A. sėdėjo malkinėje. Nukentėjusysis patvirtino matęs, kad po šūvio, M. S. paėmė pistoletą ir išėmė ginklo apkabą, po ko A. G. dar bandė šauti jam į koją ir galvą, grasino kirviu. Žodžiu A. G. grasino, kad nukapos kojas ir užmuš jo vaikus. M. S. tuo metu juokėsi. Po smūgio visi, G. A. iniciatyva, puolė bintuoti peršautą koją. Vėliau M. S. laikė iš lauko užrėmęs malkinės duris ir nukentėjusysis negalėjo išeiti, o kai duris paleido nukentėjusysis išėjo iš malkinės ir iš kiemo, šaukėsi pagalbos. T. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, patvirtino, kad M. S. išgertuvių metu kartu su A. G. priekaištavo dėl negražintos skolos, o po, kai A. G. jam peršovė koją, ir G. A. pasakė, kad reikia jį vežti į ligoninę, M. S. pasakę „į Nerį, o ne į ligoninę“ (2 t., b. l. 40, 43, 9 t., b. l. 187-189, 10 t., b. l. 85-86). Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje buvo apklaustas du kartus, davė nuoseklius parodymus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, analogiškai veikos aplinkybes papasakojo ir telefoninio pokalbio metu A. G. broliui, T. G., ką patvirtina telefoninių pokalbių suvestinės bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas (5 t., b. l. 17-18, 22-26), o taip pat ir liudytojų G. A. bei M. Š. parodymai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nukentėjusiojo parodymų laikyti nepatikimais.

14.       Skundo autorius teigia, kad tarp A. G. ir M. S. nebuvo susitarimo daryti nusikaltimą bendrai. Nurodo, kad M. S. neatliko nukentėjusiojo atžvilgiu nusikalstamų veiksmų, o išgertuvių metu apskritai nebuvo kalbama apie skolų gražinimą. Šie skundo argumentai bei M. S. parodymai laikytini nepatikimais ir štai dėl kokių priežasčių: visų pirma, jie paneigti šiame nuosprendyje aptartais nukentėjusiojo T. Ž. parodymais; antra, juos paneigia ir kitų liudytojų parodymai. Liudytojas M. Š. teisiamojo posėdžio metu patvirtino girdėjęs, kaip nukentėjusysis įvykio dieną, pasakodamas kojos peršovimo aplinkybes, nurodė, kad jį peršovė, dėl skolos, nors iš tiesų jis nebuvo skolingas. Nurodė, kad buvo du asmenys S., ir kitas asmuo, kurį nukentėjusysis įvardino kaip „P.“ ar „P.“(9 t. b. l. 161). Be to, liudytojas P. Č. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam A. G. pasakojo, kad M. S. malkinėje apsižodžiavo su T. Ž. dėl skolos, sakė M. S., kad T. Ž. jam skolingas 500 litų. A. G. jam sakė, kad norėjo T. Ž. pagąsdinti ginklu ir netyčia iššovė jam į koją (2 t., b. l. 151-152). Liudytojas P. Č. šiuos parodymus patvirtino ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu (10 t., b. l. 19). Liudytojas G. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jiems begeriant alų pas M. S. malkinėje, M. S., A. G. ir T. Ž. prisiminė senas skolas, kur prieš dešimt metų M. S. paskolino T. Ž. pinigų. Girdėjo, kaip M. S. sakė, kad nori jog T. Ž. jam grąžintų skolą. Matė kaip A. G. iš automobilio atsinešė daiktą panašų į pistoletą ir juo pradėjo gąsdinti T. Ž., kad peršaus koją, o vėliau šovė T. Ž. į pėdą. Jie visą laiką buvo patalpoje kartu (6 t., b. l. 106-113, 117-118). Liudytojas G. A. šiuos parodymus patvirtino ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu (9 t., b. l. 186). Liudytojas A. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. G. pradėjo jam pasakoti, kad tarp jo ir kito asmens ūkiniame pastate įvyko konfliktas dėl kažkokios senos skolos ir konflikto metu jis šovė į skolininką (6 t., b. l. 12-13). A. G., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas jam mirus, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad T. Ž. kažkam buvo skolingas, gerdami alkoholį M. S. malkinėje jie visi T. Ž. išsakė priekaištus dėl senų skolų. Vėliau iš automobilio daiktadėžės atsinešė ginklą ir juo norėjo pagąsdinti T. Ž., bet spontaniškai iššovė ir jam sužalojo pėdą, vėliau kumščiu vieną kartą sudavė T. Ž. į veidą, kai šis su sužalota pėda bandė išeiti pro vartus (7 t., b. l. 62-63, 68-70). Iš 2020 m. spalio 26 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo bei pokalbių suvestinių matyti, kad 2020 m. liepos 14 d. T. G. skambino brolis A. G. ir aiškino, kad būtų gerai jei T. Ž. neturėtų pretenzijų, pasakytų kad A. G. nereikalavo iš jo pinigų (5 t., b. l. 17-19). Telefoninių pokalbių suvestinės bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas (5 t., b. l. 17-18, 22-26), taip pat patvirtina, kad T. Ž. telefoninio pokalbio metu A. G. broliui, T. G., papasakojo visą konflikto eigą, analogiškai nurodydamas įvykio aplinkybes, kaip ir teisiamojo posėdžio metu. Iš aptartų įrodymų, liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad konfliktas tarp M. S. ir A. G., bei T. Ž. įvyko būtent dėl pinigų, kuriuos tariamai T. Ž. buvo skolingas M. S., ar kaip nurodė pats T. Ž., M. S. draugui. Taip pat akivaizdu, kad konflikto iniciatoriai buvo M. S. ir A. G.. Kilus konfliktui, A. G. atsinešė ginklą, su kuriuo pradėjo grasinti T. Ž. ir galiausiai peršovė jam koją, tuo metu M. S. buvo šalia, kaip nurodo T. Ž., o vėliau laikė duris, kad sužalotas T. Ž. negalėtų išeiti ir juokėsi, kai A. G. toliau gąsdino T. Ž.. Su šiais nukentėjusiojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, nes nukentėjusiojo parodymai viso tyrimo ir teisminio nagrinėjimo teisme metu nekito. Taigi, aptarti įrodymai paneigia, M. S. teiginį, kad malkinėje buvo kalbėta apie valiutų kursus, o ne apie skolą.

15.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus ir dėl liudytojo G. A. parodymų patikimumo. Liudytojas nuosekliai pasakojo įvykio aplinkybes nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, savo parodymus patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. G. A. parodymai atitinka T. Ž. parodymus bei kitus aptartus įrodymus, todėl teisėjų kolegija juos vertina kaip patikimus.

16.       Atmestinas kaip nepagrįstas ir skundo argumentas, dėl liudytojo M. Š. parodymų nepatikimumo. Skundo autorius teigia, kad anot liudytojo, nukentėjusysis jam ligoninėje pasakė, kad jam peršovė koją M. S., tačiau iš šio liudytojo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje, matyti, kad nukentėjusysis T. Ž., anot liudytojo, nurodė, kad konfliktas dėl skolos kilo su S. ir kitu asmeniu, kurį įvardino, kaip „P.“, o koją jam peršovė ne, kaip nurodoma skunde M. S., o „P.“ (2 t., b. l. 134-135, 9 t., b. l. 161). Apklaustų proceso parodymai, telefoninių pokalbių analizė leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad būtent A. G. buvo vadinamas pravarde „P.“.

17.       Nepaneigia nuteistojo kaltės ir apeliacinės instancijos teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos, nuteistojo sutuoktinės, U. S. parodymai.

18.       U. S., apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad įvykio metu gyveno nuosavame name adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kartu su M. S.. Kai A. G., G. A., M. S. ir T. Ž. atvažiavo į kiemą ir nuėjo į ūkinį pastatą, ji buvo su vaiku kieme. Matė, kad atvykusieji buvo neblaivūs. Visi atvykę ūkiniame pastate vartojo alkoholį, o M. S. vaikščiojo pirmyn atgal, nešdamas iš malkinės į namus malkas, kurių reikėjo pečiaus pakūrimui. Būdama kieme matė, kaip M. S. iš malkinės, kurioje vyko išgertuvės, kelis kartus nešė į gyvenamąjį namą malkas, kūreno pečių. Taip pat matė, kaip A. G. agresyvus, vaikščiojo tai į mašiną, tai į ūkinį, suprato, kad vysta konfliktas. Girdėjo, kaip A. G. susiginčijo su T. Ž.. Matė, kad A. G. kažką iš mašinos pasiėmė, o po to išgirdo šūvio garsą. Nežino, kur tuo metu buvo jos sutuoktinis. Nuo šūvio iki išvažiavimo A. G. su G. A. lakstė pirmyn – atgal. T. Ž. šlubuodamas, kraujuojančia koja, išėjo pro vartelius. Po maždaug 20 minučių atvažiavo policija. Kad šovė būtent A. G., ji suprato ir iš to, kad jis buvo visas kruvinas. Nežino apie T. Ž. skolą jos vyrui. Ji su nuteistuoju M. S. turi du, dviejų ir trijų metų, vaikus. M. S., būdamas laisvas, padėjo šeimai, dirbo.

19.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors liudytoja U. S. ir buvo privataus namo, kurio valdose buvo įvykdyta nusikalstama veika, kieme, tačiau paties įvykio nematė, girdėjo tik šūvio garsą ir matė išeinant iš kiemo nukentėjusįjį sužalota koja. Nors ji patvirtino, kad M. S. kelis kartus išgertuvių metu nešė malkas į namus, tačiau nurodė, kad nežino, kur šūvio metu buvo M. S.. Kas vyko malkinėje ji nematė.

20.       Skundo autorius taip pat nesutinka, kad M. S. veikė bendrininkų grupėje su A. G.. Skunde nurodoma, kad visus M. S. inkriminuojamus veiksmus atliko A. G., kad grasinimą žodžiais „į Nerį, o ne į ligoninę“ išsakė M. S., neįrodyta. Be to, išis grasinimas, kaip nurodoma kaltinime, išsakytas jau po to, kai buvo sužalotas T. Ž.. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka. Ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad tariamos teisės susigrąžinti skolą turėtojas buvo, būtent, M. S.. Tiek A. G., tiek ir M. S., nusikalstamą veiką pradėjo, priekaištaudami T. Ž. dėl šios tariamos skolos. Šias aplinkybes patvirtina patikimais pripažinti nukentėjusiojo T. Ž., liudytojo G. A. parodymai, bei kiti šiame nuosprendyje aptarti įrodymai. A. G. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojus šaunamąjį ginklą ir toliau tęsiant smurtinius veiksmus, M. S. nepasišalino iš įvykio vietos, neiškvietė nukentėjusiajam pagalbos, neatliko jokių kitų veiksmų, rodančių, kad jis nepritaria A. G. veiksmams, priešingai – G. A. sunerimus dėl peršautos nukentėjusiojo kojos ir pasakius, kad jį reikia vežti į ligoninę, M. S., tęsė psichologinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, išsakydamas grasinimą, kad T. Ž. reikia vežti „į Nerį, o ne į ligoninę“. Ta aplinkybė, kad M. S. nukentėjusiojo neišleido iš malkinės, laikė užrėmęs duris, kol A. G. vartojo fizinį ir psichologinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, taip pat įrodo jo tyčią veikti bendrai. Kadangi M. S. veikė bendrininkaudamas su A. G., jam, kaip nusikalstamos veikos bendravykdytojui, pagrįstai inkriminuoti ir A. G. atlikti veiksmai. Nors, kaip teisingai pažymima apeliaciniame skunde, duomenų apie išankstinio susitarimo tarp M. S. ir A. G. buvimą veikti kartu nėra, tačiau, bylos duomenys ir nuteistojo veiksmai betarpiškai patvirtina, jog susitarimas kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, reikalavimo grąžinti skolą palaikymu, fiziniu bei psichologiniu smurtu nukentėjusiojo atžvilgiu. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki kol nusikalstama veika bus baigta. Iš bylos duomenų taip pat akivaizdu, kad tiek M. S., tiek A. G. palaikė vienas kito veiksmus ir savo elgesiu tai parodė, todėl kad ir nebuvo aptarę, kokių konkrečių pasekmių savo nusikalstamais veiksmais jie nori, tačiau šaunamojo ginklo panaudojimas, o po to atsisakymas vežti į ligoninę ir išsakyti grasinimai, kad reikia nukentėjusįjį įmesti į Nerį, parodė, kad M. S. su kitu bendravykdytojui – A. G. – veikė  neapibrėžta tiesiogine tyčia, tai yra suvokė, kad tokiu būdu reikalaudami grąžinti tariamą skolą veikdami bendrininkų grupėje, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, savavaldžiauja, numatė, kad dėl tokio elgesio nukentėjusiojo T. Ž. atžvilgiu bus padaryta didelė žala nukentėjusiojo fizinei bei psichinei sveikatai ir to siekė. Nurodytas aplinkybes netiesiogiai patvirtina ir nuteistojo bei A. G. veiksmai po įvykio, kai matydami sužalotą ir kraujuojantį T. Ž., jie nesiėmė priemonių, kad jam būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba, buvo abejingi galimiems padariniams.

21.       Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis yra smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas (BK 294 straipsnio 2 dalis). Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį būtina nustatyta ne tik psichinę ar fizinę prievartą, bet ir tai, kad tokia prievarta padarė didelę žalą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-532/2014).

22.       Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Didelę žalą nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti tiek sistemingi, ištęsti laike, kaltininko veiksmai, tiek ir pavienis, itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, laisvės atėmimo fizinio skausmo, kitokių fizinių kančių ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.

23.       Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis M. S., veikdamas bendrininku grupėje su A. G., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, vykdė tariamą teisę susigrąžinti iš T. Ž. skolą. Panaudojant fizinę prievartą buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata – viena fundamentaliausių ir labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų neturtinių vertybių. Be to, nusikalstamos veikos metu išsakyti grasinimai nukentėjusiojo bei jo vaikų atžvilgiu, parodo, kad T. Ž. buvo padaryta ir psichologinė žala. Be nukentėjusiojo parodymų teisiamojo posėdžio metu, tai, kad jis po nusikalstamos veikos jautėsi nesaugiai, bijojo išeiti į gatvę, patvirtina ir telefoninių pokalbių suvestinėje fiksuotas jo pokalbis su T. G. (5 t., b. l. 17-18, 22-26). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis M. S., veikdamas bendrininkų grupėje, kaip nusikaltimo bendravykdytojas, padarė nukentėjusiajam didelę žalą. Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad M. S. veiksmai pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuoti tinkamai. Pripažinus, kad M. S. veikė kaip nusikaltimo bendravykdytojas, kartu su A. G., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, ta aplinkybė, kad didžiąją dalį smurtinių veiksmų atliko ne nuteistasis, veikos kvalifikavimui nėra teisiškai reikšminga.

24.       Išanalizavus pirmos instancijos teismo priimto nuosprendžio turinį, kitą bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismui atlikus įrodymų tyrimą matyti, kas pirmos instancijos teismas, nors ir netinkamai motyvuodamas, savo išvadas, priėmė pagrįstą sprendimą dėl M. S. kaltės padarius jam nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. M. S. kaltė, kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, visiškai įrodyta byloje surinktais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ištyrus aptartus įrodymus ir sujungus juos visus į loginę visumą apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog M. S. kartu su A. G., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, t. y. siekiant įbauginti nukentėjusįjį, atsinešus šaunamąjį ginklą, kurį nukreipus nukentėjusiajam T. Ž. į kojas ir grasinant peršauti, po ko vieną kartą iššovus nukentėjusiajam T. Ž. į dešinę koją, padarant jam šautinę žaizdą dešinėje pėdoje su I-II padikaulių lūžiu, kuris atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, ne mažiau kaip vieną kartą šio šaunamojo ginklo rankena sudavus nukentėjusiajam T. Ž. į nugaros sritį, vieną kartą spyrus jam į veido sritį, kur padarant nukentėjusiajam T. Ž. kraujosruvą viršutinėje lūpoje, išmušant viršutinio kairės pusės I dantį, padarant nubrozdinimus kelių srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikimą, po ko M. S. naudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį T. Ž., grasino jį nužudyti, sakydamas, kad „į Nerį, o ne į ligoninę“, kad „užversti jį reikia“, ir bendrininkui A. G., tęsiant nusikalstamus veiksmus, grasinant nukentėjusiajam T. Ž. kirviu nukapoti kojas, bauginant sakant, kad „užvers jį ir šeimą“, taip, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. G., panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, padarė nukentėjusiojo T. Ž. teisėms didelę žalą.

25.       Nesant pagrindo abejoti M. S. kalte padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tenkinti jo apeliacinio skundo prašymą dėl išteisinimo, teisėjų kolegija nemato pagrindo.

Dėl bausmės

26.       Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistajam parinkta bausmės rūšimi. Skunde apeliantas prašo paskirti švelnesnę bausmę, teigiant, kad pirmosios instancijos teismo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Nurodoma, kad jis dirbo, sudarė santuoką, susilaukė dviejų vaikų, rūpinosi šeima. Apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į visas baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, yra pagrindas daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti terminuoto laisvės atėmimo bausmę pakeitus į švelnesnę bausmės rūšį – areštą.

27.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. S. paskirtos bausmės už jo padarytą nusikalstamą veiką numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

28.       Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu M. S. paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019). Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

29.       Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-253-699/2018, Nr. 2K-123-697/2021).

30.       Apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas, skirdamas bausmę M. S.. Už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą įstatymas numato galimybę skirti arešto arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmes. M. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą teismas paskyrė laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams, tai yra neženkliai mažesnę bausmę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. 

31.       Vertindama bausmės paskyrimo motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo M. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Su šia išvada teisėjų kolegija nesutinka. Bylos duomenys patvirtina, kad civilinė ieškovė Kauno teritorinė Ligoninių kasa atsisakyme nuo civilinio ieškinio nurodė, jog A. G. ir M. S. 2020 m. gruodžio 11 d. pilnai atlygino Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą – 201,39 Eur (9 t., b. l. 56). Duomenų apie T. Ž. iš nuteistojo M. S. priteistos 7 923,87 Eur žalos atlyginimą, byloje nėra. Teismų praktikoje žalos atlyginimas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, Nr. 2K-211/2014, Nr. 2K-560/2014). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-437/2007, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-579/2010, Nr. 2K-345/2013). Nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija atsižvelgia į aplinkybę kad vis tik ieškinys vienai ieškovei, Kauno teritorinei Ligoninių kasai, atlygintas pilnai, civilinė ieškovė nurodė, kad šią žalą atlygino A. G. ir M. S., todėl šią aplinkybę pripažįsta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šioje dalyje pirmos instancijos teismo nuosprendis pakeistinas (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

32.       Nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, įvertino, kad M. S. veikoje yra trys atsakomybę sunkinančios aplinkybės: kad jis veikė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmos instancijos teismas vertino tai, kad M. S. iki šio nusikaltimo padarymo buvo teistas penkis kartus, administracine tvarka baustas (2 t. b. l. 146-152), Jonavos PSPC įskaitoje neįrašytas (2 t. b. l. 140, 143), nedirbo (2 t. b. l. 144), buvo registruotas Užimtumo tarnyboje (2 t. b. l. 145). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis M. S. yra nuteistas šeštą kartą ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, pagal Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. birželio 23 d. nuosprendį pakeistą Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu. Pirmos instancijos teismas parinkdamas M. S. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė ir į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, bei jo asmenybės pavojingumą. M. S. padarė vieną apysunkį baigtą nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skirdamas bausmę, apylinkės teismas tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas, kurias būtina vertinti skiriant bausmę ir jas motyvavo. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, ankščiau aptartas aplinkybes ir sprendė, jog nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką turi būti skiriama laisvės atėmimo bausmė, dydį parenkant artimą šios bausmės vidurkiui. Kolegijos nuomone, net ir nustačius nuteistojo M. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje jis atliko mažiau smurtinių veiksmų nei kitas bendravykdytojas, nagrinėjamu atveju, švelninti nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

33.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. S. iki inkriminuojamos veikos padarymo buvo teistas penkis kartus, anksčiau nuteistajam buvo skiriamos su laisvės atėmimu susijusios bausmės, tiek bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis jam parodyto pasitikėjimo nepateisino ir vėl nusikalto. Nesudaro pagrindo paskirtos bausmės švelninimui ir nuteistojo gynėjo akcentuojama aplinkybė, kad nuteistasis turi du mažamečius vaikus, kuriuos šiuo metu išlaiko ir augina viena sutuoktinė. Nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, būtų pasiekti M. S. už jo padarytą nusikaltimą paskyrus kitą bausmės rūšį ar mažesnio dydžio bausmę, nei paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti M. S. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės individualizavimo yra teisėta, teisinga ir pagrįsta, jos keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad M. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta.

Dėl bausmių bendrinimo

34.       Skunde teigiama, kad apylinkės teismas neargumentavo, kodėl subendrindamas nuteistojo bausmes taikė visišką bausmių sudėjimo būdą.

35.       Byloje nustatyta, kad apylinkės teismas, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo visą neatliktą bausmę, paskirtą Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę 3 (tris) metus 7 (septynis) mėnesius 19 (devyniolika) dienų laisvės atėmimo. Nustatyta, kad 2020 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, M. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi (2 metai 4 mėnesiai ir 23 dienos), šias bausmes visiškai sudedant, ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams ir 23 (dvidešimt trims) dienoms.

36.       Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog bausmės pagal BK 64 straipsnį bendrinamos tada, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas. Šiuo atveju M. S. nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas padarė 2020 m. balandžio 23 d., tai yra prieš priimant Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. birželio 23 d. nuosprendį, pakeistą Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, todėl šiuo atveju, nustačius, kad nuteistasis iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo padarė kitą nusikalstamą veiką, bausmės M. S. turėjo būti bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalyje numatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje pritaikytas bausmių bendrinimas pažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimus, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bendrinant paskirtas bausmes ir neteisingos galutinės bausmės paskyrimo (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai). Pritaikius BK 63 straipsnio 9 dalyje numatytą bausmių bendrinimo būdą nuteistojo teisinė padėtis nebus pabloginta, kadangi subendrinus bausmes ir įskaičius į bausmės laiką pagal ankstesnį nuosprendį atliktą bausmę, nuteistajam likusi neatlikta bausmės dalis bus mažesnė nei paskirta skundžiamu nuosprendžiu.

37.       M. S. paskirtos bausmės pagal skundžiamą nuosprendį ir Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. birželio 23 d. nuosprendį, pakeistą Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu, subendrintinos jas iš dalies sudedant, tai yra prie galutinės pastaruoju nuosprendžiu paskirtos ir subendrintos su 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu, 2 (dvejų) metų 9 (devynių) mėnesių ir 23 (dvidešimt trijų) dienų bausmės, pridedant dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 7 mėnesiams. Į paskirtą subendrintą bausmę įskaitytina bausmė atlikta pagal Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. birželio 23 d. nuosprendį, pakeistą Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu (BK 63 straipsnio 9 dalis).

Dėl per ilgos proceso trukmės.

38.       Apeliaciniame skunde prašoma taikyti nuteistajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, ir tuo pagrindu, jog jo atžvilgiu baudžiamasis procesas vyko pernelyg ilgai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tačiau tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99; 2015 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Tomczyk prieš Lietuvą, peticijos Nr. 7708/12; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296-788/2017, Nr. 2K-51-648/2019).

39.       Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2020 m. balandžio 24 d. (1 t., b. l. 4-5). Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami intensyviai. Surinkus pirminę medžiagą iš įvykio vietos, neužilgo buvo pradėtos liudytojų, nukentėjusiojo apklausos, atlikti kiti būtini proceso veiksmai – atlikta įvykio vietos apžiūra, apžiūrėti tyrimui reikšmingi objektai, paskirtos ekspertizės, o jau 2020 m. lapkričio 24 d. buvo surašyti paskelbimo įtariamiesiems apie ikiteisminio tyrimo pabaigą protokolai (8 t., b. l. 162-165). 2020 m. gruodžio 6 d. byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota į teismą (9 t., b. l. 9-41). Kadangi pats nuteistasis M. S. buvo pasislėpęs nuo teismo jo atžvilgiu byla 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi buvo išskirta į atskirą bylą (9 t., b. l. 141-142). Vėliau teismo posėdžiai byloje buvo atidedami dėl proceso dalyvių neatvykimų. Tik 2021 m. spalio 22 d. nutartimi, suradus M. S., byla jo atžvilgiu vėl prijungta prie bylos, kurioje buvo kaltinamas A. G. (10 t., b. l. 67-68). Be to, kaltinamasis A. G. (duomenys neskelbtini) mirė (10 t., b. l. 157) ir byla jo atžvilgiu Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartimi buvo nutraukta (10 t., b. l. 163-164), dėl ko neįvyko dar keli teisiamieji posėdžiai. Atsižvelgiant į tai, įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos specifiką, ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų kiekį ir intensyvumą, bylos nagrinėjimo teisme eigą, iš kurios matyti, kad teismo posėdžiai vyko dažnai, o priežastys, kurios lėmė iš anksto suplanuotų teismo posėdžių atšaukimą, bylos nagrinėjimo atidėjimą ar pertraukos tęsimą, buvo objektyvios, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nepateisinamas delsimas, dėl kurio nuteistajam paskirta bausmė turėtų būti švelninama.

Dėl įrodytomis pripažintų aplinkybių aprašymo.

40.       Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pirmos instancijos teismas nurodė, kad M. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, įvykdė veikdamas bendrininkų grupėje su A. G.. Iš bylos duomenų matyti, kad A. G. (duomenys neskelbtini) mirė (10 t., b. l. 157) ir byla jo atžvilgiu Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartimi buvo nutraukta (10 t., b. l. 163-164). Atsižvelgiant į tai, kad A. G. apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nebuvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, teisiškai nėra korektiška aprašant faktines nusikalstamos veikos aplinkybes pasisakyti dėl šio asmens nusikalstamų veiksmų, todėl apeliacinės instancijos teismas keičia pirmos instancijos teismo nuosprendžio aprašomąją dalį, nurodant, kad M. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje įvykdė, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus. Tai yra, išdėstant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodoma, kad: M. S., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą savavaldžiavo nukentėjusiojo T. Ž. atžvilgiu, tai yra 2020 m. balandžio 23 d. apie 21.30 val. ūkiniame pastate – malkinėje, esančioje  (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė tariamos apie 150 eurų (500 litų) skolos susigrąžinimą iš nukentėjusiojo T. Ž. savo naudai, bendrininkui, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, t. y. siekiant įbauginti nukentėjusįjį, atsinešus šaunamąjį ginklą, kurį nukreipus nukentėjusiajam T. Ž. į kojas ir grasinant peršauti, po ko vieną kartą iššovus nukentėjusiajam T. Ž. į dešinę koją, padarant jam šautinę žaizdą dešinėje pėdoje su I-II padikaulių lūžiu, kuris atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, ne mažiau kaip vieną kartą šio šaunamojo ginklo rankena sudavus nukentėjusiajam T. Ž. į nugaros sritį, vieną kartą spyrus jam į veido sritį, kur padarant nukentėjusiajam T. Ž. kraujosruvą viršutinėje lūpoje, išmušant viršutinio kairės pusės I dantį, padarant nubrozdinimus kelių srityje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikimą, po ko M. S. naudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį T. Ž., grasino jį nužudyti, sakydamas, kad „į Nerį, o ne į ligoninę“, kad „užversti jį reikia“, ir bendrininkui, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, tęsiant nusikalstamus veiksmus, grasinant nukentėjusiajam T. Ž. kirviu nukapoti kojas, bauginant sakant, kad „užvers jį ir šeimą“, taip, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu byla nutraukta jam mirus, panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, padarė nukentėjusiojo T. Ž. teisėms didelę žalą.

Dėl civilinio ieškinio atsisakymo

41.       Bylos duomenimis nustatyta, kad civilinis ieškovas Kauno teritorinė Ligoninių kasa byloje pateikė atsisakymą nuo civilinio ieškinio (9 t., b. l. 56), kuriame nurodė, jog A. G. ir M. S. 2020 m. gruodžio 11 d. pilnai atlygino Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą – 201,39 Eur. Taip pat nurodė, jog civiliniam ieškovui žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės. Šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas klausimo dėl Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio neišsprendė, todėl šiuo klausimu pasisako skundą nagrinėjantis teismas, pakeisdamas skundžiamą nuosprendį (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

42.       Teisėjų kolegija nenustatė, kad Kauno teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio atsisakymas prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, todėl civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio atsisakymas priimtinas ir procesas dėl civilinio ieškinio nutrauktinas (BPK 113 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 1 dalis). 

 

Dėl rašymo apsirikimo

 

43.       Apeliaciniame skunde nurodyta, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodytas nuteistojo M. S. asmens kodas. Iš Kauno apylinkės teismo 2023 m. sausio 10 d. nuosprendžio matyti, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog M. S. asmens kodas yra „(duomenys neskelbtini)“, o patikrinus gyventojų registro duomenis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nustatyta, kad M. S. asmens kodas yra „(duomenys neskelbtini)“. Nurodytas netikslumas laikytinas nuosprendžio esmės nekeičiančiu rašymo apsirikimu, todėl ištaisytinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, ir 4 punktais,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

nuteistojo M. S. gynėjo advokato D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. sausio 10 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti nuteistojo M. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog kaltininkas savo noru atlygino žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. sausio 10 d. nuosprendžio ir  2023 m. sausio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutarties, kuria ištaisytas rašymo apsirikimas dalis, kuriomis vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu M. S. paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 metai 7 mėnesiai 19 dienų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis M. S. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. sausio 10 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę (2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo) dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme (2 metais 9 mėnesiais 23 dienomis laisvės atėmimo), prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant dalį švelnesnės bausmės ir M. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę 3 metus 7 mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi į paskirtą subendrintą bausmę įskaityti bausmę atliktą pagal Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2020 m. birželio 23 d. nuosprendį, pakeistą Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu.

Priimti civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos atsisakymą nuo civilinio ieškinio ir procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. sausio 10 d. nuosprendžio aprašomąją dalį, aprašant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodant, kad M. S. nusikalstamą veiką numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2023 m. sausio 10 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodant, kad M. S. asmens kodas yra (duomenys neskelbtini)

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šis nuosprendis  įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                          Giedrius Endriukaitis

 

 

                                                          Daiva Jankauskienė

 

 

                                                          Jūratė Petraškienė