Baudžiamoji byla Nr. 2K-477/2010 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.25.4.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Viktoro
Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo
posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą
pagal nuteistojo Č. S. (Č. S.) kasacinį skundą dėl Ignalinos
rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo Č. S. pagal
BK 281 straipsnio 1 dalį nubaustas 40 MGL dydžio (5200 Lt) bauda. Iš Č. S. nukentėjusiosios
Ž. M. naudai priteista 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartis, kuria nuteistojo
Č. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,
n u s t
a t ė :
Č. S.
nuteistas už tai, kad jis 2006 m. rugpjūčio 4 d., apie 19 val. 40 min.,
Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „BMW
316“ (duomenys neskelbtini), pažeidė įvykio metu galiojusių Kelių eismo
taisyklių 153 punkto reikalavimus, tai yra, sukdamas į kairę ir kirsdamas
priešpriešinio eismo juostą, nepraleido pagrindiniu keliu priešinga eismo
kryptimi važiuojančio automobilio „VW PASSAT“ (duomenys neskelbtini),
vairuojamo G. Š., dėl to šis automobilis stabdydamas nuvažiavo į dešinįjį
kelkraštį, kur įvyko automobilių susidūrimas, kurio metu automobilio „BMW-316“
keleivėms J. S. ir Ž. L. buvo padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai, nes
sveikata buvo sutrikusi ilgiau nei 10 dienų, o keleivei E. E. bei automobilio „VW PASSAT“
vairuotojui G. Š. buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai.
Nuteistasis Č. S. kasaciniame skunde prašo Ignalinos
rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti bei baudžiamąją bylą
nutraukti. Skunde nurodo, kad viena iš kaltinamojo teisių yra teikti įrodymus.
Atsisakius tai padaryti, buvo pažeista ši kaltinamojo teisė ir tai sukliudė
teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Aiškinant šią teisę, būtina turėti omenyje, kad asmuo, prieš kurį pradėtas
ikiteisminis tyrimas, įrodymus gali gauti tik bendra tvarka, atlikti tardymo
veiksmų ar rinkti įrodymus kitais procesiniais būdais kaltinamasis negali.
Šioje byloje kaltinamasis pateikė specialisto išvadą (duomenys neskelbtini),
kuri buvo gauta specialistui pateikus turimą medžiagą (nuotraukas) bei uždavus
klausimus, todėl turėjo būti laikoma įrodymu ir vertinama visumoje su kitais
įrodymais. Teismai gi vertinti šią išvadą atsisakė motyvuodami tuo, kad
specialistui nuotraukos buvo pateiktos ne baudžiamojo proceso įstatymo
nustatyta tvarka, be to, nedatuojamos, nenustatyta, kada jos darytos, nėra
informatyvios. Inkriminuojant BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką,
būtina nustatyti priežastinį ryšį, t.y. tiesioginę ir artimiausią priežastį,
lėmusią padarinių atsiradimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog automobilio „VW
Passat“ vairuotojas, neturėdamas 2 metų stažo, važiavo 90 km/h greičiu ir dar
šlapia kelio danga, taigi pats pažeidė KET 178 punkto reikalavimus. Gi
vienoje iš ekspertizių išvadų konstatuota, jog jei G. Š. būtų važiavęs jam
maksimaliai leistinu 70 km/h greičiu, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti
susidūrimo. Taip pat nustatyta, jog G. Š. į grėsmę sureagavo 76 metrų
atstumu ir iš nepatyrimo stabdydamas šlapiame kelyje visiškai užblokavo ratus.
Anot kasatoriaus, tai ir buvo priežastis, dėl ko jo vairuojamas automobilis
nuslydo nuo važiuojamosios pagrindinio kelio dalies bei trenkėsi į šalutiniame
kelyje sustojusį kasatoriaus automobilį, o tai, kasatoriaus įsitikinimu,
akivaizdžiai keičia priežastinio ryšio vystymąsi. Ikiteisminio tyrimo metu
nebuvo tinkamai ištirta įvykio vieta, nes nebuvo tinkamai užfiksuoti įrodymai
(stiklo šukės, plastiko nuolaužos, dažų nubyrėjimas kelyje ir t.t.), kur
susidūrimo metu buvo kasatoriaus automobilis ir ar jis judėjo, nes būtent
specialisto išvadoje buvo nustatytas statinis nukentėjusiojo vairuojamo
automobilio valstybinio numerio įspaudas, tuo tarpu teismai nepagrįstai
konstatavo, kad kasatoriaus automobilis judėjo. Kasatorius nurodo, jog yra iki
šiol išsaugojęs automobilį nepakitusį, todėl net ir dabar galima būtų paskirti
ekspertizę, jei vis tik abejojama specialisto duotomis išvadomis. Be to,
teismas konstatavo, kad sankryža – tai ne vien važiuojamoji dalis; į ją
įskaitomi ir kelkraščiai, šaligatviai ir pan. Ši teismo išvada kritikuotina,
nes, anot kasatoriaus, įvykis įvyko ne sankryžoje, o vietoje, kur iš kelio
išvažiuojama į šalia kelio esančią teritoriją (įvažiavimas į poilsiavietę).
Kaip matyti iš byloje esančios autoįvykio schemos, pratęsus menamas kelkraščių
linijas, susidūrimo metu kasatoriaus automobilis buvo už šios menamos linijos
ribų, t.y. už važiuojamosios dalies ribų (tai atsispindi pateiktoje specialisto
išvadoje), todėl reiktų spręsti klausimą, ar kasatoriaus automobilis išvis
sudarė kliūtį. Kasatorius mano, jog šiuo atveju reikėjo vadovautis ne kelio
sąvoka, bet Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 35 dalyje
bei KET 48 punkte numatyta važiuojamosios dalies sąvoka, pagal kurią – tai
kelio dalis, skirta važiuoti transporto priemonėms. Kasatoriaus įsitikinimu,
būtent nukentėjusiojo KET 178 punkto reikalavimų pažeidimas, neteisingas
stabdymas šlapiame kelyje visiškai blokuojant ratus bei dėl to kilęs slydimas
ir buvo pagrindinė automobilių susidūrimo priežastis, taigi kasatorius dėl
autoįvykio nėra kaltas ir nuteistas nepagrįstai bei nepagrįstai iš jo
priteistas žalos atlyginimas.
Lietuvos
Respubliko generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė
Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepime į nuteistojo Č. S. kasacinį
skundą siūlo jo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad Ignalinos
rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, išnagrinėjo visus
surinktus įrodymus, taip pat ir specialisto V. Mitunevičiaus išvadą, be
to, apklausė jį teismo posėdyje, kur pastarasis nurodė, jog darydamas išvadą
dėl eismo įvykio, jis rėmėsi nuotraukomis, pateiktomis nuteistojo gynėjo,
kurios buvo be datų, jose užfiksuoti automobilio sugadinimai, stabdymo žymės
bei įvykio schema. Specialistas paaiškino, jog ikiteisminio tyrimo medžiagos
jis neturėjo. Atsižvelgiant į tai, prokurorės įsitikinimu, teismas pagrįstai
šia išvada nesivadovavo, nes nuotraukos specialistui buvo pateiktos ne
baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, nenustatyta, kada jos darytos, be to,
specialisto padarytos išvados prieštarauja kitų ekspertizių išvadoms, taigi ji
pagrįstai nepripažinta įrodymu ir ja nesivadovauta. Apeliacinės instancijos
teismas taip pat pabrėžė, jog buvo atliktos net 4 autoįvykio ekspertizės,
tačiau tik V. Mitunevičiaus išvadoje kaip autoįvykio priežastis minimas
G. Š. viršytas leistinas greitis. Kitos trys ekspertizės šią išvadą
paneigė ir tvirtai nurodė, kad autoįvykio kilimo priežastis – Č. S.
veiksmai. Č. S. kaltę patvirtino ir kiti įrodymai – jo paties parodymai,
įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolai, teismo medicinos specialisto
išvados. Ekspertai V. Leipus ir Z. Paškačimas nurodė, jog jie
įvairiai modeliavo galimas įvykio situacijas, tačiau visais atvejais nustatyta
pagrindinė įvykio kilimo priežastis buvo ta pati – Č. S. kaltė sukant į
kairę nepraleidus priešpriešiais atvažiuojančio automobilio „VW Passat“, kurį
vairavo G. Š. Paskutiniame LTEC ekspertizės akte (duomenys neskelbtini)
taip pat konstatuota, jog nors G. Š. veiksmai (vairavimas neturint 2 metų
vairavimo stažo didesniu nei 70 km/h greičiu) nors techniniu požiūriu ir
sąlygojo autoįvykio kilimą, visgi tuo pačiu techniniu požiūriu pagrindinė
autoįvykio kilimo priežastis ir sąlyga buvo Č. S. veiksmai. Komisijinės
ekspertizės išvadas patvirtino teismo posėdyje apklaustas ekspertas
V. Šakėnas. Tai, kad byloje surinkti duomenys yra nepalankūs nuteistajam,
teismo įvertinti kaip nusikalstami, negali būti vertinama kaip esminiai
baudžiamojo proceso pažeidimai. Todėl nuosprendis ir nutartis yra teisėti ir
pagrįsti bei paliktini galioti nepakeisti.
Skundas atmestinas.
Dėl nuteistojo Č. S. kasaciniame
skunde išdėstytų argumentų
Nuteistojo Č. S.
teigimu, nagrinėjant bylą teisme buvo pažeista jo teisė teikti įrodymus, todėl
tai sukliudė teismui nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą
sprendimą.
BPK 20
straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų
nustatyta tvarka gauti duomenys. Šis įstatymo reikalavimas reiškia, jog ne bet
kokie duomenys yra pripažįstami įrodymais byloje, o tik tokie, kurie buvo gauti
laikantis įstatyme numatytos tvarkos. Nuteistasis šioje byloje pateikė
ikiteisminiam tyrimui ir teismui eismo įvykių ir transporto trasologijos
specialisto V. Mitunevičiaus išvadą (duomenys neskelbtini), prašydamas įvertinti
jos duomenis kartu su kitais įrodymais. Teismas, siekdamas išsiaiškinti šios
išvados pagrįstumą ir patikimumą, atitikimą įrodymams baudžiamojoje byloje
keliamiems reikalavimams, apklausė specialistą V. Mitunevičių teismo posėdyje,
kur šis paaiškino, jog tyrimą atliko ir išvadą surašė remdamasis nuteistojo
gynėjo pateiktomis foto nuotraukomis, ikiteisminio tyrimo duomenų jam nebuvo
pateikta ir jais tyrime nesivadovavo. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai
nepripažino šios specialisto išvados įrodymu byloje. Teismai pagrįstai rėmėsi
ekspertizių išvadomis, kurias atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro Eismo
įvykių tyrimo centro eismo įvykių ir trasologijos ekspertai. Atliekant
ekspertizes, buvo panaudoti baudžiamosios bylos proceso metu gauti duomenys,
atlikus komisijinę ekspertizę, vienas iš ją atlikusių ekspertų buvo iškviestas
į teismo posėdį ir dalyvaujantys byloje asmenys išklausė jo paaiškinimų dėl
tyrimo ir ekspertizės išvadų, taip pat jis pateikė atsakymus į dalyvaujančių
byloje asmenų užduotus klausimus. Visų trijų ekspertizių rezultate pateikta
išvada, jog autoįvykio pagrindinė priežastis yra Č. S. vairuojamo automobilio
nesaugus manevras sukant į kairę, taip sudarant kliūtį priešpriešiais
atvažiuojančiam automobiliui „VW Passat“, kurį vairavo G. Š. Tai, kad
ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme buvo imtasi priemonių
išsamiai išnagrinėti visas aplinkybes, kurios reikšmingos nustatant autoįvykio
priežastį ir jo mechanizmą, patvirtina ne tik nevienkartinis ekspertizių atlikimas,
kurias atliekant dalyvavo penki ekspertai, tačiau ir autoįvykio aplinkybių
nustatymo eksperimentas. Jo atlikimo metu, beje panaudojant ir specialisto V.
Mitunevičiaus skaičiavimus, buvo nustatyta, jog Č. S. priešpriešiais
atvažiuojantį „VW Passat“, kurį vairavo G. Š., turėjo galimybę matyti daugiau
kaip prieš 150 metrų atstumu. Važiuodamas maksimaliu 97 km/h greičiu, kuris
galėjo būti prieš įvykį, automobilis „VW Passat“ atstumą įveiktų apytikriai per
6 sekundes, todėl objektyvios eismo sąlygos leido Č. S. saugiai atlikti posūkio
manevrą nesudarant kliūties priešpriešiais judančiam transportui. Šios
aplinkybės patvirtinamos ir ekspertizės aktų išvadose, kuriose nurodyta, jog
nesavalaikiai atliekant posūkį į kairę ir sudarant kliūtį priešpriešiais atvažiuojančiam
automobiliui, šis buvo priverstas staiga stabdyti, dėl to prarado vairavimo
kontrolę. Ta aplinkybė, kad automobilio „VW Passat“ vairuotojas G. Š. taip pat
pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, nes važiavo didesniu greičiu, nei jam
leistina pagal turimą vairavimo stažą, nėra susijusi su objektyviomis eismo
sąlygomis. Ši aplinkybė vairuotojui Č. S. nebuvo žinoma, todėl, priimdamas
sprendimą atlikti posūkio manevrą, priešpriešiais atvažiuojantį automobilį jis
privalėjo įvertinti leistino greičio (90 km/h) šioje kelio atkarpoje parametru
ir nesudaryti jam kliūties nesaugiu manevru. Visos šios aplinkybės rodo, jog
teismas, nagrinėdamas autoįvykio priežastis ir nustatydamas jo mechanizmą,
ėmėsi visų priemonių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylos aplinkybes.
Kasaciniame skunde keliami priežastinio ryšio klausimai, nurodoma, kad
artimiausia tiesioginė autoįvykio priežastis yra greičio viršijimas, nes tuo
atveju, jei G. Š. būtų važiavęs neviršydamas jam leistino maksimalaus greičio
(70 km/h) ir stabdydamas nebūtų užblokavęs automobilio ratų, tai būtų turėjęs
galimybę išvengti susidūrimo. Į šį klausimą atsakyta pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų sprendimų motyvuose pasiremiant ekspertizių aktų išvadomis
apie pagrindinę priežastį, lėmusią autoįvykį, bei aukščiau išdėstytais
motyvais. Kasatorius neteisus grįsdamas autoįvykio padarinius su artimiausia
priežastimi – neteisingu stabdymu, nukentėjusiojo važiavimu viršijant jam
leistiną greitį. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos
požymis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes, t.y.
būtina, privaloma sąlyga. Nuteistojo Č. S. vairuojamo automobilio kairiojo
posūkio manevras, atliktas netinkamai įvertinus objektyvias saugaus manevro
atlikimo galimybes, ir buvo pagrindinė bei būtina sąlyga autoįvykio padariniams
atsirasti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo Č. S. (Č. S.) kasacinį
skundą atmesti.
Teisėjai
Albinas Sirvydis
Viktoras Aidukas
Alvydas Pikelis