Baudžiamoji byla Nr. 2K-29/2011

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.8.

1.2.26.1.

2.6.7.1. (S)

                                                                                                                                                                                                                                                                                       

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Olego Fedosiuko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. nuteistas pagal:

            - BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu penkeriems metams;

            - BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

            Remiantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. P. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams, ją atliekant pataisos namuose. Kardomosios priemonės rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas pakeistos į suėmimą, suimant S. P. teismo salėje.

            Iš S. P. priteista 15 238,98 Lt nukentėjusiajam R. B. turtinės žalos atlyginimui ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

            Iš S. P. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 2972, 78 Lt turtinės žalos atlyginimui.

            Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2010 m. liepos 20 d. nutartis, kuria nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmestas.

            Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

S. P. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. liepos 25 d., apie 16 val., viešoje vietoje – Panevėžyje, Danutės g. 42 namo kieme, tyčia, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais smūgių sudavimu ir sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: sudavė kumščiu ne mažiau kaip šešis smūgius nukentėjusiajam R. B. į veido sritį, padarydamas jam apatinio žandikaulio lūžį, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, taip dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdydamas R. B. sveikatą.

Kasaciniame skunde nuteistasis S. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Savo prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas, remiantis vien nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, atmetant visus jo prašymus. Anot kasatoriaus, teismai neatsižvelgė į nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų prieštaringumą, neištyrė duomenų tikrumo. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad nebuvo būtinybės tiksliai nustatyti įvykio vietą ir atlikti parodymų patikrinimą vietoje. Nuteistojo manymu, BPK 196 straipsnio nuostatos turėjo būti įgyvendintos, siekiant pašalinti liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus dėl smūgių skaičiaus, smūgių sudavimo vietos ir kūno dalies, su kuria buvo suduoti smūgiai. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Nuteistasis skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai buvo šališki, kadangi visi įrodymai buvo renkami tik siekiant pagrįsti kaltę. Nuteistasis nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad duomenys apie liekamąsias žymes ant nuteistojo rankų ir drabužių neturi reikšmės tyrimo išsamumui. Pasak nuteistojo, tokių duomenų ištyrimas būtų patvirtinęs arba paneigęs aplinkybę, ar iš tiesų nuteistasis sudavė smūgius nukentėjusiajam. Kasatorius pažymi, kad medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog buvo suduotas tik vienas smūgis, o nukentėjusysis tvirtina, kad buvo suduota nuo 6 iki 10 smūgių. Kasatoriaus manymu, nuo vieno smūgio dantų protezas negalėjo lūžti į penkias dalis, todėl teismas privalėjo ištirti ir nustatyti, dėl ko lūžo nukentėjusiojo dantų protezas. Remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-97/2009, 2K-21/2009, 2K-14/2009), kasatorius teigia, kad teismai priimdami sprendimus neteisingai rėmėsi vien nukentėjusiojo ir suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais.

Kasatorius skunde ginčija nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 d. ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nuteistojo teigimu, jo agresija į nukentėjusįjį buvo nukreipta ne be priežasties, o dėl autoįvykio, kurio fakto niekas neneigia. Kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai teigia, kad jis pažeidė viešąją tvarką dėl chuliganiškų paskatų suduodamas smūgius nukentėjusiajam, kadangi autoįvykis ir jo sukurta emocinė būsena negali būti vertinama kaip chuliganiškos paskatos, todėl ir veika dėl smūgių sudavimo turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Tokią išvadą, nuteistojo manymu, patvirtina ir teismų praktika, kurioje nurodoma, kad veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant visai mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-144/2008).

Kasaciniame skunde nuteistasis, teigia, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, paliekant teisę kreiptis dėl turtinės žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka, nes nepakako duomenų jo tenkinimui. Pasak nuteistojo, norint nustatyti realias žalos nukentėjusiojo sveikatai atlyginimo kainas, nukentėjusysis turėjo pateikti mažiausiai dviejų skirtingų analogiškas paslaugas teikiančių firmų komercinius pasiūlymus. Be to, anot nuteistojo, teismas turėjo vertinti, ar egzistuoja kitas – ne toks brangus gydymo būdas. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino tos aplinkybės, jog antroji operacija buvo reikalinga dėl netinkamai atliktos pirmosios operacijos, o ne dėl nuteistojo veiksmų, todėl teismui reikėjo svarstyti žalos sumažinimo klausimą. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismas, priteisdamas 20 000 Lt neturinei žalai atlyginti, nukrypo nuo teismų praktikos, kadangi tokio dydžio suma paprastai priteisiama dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, o dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo priteisiama pinigų suma paprastai neviršija 10 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-253/2009, 2K-261/2009,                  2K-144/2008, 2K-136/2008).

Kasacine tvarka  nuteistasis skundžia ir kardomųjų priemonių skyrimą. Pasak nuteistojo, teismas neturėjo pagrindo pakeisti kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir dokumentų paėmimo į suėmimą teismo salėje. Nuteistojo manymu, vertinant bylos faktinę medžiagą, BPK 122 straipsnyje nurodytų suėmimo pagrindų nebuvo. Be to, kasatoriaus teigimu, buvo pažeistas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, kadangi, pasak nuteistojo, jis buvo suimtas tik dėl to, kad jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kasatorius skunde pažymi, kad teismas, skirdamas suėmimą, neįvykdė BPK 125 straipsnio reikalavimų, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra motyvų dėl suėmimo paskyrimo. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skundą dėl kardomosios priemonės išnagrinėjo kartu su apeliaciniu skundu, tačiau pasak nuteistojo, teismas privalėjo vadovautis BPK 130 straipsniu ir išspręsti kardomosios priemonės skyrimo klausimą per 7 dienas. Tokie teismo veiksmai, pasak kasatoriaus, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos          5 straipsnio 4 dalį, nes nuteistajam, dar neįsiteisėjus nuosprendžiui, kardomųjų priemonių pagrindu buvo suvaržyta laisvė.

Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Čaplikas prašo nuteistojo S. P. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad nors nuteistasis nesutinka su teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (dėl įvykio vietos apžiūros protokolo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymų, specialisto išvados), tačiau tai, pasak prokuroro, nedaro teismų išvadų nepatikimomis ar nepagrįstomis. Prokuroro teigimu, abiejų instancijų teismai  objektyviai įvertino byloje nustatytas, skunde nurodytas aplinkybes ir priėmė teisingus bei pagrįstus sprendimus, o faktinių aplinkybių vertinimas nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Pasak prokuroro, skundo motyvai dėl subjektyvaus kaltinančių įrodymų vertinimo, yra nepagrįsti, kadangi S. P. nenuoseklūs parodymai buvo paneigti bylos medžiaga. Prokuroras atsiliepime teigia, kad apeliaciniame skunde prašomi atlikti veiksmai neturėjo reikšmės tyrimo išsamumui, nes, atliekant parodymų patikrinimą vietoje, neįmanoma pašalinti prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, o kaltinamojo apžiūra apeliacinės instancijos teisme būtų visiškai neinformatyvi.

Prokuroras atsiliepime teigia, kad teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusysis buvo sužalotas be jokios priežasties, t.y. dėl teisėto jo elgesio (paminėjus, kad į įvykio vietą bus kviečiama policija). Nuteistasis smurtą tęsė net ir po reikalavimo jį nutraukti, tokiu elgesiu pademonstruodamas niekinamą požiūrį į visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles ir taip įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį, todėl jis pagrįstai nuteistas pagal BK                      284 straipsnio 1 dalį.

Prokuroras atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismas plačiai argumentavo sprendimą priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Prokuroro teigimu, teismas įvertino nusikaltimu  padarytą neturtinę žalą, nukentėjusiojo pažeminimą kitų žmonių akyse, patirtus išgyvenimus, bendravimo galimybių dėl sužalojimo sumažėjimą, be to, žalą įvertino ir ateities požiūriu, t.y. būsimomis operacijomis, specialiomis procedūromis, nerimu ateityje dėl sveikatos. Prokuroras nesutinka, kad yra galima analogija su kasatoriaus nurodytomis bylomis dėl neturtinės žalos sumos priteisimo, kadangi kiekvienu konkrečiu atveju teismas patirtą neturtinę žalą įvertina, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

Prokuroras atsiliepime pažymi, kad BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog  rezoliucinėje nuosprendžio dalyje turi būti nurodomas teismo sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis, tačiau neįpareigoja teismo nurodyti kardomosios priemonės paskyrimo ar pakeitimo motyvų. Prokuroro manymu, byloje nėra duomenų, kad kardomoji priemonė buvo pakeista vien dėl to, kad S. P. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, todėl kasatorius neteisus, teigdamas, kad buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio             1 dalis. Be to, prokuroras atsiliepime nurodo, kad kasatoriaus argumentas, jog jo paduoti skundai dėl kardomosios priemonės pakeitimo turėjo būti išnagrinėti, remiantis BPK 130 straipsnio analogija, nepagrįstas. Pasak prokuroro, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr.               50 „Dėl teismų praktikos skiriant arba pratęsiant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 34 punkte nurodoma, kad, kai nuteistajam kardomoji priemonė buvo pakeista į suėmimą nuosprendžiu (BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nuteistojo skundas dėl neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tiek dėl suėmimo, tiek dėl kitų pagrindų nagrinėjamas BPK XXV skyriuje nustatyta tvarka.

Atsiliepime nukentėjusysis R. B. prašo nuteistojo S. P. kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo manymu, teismai objektyviai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti teismų sprendimų. Atsiliepime nukentėjusysis pažymi, kad iki dabar jo dantų protezai nėra sutvarkyti, kadangi jis neturi tam lėšų. Dėl šios priežasties nukentėjusysis negali normaliai maitintis, jis yra priverstas vartoti specialų maistą. Nukentėjusiojo manymu, nėra pagrindo abejoti UAB „Oridenta“ nustatyta dantų protezų kaina, todėl kasacinio skundo teiginys dėl realiai padarytos žalos nustatymo kainos, pateikiant mažiausiai dviejų skirtingų analogiškas paslaugas teikiančių firmų komercinius pasiūlymus, yra nepagrįstas. Nukentėjusysis atsiliepime teigia, kad neturtinė žala yra nustatyta tinkamai, kadangi jis patyrė dvasinius nepatogumus ir iki šiol jaučia didelį diskomfortą. Be to, nukentėjusysis nurodo, kad po įvykio atsirado ir kitokie sužalojimo liekamieji reiškiniai: galvos skausmas, nerimas, baimė, dažni lankymaisi pas gydytojus.

Nuteistojo S. P. kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 284 straipsnio 1 dalies taikymo

 

Nuteistojo S. P. kasacinio skundo argumentai, skirti pagrįsti teiginiui, kad teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes, nes jokio smurto prieš nukentėjusįjį jis nėra naudojęs, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Teismo išvadų apie bylai reikšmingas aplinkybes pagrįstumas gali būti ginčijamas tik apeliacine tvarka. Šioje byloje tų išvadų pagrįstumas jau patikrintas, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą.

Byloje nustatyta, kad S. P. viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, kitų žmonių akivaizdoje, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė kumščiu ne mažiau kaip šešis smūgius nukentėjusiajam R. B. į veido sritį, padarydamas jam apatinio žandikaulio lūžį, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, t. y. padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Viešoje vietoje atliktais įžūliais veiksmais nuteistasis ne tik sužalojo nukentėjusįjį R. B., bet ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo nusikalstami veiksmai yra tinkamai kvalifikuoti kaip idealioji BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptis. Ginčydamas jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą kasatorius skunde neigia chuliganiškų paskatų buvimą. Jis tvirtina, kad jo elgesio priežastis buvo prieš tai jo paties sukeltas eismo įvykis, tiksliau – dėl to įvykio kilęs ginčas su nukentėjusiuoju. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis kasatoriaus argumentas prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Byloje nustatyta, kad: nukentėjusysis R. B. nebuvo nuteistojo S. P. sukelto eismo įvykio dalyvis; jis atstovavo kito asmens (savo kaimyno) interesus; į ginčą dėl eismo įvykio su nuteistuoju jis net nesileido – pastebėjęs, kad šis neblaivus, garsiai pasakė, jog į įvykio vietą reikia kvieti policiją. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog autoįvykis buvo tik dingstis (pretekstas) S. P. pasielgti nusikalstamai, o to elgesio paskatos buvo nuteistojo noras priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, t. y. chuliganiškos paskatos.  

 

Dėl nuteistojo S. P. kasacinio skundo argumentų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimu

 

Savo skundo teiginį, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo turėjo būti paliktas nenagrinėtas, kasatorius motyvuoja tuo, kad, jo nuomone, ieškovas ieškininių reikalavimų dydžio nepagrindė įrodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismas išanalizavo ieškovo pateiktus įrodymus ir patenkino tik tą ieškininių reikalavimų dalį, kuri įrodymais buvo pagrįsta. Kaip neįrodytą teismas atmetė 800 Lt dydžio reikalavimą dėl išlaidų pagerintam maitinimui. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog kasatoriaus teiginys, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti paliktas nenagrinėtas, yra nepagrįstas.      

Kritikuodamas teismo sprendimą dėl pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti, kasatorius skunde tvirtina, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos, kadangi dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo priteisiama pinigų suma paprastai neviršija 10 000 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu teiginiu kasatorius siekia supaprastinti neturtinės žalos atlyginimo klausimą, siekdamas įteigti teismui mintį, kad neturtinės žalos dydis priklauso tik nuo sveikatos sutrikdymo masto. Toks šio klausimo traktavimas prieštarauja tiek neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančio CK 6. 250 straipsnio nuostatoms, tiek teismų praktikai. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Todėl sveikatos sutrikdymo mastas yra tik vienas iš įstatyme numatytų kriterijų, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Visų paminėtų kriterijų yra paisoma ir teismų praktikoje (Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvaga. 2008 m. liepos 3 d.). Šioje byloje pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio išsamiai ir įtikinamai motyvavo, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tie motyvai atitinka bylos medžiagą. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo tą sprendimą naikinti ar keisti.   

 

Dėl nuteistojo S. P. kasacinio skundo argumentų apie BPK reikalavimų pažeidimus

 

Apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą nuteistasis S. P. ginčija tvirtindamas, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Argumentus apie teismo šališkumą kasatorius grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė neišsamiai ir netinkamai juos įvertino, neargumentavo suėmimo kaip kardomosios priemonės paskyrimo, o apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nors pirmosios instancijos teismas įrodymus buvo ištyręs neišsamiai. Kasatorius skunde tvirtina, kad teismas tyrė tik jį kaltinančius įrodymus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių kasatorius skunde nenurodė, jų buvimo nekonstatuoja ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Teismo posėdžio protokolo, apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, t. y. BPK 20 straipsnio                 5 dalyje įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališkas.

 Kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neargumentavo savo sprendimo, priimant nuosprendį pakeisti S. P. anksčiau paskirtas kardomąsias priemones į suėmimą, atitinka bylos medžiagą. Tačiau tai nėra BPK reikalavimų pažeidimas. BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas teismo sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Nuosprendžio aprašomosios dalies turinį reglamentuojančiame BPK 305 straipsnyje nėra imperatyvios nuostatos, jog aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti išdėstyti teismo motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl kardomosios priemonės. Aplinkybės, kurias teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti privalo, ir sprendimai, kurių priėmimo motyvus teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo nurodyti, yra aptarti BPK 305 straipsnio 1 – 5 dalyse, o 6 šio straipsnio dalyje yra nurodyta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje gali būti išdėstytos ir kitos svarbios aplinkybės bei sprendimų argumentai. BPK 305 straipsnio 1 – 5 dalyse teismo sprendimai dėl kardomosios priemonės neminimi. Tai reiškia, kad jiems taikytina 6 šio straipsnio dalis, kuri tam tikro sprendimo motyvavimą (argumentavimą), palieka paties teismo diskrecijai. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nutarė argumentų dėl kardomosios priemonės pakeitimo nepateikti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. P. apeliacinį skundą, nustatė, kad sprendimas pakeisti kardomąją priemonę nuteistajam yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius be pagrindo tvirtina, jog jo skundą dėl suėmimo apeliacinės instancijos teismas turėjo išnagrinėti BPK                      130 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais. Šioje byloje suėmimas buvo paskirtas nuosprendžiu. Nuosprendis yra vientisas procesinis dokumentas. Todėl atskiros jo dalys negali būti skundžiamos skirtinga tvarka; visi nuosprendžiu išspręsti klausimai gali būti skundžiami tik BPK XXIV skyriuje numatyta tvarka ir terminais. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė BPK nuostatas atitinkantį sprendimą nuteistojo S. P. skundą dėl kardomosios priemonės (suėmimo) nagrinėti kartu su jo apeliaciniu skundu dėl nuosprendžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo pažeistas ir Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, nes kardomosios priemonės pakeitimas su to principo įgyvendinimu nesietinas; tuo pakeitimu buvo siekiama užtikrinti nuosprendžio įvykdymą, t. y. buvo siekiama BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai, nei teigiama nuteistojo kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatlikti įrodymų tyrimo neliudija apie šio teismo šališkumą. Iš teismo posėdžio protokolo, skundžiamų teismų sprendimo turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas esmines šioje byloje įrodinėtinas aplinkybes (įvykio aplinkybes, duomenis apie nukentėjusįjį, kaltinamąjį ir kt.) ištyrė išsamiai. Kasatoriaus skunde minimos aplinkybės (kad nenustatyta tiksli įvykio vieta, t. y. vieta, kurioje nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, kad po įvykio neapžiūrėtos kaltinamojo rankos, t. y. nenustatyta, ar ant jų neliko smūgiavimo į kito žmogaus kūną žymių ir pan.) nelaikytinos šioje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes jos neturi reikšmės kasatoriaus nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui, jam paskirtai bausmei ar kitiems šioje byloje spręstiniems klausimams. Todėl jų neištyrimas nelaikytinas įrodymų ištyrimui ir vertinimui keliamų reikalavimų, kurie išdėstyti BPK                          20 straipsnyje, pažeidimu. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nė vienas iš į apeliacinį procesą atvykusių šio proceso dalyvių nemanė, kad įrodymų tyrimas šioje proceso stadijoje būtų reikalingas. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad tiek pats nuteistasis S. P., tiek jo gynėjas išsakė nuomonę, kad nepageidauja, jog apeliacinėje instancijoje būtų atliktas įrodymų tyrimas.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo S. P. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Vadovaudamasi BPK 82 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

            Nuteistojo S. P. kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                Olegas Fedosiukas

 

                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė

 

                                                                                                            Valerijus Čiučiulka