Administracinė byla Nr. A-261-1816/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 12.3.4
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir
Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui Egidijui Losiui, trečiojo
suinteresuoto asmens Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas
Lithuaniae – Sinodas atstovei advokatei Eglei Grucytei, trečiųjų suinteresuotų
asmenų atstovui Rimui Mikalauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos evangelikų reformatų
bažnyčios Sinodo kolegijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio
teismo 2010 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos skundą atsakovams
Valstybės įmonei Registrų centras, Valstybės įmonės registrų centras Panevėžio
filialui, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos
evangelikų reformatų bažnyčiai - Unitas Lithuaniae - Sinodas, Biržų evangelikų
reformatų parapijai, Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapijai,
Švobiškio evangelikų reformatų parapijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Lietuvos
evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija (toliau – ir Sinodo kolegija)
kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VĮ Registrų centras Panevėžio filialo
2007 m. gruodžio 22 d. spendimą „Dėl daiktinių teisių , tų teisių suvaržymų,
juridinių faktų registravimo“ ir VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus
ginčų nagrinėjimo komisijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 275
„Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“.
Pareiškėjas skunde (t. I, b.l.
7-17) nurodė, kad VĮ Registrų centras Panevėžio filialas iš dalies patenkino Lietuvos
evangelikų reformatų generalinio superintendento kun. Rimo Mikalausko 2007 m.
lapkričio 23 d. prašymą ir savo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu panaikino
teisėtą ir pagrįstą Sinodo kolegijai priklausančio turto, registro Nr. (duomenys
neskelbtini), registraciją, neteisingai perregistruodamas jį Biržų
evangelikų reformatų parapijos, Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų
parapijos ir Švobiškio evangelikų reformatų parapijos vardu, ir netenkino
prašymo dėl nuosavybės teisių įregistravimo Švobiškių evangelikų reformatų
parapijos vardu į bažnyčios pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)),
varpinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinius
(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys
neskelbtini) kaime, Pasvalio r. bei Biržų evangelikų reformatų parapijos
vardu į bažnyčią (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo
statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys
neskelbtini), Biržuose. VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų
nagrinėjimo komisija 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 275 paliko galioti VĮ
Registrų centras Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimą „Dėl
daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“.
Pareiškėjas nurodė, kad
priimant ginčijamus sprendimus buvo padaryti procesiniai pažeidimai. Lietuvos
evangelikų reformatų generalinio superintendento kun. R. Mikalausko 2007 m.
lapkričio 23 d. prašymas dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo
perregistruoti turtą Sinodo kolegijos vardu buvo pateiktas VĮ Registrų centras
Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, todėl komisija turėjo
išnagrinėti šį prašymą, įvertinti ginčijamo teritorinio registratoriaus
sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne persiųsti jį ginčijamą sprendimą
priėmusiam teritoriniam registratoriui. VĮ Registrų centras Panevėžio filialo
2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu buvo panaikinta pareiškėjo nuosavybės teisės
registracija, t. y. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio taikymo
požiūriu buvo išspręstas pareiškėjo teisių klausimas jam nepranešus apie tokio įrašo
pakeitimo procedūros pradėjimą. Tuo buvo pažeistos Nekilnojamojo turto registro
įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl techninių klaidų ištaisymo
procedūros. Dėl šio VĮ Registrų centro Panevėžio filialo padaryto pažeidimo
pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) 2009 m.
birželio 9 d. priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-472/2009.
Todėl LVAT sprendimas bei jame nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę
nagrinėjant ginčijamų sprendimų teisėtumą.
Pareiškėjas taip pat nurodė,
kad VĮ Registrų centras Panevėžio filialo sprendimas prieštarauja
Konstitucijos 43 straipsniui, Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir
bendrijų įstatymo 4, 5, 7, 10 straipsniams, Civilinio kodekso 2.37 straipsniui,
nes šie teisės aktai suteikia religinėms bendruomenėms ir bendrijoms teisę
tvarkytis pagal savo kanonus. Būtent kanonai yra minėtų teisės aktų nustatyti
dokumentai, galintys patvirtinti Sinodo kolegijos nuosavybės teises į parapijų
naudojamą turtą. VĮ Registrų centras Panevėžio filialas, priimdamas sprendimą,
neatsižvelgė į Sinodo kolegijos nuosavybės teisių tęstinumą. Lietuvos
Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnio pagrindu,
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, atstovaujama Sinodo kolegijos,
pripažinta tradicine ir ji laikytina nuo 1557 metų veikiančios Lietuvos
evangelikų reformatų bažnyčios teisių perėmėja. Sinodo kolegijai priklausantis
turtas buvo nacionalizuotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1948 m.
birželio 19 d. įsakymo, kuriame naudojama sąvoka „religinės bendruomenės“
pagrindu, o LTSR 1990 m. vasario 14 d. įstatymu „Dėl maldos namų bei kitų
pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“ maldos namai ir kiti pastatai buvo
grąžinti religinėms bendruomenėms. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių
ir bendrijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo teleologinė – loginė
analizė rodo, kad iki šių įstatymų priėmimo naudota sąvoka „bendruomenė“ buvo
tapatinama su sąvoka „ bendrija“ , turint omenyje konkrečią religinę bažnyčią
kaip visumą, o ne jos struktūrines dalis - bendruomenes (parapijas).
Vadovaujantis Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
tvarkos įstatymo 2 straipsniu, teisę susigrąžinti nacionalizuotą turtą turi tik
tos religinės bendrijos, kurios veikė Lietuvos Respublikoje iki 1940
m. liepos 21 d. ir kurių turtas buvo valstybės nusavintas, bei pripažintos
atkuriamų religinių bendrijų teisių perėmėjomis. Pažymėjo, kad de facto
buvusios SSRS okupacijos laikais egzistavusi Lietuvos evangelikų reformatų
bažnyčia de jure atkurta ir, Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. kovo 11 d. priėmus
įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo
atstatymo“, jai grąžintas priklausantis turtas. Lietuvos evangelikų reformatų
bažnyčia valstybės pripažinta tradicine Lietuvos bažnyčia, ji įregistruota 1998
m. sausio 26 d. bei pakartotinai – 2003 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos
Vyriausybė 1995 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1589 patvirtino Sinodo kolegijai
juridinio asmens teises. Valstybė, registruodama Lietuvos evangelikų reformatų
bažnyčią kaip tradicinę, kartu pripažino jai priklausančią nuosavybę, tvarkomą
kanonų teisės pagrindu. Sinodo kolegija turto niekam neperleido ir pagal
kanonus neturi teisės perleisti, o atsiskyrusios „parapijos“, jei ir pripažinti
jų atsiskyrimą teisėtu, neturi jokių nuosavybės teisių į Sinodo kolegijos
turtą. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kanonai vienareikšmiškai numato,
kad parapijos turtu naudojasi tik religinių apeigų atlikimui patikėjimo teise.
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae- Sinodo (toliau – ir
LERB– Unitas Lithuaniae – Sinodas) nurodomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2007 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. 379 nustato lėšų paskirstymą atskiroms
bendrijoms ir nepatvirtina konkrečių LERB – Unitas Lithuaniae – Sinodo parapijų
nuosavybės teisių į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai priklausantį turtą.
Sprendimas atkurti įrašus ir registruoti turtą ne Sinodo kolegijos vardu, o
atsiskyrusių ir sudarančių naują juridinį asmenį LERB– Unitas Lithuaniae –
Sinodo „parapijų“ vardu yra neteisingas, nes Lietuvos evangelikų reformatų
bažnyčios kanonuose nustatytas parapijų pavaldumas ir viso bažnytinio turto
priklausomybė Sinodo kolegijai.
Atsakovas VĮ Registrų centras
su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b.l.
151-152) nurodė, kad palaiko VĮ Registrų centro spendime išdėstytus argumentus.
Paaiškino, kad pareiškėjui tiesiogines pasekmes sukėlė VĮ Registrų centro
Panevėžio filialo sprendimas, todėl teismui turėtų būti skundžiamas tik
centrinio registratoriaus sprendimas. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas (pvz. 2008 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. A146-297/2008, 2003 m. vasario 27 d. konsultacija Nr.
02-04-07 ir kt.). nurodė, kad VĮ Registrų centras yra netinkamas atsakovas
šioje byloje.
Atsakovas VĮ Registrų centras
Panevėžio filialas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą
(t. I, b.l. 203-205) nurodė, kad teritorinis registratorius, išnagrinėjęs
Lietuvos evangelikų reformatų generalinio superintendento kun. R. Mikalausko
2007 m. lapkričio 23 d. prašymą dėl neteisėtai perregistruoto juridinių asmenų
– tradicinių religinių bendruomenių (parapijų) nekilnojamojo turto juridiniam asmeniui
Sinodo kolegijai ir susipažinęs su pateiktais bažnytiniais dokumentais,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 379 bei
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro susitikimo su evangelikų reformatų ir
evangelikų liuteronų bažnyčių vadovais 2007 m. gruodžio 11 d. pranešimu
spaudai, kuriame nurodyta, kad nuo 2002 m. pabaigos evangelikų reformatų
bažnyčiai Lietuvoje atstovauja dvi nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų
religinės bendrijos – LERB – Unitas Lithuaniae – Sinodas ir Lietuvos evangelikų
reformatų bažnyčia, taip pat įvertinęs tai, kad parapijos negali savo turtu
disponuoti be Sinodo sutikimo, kuris perregistruojant nekilnojamąjį turtą
nebuvo pateiktas, 2007 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą atkurti duomenis nekilnojamojo
turto registruose Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Biržų
evangelikų reformatų parapijai nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys
neskelbtini) įregistruoti nekilnojamieji daiktai grąžinti Biržų rajono
tarybos 1992 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 30, Nemunėlio Radviliškio
evangelikų reformatų parapijai į nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys
neskelbtini) įregistruotus nekilnojamuosius daiktus yra pripažintos
nuosavybės teisės Biržų rajono mero 1999 m. lapkričio 15 d. potvarkiu Nr. 639,
o Švobiškio evangelikų reformatų parapijai nekilnojamojo turto registre Nr. (duomenys
neskelbtini) įregistruoti nekilnojamieji daiktai yra grąžinti nuosavybėn
Pasvalio rajono tarybos 1992 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 55. Pažymėjo, kad
registro tvarkytojas nepažeidė nekilnojamojo daikto registro duomenų keitimą
reglamentuojančių procedūrų, jis atkūrė nuosavybės teisių registravimą nekilnojamojo
turto registre parapijų, kurių vardu buvo išduoti nuosavybės teises
patvirtinantys dokumentai, kurie yra nenuginčyti ir galiojantys. Nuosavybės
teisės atsiradimą patvirtina ne registracijos faktas, o šias teises
patvirtinantys dokumentai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. spalio 9 d.
nutartis civilinėje byloje nr. 3k-3-977/200, 2003 m. spalio 22 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-991/2003). Pareiškėjas nepateikė dokumentų,
patvirtinančių, kad minėtas parapijų turtas yra perleistas. Vien tik pareiškėjo
prašymo nepakanka daiktinėms teisėms įregistruoti jo vardu. Bažnyčia kanonus
taiko savo vidaus tvarkai reglamentuoti, ir jie neturi aukštesnės galios už
įstatymus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo
LERB – Unitas Lithuaniae – Sinodas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (t. I,
b.l. 192-196) nurodė, kad LERB– Unitas Lithuaniae – Sinodas yra juridinis
asmuo, tradicinė religinė bendrija, kuri atstovauja visoms evangelikų reformatų
parapijoms ir vadovaujasi Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės teisės
normomis. Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio evangelikų reformatų
parapijos įeina į LERB – Unitas Lithuaniae – Sinodo sudėtį. Pagal Sinodo aktus,
visas parapijų nekilnojamasis turtas yra Sinodo nuosavybė, todėl parapijos be
atskiro Sinodo sprendimo neturi teisės šiuo turtu disponuoti. Biržų, Nemunėlio
Radviliškio, Švobiškio ir Kėdainių evangelikų reformatų parapijos
nacionalizuotą turtą atgavo teisėtai, turto sugrąžinimo faktas šioms parapijoms
yra nenuginčytas, sugrąžintas turtas buvo įregistruotas minėtų parapijų vardu,
ir juo parapijos be pertraukos disponuoja iki šiol, todėl, gavus informacijos,
kad minėtas turtas be pagrindo buvo perregistruotas kito juridinio asmens
–Sinodo kolegijos – vardu, buvo kreiptasi į nekilnojamojo turto registro
tvarkytojus dėl pirminio registravimo duomenų atkūrimo, tai ir buvo pagrįstai
padaryta.
Tretieji suinteresuoti asmenys
Biržų evangelikų reformatų parapija, Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų
parapija, Švobiškio evangelikų reformatų parapija su skundu nesutiko ir prašė
atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų
atstovai nurodė, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Evangelikų
reformatų parapijos yra tradicinės religinės bendruomenės, kurios vadovaujasi
Lietuvos evangelikų reformatų bažnytinės teisės normomis, priklauso tradicinei
religinei bendrijai – LERB – Unitas Lithuaniae – Sinodui ir kaip juridiniai
asmenys veikia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Parapijų nuosavybės teisė
į nekilnojamąjį turtą buvo pripažinta atitinkamų savivaldybių bei Panevėžio
apskrities viršininko aktais. Sugrąžinus parapijoms turtą, jis tapo juridinių
asmenų – parapijų – turtu (CK 2.48 str.), kurį minėti juridiniai asmenys valdo.
Parapijos niekada ir jokia forma nebuvo atsisakiusios nuo turto valdymo.
Pareiškėja neturi pagrindo reikšti jokių pretenzijų dėl aukščiau paminėtos
nuosavybės ar su ja susijusių veiksmų, nes šis turtas jai niekuomet nepriklausė
nei teisiškai, nei faktiškai.
II.
Panevėžio apygardos
administracinis teismas 2010 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos
evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vertino byloje
esančius įrodymus (b.l. 18, 42-52, 106-109, 113-118, 121-122, 124, 126- 128).
Teismas nurodė, kad LVAT
administracinėje byloje Nr. A143-472/2009 tyrė Centrinio
registratoriaus 2008 m. sausio 22 d. sprendimo teisėtumą jo atitikimo
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsnių reikalavimams
aspektu. Teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendime konstatavo, kad „spręsti apie
Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimo teisėtumą šioje byloje nėra
teisinio pagrindo, nes šis teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas
pripažintas neapskųstas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30, 31 straipsnių
nustatyta tvarka“. Todėl darytina išvada, kad minėtame LVAT sprendime
konstatuoti pažeidimai negali būti vertinami kaip turintys prejudicinę reikšmę,
nagrinėjant VĮ Registrų centras Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimo
ir VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos
2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. 275 teisėtumą.
Teismas aiškindamas Nekilnojamojo
turto registro įstatymo (toliau - Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio,
Lietuvos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų
Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau - Nuostatai) 46 punkto nuostatas,
pažymėjo, kad nei viena iš šių normų nenumato, kad Teritorinis registratorius
privalo informuoti suinteresuotus asmenis apie kito asmens prašymą atlikti tam
tikrus veiksmus ir nenumato pareigos įteikti priimtą sprendimą ne prašymą
padavusiam asmeniui. Netikslūs, klaidingi ar neišsamūs registro duomenys
taisomi, tikslinami ir papildomi Įstatymo 33 straipsnio nustatyta tvarka.
Minėto Įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti taisomi ar papildomi
iš esmės teisingi duomenys, kurių registravimas nėra ginčijamas, kai 2007 m.
lapkričio 23 d. prašyme buvo keliamas klausimas dėl daiktinių teisių
įregistravimo teisėtumo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamuoju atveju šio
straipsnio nuostatos netaikytinos, kadangi nekilnojamojo daikto registro duomenų
keitimas, atkuriant nuosavybės teisių registravimą nekilnojamojo turto registre
asmenims, kuriems buvo išduoti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai,
nelaikytinas techninių klaidų taisymu. Įstatymo 31 ir 32 straipsniai reglamentuoja
Centriniam registratoriui skundo padavimo ir nagrinėjimo tvarką. Teismas
padarė išvadą, kad VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų
nagrinėjimo komisija, gavusi Lietuvos evangelikų reformatų generalinio
superintendento kun. R. Mikalausko 2007 m. lapkričio 23 d. prašymą dėl
daiktinės (nuosavybės) teisės registracijos įrašų pakeitimo, pagrįstai jį
persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti teritoriniam registratoriui. Teismas
konstatavo, kad, vadovaudamasis Įstatymu ir Nuostatais VĮ Registrų centras
Panevėžio filialas, pradėdamas Lietuvos evangelikų reformatų generalinio
superintendento kun. R.Mikalausko 2007 m. lapkričio 23 d. prašymo nagrinėjimo
procedūrą, neprivalėjo apie tai pranešti pareiškėjui. Teismas nenustatė, kad,
priimant ginčijamus sprendimus, buvo padaryti procesiniai pažeidimai.
Teismas pažymėjo, kad šioje
administracinėje byloje nesprendžiama, kam nuosavybės teise priklauso
nekilnojamasis turtas. Toks ginčas galėtų būti nagrinėjamas bendrosios
kompetencijos teisme. Teismas sprendžia, ar, pagal VĮ Registrų centras
Panevėžio filialui pateiktus dokumentus, galėjo būti keičiami registro
duomenys. Atsakovo veiksmai priimant ginčijamą sprendimą vertintini
atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas.
Teismas, vertindamas Įstatymo
4 straipsnio, 22 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 35 punkto (2007
m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 240 redakcija) 1 pastraipos nuostatas, padarė
išvadą, kad naujos daiktinės teisės įregistravimas, t. y. įrašo apie naują
daiktinės teisės turėtoją padarymas, siejamas su naujų, palyginus su
aplinkybėmis, kurios buvo pagrindas padaryti jau esamą įrašą, faktinių
aplinkybių atsiradimu. Atsižvelgiant į Įstatymo 4 straipsnio aiškinimą, tai
reiškia, kad duomenys apie daiktinės teisės turėtoją gali būti pakeisti kitais
duomenimis (įrašas apie buvusį daiktinės teisės turėtoją pakeistas įrašu apie
naują daiktinės teisės turėtoją) tik tuo atveju, kai yra pateikiami nauji
įstatymų nustatyti dokumentai apie daiktinės teisės pasibaigimą (daiktinės
teisės turėtojo netekimą savo daiktinės teisės, šios teisės perleidimą kitam
asmeniui).
Teismas nustatė, kad Sinodo
kolegija teritoriniam registratoriui pateikė 2003 m. rugpjūčio 4 d., 2004 m.
liepos 30 d., 2007 m. vasario 20 d. prašymus, kuriuose prašė ją įrašyti
nuosavybės teisės turėtoja, bei kanonus. Sinodo kolegija nepateikė jokių kitų
dokumentų, kurie būtų Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 35 punkto
taikymo požiūriu pakankamas pagrindas išregistruoti Biržų, Nemunėlio
Radviliškio, Švobiškio evangelikų reformatų parapijų nuosavybės teises į ginčo
nekilnojamuosius daiktus. Savivaldybės institucijų sprendimai, kurių pagrindu
Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio evangelikų reformatų parapijos įgijo
nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, yra galiojantys ir nenuginčyti.
Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad minėtas parapijų turtas
buvo perleistas. Teritorinis registratorius Sinodo kolegijos 2003 m. rugpjūčio 4
d., 2004 m. liepos 30 d., 2007 m. vasario 20 d. prašymų pagrindu 2003 m.
rugpjūčio 12 d., 2004 m. rugpjūčio 2 d. ir 2007 m. vasario 21 d. padarė įrašus
apie Sinodo kolegijos nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą , reg. Nr. (duomenys
neskelbtini). Pats asmens prašymas Įstatymo 22 straipsnyje nėra nurodytas
kaip daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymų ir juridinių
faktų įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisinis pagrindas. Religinės
bendruomenės ir bendrijos bei jų struktūriniai padaliniai, turintys juridinio
asmens teises, veikia pagal savo kanonus, statutus ar kitas normas, tiek kiek jie
neprieštarauja įstatymams (CK 2.37 str.). Pareiškėjo pateiktuose kanonuose yra
tik abstrakčios nuostatos dėl bažnyčios valdomo turto, kurios neleidžia
identifikuoti nekilnojamųjų daiktų, į kuriuos prašoma registruoti daiktines
teises. Įstatymo 29 straipsnio 6 punktas numato pagrindą atsisakyti
įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jeigu prašyme ar
Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra
Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų
nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti. Tokiu
būdu teritorinis registratorius, patikrinęs ir nustatęs, kad Sinodo kolegijos
pateiktuose dokumentuose nepakanka duomenų identifikuoti nekilnojamuosius
daiktus, privalėjo atsisakyti registruoti Sinodo kolegijos vardu nuosavybės
teises.
III.
Pareiškėjas
Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo kolegija pateikė apeliacinį
skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010
m. sausio 15 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis
skundas (t. II, b.l. 95-106) grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendime administracinėje
byloje Nr. A143-472/2009 dėl skundžiamo Panevėžio filialo 2007 m.
gruodžio 22 d. sprendimo neteisėtumo nurodė, kad pažeistos Sinodo kolegijos
turtinės teisės. Šis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę
reikšmę.
2. LVAT
konstatuoti procesiniai pažeidimai įvykdyti nagrinėjant tą patį 2007 m.
lapkričio 23 d. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuania – Sinodas
pateiktą skundą.
3.
Teismo neatsižvelgė į LVAT pateiktą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31,
32, 33 straipsnių aiškinimą ir sprendimu konstatuotus pažeidimus.
4.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsniu, Lietuvos
Respublikos religinių bendrijų ir bendruomenių įstatymo 4, 5, 7, 10
straipsniais, LR Civilinio kodekso 2.37 straipsniu Sinodo kolegija yra
parapijoms perduoto naudotis turto savininkė.
5. Pagal
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 10 punktą daiktinių teisių
į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą juridinius faktus patvirtinančiais
dokumentais gali būti ir kiti įstatymų nustatyti dokumentai.
6.
Turto priklausomybę Sinodo kai patvirtina ir nuosavybės teisių tęstinumas.
LERB
yra tradicinės Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios turtinių teisių perėmėja
ir jai pagal vidinę, reglamentuotą kanonais tvarką, priklauso visos teisės į
atkurtą SSRS nacionalizuotą turtą.
7.
Kanonai pilnai atitinka teisės aktų reikalavimus bažnytiniais klausimais.
Kanonai yra Bažnytinės teisės aktai, veikiantys konkrečios Bažnyčios ribose,
konkrečiais klausimais. Šiuo atveju LERB kanonai vienareikšmiai numato, kad LERB
priklausančio turto savininkė yra LERB Sinodo kolegija. Parapijos turtu
naudojais religinių apeigų atlikimui patikėjimo teisės pagrindu.
8. Sinodo
kolegijos kanonai yra aiškūs ir tikslūs, įregistruoti Teisingumo ministerijoje.
9. Parapijos,
kurias atstovauja LERB - Unitas Lithuaniae
– Sinodas generalinis superintendentas kun. Rimas Mikalauskas savavališkai
paskelbė atsiskyrusiomis ir registravosi kaip nauja bendruomenė - LERB- Unitas Lithuaniae – Sinodas tik 2002 metais.
10.
Sinodo kolegija yra Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios atstovaujamoji
visais reikalais institucija. Parapijų pavaldumas Sinodo kolegijai nustatyti
1910 m. birželio 22 d. Vilniaus Sinodo posėdyje priimtų ir užtvirtintų
Evangelikų - Reformatų parapijų įstatų 16 punktu, 1922 m. Sinodo kolegijos
paruoštų ir Sinodo patvirtintų „Lietuvos Ev. reformatų tvarkymosi įstatų“ 21,
23, 27 p., 1997 metų Sinodo Kanonu Nr. 7 „Apie parapijų pavaldumą“, 1998 metų
Sinodo Kanonu Nr. 5 „Apie bažnyčios administracinį teritorinį susiskirstymą“.
Atsakovas
Valstybės įmonės registrų centro Panevėžio filialas su apeliaciniu skundu
nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime
į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 126-128) nurodė iš esmės tuos pačius
argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Papildomai
nurodė, kad:
1.
Nei viena iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, 26
straipsnio, 27 straipsnio, Nekilnojamojo turo registro nuostatų 46 punkto normų
nenumato, kad Teritorinis registratorius privalo informuoti suinteresuotus
asmenis apie kito asmens prašymą atlikti tam tikrus veiksmus.
2. 2007
m. lapkričio 23 d. prašyme buvo keliamas klausimas dėl daiktinių teisių
įregistravimo teisėtumo ir šiuo atveju Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33
straipsnio nuostatos netaikytinos.
3.
Pareiškėjas prašo panaikinti visą teritorinio registratoriaus 2007 m. gruodžio 22
d. sprendimą, nenurodydamas jokių teisinių argumentų, kodėl yra nepagrįstas ir neteisėtas
sprendimas dalyje, kuri yra jam palanki.
4. Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimu
(administracinė byla Nr. A143-472/2009) pareiškėjo reikalavimas įpareigoti
valstybės įmonę Registrų centras panaikinti Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22
d. sprendimą ir atkurti turto registraciją Lietuvos evangelikų reformatų
bažnyčios Sinodo kolegijos vardu yra atmestas kaip nepagrįstas.
Tretieji
suinteresuoti asmenys Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia - Unitas
Lithuaniae - Sinodas, Švobiškio evangelikų reformatų parapija, Biržų evangelikų
reformatų parapija ir Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų parapija su
apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime
į skundą (t. II, b. l. 120-125)
1. Tretieji
suinteresuoti asmenys yra atskiri juridiniai asmenys.
Lietuvos
evangelikų reformatų bažnyčia - Unitas Lithuaniae - Sinodas atstovauja visas
evangelikų reformatų parapijas, kurios veikia pagal Sinodo aktuose numatytas
bažnytines normas. Biržų, Nemunėlio Radviliškio ir Švobiškio evangelikų
reformatų parapijos įeina į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas
Lithuaniae - Sinodas sudėtį.
2.
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija ir 2003 metais Lietuvos
evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos prašymu įregistruota Lietuvos evangelikų
reformatų bažnyčia, - nėra nei Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio
evangelikų reformatų parapijų nei Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios -
Unitas Lithuaniae - Sinodas aukštesnė vadovybė ar kaip nors kitaip
struktūriškai susijusios su aukščiau minimomis parapijomis.
3. Biržų,
Nemunėlio Radviliškio ir Švobiškio evangelikų reformatų parapijos niekada jokiu
būdu ir jokia forma nebuvo atsisakiusios nuosavybės teisių į savo turtą. Minėtas
turtas niekuomet juridiniam asmeniui Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios
Sinodo kolegijai nepriklausė.
4. Nuosavybės
teisių atsiradimą patvirtina ne registracijos faktas, bet nuosavybės teises patvirtinantys
dokumentai.
Pareiškėjas
nepateikė jokių dokumentų, kurie būtų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16
straipsnio 1 dalies ar Nekilnojamo turto registro nuostatų 35 punkto taikymo
požiūriu pakankamas pagrindas išregistruoti Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Švobiškio
evangelikų reformatų parapijų nuosavybės teises į ginčo nekilnojamuosius
daiktus.
5. Lietuvos
evangelikų reformatų Sinodo aktai nustato, kad visas parapijų nekilnojamas
turtas yra bažnytinė, tai yra Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo bendra nuosavybė,
tad parapijos be Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo atskiro sprendimo neturi
teisės šio turto parduoti, įkeisti ar išnuomoti ilgalaike nuoma (tai patvirtina
išrašas iš Kanono II - 2003). Tačiau nekilnojamojo turto savininkėmis lieka
parapijos.
6. Kėdainių
evangelikų reformatų parapijos 1999 m. kovo 14 d. rašte Lietuvos evangelikų
reformatų Sinodo kolegijai nėra kalbama apie Biržų, Nemunėlio Radviliškio,
Švobiškio evangelikų reformatų parapijas, todėl nėra laikytinas pareiškėjo
teiginius pagrindžiančiu dokumentu. Be to, minėtame rašte nurodoma, kad Kėdainių
evangelikų reformatų parapijos turtas priklauso Lietuvos evangelikų reformatų
bažnyčios Sinodui, o ne Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo
kolegijai, kuri Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo įgaliojimus prarado 2001
m.
7. Jokie
valstybės aktai nenumato, kad bažnytinės teisės aktai turi būti registruoti
kurioje nors valstybinėje institucijoje.
8. Vadovaujantis
Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu Sinodo kolegija nėra
tinkamas administracinių teisinių santykių subjektas. Kadangi iki 2004 m.
sausio 1 d. Teisingumo ministerija tvarkė religinių bendruomenių registrą. VĮ
Registrų centras Vilniaus filialo duomenimis, Lietuvos evangelikų reformatų
bažnyčios sinodo kolegija (kodas 9207773) nesikreipė dėl duomenų ar kitokių
dokumentų įregistravimo Juridinių asmenų registre.
9. Lietuvos
evangelikų reformatų Sinodo kolegijos įgaliojimus gali suteikti tik aukščiausioji
Lietuvos evangelikų reformatų vadovybė - Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas.
Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas nėra išrinkęs D. L. Lietuvos
evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos prezidente. Todėl ji negalėjo
2010 m. sausio 15 d. suteikti įgaliojimų A. K..
Apeliacinės
instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino apeliacinio
skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Trečiųjų
suinteresuotų asmenų atstovai paaiškino, kad su skundais nesutinka ir prašė
apeliacinio skundo netenkinti.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos ginčas yra dėl nekilnojamojo turto registro
duomenų pakeitimo.
Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas
pareiškėjo skundo, rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio,
22 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų 35 punkto (2007 m. vasario
27 d. nutarimo Nr. 240 redakcija) 1 pastraipa ir nustatė, kad naujos daiktinės
teisės įregistravimas, t. y. įrašo apie naują daiktinės teisės turėtoją
padarymas, siejamas su naujų, palyginus su aplinkybėmis, kurios buvo pagrindas
padaryti jau esamą įrašą, faktinių aplinkybių atsiradimu. Teismas nurodė, kad
Įstatymo 4 straipsnis reiškia, kad duomenys apie daiktinės teisės turėtoją gali
būti pakeisti kitais duomenimis (įrašas apie buvusį daiktinės teisės turėtoją
pakeistas įrašu apie naują daiktinės teisės turėtoją) tik tuo atveju, kai yra
pateikiami nauji įstatymų nustatyti dokumentai apie daiktinės teisės
pasibaigimą (daiktinės teisės turėtojo netekimą savo daiktinės teisės, šios
teisės perleidimą kitam asmeniui).
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos
teismo sprendimu, skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai
įvertino faktines bylos aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės
aktus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių
aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą, yra neatsiejamai
susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam
teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.
Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės
taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad
administracinis teismas, spręsdamas ši ginčą, vadovaudamasis Administracinių
bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi nevertina ginčo šalių teisės į
nuosavybę, o tik patikrina ar atsakovai, vykdydami nekilnojamojo turto registro
tvarkytojo funkcijas, veikė pagal jiems suteiktą kompetenciją.
Ginčo santykiams taikytinas Nekilnojamojo turto
registro įstatymo (toliau tekste ir įstatymas) 4 straipsnis nustato, kad visi
nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais
ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Byloje nėra įrodymų, kad duomenys, kurių pagrindu buvo
įregistruotos pareiškėjo teisės Nekilnojamojo turto registre, įstatymo
nustatyta tvarka yra nuginčyti.
Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys ne
ginčo tvarka gali būti pakeisti, įrašant naujus duomenis arba pakeičiant
esančius, tik griežtai laikantis tokius pakeitimus įrodančių dokumentų, kurie
yra išvardyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje (Įstatymo 5
straipsnio 2 dalis, 22 straipsnis bei 23 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu nekilnojamojo
turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba
pakeisdamas esamus, neturi teisės savarankiškai aiškinti ar interpretuoti
pateiktų dokumentų, kurie numatyti Įstatymo 22 straipsnyje, turinio ir atitinkamai
keisti duomenų.
Įstatymo 33 straipsnis suteikia teisę registro
tvarkytojui taisyti technines klaidas. Šio straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad
techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba
kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas
pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis
teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus.
Atsakovo VĮ Registrų centras Panevėžio filialo 2007 m.
gruodžio 22 d. spendime „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių
faktų registravimo“ nėra nurodyta, kad buvo taisoma klaida. Tačiau bylos
įrodymai patvirtina, kad šiuo sprendimu buvo patenkintas trečiųjų suinteresuotų
asmenų prašymas ir buvo atkurta prieš tai buvusi šio turto registracija - Biržų,
Nemunėlio Radviliškio ir Švobiškių evangelikų reformatų parapijų teisės į
statinius, kurių registro Nr. (duomenys neskelbtini).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas
šį ginčą 2009 m. birželio 9 d. nutartimi (administracinė bylas Nr.
A-143-472/2009) konstatavo, kad VĮ Registrų centras Panevėžio filialas, 2007 m.
gruodžio 22 d. spręsdamas įrašo pakeitimo klausimą, pažeidė Nekilnojamojo turto
registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatančias klaidos ištaisymo
procedūras. Šis teismo sprendimas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjant šią
bylą, nes atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58
straipsnio 2 dalies reikalavimus. Detaliai vertinant ar atsakovai turėjo
pagrindą taisyti klaidas remiantis Įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, darytina
išvadą, jog atsakovai tokio pagrindo neturėjo ir pažeidė šios normos
reikalavimus, t. y. negalėjo taisyti klaidos, jei ji ir buvo padaryta, nes toks
ištaisymas sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog toks ištaisymas pažeis teisių
į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus.
Lietuvos evangelikų reformatų generalinio
superintendento 2007 m. lapkričio 23 d. prašymas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį
turtą perregistravimo turėjo būti vertinamas ne kaip prašymas dėl techninės
klaidos ištaisymo, o kaip dėl nuosavybės teisių subjekto pakeitimo ir savaime
toks prašymas negalėjo būti tenkinamas. Minėtame prašyme buvo nurodyta, kad yra
ginčijamos kito bažnytinio juridinio asmens vardu įregistruotas teisės į
nekilnojamąjį turtą (administracinė byla Nr. A-143-472/2009, b.l. 12). Todėl gavęs
prašymą registro tvarkytojas privalėjo vadovautis Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis
bei pareikalauti dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisių nuginčijimą ar pasikeitimą,
bet negalėjo atlikti techninės klaidos ištaisymo procedūros. Pažymėtina, kad
vadovaujantis gero administravimo principu apie pradėtą klaidos ištaisymo
procedūrą atsakovas turėjo informuoti trečiuosius asmenis.
Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas
turėjo pagrindą konstatuoti, kad registro duomenys atsakovo sprendimais,
kuriuos ginčija pareiškėjas, pakeisti neteisėtai, nes buvo pažeistos
pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą
bei sprendimo pagrįstumą. Šis pažeidimas yra pagrindas panaikinti VĮ Registrų
centro Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimą „Dėl daiktinių teisių,
tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ dalyje dėl nuosavybės
teisių įrašo pakeitimo į nekilnojamąjį turtą - statinius registro Nr. (duomenys
neskelbtini), VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų
nagrinėjimo komisijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. 275 „Dėl teritorinio
registratoriaus priimto sprendimo“ (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Skundas dalyje dėl VĮ Registrų centro Panevėžio
filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimo „Dėl daiktinių teisių, tų teisių
suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ panaikinimo dalyje dėl atsisakymo
pakeisti registro duomenis į statinius, kurių unikalūs Nr. (duomenys
neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) kaime Pasvalio rajone
bei į statinius kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys
neskelbtini), Biržų m., atmestinas kaip nepagrįstas, nes registro duomenų
įrašai dėl šių statinių nebuvo pakeisti ir pareiškėjas nenurodė, kaip atsakovas
pažeidė jo teises šia sprendimo dalimi.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, netinkamai
taikė ir aiškino materialines teisės normas, taikytinas ginčo santykiams, ir
tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143
straipsnis). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimtinas
naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n
u s p r e n d ž i a:
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m.
sausio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegijos
skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio
filialo 2007 m. gruodžio 22 d. spendimą „Dėl daiktinių teisių, tų teisių
suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ dalyje dėl nekilnojamojo turto -
statinių, kurių Nr. (duomenys neskelbtini) registro duomenų pakeitimo.
Panaikinti valstybės įmonės Registrų centras Centrinio
registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą
Nr. 275 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“.
Skundą dalyje dėl valstybės įmonės Registrų centro
Panevėžio filialo 2007 m. gruodžio 22
d. spendimo „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų
registravimo“ panaikinimo dalyje dėl atsisakymo pakeisti registro duomenis į
statinius, kurių unikalūs Nr.
(duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) kaime
Pasvalio rajone bei į statinius kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini),
esančius (duomenys neskelbtini), Biržų m., atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.
|
Teisėjai
|
|
Stasys Gagys
Dainius Raižys
Skirgailė Žalimienė
|