Civilinė byla Nr.
2A-1314-413/2009;
pirmos instancijos
teismo teisėja Rita Ulejevienė;
procesinio sprendimo
kategorijos: 42.10; 121.15.; 121.21.
(S)
KAUNO APYGARDOS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. rugsėjo 29 d.
Kaunas
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalės
Burdulienės ir Nijolios Indreikienės,
sekretoriaujant Danutei
Nekraševičienei ir Editai Tamulaitienei,
dalyvaujant ieškovui R. K.,
atsakovų atstovui advokatui
Ramūnui Širviui,
viešame teismo
posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų T.
V. ir S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.
2-483-151/2009 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovams T. V. ir S. V. dėl skolos priteisimo bei
atsakovų T. V. ir S. V. priešieškinį
dėl negrąžintos paskolos priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė:
ieškovas
ieškiniu ir patikslintais ieškiniais (b. l.3-4, 26-27, 116-117) CK 6.237 str.
pagrindu prašė priteisti iš atsakovų solidariai 23 782,87 Lt skolą, 5 proc.
metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės įvykdymo bei
bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2005-09-22 banke „Snoras“ jam buvo
suteikta 25 000 Lt paskola, kurią tą pačią dieną, atsakovų prašymu ir jų
gyvenamojo namo rekonstrukcijai, perskolino atsakovams, pervesdamas pinigus
mokėjimo pavedimu į atsakovo T. V. atsiskaitomąją
sąskaitą tame pačiame banke. Atsakovai skolą žadėjo grąžinti per 3 mėnesius,
tačiau iki 2006-06-13 paskolos įmokai ir palūkanoms sumokėti bankiniais
mokėjimų pavedimais grąžino tik 5 810 Lt. Vėliau atsakovai mokėjimus nutraukė
ir ėmė neigti paskolos sutarties buvimą.
Atsakovai
priešieškiniu (b. l. 44-46) prašė priteisti iš ieškovo 5 810 Lt negrąžintą
paskolą bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad šalys 2003-10-28
sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovai paskolino ieškovui 25 000 Lt.
Prireikus pinigų gyvenamojo namo rekonstrukcijai, atsakovai 2005 m. pareikalavo
iš ieškovo paskolą grąžinti. Suteikus R. K. 2005-09-22
banko kreditą, ieškovas tą pačią dieną, pervesdamas į atsakovo T.
V. sąskaitą banke 24 750 Lt ir banko patalpose grąžindamas 250 Lt
grynaisiais pinigais, paskolą grąžino. Kadangi šalis siejo draugiški santykiai
ir esant ieškovo sunkiai turtinei padėčiai, šalys per laikotarpį nuo 2005-10-03
iki 2006-06-12 sudarė dar 5 žodines paskolos sutartis, pagal kurias atsakovai
pervedė į ieškovo sąskaitą banke 5 810 Lt, kurių ieškovas gera valia nesutinka
grąžinti.
Kauno
miesto apylinkės teismas 2009 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 144-147)
ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, priteisė ieškovui iš atsakovų
solidariai be pagrindo įgytus 18 940 Lt, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos
iškėlimo teisme dienos (2008-02-08) iki visiškos prievolės įvykdymo ir iš
kiekvieno atsakovo po 284 Lt žyminio mokesčio. Taip pat priteisė iš ieškovo
valstybei 11 Lt, o iš atsakovų po 17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu.
Teismas
nustatė, kad ieškovas R. K. 2005-09-22 pervedė atsakovui T. V. 24 750 Lt, o atsakovai po pinigų gavimo pradėjo
ieškovui grąžinti įvairias pinigų sumas nuo 700 iki 2000 Lt. Per laikotarpį nuo
2005-10-05 iki 2006-03-06 penkiais mokėjimų pavedimais atsakovai sumokėjo
ieškovui 5 810 Lt. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad 2003-10-28 jie paskolino
ieškovui 25 000 Lt, kadangi atsakovai teismui pateikė tik paskolos sutarties
neoriginalų dokumentą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad tokio dydžio paskolą
suteikė, kad ieškovas pinigus gavo, kad atsakovai galėjo suteikti tokio dydžio
paskolą, kad atsakovė S. V., būdama įmonės vadove, pinigus
deklaravo. Teismas savo argumentams pagrįsti rėmėsi ieškovo inicijuoto
ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga ir konstatavo, kad atsakovės S.
V. parodymai dėl paskolos suteikimo R. K. buvo
prieštaringi ir nenuoseklūs, 2003-10-28 paskolos sutartis ikiteisminio tyrimo
byloje pateikta nebuvo ir paminėtos paskolos sutarties kopija buvo pateikta teismui
tik iškėlus ieškovui civilinę bylą teisme. Todėl atsižvelgdamas į atsakovų
argumentų prieštaringumą ir nepagrįstumą teismas šią sutartį pripažino
netinkamu įrodymu byloje. Teismas pripažino mažai tikėtina aplinkybę, kad
ieškovas, būdamas skolingas atsakovams, kreiptųsi į teisėtvarkos organus su
prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo, po to iškeltų civilinę bylą
dėl pinigų grąžinimo. Be to, teismas rėmėsi tuo, kad nepasitvirtino atsakovo T. V. paaiškinimai, kad paskolos suteikimo metu jis turėjo
pakankamai lėšų, kad galėtų jas paskolinti ieškovui, kadangi bylos nagrinėjimo
eigoje buvo nustatyta, jog atsakovas neturėjo turto ir pakankamai pajamų, be
to, atsakovai negalėjo paaiškinti kokiu tikslu jie skolino ieškovui pinigus.
Atsakovai
apeliaciniu skundu (b. l. 151-168) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009
m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo
ieškinį atmesti, atsakovų priešieškinį tenkinti, priteisti atsakovams
bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis
skundas grindžiamas tokiai argumentais:
1. teismas
nepagrįstai atsakovų pervestas ieškovui nedideles pinigų sumas vertino kaip
atsakovams suteiktos paskolos grąžinimą. Ieškovas 2003-10-28 paskolos sutartimi
buvo pasiskolinęs iš atsakovų 25 000 Lt, iš kurių 24 750 Lt grąžino 2005-09-02
mokėjimo pavedimu, o 250 Lt tą pačią dieną padavė grynais pinigais. Ieškovui
gražinus visą paskolos sumą, atsakovai grąžino ieškovui vienintelį skolos
dokumentą - 2003-10-28 paskolos sutarties originalą. Šią aplinkybę patvirtina
byloje kartu su atsiliepimu pateikta 2003-10-28 paskolos sutarties kopija.
Teismas nepagrįstai nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių, jog R.
K. finansinė padėtis buvo sudėtinga, jam reikėjo pinigų, dėl ko atsakovai
paskolino nedideles pinigų sumas;
2. teismas
nepagrįstai nevertino kartu su atsiliepimu į ieškinį pateiktos paskolos
sutarties kopijos kaip rašytinio įrodymo bei kitų atsakovų pateiktų įrodymų,
todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Atsakovai nesutinka su teismo išvada, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų,
kad ieškovui suteikė nurodyto dydžio paskolą, kad ieškovas ją gavo, kad
atsakovai galėjo suteikti tokio dydžio paskolą, kadangi iš pateiktos paskolos
sutarties kopijos matyti, kad ieškovui paskolą atsakovai suteikė grynais pinigais,
o ieškovas pinigų gavimo faktą buvo patvirtinęs savo parašu;
3. atsakovai
nesutinka su teismo pateiktu ikiteisminio tyrimo medžiagos vertinimu ir teigia,
kad teismas ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius duomenis bei kitus byloje
surinktus duomenis vertino tendencingai, tik ieškovo naudai;
4. teismas
priėmė nagrinėti ieškovo ieškinį, kurio pagrindas ir dalykas nesutapo. Ieškovo
nurodytus teisinius santykius (paskolos ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo)
reguliuoja skirtingos materialinės teisės normos. Todėl priimdamas sprendimą,
teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino ieškovo ieškinio pagrįstumo.
Ieškovas
atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 172-174) prašo Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
grindžiamas tokiais motyvais:
1. byloje buvo
neginčytinai nustatyta, kad 2005-09-22 ieškovas banke "Snoras" savo
vardu paėmė 25 000 Lt kreditą, kurį dar tą pačią dieną pervedė į atsakovo T. V. atsiskaitomąją sąskaitą banke. Ieškovo teigimu, atsakovų
pateikta paskolos sutartis yra suklastota, todėl negali nei patvirtinti, nei
paneigti atsakovų minimų aplinkybių;
2. teismas
padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovų paaiškinimai byloje visą laiką buvo
nenuoseklūs, ikiteisminio tyrimo byloje 2003-10-28 paskolos sutartis nebuvo
pateikta, nors tokia galimybę atsakovai turėjo, todėl į civilinę bylą pateiktos
paskolos sutarties kopija teismui sukėlė pagrįstų abejonių, dėl to buvo
atitinkamai įvertinta;
3. atsakovai
nepagrįstai teigia, kad teismas nesigilino į atsakovų paaiškinimus ar juos
pagrindžiančius rašytinius įrodymus, darė tendencingas išvadas, kadangi
atsakovai jokių įrodymų, pagrindžiančių jų nurodytas aplinkybes, nepateikė, o
neoriginali paskolos sutartis esant ginčui jokių bylai reikšmingų aplinkybių
patvirtinti negali. Be to, iš atsakovų paaiškinimų, parodymų teismo posėdžio
metu, liudytojų parodymų bei kitų rašytinių įrodymų darytina išvada, jog
atsakovai tik įvairiais būdais siekia išvengti paskolos grąžinimo, teismui
pateikė melagingą įvykių versijos interpretaciją, dėl ko akivaizdu, jog
atsakovai nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis;
4. teismas
nepažeidė įrodymų pakankamumo principo ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovų
priešieškinis neįrodytas.
Apeliacinis
skundas tenkintinas iš dalies
Apeliacinės
instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino
pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas
taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320
str.) ir pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., nenustatė.
Kauno miesto
apylinkės teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies CK 6.237 str. pagrindu,
todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliantų argumentus dėl netinkamo
įstatymo taikymo bei aiškinimo ir ginčo esmę, pasisako dėl ginčo santykiui
taikytinų teisės normų.
Dėl teisės
normų, reglamentuojančių nepagrįstą praturtėjimą
CK 6.237 str.
įtvirtinta nuostata, kad asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu
būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti,
privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai įgyta, išskyrus tam
tikras išimtis, nustatytas CK 6.241 straipsnyje. Teismų praktikoje CK 6.237
str. nuostatos aiškinamos taip, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas
yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia
ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė
grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisės akto, nei
sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo
teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau jis išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo
teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo
ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai,
kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima
išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją,
vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo
rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį,
tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės
normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt.
v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, byla Nr.
3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto
fondas v. UAB „ Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d.
nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., byla Nr. 3K-3-593/2008; 2009 m. kovo
16 d. nutartis civilinėje byloje K. V. T. v. I. T., byla Nr. 3K-3-111/2009).
Ieškovas ieškinio
pagrindą grindė paskolos teisiniais santykiais (2005-09-22 banke „Snoras“ atsakovams
suteikta 25 000 Lt paskola gyvenamojo namo rekonstrukcijai), dėl ko nepagrįsto
praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti nebuvo vienos iš būtinų sąlygų,
t.y. nebuvimo konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė.
Todėl pagrįstu pripažintinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios
instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo santykiui taikytiną
teisės normą.
Dėl tarp
šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir įrodinėjimo
CK 6.870 str.
apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas)
perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas
įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti
palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo
momento. Paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji
laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių
susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos –
paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo
įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant
šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai.
Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris,
negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi
būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio
šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „ Lenaers ir Co“ v. L. V., bylos Nr.
3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J.
A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008).
Fizinių asmenų
paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du
tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.). Rašytinės formos reikalavimo pažeidimas
paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo
reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais
įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 str. 2 d.).
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių
įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs,
kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui
išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį
savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų
vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių
aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo
ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali
daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų
visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo
nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos
regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr.
3K-3-416/2007).
Byloje
nustatyta, kad 2005-09-22 rašytinės formos paskolos sutartis šalių nebuvo
sudaryta. Dėl to kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius
santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, būtina
įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių
pobūdį, visumą. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą
liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali
kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu (bendro
verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas
prekes ir t. t.). Ieškovas nurodė, kad siekdamas palengvinti atsakovams gauti
paskolą gyvenamojo namo rekonstrukcijai ir atsižvelgdamas į tai, kad 25 000 Lt
vartojimo paskolos, kurią bankas sutiko suteikti atsakovams, namo
rekonstrukcijai neužteks, ieškovas tą pačią dieną ir tame pačiame banke gavo
savo vardu 25 000 Lt dydžio paskolą, kurią perskolino atsakovams, pervesdamas
pinigus į atsakovo T. V. sąskaitą. Nurodomą pinigų
pervedimo į atsakovo sąskaitą faktą patvirtina ir bylos rašytiniai įrodymai
(b.l. 118), jo neginčija ir apeliantai. Priešingai nei ieškovas, atsakovai
byloje įrodinėjo, kad nurodytą pinigų sumą ieškovas jiems grąžino pagal šalių
pasirašytą 2003-10-28 paskolos sutartį (b.l. 113), kurios sudarymo ieškovas
nepripažįsta ir teigia, kad tokios sutarties su atsakovais nebuvo sudaręs.
Aptariamam kontekste pažymėtina, kad atsakovai į bylą pateikė 2003-10-28
paskolos sutarties kopiją, kuri CPK XIII skyriaus ketvirtojo skirsnio prasme
pripažintina turinti rašytinio įrodymo trūkumų (CPK 202 str.), todėl atsakovai
turėjo pateikti į bylą papildomus leistinus įrodymus įrodinėjamai aplinkybei
(paskolos sutarties sudarymui) patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, kad nei
pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose tokie įrodymai nebuvo
pateikti, teismas turėjo pagrindą tokiu įrodymu nesivadovauti. Teisėjų kolegija
pripažįsta pagrįstais apylinkės teismo motyvus, jog atsakovų paaiškinimai, liečiantys
2003-10-28 paskolos sudarymo aplinkybes, yra prieštartringi ir nenuoseklūs. Iš
ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad atsakovė S. V. 2003-10-28
paskolos sudarymo aplinkybes siejo su tais pačiais metais ieškovo įmonės
veiklai paskolintais 40000 Lt, dėl kurių atsakovė su ieškovu sutarė, kad
pastarasis grąžins pusę paskolos sumos (20000 Lt), o kitos dalies atsakovė
nereikalaus (padovanos ieškovui). Kadangi 2005-09-22 ieškovas grąžino 25000 Lt,
tai 5000 Lt atsakovai kaip permoką grąžino ieškovui (b.l. 19-20). Vėliau
atsakovė parodymus pakeitė ir teigė, kad 25000 Lt ieškovui paskolino pagal 2003
m. paskolos raštelį, o ankstesnius parodymus manė davusi suklydimo įtakoje
(b.l. 25-26). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo byloje skyrėsi ne
tik tarpusavio atsakovų parodymai, bet ir jų parodymai ikiteisminiame tyrime su
duotais paaiškinimais civilinėje byloje (140-141). Pirminėse apklausose
atsakovai teigė, kad pinigus 25000 Lt R. K. skolino viena
atsakovė S. V., kuri ir nurodė, kad paskolos raštelis neišlikęs.
Vėliau jau, civilinėje byloje, atsakovai teigė, kad pinigus ieškovui skolino
abu atsakovai ir pateikė paskolos sutarties kopiją. Be to, skiriasi ir atsakovų
paaiškinimai, kiek tai liečia paskolos sutarties originalaus dokumento
grąžinimo ieškovui aplinkybes (pradžioje atsakovė teigė, kad paskolos raštelį
suplėšė, po to, kad atidavė ieškovui originalų paskolos dokumentą į rankas).
Aptartų
aplinkybių pagrindu laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai
konstatavo, jog atsakovai savo priešieškinio neįrodė ir su tokia išvada,
atsižvelgusi į bylos įrodymų visetą, teisėjų kolegija sutinka. Teismas,
vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir
logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo ne kartą pabrėžta, kad įrodymų
pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros
principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta,
kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai
dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą
teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl
fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant
labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d.
nutartis civilinėje byloje UAB „ AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis
patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Bendroji įrodinėjimo pareigos
paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes,
kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).
Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti
tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo
reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje
byloje N. P. v. UAB „ Moduva ir Ko“; byla Nr. 3K-3-112/2008). Teisėjų kolegijos
nuomone daugiau tikėtinais pripažintini ieškovo argumentai, jog atsakovų
priešieškiniu prašoma priteisti 5 810 Lt suma laikytina atsakovų mokėtina
paskolos ir palūkanų pinigų suma, pagal ieškovo 2005-09-22 mokėjimu pavedimu
pervesta į atsakovo T. V. sąskaitą už 25 000 Lt kreditą,
kadangi priešieškinio, susijusio su žodinėmis paskolų sudarymo aplinkybėmis,
atsakovai neįrodė. Priešingai nei teigia atsakovai, byloje ištyrus ir įvertinus
surinktų įrodymų visetą ieškovo pateikti įrodymai – banko pavedimas patvirtina 25
000 Lt perdavimą atsakovui T. V. paskolos
sutartinių teisinių santykių pagrindu konkrečiam tikslui, su kuo atsakovai
sutinka. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad abi ginčo šalys įrodinėjo tarp jų
esant paskolos teisinius santykius ir kėlė priešinius reikalavimus dėl paskolos
grąžinimo, tačiau ieškovas nurodytais banko pavedimais įrodė pinigų perdavimo paskolos
gavėjui faktą, atsakovai, priešingai, šio esminio paskolos sutartinių santykių
elemento, t. y. kad jie perdavė ieškovui priešieškinyje nurodytą pinigų sumą
kaip paskolą ir tai, kad ieškovas 2005-09-22 banko pavedimu pervedė atsakovui
anksčiau iš atsakovų paskolintą pinigų sumą (25 000 Lt), neįrodė. Pažymėtina,
kad pagal CK 6.65 str. 1 d. kreditorius (atsakovai), priimdamas prievolės
įvykdymą, privalo duoti skolininkui (ieškovui) pakvitavimą apie visišką ar
dalinį prievolės įvykdymą. Nesant tokio pakvitavimo nėra pagrindo manyti, kad
25000 Lt suma buvo ieškovo (skolininko) grąžinta atsakovui (kreditoriui) kaip
2003-10-28 paskola.
Minėta, kad
ginčo teisiniam santykiui pirmosios instancijos teismas taikė ne tas teisės
normas, kurias privalėjo taikyti. Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo
naikinti iš esmės teisingą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo
sprendimas pakeičiamas, išdėstant naujai revoliucinės sprendimo dalies 2 punktą
(CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str., teisėjų kolegija
n u t a r i a:
apeliacinį
skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Kauno
miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. sprendimo revoliucinės dalies 2
punktą ir išdėstyti taip:
Priteisti
ieškovui R. K., a.k. (duomenys
neskelbtini) , solidariai iš atsakovų T. V., a.k. (duomenys neskelbtini) ir iš atsakovės S.
V., a.k. (duomenys neskelbtini) 18 940 Lt
(aštuoniolika rūkstančių devynis šimtus keturiasdešimt litų) kaip atsakovų
negrąžintą paskolą.
Kitą sprendimo
dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Gintautas
Koriaginas
Dalė Burdulienė
Nijolia Indreikienė