Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-747/2009 m.
Teisėja Aldona Tumelionytė Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.8.1.; 1.1.8.10.1.; 1.2.11.2.;
1.2.26.2.1.; 2.1.7.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2009 m. rugsėjo 11 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,
teisėjų Jūratės Damanskienės, Stasio Punio,
sekretoriaujant Kristinai Januševičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Vladimirui Sergejevui,
gynėjui adv. Nerijui Ulčinui,
nuteistajai V. I.,
nukentėjusiosios B. C. C. atstovui adv. Sauliui Juzukoniui,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. I. ir jos gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. I. pripažinta kalta ir nuteista: pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. areštu 40 parų; pagal LR BK 170 str. 1 d. areštu 43 paroms. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė areštas 43 paroms.
Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2008 m. balandžio 17d. iki 2008m. gegužės 10d.
Išnagrinėjusi bylą, kolegija
n u s t a t ė:
V. I. nuteista už tai, kad 2008 m. balandžio 9 d., laikotarpiu nuo 20 val. 30 min. iki 21 val., viešoje vietoje – Vilniuje, Maironio gatvėje, prie namo Nr. 8-, rodydama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, keikėsi necenzūriniais žodžiais, viešai tyčiojosi iš B. C. C., savo viešais pareiškimais žodžiu niekino nukentėjusiąją bei skatino neapykantą pastarosios rasei. Po to ji tyčia sudavė B. C. C. ne mažiau kaip po vieną smūgį kumščiu ir diržu į galvą, sukeldama pastarajai fizinį skausmą. Taip V. I. savo įžūliu elgesiu bei patyčiomis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą B. C. C. kaip kitai rasei priklausančiam asmeniui.
Apeliaciniame skunde nuteistoji V. I. ir jos gynėjas prašo Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. I. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 170 str. 1 d. išteisinti, neįrodžius, jog padaryta nusikalstama veika ir kad pastaroji dalyvavo jos padaryme.
Apeliantai tvirtina, jog apylinkės teismas neteisingai kvalifikavo V. I. veiksmus, nes nusikaltimams, numatytiems BK 284 straipsnyje ir 170 straipsnyje, būdingas skirtingas tyčios turinys. Viešosios tvarkos pažeidimo atveju tiesioginė tyčia pasireiškia chuliganiškomis paskatomis, t.y. asmuo sužalojamas be jokios priežasties ar pasinaudojant menku, mažareikšmiu pretekstu naudoti kito asmens atžvilgiu fizinę jėgą (Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-267-350/2009). Tuo tarpu BK 170 straipsnis numato atsakomybę už tyčiojimąsi, niekinimą, neapykantos skatinimą ar kurstymą diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl rasės, ir tai nėra chuliganiškos paskatos. Taigi vieno iš minėtų nusikaltimų subjektyvioji pusė, apeliantų nuomone, visiškai eliminuoja kito nusikaltimo subjektyviąją pusę, todėl jų idealioji sutaptis negalima.
Apeliantai tvirtina, jog šiuo konkrečiu atveju kilo asmeninis dviejų žmonių konfliktas, niekas juo įvykio vietoje nepasipiktino, visuomeninė rimtis pažeista nebuvo. Nukentėjusioji B. C. C. ir jos draugė liudytoja S. Z. pačios buvo įsitikinusios, kad konfliktas nėra reikšmingas ir atsisakė į įvykio vietą atvykusių pareigūnų pagalbos. Tik po savaitės nukentėjusioji, suvokusi, kad gali pasireklamuoti, dėl įvykio kreipėsi į policiją.
Apeliantai nurodo, jog teismų praktikoje žymiai intensyvesnės, sunkesnės veikos kvalifikuojamos kaip administraciniai teisės pažeidimai, o ne nusikaltimai. Todėl baigiamojoje gynybos kalboje buvo išsakytas prašymas abiejų konflikto dalyvių veiksmus vertinti tik kaip administracinį teisės pažeidimą. Tačiau teismas nuosprendyje šių aplinkybių neaptarė, neišsprendė kaltinamosios baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo.
Nuteistoji V. I. ir jos gynėjas teigia, jog BK 170 straipsnio prasme nusikalstamu laikomas tyčiojimasis ir niekinimas dėl žmogaus rasės. Tai reiškia, jog inkriminuojant šį nusikaltimą svarbu ne įžeidžiančių žodžių turinys ir semantika, bet tų žodžių taikymas konkrečiam asmeniui dėl jo kitokios antropologinės savybės. Todėl, jei žmogus pavadinamas negru, neturint tikslo pasityčioti iš jo rasės, tai laikoma paprastu įžeidimu. Šiuo konkrečiu atveju V. I. nuosekliai tvirtino, kad konfliktas su nukentėjusiąja įvyko dėl to, kad pastaroji ją įžeidė, parodydama „fuck“ ženklą ranka ir pavadinusi ją „fucking nazi“. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad nukentėjusioji tiek buityje, tiek visokių renginių metu rodo tokį ženklą. Ji pati paaiškino, kad nemato tame nieko ypatingo ar įžeidžiančio, mano, kad tai natūralus susierzinusio žmogaus ženklas arba paprastas juokas. B. C. C. teisme paneigė, kad šitokį ženklą ji parodė V. I., tačiau tokius parodymus, apeliantų nuomone, ji davė siekdama pagražinti savo elgesį konflikto metu.
Apeliantai tvirtina, jog apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios pateikta įvykio versija, neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusiosios turtinė ir visuomeninė padėtis tiesiogiai priklauso nuo jos populiarumo. Teigia, kad nukentėjusioji viešųjų ryšių tikslais nuslėpė tikrąją konflikto su V. I. priežastį, t.y. kad ji įžeidė nuteistąją, ir konflikto mastą (smūgių skaičių, diržo detalę). Pirmą kartą B. C. C. apie įvykį papasakojo ne ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o spaudos konferencijoje, kuomet V. I. dar nebuvo surasta, taip siekdama išgarsėti. Po to, kai buvo nustatyta ir kita konflikto dalyvė, keisti parodymus, apeliantų tvirtinimu, nukentėjusioji nebegalėjo, nes tai būtų turėję neigiamą įtaką jos reputacijai, ir toliau kartojo išgalvotus faktus apie neva rasistinį skinų užpuolimą. Liudytoja S. Z., patvirtinusi nukentėjusiosios parodymus, yra gera pastarosios draugė, todėl ją palaiko.
Apeliantai nurodo, jog V. I. kardomojo kalinimo teisėtumas buvo pažeidinėjamas, ji buvo laikoma kamerose su pavojingais asmenimis, jai buvo sunku ilsėtis, miegoti, susikaupti ir apgalvoti, todėl pastaroji, siekdama kuo greičiau išeiti iš suėmimo, save apkalbėjo. Šie V. I. parodymai, apeliantų nuomone, negali būti laikomi įrodymais, nes išgauti pažeidžiant teisės normas, reglamentuojančias kardomosios priemonės – suėmimo – vykdymą.
Teismo posėdyje nuteistoji V. I. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusiosios B. C. C. atstovas prašė nuteistosios V. I. ir jos gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Prokuroras prašė nuteistosios V. I. ir jos gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistosios V. I. ir jos gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinis skundas atmestinas.
Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai pareikšto kaltinimo ribose nuteistosios V. I. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 170 str. 1 d., nes pastaroji viešoje vietoje rodydama nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai keikėsi necenzūriniais žodžiais, sudavė B. C. C. ne mažiau kaip po vieną smūgį kumščiu ir diržu į veidą ir galvą, tuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, t.y. įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Ji viešais pareiškimas žodžiu tyčiojosi, niekino B. C. C. ir skatino neapykantą jai kaip kitos rasės asmeniui.
Nors nuteistoji V. I. tvirtina, kad jokio nusiteikimo prieš B. C. C. rasę ji neturėjo, konfliktas kilo dėl nukentėjusiosios parodyto įžeidžiančio gesto ir pasakytų įžeidžiančių žodžių, šiuos jos parodymus paneigia byloje esantys faktiniai duomenys.
Visų pirma, nukentėjusioji B. C. C. nuosekliai tvirtino, jog ji jokių ženklų ranka, praeidama pro grupę visuomeninio transporto stotelėje stovinčių jaunuolių, nerodė ir nieko jiems nesakė (t. 1, b.l. 54-57, t. 2, b.l. 86-91). Šiam jos aiškinimui neprieštarauja ir su ja kartu buvusios bei įvykį mačiusios liudytojos S. Z. parodymai, kad ji nematė, jog nukentėjusioji kuriuo nors įvykio metu būtų rodžiusi kokius nors įžeidžiančius ženklus ar sakanti kokius nors įžeidžiančius žodžius (t. 2, b.l. 62-64).
Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltinamosios gynėjas pateikė teismui fotonuotrauką, kurioje užfiksuota, jog B. C. C. savo draugų apsuptyje, visai ne įvykio vietoje, rodo iškėlusi vidurinį rankos pirštą, tačiau tai nepatvirtina, jog minėtą ženklą B. C. C. rodė ir V. I. įvykio metu.
Taigi byloje nėra jokių objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad B. C. C. būtų išprovokavusi nuteistąją smurtauti ar atlikti kitus įžeidžiančio, pažeminančio pobūdžio veiksmus. Anaiptol, kaip seka iš nukentėjusiosios B. C. C. ir liudytojos S. Z. parodymų, pamačiusios, jog visuomeninio transporto stotelėje stovi agresyviai nusiteikusių jaunuolių grupė, jos abi, stengdamosi išvengti bet kokio susidūrimo su jais, perėjo į kitą gatvės pusę.
Tiek nukentėjusioji B. C. C., tiek liudytoja S. Z. nuosekliai tvirtino, kad jas pasivijo vienas iš stotelėje buvusių vaikinų ir nei iš šio, nei iš to pastojo B. C. C. kelią, neleisdamas pastarajai praeiti. Tuo pačiu metu iš minėtos grupės asmenų atsiskyrė V. I. ir, keikdamasi necenzūriniais žodžiais, pribėgo prie B. C. C., smogė jai ranka į veido sritį, o po to, išsitraukusi diržą, ir diržu sudavė ne mažiau kaip vieną kartą.
Nors V. I. tvirtino, jog ji nematė, kad nukentėjusioji B. C. C. yra tamsiaodė ir smūgių jai nei ranka, nei diržu nesudavė, o tik stumtelėjo, tačiau šis jos aiškinimas prieštarauja jos pačios parodymams ikiteisminio tyrimo metu ir kitiems byloje surinktiems faktiniams duomenims.
Visų pirma, pati kaltinamoji ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad ji sudavė du kartus ranka ir kumščiu nukentėjusiajai į veido ir galvos sritį (t. 1, b.l. 112-113, 116, 121-122, 125-128).
Apeliantai tvirtina, jog teismas nepagrįstai rėmėsi šiais V. I. parodymais, nes pastaroji dėl sulaikymo sąlygų ir daromo spaudimo save apkalbėjo. Iš tikrųjų, kaip matyti iš byloje esančio tarnybinio patikrinimo akto, dėl per didelio areštuotų žmonių skaičiaus sulaikytoji V. I. nuo 2008-04-17 17.20 val. iki 2008-04-22 08.00 val. buvo laikoma areštinės kameroje kartu su suimtosiomis moterimis, iš kurių dvi buvo įtariamos labai sunkaus nusikaltimo padarymu (t. 1, b.l. 190-192). Kaip tvirtina faktiniai bylos duomenys, ikiteisminio tyrimo metu V. I. nesiskundė, kad jai būtų daromas koks nors poveikis, ar kad ji būtų buvusi verčiama duoti melagingus parodymus. Iš 2008 m. gruodžio 22 d. įtariamosios V. I. apklausos protokolo matyti, kad pastaroji, praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams po kardomosios priemonės – suėmimo – panaikinimo, dalyvaujant gynėjui adv. Nerijui Ulčinui, patvirtino savo ankstesnius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b.l. 116).
Iš Lietuvos Kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (duomenys neskelbtini) rinktinės vado pavaduotojo nuteistosios V. I. tarnybinės charakteristikos matyti, jog pastaroji nuo 2007 m. rugsėjo 9 d. yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė savanorė. V. I. yra gerai fiziškai pasirengusi, ji lengvai prisitaiko prie besikeičiančių situacijų, sugeba priimti teisingą sprendimą, esant fiziniam bei psichologiniam krūviui, tvirtai žino savo pareigas ir sąžiningai jas vykdo (t. 2, b.l. 107). Įvertinęs šias aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai V. I. parodymais ikiteisminio tyrimo metu rėmėsi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems faktiniams bylos duomenims.
Kad nukentėjusiajai buvo suduoti smūgiai be ikiteisminio tyrimo metu duotų kaltinamosios V. I., nukentėjusiosios B. C. C. ir liudytojos S. Z. parodymų patvirtina ir liudytojo D. V. M. aiškinimas, kad kitą dieną nukentėjusioji B. C. C. blogai jautėsi, sakė, kad gatvėje ją sumušė mergina, kuri ją koneveikė, tyčiojosi iš jos rasės. Liudytojas pastebėjo, kad B. C. C. dešinys žandas buvo nubrozdintas, galvoje – guzas. Jiems bekalbant, jos veidas pradėjo tinti, atsirado dėmės. Dėl to jis nuvežė B. C. C. į artimiausią ligoninę, kur ją apžiūrėjusi gydytoja nustatė, jog prasidėjo alerginė reakcija nuo nervinio streso (t. 2, b.l. 64-65).
Liudytojas R. R. patvirtino, jog 2008-04-09 apie 22.45 val. jis apžiūrėjo tamsiaodę merginą B. C. C. ir jos galvoje ties pakaušiu užčiuopė gana platų gumbą. Mergina skundėsi galvos skausmu, todėl jis nusiuntė ją į rentgeno tyrimą (t. 2, b.l. 82-84).
Taigi, šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina nukentėjusiosios B. C. C. parodymus apie įvykio aplinkybes, todėl netikėti jais apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo ir pagrįstai rėmėsi nustatydamas faktines bylos aplinkybes, o kaltinamosios V. I. parodymus teisme pagrįstai įvertino kaip pasirinktą gynybos poziciją.
Faktiniai bylos duomenys tvirtina, jog tiek nukentėjusioji B. C. C., tiek liudytoja S. Z. ėjo maždaug 1 metro atstumu nuo visuomeninėje transporto stotelėje stovėjusių jaunuolių grupės ir girdėjo ne tik keiksmažodžius, bet ir žodžius „negrė“, „Berneen“. Liudytojas policijos pareigūnas A. N., atvykęs į įvykio vietą pagal iškvietimą jau po įvykio, teisme patvirtino, jog gatvė buvo gerai apšviesta ir, nors nukentėjusioji pati su juo nebendravo ir stovėjo šone, jis matė, jog ji yra juodaodė (t. 2, b. l. 117-118). Be to, kaip tvirtino nukentėjusioji ir liudytoja S. Z., ir pati nuteistoji, pribėgusi prie B. C. C., šaukė žodžius „niger“, „fucking niger“. Visos šios aplinkybės paneigia nuteistosios V. I. aiškinimą, jog suduodama smūgius, ji nesuprato, kad nukentėjusioji yra tamsiaodė ir patvirtina nukentėjusiosios aiškinimą, jog V. I. ją užpuolė kaip kitos rasės asmenį. Tam neprieštarauja ir ta aplinkybė, kad visi nusikalstami veiksmai buvo nukreipti tik į B. C. C., nors šalia stovėjo ir S. Z.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Kaip matyti iš faktinių bylos duomenų, V. I. inkriminuotus nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje, t.y. miesto centre, šalia Šv. Onos bažnyčios, matant liudytojai S. Z., netoliese esančioje visuomeninio transporto stotelėje besibūriuojantiems žmonėms, o taip pat ir pro šalį automobiliais važiuojantiems žmonėms, kurie, kaip tvirtina B. C. C. ir liudytoja S. Z., sustojo ir siūlė nukentėjusiajai pagalbą. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistosios išsakytais necenzūriniai žodžiais bei jos veiksmais, suduodant smūgius nukentėjusiajai B. C. C., buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomeninė rimtis ir tvarka.
Nors atsakomybė už smūgių sudavimą, sukėlusį fizinį skausmą, numatyta Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., šiuo konkrečiu atveju V. I. elgesys su nukentėjusiąja, tame tarpe ir smūgių jai sudavimas, buvo susijęs su akivaizdžiu nepagarbos aplinkiniams demonstravimu ir visuotinai priimtinų elgesio taisyklių nepaisymu. Todėl apylinkės teismas V. I. veiksmus keikiantis necenzūriniais žodžiais ir suduodant smūgius nukentėjusiajai pagrįstai įvertino kaip viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymį „įžūlus elgesys“ ir pagrįstai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.
Nepagrįstas apeliantų argumentas, jog V. I. chuliganiški veiksmai turi būti vertinami ne kaip nusikaltimas, o kaip administracinis teisės pažeidimas. Kaip jau minėta, V. I. viešoje vietoje keikdamasi necenzūriniais žodžiais, užpuldama B. C. C., suduodama jai smūgius, veikė ypatingai įžūliai, todėl tokie jos veiksmai pagal savo pavojingumo visuomenei laipsnį negali būti vertinami kaip nedidelis chuliganizmas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 174 straipsnyje, ar baudžiamasis nusižengimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 2 d.
Lietuvos Respublika yra demokratinė valstybė, kur žmogaus teisės ir laisvės ginamos konstituciniu lygiu. Tai rodo bendrą mūsų visuomenės nuostatą į visų žmonių lygybę, nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Juo labiau, kad lietuvių tautos gyvensena nuo seno buvo grindžiama lietuvių tautos ir kitų Lietuvos teritorijoje gyvenančių tautinių bendruomenių taikiu sugyvenimu, įvairių tautų žmonių pakantumu ir tolerancija vienų kitiems atžvilgiu. V. I. pareikšti žodžiai „niger“, fucking niger“ neabejotinai yra žeminantys tamsiaodį asmenį. Kad nuteistoji tokiais pareiškimais siekė paniekinti, pažeminti kitos odos spalvos, rasės merginą, rodo ir tai, kad ji šiuos užgaulius, paniekinančius žodžius išsakė viešoje vietoje, stebint kitiems asmenims. Viešai išreikšdama savo asmeninį paniekinimą kitos rasės asmeniui, kaltinamoji ne tik žemino, niekino nukentėjusiąja, bet tuo pačiu skatino kitų aplinkui esančių žmonių neigiamą požiūrį, neapykantą B. C. C., kaip kitos rasės atstovei. Tam neprieštarauja ir V. I. elgesys suduodant smūgį nukentėjusiajai į veidą ne tik kumščiu, bet ir turėtu diržu.
Bylos duomenimis, kratos metu kaltinamosios namuose buvo paimtas kompiuteris, kuriame rasti nacistinio turinio vaizdai (t. 1, b.l. 31, 32). Be to, kaip matyti iš 2008-04-16 asmens parodymo atpažinti iš vaizdo įrašų protokolo (t. 1, b.l. 71-73), pačios kaltinamosios V. I. parodymų ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 126), pastaroji 2008 m. kovo 11 d. aktyviai dalyvavo nesankcionuotose eitynėse, kurių metu, kaip nustatyta Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 5 d. nuosprendžiu, buvo skanduojami antisemitiniai ir kiti nacionalinę nesantaiką kurstantys šūkiai. Visos šios aplinkybės parodo, kas įtakojo V. I. pasaulėžiūros formavimąsi iki įvykio ir jos požiūrį į kitos rasės ar tautybės žmones. O kad visa tai turėjo įtakos nuteistosios asmenybei, patvirtinto ir jos pačios elgesys įvykio metu.
Apeliantai teisingai nurodo, jog Lietuvos Respublikos BK 170 straipsnio prasme nusikaltimu laikomas tyčiojimasis ir niekinimas dėl žmogaus rasės, tačiau nepagrįstai teigia, jog inkriminuojant šį nusikaltimą, nesvarbu žodžių turinys ir semantika. Minėtas baudžiamasis įstatymas numato atsakomybė už viešus pareiškimus žodžiu, todėl, be jokios abejonės, yra svarbus šių pareiškimų turinys, taikomas kitos rasės, kitos odos spalvos žmogaus atžvilgiu.
Taigi savo nusikalstamais veiksmais V. I. ne tik parodė nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliai pažeisdama visuotinai priimtinas elgesio taisykles, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, bet ir žemino, niekino kitos rasės asmenį bei skatino tai daryti kitus. Kadangi viešosios tvarkos pažeidimas, šiuo konkrečiu atveju pasireiškęs necenzūriniais žodžiais ir smūgių sudavimu, neapima kurstymo prieš kitos rasės asmenis, nusikalstami V. I. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip idealioji nusikaltimų sutaptis ne tik pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., bet ir pagal Lietuvos Respublikos BK 170 str. 1 d., numatantį atsakomybę už tyčiojimąsi iš kitos rasės asmens, jo niekinimą ir neapykantos jam skatinimą, išreikštą viešais pareiškimais žodžiu.
Apeliacinio skundo argumentas, jog iš karto po įvykio nukentėjusioji pati atsisakė policijos pagalbos, o vėliau apkaltino V. I. tik siekdama populiarumo, atmestinas. Visų pirma, nukentėjusiosios parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, juos patvirtino kiti faktiniai bylos duomenys. Bylos duomenimis, pačios merginos įvykio metu iškvietė policiją, o į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai M. Č. ir A. N. teisme patvirtino, jog jie šiuo konkrečiu atveju nepakankamai atidžiai įsigilino į įvykio aplinkybes (t. 2, b.l. 84-85, 117-118). Kaip tvirtino pati nukentėjusioji, iš karto po įvykio ji siekė išvengti bet kokio susidūrimo su žiniasklaida, o pareiškimą policijai parašė tik paskatinta savo draugų ir artimųjų, kad tokie įvykiai vėliau nesikartotų. Tai paneigiančių duomenų byloje nėra.
Taigi tiek apylinkės teismo nuosprendyje, tiek kolegijos nutartyje aptarti faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina, jog V. I. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 170 str. 1 d.
Skirdamas nuteistajai V. I. bausmes apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltės formą, kaltininkės asmenybę.
V. I. padarė du nesunkius nusikaltimus. Ji praeityje neteista ir nėra padariusi kitų teisės pažeidimų, nedirba, tačiau yra karė savanorė. V. I. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Jų, kolegijos manymu, ir nėra. Esant šių aplinkybių visumai, apylinkės teismo V. I. paskirtos arešto bausmės, kurios savo dydžiu yra mažesnės už Lietuvos Respublikos BK 49 str. 3 d. nustatytą šios bausmės, skiriamos už nusikaltimą, vidurkį, tikrai nėra per griežtos. Paskirtos bausmės tinkamai subendrintos Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p. pagrindu, nes yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis.
Esant šioms aplinkybėms, naikinti ar keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl nuteistosios V. I. ir jos gynėjo adv. Nerijaus Ulčino apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė:
nuteistosios V. I. ir jos gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė Regina Pocienė
Teisėjai Jūratė Damanskienė
Stasys Punys