Civilinė byla Nr. e2S-3010-392/2018

      Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34437-2017-0

      Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.4

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos advokatūros atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. I. ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai, trečiajam asmeniui – advokatei R. B. dėl Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2017 m. birželio 15 d. sprendimo.

Teismas        

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Atsakovė Lietuvos advokatūra kreipėsi į teismą su prašymu išduoti Europos vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2-132-872/2018. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas iš ieškovės A. I. priteisė bylinėjimosi išlaidas, tačiau ieškovė yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 25 d. nutartimi atsakovės prašymą išduoti Europos vykdomąjį raštą atmetė.

3.       Teismas nurodė, kad 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004 (toliau – Reglamentas) 3 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šis reglamentas yra taikomas teismo sprendimams, susitarimams ir autentiškiems dokumentams dėl neginčytinų reikalavimų. Šiame Reglamente nustatyta, kokie reikalavimai laikytini neginčytinais reikalavimais.

4.       Teismas padarė išvadą, kad reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas neatitinka neginčytino reikalavimo sąvokos, įtvirtintos Reglamente, nes ieškovė nesutiko su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi ir šią nutartį apskundė atskiruoju skundu. Todėl, teismas sprendė, jog šiuo atveju Reglamentas yra netaikytinas ir Europos vykdomasis raštas neišduotinas.

III. Atskirojo skundo argumentai

5.       Atsakovė (apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirojo skundo argumentai:

5.1.       Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovės reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas neatitinka neginčytino reikalavimo apibrėžimo, nustatyto Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad ieškovė byloje buvo labai aktyvi: naudojosi savo procesinėmis teisėmis, tiek teikdama įrodymus, rašytinius paaiškinimus, tiek apskųsdama pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį. Ieškovė nei karto neišreiškė savo nesutikimo su atsakovės prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nepaisant to, kad ieškovė skundė pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį atskiruoju skundu, jame nėra išreikštas prieštaravimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei. Todėl apeliantės nuomone, reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas laikytinas neginčytinais reikalavimais Reglamento prasme.

5.2.       Teismas atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-469/2018), bei aplinkybę, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas analogiškoje civilinėje byloje tenkino atsakovės prašymą dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo (civilinė byla Nr. e2-26441-861/2018), ir šiuo atveju turėtų tenkinti atsakovės prašymą, išduoti Europos vykdomąjį raštą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

7.       Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovės A. I. ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai, trečiajam asmeniui – advokatei R. B., dėl Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2017 m. birželio 15 d. sprendimo ir iš ieškovės atsakovės naudai priteisė 480 Eur bylinėjimosi išlaidų. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, ieškovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį nepakeistą ir iš ieškovės atsakovei priteisė 280 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė kreipėsi į teismą su prašymu išduoti Europos vykdomąjį raštą pagal įsiteisėjusias Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartis. Pirmosios instancijos teismas atsakovės prašymo netenkino.

9.       Europos vykdomojo rašto pripažinimo tvarka reglamentuota 2004 m. balandžio 21 d. priimtame Europos Parlamento ir Tarybos reglamente, sukuriančiame neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (EB) Nr. 805/2004. Pagrindinis šio ES teisės akto tikslas buvo sukurti Europos vykdomąjį raštą neginčytiniems reikalavimams, kad nustačius minimalius reikalavimus, teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse, iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas (Reglamento 1 straipsnis).

10.       Reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu: a) skolininkas, pripažinimu ar susitarimu, kurį patvirtino teismas arba kuris buvo sudarytas prieš teismą procesinių veiksmų metu, aiškiai sutiko su juo; arba b) teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į atitinkamus procedūrinius reikalavimus pagal kilmės valstybės narės teisės aktus, skolininkas niekada jam neprieštaravo; arba c) skolininkas nedalyvavo ar jam nebuvo atstovaujama teismo posėdyje, susijusiame su šiuo reikalavimu po to, kai teismo proceso metu iš pradžių prieštaravo reikalavimui, su sąlyga, kad toks elgesys prilygsta tyliam sutikimui su reikalavimu ar faktu, kreditoriaus pareikštu pagal kilmės valstybės narės teisės aktus; arba d) skolininkas aiškiai sutiko su juo autentiškame dokumente. Reglamento reguliavimo dalykas apima tik tokius atvejus, kai reikalavimas pagal Reglamentą yra laikomas neginčytinu.

11.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš byloje esančių duomenų yra pagrindas spręsti, kad ieškovė bylos nagrinėjimo teismuose metu ginčijo ne tik teismo sprendimą nutraukti civilinę bylą, bet taip pat ir prieštaravo atsakovės reikalavimui priteisti bylinėjimosi išlaidas teikdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarties. Pažymėtina, kad Europos vykdomojo rašto pažymėjimas dėl ginčijamų reikalavimų neišduodamas, nes kaip minėta pagal Reglamento nuostatas, Europos vykdomasis raštas gali būti išduotas tik dėl teismo sprendimo, priimto dėl neginčytino reikalavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog bylinėjimosi išlaidos, priteistos Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis, neatitinka neginčytino reikalavimo sąvokos, pagrįstai netenkino atsakovės prašymo išduoti Europos vykdomąjį raštą.

12.       Apeliantė nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas analogiškoje civilinėje byloje tenkino atsakovės prašymą dėl Europos vykdomojo rašto dėl bylinėjimosi išlaidų išieškojimo (civilinė byla Nr. e2-26441-861/2018) išdavimo, todėl analogiškas prašymas šioje byloje taip pat turėtų būti tenkintas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), o ne pirmosios instancijos teismas. Taip pat nėra pagrindo remtis kasacinio teismo išaiškinimu, esančiu 2018 m. birželio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-469/2018, nes faktinės aplinkybės nėra analogiškos ar iš esmės panašios.

13.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktinius duomenis, tinkamai taikė ir aiškino Reglamento nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos advokatūros atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Virginijus Kairevičius