Administracinė byla Nr. eA-2581-624/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03108-2025-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. spalio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja I. R. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 25S120116 dėl atsisakymo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); ir 2) 2025 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 25S121565 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).
2. Pareiškėja skunde nurodė šiuos argumentus:
2.1. Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi priimtus sprendimus iš esmės grindė tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) pateikta išvada bei vieninteliu abstrakčiu argumentu, kad pareiškėja, pildydama klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, atsakė, jog nuo 2006 m. kovo mėnesio iki 2008 m. kovo mėnesio dirbo (duomenys neskelbtini) Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje, o nuo 2008 m. iki 2023 m. balandžio mėnesio nedirbo, prižiūrėjo vaikus, ir dėl to ji neva privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai, palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
2.2. Pareiškėja persikėlė gyventi pas sutuoktinį į Lietuvą kartu su vaikais, nes šeima nepritarė Baltarusijos vykdomai užsienio politikai ir nepalaikė (duomenys neskelbtini) režimo, dėl ko nusprendė kurti savo ir savo vaikų ateitį Lietuvoje. Pareiškėjos vaikai jau adaptavosi Lietuvoje, lanko ugdymo įstaigas, susirado draugų ir džiaugėsi, kad persikėlė gyventi į Lietuvą, jie jau priprato prie Lietuvos, o dabar jiems yra daroma didžiulė žala, kadangi jie yra išskiriami su motina.
2.3. Migracijos departamentas tinkamai ir objektyviai neįvertino pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuva, nes pareiškėja ne tik dirba Lietuvos įmonėje nuo 2023 m. balandžio 3 d. bei nuo 2022 m. lapkričio 23 d. yra įregistravusi individualią veiklą, tačiau yra kartu su sutuoktiniu įgijusi nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą – dvi automobilio parkavimo vietas, nes šeima planavo nusipirkti nuosavą būstą, tačiau dėl atsakovo priimtų šioje byloje skundžiamų sprendimų šie šeimos planai sugriuvo. Pareiškėja turi stiprų socialinį ir ekonominį ryšį su Lietuva, kadangi čia ji gyvena su šeima, jos vaikai lanko ugdymo įstaigas, sutuoktinis dirba aukštos kvalifikacijos darbą, dirba ir ji pati bei yra įgijusi nekilnojamąjį turtą, todėl atsakovo priimti sprendimai yra akivaizdžiai neproporcingi.
2.4. Nors Migracijos departamento 2025 m. gegužės 22 d. sprendime nurodoma, kad pareiškėja gali grįžti gyventi į kilmės valstybę – Baltarusiją – kartu su savo sutuoktiniu ir vaikais bei išsaugoti teisę į šeimos susijungimą, pareiškėja pažymi, kad tai būtų praktiškai neįmanoma, nes jos sutuoktiniui grįžti yra nesaugu, o vaikai tokiu atveju prarastu teisę į mokslus, kas neatitiktų geriausių vaiko interesų.
2.5. Migracijos departamentas objektyviai neįvertino, kad pareiškėjos išvykos į Baltarusiją yra retos ir ji ten važiuoja išskirtinai aplankyti tėvų bei prižiūrėti likusį butą (sumokėti komunalinius mokesčius ir buitiškai apsitvarkyti, kad butas nebūtų užleistas). Tokios retos išvykos negali būti pripažintos grėsme valstybės saugumui bei neįrodo, kad pareiškėja palaiko su Baltarusija stiprius socialinius ir ekonominius ryšius.
2.6. Migracijos departamentas nepagrįstai nevertino fakto, kad pareiškėja, pildydama klausimyną, aiškiai nurodė, jog ji nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje bei kad Krymas priklauso Ukrainai, kas tik patvirtina faktą, kad pareiškėja nebuvo ir nėra lojali Baltarusijos valdžiai ir jos nepalaiko.
2.7. Pareiškėja kartu su vaikais bei sutuoktiniu 2020 metais rugpjūčio mėnesį dalyvavo prieš A. Lukašenkos valdžią nukreiptuose protestuose, nešė dabar jau uždraustą valstybės vėliavą bei taip išreiškė savo aiškią pilietinę poziciją. Dėl šios priežasties ji ir jos sutuoktinis bijo grįžti į savo kilmės šalį.
2.8. Atsakovas neatliko išsamaus pareiškėjos individualios situacijos vertinimo ir nepagrįstai vertino, kad šiuo atveju šeimos ir vaikų interesai ir šeimos išskyrimas yra mažiau svarbūs nei išgalvota, neegzistuojanti pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui.
2.9. Pareiškėja nėra padariusi jokių nusikaltimų ar nusižengimų, nėra atlikusi jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybę, nėra ir niekada nebuvo lojali Baltarusijos valdžiai ir su ja nieko bendro neturi bei gyvena kaip eilinė paprasta pilietė, kuri rūpinasi savo šeima, dėl ko nėra jokio pagrindo teigti, kad ji kelia realią grėsmę Lietuvos saugumui.
2.10. Atsakovas nepateikė duomenų, kad pareiškėja palaiko Baltarusijos režimą, o iš Migracijos departamento klausimyno aiškiai matyti, jog pareiškėja smerkia Rusijos vykdomą politiką, neturi jokių ryšių su kokiomis nors žvalgybos, karinėmis ar saugumo įstaigomis. Sprendime, kaip ir VSD išvadoje, remiamasi aplinkybe, jog pareiškėja dirbo Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje, todėl ji neva tai yra lojali Baltarusijos valdžiai ir ją palaiko, tačiau nepagrindžiama, kuo remiantis yra daroma tokia išvada, kokie konkretūs veiksmai pagrindžia, kad pareiškėja palaiko Baltarusijos režimą, kokiais konkrečiais pareiškėjos veiksmais tai pasireiškia.
2.11. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjos veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjos veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą. Nenustačius konkrečių veiksmų praeityje ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama tik ankstesniu darbu, prieštarauja aktualiausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.
2.12. Skundžiamu 2025 m. gegužės 22 d. sprendimu yra neproporcingai apribojama pareiškėjos teisė gyventi kartu su sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais Lietuvoje, dėl VSD formalios išvados yra apribota jos teisė į susijungimą su šeima bei galimybė gyventi kartu.
2.13. Nei iš VSD išvados, nei iš atsakovo sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo tinkamai atliktas kompleksinis kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių (šeiminė ir socialinė padėtis, vaikų padėtis Lietuvoje, integravimasis, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimas.
2.14. Dėl 2025 m. gegužės 23 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėja pažymi, kad toks draudimas, nenustačius pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui, yra akivaizdžiai neproporcingas bei nepagrįstas. Atsakovas ir šiuo atveju visiškai nevertino pareiškėjos individualios situacijos ir neišsiaiškino, ar pareiškėja tikrai kelia realią grėsmę valstybės saugumui bei nevertino to fakto, kad pareiškėja nepadarė jokio nusižengimo, nepažeidė jokių migracijos teisės aktų nuostatų (taisyklių) ir neatliko absoliučiai jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjos atžvilgiu taikyti draudimą atvykti į Lietuvą, juolab, kad atsakovas neįrodė jos keliamos grėsmės valstybės saugumu.
2.15. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokius nors teisės pažeidimus.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir nurodė šiuos argumentus:
3.1. Pareiškėjos pozicija, jog Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje ji faktiškai pradirbo tik 2 metus laikoma kaip gynybinė pozicija, siekiant sumenkinti sudarytų darbo santykių faktą. Pareiškėja darbo laikotarpiu kilo pareigose, pagal darbo knygelės duomenis, buvo priskirtos (duomenys neskelbtini), o vėliau (duomenys neskelbtini) valstybės tarnautojo klasė. Tai reiškia, kad pagal Baltarusijoje tuo metu galiojusį valstybės tarnybos įstatymą ji buvo vertinama kaip lojali ir patikima Baltarusijos valdžiai, o darbo santykius nutraukė ne dėl ideologinių, o dėl šeiminių priežasčių (sūnus dažnai sirgo). Be to, nėra reikšminga, kokiose pareigose pareiškėja dirbo. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas asmenims, dirbantiems/tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
3.2. Pareiškėjos sutuoktinis po 2020 metais vykusių protestų ir po 2020 m. rugpjūčio 18 d. pervestų pinigų paramai, 36 kartus (išvykstant ir atvykstant) kirto Lietuvos Baltarusijos sieną (nuo 2021 m. balandžio 15 d. iki 2022 m. birželio 7 d., Šumsko, Medininkų ir Lavoriškių pasienio kontrolės punktuose). Pareiškėja ir jos vyras, jau gyvendami Lietuvoje, kelis kartus kirto išorės sieną, vykdami į Baltarusijos Respubliką ir nėra pateikta duomenų, jog jie būtų sulaukę teisėsaugos institucijų dėmesio dėl savo veiksmų.
3.3. Pareiškėjos atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbo santykiais Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje, nesudaro pagrindo pripažinti sprendimų neteisėtais.
3.4. Vien tai, jog pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ankstesnių užsienietės darbinių ryšių yra išnykusi. Pareiškėja, net ir nebedirbdama minėtoje įstaigoje, gali ir toliau palaikyti ryšius su Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybose dirbančiais ar tarnaujančiais lojaliais asmenimis ir tai, Migracijos departamento vertinimu, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia užsieniečio pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
3.5. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad anksčiau oficialiai nėra užfiksuota, jog pareiškėja būtų veikus prieš Lietuvą, savaime nepaneigia nustatytų svarbių aplinkybių.
3.6. Praktiškai nėra įmanoma įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
3.7. Buvo nustatyti pareiškėjos socialiniai ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Taip pat per Lietuvos migracijos informacinę (MIGRIS) sistemą buvo paprašyta pareiškėjos darbo knygelės, o kilus neaiškumams dėl klausimyne ir darbo knygelėje nesutampančios informacijos, 2025 m. balandžio 17 d. buvo organizuojama apklausa. Apklausoje buvo patikslinti duomenys dėl darbo santykių laikotarpio ir kitų su darbu susijusių aplinkybių (funkcijos, kodėl įsidarbino ir nutraukė darbo santykius). Apklausoje taip pat nustatyta, jog pareiškėja turi nekilnojamąjį turtą (butą) Baltarusijoje, vyksta į Baltarusiją aplankyti giminaičius (motiną, tėvą, seserį ir močiutę). Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
3.8. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais ir užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
3.9. Migracijos departamento vertinimu, uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y., dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
3.10. Ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y., priimtai nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, nagrinėjamu atveju ginčijamiems sprendimams priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sprendimai pažeidžia gero administravimo principą.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. VSD atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybinėse institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad Baltarusijos valstybinėse institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
4.2. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos finansų ministerija. VSD vertinimu, ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
4.3. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vertino ir individualią pareiškėjos situaciją, sienos kirtimus ir pan. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos ilgalaikiai ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nesieja, o šeiminiai ryšiai niekaip nepaneigia esminės aplinkybės dėl pareiškėjos darbo Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje ir iš to galinčių kilti grėsmių, jog pareiškėja gali būti panaudota kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką,
7. Vadovaudamasis teisiniu reguliavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentus dėl Sprendimo Nr. 1 neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos buvęs darbas Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje (kurioje, pareiškėjos teigimu, visą laiką dirbo ir jos mama), jos reguliarūs vizitai į Baltarusiją aplankyti tėvų ir kitų artimųjų, ten turimas nekilnojamas turtas VSD surinktos informacijos kontekste sudaro prielaidas vertinti, jog atsakovas teisingai ir pagrįstai sprendė nepakeisti leidimo laikinai gyventi dėl pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės valstybės saugumui.
8. Tai, kad pareiškėja nurodytoje darbovietėje dirbo jau beveik prieš dvidešimt metų ir neilgą laikotarpį (kiek daugiau nei du metus), vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis negali nulemti išvados, kad grėsmė dėl jos buvusių darbinių santykių Baltarusijos Respublikoje yra išnykusi.
9. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jos politinėmis pažiūromis, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikiamus išaiškinimus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos deklaruojamos politinės pažiūros, teiginiai apie dalyvavimą politiniuose protestuose ir atsakymai Migracijos klausimyne dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo bei Krymo priklausymo nagrinėjamu atveju savaime nepaneigia byloje nustatytų esminių aplinkybių dėl pareiškėjos darbo Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje, reguliarių vizitų į Baltarusiją ir palaikomų ryšių su ten gyvenančiais artimaisiais, turimo nekilnojamojo turto bei iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjos argumentus dėl Sprendimo 1 poveikio jos šeimai, atsižvelgė į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva nėra ilgalaikiai (pareiškėjai 2021 m. buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, leidimas laikinai gyventi galiojo nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2025 m. kovo 16 d.; pareiškėja nuo 2022 m. lapkričio 23 d. vykdė individualią veiklą, nuo 2023 m. balandžio 3 d. dirbo Lietuvoje), pareiškėjos sutuoktinis bei nepilnamečiai vaikai yra Baltarusijos Respublikos piliečiai, 2020 – 2022 m. laikotarpiu pareiškėjos vyras itin dažnai vyko į Baltarusiją (byloje pateikti duomenys apie minėtu laikotarpiu 37 kartus (t. y., išvykstant ir atvykstant) kirstą Lietuvos – Baltarusijos sieną), pareiškėja Baltarusijoje reguliariai lankėsi iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, į bylos medžiagą nėra patekta jokių konkrečiais duomenimis pagrįstų įrodymų apie jai ar jos vyrui kylančią grėsmę Baltarusijoje, posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad šiuo metu nepilnamečiai vaikai yra su ja Baltarusijoje (vadinasi, vaikai gali pareiškėją lankyti Baltarusijoje), byloje nenustatyti duomenys, kurie pagrįstų, jog egzistuotų objektyvi būtinybė Lietuvos Respublikoje pareiškėjos vaikams užtikrinti kokių nors būtinųjų poreikių tenkinimą (pvz., kilmės valstybėje neteikiamos konkrečiu atveju būtinos gydymo paslaugos ir pan.) – pareiškėjos skundas šiuo aspektu apsiriboja bendro pobūdžio argumentais, kad šeima siekia, jog vaikai augtų demokratinėje valstybėje, čia lankytų ugdymo įstaigas; be to, pareiškėjai neuždrausta atvykti į Šengeno zonos valstybes, todėl su šeima ji gali susijungti nebūtinai tik savo kilmės šalyje. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės, apibūdinančios pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius nėra pakankamos, kad atsvertų pareiškėjos darbo Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje, jos palaikomų ryšių kilmės šalyje ir reguliarių vizitų (t. y., aplinkybių, kurių visetas sudaro pagrindą spręsti apie pareiškėjos išlikusius reikšmingus ryšius su kilmės valstybe) suponuojamą grėsmę valstybės saugumui.
11. Teismas vertino, kad Sprendimas Nr. 1 grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertinta ne tik VSD išvada dėl pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, bet ir pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva Respublika, pareiškėjos šeiminė padėtis ir ginčijamo Sprendimo Nr. 1 įtaka šeiminiams ryšiams. Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo pritarti pareiškėjos argumentams, kad Sprendimas 1 iš esmės pagrįstas tik VSD pateikta išvada ir nebuvo tinkamai atliktas kompleksinis kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas, todėl teismas šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
12. Teismas, vertindamas Sprendimą Nr. 2, išanalizavo Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, Kriterijų vertinimo tvarkos (redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu) 37 ir 39 punktus.
13. Teismas pabrėžė, kad Sprendimas Nr. 2 grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame atsižvelgta, kad pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui, taip pat buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Remiantis nustatytų aplinkybių visuma, daryta išvada, kad esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui ir VSD prašo uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, tačiau Lietuvoje gyvena pareiškėjos vyras ir nepilnamečiai vaikai, nustatė pareiškėjai 30 mėnesių (2 metus 6 mėnesius) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.
14. Išdėstytos aplinkybės ir Sprendime Nr. 2 atliktas jų vertinimas, teismo požiūriu, sudaro pagrindą spręsti, kad šioje administracinėje byloje skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas 2 yra pakankamai motyvuotas individualizuotas, atsakovo nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, todėl nėra pagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog nebuvo atliktas individualus jos situacijos vertinimas, nebuvo įrodyta jos keliama grėsmė Lietuvos saugumui (šiuo aspektu atsižvelgtina ir į tai, kad teismo procesiniame sprendime šioje administracinėje byloje jau konstatuota, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai sprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui).
15. Vertindamas pareiškėjai taikyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumą, teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas.
16. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu 2 pagrįstai uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, įvertino pareiškėjos individualios aplinkybės ir atsižvelgdamas į jas, vadovaudamasis aktualiu teisiniu reguliavimu, sprendė pareiškėjai nustatyti gerokai mažesnį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, nei to prašė VSD, terminą; Sprendimas 2 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo 2.
17. Teismas nurodė, jog pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, todėl pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
18. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
19. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:
19.1. Bylos medžiagoje nėra nustatyta nei vieno fakto ar užuominos, kad pareiškėja galėjo palaikyti ar palaikė ryšius su buvusiais kolegomis.
19.2. Aplinkybės (buvęs darbas, vykimas į Baltarusiją) neleidžia daryti išvados apie pareiškėjos tariamą lojalumą Baltarusijos režimui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjos veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie apeliantės veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą 1.
19.3. Neįvertintos liko aplinkybės, kad pareiškėja nuo 2022 m. gyvena Lietuvoje kartu su sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais, kurie lanko mokyklas Vilniuje, yra adaptavęsi Lietuvoje ir jų geriausi interesai reikalauja augti kartu su motina. Vienam iš vaikų dėl sveikatos būklės yra būtina motinos priežiūra. Šeimos atskyrimas pažeidžia vaiko teisių viršenybės principą.
19.4. Nagrinėjamu atveju svarbiausieji yra jos nepilnamečių vaikų teisės ir geriausieji interesai.
19.5. Pareiškėja turi stiprius socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva – dirba Lietuvos įmonėje (faktiškai dirbo, nes netekusi leidimo dėl šios priežasties neteko ir darbo bet darbdavys pasirengęs nedelsiant priimti atgal), papildomai vykdo(-ė) individualią veiklą, yra įgijusi nekilnojamojo turto, o tai patvirtina jos integraciją į Lietuvos visuomenę.
19.6. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
20.1. Pareiškėjos vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.
20.2. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad anksčiau oficialiai nėra užfiksuota, jog pareiškėja būtų veikus prieš Lietuvą, savaime nepaneigia nustatytų svarbių aplinkybių.
20.3. Priešingai nei nurodo pareiškėja, teismas pasisakė dėl pareiškėjos šeiminių ryšių.
20.4. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
20.5. Jeigu teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ne iš Migracijos departamento, o iš valstybės biudžeto.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra grindžiami aktualiu teisiniu reguliavimu, buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
21.2. Teismas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjos buvęs darbas Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu.
21.3. Iš Migracijos departamento sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir jų trukmė nesuponuoja kitokio pobūdžio teismo sprendimo. Svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde neneigia, jog Baltarusijoje turi nekilnojamojo turto ir periodiškai grįžta jo prižiūrėti. Taip pat byloje nėra pateikiamų aplinkybių, dėl kurių pareiškėja su sutuoktiniu ir vaikais (Baltarusijos piliečiais) negalėtų gyventi Baltarusijoje.
21.4. Apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma susiaurinti grėsmių valstybės saugumui sampratą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 25S120116 dėl atsisakymo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2025 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 25S121565 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumo ir teisėtumo.
23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs VSD išvadą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui grėsmę, taip pat pareiškėjos socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuva, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi bei uždraudė atvykti į Lietuvą 30 mėnesių.
24. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjos nuomone, aplinkybės (buvęs darbas, vykimas į Baltarusiją) neleidžia daryti išvados apie pareiškėjos tariamą lojalumą Baltarusijos režimui. Be to, liko nevertintos kitos reikšmingos aplinkybės (pareiškėja turi darbą Lietuvoje, pareiškėjos vaikai lanko mokyklą Lietuvoje).
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.
26. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.). Jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, taip pat uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Uždraudimo atvykti laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai (Įstatymo 133 str. 5 d.).
27. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumento, susijusio su grėsmės valstybės saugumui vertinimu ir jo standartu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nesutinka su Migracijos departamento ir teismo padaryta išvada, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl pareiškėjos buvusio darbo Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje 2006-2014 m. bei pareiškėjos išvykų į Baltarusiją (prižiūrėti buto ir aplankyti giminaičių).
29. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
30. Grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
31. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023; 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-1211-552/2024 ir kt.).
32. Vertinant pareiškėjos argumentus dėl jos buvusio darbo laikotarpio (pareiškėja dirbo Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje tik 2006-2008 m., o kitu laikotarpiu pareiškėja prižiūrėjo vaikus), darbo santykių pabaigos aplinkybių (pasitraukė savo noru, nes dažnai sirgo vaikas), teisėjų kolegija pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnybos vietoje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023 ir kt.). Pareiškėjos gyvenant Lietuvoje išreikštas geopolitinės situacijos vertinimas negali paneigti jos faktų, apibūdinančių jos lojalumą Baltarusijos Respublikos valdžiai, būtino užimti pareigas Baltarusijos Respublikos finansų ministerijoje, bei jos ryšių su Baltarusijos Respublika pobūdžio (nuolat vyksta į Baltarusijos Respubliką), o tuo pačiu – atsakovo išvados dėl jos pažeidžiamumo pagrįstumo.
33. Vertinant pareiškėjos argumentus apie jos integraciją į Lietuvos visuomenę, socialinius ir šeimos ryšius (pareiškėja kartu su vyru turi Lietuvoje nekilnojamojo turto, vyras dirba ir vaikai lanko mokyklą Lietuvoje), pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės, nors ir patvirtina pareiškėjos socialinių ir šeiminių ryšių Lietuvoje egzistavimą, vis dėlto pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva nėra ilgalaikiai (pareiškėjai 2021 m. buvo išduota Lietuvos Respublikos nacionalinė viza, leidimas laikinai gyventi galiojo nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2025 m. kovo 16 d.; pareiškėja nuo 2022 m. lapkričio 23 d. vykdė individualią veiklą, nuo 2023 m. balandžio 3 d. dirbo Lietuvoje), pareiškėjos sutuoktinis bei nepilnamečiai vaikai yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Be to, bylos duomenimis, 2020 – 2022 m. laikotarpiu pareiškėjos vyras itin dažnai vyko į Baltarusiją (byloje pateikti duomenys apie minėtu laikotarpiu 37 kartus (t. y., išvykstant ir atvykstant) kirstą Lietuvos – Baltarusijos sieną), pareiškėja Baltarusijoje reguliariai lankėsi iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, į bylos medžiagą nėra patekta jokių konkrečiais duomenimis pagrįstų įrodymų apie jai ar jos vyrui kylančią grėsmę Baltarusijoje, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad šiuo metu nepilnamečiai vaikai yra su ja Baltarusijoje. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, byloje nenustatyti duomenys, kurie pagrįstų, jog egzistuotų objektyvi būtinybė Lietuvos Respublikoje pareiškėjos vaikams užtikrinti kokių nors būtinųjų poreikių tenkinimą (pvz., kilmės valstybėje neteikiamos konkrečiu atveju būtinos gydymo paslaugos ir pan.).
34. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
35. Taigi, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.).
36. Kadangi asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjos situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, daro išvadą, jog atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, byloje ginčijame Sprendime Nr. 1 pagrįstai atsisakė pareiškėjai pratęsti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
37. Vertindama pareiškėjai nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
38. Sprendime Nr. 2 dėl draudimo atvykti nurodyta, kad pareiškėjai uždraudžiama 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius) atvykti į Lietuvos Respubliką. Pripažintina, kad priimant Sprendimą Nr. 2 dėl draudimo atvykti buvo tinkamai įvertinti pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, šių ryšių pobūdis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika pobūdį, sprendžia, kad Sprendimu Nr. 2 pareiškėjai nustatytas 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas neproporcingu.
39. Pareiškėja apeliaciniame skunde kvestionuoja teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
40. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, pasisakė dėl pagrindinių (esminių) ginčo faktinių ir teisinių aspektų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
41. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.
42. Kadangi teismo procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos I. R. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė