Civilinė byla Nr. e2-1621-516/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01340-2015-1
Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VM investicija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio.
Ieškovas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (toliau – ieškovas), kreipėsi į teismą su prašymu taikyti skubos tvarka laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo. Prašyme nurodė, kad pagal 2008 m. liepos 28 d. Kreditavimo sutartį Nr. LL 08/07/128D, kuri buvo pakeista vėlesniu 2013 m. balandžio 3 d. papildomu susitarimu Nr. LLP 13/04/05D, kredito gavėjas V. R. (kuriam mirus įstatymo pagrindu įpėdinio teises ir pareigas, atitinkamai ir įsipareigojimus bankui, perėmė sutuoktinė Magdalena J. R.) nevykdė mokėjimo prievolių, todėl Kreditavimo sutartis nuo 2013 m. spalio 3 d. buvo nutraukta. Nutraukus Kreditavimo sutartį, bankas 2014 m. liepos 31 d. pranešimu kreipėsi į laiduotoją UAB „VM Investicija“, kuris 2008 m. rugpjūčio 5 d. Laidavimo sutartimi neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo, kaip solidarus skolininkas, atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir/arba kitų įmokų. Laiduotojas banko nustatytu terminu kreditorinių įsipareigojimų neįvykdė. Ieškovo duomenimis, laiduotojo finansinė padėtis bloga, jis ketina perleisti vienintelį jam priklausantį turtą, kas sudaro grėsmę, kad galimai palankus ieškovui teismo sprendimas liks neįgyvendintas, jeigu skubiai nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino - areštavo atsakovei UAB „VM Investicija“ nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. 0101-0076-0410, pastatą – sandėlį su administracinėmis ir prekybos patalpomis, unikalus Nr. 4400-0895-0442, kitus inžinerinius statinius – įvažiavimą į pusrūsį, unikalus Nr. 4400-1148-5504, esančius adresu Pirklių g. 5, Vilnius, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti ir jį apsunkinti; taip pat areštavo kitą atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines reikalavimo teises, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, leidžiant atsakovui atlikti privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui, valstybiniam socialiniam draudimui ir su darbo santykiais susijusius mokėjimus, neviršijant areštuoto turto 740 960,90 EUR vertės; iš areštuoto turto, piniginių lėšų, turtinių reikalavimo teisių leido atsiskaityti su ieškovu Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiu per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių.
Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovės prievolės ieškovui įvykdymas nėra užtikrintas, kad banko ketinamo reikšti ieškinio suma yra labai didelė – 740 960,90 EUR, kad bankas preliminariai pagrindė savo ketinamo reikšti ieškinio reikalavimus, sprendė, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas banko reikalavimų užtikrinimui taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).
Teismas pažymėjo, kad nustatyti kokia areštuojamo turto vertė, ar areštuojamas turtas priklauso asmeniui nuosavybės teise, įstatymu pavesta antstoliui, todėl išsamūs areštuotino turto duomenys nutartyje nenurodomi, nes nutarties priėmimo dienai teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas, kokia to turto vertė (CPK 145 str.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė UAB „VM investicija“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
- Nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus. Apelianto teigimu, bankas nepagrįstai reikalauja, kad laiduotojas įvykdytų prievolę, nes laiduotojo atsakomybė pasibaigė, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę buvo perkelta kitam asmeniui, t. y. pagrindinio skolininko teisių perėmėjui. Apelianto vertinimu, bankas neturi jokios galiojančios subjektinės teisės kreiptis į teismą dėl jo interesų gynimo reiškiant ieškinį UAB „AV investicija“.
- Teismas, remdamasis ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad bankas kreipėsi į atsakovę su reikalavimu įvykdyti kreditorinius reikalavimus, šių aplinkybių nepatikrino. Apelianto teigimu, ieškovas šių aplinkybių tinkamai nepagrindė, be to, praleido CK 6.88 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą pareikšti laiduotojui ieškinį.
- Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės sunkią finansinę būklę bei galėjimą vykdyti finansinius įsipareigojimus. Apelianto manymu, ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės dėl bendrovės galimai parduodamo turto neturi jokios sąsajos su bendrovės galėjimu ateityje įvykdyti teismo sprendimą.
- Apelianto nuomone, bankas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Turimais duomenimis, bankas vykdo skolininko įkeisto turto pardavimą, todėl prašymas areštuoti atsakovo turtą visai įsiskolinimo sumai nėra sąžiningas.
Ieškovas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą, palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsileipimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nesutinka su atskirojo skundo argumentais dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Ieškovo manymu, atsakovo sutikimas laiduoti dėl to, kad mirus kredito gavėjui V. R. į prievolę įstojo jo įstatyminė teisių perėmėja (Magdalenna J. R.), nebuvo ir nėra reikalingas, kadangi kredito gavėjo teisės ir pareigos perėjo įstatymo pagrindu.
2. Pareiga įrodyti aplinkybes, kad atsakovo finansinė padėtis yra tiek gera, kad atsakovas galėtų nevaržomai įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, tenka tik atsakovui (CPK 178 str.). Tokių įrodymų su atskiruoju skundu atsakovas nepateikė.
3. Ieškovo teigimu, atsakovė nesąžiningai aiškina, kad tariamai bankas gali išsiieškoti skolą iš įkeisto turto ir dėl to neturi reikalauti, jog atsakovas vykdytų prievoles. Tokį atsakovo aiškinimą paneigia tiek įstatymas, tiek laidavimo sutartis ir teismų praktika.
4. Atskirojo skundo argumentai, kad ieškovas praleido senaties terminą ieškiniui pareikšti, yra nepagrįsti, nes laiduotojo įsipareigojimai pagal laidavimo sutarties 3.3 p. galioja iki visiško skolos padengimo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria nepareiškus ieškinio atsakovės atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas kreipdamasis su prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būsimo ieškinio reikalavimus grindė 2008 m. liepos 28 d. Kreditavimo sutartimi Nr. LL 08/07/128D su vėlesniais jos pakeitimais, taip pat 2008 m. rugpjūčio 5 d. Laidavimo sutartimi Nr. LLL 08/08/36D, kuria atsakovė neatšaukiamai ir besąlygiškai įsipareigojo, kaip solidarus skolininkas, atsakyti visu savo turtu ir lėšomis bankui, jeigu kredito gavėjas pagal Kreditavimo sutartį neįvykdys visos prievolės ar jos dalies. Priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs šias aplinkybes bei ieškovo pateiktus duomenis apie tai, kad nutraukus Kreditavimo sutartį kredito gavėjo teisių perėmėja neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, sprendė, jog ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Apeliacinio teismo vertinimu, skundžiamoje teismo nutartyje padaryta teisinga išvada, kad esamoje proceso stadijoje būsimo ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Taigi, atskirojo skundo argumentas, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neatsižvelgė į prima facie kriterijų, atmestinas kaip neturintis faktinio pagrindo.
Šios išvados nepaneigia atskirojo skundo argumentai, kad ieškovas neturi galiojančios subjektinės teisės kreiptis į teismą dėl jo interesų gynimo reiškiant ieškinį UAB „AV investicija“, taip pat, jog praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimams pareikšti, kadangi nurodytos aplinkybės yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas bei bus įvertintos priimant galutinį teismo sprendimą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Tai, be kita ko, reiškia, kad jei laiduotojas miršta po to, kai jo prievolė jau yra atsiradusi, t. y. kai skolininkas pažeidžia savo prievolę kreditoriui ir kreditorius įgyja reikalavimo teisę laiduotojui, tokia prievolė dėl laiduotojo mirties nesibaigia ir yra paveldima bendraisiais pagrindais.
Nustačius, kad pagal preliminarų bylos duomenų vertinimą yra prielaidų manyti, jog ieškovui palankus sprendimas byloje galėtų būti priimtas, toliau turėtų būti sprendžiama, ar yra kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – reali grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jeigu nebūtų taikomas draudimas perleisti ginčijamą reikalavimo teisę. Atsižvelgdamas į abiejų šalių interesų pusiausvyros principą, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo poziciją, kad nagrinėjamu atveju didelė ieškinio suma, įsipareigojimų bankui nevykdymas, kitų prievolės užtikrinimo priemonių nebuvimas, sudaro pakankamą pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Apelianto teigimu, ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovės sunkią finansinę būklę bei galėjimą vykdyti finansinius įsipareigojimus, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad reikalaujama priteisti pinigų suma atsakovei yra didelė. Su šiais atskirojo skundo argumentais apeliacinis teismas taip pat nesutinka. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.). Ieškovas, teikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrindė galimo, ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones įvertinęs, jog ieškinio reikalavimų suma kelia grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Tuo tarpu, apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir pakankamų įrodymų, pagrindžiančių gerą savo finansinę padėtį, t. y. nepaneigė pirmosios instancijos teismo nurodytos prezumpcijos. Todėl teismas įvertinęs byloje turimus duomenis, pagrįstai sprendė dėl didelės ieškinio sumos bei rizikos būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Be to, teismų praktikoje pripažįstamos prezumpcijos, kad didelė ieškinio suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, šią riziką gali padidinti ir kitos aplinkybės. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų, kad jis siektų perleisti ar įkeisti savo turtą, kitokiais būdais ketintų pasunkinti galimo nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą. Šie apelianto argumentai nelaikytini pagrįstais. Pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Bylos duomenimis, ieškovas dar 2013 m. rugsėjo 18 d. nutraukė sutartį bei informavo atsakovę (laiduotoją) apie prievolių pagal kreditavimo sutartį nevykdymą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau, ieškovo teigimu, atsakovė prievolės neįvykdė.
Remiantis bylos duomenimis, atsakovė 2015 m. birželio 23 d. yra sudariusi nekilnojamojo turto (žemės sklypo, pastato – sandėlio su administracinėmis patalpomis ir kitų statinių) pirkimo- pardavimo sutartį su UAB ,,Nuomos verslas“; skundžiamos nutarties priėmimo metu toks faktas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo išviešintas, todėl turto priklausymo kitam asmeniui faktas negalėtų būti vertinamas kaip aplinkybė, pagrindžianti skundžiamos nutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą, tačiau pats turto perleidimo faktas, esant duomenims, kad atsakovei buvo žinoma apie ieškovo reiškiamas pretenzijas dėl laidavimo prievolės įvykdymo, gali būti vertinamas kaip aplinkybė, pagrindžianti sprendimo neįvykdymo riziką, kadangi turto perleidimas, kuomet yra žinoma apie reiškiamas didelės vertės pretenzijas, gali būti vertinamas kaip asmens nesąžiningo elgesio įrodymas.
Apeliacinis teismas pažymi, jog šiuo metu areštas, taikytas atsakovei priklausiusiam ir UAB ,,Nuomos verslas“ perleistam nekilnojamajam turtui Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi yra panaikintas, tačiau įvertinant aplinkybę, jog dėl šios nutarties yra paduotas atskirasis skundas, o tai reiškia, jog dėl pagrindo panaikinti areštą perleistam nekilnojamajam turtui egzistavimo apeliacinės instancijos teismas svarstys kitoje byloje, šioje nutartyje dėl galimybės taikyti areštą turtui, kuris nutarties priėmimo metu buvo jau perleistas kitam asmeniui, nepasisako.
Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad bankas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei kaip laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią laiduotojo atsakomybę, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsakovo kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Iš šalių sudarytos laidavimo sutarties matyti, kad šalys laiduotojo atsakomybę sureglamentavo analogiškai. CK 6.6 straipsnio 4 dalis solidariosios skolininkų pareigos atveju suteikia teisę kreditoriui reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi apelianto pozicija, kad ieškovas turi galimybę išieškoti negrąžintą kreditą iš trečiojo asmens (pagrindinio skolininko) įkeisto turto, neturi įtakos nei ieškovo teisei reikšti reikalavimą atsakovei kaip solidariam skolininkui, nei jo teisei prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei pareikštam reikalavimui užtikrinti.
Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas nepriteisia ieškovui šioje proceso stadijoje turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nes bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti išspręstas išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 88, 93, 98, straipsniai, 270 straipsnio 5 dalies 4 punktas), priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Rasa Gudžiūnienė