Administracinė byla Nr. I-817-426/2019

           Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03340-2018-4

           Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;

           55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. (E. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K, po reorganizacijos atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai) 8 000 (aštuonis tūkstančius eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).

Pareiškėjas teigia, kad nuo 2016 m. spalio 21 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas. Dėl to kildavo dažni konfliktai su kitais asmenimis. Taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, t. y. tualetas buvo atskirtas užuolaida ir jis buvo stebimas atliekant gamtinius reikalus. Patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus.

Nurodo, kad nebuvo išduodamos priemonės, reikalingos praustuvų ir unitazų valymui. Kamerose nebuvo spintelių laikyti maisto produktus, todėl jie sugesdavo. Kamerose veisėsi graužikai ir tarakonai. Gyvenamosiose patalpose būdavo išdaužyti langai, todėl jose buvo šalta. Be to, lyjant lietui, viršutiniame aukšte pro lubas tekėdavo vanduo, sušlapdavo patalynė, trupėjo sienų apdaila. Tai sukeldavo alergines reakcijas. Taip pat pažymi, kad tekdavo kalėti su rūkančiais asmenimis.

Nurodo, kad tik vieną kartą per savaitę turėjo galimybę praustis duše, kuris būdavo sugadintas, buvo tik šaltas vanduo. Taip pat dingdavo elektra ir dėl to sugedo jo televizorius ir arbatinukas.

Akcentuoja, kad nurodyti pažeidimai tęsėsi beveik dvejus metus ir jam kilo žala, kurią turi atlyginti atsakovė.

Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–17).

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus atitiko nustatytus reikalavimus. Tualetas atskirtas               1,5 m aukščio sienele, tai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad asmenų privatumui užtikrinti kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Nurodo kameras, kuriose sanitarinio mazgo patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenustato reikalavimo kamerose įrengti karšto vandens tiekimo sistemos. Pareiškėjui vieną kartą per savaitę buvo suteikiama teisė nusiprausti duše 15 min., todėl jo teisės nebuvo pažeistos. Siekiant užtikrinti laikomų asmenų privatumą. Dušuose yra įrengtos pertvaros.

Pažymi, kad administracija nuolat reikalauja palaikyti tvarką kamerose. Reikalingas inventorius yra išduodamas į kameras. Nurodo, kad atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai.

Teigia, kad kamerose įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Papildomų spintelių ir lentynų negali įrengti dėl pakankamai mažo kamerų ploto. Šaldytuvų išdavimo teisės aktai nenustato.

Akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo skundų dėl sugedusio televizoriaus ar arbatinuko nebuvo gauta. Be to, elektros sutrikimų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo registruota.

Pabrėžia, kad laikant asmenis kamerose, buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas yra nerūkantis. Yra įrengtos specialios vietos rūkymui, iškabinti įspėjamieji ir rūkymą draudžiantys ženklai ir (arba) užrašai.

Pažymi, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o Lukiškių TI-K neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K (po reorganizavimo Vilniaus PN), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, pareiškėjo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2018 m2018 m. rugsėjo 27 d. (b. l. 18–19, 10–11). Pareiškėjas neginčijo Lukiškių TI-K pateiktų duomenų teisingumo.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti                    vienam asmeniui, reikalavimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės                11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės                     2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). 

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu               laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose, įvertinus kameros plotą ir jose laikomų asmenų skaičių, nepažeidus ploto reikalavimo, t. y. teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Akcentuotina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m) vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Taigi, konstatuotina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo atžvilgiu nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Šie pareiškėjo skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio                    21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.                                   A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pagal LVAT formuojamą praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K nurodytose gyvenamosiose kamerose įrengė sanitarinių mazgų patalpas kaip atskiras kabinas su durimis (b. l. 23–26), tačiau nurodytose kamerose pareiškėjas nebuvo laikomas. Kadangi kitų duomenų, kada ir kokios kamerose buvo įrengtos atskiros kabinos, konstatuotina, kad pareiškėjo privatumas buvo pažeistas visą laikymo laikotarpį, t. y. 702 paras. Šiuo aspektu Lukiškių TI-K pareiškėjo skundo argumentų nepaneigė.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo reikiamų spintelių. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus argumentus, Ūkio skyriaus pranešimą (b. l. 23–26), nenustatė, kad Lukiškių TI-K kameros būtų įrengtos nesilaikant Taisyklėse nustatytų reikalavimų. Aplinkybė, kad dėl pakankamai mažo kamerų ploto nėra galimybės įrengti daugiau spintelių, yra objektyvi, kodėl Lukiškių TI-K jų neįrengė daugiau.

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo išduodamos higienos priemonės. Lukiškių TI-K nurodo, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymas išduoti reikiamą valymui inventorių ar priemones nėra. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K išduoda reikiamą inventorių kameroms tvarkyti.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad kamerose veisiasi graužikai.

Lukiškių TI-K nurodo, kad sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d.  Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Tokių pažeidimų Vilniaus visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas patikrinimo aktuose (b. l. 79–113) nenustatyta. Teismas neabejoja, kad Lukiškių TI-K buvo atliekami graužikų naikinimo bei kamerų dezinfekavimo darbai. Akcentuotina, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog nebuvo kur laikyti įsigyti maisto yra abstraktūs. Lukiškių TI-K nenustato pareigos kameras aprūpinti šaldytuvais.

Be to, pasak pareiškėjo, krenta tinkas nuo lubų, viršutiniame aukšte per lubas teka vanduo, kameroje išdaužtas langas, todėl joje šalta. Įvertinus patikrinimų aktuose nurodytus duomenis, nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K nustačius tam tikrus pažeidimus, jie yra šalinami ir kamerose sudaromos tinkamos bei teisės aktų reikalavimus atitinkančios sąlygos. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jokių duomenų, kad dėl šių pažeidimų jis būtų kreipęsis į administraciją, nėra.

Pareiškėjas teigia, kad dėl sutrikusio elektros gedimo, sudegė jo arbatinukas ir televizorius. Šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti.

Taisyklių 11.6 ir 13.8 punktuose nustatyta, kad gyvenamuosiuose patalpose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu. gyvenamųjų kambarių sienose ir lubose. Kameroje ir koridoriuje prie gyvenamųjų kambarių įmontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkcijų, kuriais galima butų valdyti naktinio, dieninio apšvietimo veikimų ir elektros energijos tiekimą į patalpas. Elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra teikiama nepertraukiamojo miego metu. nustatytu suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkėje. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių             TI-K elektros instaliacija buvo įrengta laikantis teisės aktų reikalavimų. Ūkio skyriaus pateiktame tarnybiniame pranešime (b. l. 23–25) nurodyta, kad Administracijos reikalų skyriuje ginčo laikotarpiu nėra įregistruota pareiškėjo skundų dėl sugedusio televizoriaus arba arbatinuk, elektros sutrikimų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo užfiksuota. Taigi, šie pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K dušu buvo galima pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę ir tik 15 minučių.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo nustatyta, kad Lukiškių TI-K yra 13 dušų, kurių sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys yra neslidžios ir turi nuolydį į vandens netekėjimo angą. Į dušus tiekiamas karštas vanduo. Asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvarkos. Taigi, Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios yra aprūpintos karštu vandeniu, o Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka, todėl teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Pažymėtina, kad ir pats pareiškėjas skunde neneigia, kad būdamas Lukiškių TI-K, galėjo maudytis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, todėl atsižvelgiant į tai, kad tokia naudojimosi dušais tvarka atitinka teisės aktų reikalavimus, darytina išvada, kad atsakovė nepažeidė pareiškėjo teisių dėl naudojimosi dušais tvarkos.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo teikiamas karštas vanduo. Higienos normos      18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į kameras, nėra pagrindo konstatuoti, kad ši aplinkybė pažeidė pareiškėjo teises. Be to, kad netvarkingos dušų patalpos, yra pareiškėjo abstraktūs argumentai.

Teismo

Pareiškėjas teigia, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, darė išvadą, jog pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K laikėsi minėtų teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjui buvo teikiamos medicininės paslaugos. Duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų, jam būtų pablogėjusi sveikata, nėra.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio                         2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 702 paras, t. y. visą ginčo laikotarpį, buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais.

Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 8 000 Eur suma akivaizdžiai viršija patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui.

Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 2 000 Eur suma (laikotarpiu nuo 2016 m.                          spalio 21 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo                       84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo E. V. (E. V.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių ir pareigų perėmėja), 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                        Rūta Miliuvienė