Civilinė byla Nr. e2A-687-264/2016;

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14807-2015-8;

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.29.1.; 3.1.10.2.;3.3.1.14.; 3.3.1.21.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aušros Baubienės, teisėjų Virginijos Gudynienės, Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-22080-214/2015 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovei D. T. dėl skolos priteisimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė V. B. ieškinyje prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir iš atsakovės priteisti 4 633,92 Eur skolą, 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas, prašė atnaujinti praleistą bendrą ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad 1996-07-20 ieškovė su atsakove sudarė notarine tvarka paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovei suteikė 5 792,40 Eur (20 000 Lt) paskolą, o atsakovė įsipareigojo ją iki 1996-12-26 grąžinti. Atsakovė tik vieną kartą paskolos dengimui įmokėjo 1 158,48 Eur (4 000 Lt). 1997-06-26 atsakovė pasirašė raštelį, kad skolą grąžins iki 1997-07-15, tačiau negrąžino. Dėl praleisto ieškinio senaties termino nurodė, kad ieškovė ieškinio senaties terminą praleido dėl to, kad atsakovė 1999-2000 m.  išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini) ir realiai Lietuvoje ilgą laiką negyveno, ir dabar slapstosi nuo kitų kreditorių, be to pati ieškovė  su šeima nuo 2002-05-04 iki 2014-10-11 negyveno Lietuvoje, nes išvyko į (duomenys neskelbtini), tai  labai apsunkino atsakovės paieškas.

Atsakovė D. T. atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad visa suma ieškovei grąžino 1998 metų pavasarį.  Atsakovė su ieškove visada palaikė gerus santykius, todėl neėmė raštelių  su parašu kol skola buvo grąžinama dalimis, be to tvirtinant paskolos sutartį notariškai, notarė paaiškino, kad jokių sutarčių dėl skolos grąžinimo sudarinėti nereikės. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovė slapstėsi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015-12-01 sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos paskolos sutarties, dėl  likusios negrąžintos skolos dalies - 4633,92 Eur. Byloje įrodyta, kad ieškovė perdavė, o atsakovė gavo paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą, ir tai patvirtina  rašytinis šalių susitarimas, ir  kad atsakovė įsipareigojo  šią skolą grąžinti ieškovei iki 1996-12-26  ir sekančiu raštu – iki  1997-07-15, tačiau grąžino tik 4000 Lt. Nors  šalys teismo posėdyje paaiškino, kad  atsakovė mokėjo palūkanas už paskolą, tačiau  byloje nepateikė jokių įrodymų, kad  tarp šalių buvo susitarta dėl palūkanų mokėjimo ir nenurodytas  palūkanų dydis. Ginčo dėl  palūkanų mokėjimo byloje nekilo. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė pakvitavimo ar kitokio skolos grąžinimą patvirtinančio  dokumento, kitais leistinais byloje įrodymais neįrodė  pinigų grąžinimo, todėl nėra pagrindo  nustatyti, kad atsakovė ieškovei grąžino 16 000 litų paskolos dalį.

Teismas nurodė, kad paskolos suteikimo data 1996-07-20, naujai pasirašytas paskolos   1997-06-26 raštas dėl atsakovės ieškovei negrąžintos paskolos dalies 16 000 litų,  kuriame numatyta, kad atsakovė  ieškovei skolą grąžins iki 1997-07-15, t. y. šalys susitarė  dėl galutinio paskolos grąžinimo iki šios datos,  galiojant  1964 m. redakcijos Civiliniam kodeksui, kurio  84 str. 1 d. nustatė  bendrąjį  3 metų  ieškinio senaties terminą, pagal kurį  ieškovė  turėjo savo pažeistas teises  ginti. Atsakovei negrąžinus paskolos iki 1997-07-15 ieškovė  žinojo, kad paskola negrąžinta, ir turėjo teisę kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad šiuo atveju  netaikytinas  Civiliniame kodekse nustatytas bendrasis 10 metų  ieškinio senaties terminas, nes galiojusiame Civiliniame kodekse nustatytas terminas per kurį ieškovė  galėjo ginti savo teises pasibaigė  2000-07-15, t. y. iki įsigaliojant 2001-07-01 Civiliniam kodeksui (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2000-07-18 Nr. VIII-1864 10 str.1 d). Teismas vertino, kad  ieškovė savo teises ginti pažeistą teisę įgyvendino nerūpestingai,  labai ilgą laiko tarpą praleidusi  įstatymo nustatytą  terminą, nes apie skolos negrąžinimą ieškovė turėjo žinoti ir žinojo  1997-07-15,  nes  atsakovės pasirašytame 1997-06-26 rašte šis skolos sugrąžinimo terminas buvo nurodytas, šį raštą ieškovė turėjo, nes pateikė  kartu su ieškiniu. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad atsakovė  būdavo dažnai išvykusi į užsienį negalėjo apriboti ieškovės teisės pareikšti  ieškinį pasinaudojant  atstovavimu. Esant šioms aplinkybėms  teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes ieškovė nenurodė svarbių aplinkybių  dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, ir šį prašymą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė V. B. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo  2015-12-01 sprendimą pakeisti ir atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:

1. Ieškovė nėra teisininkė, neturi teisinių žinių, susijusių su paskolos sutartimis ar senaties terminais, o paskola buvo suteikta pagal įgytą pasitikėjimą gerai pažįstamam asmeniui. Atsakovė klaidino ieškovę dėl skolos grąžinimo bei terminų. Atsakovė iki šiol nuolat keičia gyvenamąsias vietas, slapstydamasi nuo ieškovės bei kitų kreditorių. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė paaiškino, kad šiuo metu teisme siekia asmens bankroto, o tai patvirtina atsakovės siekį išvengti prievolių kreditoriams. Teismas nevertino atsakovės iš sąžiningumo pozicijos ir nepagrįstai suteikė prioritetą nesąžiningam bei prievolę išvengti siekiančiam asmeniui. Teismo sprendimas neatitinka kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros, yra formalus ir neteisingas ieškovės atžvilgiu. Būtent skolininkės atlikti aktyvūs nesąžiningi veiksmai klaidinant kreditorę lėmė senaties termino praleidimą.

2. Teismas apsiribojo faktu dėl pakankamai ilgą laiką praleisto senaties termino, tačiau neįvertino, kad pačios skolininkės klaidinantis elgesys sutrukdė ieškovei reikšti civilinį ieškinį. Teismas nepagrįstai neatnaujino ieškovei ieškinio senaties termino. Terminas pažeistai teisei ginti turėjo būti atnaujintas dėl nesąžiningo skolininkės elgesio klaidinant kreditorę. Teismas akivaizdžiai prieštaraudamas sau sprendime nurodė, kad ieškovė jokių rašytinių įrodymų dėl atsakovės paieškos byloje nepateikė, tai nepatvirtino ir apklausti byloje liudytojai. Tačiau byloje dalyvavę liudytojai (R. M.) patvirtino nepalankias atsakovei faktines aplinkybes.

3. Atsakovė ir ieškovė suprato, kad skola egzistuoja ir tik laiko klausimas, kada ji turės būti grąžinta. Tik teisminio bylinėjimosi metu skolininkės pozicija kardinaliai pasikeitė. Atsakovė pastoviai žadėdavo grąžinti skolą taip patvirtindama, kad skola egzistuoja, taip sudarė ieškovei pagrįstą pagrindą tikėtis, kad skola bus grąžinta, taip pat, kad senaties terminas yra nutrauktas. Dar iki 2000 metų atsakovė ne kartą žadėjo grąžinti skolą, taip savo veiksmais pripažindama, kad ieškinio senaties terminas yra nutrūkęs. Šias aplinkybes patvirtina 2015 metais (balandžio mėn.) atsakovės žodinis patvirtinimas, kad ji skolos nepamiršo ir ją ruošiasi grąžinti. Teismas netyrė ir nesiaiškino ar senaties terminas buvo nutrūkęs, nors byloje buvo surinkti neginčijami duomenys apie atsakovės teiginius dėl skolos pripažinimo. Neišsiaiškinęs šių aplinkybių teismas netinkamai paskaičiavo ieškinio senaties pradžios ir pabaigos terminus.

4. Termino atnaujinimas nepažeistų teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo principų, kadangi atsakovė pati 2015 metais liudytojo R. B. akivaizdoje pripažino, kad skolą ruošiasi grąžinti, todėl galima teigti, kad atsakovė suprato, jog ji yra skolinga pagal paskolos sutartį ir, kad reikalavimo senatis dar nėra suėjusi. Priešingas situacijos aiškinimas sudarytų sąlygas skolininkams piktnaudžiauti savo teisėmis ir klaidinti sąžiningus kreditorius, žodžiu pasisakant, kad skola bus grąžinta, o vėliau pasikonsultavus su teisininkais teisme remiantis ieškinio senaties institutu taip išvengti prievolių vykdymo. Pastebėtina tai, kad atsakovę atstovavo advokatė, todėl tikėtina, kad atsakovės pozicija dėl skolos nepripažinimo kardinaliai pasikeitė gavus tam tiktų patarimų. Atsakovė vilkindama terminus, pastoviai prašydama juos pratęsti ir atidėti bei žadėdama grąžinti skolą galimai planavo vėliau kilus ginčui teisme remtis šiuo institutu ir taip išvengti realaus prievolės įvykdymo.

5. Liudytojo R. M. paaiškinimai tik patvirtina, kad atsakovė ne pirmą kartą elgiasi nesąžiningai siekdama išvilioti iš žmonių pinigus. Pagal viešoje erdvėje skelbiamą informaciją atsakovė D. T. buvo bankrutavusios įmonės UAB (duomenys neskelbtini)  vadovė, atsakovė turi daug kitų skolinių įsipareigojimų, įskaitant 150 000 Lt siekiantį įsiskolinimą Kredito unijai Vilniaus taupomoji kasa. Pati atsakovė D. T. teismo posėdžio metu užsiminė, kad ruošiasi kreiptis dėl asmeninio bankroto bylos iškėlimo. Kauno apylinkės teismo interneto tinklapyje yra skelbiama, kad teisme yra priimtas D. T. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. (duomenys neskelbtini). Aplinkybių visuma leidžia teigti, kad skolininkės elgesys yra nesąžiningas, nukreiptas į siekį nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų pasinaudojant įvairiomis įstatymo nuostatomis.

Ieškovė teikdama apeliacinį skundą, kartu teikia teismui informaciją apie su atsakove susijusios įmonės statusą (bankrotą), taip pat apie atsakovės asmeninį bankrotą. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nekilo būtinybė pateikti tokių įrodymų, kadangi pirmos instancijos teismas išsamiai nenagrinėjo atsakovės galimo nesąžiningumo klausimo. Teikdama įrodymus ieškovė pagrindžia, jog atsakovė yra tiesiogiai susijusi su įmone, kuri padarė žalos ir kitiems kreditoriams, taip pat siekia asmeninio bankroto ir šių argumentų visuma yra reikšminga vertinant atsakovės elgesį šioje konkrečioje byloje.

Atsakovė D. T. atstovaujama advokatės D. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2015-12-01 sprendimą palikti nepakeistą, ieškovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Apeliantė neįrodė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde, kad atsakovė slapstėsi nuo ieškovės, dėl ko pastaroji negalėjo ginti savo pažeistų teisių (dėl negrąžintos skolos). Tokiais teiginiais apeliantė tik bando pateisinti savo nerūpestingumą bei aplaidumą ir visiškai nepagrįstai kaltina atsakovę. Šalys susitarė dėl galutinio paskolos grąžinimo termino, t. y. 1997-07-15. Šis susitarimas buvo sudarytas galiojant 1964 m. civiliniam kodeksui, kurio 84 str. 1 d. nustatė bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą, pagal kurį apeliantė ir turėjo ginti savo pažeistas teises. Tuo metu galiojusiame 1964 m. CK nustatytas terminas, per kurį apeliantė galėjo ginti savo teises, pasibaigė 2000-07-15, t.y. iki įsigaliojant 2001-07-01 naujajam civiliniam kodeksui. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tai, kad apeliantė savo teises ginti pažeistą teisę įgyvendino nerūpestingai, nes labai ilgą laiko tarpą praleido įstatymo nustatytą terminą kadangi apie jos  teigimu skolos negrąžinimą žinojo 1997-07-15, kaip buvo nurodyta skolos raštelyje, kurį apeliantė turėjo ir kurį pateikė teismui su ieškiniu. Tai, kad atsakovė vykdavo į užsienį užsidirbti, o ir pati apeliantė buvo išvykusi į užsienį, niekaip neapribojo apeliantės teisės pareikšti ieškinį nepraleidžiant ieškinio senaties termino.

              2. Liudytojo R. B. parodymai yra visiškai neinformatyvūs, negalintys patvirtinti jokių konkrečių ieškovės nurodomų faktinių aplinkybių. Be to, šis liudytojas yra ieškovės sūnėnas, pats nurodęs, jog jie artimai bendrauja, todėl jo parodymai galėjo būti subjektyvūs, ieškovės naudingi. Kitas liudytojas R. M. apie ginčo dalyką - skolą - nenurodė absoliučiai jokių aplinkybių, parodė su byla visiškai nesusijusias aplinkybes. Teismas teisingai nurodė, kad byloje apklausti liudytojai nepatvirtino absoliučiai jokių ieškovės nurodomų aplinkybių, kad atsakovė slapstėsi ir jos niekaip nebuvo galima rasti.

              3. Apeliantė pati elgėsi nesąžiningai kreipdamasi į teismą dėl skolos grąžinimo, kuomet skolą jai atsakovė buvo atidavusi dar 1998 metais, ką ir nurodė pirmosios instancijos teismui. Tik savo nesąžiningo elgesio dėka - kuomet nesunaikino, kaip buvo žadėjusi, paskolos raštelio, kai skola buvo atiduota, apeliantė kreipėsi į teismą dėl neva negrąžintos skolos. Nors atsakovė ir neturi tiesioginių įrodymų, kad skolą ieškovei grąžino, tačiau skolos grąžinimą nors ir netiesiogiai įrodo tai, kad apeliantė tokį ilgą laiko tarpą (18 metų) nesikreipė dėl skolos grąžinimo į teismą. Į teismą tokį ilgą laiko tarpą dėl negrąžintos skolos ieškovė nesikreipė ne dėl jau minėtų atsakovės išvykų į užsienį, ne dėl apeliaciniame skunde nurodomo apeliantės neišprusimo ir nežinojimo teisinių terminų bei proceso, o tiesiog dėl to, kad skolą ji jau buvo atgavusi. Ir tik 2015 metais, kuomet po labai ilgo laiko tarpo ji atsitiktinai sutiko atsakovę ir joms besikalbant sužinojusi, kad atsakovė turi brangaus nekilnojamojo turto, kreipėsi į teismą, siekdama nesąžiningai praturtėti.

4. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad atsakovė klaidino apeliantę ir teismą, procesiniuose dokumentuose nurodydama, kad esamu laikotarpiu realiai gyvena (duomenys neskelbtini), kas apeliantės manymu, įrodo atsakovės slapstymosi faktą. Atsiliepime į ieškinį buvo nurodoma atsakovės ne reali gyvenamoji, o deklaruota gyvenamoji vieta, ir apeliantė teigdama, kad atsakovė nurodo savo realią gyvenamąją vietą tik įrodo savo aplaidumą, neįsigilinimą į dokumentuose pateikiamą informaciją, arba sąmoningą teismo klaidinimą, siekiant patvirtinti savo motyvus. Atsakovė neneigė, jog paskutiniu metu turi finansinių problemų, jos įsigytas nekilnojamasis turtas, kuriame ji gyveno - (duomenys neskelbtini), buvo parduotas iš varžytinių, dėl ko vyko atskiri teisiniai procesai, todėl, kol kas neturėdama nuolatinės gyvenamosios vietos, atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė šį adresą. Atsakovei net ir negyvenant adresu (duomenys neskelbtini), visi procesiniai dokumentai jai šioje byloje buvo įteikti, atsakovė niekada nevilkino proceso neatsiimdama jai teismo siunčiamų dokumentų, be to, atsakovė yra sudariusi sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo su advokate D. V. ir procesiniuose dokumentuose nurodoma, kad „procesinius dokumentus siųsti (įteikti) atstovei“. Šie apeliacinio skundo argumentai pasibaigusiam senaties terminui jokios įtakos neturi, kaip ir neturi jokios įtakos bei ryšio su šia byla apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad atsakovė teikė teismui pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo, kas apeliantės manymu įrodo, kad atsakovė visais būdais siekia išvengti prievolių kreditoriams vykdymo. Tai yra tik subjektyvi apeliantės nuomonė ir ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, kaip ir apeliaciniame skunde prašomi prijungti nauji įrodymai, kurie, kaip minėta, su šia byla visiškai nesusiję.

              5. Apeliantė nepateikė įrodymų pagrindžiančių atsakovės nesąžiningumą. Apeliantė pati būdama nerūpestinga, nenurodė jokių svarbių aplinkybių, dėl ko praleido ieškinio senaties terminą ir į teismą kreipėsi tik po 18 metų. Šioje byloje apeliantės pareiga buvo įrodyti savo teiginius, tačiau apeliaciniame skunde vietoj teisiškai reikšmingų įrodymų pateikiami tik emocinio pobūdžio kaltinimai negrąžinta skola bei nesąžiningumu, nepagrįsti samprotavimai, absoliučiai su šia byla nesusijusių aplinkybių nurodymas. Apeliantė nors ir nesutinka su teismo išvadomis, tačiau apeliantės pateikti argumentai nesuteikia pagrindo išvadai, kad teismas priėmė neteisėtą sprendimą. Tai, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė duomenis apie su atsakove susijusį juridinį asmenį UAB (duomenys neskelbtini) bei duomenis apie atsakovės asmeninį bankrotą. Apeliantės teigimu šių įrodymų bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme nekilo būtinybė pateikti, kadangi pirmos instancijos teismas išsamiai nenagrinėjo atsakovės galimo nesąžiningumo klausimo. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nors apeliantė nurodo, kad pateikia duomenis apie atsakovės asmeninį bankrotą, tačiau katu su apeliaciniu skundu tokie duomenys nėra pateikti. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantės pateikia įrodymai (duomenys apie su atsakove susijusį juridinį asmenį UAB (duomenys neskelbtini)) galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, be to, šie įrodymai nesusiję su nagrinėjama byla,  UAB (duomenys neskelbtini) nėra byloje dalyvaujantis asmuo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai nepriimtini (CPK 314 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo ieškinio senaties instituto taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusius tarp šalių ginčus, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teismo sprendimo argumentus ir motyvus itin išsamiai išdėstė teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį atmesti, todėl visų jų išsamiai nekartoja. Tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1996-07-26  Kauno m. 13-ojo notarų biuro notarė V. B. patvirtino sutartį, pagal kurią V. J., dabar ieškovė V. B., sudarė sutartį su D. L., dabar atsakovė D. T., pagal kurią  D. L., dabar atsakovė D. T. pasiskolino, iš V. J., dabar ieškovės V. B.,  20 000 litų, kuriuos privalėjo grąžinti iki  1996-12-26, arba prieš nustatytą terminą. 1997-06-26 raštelyje atsakovė D. L. (T.) nurodė, kad yra skolinga 4000 dolerių, kad dėl susiklosčiusių asmeninių problemų pinigus atiduos iki šių metų liepos 15 d., t. y. šalys susitarė, kad likusi skola bus grąžinta iki 1997-07-15. 2015-07-27 ieškovė pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos iš atsakovės priteisimo.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (LR CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (LR CK 1.125 str.). Remiantis CK 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Tačiau kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas šiuo atveju paskolos suteikimo data 1996-07-20, naujai pasirašytas 1997-06-26 paskolos raštas dėl atsakovės ieškovei negrąžintos paskolos dalies 16 000 litų,  kuriame numatyta, kad atsakovė  ieškovei skolą grąžins iki 1997-07-15, t. y. šalys susitarė  dėl galutinio paskolos grąžinimo datos,  galiojant  1964 m. redakcijos Civiliniam kodeksui. 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso  84 str. 1 d. nustatė  bendrąjį  3 metų  ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnis). Paskolos negrąžinimo atveju paskolos davėjo teisė yra pažeidžiama tuo metu, kai paskolos gavėjas pažeidžia savo sutartinius įsipareigojimus, t.y. paskolos negrąžina įstatyme ar sutartyje nustatytu terminu. Taigi ieškovei 3 metų ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 1997-06-26 raštelyje nurodyto skolos grąžinimo termino (1997-07-15) ir baigėsi 2000-07-15 t. y. iki įsigaliojant naujai CK redakcijai.

Apeliantė nesutikdama su pirmos instancijos teismo sprendimu nurodo, kad teismas nepagrįstai neatnaujino ieškovei ieškinio senaties termino, apsiribojo faktu dėl pakankamai ilgą laiką praleisto senaties termino, neįvertino, kad pačios skolininkės klaidinantis elgesys sutrukdė ieškovei reikšti civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Tiek pagal galiojančio CK 1.127 str. 1 d., tiek pagal 1964 m. CK 86 str. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal galiojančio CK 1.126 str. 1 d. reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, tačiau pagal minėto straipsnio 2 d. teismas taiko senatį, jeigu to reikalauja ginčo šalis, o tokiu atveju pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra pagrindas ieškinį atmesti, nepriklausomai nuo to ar asmens subjektinė teisė yra pažeista, nes pasibaigus senaties terminas asmuo praranda teisę į pažeistos subjektinės teisės gynimą (CK 1.131 str. 1 d.) (analogišką teisinį reguliavimą nustatė ir 1964 m. CK 83 str., 85 str. 2 d., 90 str. 1 d.). Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį (1964 m. CK 90 str. 2 d.), jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Apeliantė ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi nurodo atsakovės slapstymasi, jos išvykimą 1999-2000 m. į (duomenys neskelbtini),  tačiau teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad  ieškovo paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Ieškovo paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013). Nagrinėjamu atveju apeliantė tik deklaratyviais teiginiais nurodė, kad skolininkė slapstėsi, vengė atiduoti skolą, tačiau objektyviais duomenimis nepagrįstos prielaidos vertinant atsakovės veiksmų nesąžiningumą nėra pakankamos. Taip pat apeliantė nepateikė jokių rašytinių įrodymų (pranešimų, pretenzijų atsakovei dėl skolos grąžinimo), iš kurių būtų matyti, kad apeliantė kreipėsi į atsakovę dėl reikalavimo grąžinti skolą vykdymo. Nors apeliantės teigimu ji neturi teisinių žinių, susijusių su paskolos sutartimis ar senaties terminais, tačiau apeliantė nenurodė jokių priežasčių, kurios jai būtų trukdę iki ieškinio senaties termino pabaigos (2000-07-15) konsultuotis su kvalifikuotu teisininku ir kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad atsakovė buvo išvykusi į užsienį taip pat neatleidžia apeliantės nuo pareigos savo teisias įgyvendinti savalaikiai bei neįrodo atsakovės nesąžiningumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati apeliantė su šeima  nuo 2002-05-04 iki 2014-10-11 t. y. jau pasibaigus ieškinio senaties terminui negyveno Lietuvoje, buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini). Tai, kad apeliantės teigimu atsakovės nesąžiningumą įrodo aplinkybė, kad jai yra keliama fizinio asmens bankroto byla, teisėjų kolegijos vertimu tik parodo sunkią asmens finansinę padėtį, bet ne asmens nesąžiningumą. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė savo teises ginti pažeistą teisę įgyvendino nerūpestingai,  labai ilgą laiko tarpą praleidusi  įstatymo nustatytą  terminą, nes apie skolos negrąžinimą ieškovė turėjo žinoti ir žinojo nuo 1997-07-15,  nes  atsakovės pasirašytame 1997-06-26 rašte šis skolos sugrąžinimo terminas buvo nurodytas, šį raštą ieškovė turėjo, nes pateikė  kartu su ieškiniu. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent pačios apeliantės neatidus, nerūpestingas elgesys, o ne atsakovės nesąžiningumas, sąlygojo esamą situaciją, dėl ko pirmos instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Apeliantė nurodo, kad dar iki 2000 metų atsakovė ne kartą žadėjo grąžinti skolą, taip savo veiksmais pripažindama, kad ieškinio senaties terminas yra nutrūkęs, be to, atsakovė pati 2015 metais liudytojo R. B. akivaizdoje pripažino, kad skolą ruošiasi grąžinti, todėl galima teigti, kad atsakovė suprato, jog ji yra skolinga pagal paskolos sutartį ir, kad reikalavimo senatis dar nėra suėjusi. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šie teiginiai  nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamo sprendimo, neteisėtumo ir jį naikinti šių apeliantės apeliacinio skundo argumentų pagrindu. CK 1.130 str. 2 d. nustatyta, kad ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nors apeliantė nurodė, kad atsakovė dar iki 2000 metų žadėjo grąžinti skolą, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog skolos grąžinimo data yra 1997-07-15 (nurodyta 1997-06-22 raštelyje), todėl apeliantės nurodyta aplinkybė, kad atsakovė 2015 metais liudytojo R. B. akivaizdoje pripažino, kad skolą ruošiasi grąžinti įvyko jau po senaties termino pabaigos (2000-07-15). Todėl negalima konstatuoti, jog šiais veiksmais  galėjo būti nutraukta ieškinio senaties termino eiga, kadangi galima nutraukti tik nepasibaigusį terminą. Iš 2015-11-12 teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad apklaustas liudytojas R. M. tik paliudijo, kad jis iš kitų asmenų girdėjo, kad atsakovė skolinosi pinigus, tačiau jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, kurios būtų susijusios su nagrinėjama byla. Apeliantė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad atsakovė 1997-07-15 – 2000-07-15 ieškinio senaties termino laikotarpiu būtų kokiais nors veiksmais pripažinusi savo prievolę ieškovei ir nutraukusi ieškinio senaties terminą. Taigi, nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nebuvo nutrūkęs.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, motyvais bei  išvadomis, jų nekartoja  ir pažymi, kad vertinti šioje byloje esančius įrodymus kitaip nei pirmosios instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Kiti apeliacinio skundo argumentai neaptariami, nes jie ginčo išsprendimui esminės reikšmės neturi.

Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantė prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti  bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateiktas prašymas dėl 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.  Prašomas priteisti išlaidas sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas (5 val.). Taip pat pateiktas pinigų priėmimo kvitas 500 Eur sumai Nr.852005. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. redakcija) 8.11 punkte už atsiliepimą į apeliacinį skundą   nustatytas 1,3 dydžio koeficientas. Maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą gali būti  955,63 Eur ( 735,10 x 1,3 = 955,63 Eur (Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2015K3 – 735,10 Eur)). Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžio, todėl iš ieškovės atsakovei priteistinos 500 Eur dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas  įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą šios išlaidos iš apeliantės nepriteistinos, kadangi jos neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (2,88 Eur) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų  apeliacinės instancijos teisme atsakovei D. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.

Teisėjai                                                                                                Aušra Baubienė

                            Virginija Gudynienė

Izolda Nėnienė