Pirmosios instancijos teismo teisėja                         Civilinė byla Nr. e2A –758– 227 / 2015

Vijolė Vitienė                                                       Teisminio proceso Nr. 2-50-3-02141-2014-5

                                                  Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.5.3.7; 3.3.1.21

(S)

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 21 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Nijolės Danguolės Smetonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Utenos rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-178-356/2015 pagal ieškovo Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje ieškinį atsakovei Utenos rajono savivaldybės tarybai dėl 2014 m. rugpjūčio 28 d sprendimo Nr. TS-251 „Dėl priedo skyrimo VšĮ ligoninės direktoriui D. D.“ pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje – Viešoji įstaiga Utenos ligoninė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje ieškiniu prašė panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą Utenos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. TS-251 „Dėl priedo skyrimo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D.“. Nurodė, kad atsakovė, būdama tinkamu subjektu spręsti dėl VšĮ Utenos ligoninės direktoriaus darbo užmokesčio dydžio, priimdama ginčijamą sprendimą vadovavosi bendrosiomis teisės normomis (Darbo kodeksu), tačiau privalėjo vadovautis specialiąja teisės norma – Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, kuris reglamentuoja Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų, teikiančių asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos yra apmokamos (kompensuojamos) iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, vadovų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo tvarką. Vadovaujantis minėtu įstatymu, VšĮ Utenos ligoninės direktoriui 40 proc. priedas negalėjo būti nustatytas, nes 2013 m. įstaigos veiklos rezultatai buvo neigiami. Atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektu ir taikydama įstatymus, negalėjo veikti laisvai kaip darbo teisinių santykių subjektas, o privalėjo laikytis imperatyvių teisės normų ir priimti tik pagrįstą objektyviais duomenimis (faktais) sprendimą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas.

Utenos rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino neteisėtu Utenos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. TS-251 „Dėl priedo skyrimo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D.“ ir priteisė iš atsakovės Utenos rajono savivaldybės tarybos  31 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ieškovas veikia kaip savivaldybių administracinės priežiūros subjektas, nes pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 27 straipsnį atsakovė Utenos rajono savivaldybės taryba yra Viešosios įstaigos Utenos ligoninės steigėja, kuri, vadovaudamasi be kitų įstatymų ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau- DK) 2 , 189 ir 197 straipsnių normomis, 2014 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą Nr. TS-251 „Dėl priedo skyrimo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D.“. Juo nusprendė laikotarpiui nuo 2014 m. rugsėjo 1 d iki 2014 m. gruodžio31 d. skirti direktoriui jo atlyginimo pastoviosios dalies 40 proc. dydžio priedą už padidintą darbų mastą iš įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui (5 b.l., t.1). Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, savivaldybių tarybų paprastajai kompetencijai buvo priskirta savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, įgyvendinamas Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Ginčijamas atsakovės sprendimas priimtas pagal DK 2, 189  ir 197 straipsnių nuostatas, nes Ligoninės direktorius nėra valstybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, su juo buvo sudaryta darbo sutartis ir atsakovė šiuo atveju veikė kaip darbo teisinių santykių subjektas, t.y. ne viešojo administravimo srityje.

Pripažino, kad atsakovė šiuo atveju sprendė darbo apmokėjimo klausimą, reglamentuojamą DK normų, – dėl priedo darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, skyrimo. Byloje yra kilęs ginčas dėl šio darbdavio sprendimo teisėtumo. Nurodyta atsakovės veikla taip pat patenka į Vyriausybės atstovo vykdomos savivaldybių administracinės priežiūros sritį. Ieškovas, vykdydamas jam priskirtas savivaldybių veiklos administracinės priežiūros pareigas, t.y. nustatęs, kad, jo vertinimu, ginčijamas sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų, 2014 m. rugsėjo 12 d. pateikė atsakovei teikimą (6-7 b.l., t.1) dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Atsakovė 2014 m. rugsėjo 25 d. protokolu Nr. TS-8 atsisakė jį tenkinti  (9-10 b.l., t.1).

Teismas nurodė, kad sprendžiant ginčą vadovaujasi DK 189 straipsniu, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 151 straipsnio 6 dalimi, numatančia, kad mėnesinės algos kintamosios dalies dydis negali viršyti 40 procentų vadovaujančiajam darbuotojui nustatytos mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio, o mėnesinės algos kintamoji dalis negali būti nustatoma, jeigu praėjusių metų įstaigos veiklos finansiniai rezultatai yra neigiami. Iš Ligoninės 2013 m. gruodžio 31 d. duomenis finansinės būklės ataskaitos nustatė, kad 2013 metų Ligoninės veiklos finansiniai rezultatai buvo neigiami, todėl atsakovė pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 151 straipsnio 6 dalies nuostatas neturėjo įstatyminio pagrindo nustatyti Ligoninės direktoriui mėnesinės algos kintamosios dalies. Nepaisant tokio reglamentavimo, Ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinos reikalams S. N. 2014 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu skirti direktoriui 40 proc. dydžio mėnesinės algos pastoviosios dalies dydžio priemoką. Prašymą motyvavo tuo, kad turi būti garantuotas teisingas apmokėjimas už darbą padidintu mastu (daug problemų ir neatidėliotinai spręstinų klausimų, direktorius aktyviai ėmėsi spręsti įsisenėjusias Ligoninės problemas, nustatytas 2014-05-13 vidaus audito ataskaitoje, aktyvi ir savalaikė veikla rengiant ir vykdant Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamus projektus ir kt.), t.y. direktoriui, jeigu jam nemokama 40 proc. dydžio priemoka, nėra teisingai apmokama už jo darbo mastą, intensyvumą, kokybę ir sudėtingumą.  Įvertino, kad tokio pobūdžio klausimas buvo keliamas ir Lietuvos Respublikos mastu (16-18 b.l., t.1). Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga 2014 m. balandžio 1 d kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją su prašymu leisti išplatinti informaciją valstybės ir savivaldybių įstaigų dalininkams apie 2014 m. kovo 20 d bendrame posėdyje priimtus sprendimus- kad laikotarpiu iki bus pakeistos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 151 straipsnio 6 dalies nuostatos, Sveikatos apsaugos ministerija turėtų kreiptis į ASPĮ steigėjus, rekomenduojant jiems racionaliau išspręsti laikiną problemą dėl vadovams mokamos mėnesinės algos dydžio. Sveikatos apsaugos ministerija 2014 m. balandžio 4 d. šią informaciją išplatino savivaldybėms, tarp jų Utenos rajono. Į pastarosios 2014 m. gegužės 19 d. prašymą dėl išaiškinimo, Sveikatos apsaugos ministerija 2014 m. gegužės 29 d. pateikė atsakymą. Jame nurodė, kad, Ministerijos nuomone, įstatyme numatytas teisinis reglamentavimas neužkerta kelio vadovaujantiems darbuotojams pretenduoti į kitas DK numatytas socialines garantijas, o tai reiškia, kad susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, numatytoms DK – nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų, viršvalandinis darbas ir pan. – šių darbuotojų darbo apmokėjimas papildomai galėtų būti vykdomas vadovaujantis atitinkamomis specialiomis DK nuostatomis. Atsakovė su Ligoninės direktoriumi darbo sutartį pasirašė 2013 m. rugpjūčio 29 d (12-13 b.l., t.3). Sutarties 1 - 5 punktais susitarė dėl terminuoto darbo ( 5 metų) esant 40 val. darbo savaitei, direktoriaus pareigose, mokant mėnesinės algos pastoviosios dalies dydį, apskaičiuotą dauginant valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį iš koeficiento 13,8, iš Ligoninės darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Darbo sutartis nebuvo pakeista. Direktorius 2013 m. rugsėjo 16 d ir 2014 m. gruodžio 1 d. buvo pasirašytinai supažindintas su Viešosios įstaigos Utenos ligoninės direktoriaus pareigybės aprašymu (7-11 b.l., t.3), patvirtintu Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. AĮ-427 ir 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. AĮ-1149. Šiame pareigybės aprašyme (5.1-5.28 punktai) buvo detalizuotos direktoriaus pareigas einančio darbuotojo funkcijos. Pripažino, kad nors Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo sąlygų nustatymo tvarką reglamentuoja Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 151 straipsnis ir šis įstatymas yra specialus DK normų, reglamentuojančių darbo užmokestį, atžvilgiu, tačiau nėra draudimo taikyti DK normas, tarp jų - DK 197 straipsnio, nes minėtas specialus įstatymas nereglamentuoja darbo apmokėjimo esant padidintam darbų mastui.

Teismas įvertino atsakovės ir trečiojo asmens pateiktus rašytinius įrodymus (7-206 b.l., t.2;), kurie, jų įsitikinimu, patvirtina, jog Ligoninės direktoriaus atliekamų darbų mastas padidėjo dėl jo aktyvaus dalyvavimo rengiant ir vykdant Valstybės lėšomis bei Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamus projektus, atliekant pavestas 2014 metams veiklos užduotis bei įgyvendinant 2014-05-13 vidaus audito ataskaitos Nr. A-2 nurodymus. Tačiau sprendė, kad šie rašytiniai įrodymai patys savaime nepatvirtina, jog Ligoninės direktoriaus darbų mastas laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d iki 2014 m. gruodžio 31 d. turėjo būti padidėjęs, o gavus Ligoninės direktoriaus pavaduotojo prašymą dėl priedo direktoriui skyrimo, nebuvo atlikta jokio tyrimo, nesikreipta ir negauta specialistų vertinimų ir/ar išvadų, siekiant nustatyti, ar padidėjo ir kiek padidėjo Ligoninės direktoriaus darbų mastas, palyginti su nustatyta norma, kuri yra apibrėžta darbo sutartimi nustatytu darbo laiku – 40 val. darbo savaite ir darbuotojo darbo funkcijomis, numatytomis Ligoninės direktoriaus pareigybės aprašyme (5.1 – 5.28 punktai). Pažymėjo, kad ginčijamame sprendime privalėjo būti nurodyti ir darbai, kuriuos pavedama Ligoninės direktoriui atlikti padidintu mastu, be to, gautas jo sutikimas, o šiuo atveju nurodytas tik atsakovės įsipareigojimas mokėti 40 proc. dydžio priedą, nepavedant darbuotojui šiuo laikotarpiu dirbti padidintu mastu, t.y. konkrečiai nenurodyti jokie darbai. Įvertino, kad atsakovė neįrodinėjo, jog kai kurie iš atliktų darbų nebuvo numatyti Ligoninės direktoriaus pareigybės aprašyme ir kad priedą prie darbo užmokesčio skyrė ne už darbo sutartimi sulygtų darbų atlikimą, o už papildomus darbus. Pripažino, kad atsakovė neįrodė (CPK 178 str.), jog buvo padidėjęs darbų mastas ir darė išvadą, kad ginčijamą sprendimą yra pagrindas pripažinti neatitinkančiu įstatymo (DK 197 str.) reikalavimų. Pažymėjo, kad nors ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, tačiau dėl to, kad yra pasibaigęs jo galiojimo terminas, nebetikslinga jį naikinti.

Apeliaciniu skundu atsakovė Utenos rajono savivaldybės taryba prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas formaliai vertino faktines aplinkybes. Pateiktus įrodymus, kuriais atsakovė pagrindė, kad VšĮ Utenos ligoninės direktorius dirbo darbą, kurį Taryba laikė darbu padidintu mastu, teismas vertino priešingai nesant pakeitimų darbo sutartyje. Nesutinka, kad ginčijamame sprendime privalėjo būti nurodyti darbai, kuriuos pavedama  direktoriui atlikti padidintu mastu, be to, gautas jo sutikimas. Draudimo pagrindimą nurodyti kituose dokumentuose (aktuose), nėra. Be to, darbdavys atsako už tinkamą darbo sutarties sudarymą .Tais atvejais, kai darbdavys neįformina apmokėjimo už šį darbą darbo sutarties pakeitimu (šiuo atveju nenurodant darbuotojui pareigos dirbti tam tikrus darbus padidintu mastu), tačiau tai padaro kitu dokumentu (šiuo atveju ginčijamu sprendimu), ši aplinkybė negali būti panaudota prieš darbuotoją motyvuojant tokio įforminimo nebuvimu bei atsisakant laikyti teisėtu ir teisingu atlyginimu už faktiškai atliktą darbą. Tvirtina, kad teismas netinkamai pritaikė DK 197 straipsnio nuostatas ir netinkamai įvertino visas byloje esančias faktines aplinkybes.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vyriausybės atstovas Utenos apskrityje prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo VšĮ “Utenos ligoninė” prašo skundą tenkinti, sutinka su jo motyvais.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 2 d. 2p., 327 str. 1 d. 1p). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ginčas byloje yra kilęs tarp Vyriausybės atstovo apskrityje ir apskričiai priklausančios Utenos rajono savivaldybės (Viešosios įstaigos Utenos ligoninės steigėjos) tarybos dėl 2014 m. rugpjūčio 28 d. priimto sprendimo Nr. TS-251 „Dėl priedo skyrimo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D.“. Juo nuspręsta laikotarpiui nuo 2014 m. rugsėjo 1 d iki 2014 m. gruodžio 31 d. skirti direktoriui jo atlyginimo pastoviosios dalies 40 proc. dydžio priedą už padidintą darbų mastą iš įstaigos lėšų, skirtų darbo užmokesčiui (5 b.l., t.1). Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą, savivaldybių tarybų paprastajai kompetencijai buvo priskirta savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, įgyvendinamas Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje sprendžiamas darbo apmokėjimo klausimas, reglamentuojamas DK normų, – dėl priedo darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, skyrimo. Ieškovas, vykdydamas jam priskirtas savivaldybių veiklos administracinės priežiūros pareigas, t.y. nustatęs, kad, jo vertinimu, ginčijamas sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų, 2014 m. rugsėjo 12 d. pateikė atsakovei teikimą dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, kurį atsakovė 2014 m. rugsėjo 25 d .protokolu Nr. TS-8 atsisakė tenkinti (9-10 b.l., t.1). Ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, nes byloje sprendžiami klausimai, susiję su viešosios įstaigos vadovo darbo apmokėjimu, t. y. su darbo teisiniais santykiais, o ginčai, kylantys iš darbo teisinių santykių, yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams (CPK 1 str. 1 d., 22 str. 1 d).

Šios bylos ginčo esmę sudaro ne tik tai, ar buvo pagrindas  priimti sprendimą mokėti priedus įvertinus ligoninės finansinę būklę, bet ir tai, ar ginčijamu viešosios įstaigos steigėjo sprendimu paskirtas priedas viešosios įstaigos vadovui yra apmokėjimas už papildomus darbus ir ar tokie darbai buvo atlikti. Todėl šio ginčo išsprendimas betarpiškai liečia įstaigos vadovo teises ir pareigas.

Pirmosios instancijos teismas, nesant įtraukto į bylą Utenos ligoninės direktoriaus  D. D., ieškinį tenkino, pripažino neteisėtu ir nepagrįstu Utenos rajono savivaldybės tarybos 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. TS-251 „Dėl priedo skyrimo VšĮ Utenos ligoninės direktoriui D. D.“ . Tai reiškia, kad nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens, o būtent – dėl viešosios įstaigos vadovo materialiųjų teisių ir pareigų, kas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Šis pažeidimas sukelia  procesinį teisinį padarinį- tinkamo teismo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimą. Šio padarinio  apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įtraukiant į bylą dalyvauti trečiąjį asmenį, t.y pakartoti pirmosios instancijos teismo procesą.

Taip pat pastebėtina, kad nors Utenos rajono savivaldybės taryba 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu paskyrė D. D. nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. VšĮ Utenos ligoninės direktoriumi, tačiau viešosios įstaigos vadovą skiria ir atleidžia šios įmonės steigėjas, t.y. savivaldybė, nepaisant to, kuris jos organas, priima sprendimą susijusį su vadovų paskyrimu, ar darbo apmokėjimu ar kitais klausimais. Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyviai ir ieškovas, ieškinyje suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką), pasirenka, jo manymu, tinkamą antrąją atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, šalį ir šiai nukreipia savo reikalavimą. Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Šiuo atveju, kai ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo taip pat spręstinas klausimas, ar savivaldybė kaip viešosios įstaigos steigėjas, ar taryba kaip atitinkamas savivaldybės organas yra tinkama šalis bylą nagrinėjant bendrosios kompetencijos tvarka, kai ginčo objektas yra savivaldybės įsteigtos įstaigos vadovo darbo apmokėjimo klausimai.

Kadangi teismo sprendimas naikinamas dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentų, nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                                                          Margarita Dzelzienė

                                                                                                           Ramunė Čeknienė

                                                                                          Nijolė Danguolė Smetonienė