Civilinė byla Nr. e2A-210-852/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08762-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.5;

1.3.7.5.9

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ievos Navickaitės – Sakalauskienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. N. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Planner5D“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Planner5D“ dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas S. N. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti: 1) 48 878,40 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 2) 51 322,32 Eur netesybų už atleidimo dieną nesumokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas; 3) bylinėjimosi išlaidas – 2 994,75 Eur. Ieškovas nurodė, kad dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Planner5D“ pagal (duomenys neskelbtini) sudarytą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Darbo sutartis). Darbo sutartis buvo nutraukta ieškovo iniciatyva be svarbių priežasčių pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalį, remiantis ieškovo (duomenys neskelbtini) prašymu. Nutraukus Darbo sutartį, darbdavys su juo tinkamai neatsiskaitė iki darbo santykių pabaigos, t. y. neišmokėjo kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Paaiškino, kad nuo darbo santykių pradžios iki naujojo DK įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.) jis buvo sukaupęs 55,83 darbo dienas nepanaudotų atostogų. Remiantis DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 8 punktu darbuotojai, iki DK įsigaliojimo turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2020 m. liepos 1 d. Ieškovas atostogavo 2020 m. balandžio mėn. išnaudodamas 21 darbo dieną atostogų sukauptų pagal seną DK. Po naujojo DK įsigaliojimo ieškovas sukaupė 81,7 dienas atostogų. Ieškovas atostogavo 2020 m. rugpjūčio mėn., išnaudodamas 21 darbo dieną atostogų. Neišnaudotų atostogų, sukauptų pagal naują DK, skaičius – 60,7 dienos, bet ieškovas ieškiniu prašo kompensacijos tik už 60 nepanaudotų atostogų dienų. Ieškovas paaiškino, kad pagal pateiktus atsakovės duomenis buvo panaudotos tik 42 atostogų darbo dienos 2020 m. balandžio ir rugpjūčio mėn. Ieškovas kitais atsakovės nurodytais laikotarpiais neatostogavo, o atsakovės vadovo pasirašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai to nepatvirtina, nes jie sudaryti visiškai be jokio pagrindo. Atsakovė savavališkai, nesant jokio pagrindo, ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėjo ieškovo atostogų dienas, kai tuo metu ieškovas dirbo, jam tais laikotarpiais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, buvo mokamas atlyginimas, o ne atostoginiai. Ieškovas nurodė, kad jis remiasi DK 127 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad teisė pasinaudoti dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) atsiranda, kai darbuotojas įgauna teisę į bent vienos darbo dienos trukmės atostogas. Todėl ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos atsakovė jam turėjo sumokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas (DK 127 straipsnio 6 dalis, 146 straipsnio 2 dalis), tačiau jos nesumokėjo. Atsakovė nurodė, kad ieškovo vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis buvo 814,64 Eur, todėl kompensaciją už nepanaudotas atostogas sudaro 48 878,40 Eur (814,64 Eur x 60 d.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ne dėl ieškovo kaltės uždelsė atsiskaityti su ieškovu, ieškovui turėtų būti sumokėtos netesybos – ieškovo vidutinis darbo užmokestis už 6 mėn. (DK 147 straipsnio 2 dalis), kas vertinant tai, jog ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo 17 107,44 Eur, sudaro 102 644,64 Eur (17 107,44 Eur x 6 mėn.). Tačiau ieškovas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio 1 dalimi, DK 2 straipsniu, 4 straipsnio 2 dalimi), prašo priteisti netesybas – vidutinį darbo užmokestį už 3 mėn., atitinkamai netesybos sudaro 51 322,32 Eur (17 107,44 Eur x 3 mėn.).

2.       Atsakovė UAB „Planner5D“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir iš ieškovo priteisti atsakovei: 1) 72 360,86 Eur nuostolių; 2) 5 (penkių) procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą nuostolių sumą, skaičiuojamų už laikotarpį nuo priešieškinio pareiškimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) bylinėjimosi išlaidų – 21 913,58 Eur ir po bylos išnagrinėjimo iš esmės (2022 m. spalio 11 d.) patirtų 4 959,31 Eur išlaidų advokato ir jo padėjėjo pagalbai. Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad ieškovas, eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) padarė žalos. Kilusią žalą lėmė išimtinai tyčiniai arba ypač aplaidūs ieškovo, kaip įmonės (duomenys neskelbtini), veiksmai jam įvairiais laikotarpiais nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) atostogaujant, tačiau šio fakto neatskleidžiant atsakovės darbo laiko apskaitoje ir atitinkamuose žiniaraščiuose. Realiai tik likus pusmečiui iki (duomenys neskelbtini) pareigų palikimo ieškovas pradėjo tinkamai žymėti savo atostogų faktą, tokiu būdu stengdamasis sukurti iliuziją, kad ir senesniais laikotarpiais, jeigu jis būtų atostogavęs, tai esą būtų buvę tinkamai atspindėta darbo laiko apskaitoje. Atsakovė paaiškino, kad ieškovas yra didžiausią dalį atsakovės (duomenys neskelbtini) turintis (duomenys neskelbtini), turintis (duomenys neskelbtini) visų (duomenys neskelbtini). Ieškovas yra buvęs ilgametis atsakovės (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini), šias pareigas ėjęs šešerius metus nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Nuo (duomenys neskelbtini) ieškovas toliau dirbo pas atsakovę (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini). Atsakovė pažymėjo, kad šalių sutarimu ieškovui buvo suteiktas ilgas atostogų laikas (pirminiame priešieškinyje atsakovė atostogas nurodė pagal pateiktų teismui darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis: 2020 m. spalio, gruodžio ir 2021 m. sausio, vasario bei rugpjūčio mėn.; patikslintame ieškinyje nurodė kitus laikotarpius, kaip, kad 2020 m. rugsėjo mėn., 2021 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės ir liepos mėn.). Atsakovė nurodė, kad ieškinyje ieškovas pripažįsta atostogavęs 42 dienas 2020 m. balandžio ir rugpjūčio mėn., tačiau jis taip pat buvo išleistas atostogų 2020 m. spalio mėn. (22 dienas), 2020 m. gruodžio mėn. (21 dieną), taip pat 2021 m. sausio - vasario mėn. (32 dienas) ir 2021 m. liepos mėn. (21 dieną), tik, kaip paaiškėjo, visiškai nepagrįstai. Atsakovė paaiškino, kad pradedant 2014 m., ieškovas išnaudodavo daugiau atostogų dienų, nei jam priklausė pagal įstatymą. Nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) jis išnaudojo iš viso 245 atostogų dienas, t. y. net 125,4 atostogų (darbo) dienų daugiau, nei jam priklausė pagal įstatymą (pagal įstatymą priklausė 119,6 dienų) ir taip padarė atsakovei 16 811,03 Eur žalą. Daugiau atostogų dienų panaudojimas, nei tai suteikė teisės aktai, sukėlė atsakovei finansinius nuostolius/žalą, nes jeigu ieškovas, išnaudojęs pagal įstatymą priklausiusias atostogų dienas, pageidavo atostogauti ilgiau, jis privalėjo naudotis nemokamų atostogų institutu, atsakovei dėl to nepatiriant finansinių kaštų. Ieškovo, kaip (duomenys neskelbtini), neteisėta veika, kai jis tinkamai neįformino visų savo atostogų ir neatspindėjo šio fakto buhalteriniuose dokumentuose, sukūrė nepagrįstus rodiklius atsakovės buhalterijoje, kas sąlygojo žalos atsiradimą, t. y. buvo sukurtas nepagrįstas rodiklis apie ieškovo (duomenys neskelbtini), t. y. paskutinei jo, kaip atsakovės (duomenys neskelbtini), darbo dienai, turimas iš viso 77,6 esą sukauptas ir nepanaudotas apmokamų atostogų dienas, nors tikrovė buvo tokia, kad, kaip minėta, ieškovas ne tik kad buvo išnaudojęs visas jam pagal įstatymą priklausančias dienas (per visą beveik šešerių metų laikotarpį 119,6 dienų), tačiau, kaip minėta, nepagrįstai atostogavęs papildomas 125,4 darbo dienas. Taip atsakovė patyrė 51 402,49 Eur žalos. Atitinkamai ieškovas dėl netinkamos atostogų apskaitos padarė atsakovei 68 213,52 Eur nuostolių. Be to, atsakovės teigimu, ieškovas kaip (duomenys neskelbtini), sukėlė atsakovei finansinius praradimus už atsakovės lėšas įsigydamas daiktus, visiškai nereikalingus atsakovės veiklai vykdyti, o skirtus išimtinai ieškovo poilsiui (pramogoms), t. y. du Samsung televizorius ir sofą, kurių vertė 4 147,34 Eur.

3.       Ieškovas S. N. atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinio netenkinti. Ieškovo teigimu, atsakovė reiškia nepagrįstus reikalavimus, piktnaudžiauja savo teisėmis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Paaiškino, kad atsakovės (duomenys neskelbtini) A. U. 2022 m. vasario 1 d. pateikė ieškovui S. N. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kuriame nurodyta, kad S. N. atostogavo žiniaraštyje nurodytais laikotarpiais: 2020 m. spalio, gruodžio mėn., 2021 m. sausio, vasario, liepos mėn. Tačiau kuomet ieškovas ieškinyje nurodė, kad šiais atsakovės nurodytais laikotarpiais jis neatostogavo, tuomet atsakovė pakeitė poziciją ir pareiškė priešieškinį. Priešieškinyje atsakovė įrodinėja, kad ieškovas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytais laikotarpiais atostogavo, bet, anot atsakovės, nepagrįstai, nes atostogos nepriklausė, o taip pat nurodo, kad S. N. papildomai atostogavo dar ir kitais laikotarpiais 2016 - 2020 m., kai vykdė atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigas, tik atostogų tinkamai neįformino. Ieškovas paaiškino, kad jis vykdė atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigas nuo pat atsakovės įsteigimo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Atsakovė buvo įsteigta kaip „startuolis“, o ieškovas buvo vienas iš (duomenys neskelbtini) ir reikėjo daug dirbti, kad pasiekti gerų rezultatų įmonės veikloje. Atsakovės pagrindinė veikla – mobiliųjų ir kitų aplikacijų kūrimas – lemia specifinį darbo organizavimo modelį. Dauguma atsakovės darbuotojų, įskaitant ieškovą, daug laiko dirbo nuotoliniu būdu. Informacinių technologijų sektoriuje fizinė darbuotojo (programuotojo) darbo vieta nėra reikšminga, atitinkamai ir atsakovės (duomenys neskelbtini) nebuvo poreikio vykdyti darbo funkcijas išimtinai darbdavio buveinėje. Juo labiau, kad projektavimo įrankio „Planner5D“ vartotojų paieškai tekdavo išvykti. Ieškovas pripažįsta, kad 2016 – 2020 m. laikotarpiu buvo išvykęs į užsienį, tačiau visais tokiais atvejais tęsė darbą nuotoliniu būdu. Paaiškino, kad jam pateikus prašymą dėl atleidimo iš darbo jo paties iniciatyva be svarbių priežasčių, šalys po 2021 m. rugpjūčio 1 d. dar vedė derybas dėl Darbo sutarties nutraukimo, siekiant sudaryti susitarimą dėl Darbo sutarties nutraukimo. Būtent todėl atsakovė pranešimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie ieškovo atleidimą pateikė tik (duomenys neskelbtini). Atitinkamai pati atsakovė buvo pateikusi susitarimo dėl Darbo sutarties nutraukimo projektą, kuriame buvo nurodyta, kad ieškovui ne vėliau kaip per 2 dienas nuo Darbo sutarties nutraukimo bus sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Tačiau šalims nepavykus pasiekti susitarimo, atsakovės (duomenys neskelbtini) A. U. informavo ieškovą, kad jis yra laikomas atleistas iš darbo jo paties pateikto prašymo pagrindu nuo (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovo vertinimu, faktiškai jo atleidimas buvo įformintas atgaline data. Būtent todėl, kad ieškovas nepasirašė susitarimo dėl Darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, atsakovė nenorėjo su juo atsiskaityti, todėl atsakovės (duomenys neskelbtini) savavališkai, be jokio pagrindo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose sužymėjo ieškovo atostogų dienas. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytais ieškovo atostogų laikotarpiais 2020 m. spalio, gruodžio mėn., 2021 m. sausio, vasario, liepos mėn. ieškovas dirbo, jam tais laikotarpiais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, ką patvirtina ir faktas, jog ieškovui nebuvo mokami atostoginiai už tuos laikotarpius, kurie atsakovės nurodyti kaip atostogų laikotarpiai ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad ieškovas papildomai per daug atostogavo dar ir kitais laikotarpiais 2014 - 2020 m., kai vykdė (duomenys neskelbtini) pareigas, tik atostogų tinkamai neįformino. Priešieškinyje nurodytais atostogų laikotarpiais ieškovas dirbo, tą patvirtina įrodymai: susirašinėjimas darbo reikalais su T. A., išrašai iš atsakovės banko sąskaitų, ieškovo paaiškinimai. Remiantis CK 6.245 straipsnio 4 dalimi, deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsniu, šiuo atveju būtent atsakovė, reikalaudama civilinės atsakomybės taikymo – žalos atlyginimo, privalo pagrįsti visas būtinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: (i) neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis); (ii) patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); (iii) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis). Atitinkamai ieškovas turi paneigti kaltės prezumpciją (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja. Ieškovo vertinimu, atsakovė neįrodė nė vienos šių civilinės atsakomybės sąlygų ieškovo atžvilgiu, nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų kokių nors faktinių aplinkybių egzistavimą apie tai, kad ieškovas atostogavo nurodytais laikotarpiais 2014 - 2020 m., taigi nėra jokio pagrindo spręsti, kad ieškovas aplaidžiai vykdė atsakovės (duomenys neskelbtini) funkcijas. Atsakovės nurodytais laikotarpiais ieškovas dirbo, o už visą šį laikotarpį ieškovui buvo sumokėtas darbo užmokestis, o ne atostoginiai. Ieškovas pažymėjo, kad daiktų už 4 147,34 Eur įsigijimo sąskaitos į atsakovo apskaitą pateko ne dėl ieškovo S. N. sprendimo, bet dėl atsakovės (duomenys neskelbtini) A. U. sprendimų. Pretenzijos dėl to ieškovui nebuvo reiškiamos, tačiau nedelsiant, kai tik tai paaiškėjo, ieškovas S. N. kompensavo atsakovei šių daiktų įsigijimo kainą - iš viso 4 147,34 Eur, atlikdamas pavedimą į atsakovės banko sąskaitą.

4.       Liudytoja V. N. paaiškino (2022 m. rugsėjo 6 d. garso įrašas nuo 14:16:12 iki 14:58:28 val.), kad ieškovas yra jos vyras ir visose kelionėse nuolat dirbdavo, neatostogaudavo. Atsakydama į klausimus nurodė, kad ieškovas buvo išvykęs į klausiamas šalis, tačiau būdamas jose neatostogavo, o realiai dirbo, ji tai matė išskyrus kelis kartus, kai ji nebuvo kartu. Ieškovas buvo išvykęs: (duomenys neskelbtini) į Austriją, Italiją, Kroatiją, dviem savaitėms; (duomenys neskelbtini) į Maltą ir Italiją, vienai savaitei; (duomenys neskelbtini) į Anykščius, dviem dienoms; (duomenys neskelbtini) į Tenerifę, vienai savaitei; (duomenys neskelbtini) į Druskininkus dviem dienoms; (duomenys neskelbtini) į Maltą savaitei; (duomenys neskelbtini) į Karibų salas, apie 9 dienas; (duomenys neskelbtini) į Kretą (ji nebuvo ten) 5 dienoms; (duomenys neskelbtini) į Tailandą apie mėnesį; (duomenys neskelbtini) į Juodkalniją (ji nebuvo ten) savaitei; (duomenys neskelbtini) į Tenerifę nuo vasario vidurio iki gegužės vidurio; (duomenys neskelbtini) į Latviją, savaitei. Į (duomenys neskelbtini) ieškovas važiuodavo dažnai, nes buvo atidarytas įmonės padalinys, netoli (duomenys neskelbtini) ieškovas turi namus, tai darbo kelionių metu užsukdavo ir į namus prie (duomenys neskelbtini).

5.       Liudytojas S. A. paaiškino (2022 m. rugsėjo 6 d. garso įrašas nuo 15:04:48 iki 15:40:31 val.), kad jis visus geriausiai pažįsta, nes jis kartu dalyvavo įsteigiant įmonę ir yra (duomenys neskelbtini) vienos iš įmonių, kuri yra atsakovės viena iš (duomenys neskelbtini). Jo (duomenys neskelbtini) įmonės (duomenys neskelbtini) yra šalia atsakovės buveinės vietos. Nors ieškovas sako, kad neatostogavo, tačiau jo vertinimu, tai yra ne tiesa, nes jis (S. A.) pvz., Tenerifėje (duomenys neskelbtini) praleido apie tris savaites tuo pačiu metu kartu su ieškovu ir nematė nei karto, kad ieškovas dirbtų, taip pat nesprendė darbo reikalų, t. y. buvo su ieškovu susitikę vieną ar du kartus, tačiau darbo klausimų neaptarinėjo, kalba buvo tik apie atostogas, todėl mano, kad ieškovas Tenerifėje turėjo pilnavertes atostogas. Kadangi ieškovas į visas keliones dažniausiai važiuodavo su šeima, tai vargu ar jis galėjo dirbti, nes tai nebūtų produktyvu. Jo patirtis liudija ir tai, kad kai darbuotojai yra išleidžiami dirbti į kurortines šalis, paprastai jų darbo rezultatai būna prasti. Taip pat žino, kad ieškovas važiavo atostogauti į Tailandą. Kai paklausdavo tokių kelionių metu, kaip ieškovui sekasi, tai kalba buvo tik apie laisvalaikį, jokių darbo reikalų nebuvo aptariama. Atsakydamas į klausimą, ar matydavo ieškovą darbo vietoje, atsakė, kad matydavo, kai šis nebūdavo išvykęs atostogauti. Akcininkų susirinkimų metu neatsimena, kad būtų sprendę klausimą, kad ieškovas nepagrįstai atostogauja. Ieškovas buvo atleistas iš darbo, nes jo veiklos rezultatai netenkino akcininkų, jam buvo pasiūlyta daryti tai ką jis geriausiai moka, t. y. rūpintis programavimo klausimais.

6.       Liudytojas A. S. paaiškino (2022 m. rugsėjo 6 d. garso įrašas nuo 15:44:11 iki 16:39:13 val.), kad nuo (duomenys neskelbtini) su ieškovu dirbo vienoje įmonėje, taip pat ir atsakovės įmonėje, taip pat yra vienas iš atsakovės (duomenys neskelbtini). Ieškovą 2014 - 2021 m. reguliariai matydavo darbo vietoje, išskyrus, kai buvo karantinas. Į kelias atostogų keliones važiavo kartu su ieškovu, pvz., Kretoje buvo kartu su ieškovu, nuomojo vieną namą. Šios kelionės metu, nors ir turėjo su savimi kompiuterius, tačiau realiai tikrai nedirbo, o atostogavo. Kartu taip pat buvo ir Tailande ir Tenerifėje, tačiau gyveno atskirai. Būnant Tailande, tai buvo kalėdinis laikotarpis ir jie tikrai nieko nedirbo, o tik poilsiavo. Kadangi ieškovas Tailande buvo pirmą kartą, tai jis tikrai neturėjo laiko kada dirbti. Liudytojo atostogos įmonės apskaitoje kartais būdavo sutvarkomos prieš kelionę, kartais po kelionės, o kartais ir nebuvo sutvarkomos, nes stengėsi labai neapsikrauti biurokratizmu. Kaip su kitų atostogų sutvarkymu apskaitoje buvo jis nežino. Akcininkų susirinkimų metu neatsimena, kad būtų sprendę klausimą, kad ieškovas nepagrįstai atostogauja, tačiau jų metų buvo aptariama ir blogi ir geri įmonės veiklos rezultatai.

7.       Liudytojas T. A. paaiškino (2022 m. rugsėjo 6 d. garso įrašas nuo 16:44:26 iki 17:25:5 val.), kad pas atsakovę dirba nuo (duomenys neskelbtini). Dabar eina (duomenys neskelbtini) pareigas. Girdėjo, kad ieškovas ne kartą atostogavo, tai jis jam pasakydavo pats, kad važiuoja ar buvo atostogose. Dažniausiai pasisakydavo žodžiu apie žiemos atostogas. Kai būdavo išvykęs atostogų, esant reikalui bendraudavo, atsakydavo į darbo klausimus, ieškovas atostogų metu niekada neatsakydavo padėti, išspręsdavo reikiamus klausimus. Tačiau, kai darbuotojai žinodavo, kad įmonės (duomenys neskelbtini) atostogose, stengdavosi kuo mažiau trukdyti, darbo klausimų sumažėdavo iki 5-10 procentų, nei jų būdavo įprastai. Bendravimas vykdavo per Telegram programą arba el. paštu. Po kelionių dažnai pasipasakodavo apie atostogas ir poilsį. Nurodė, kad ieškovas buvo vienas pagrindinių įmonės programuotojų, todėl jo darbas iš esmės buvo susijęs su programos „Planner5D“ kodo kūrimu. Kodo kūrimo darbas paprastai įrašomas į tam skirtą vietą kompiuteryje ir kiekvienos dienos pabaigoje perduodamas į įmonės kompiuterį. Gerai neatsimena, tačiau tiek kiek matė ieškovo darbo rezultatą kuriant programos kodą padarytą 2021 m., tai jis yra labai nedidelis, kuriam nereikėjo skirti daug laiko.

8.       Liudytoja J. K. paaiškino (2022 m. spalio 11 d. garso įrašas nuo 09:39:05 iki 10:08:11 val.), kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) teikė atsakovei buhalterinės apskaitos paslaugas. Paaiškino, kad paprastai atostogos buvo įvedamos į darbo laiko apskaitos žiniaraštį tik jeigu tam ji gaudavo darbuotojo prašymą vizuotą įmonės vadovo, jei vizos nebūdavo, klausdavo žodžiu pas vadovą ar atostogos suteiktos. Darbo laiko apskaitos žiniaraštį užpildydavo, kai skaičiuodavo darbo užmokestį. Darbo laiko apskaitą vedę pagal įprastus apskaitos principus, atsakovė neturėjo tam susikūrusi savo teisinio reguliavimo. Pavedimus bankams, jei sudarydavo ji, tai jiems įvykdyti reikėjo jos ir įmonės vadovo parašo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 21 d. sprendimu nusprendė ieškovo ieškinį bei atsakovės priešieškinį tenkinti iš dalies: 1) ieškovui S. N. priteisti iš atsakovės UAB „Planner5D“ 14 459,86 Eur nepanaudotų atostogų kompensaciją, 17 107,44 Eur netesybų ir 1883,24 Eur bylinėjimosi išlaidų; 2) atsakovei UAB „Planner5D“ priteisti iš ieškovo S. N. 2515,67 Eur bylinėjimosi išlaidų; 3) patvirtinti, kad atsakovė UAB „Planner5D“ pagrįstai prašė, o ieškovas pagrįstai sumokėjo atsakovei 4147,34 Eur nuostolių atlyginimo. Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmesti. Taip pat priteisė Lietuvos valstybei iš atsakovės UAB „Planner5D“ 698,00 Eur žyminį mokestį ir 8,96 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

10.       Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovės (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta darbo sutartis (1 t., e. b. l. 5-7), kuri pagal minėtos sutarties 13 - 14 punktus turėjo įsigalioti nuo ieškovo leidimo (duomenys neskelbtini) gavimo dienos. Darbo pareigos – (duomenys neskelbtini). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis (3 t., e. b. l. 1) ieškovo darbo santykiai prasidėjo (duomenys neskelbtini) ir baigėsi (duomenys neskelbtini) (3 t., e. b. l. 1) (nors pagal ieškovo atleidimo įsakymą ir jo prašymą yra pažymėta, kad prašoma atleisti yra (duomenys neskelbtini), kad ši diena laikoma paskutine jo darbo diena, tačiau kadangi (duomenys neskelbtini) buvo sekmadienis, tai vadovaujantis DK 65 straipsnio 5 dalimi, atleidimo diena laikoma paskutinė darbo diena, todėl (duomenys neskelbtini) paskutine ieškovo darbo diena buvo (duomenys neskelbtini), t. y. penktadienis). Darbo sutartis tarp šalių buvo keičiama dėl darbo užmokesčio pakeitimų: 2014 m. rugsėjo 18 d. darbo užmokestį padidinant nuo 1200 litų iki 5200 litų (1 t., e. b. l. 8), įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d.; 2018 m. gruodžio 27 d. padidinant iki 1942 Eur (1 t., e. b. l. 9-10), įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d.; 2019 m. gruodžio 21 d. padidinant iki 4420 Eur (1 t., e. b. l. 11), įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. Darbo sutartis buvo keičiama ir dėl pareigų ir (ar) darbo užmokesčio pakeitimų: 1) 2020 m. rugsėjo 4 d. pakeičiant ieškovo darbo pareigas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), nustatant 4420 Eur darbo užmokestį (1 t., e. b. l. 12), naujų pareigų ėjimo pradžia – (duomenys neskelbtini); 2) 2021 m. sausio 1 d. pakeičiant ieškovo pareigas į (duomenys neskelbtini), nustatant 17 101,44 Eur darbo užmokestį (1 t., e. b. l. 13-14), naujų pareigų ėjimo pradžia – (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad ieškovas (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą atleisti jį iš darbo savo noru (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 15), atsakovė (duomenys neskelbtini) įsakymu (3 t., e. b. l. 40) atleido ieškovą iš darbo. Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovės nurodytų ieškovo atostogų metu atliko tam tikrus darbus: 1) eidamas atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigas jis: atlikdavo mokėjimus, per dieną nuo 1 iki 14 mokėjimų (8 t., e. b. l. 518-524), vienam ar visiems keturiolikai mokėjimų reikėdavo laiko nuo kelių iki keliolikos minučių (liudytojos J. K. parodymai); sprendė kasdienius įmonės valdymo klausimus, tarp jų klausimus, susijusius su programiniu įrankiu „Planner5D“ (8 t., e. b. l. 518-524) susirašinėjo su įmonės darbuotojais (8 t., e. b. l. 10-427), klausimus dėl IT sistemos techninio audito ir pan. (8 t., e. b. l. 518-524), kūrė programos kodą (9 t., e. b. l. 57-90), tačiau atsakovės nurodytų ieškovo atostogų metu ieškovo darbo krūvis sumažėdavo iki 5-10 procentų (liudytojo T. A. parodymai); 2) eidamas (duomenys neskelbtini) ir vėliau (duomenys neskelbtini) pareigas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) jis: susirašinėjo su kitais įmonės darbuotojais ir konsultavo juos įvairiais klausimais (8 t., e. b. l. 247-443; 4 t., e. b. l. 159-185); konsultavo UAB „Planner5D“ darbuotojus visais su programiniu įrankiu, „Planner5D“ susijusiais klausimais; nagrinėjo naujas technologijas, kurios galėtų patobulinti programinį įrankį „Planner5D“ (programos optimizavimas ir pagreitinimas) ir vertino jų panaudojimo galimybes, dalyvavo susitikimuose įvairių darbinių klausimų sprendimui; eksperimentavo su įvairiomis technologijomis (3D vaizdų atvaizdavimas naršyklėje, 3D modelių konvertavimas į 2D projekcijas ir t. t.) ir pranešinėjo apie rezultatus (8 t., e. b. l. 524); kūrė programos kodą 2020 m. spalio mėnesį ir gruodžio mėnesį (9 t., e. b. l. 89), 2021 m. sausio ir vasario mėn. (9 t., e. b. l. 90).

11.       Teismas nustatė, kad ieškovas 2022 m. vasario 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK) ir prašė išieškoti iš atsakovės kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 60 darbo dienų, iš viso 48 878,40 Eur, bei netesybas už tris mėnesius. Darbo ginčų komisija 2022 m. kovo 9 d. sprendimu (registracija 2022 m. kovo 10 Nr. (duomenys neskelbtini)) atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, kadangi prašymas buvo pateiktas praleidus DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir komisija jo neatnaujino. Teismas vertino, kad kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas iš esmės teisme, remiantis DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis bei teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 37, 38 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019, 29–33 punktai). Teismas pažymėjo, kad ieškovas laikėsi privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir nors darbo ginčų komisija, ieškovui praleidus DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą ir darbo ginčų komisijai jo neatnaujinus, atsisakė nagrinėti jo prašymą, tačiau jis nepraleisdamas vieno mėnesio termino kreipėsi į teismą.

12.       Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti 48 878,40 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nurodė, kad šį reikalavimą tenkina iš dalies. Teismas vertino, kad ieškovas, būdamas atsakovės (duomenys neskelbtini), buvo atsakingas už savo atostogų apskaitą, realiai atostogavo ir panaudojo visas jam kaip įmonės (duomenys neskelbtini) priklausiusias atostogas. Teismas konstatavo, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ieškovas, eidamas atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigas, buvo atsakingas už savo darbo laiko, poilsio ir atostogų apskaitą, todėl jos formalus nevedimas nelaikytinas pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad ieškovas atsakovės nurodytų atostogų metu dirbo tam tikrus darbus, tačiau kadangi šių darbų krūvis buvo ženkliai mažesnis nei įprasta, teismas darė išvadą, kad ieškovas panaudojo visas jam iki (duomenys neskelbtini) priklaususias atostogas. Šią išvadą teismas pagrindė DK 103 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad juridinio asmens vadovas savo darbo laiką tvarko pats, nepažeisdamas darbo teisės normų nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad atsakovės akcininkai nebuvo nustatę kitokios (duomenys neskelbtini) atostogų apskaitos tvarkos, todėl teismas vertino, kad minėta DK nuostata taikytina ir atostogų apskaitai. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas tam tikrais laikotarpiais realiai atostogavo, nors ieškovo atostogos jam einant (duomenys neskelbtini) pareigas formaliai buvo ne visada arba nebuvo apskaitomos. Pripažinus, kad ieškovas buvo pats atsakingas už savo poilsio, įskaitant atostogas, ir darbo laiko apskaitą, nenustačius aplinkybių, kad ši ieškovo teisė buvo kaip nors ribojama, laikytina, kad ieškovas neturi teisės į atostogų kompensaciją už darbo laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

13.       Teismas nurodė, kad sutinka su ieškovu, kad jis iki 2017 m. liepos 1 d. turėjo teisę į 56 atostogų darbo dienas (teismas jas šiuo atveju siekdamas aiškumo atostogas apvalina), tačiau teismas nurodė, kad sutinka ir su atsakove ir daro išvadą, kad minėtos 56 atostogų darbo dienos, teismo vertinimu, ieškovo buvo panaudotos sekančiai: 1) 21 atostogų darbo dieną ieškovas išnaudojo atostogaudamas 2020 m. balandžio mėn.; 2) 12 atostogų darbo dienų ieškovas išnaudojo (duomenys neskelbtini) būdamas išvykęs į Austriją, Italiją, Kroatiją; 3) 7 atostogų darbo dienas ieškovas išnaudojo (duomenys neskelbtini) būnant išvykus į Maltą, Italiją; 4) 2 atostogų darbo dienas ieškovas išnaudojo (duomenys neskelbtini) atostogaujant Anykščiuose; 5) 7 atostogų darbo dienas išnaudojo (duomenys neskelbtini) būnant išvykus į Tenerifę; 6) 7 atostogų darbo dienas išnaudojo (duomenys neskelbtini) būnant išvykus į Maltą. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, kad ieškovas, kaip jis pats nurodė, minėtų kelionių metu (8 t., e. b. l. 518-524) atliko kai kuriuos darbus, tačiau atsižvelgiant į darbo ir poilsio (įskaitant ir atostogas) rėžimo balanso išlaikymo principus, kad laikytina, kad ieškovo darbas tais laikotarpiais nebuvo intensyvus, minėti laikotarpiai laikytini ieškovo realiomis atostogomis.

14.       Teismas nurodė, kad ieškovas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) tol, kol ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, papildomai turėjo teisę į 64 (teismas apvalina vietoje 63,73 atostogų darbo dienų) atostogų darbo dienas, kurias, teismo vertinimu, ieškovas taip pat panaudojo pilnai: 1) 12 atostogų darbo dienų (duomenys neskelbtini) išvykstant į Karibų salas; 2) 7 atostogų darbo dienos (duomenys neskelbtini) išvykstant į Kretą; 3) 15 atostogų darbo dienų (duomenys neskelbtini) išvykstant į Tailandą; 4) 21 darbo dieną atostogų, kai atostogavo (duomenys neskelbtini) (sprendžiant iš ieškovo paaiškinimų, 4 t., e. b. l. 2); 5) 2 atostogų darbo dienas ieškovas dar panaudojo (duomenys neskelbtini) dėl išvykos į Druskininkus. Apibendrinant minėtus argumentus, teismas pažymėjo, kad nors taikė ieškovui palankesnę skaičiavimo metodiką, formaliai suskaičiavo, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) tol, kol ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas ieškovas realiai panaudojo 57 atostogų darbo dienas, tačiau vertinant tai, kad šalys negalėjo pateikti tikslių duomenų apie keliones į užsienį, bei tai, kad pats ieškovas buvo atsakingas už savo poilsio laiko apskaitą, teismas vertino, kad ieškovas realiai pasinaudojo teise į visas 64 atostogų darbo dienas, priklaususias jam nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

15.       Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovo kelionės (5 t., e. b. l. 86-87) į (duomenys neskelbtini) gali būti laikomos atostogomis, nes kaip nurodė tiek liudytojai, tiek ieškovas, šalys ir liudytojai paaiškinimų davimo metu patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) veikė atsakovės padalinys, todėl teismas iš byloje esančių įrodymų (ieškovo darbo ataskaita, 8 t., e. b. l. 518-524, kurios atsakovė nepaneigė), negali atmesti ieškovo argumentų, kad jis vykdavo į (duomenys neskelbtini) būtent darbo, o ne asmeniniais reikalais. Teismas pažymėjo, kad paprastai vykimai į (duomenys neskelbtini) buvo 2-5 dienos, o tokia trukmė, teismo vertinimu, nebūtų pakankama pailsėti ir darbingumui atstatyti.

16.       Teismas nurodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) (dienos, kai ieškovas nustojo eiti įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas) iki (duomenys neskelbtini) (atleidimo iš darbo dienos), t. y. beveik už metus darbo (už 10 mėnesių ir 22 dienas) ieškovas turėjo teisę į 17,75 atostogų darbo dienų, o jų nepanaudojus, įgijo teisę į piniginę kompensaciją atleidimo iš darbo dieną. Teismas sprendė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kad minėtu laikotarpiu ieškovas realiai pasinaudojo atostogomis, todėl laikytina, kad jos jam nebuvo suteiktos. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) nebuvo atsakovės (duomenys neskelbtini), neteikė jokio rašytinio prašymo išleisti jį atostogų, atsakovė raštu jam nepasiūlė pasinaudoti atostogomis, atostogų suteikimas ir apskaita priklausė nuo darbdavio, t. y. atsakovės. Konstatuotina, kad ieškovui minėtu laikotarpiu atostogos DK 128 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo suteiktos. Teismas pažymėjo, kad darbuotojo buvimas (duomenys neskelbtini) neatleidžia darbdavio nuo pareigos tinkamai apskaityti tokio darbuotojo atostogas. Teismas nurodė, kad ieškovo išvykimo į Tenerifę (duomenys neskelbtini) (atsakovė nurodo, kad ieškovas ten praleido 84 darbo dienas) metu Lietuvoje dėl Covid-19 ligos galiojo karantinas, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir privačiam sektoriui nuo 2020 m. gruodžio 9 d. iki 2021 m. liepos 1 d. buvo nurodžiusi/rekomendavusi darbą organizuoti nuotoliniu būdu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.2.1 punktas), todėl nepaisant to, kad atsakovė neturėjo nustačiusi vidinės tvarkos darbuotojų nuotoliniam darbui, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, ir tai, kad ieškovas tam tikrus darbus dirbo, bei atsakovės vadovo paaiškinimus, kad laikotarpiais, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo nurodžiusi dirbti nuotoliniu būdu, to buvo laikomasi, darytina išvada, kad ieškovas (duomenys neskelbtini), gyvendamas Tenerifėje dirbo, o ne atostogavo. Atsakovė nėra nuosekli, nes darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (3 t., e. b. l. 53) nurodo, kad ieškovas atostogavo nuo 2021 m. sausio 11 d. iki 2021 m. vasario 26 d. ir vėliau tik 2021 m. nuo liepos 1 d. iki liepos 31 d., o patikslintame priešieškinyje nurodo, kad ieškovas 2021 m. atostogavo: vasario mėn. – 19 darbo dienų, kovo mėn. – 22 darbo dienas, balandžio mėn. – 22 darbo dienas, gegužės mėn. – 21 darbo dieną, liepos mėn. – 5 darbo dienas. Teismas pažymėjo, kad vertindamas liudytojo S. A. parodymus, negali prieiti išvados, kad ieškovas, būdamas Tenerifėje atostogavo, nes kaip nurodė liudytojas, su ieškovu jis buvo susitikęs tik kelis kartus. Teismas nurodė, kad kiti įrodymai dėl kitų laikotarpių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) iki išvykimo į Tenerifę, (duomenys neskelbtini) taip pat yra prieštaringi, o objektyvių rašytinių įrodymų apie suteiktas atostogas nėra. Teismas vertino, kad atsakovės įrodymai, kurie nurodo, kad ieškovas atostogavo laikotarpyje nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2021 m. liepos 30 d., nėra neobjektyvūs ir jais nesirėmė.

17.       Teismas konstatavo, kad ieškovas nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2021 m. liepos 30 d. neatostogavo, todėl teismo vertinimu, už šį laikotarpį jam turėjo būti sumokėta nepanaudotų atostogų kompensacija. Ieškovo vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis buvo 814,64 Eur, todėl teismas nurodė, kad tenkiną ieškinio reikalavimą šioje dalyje ir iš atsakovės priteisia 14 459,86 Eur (17,75 x 814,64) nepanaudotų atostogų kompensaciją.

18.       Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimą dėl 51 322,32 Eur netesybų priteisimo tenkina iš dalies, nes atsakovė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies normą dėl atsiskaitymo darbo sutarties nutraukimo dieną. Tačiau teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo praktikos ir sumažinti netesybas. DK 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad „darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.“ Tačiau atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, priteistina suma mažintina. Teismas pažymėjo, kad ieškovo darbo užmokestis nuo 4420 Eur iki 17 101,44 Eur pakilo tik nuo 2021 m. sausio 1 d., be to, ieškovas dėl jam nesumokėtos atostoginių kompensacijos į darbdavį kreipėsi 2022 m. sausio 25 d. (1 t., e. b. l. 21), t. y. praėjus daugiau kaip 5 mėnesiams nuo atleidimo iš darbo dienos. Todėl laikytina, kad prie dėl laiku nesumokėtos nepanaudotų atostogų kompensacijos prisidėjo ir pats ieškovas, nes kreipėsi į atsakovę praėjus daugiau kaip 5 mėnesiams nuo atleidimo iš darbo dienos. Teismas įvertino ir tai, kad tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl to, ar ieškovui atostogos buvo suteiktos ar nebuvo suteiktos, ir kad šalys be teismo iš esmės negalėjo išspręsti šio ginčo. Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022, 41 punktas). Teismo vertinimu, šiuo atveju yra pakankama priteisti kiek didesnes nei vienos uždelstos sumos netesybas, t. y. vieno ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas – 17 107,44 Eur.

19.       Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimo priteisti 68 213,52 Eur nuostolių dėl neva netinkamai apskaitytų ir panaudotų daugiau nei priklauso atostogų ir taip padarytos žalos, nurodė, kad šio reikalavimo netenkina. Teismas vertino, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas, būdamas atsakovės (duomenys neskelbtini) pažeidė pareigas tinkamai apskaityti ir naudoti savo atostogas, be to, atsakovė mokėjo jam priklausantį darbo užmokestį ne dėl klaidos ar ieškovo nesąžiningumo. Teismas pažymėjo, kad juridinio asmens valdymo organų (tiek vienasmenių, tiek kolegialių organų narių) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti kaltės prezumpciją pareiga tenka bendrovės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Plėtodamas praktiką dėl bendrovės vadovo atsakomybės rūšių, kasacinis teismas vėlesnėse kasacine tvarka išnagrinėtose bylose konstatavo, kad, kai vadovas pažeidžia fiduciarines CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas arba specialiuosiuose įstatymuose jam kaip vadovui nustatytas pareigas, jam taikoma civilinė atsakomybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016 37 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017 21 punktas). Kasacinio teismo pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšis nustatoma atsižvelgiant į vadovo veiksmo, sukėlusio žalą, pobūdį ir pažeistų pareigų rūšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017). Teismas nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. XII-2603 patvirtinto ir nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 103 straipsnio 2, 3 dalyse, skirtingai nei iki tol galiojusio DK redakcijoje, tiesiogiai reglamentuojama juridinio asmens vadovo atsakomybė ir ji reglamentuojama taip: už savo, kaip darbuotojo, juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal darbo teisės normas ir darbo sutarties sąlygas (2 dalis); už dėl civilinių teisių ir pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal civilinės teisės normas (3 dalis). Plėtodama ir vienodindama kasacinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 konstatavo, kad bendrovės vadovo teisinis statusas įgyjamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) nustatyto juridinio fakto pagrindu, konkrečiai, bendrovės valdybos (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų tarybos, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinio akcininkų susirinkimo) nutarimu, o ne vadovo ir bendrovės sudarytos darbo sutarties pagrindu; įstatymuose išimtinai vadovui nustatytos pareigos negali būti keičiamos darbo sutartimi, todėl už šių pareigų pažeidimą vadovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju atsakovė priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovo – buvusio bendrovės (duomenys neskelbtini) – žalą grindžia neva neteisėtais veiksmais, pažeidus fiduciarines pareigas elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, konkrečiai – organizuoti bendrovės veiklą taip, kad tinkamai apskaitytų savo atostogas ir kad atsakovei nežinant, panaudojo atostogų daugiau nei jam priklausė, dėl ko atsakovė ieškovui suteikė nepagrįstai daug atostogų, dėl ko atsakovė patyrė žalos. Taigi atsakovė reikalavimą dėl 68 213,52 Eur žalos atlyginimo iš ieškovo kildina iš ieškovo netinkamo (duomenys neskelbtini) bendrovės veiklai, t. y. jo, kaip bendrovės (duomenys neskelbtini), netinkamai vykdytų pareigų, reglamentuojamų CK 2.87 straipsnio ir ABĮ 19 straipsnio 8 dalies nuostatomis. Teismo vertinimu, pagal atsakovės pasirinktą teisių gynimo būdą ir priešieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad, atsakovei įrodžius ieškovo pareigų, nustatytų CK 2.87 straipsnyje, ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje, pažeidimą, ieškovui taikytina civilinė, o ne materialinė atsakomybė (pagal darbo teisės normas ir darbo sutarties sąlygas). Šiuo atveju, kadangi ginčas yra kilęs dėl neva netinkamos atostogų apskaitos ir per didelio jų panaudojimo, teismas daro išvadą, kad analogiškai, kaip ir neužtikrinus tinkamos bendrovės turto apskaitos, ginčas priskirtinas civilinės atsakomybės rūšiai ir dėl to atsakomybė ieškovo atžvilgiu, nustačius visas atsakomybės sąlygas, nebūtų ribojama. Tačiau teismas vertino, kad atsakovė neįrodė ieškovo, kaip įmonės (duomenys neskelbtini), neteisėtų veiksmų apskaitant ir panaudojant atostogas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Atsakovė priešieškinio reikalavimus kildina iš to, kad ieškovas galimai netinkamai vykdė jam DK 103 straipsnio 1 dalyje priskirtas imperatyvias pareigas – tinkamai apskaityti savo atostogas, nes šios ieškovo, kaip valdymo organo pareigos nereguliavo jokie atsakovės vidaus teisės aktai ar įstatai. Teismas pažymėjo, kad neteisėtais bendrovės (duomenys neskelbtini) veiksmais, netinkamai apskaitant atostogas, gali būti pripažinti tik tokie atvejai, kai atostogų apskaita padaryta pažeidus jos apskaitą reglamentuojančias teisės normas, tačiau atsakovė nenurodė, kokius konkrečius atostogų apskaitą reglamentuojančius įmonės dokumentus ieškovas pažeidė, aktualu ir tai, kad atsakovės akcininkai ieškovui nebuvo nustatę jokių taisyklių ar principų jo, kaip (duomenys neskelbtini), atostogų apskaitai, nei viename iš akcininkų susirinkimų į tai nebuvo atkreiptas ieškovo dėmesys. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas netinkamai apskaitė savo atostogas, kas negali ir lemti jo civilinės atsakomybės prieš atsakovę. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas iš esmės panaudojo visas jam nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) priklausančias atostogas, nenustatyta, kad ieškovas būtų panaudojęs iš esmės daugiau atostogų, nei jam priklauso, o atsakovė nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) nesuteikė ieškovui atostogų, t. y. atsakovė neįrodė, kad ieškovas, būdamas įmonės (duomenys neskelbtini), būtų nepagrįstai sukaupęs ar sunaudojęs daugiau nei jam priklausė atostogų, ar kad ieškovui nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), DK 128 straipsnio nustatyta tvarka buvo suteiktos kokios nors atostogos. Žalą atsakovė kildina būtent iš nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ieškovui neva nepagrįstai suteiktų atostogų. Ieškovui atleidžiant jį iš atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigų, nebuvo išmokėta jokia piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, o tam jokios įtakos pats ieškovas negalėjo padaryti, nes atleidimo iš darbo dieną ieškovas neturėjo teisės eiti atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigas, jų nėjo, todėl ir negalėjo priimti kokius nors sprendimus dėl to. Šios teismo išvados nepaneigia aplinkybė, kad ieškovas buvo kartu ir (duomenys neskelbtini), nes individualių atostogų suteikimo ir atleidimo iš darbo klausimai nepriskiriami akcininkų kompetencijai.

20.       Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimo priteisti iš ieškovo 4147,34 Eur nuostolių dėl negrąžintų daiktų, vertino, kad šis reikalavimas yra patenkintas, nes ieškovas sutiko su prašoma sumokėti suma, ją sumokėjo (8 t., e. b. l. 517), o atsakovė baigiamųjų kalbų metu neprašė šios sumos priteisti.

21.       Teismas nurodė, kad netenkina atsakovės prašymo taikyti Contra spoliatorem ieškovo atžvilgiu dėl to, kad jis nepateikė savo banko sąskaitos išrašų, negaliojančio paso duomenų, nes ieškovo nepateikti į bylą įrodymai neturi esminės reikšmės teismui sprendžiant kilusį ginčą.

22.       Teismas nurodė, kad netenkina atsakovės reikalavimo priteisti 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą nuostolių sumą, nuo priešieškinio pareiškimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes šiuo sprendimu realiai nėra priteisiama jokia reali pinigų sumą pagal atsakovės reikalavimus. Šiuo sprendimu teismas tik patvirtina, kad atsakovė turėjo teisę į 4147,34 Eur nuostolių atlyginimą ir kad ieškovas pagrįstai juos atlygino.

23.       Teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad ieškovo prašymą priteisti 2994,75 Eur bylinėjimosi išlaidų tenkina iš dalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovės prašymą priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti – 21 913,58 Eur, mažina dėl to, kad tokios išlaidos yra neprotingai didelės. Atsakovės prašymą priteisti 4959,31 Eur papildomų bylinėjimosi išlaidų, teismas atmetė, nes įrodymai apie šias išlaidas buvo pateikti po bylos išnagrinėjimo iš esmės. Teismas nurodė, kad atsakovės prašomas priteisti išlaidas mažina 70 procentų, t. y. iki 6573,90 Eur. Skirstydamas bylinėjimosi išlaidas teismas vertino, kad yra patenkinta 5,73 procentų priešieškinio reikalavimų ir 31,5 procentų ieškinio reikalavimų

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

24.       Apeliantas (ieškovas) S. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimą dalyje, kuria atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai ir priimti šioje dalyje naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti ieškovui iš atsakovės 48 878,40 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 51 322,32 Eur netesybų. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde nurodo tokius pagrindinius argumentus:

24.1.                      Apelianto nuomone, teismo sprendimas dalyje, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, bei atitinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovas panaudojo visas jam iki (duomenys neskelbtini), t. y. už tą laikotarpį, kai jis vykdė bendrovės (duomenys neskelbtini) pareigas, priklausiusias atostogas – iš viso 120 darbo dienas, netinkamai ištyrė ir vertino pateiktus įrodymus. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nevedė savo darbo laiko, poilsio ir atostogų apskaitos. Priešingai, byloje pateikti rašytiniai įrodymai - bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad tokia apskaita buvo vedama ir šios apskaitos duomenys patvirtina, kad ieškovas atostogavo nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., bei nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d., to pasekiojo išnaudojo 42 darbo dienas atostogų (2020 m. balandžio mėn. ir 2020 m. rugpjūčio mėn. bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai). Liudytoja J. K., kuri nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) teikė bendrovei buhalterinės apskaitos paslaugas, taip pat patvirtino, kad paprastai atostogos buvo įvedamos į darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Teismas neteisingai sprendė, kad neva išvykų metų ieškovo darbo krūvis buvo mažesnis ir, kad tie laikotarpiai būtent dėl to prilygintini atostogų laikotarpiams. Teismas nepagrįstai nevertino, kad bendrovės pagrindinė veikla - mobiliųjų ir kitų aplikacijų kūrimas - lemia specifinį darbo organizavimo modelį bendrovėje, dėl ko dauguma bendrovės darbuotojų, įskaitant ieškovą, daug laiko dirba nuotoliniu būdu. Teismas be pagrindo neįvertino, kad laikotarpiais, kuriuos teismas be pagrindo vertino kaip atostogas, S. N. aktyviai dirbo. Tai patvirtina S. N. gausus susirašinėjimas su bendrovės darbuotojais - T. A., A. S., A. M.. Bendrovės darbuotojo T. A. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes jie prieštarauja į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams. Atitinkamai kritiškai turėtų būti vertinami ir bendrovės (duomenys neskelbtini) A. S., bei bendrovės (duomenys neskelbtini) S. A. parodymai, nes jie suinteresuoti bendrovei palankiu teismo sprendimu, juo labiau, kad jie negalėjo patvirtinti, kad ieškovas nedirbo išvykų metu, nes jie mažai matėsi tų išvykų metu ir/ar bendravo tik nuotoliu. Ieškovo darbą išvykų metu patvirtina ieškovo susirašinėjimas, taip pat jo sutuoktinės paaiškinimai. Teismas vertino, kad ieškovas visus savo darbo rezultatus perdavė atsakovei kartu su darbo kompiuteriu, tačiau atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad ieškovo perduotuose kompiuteriuose nebuvo jokių jo darbo rezultatų. Apeliantas paaiškina, kad paminėtais laikotarpiais jam buvo mokamas darbo užmokestis o ne atostoginiai. Visiškai neįtikėtina, kad bendrovės akcininkai nebūtų kėlę klausimo dėl mokamo darbo užmokesčio, jeigu ieškovas būtų atostogavęs tais laikotarpiais. Apeliantas paaiškina, kad pati bendrovė buvo pateikusi susitarimo dėl Darbo sutarties nutraukimo projektą, kuriame buvo nurodyta, kad ieškovui S. N. ne vėliau kaip per 2 dienas nuo darbo sutarties nutraukimo bus sumokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad atsakovė piktnaudžiavo pateikdama rašytinius įrodymus – darbo laiko apskaitos žiniaraštį, atsakovės paaiškinimai apie ieškovo atostogas yra prieštaringi ir bylos nagrinėjimo metu keitėsi. Bendrovės (duomenys neskelbtini) A. U. 2022 m. vasario 1 d. pateikė S. N. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kuriame buvo nurodyta, kad S. N. atostogavo žiniaraštyje nurodytais laikotarpiais: 2020 m. spalio, gruodžio mėn., 2021 m. sausio, vasario, liepos mėn. Tačiau kai ieškovas nurodė, kad šiais laikotarpiais neatostogavo, o darbo laiko apskaitos žiniaraštis sudarytas visiškai be jokio pagrindo, tuomet bendrovė pareiškė priešieškinį. Pradiniame priešieškinyje bendrovė įrodinėjo, kad S. N. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytais laikotarpiais nuo 2020 m. rugsėjo 8 d. iki 2021 m. liepos 30 d. atostogavo, bet, anot bendrovės, nepagrįstai, nes atostogos nepriklausė ir išmokėjo 50 468,31 Eur sumą, jam neatliekant jokių darbo funkcijų, bei tokiu būdu neva bendrovei buvo padaryta žala. Patikslintame priešieškinyje atsakovė dar patikslino savo poziciją ir nurodė, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) bendrovė be pagrindo išleido jį iš viso 96 dienas apmokamų atostogų, kai pagal įstatymą šiuo laikotarpiu S. N. priklausė 17,8 dienų apmokamų atostogų, todėl, anot bendrovės, S. N. neteisėtai atostogavo dar 78,2 dienas, taip sukeliant bendrovei toliau nurodytus finansinius praradimus - 51 402,49 Eur, o taip pat nurodė, kad per S. N. (duomenys neskelbtini) bendrovei laikotarpį išnaudojo iš viso 245 atostogų dienas, t. y. net 125,4 atostogų dienų daugiau, nei jam priklausė pagal įstatymą. Apelianto įsitikinimu, šios aplinkybės aiškiai parodo, kad atsakovė, siekdama nemokėti kompensacijos už nepanaudotas atostogas, nors žinojo, kad ieškovui tokia kompensacija priklauso, savavališkai, visiškai be jokio pagrindo darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pirma sužymėjo atostogų dienas už tą laikotarpį, kai bendrovės (duomenys neskelbtini) pareigas vykdė A. U., o po to nesąžiningai toliau įrodinėjo, kad neva tikrai tuo metu S. N. atostogavo, tik jam tuo metu atostogos nepriklausė, nes jis jas buvo išnaudojęs savo (duomenys neskelbtini) bendrovei laikotarpiu. 

24.2.                      Teismas netinkamai vertino socialinių tinklų duomenis. Teismas be pagrindo sprendė, kad vien tik duomenys iš socialinių tinklų patvirtina, kad ieškovas analizuojamais laikotarpiais nedirbo, o atostogavo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas neteisingai suskaičiavo, kad nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) tol, kol ieškovas ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas, jis turėjo 57 atostogų darbo dienas, nes tuo laikotarpiu ieškovui pagal įstatymą priklausė 64 dienos. Vien už šias papildomas 7 dienas teismas be pagrindo nepriteisė 5702,48 Eur kompensacijos. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimu sumažinti netesybas. Paaiškina, kad ieškovas jau ieškiniu pats prašė sumažintų netesybų – vietoje ieškovo vidutinio darbo užmokesčio už 6 mėnesius, ieškovas prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį tik už 3 mėnesius. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Kasacinis teismas savo praktikoje, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, akcentuoja, kad šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, bei, kad nustačius DK 147 straipsnio 2 dalimi konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams, atitinkamai kasacinis teismas nurodo, kad nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį. Ieškovas pažymi, kad atsakovė ne tik vengia vykdyti prievolę, bet apskritai neigia šią prievolę, kas negali būti traktuojama kaip netyčinis pažeidimas. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagristai nepriteisė ieškovui kompensacijos už 42,25 darbo dienas nepanaudotų atostogų – iš viso 34 418,54 Eur, bei 34 214,88 Eur netesybų. Sprendimas šioje dalyje turi būti panaikintas, o ieškinio reikalavimai turi būti patenkinti visiškai, bei atitinkamai turi būti perskirstytos šalių pirmojoje instancijoje, nagrinėjant bylą, patirtos bylinėjimosi išlaidos.

25.       Atsakovė UAB „Planner5D“ atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovė nesutinka su apelianto teiginiais, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, konstatuodamas, kad tam tikrais laikotarpiais ieškovas ne dirbo, bet atostogavo. Apeliantas visiškai nepateikia jokių konkrečių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad konkrečių kelionių metu, pavyzdžiui, Karibuose, Tailande, Tenerifėje, Kretoje, kelionėje po Europą automobiliu ir pan., jis būtų ne atostogavęs, o dirbęs. Atsakovė pažymi, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), S. N. buvo bendrovės (duomenys neskelbtini). Ieškovo, kaip (duomenys neskelbtini) organo ir darbdavio atstovo teisinis statusas jam reikalaujant kompensacijos už esą nepanaudotas atostogas šiuo laikotarpiu yra reikšmingas tuo, kad pagal DK 103 straipsnio 1 dalies normą juridinio asmens vadovas savo darbo laiką tvarko pats, nepažeisdamas darbo teisės normų nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų. Minėtu laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) būdamas (duomenys neskelbtini) organu, ieškovas privalėjo save išleisti kasmetinių atostogų ir tokiomis atostogomis pasinaudoti. Apeliantas, byloje nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis neturėjo galimybės pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis. Apelianto pozicija, kad per beveik penkerių metų laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) jis esą niekada neatostogavo ir pirmą kartą atostogavo tik 2020 m. balandžio mėn., yra mažai tikėtina. Apeliantas byloje nepagrindė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) bendrovėje egzistavo nuotolinio darbo galimybė, kai ir darbo sutartyje su ieškovu jo darbo vieta buvo aiškiai apibrėžta kaip bendrovės biuras (duomenys neskelbtini). Atsakovė akcentuoja, kad laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ieškovui pagal įstatymą priklausė iš viso 120 darbo dienų atostogų. Savo ruožtu teismas skundžiamame sprendime nustatė eilę atvejų, kai S. N. buvo išvykęs į poilsines keliones užsienyje, tačiau kaip atostogos bendrovės darbo laiko apskaitos dokumentuose buvo apskaitytos tik vos 42 darbo dienos 2020 m. balandžio ir rugpjūčio mėn. Tačiau visa tai reiškia, kad ieškovas, eilę kartų atostogaudamas ir imdamas dešimtis atostogų dienų ir jų neatspindėdamas bendrovės laiko apskaitos dokumentuose, elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai. Dėl to apeliantas, neteisėtai slėpęs savo atostogų faktą, negali remtis argumentu, esą teismas netinkamai nustatė tikslų apelianto panaudotų atostogų skaičių. Atsakovės įsitikinimu, ieškovas nepagrįstai siekia perkelti įrodinėjimo naštą tuo laikotarpiu, kai jis pats buvo bendrovės (duomenys neskelbtini) organas, t. y. darbdavio atstovas, nes tuo laikotarpiu jam pačiam priklauso įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kad poilsinių kelionių užsienyje metu jis esą dirbo. Atsiliepime atsakovė paaiškina, kad bendrovės buhalterija, vykdydama mokėjimus darbuotojams, neišskiria atostoginių mokėjimo nuo darbo užmokesčio mokėjimo, nebent yra atskiras rašytinis darbuotojo prašymas. Toks ieškovo prašymas bendrovės archyve neegzistuoja, taigi apelianto argumentas, kad jam visą laiką buvo mokamas darbo užmokestis ir tai automatiškai reiškia, kad jis neatostogavo, yra visiška apelianto manipuliacija, siekiant pagrįsti savo poziciją iškreipiant faktines aplinkybes. Atsakovės vertinimu, teismas taip pat teisėtai ir pagrįstai sumažino priteistinas netesybas. Teismas teisingai vertino, kad ieškovas apskaitydamas atostogas elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo darbo teisėmis. Paaiškina, kad didžioji dalis pagal įstatymą priklausiusių atostogų buvo sukaupta būtent ieškovo (duomenys neskelbtini) bendrovei metu, kai jis pats savo atostogų fakto tinkamai neįformindavo bendrovės darbo laiko apskaitos dokumentuose, kuo taip pat pasireiškė jo kaltė. Atsakovė paaiškina, kad prieš nutraukiant darbo teisinius santykius, tiek po jų nutraukimo tarp šalių niekada nevyko derybos ar komunikacija konkrečiai dėl esą nepanaudotų atostogų. Derybos vyko dėl S. N. (duomenys neskelbtini) pardavimo jam pasitraukus iš bendrovės veiklos, o nepanaudotomis atostogomis jis tik manipuliavo siekdamas išsiderėti geresnes (duomenys neskelbtini) pardavimo sąlygas. Toks elgesys nelaikytinas sąžiningu. Atsakovės įsitikinimu, ieškovas taip pat nurodo netinkamą kasacinio teismo praktiką, nes šiuo atveju dėl nepanaudotų atostogų buvo kilęs ginčas darbo sutarties nutraukimo metu ir be to, ieškovas buvo įmonės (duomenys neskelbtini). Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino netesybas.

26.       Atsakovė UAB „Planner5D“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimą – ieškovo S. N. ieškinį atmesti visiškai, o atsakovės UAB „Planner5D“ priešieškinį tenkinti ir priteisti iš ieškovo S. N. 68 213,52 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų bei byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde nurodo tokius pagrindinius argumentus:

26.1.                      Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškinys (iš viso 31 567,30 Eur) ir kuria likusioje dalyje buvo atmestas priešieškinis (iš viso 68 213,52 Eur). Darbdavio įsitikinimu, teismas nepagrįstai suabsoliutino ieškovo sutuoktinės V. N. paaiškinimus. Teismas neatsižvelgė, kad ši liudytoja yra tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi. Dėl šios priežasties buvo nepagrįstai toliau nurodytais laikotarpiais sutrumpintos šios ieškovo atostogos: (duomenys neskelbtini) kelionė į Austriją, Italiją, Kroatiją – 3 darbo dienomis; (duomenys neskelbtini) kelionė į Maltą, Italiją – 3 darbo dienomis; (duomenys neskelbtini) atostogaujant Anykščiuose – 3 darbo dienomis; (duomenys neskelbtini) atostogos Tenerifėje – 3 darbo dienomis; (duomenys neskelbtini) išvyka į Druskininkus – 3 darbo dienomis; (duomenys neskelbtini) atostogos Maltoje – 3 darbo dienomis; (duomenys neskelbtini) atostogos Karibų salose – 3 darbo dienomis; (duomenys neskelbtini) atostogos Kretoje – 3 darbo dienomis; (duomenys neskelbtini) atostogos Tailande – 2 darbo dienomis. Teismas neatsižvelgė, kad informaciją apie ieškovo faktiškai panaudotas atostogas bendrovė surinko vidinio patikrinimo metu, apklausus įmonės darbuotojus, kurie neturėjo jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Teismas taip pat ignoravo kitus į bylą pateiktus kitus įrodymus, konkrečiai, į bylą buvo pateikta Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacija apie tai, kada tiksliai ieškovas kirto Lietuvos valstybės sieną, t. y. oficialus rašytinis įrodymas. Šis įrodymas rodo, kad, pavyzdžiui, būtent tuo metu, kai bendrovė nurodė, jog ieškovas atostogavo Tailande, t. y. (duomenys neskelbtini), ieškovas būtent ir kirto Lietuvos valstybės sieną. Iš į bylą pateiktos paso kopijos matyti, kad (duomenys neskelbtini) ieškovas automobiliu kirto Slovėnijos ir Kroatijos sieną Macelj sienos kirtimo poste. Sienos kirtimo antspaudai rodo, kad laikotarpiu iki (duomenys neskelbtini) keliavo automobiliu. Įrašai ieškovo pase rodo, kad ieškovas visą laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) (pirmadienis) iki (duomenys neskelbtini) imtinai (penktadienis), t. y. iš viso 10 darbo dienų, ne dirbo, o keliavo po Balkanų šalis. Nežiūrint to, teismas šio įrodymo visiškai nevertino ir 10 darbo dienų atostogų (duomenys neskelbtini) į skaičiavimus visiškai neįtraukė. Jeigu teismas būtų tinkamai ištyręs ir įvertinęs bent jau šį rašytinį įrodymą, kompensacija galėjo būti priteista už daugiausiai 7,75 darbo dienų, bet ne už 17,75 darbo dienų. 

26.2.                      Darbdavio įsitikinimu, teismo vertinimas, esą periodiniai vykimai į (duomenys neskelbtini) buvo ne atostogos, taip pat nėra pagrįstas į bylą pateiktais įrodymais. Tie laikotarpiai, kai ieškovas vyko į (duomenys neskelbtini) ir neįteisindavo tokių kelionių kaip komandiruočių, buvo ne darbo kelionės. Teismas visiškai neįvertino faktinių aplinkybių konteksto ir įrodymų visumos, spręsdamas, kad visos kelionės į (duomenys neskelbtini) buvo darbinės. Ieškovas ir jo šeima yra kilę iš (duomenys neskelbtini), jis turi (duomenys neskelbtini), taip pat ieškovas pripažino, kad (duomenys neskelbtini) priemiestyje turi namą. Todėl visų šių faktų kontekste neįtikima, kad tokį ilgą laiką ieškovas į gimtąją šalį būtų vykęs išimtinai tik darbiniais reikalais, o ne aplankyti likusių šeimos narių, giminaičių, apsilankyti savo name. Į bylą pateiktame susirašinėjime 2019 m. rugsėjo 30 d., t. y. tuo metu, kai pagal valstybinės sienos kirtimo duomenis ieškovas buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), pats ieškovas nurodo, kad „Atostogauju“, „Mes vakare į žvejybą, o taip – tiesiog voliojuosi saulėje“. Tai yra akivaizdus atostogų fakto pripažinimas, tačiau šis įrodymas liko teismo neįvertintas. Iš viso (duomenys neskelbtini) laikotarpiais, kurie nebuvo ieškovo komandiruotės, ieškovas buvo išvykęs 106 darbo dienas, kurios turėjo būti apskaitytos kaip naudojimasis atostogomis. Darbdavys paaiškina, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kad nuo (duomenys neskelbtini) (dienos, kai ieškovas nustojo eiti įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas) iki (duomenys neskelbtini) (atleidimo iš darbo dienos) ieškovas realiai pasinaudojo atostogomis, ir kad todėl reikėtų laikyti, kad jos jam nebuvo suteiktos. Viena vertus, į bylą pateikti įrodymai liudija, kad 10 darbo dienų ieškovas atostogavo keliaudamas Balkanuose. Antra vertus, teismas visiškai neįvertino įrodymo, akivaizdžiai liudijusio, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugpjūčio 1 d., t. y. per 10 mėnesių laikotarpį, ieškovas darbo vietoje lankėsi vos 10 kartų. Darbdavys pažymi, kad bendrovėje nebuvo patvirtinta jokia darbo nuotoliniu būdu tvarka ir visi kiti darbuotojai, įskaitant ir aukščiausios grandies darbuotojus, dirbo iš ofiso. Dar daugiau, (duomenys neskelbtini) ieškovas faktiškai su šeima atostogavo Tenerifėje. Teismas visiškai neįvertino ieškovo atostogų Latvijoje (duomenys neskelbtini), nors apie jas rašė ieškovas socialiniuose tinkluose. Teismo nepagrįstai atliktas ieškovo faktinių atostogų sumažinimas remiantis vien jo sutuoktinės parodymais, lėmė, kad sprendžiant tiek ieškinio, tiek priešieškinio pagrįstumo klausimą nebuvo tinkamai įvertinta aplinkybė, jog (duomenys neskelbtini) bendrovei laikotarpiu iki (duomenys neskelbtini) imtinai ieškovas buvo išnaudojęs net 125,4 darbo dienų atostogų daugiau, nei turėjo tokią teisę pagal įstatymą. Kartu teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino, kad ir laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), ieškovas faktiškai atostogavo net 94 darbo dienas, t. y. net 76,6 darbo dienų daugiau, nei priklausė pagal įstatymą. Apeliantas pažymi, kad spręsdamas, kad esą byloje nėra įrodymų, jog laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ieškovui buvo suteiktos atostogos, teismas neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino specifinių bylos aplinkybių, kad atostogų ieškovui suteikimas buvo sprendžiamas neformaliai, kolegiškai ir netgi draugiškai. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas buvo ir yra didžiausią (duomenys neskelbtini) skaičių turintis (duomenys neskelbtini). Ieškovo atostogos Balkanuose (duomenys neskelbtini) buvo su ieškovu suderintos žodžiu ir draugiškai, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo tik ką palikęs bendrovės (duomenys neskelbtini) pareigas. Teismas visiškai neatsižvelgė į įrodymus, kurie rodė, jog pats ieškovas, eidamas bendrovės (duomenys neskelbtini) pareigas, sau artimiausius darbuotojus išleisdavo atostogų taip pat neformaliai. Darbdavio teigimu, ieškovas pasinaudojo situacija, kad jo atostogų suteikimas nebuvo tinkamai įformintas, o tik buvo kolegiškai ir draugiškai suderintas su juo. Atsakovės įsitikinimu, teismas taip pat neteisingai paskirstė bendrovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas be jokio pagrindo bylinėjimosi išlaidas sumažino net 70 procentų, t. y. į kompensuotinas išlaidas įtraukė vos 30 procentų bendrovės patirtų faktinių išlaidų. Teismas nevertino, kokie procesiniai veiksmai buvo atlikti, kokios teisinės paslaugos suteiktos, taip pat neįvertino ir to, dėl kokių priežasčių susidarė bendrovės bylinėjimosi išlaidos. Paaiškina, kad bendrovė buvo priversta rinkti informaciją ir įrodymus už pakankamai ilgą praeities laikotarpį, įskaitant informaciją apie ieškovo sienos kirtimo atvejus, apie ieškovo bankinius atsiskaitymus ir kt., todėl visos išlaidos yra pagrįstos ir buvo reikalingos.

27.       Ieškovas S. N. atsiliepimu prašo atsakovės apeliacinio skundo netenkinti. Nesutinka su atsakovės argumentais, kad teismas netinkamai tyrė ir vertino įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nesuabsoliutino liudytojos V. N. paaiškinimus, o juos vertino atsižvelgdamas į liudytojos ryšį su ginčo šalimis pagal visumą įrodymų. Ieškovas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad teismas turėjo reikšmingesniais laikyti atsakovės atlikto vidinio patikrinimo rezultatus. Atsakovės minėtoje išvadoje yra nurodomos apytikslės ieškovo išvykimo datos, o darbuotojai negalėjo nurodyti, ar ieškovas dirbo išvykų metu, o atsakovė nekvietė apklaustų darbuotojų liudyti teisme. Atsakovė nepagrįstai akcentuoja Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis. Vien tik sienų kirtimo faktas nepatvirtina, kad ieškovas tuo metu atostogavo, o ne dirbo. Paaiškina, kad jis pripažino, kad 2016 – 2020 m. laikotarpiu keletą kartų buvo išvykęs į užsienį, tačiau visais tokiais atvejais jis tęsė darbą bendrovėje nuotoliniu būdu. Atsakovė nepagrįstai kritikuoja teismo sprendimo motyvus dėl ieškovo vykimo į (duomenys neskelbtini) darbiniais reikalais. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ieškovas atostogavo Balkanuose, nes tuo laikotarpiu ieškovas dirbo, ką patvirtina susirašinėjimas su bendrovės darbuotojais. Atsakovė neteisingai nurodo, kad S. N. į bendrovę buvo atvykęs tik 10 kartų. Ieškovas paaiškina, kad į patalpas patekdavo naudodamas skirtingus praėjimo durų elektroninius raktus, nes jų turėjo keletą ir dabar jų dar turi, nes niekas neprašė jų grąžinti. Atsakovė nepagrįstai remiasi ir tuo, kad (duomenys neskelbtini) ieškovas buvo išvykęs į Tenerifę. Ieškovas pažymi, kad tuo metu Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas karantinas dėl Covid-19 infekcijos, dėl ko darbas bendrovėje buvo organizuojamas daugiausiai nuotoliniu būdu, todėl ieškovas taip pat dirbo nuotoliniu būdu. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovės pozicija nėra nuosekli, nes atsakovės paaiškinimai dėl ieškovo išnaudotų atostogų dienų ne tik nuolat buvo keičiama, bet ir nesutampa su darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytais duomenimis. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad esą byloje nėra įrodymų, jog laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ieškovui buvo suteiktos atostogos, neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino specifinių bylos aplinkybių, kad atostogų ieškovui suteikimas buvo sprendžiamas neformaliai, kolegiškai ir netgi draugiškai. Tai, kad S. N. yra bendrovės (duomenys neskelbtini), nereiškia, kad jo atostogos ir jų suteikimas kaip darbuotojui neturėjo būti įforminamas. Bendrovės (duomenys neskelbtini) ir S. N. tarpusavio santykiai taip pat neturi jokios reikšmės ir nesuteikia teisės (duomenys neskelbtini) bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose savavališkai sužymėti atostogų dienas, kai tuo metu ieškovas dirbo, jam buvo mokamas darbo užmokestis. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad bendrovėje galiojo praktika, pagal kurią aukščiausios grandies darbuotojai, galėjo būti išleidžiami atostogų kolegiškai, žodinio tarpusavio sutarimo pagrindu, neįforminant atostogų suteikimo. Ieškovas pažymi, kad atsakovė prašė priteisti neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidas – net 21 913,58 Eur sumą visiškai nesudėtingoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai šias išlaidas sumažino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados

28.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

Ginčo dalykas

29.       Šiame darbo ginče yra sprendžiama dėl darbuotojo S. N. teisės į kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir dėl netesybų už savalaikį neatsiskaitymą nutraukus darbo sutartį.

30.       Priešieškiniu darbdavys prašė išieškoti žalą, kurią, atsakovės teigimu, ieškovas padarė eidamas įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas.

Dėl ieškinio ir ieškovo apeliacijos

31.       Ieškovas ieškiniu prašė priteisti kompensaciją už nepanaudotas 60 darbo dienų trukmės kasmetines mokamas atostogas (DK 127 straipsnio 5, 6 dalys). Ieškovas nurodė, kad jo vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis buvo 814,64 Eur, todėl nuo (duomenys neskelbtini) nutraukus darbo sutartį kompensacija už nepanaudotas atostogas sudaro 48 878,40 Eur (814,64 Eur x 60 darbo dienų). Netesybas už uždelsimą atsiskaityti (DK 147 straipsnio 2 dalis) ieškovas apskaičiavo kaip vidutinį darbo užmokestį už 3 mėnesius, iš viso 51 322,32 Eur (17 107,44 Eur x 3 mėn.).

32.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad darbuotojas yra išnaudojęs kasmetines mokamas atostogas už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), kai ėjo įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas (t. y. 42,75 darbo dienas atostogų), tačiau darbo sutarties nutraukimo metu turėjo neišnaudotų atostogų, susikaupusių nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), t. y. iki atleidimo iš darbo dienos. Teismas vertino, kad ieškovas už minėtą darbo laikotarpį (10 mėnesių ir 22 dienas) turėjo teisę į 17,75 darbo dienų trukmės atostogas, o jų nepanaudojęs, įgijo teisę į 14 459,86 Eur piniginę kompensaciją (17,75 darbo dienų x 814,64 vienos dienos VDU). Priteistinas netesybas teismas sumažino iki vieno ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio - 17 107,44 Eur, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

33.       Apeliaciniu skundu ieškovas prašo peržiūrėti teismo sprendimą dėl ieškinio ir patenkinti ieškinį visiškai, t. y. papildomai priteisti 34 418,54 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas už 42,75 darbo dienas, ir padidinti priteistas netesybas iki 3 mėnesių VDU dydžio - 51 322,32 Eur.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas

34.       Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis apie tai, kiek jis turėjo neišnaudotų kasmetinių mokamų atostogų darbo sutarties nutraukimo dieną, o tiksliau, apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog jis yra išnaudojęs 42,25 darbo dienas atostogų laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Apeliantas prašo pakeisti teismo sprendimą ir priteisti kompensaciją už visą laikotarpį.

35.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, iš esmės pritaria apelianto argumentams, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, netinkamai sprendė įrodymų sąsajumo klausimą, dėl ko neteisingai nustatė faktus ir neteisingai pritaikė darbo įstatymus. Teismas vertina, kad yra pagrindas peržiūrėti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškovo nepanaudotų atostogų kiekio laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

36.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neturi teisės į atostogų kompensaciją už darbo laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), t. y. tą laikotarpį, kai jis ėjo įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas. Teismas vertino, kad ieškovas tuo laikotarpiu faktiškai pasinaudojo atostogomis, o tai, kad tokių savo atostogų neapskaitė, teismo vertinimu, nėra svarbu ir kad ieškovas tokia aplinkybe negali remtis, nes jis pats buvo atsakingas už savo poilsio, įskaitant atostogas, ir darbo laiko apskaitą. Šią išvadą teismas pagrindė DK 103 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad juridinio asmens vadovas savo darbo laiką tvarko pats, nepažeisdamas darbo teisės normų nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas nurodytas išvadas netinkamai aiškino ir taikė DK 103 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja vadovaujančių darbuotojų darbo sutarties vykdymo ypatumus, bet nereglamentuoja atostogų suteikimo tvarkos. Minėtoje nuostatoje yra nustatyta teisė įmonės vadovui, kaip vadovaujančias pareigas einančiam darbuotojui, pasirinkti kaip jis vykdys maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimus. Maksimaliojo darbo laiko reikalavimai yra apibrėžti DK 114 straipsnyje (vidutinė darbo laiko trukmė per kiekvieną 7 dienų laikotarpį, darbo laikas per darbo dieną ir 7 dienų laikotarpį, darbo laikas naktį ir darbo dienų skaičius per 7 dienų laikotarpį), o minimaliojo poilsio laiko reikalavimai yra apibrėžti DK 122 straipsnyje (fiziologinės pertraukos, pietų pertrauka, nepertraukiamas poilsis tarp darbo dienų ir budėjimų, kitos specialios pertraukos). Kaip matyti, kasmetinės mokamos atostogos nėra priskiriamos nei prie maksimaliojo darbo laiko, nei prie minimaliojo poilsio laiko institutų ir tai reiškia, kad įmonės vadovas pagal DK 103 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra įgaliotas savo nuožiūra nespręsti dėl savo kasmetinių atostogų suteikimo ar tokio poilsio laiko apskaitos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įmonės vadovas nesprendžia savo kasmetinių atostogų suteikimo klausimų ne tik todėl, kad tai nenumatyta DK 103 straipsnyje, bet ir todėl, kad tokio klausimo sprendimas prieštarautų darbo teisės principams ir bendriesiems teisės principams, nustatantiems atstovavimą (paminėtina, kad CK 2.134 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta, jog atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su savimi). Įmonės vadovas pagal užimamas pareigas neatstovauja darbdavio sudarant darbo sutartį su savimi, keičiant darbo sąlygas, nustatant darbo užmokestį, taikant drausminę atsakomybę ar sprendžiant dėl kitokių savo darbo teisių realizavimo, įskaitant atostogų suteikimą. Paminėtina, kad būtent taip darbdavio atstovavimo klausimai santykyje su įmonės (duomenys neskelbtini) yra reglamentuoti UAB „Planner5D“ įstatų 9.2 punkte, kuriame numatyta, kad bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas visuotinis akcininkų susirinkimas (6 t., e. b. l. 106).

37.       Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad ieškovas S. N. nebuvo ir nėra vienintelis UAB „Planner5D“ (duomenys neskelbtini) ir jo sprendimai nėra prilyginami visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams įmonės valdymo klausimais (UAB „Planner5D“ yra (duomenys neskelbtini), 2 t., e. b. l. 16-17). Byloje nustatyta, kad darbdavys – šiuo atveju įmonė UAB „Planner5D“, buvo atstovaujamas reguliuojant įmonės (duomenys neskelbtini) S. N. darbo santykius taip, kai numatyta įmonės įstatuose: darbo sutartį su juo pasirašė akcininkų įgaliotas asmuo J. B. (5 t., e. b. l. 5), taip pat darbdavys buvo atstovaujamas ir keičiant ieškovo darbo sutartį, t. y. darbdavį atstovavo O. S. (1 t., e. b. l. 9, 11), A. S. (1 t., e. b. l. 12), kurie pasirašydami darbo sutarties pakeitimus įgyvendino akcininkų susirinkimo sprendimus.

38.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, t. y. be pagrindo perkėlė ieškovui pareigą įrodyti, kad jis, eidamas įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas, tinkamai apskaitė savo kasmetines atostogas, kad jų nenuslėpė ir neatostogavo tuo metu, kai jos jam nebuvo suteiktos. Kaip teisingai nurodo ieškovas, įmonės vadovo statusas yra dualistinis, t. y. visų pirma, įmonės vadovas yra darbuotojas ir naudojasi visomis darbo teisėmis, kai kalbame apie darbo santykius, ir antra, - įmonės vadovas taip pat yra susijęs pavedimo santykiais su įmone ir jos savininkais, kai kalbame apie civilines įmonės vadovo teises ir pareigas. Neabejotina, kad teisė į kasmetines atostogas patenka į darbo santykių reglamentavimo sritį, t. y. tą sritį, kurioje įmonės vadovas yra darbuotojas, besinaudojantis savo darbo teisėmis taip pat kaip ir kiti pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai.

39.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad darbuotojui priklausančių kasmetinių mokamų atostogų minimali trukmė yra reglamentuojama įstatymu ir yra imperatyvi. DK 126 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbuotojams, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus darbuotojus, suteikiamos ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip dvidešimt keturių darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Nepaisant šios normos imperatyvaus pobūdžio, teisė į atostogas nėra realizuojama savaime – darbuotojas turi kreiptis dėl atostogų suteikimo. Be to, iš DK 128 straipsnio, kuris vadinasi „Kasmetinių atostogų suteikimas“ seka, kad nors atostogų suteikimas yra privalomas, faktiškai darbuotojo teisė į atostogas yra realizuojama tik esant juridiškai reikšmingų faktų sudėčiai. Visų pirma, kaip minėta, kasmetinės mokamos atostogos yra suteikiamos darbuotojo iniciatyva, t. y. atostogų suteikimui yra reikalingas darbuotojo prašymas. Be to, atostogų suteikimui yra reikalinga darbdavio valia - atostogų suteikimas yra įforminamas darbdavio sprendimu (DK 128 straipsnio 6 dalis nustato, kad kasmetinės atostogos įforminamos darbdavio nustatyta tvarka). Apie tai, kad atostogų suteikimui yra reikalingas darbuotojo prašymas ir darbdavio suderinimas nurodo ir pati atsakovė teismui teiktuose paaiškinimuose (6 t., e. b. l.).

40.       Nurodytos aplinkybės reiškia, kad darbdavys, siekdamas įrodyti, kad darbuotojas yra išnaudojęs kasmetines mokamas atostogas, privalo įrodyti būtent šiuos du minėtam juridiniam faktui reikšmingus elementus – darbuotojo prašymą ir darbdavio sprendimą dėl atostogų suteikimo. 

41.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apklaustų liudytojų (S. A., A. S., T. A. bei J. K.) parodymai, nors ir nėra draudžiami šiems faktams patvirtinti, tačiau yra pernelyg abstraktūs ir nesudaro pagrindo vertinimui, kad ieškovas aktualiu laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) žodžiu prašė jam suteikti kasmetines mokamas atostogas, o darbdavys tokį prašymą buvo patenkinęs.

42.       Darbdavys teigia, kad įmonėje buvo nusistovėjusi praktika, kai atostogos darbuotojams būdavo suteikiamos be rašytinio prašymo, neformaliai. Atsakovė pateikia ieškovo susirašinėjimą su T. A. ir juo remiantis teigia, kad ieškovas šį darbuotoją neformaliai išleisdavo atostogų arba leisdavo jam neatvykti į darbą susirgus ar kitais atvejais (8 t., e. b. l. 51, 88, 89, 93, 133, 135, 237). Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad kiti darbuotojai (T. Š., S. P., J. G. ir kt.) prašymus suteikti atostogas teikdavo raštu (6 t., e. b. l. 149-186) ir kad šiuos prašymus ieškovas, kaip įmonės (duomenys neskelbtini), išspręsdavo. Be to, kaip minėta, ne pats ieškovas turėjo spręsti prašymus dėl savo atostogų, todėl duomenys apie tai, kaip ieškovas spręsdavo kitų darbuotojų prašymus dėl atostogų, nepagrindžia šiai bylai reikšmingų aplinkybių. Pati atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad minimu laikotarpiu ieškovas nebuvo eilinis darbuotojas, o ėjo (duomenys neskelbtini), kurių atsakomybės apimtį apibrėžė bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas. Taigi tuo metu, kai ieškovas ėjo įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas, jo atostogų klausimus turėjo spręsti akcininkai, bet byloje nėra duomenų apie tai, kaip buvo sprendžiami su ieškovo atostogomis susiję klausimai bendrovės akcininkų susirinkimuose.

43.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atostogų suteikimo ieškovui fakto, taip pat negali remtis darbdavio pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, nes juose esantys įrašai nėra pagrįsti pirminiais dokumentais. Be to, tokių įrašų nepatvirtina ir netiesioginiai įrodymai, įskaitant tai, kad ieškovui nebuvo mokami atostoginiai tuo laikotarpiu, kai, atsakovės teigimu, ieškovas atostogaudavo. Pažymėtina, kad skirtingai, nei teigia atsakovė, įmonėje buvo praktika išskirti konkrečią darbuotojams mokamo darbo užmokesčio paskirtį, t. y. išskirti darbo užmokestį, atostoginius, dienpinigius (6 t., e. b. l. 25, 31, 43; 3 t., e. b. l. 71 ir kt.). Tačiau pateiktuose įmonės UAB „Planner5D“ banko sąskaitos išrašuose nėra duomenų apie ieškovui mokėtas sumas, kurių paskirtis būtų nurodyta kaip atostoginiai.

44.       Atostogų suteikimo faktas neįrodinėtinas duomenimis apie ieškovo išvykimus į užsienį, duomenimis apie valstybės sienos kirtimus ar nuotraukomis bei įrašais iš socialinių tinklų, nes tokie duomenys objektyviai negali patvirtinti nei darbuotojo prašymo suteikti atostogas, nei darbdavio sprendimo dėl atostogų suteikimo.

45.       Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad darbdavys neįrodė, jog ieškovas buvo išnaudojęs kasmetines mokamas atostogas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas ir ieškovui priskaičiuojama papildoma kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, susikaupusias per laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini).

46.       Apeliantas nurodo, kad per šį laikotarpį jis nėra išnaudojęs pagal įstatymą jam priklausančių 42,25 darbo dienų kasmetinių atostogų, už kurias darbo sutarties nutraukimo metu jam priklausė 34 418,54 Eur dydžio kompensacija (42,25 darbo dienų x 814,64 Eur vienos dienos vidutinis darbo užmokestis). Apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas, t. y. ieškovui priteista kompensacija už nepanaudotas atostogas padidinama 34 418,54 Eur.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti netesybas

47.       DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

48.       Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika aiškinant ir taikant DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas yra kategoriška – kasacinis teismas vertina, kad nėra kitų pagrindų mažinti šiame straipsnyje numatytas netesybas, išskyrus darbuotojo kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo. Kasacinis teismas savo praktikoje akcentuoja, kad šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, bei, kad nustačius DK 147 straipsnio 2 dalimi konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams, atitinkamai kasacinis teismas nurodo, kad nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022).

49.       Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjama byla pagal faktines aplinkybes yra tapati paminėtoms kasacinio teismo išnagrinėtoms byloms, todėl kasacinio teismo sprendimuose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės atitinka precedento kriterijus ir turi būti taikomos šiam ginčui. Teisėjų kolegija pritaria ieškovui ir vertina, kad šiuo atveju nėra išskirtinių ar ypatingų aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo aktualios kasacinio teismo praktikos, aiškinant ir taikant galiojančio DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas.

50.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priežastis, dėl kurių darbdavys uždelsė atsiskaityti su ieškovu, konstatuoja, kad jos nesudaro pagrindo pripažinti paties darbuotojo kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo. Iš bylos aplinkybių matyti, kad darbo sutarties nutraukimo metu, t. y. (duomenys neskelbtini), kai darbdavys turėjo pareigą visiškai atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys nusprendė nemokėti kompensacijos, neturėdamas konkrečių duomenų apie tai, kad ieškovas atostogas iš tikrųjų yra išnaudojęs. Iš bylos medžiagos matyti, kad darbdavys tokius duomenis pradėjo rinkti tik gavęs darbuotojo prašymą pagrįsti šį sprendimą, ir, kaip teigia pats darbdavys, tokie duomenys buvo surinkti tik 2022 m. kovo 1 d. atlikus vidinį patikrinimą (2 t., e. b. l. 93-126). Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad darbdavys žinojo apie galimas netesybas tuo atveju, jei jam nepavyktų pagrįsti tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju, ir nepaisant to, jis pasirinko prisiimti riziką neturėdamas įrodymų apie savo įsipareigojimų darbuotojui įvykdymą.

51.       Teisėjų kolegija pritaria ieškovui, kad jo elgesys netrukdė darbdaviui visiškai su juo atsiskaityti įstatyme numatytu terminu ir kad dėl savalaikio neatsiskaitymo nėra jo kaltės. Darbdavio teiginiai apie darbuotojo piktnaudžiavimą savo teisėmis, t. y. apie jo kaltę ar mišrią kaltę, yra grindžiami prielaida, kad darbuotojas pats turėjo atskleisti darbdaviui duomenis apie panaudotas kasmetines atostogas, nors, kaip minėta, tokia įrodinėjimo pareiga darbuotojui netaikoma.

52.       Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovui apskaičiuotas didelis vidutinio darbo užmokesčio dydis galėtų lemti DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų netesybų mažinimą. Įstatyme numatytos netesybos yra siejamos su vidutiniu darbo užmokesčiu ir toks jų skaičiavimas yra taikomas visiems pagal darbo sutartį dirbantiems darbuotojams. Nėra pagrindo manyti, kad įstatymų leidėjas nustatydamas tokį netesybų skaičiavimo būdą visiems darbuotojams, elgėsi neprotingai, buvo nesąžiningas ar neapdairus. Vidutinis darbo užmokestis yra išvestinis dydis, grindžiamas socialiniu kompromisu. Vidutinis darbo užmokestis yra skaičiuojamas imant darbuotojo darbo užmokestį už ilgesnio darbo periodą, taip siekiant užkirsti kelią galimiems piktnaudžiavimams, o taip pat siekiant apsaugoti abiejų darbo sutarties šalių interesus dėl atsitiktinių, trumpalaikių ir nenumatytų darbuotojo darbo užmokesčio pokyčių. Nagrinėjamu atveju ieškovo vidutinis darbo užmokestis yra apskaičiuotas atsižvelgiant į didelį jo mėnesinį darbo užmokestį, kuris buvo sutartas darbo sutartimi ir kuris patenka į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo laikotarpį. Teismas nenustatė vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo klaidų, o tai kad apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis šiuo atveju yra mažiau palankus darbdaviui, nereiškia, kad teismas turėtų peržiūrėti šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio ir jį revizuoti pagal statistiškai apskaičiuotą vidutinį darbo užmokestį šalies ūkyje.

53.       Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tenkina ieškovo apeliacinį skundą ir priteistinas netesybas padidina iki 51 322,32 Eur.

Dėl priešieškinio ir atsakovės apeliacinio skundo

Dėl atostogų kompensacijos už laikotarpį, kai ieškovas nėjo (duomenys neskelbtini) pareigų

54.       Darbdavys (atsakovė) apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, apskaičiuotą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (darbo sutarties nutraukimo). Byloje nustatyta, kad nuo (duomenys neskelbtini) ieškovas įmonėje dirbo (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 12), o nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 13-14).

55.       Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo reikalavimą ir už šį laikotarpį priteisė ieškovui 14 459,86 Eur piniginę kompensaciją už 17,75 darbo dienų nepanaudotų atostogų (17,75 darbo dienų x 814,64 vienos dienos VDU).

56.       Atsakovė teigia, kad ieškovo reikalavimas priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas už šį laikotarpį turėtų būti atmestas, nes ieškovas yra išnaudojęs atostogas. Tačiau teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad byloje nėra įrodymų apie kasmetinių atostogų suteikimą ieškovui, kai jis ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas ar (duomenys neskelbtini) pareigas (išskyrus laikotarpius, kurių neginčija ieškovas). Paminėtina, kad pats darbdavys nurodo, jog tam tikrais laikotarpiais įmonės (duomenys neskelbtini) leisdavo ieškovui neatvykti į darbą ir kad buvo nusistovėjusi praktika, kai ieškovui atostogos būdavo suteikiamos draugiškai, neformaliai. Teisėjų kolegija pritaria teismo vertinimui, kad neformalus laisvo laiko suteikimas darbuotojui negali būti prilyginamas kasmetinių mokamų atostogų suteikimui. Teismas teisingai vertino, kad visuma bylos įrodymų niekaip negali pagrįsti atsakovės teiginių apie atostogų suteikimą ieškovui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, darbdavys nesudarinėjo atostogų eilės, neprašė darbuotojo pateikti prašymo dėl atostogų suteikimo, įmonės (duomenys neskelbtini) nepriėmė rašytinio įsakymo dėl ieškovo atostogų suteikimo, taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovės nurodytais laikotarpiais ieškovui tiesiog toliau buvo mokamas darbo užmokestis, o ne atostoginiai. Teismas teisingai vertino darbdavio pateiktus rašytinius įrodymus – darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir pagrįstai jais nesivadovavo, nes įrašai juose yra padaryti ne pagal pirminius dokumentus. Be to, paties darbdavio paaiškinimai apie atostogų suteikimo datas bylos nagrinėjimo metu keitėsi, todėl žiniaraščių įrašai negali būti laikomi patikimais ir tikrais.

57.       Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad atsakovės surinkti įrodymai apie ieškovo poilsinio pobūdžio keliones į užsienį, neįrodo, kad darbuotojui buvo suteiktos atostogos.

58.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, šioje atsakovės apskųstoje dalyje, nenustatė pagrindų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

59.       Pagal šį teismo sprendimą ieškovui iš viso yra priteisiama 48 878,40 Eur nepanaudotų atostogų kompensacijos (34418,54 Eur + 14459,86 Eur). Priteisiama suma yra nurodyta neatskaičius darbuotojo mokėtinų mokesčių.

Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti nuostolius dėl atostoginių permokos

60.       Darbdavio teigimu, darbuotojas įvairiais laikotarpiais nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), kai ėjo įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas, faktiškai atostogavo, tačiau šio fakto neatskleidė ir neapskaitė darbo laiko apskaitoje. Atsakovė teigia, kad minėtu laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ieškovas išnaudojo iš viso 245 dienas atostogų, t. y. net 125,4 darbo dienų daugiau, nei jam priklausė pagal įstatymą (pagal įstatymą priklausė 119,6 dienos atostogų). Be to, nepaisant išnaudotų atostogų, ieškovas, po to, kai nustojo eiti įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas, atostogavo nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2020 m. spalio 31 d., nuo 2020 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., nuo 2021 m. sausio 11 d. iki 2021 m. sausio 31 d., nuo 2021 m. vasario 3 d. iki 2021 m. vasario 26 d., nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. liepos 31 d. Darbdavio teigimu, už nurodytus laikotarpius darbdavys ieškovui permokėjo 50 468,31 Eur atostoginių ir tai yra nuostoliai, kurie susidarė dėl neteisėtų ieškovo veiksmų einant įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas.

61.       Teisėjų kolegija pasisakydama dėl nurodyto priešieškinio pagrindo, atkreipia dėmesį, kad byloje kaip minėta, nėra įrodyta, jog darbdavys ginčo laikotarpiais buvo suteikęs darbuotojui kasmetines mokamas atostogas ir tuo labiau, kad už šiuos laikotarpius jam yra išmokėjęs atostoginius. Laikotarpiai, kai darbuotojui su darbdavio žinia buvo leidžiama neatvykti į ofisą ir neatsiskaityti už atlikto darbo rezultatus, nėra ir negali būti prilyginami kasmetinėms mokamoms atostogoms.

62.       Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovui nebuvo suteiktos kasmetinės mokamos atostogos kai jis ėjo įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas. Tačiau tokia situacija taip pat nesudaro pagrindo priešieškinio patenkinimui, nes byloje neįrodyti nuostoliai, kurie galėjo atsirasti dėl ieškovo, kaip įmonės (duomenys neskelbtini), vykdomų pareigų. Kaip minėta, teismas nepripažino pagrįstais atsakovės argumentų, jog ieškovas pažeidė įmonės (duomenys neskelbtini) pareigas nespręsdamas savo atostogų suteikimo klausimų. Tokių klausimų sprendimas neįėjo į jo kompetenciją. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad darbdavys neįrodė ir kitokio ieškovo veikos neteisėtumo (piktnaudžiavimo) bei tokio neteisėtumo priežastinio ryšio su prašomais priteisti nuostoliais.

63.       Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepakankamai vertino liudytojų parodymus ir kitus įrodymus apie ieškovo poilsines išvykas, įskaitant ieškovo pase esančias žymas apie valstybės sienos kirtimus, duomenis apie tai, kad ieškovas pagal elektroninę įėjimo sistemos apskaitą įmonės ofise buvo tik 10 kartų, taip pat atsakovės vertinimu, teismas be pagrindo sureikšmino ieškovo sutuoktinės paaiškinimus apie jo darbą atsakovės nurodomų atostogų metu, kurių suteikimas nebuvo įformintas. Tačiau teismas neturi pagrindo kitaip vertinti nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas, tuo laikotarpiu, kai atsakovo teigimu, jis atostogavo, iš tikrųjų atliko tam tikrus darbus, t. y. eidamas atsakovės (duomenys neskelbtini) pareigas jis vykdė mokėjimus per dieną nuo 1 iki 14 mokėjimų, sprendė kasdienius įmonės valdymo klausimus, tarp jų klausimus, susijusius su programiniu įrankiu „Planner5D“ (8 t., e. b. l. 518-524), susirašinėjo su įmonės darbuotojais (8 t., e. b. l. 10-427), sprendė kitus klausimus dėl IT sistemos techninio audito ir pan. (8 t., e. b. l. 518-524), kūrė programos kodą (9 t., e. b. l. 57-90). Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas eidamas (duomenys neskelbtini) ir vėliau (duomenys neskelbtini) pareigas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) susirašinėdavo su kitais įmonės darbuotojais ir konsultavo juos įvairiais klausimais (8 t., e. b. l. 247-443; 4 t., e. b. l. 159-185), konsultavo UAB „Planner5D“ darbuotojus visais su programiniu įrankiu, „Planner5D“ susijusiais klausimais, nagrinėjo naujas technologijas, kurios galėtų patobulinti programinį įrankį „Planner5D“ (programos optimizavimas ir pagreitinimas) ir vertino jų panaudojimo galimybes, dalyvavo susitikimuose įvairių darbinių klausimų sprendimui, eksperimentavo su įvairiomis technologijomis (3D vaizdų atvaizdavimas naršyklėje, 3D modelių konvertavimas į 2D projekcijas ir t. t.) ir pranešinėjo apie rezultatus (8 t., e. b. l. 524), kūrė programos kodą 2020 m. spalio mėn. ir gruodžio mėnesį (9 t., e. b. l. 89), 2021 m. sausio ir vasario mėn. (9 t., e. b. l. 90). Atsakovės teiginiai, kad ieškovas negalėjo vykdyti darbo funkcijų, nes įmonėje nebuvo nustatyta nuotolinio darbo tvarka, ar kad jis neperdavė darbo rezultatų ar ataskaitų, nekeičia tokio vertinimo.

64.       Priešingai, byloje surinkti duomenys apie ieškovo atliekamą darbą ir tokio darbo organizavimą, leidžia teismui pagrįstai spręsti, kad tiek darbdavys, tiek kiti subjektai, įgalioti spręsti dėl ieškovo darbo sąlygų (akcininkai), žinojo apie tai, kaip ieškovas vykdo savo darbo funkcijas. Ieškovo daugkartinės poilsinio pobūdžio kelionės į užsienį patvirtina, kad tokia buvo susiklosčiusi jo darbo organizavimo praktika ir kad ieškovui taikomi darbo drausmės reikalavimai bei darbo normos įvykdymo reikalavimai buvo priimtini ir toleruojami. Paminėtos aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovas faktiškai vykdė darbo normas pagal nusistovėjusią ir jam taikomą praktiką. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog yra tikimybė, kad ieškovas ginčo laikotarpiais darbą atlikdavo nepilna apimtimi, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo vertinimu, kad tokia tikimybė galėtų būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti, kad jis visai nedirbo, ir kad dėl to reikėtų peržiūrėti darbdavio sprendimus dėl ieškovui išmokėto darbo užmokesčio pagrįstumo.

65.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad darbdavio priešieškinio reikalavimas priteisti darbuotojui permokėtas sumas, nors ir yra formuluojamas kaip reikalavimas priteisti žalos atlyginimą, iš tikrųjų reiškia ne ką kitą, kaip reikalavimą priteisti darbo užmokestį už darbuotojo faktiškai neatliktą darbą. Tačiau tokio pobūdžio reikalavimai, kaip ir restitucijos reikalavimai darbo santykiuose, nėra įmanomi ir nėra leidžiami. Esminiai darbo santykių elementai yra tai, kad darbuotojas darbą atlieka vadovaujant darbdaviui ir būdamas jam pavaldžiu ir kad darbuotojo atliekama darbo funkcija nėra siejama su konkretaus darbo rezultato pasiekimu. Tai taip pat reiškia, kad darbo sutarties vykdymo metu darbdavys turėtų reikalauti iš darbuotojo tinkamai atlikti savo darbo funkcijas, o jų netinkamai atliekant darbo pareigas - taikyti darbo įstatymuose numatytas sankcijas, tačiau negali reikalauti grąžinti sumokėtą darbo užmokestį.

66.       Apibendrindama šiuos argumentus teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui atmesti paminėtą priešieškinio reikalavimą.

Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti kitus nuostolius ir palūkanas

67.       Atsakovė priešieškiniu taip pat prašė priteisti 4147,34 Eur nuostolių dėl negrąžintų daiktų.

68.       Byloje nustatyta, kad gavęs priešieškinį, ieškovas atsiliepime nurodė, kad sutinka su šiuo atsakovės reikalavimu ir jį nedelsiant įvykdė (8 t., e. b. l. 517). Teisėjų kolegija pažymi, kad esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas neturėjo spręsti dėl šio reikalavimo pagrįstumo. Šiuo atveju, kaip nustatyta byloje, nepaisant reikalavimo pripažinimo ir įvykdymo, atsakovė nesiėmė atitinkamų procesinių veiksmų ir toliau palaikė šį priešieškinio reikalavimą, todėl teismas sprendimu turėjo šį reikalavimą atmesti. Šioje dalyje teismo sprendimas taip pat patikslinamas.

69.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui atmesti atsakovės prašymą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šio reikalavimo tenkinimui nėra pagrindo, nes atsakovei nėra priteistos jokios sumos, nuo kurių galima būtų skaičiuoti tokio pobūdžio palūkanas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

70.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą taip pat perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

71.       Nagrinėjamu atveju yra patenkintas ieškinys ir ieškovo apeliacinis skundas, todėl konstatuotina, kad ieškovas turi teisę gauti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ieškovo pateiktus įrodymus, jis patyrė 2994,75 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme už advokato pagalbą (9 t., e. b. l. 167-168). Ieškovo prašymas tenkinamas. Ieškovas nepateikė įrodymų apie išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

72.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai nėra palankūs atsakovei, todėl atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovas įvykdė dalį priešieškinio reikalavimų po priešieškinio pateikimo, tačiau tokia situacija nekeičia bylinėjimosi išlaidų skirstymo. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad minėtą reikalavimą ieškovas būtų ginčijęs iki priešieškinio pateikimo. Byloje nustatyta, kad patikslintą priešieškinio reikalavimą dėl 4147,34 Eur nuostolių priteisimo atsakovė teismui pareiškė 2022 m. liepos 11 d. (5 t., e. b. l. 85), o ieškovas šiuos nuostolius padengė 2022 m. liepos 22 d. (8 t., e. b. l. 517). Taigi priešieškinio dalies patenkinimas iš karto, kai ieškovas gavo tokią pretenziją, nepagrindžia ir nepateisina jokių šiame procese atsakovės patirtų išlaidų.

73.       Ieškovas, kaip darbuotojas, šioje byloje buvo atleistas nuo žyminio mokesčio, todėl atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas padidino ieškovui priteistas sumas (iki 100 200,72 Eur), iš atsakovės priteisiama žyminio mokesčio suma taip pat padidinama iki 1727,00 Eur. Iš viso, kartu su 8,96 Eur dydžio procesinių dokumentų įteikimo išlaidomis, iš atsakovės priteisiama 1735,96 Eur į valstybės biudžetą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Planner5D“ apeliacinį skundą atmesti.

Ieškovo S. N.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo S. N. ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui S. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Planner5D“ (į. k. 303324697) 48 878,40 Eur (keturiasdešimt aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir 40 ct) nepanaudotų atostogų kompensaciją, 51 322,32 Eur (penkiasdešimt vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt du eurus ir 32 ct) su darbo santykiais susijusių netesybų ir 2994,75 Eur (du tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt keturis eurus ir 75 ct) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (sumos nurodytos neatskaičius darbuotojo mokėtinų mokesčių).

Atsakovės priešieškinį atmesti.

Priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Planner5D“ (į. k. 303324697) 1727,00 Eur žyminio mokesčio ir 8,96 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, iš viso 1735,96 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt penkis eurus ir 96 centus)“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Ieva Navickaitė – Sakalauskienė

                                        Andrius Verikas

                                        Tatjana Žukauskienė