Pirmosios instancijos teismo teisėja              Civilinė byla Nr. e2A-309-280/2015

Irena Stacevičienė              Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01818-2013-4

              Procesinio sprendimo kategorija:

              32.1; 121.14; 121.21 (S)

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

n u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laimutės Sankauskaitės,

kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės, Laimanto Misiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Š. ir J. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-160-228/2014 pagal ieškovų S. Š. ir J. Š. ieškinį atsakovams D. B. ir A. B., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos, dėl servituto pabaigos, išnykus servituto būtinybei, ir

n u s t a t ė:

Ieškovai S. Š. ir J. Š. ieškiniu prašė nustatyti, kad kelio servitutas, nustatytas viešpataujančiam daiktui žemės sklypui, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), naudojant tarnaujantį daiktą žemės sklypą, kurio kadastro Nr.  (duomenys neskelbtini) pasibaigė, išnykus servituto būtinybei, įpareigoti atsakovus D. ir A. B. išregistruoti kelio servitutą iš viešojo registro VĮ Registrų centre bei priteisti ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, jog jie yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), naudotojai, tačiau yra parengti dokumentai įgyti šį žemės sklypą nuosavybėn. Rengiant dokumentus privatizacijai, žemės sklypo plane buvo įbraižytas kelio servitutas, kuris buvo įtvirtintas kaimyniniam žemės sklypui. Ieškovai kreipėsi į NŽT, nurodydami, jog nesutinka, kad jų sklype būtų nustatytas kelio servitutas, nes toks servitutas šiuo metu yra visiškai nereikalingas. NŽT atsakė, jog servitutas, nustatytas atsakovo sklypui yra įregistruotas viešame registre, todėl negali būti nenustatytas. Ieškovų nuomone šiuo metu visiškai neegzistuoja nustatyto servituto būtinybė. Ieškovai teigia, jog atsakovas į savo sklypą patenka iš (duomenys neskelbtini) gatvės, kaip ir visi kiti šios gatvės sodybų savininkai, tai yra egzistuoja reali ir užtikrinta galimybė viešpataujantį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, todėl laikytina, kad nustatytas servitutas nėra objektyviai būtinas, o tik suteikiantis patogumą atsakovui A. B., todėl nėra pagrindo riboti kito savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ir patogiau.

Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, priteisė atsakovų D. B. ir A. B. naudai iš ieškovų J. Š. ir S. Š. po 500 Lt atsakovų patirtų advokato pagalbos išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovai ir atsakovai yra kaimynai, gyvenantys (duomenys neskelbtini). Ieškovai gyvena (duomenys neskelbtini), atsakovai – (duomenys neskelbtini). Atsakovui naudojimuisi nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, kurio kadastrinis adresas Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas servitutas - teisė naudotis 61 m2 ploto keliu, esančiu sklype (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) g. (duomenys neskelbtini). Sklypas, kuriame nustatytas servitutas, nuosavybės teise priklauso valstybei. 1995 m. rengiant atsakovo A. B. namų valdos žemės sklypo ribų planą, žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo fiksuota servituto teisė – Nr. 1 pažymėta šio žemės sklypo dalis, kurią turi teisę naudoti (duomenys neskelbtini) savininkas privažiavimo tikslu ir tokio servituto nustatymas 1995 -06-11 buvo suderintas su gretimo sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkais. Abu ieškovai sutiko su UAB „Geodezinis standartas“ 2013 m. vasario 13 d. plano, kuriame pažymėtas 4 metrų pločio servitutinis kelias, variantu, pasirašydami plane, tačiau, kadangi plane buvo padaryta klaida, nurodant 4 m vietoj 3 m, UAB „Geodezinis standartas“ 2013-09-27 parengus naują ieškovų žemės sklypo planą, kuriame nurodytas 3 metrų pločio servitutinis kelias, ieškovai nebesutiko su šiuo plano variantu. Teismas pažymėjo, kad atsakovų namų valdos žemės sklypo gale kairėje pusėje (žiūrint nuo (duomenys neskelbtini)), yra gana stati įkalnė, ką nurodė posėdžio metu atsakovas ir neneigė ieškovai, be to sklypas yra siauros ilgos formos, sklypo dalis už gyvenamojo namo, malkinių ir garažo ties stačia įkalne smarkiai siaurėjantis, atsakovų naudojami rūsys ir ūkinio pastato dalis yra atsakovų žemės sklypo gale. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovų naudojamame žemės sklype nustatyto kelio servituto panaikinimas nėra galimas konstatavus, jog išnyko jo būtinumas ir viešpataujantysis daiktas galės būti tinkamai naudojamas pagal paskirtį ir be nustatyto kelio servituto, nes kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte panaikinimas reikštų, kad atsakovai praranda galimybę naudotis viešpataujančiuoju daiktu – jiems priklausančiu žemės sklypu, kuriame yra pastatai, į kuriuos gali patekti tik servitutiniu keliu dėl jų žemės sklypo ribų (siaurumo) specifikos. Teismas, pažymėjęs, jog ieškovai neįrodė, kad šiuo metu iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, ieškinį atmetė.

Ieškovai S. Š. ir J. Š. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų visas ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai pažymėjo, kad byloje neginčijamai įrodyta, kad atsakovai į savo žemės sklypą – viešpataujantį daiktą – patenka iš (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantai sutinka su teismo teiginiu, jog tinkamas žemės sklypo naudojimas yra - galimybė patekti į žemės sklypą, tačiau prieštarauja teismo išvadai, kad ieškinio tenkinimo atveju tokia galimybė bus prarasta. Atsakovai į savo sklypą patenka kitu keliu, kuriuo nuolat ir naudojasi ir jokio kito privažiavimo įrengti nereikalinga. Teismas visiškai nepagrįstai tinkamo žemės sklypo naudojimo sampratą išplečia ir susieja su sklype esančių statinių naudojimu. Teismas ieškinio netenkino tik dėl to, kad ieškovai esą neįrodė, kad atsakovai gali privažiuoti prie jiems priklausančių rūsio ir 1/3 ūkinio pastato, nesinaudodami servitutu – tai reiškia, kad teismas nepagrįstai vietoj viešpataujančio daikto žemės sklypo, viešpataujančiais daiktais „nustatė“ atsakovų rūsį ir 1/3 ūkinio pastato. Apeliantai pažymėjo, jog ir žemėtvarkos specialistas patvirtino, jog projektuojant žemės sklypus ir/ar rengiant kitus teritorijų planavimo dokumentus, yra numatomas tik vienintelis privažiavimas prie žemės sklypų, taip tenkinant reikalavimą dėl sklypų tinkamo naudojimo užtikrinimo. Tai, kaip savininkas išdėsto (pastato) statinius savo sklype, yra tik jo pasirinkimas, kuris niekaip negali apsunkinti kitų savininkų teisių. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė nei į vieną ieškovų pagrįstą argumentą, kad atsakovai turi galimybę patekti prie minėtų statinių savo sklypu, atlikę tam tikrus pakeitimus savo pačių sklype. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau.

Atsakovai A. B. ir D. B. atsiliepimu prašo palikti nepakeistą Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą, priteisti iš apeliantų S. Š. ir J. Š. 300 € atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Atsakovai pažymėjo, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nekilo ginčas dėl tos faktinės aplinkybės, kad prašomas pripažinti pasibaigusiu kelio servitutas buvo nustatytas siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi ir patekimą prie aukščiau įvardintų pastatų. Vien ta aplinkybė, kad ginčo statiniai nėra viešame registre įvardinti kaip viešpataujantys daiktai, nedaro kelio servituto negaliojančiu. Be to, 0,1572 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame yra nustatytas kelio servitutas, iki šiol priklauso Lietuvos Respublikai. Žemės sklypo savininkas su servituto nustatymu sutiko, kelio servitutas naudojamas nuo 1995 m. iki šios dienos, ūkinį pastatą, esantį šiame sklype, atsakovai ketina naudoti ir toliau. Nei sklypo savininkas, nei žemės sklypą patikėjimo teise valdanti Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM nekėlė klausimo dėl servituto pasibaigimo ar neginčijo kelio servituto būtinumo. Pažymėta ir tai, kad nebuvo įrodinėjamas joks faktinių aplinkybių pasikeitimas, dėl kurio būtų pasibaigęs servituto būtinumas.

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad viešpataujančiu daiktu yra įregistruotas atsakovų žemės sklypas, į kurį atsakovai gali patekti ir ne servitutiniu keliu, todėl viešpataujantį daiktą galima tinkamai naudoti ir be servituto, be to, prie savo statinių atsakovai gali patekti nukėlę nestacionarius pastatus ir nukasę dalį šlaito, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaikė atsakovų patogumą (nepageidavimą stengtis pasidaryti privažiavimą savo sklypu), o ne ieškovu teisę į nuosavybę. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliantų argumentų.

Byloje pareikštas reikalavimas pripažinti servitutą pasibaigusiu išnykus servituto būtinumui. CK 4.135 str. 1 d. numato, kad kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Savininkams nesusitarus, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas (CPK 4.135 str. 2 d.). Šios teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, kad servitutą pasibaigusiu dėl servituto būtinumo išnykimo galima pripažinti tik tuomet, kai iš esmės pasikeičia konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovai neįrodinėjo ir nepagrindė, jog aplinkybės, dėl kurių kelio servitutas buvo nustatytas, pasikeitė. Tiek servituto nustatymo momentu, tiek praėjus 20 šio servituto naudojimo metų, tiek ir dabartiniu metu atsakovai servitutu naudojasi, kad patektų į dėl sklypo konfigūracijos ir statinių išdėstymo kitaip nepasiekiamą žemės sklypo dalį. Ieškovai aplinkybes dėl kito kelio nutiesimo į neprieinamą atsakovų sklypo dalį ar tai, jog toks servitutas nustatinėjimas tik dėl atsakovų patogumo, galėjo pateikti servitutą nustatant, bet ne prašydami jį pripažinti pasibaigusiu. Tai, kad viešame registre viešpataujančiuoju daiktu įvardintas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o ne jo statiniai, nereiškia, jog tai servitutą daro negaliojančiu ar pasibaigusiu. Negalėdami pasinaudoti servitutiniu keliu, einančiu per valstybei priklausantį ir ieškovų naudojamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovai negalės tinkamai naudotis viešpataujančiojo daikto – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimi, todėl ieškovų argumentai dėl kelio servituto pasibaigimo pripažintini nepagrįstais.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas neatsižvelgė, jog atsakovai gali nusikelti savo statinius ir nusikasti šlaitą, t. y. pasidaryti naują privažiavimą prie siaurosios savo žemės sklypo dalies, einantį atsakovų žemės sklypu. Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamo naudojimo užtikrinimui bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti. Ieškovai patys sutinka, kad kito kelio prie atsakovų žemės sklypo dalies šiuo momentu nėra, tuo tarpu konstatuojant, kad išnyko sąlygos servituto nustatymui, kitas kelias jau turi būti įrengtas. Apeliantai teigia, kad statinių perkėlimas ir šlaito perkėlimas atsakovams didelių išlaidų nekainuos, ir kad atsakovai nepateikė įrodymų, jog tokių veiksmų atlikti neįmanoma ar tai sietina su didelėmis išlaidomis. Apeliacinės instancijos teismas ieškovams paaiškina, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia reikalavimus ar atsikirtimus, tenka pačiai šaliai (CPK 178 str.), todėl ieškovai, o ne atsakovai, turi įrodyti, jog naujo kelio įrengimas nebus neproporcingai brangus. Nagrinėjamu atveju ieškovai be savo samprotavimų jokių kitų įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė, todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas palaikė atsakovų patogumą ir pažeidė savininkų interesų pusiausvyros principą.

Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Apeliacinio skundo netenkinus ir atsakovams prašant, iš apeliantų priteistinos atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Byloje pateikti įrodymai – 2015-01-26 Pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis, kad atsakovai apeliacinėje instancijoje advokatei Ingai Maskoliūnaitei už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 300 €. Šios išlaidos neviršija advokatės paslaugų suteikimo metu galiojusiose Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų ribų, yra pagrįstos, todėl priteisiamos lygiomis dalimis iš kiekvieno iš apeliantų atsakovų naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

n u t a r i a :

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 € advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovų D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš S. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 € advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovų D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjų kolegija              Zina Mickevičiūtė

              Laimantas Misiūnas

              Laimutė Sankauskaitė