Administracinė byla Nr. eA-4718-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00916-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. (E. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-24 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad iki atvykimo į Lietuvą gyveno (duomenys neskelbtini). Nuo 2007 m. iki 2016 m. dirbo korespondentu (duomenys neskelbtini) laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ bei buvo atsakingas už informacijos apie (duomenys neskelbtini) apskrityje vykstančius žmogaus teisių ir aplinkosaugos pažeidimus, korupcijos ir kitus panašius atvejus pateikimą plačiajai visuomenei. Be to, pareiškėjas buvo ir radijo stoties „(duomenys neskelbtini)“ korespondentas. Abu minėti (duomenys neskelbtini) visuomenės informavimo šaltiniai yra plačiai žinomi (duomenys neskelbtini) ir kitose pasaulio šalyse dėl kritiškos, opozicinio pobūdžio informacijos apie visuomeninius ir politinius įvykius (duomenys neskelbtini) viešinimo. Pareiškėjo teigimu, dėl savo vykdytų tyrimų ir jų pagrindu paviešintų žurnalistinių straipsnių, reportažų jis ne kartą susidūrė su (duomenys neskelbtini) valstybinių struktūrų spaudimu dėl savo kaip žurnalisto vykdomos veiklos ir viešojoje erdvėje paviešintų opozicinio pobūdžio pasisakymų, todėl jis buvo ne kartą užpultas (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų, o 2011 m. (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje vykdytos taikios demonstracijos dėl minėtoje teritorijoje vykdytų neteisėtų statybos darbų metu pareiškėjas kartu su aplinkosaugininkų organizacijos „(duomenys neskelbtini)“ nariais buvo sulaikytas keletui valandų areštinėje, ten tardomas, jam grasinta iškelti baudžiamąją bylą, jei jo filmuota medžiaga bus paviešinta.
3. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. spalio 6 d. kartu su nevyriausybinės organizacijos „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) televizijos kanalo ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovais vyko iš (duomenys neskelbtini) miesto į (duomenys neskelbtini) vykdyti žurnalistinio tyrimo dėl šioje vietoje vykdomų tilto per (duomenys neskelbtini) sąsiaurį statybos darbų. Pareiškėjas pastebėjo, kad visos kelionės metu yra sekamas nepažįstamų asmenų. Be to, bandant patekti į minėtą teritoriją pareiškėjas su bendrakeleiviais buvo sustabdyti valstybės pareigūnų, kurie nenurodydami jokio aiškaus pagrindo atliko jų patikrinimus. Pareiškėjui išvykus iš (duomenys neskelbtini) tie patys asmenys jį sekė iki pat namų (duomenys neskelbtini) bei bandė patekti į namų laiptinę. Pasak pareiškėjo, jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) miesto valdybą dėl galimo pavojaus jo gyvybei ir sveikatai, į (duomenys neskelbtini) tyrimo komiteto (duomenys neskelbtini) krašto tyrimo valdybą dėl grasinimų nužudyti, be to, apie sekimą informavo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ vadovybę, kuri netrukus viešai išplatino pranešimą apie pareiškėjo kaip nepriklausomo žurnalisto atžvilgiu vykdytą neteisėtą sekimą. Be to, atsižvelgdami į tai, kad pareiškėjas nesulaukė jokio atsako iš teisėsaugos institucijų, laikraščio vyr. redaktorius ir jo pavaduotojas kreipėsi į skirtingas teisėsaugos ir valstybės institucijas, įskaitant (duomenys neskelbtini) generalinę prokuratūrą, prašydami pradėti tyrimą.
4. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog tęsdamas savo žurnalistinį tyrimą dėl tilto statybos darbų planavo 2015 m. lapkričio pabaigoje vykti į netoliese esantį (duomenys neskelbtini) rajoną, siekdamas informuoti vietos gyventojus apie su minėto tilto, sujungsiančio (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini), statybomis susijusias problemas. Tuo metu, kai pareiškėjas planavo vykti į (duomenys neskelbtini), jo kolega žurnalistas ir rašytojas A. B. iš nežinomo telefono numerio gavo trumpąją žinutę, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas buvo užmuštas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į tai, kad per pastaruosius keletą metų (duomenys neskelbtini) buvo nužudyti daugiau nei 300 žurnalistų, iš kurių net 4 žurnalistai dirbę laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“, bei į minėto anoniminio pranešimo grasinantį pobūdį, (duomenys neskelbtini) žurnalistų sąjunga paviešino viešą pranešimą apie pareiškėjo situaciją, siekdama atkreipti visuomenės ir valstybės institucijų dėmesį, kad būtų imtasi teisinių priemonių pareiškėjui apsaugoti, o jis pats, supratęs, kad jo gyvybei gresia pavojus, pakeitė savo gyvenamąją vietą ir keletą mėnesių slapstėsi (duomenys neskelbtini). 2016 m. pradžioje pareiškėjas buvo iškviestas į (duomenys neskelbtini) policiją dėl jo 2015 m. spalio mėnesį pateikto pareiškimo, kur buvo informuotas, kad baudžiamoji byla nebus keliama ir pareiškėją sekusių asmenų tapatybės nebus nustatinėjamos.
5. Pareiškėjas paaiškino, kad, bijodamas dėl savo gyvybės bei atsižvelgdamas į tai, jog tolimesnė jo kaip nepriklausomo žurnalisto veikla (duomenys neskelbtini) buvo nebeįmanoma, 2016 m. viduryje kreipėsi į Lietuvoje veikiančią nevyriausybinę organizaciją VšĮ „Freedom House“, ieškodamas galimybių išvykti iš savo kilmės valstybės bei toliau tęsti žurnalisto veiklą. Padedamas minėtos organizacijos 2016 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjas atvyko į Lietuvą ir nuo to laiko dirba Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje transliuojamos laidos „(duomenys neskelbtini)“ akredituotu žurnalistu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ne kartą lankėsi (duomenys neskelbtini), kur rengė reportažus minėtai laidai, siekdamas informuoti visuomenę apie (duomenys neskelbtini) vykdomą karinę agresiją bei kitų (duomenys neskelbtini) valdžiai dirbančių struktūrų skleidžiamą propagandinę informaciją. Be to, dalyvavo 2016 m. spalio 15–16 d. Vilniuje vykusiame (duomenys neskelbtini) opozicijos veikėjų, kitų visuomenininkų ir žurnalistų susitikime „(duomenys neskelbtini)“, skirtame aptarti politinę ir socialinę situacijų (duomenys neskelbtini). Atkreipė dėmesį, jog forume taip pat dalyvavo žymus (duomenys neskelbtini) televizijos kanalo „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistas A. B., kuris prisistatinėjo Vokietijos žurnalistu. A. B. vertinamas kaip vienas svarbiausių (duomenys neskelbtini) žurnalistų, savo darbais aktyviai remiančių dabartinę (duomenys neskelbtini) valdžią bei padedančių skleisti (duomenys neskelbtini) propagandą. Būtent šio asmens paviešintos medžiagos pagrindu vienas iš žymiausių (duomenys neskelbtini) opozicijos lyderių B. N. 2015 m. buvo nužudytas, o S. U. nuteistas laisvės atėmimo bausme. A. B. dažnai yra siejamas su (duomenys neskelbtini) saugumo agentūromis ir jų pavedimu vykdomu neoficialiu (duomenys neskelbtini) opozicijos šalininkų šnipinėjimu (duomenys neskelbtini) ir kitose valstybėse. 2016 m. spalio 16 d. A. B. išplatino reportažą apie Vilniuje vykusį (duomenys neskelbtini) opozicijos šalininkų organizuotą forumą, kuriame pateikiama melaginga bei iškreipta informacija apie forumą, jo tikslus bei jo metu skelbtą informaciją. Tą pačią dieną A. B. kalbino ir pareiškėją, tačiau tarp jų kilo konfliktas, todėl A. B. 2016 m. spalio 17 d. paviešino dar vienų reportažą, kuriame pasakojo apie įvykusį konfliktą, pareiškėją tapatino su valstybės priešu. Minėtame reportaže apie įvykusį konfliktą pasisakė ir (duomenys neskelbtini) parlamento atstovai, viešai pasmerkdami pareiškėją, o pareiškėjas socialinių tinklalapių paskyrose sulaukė grasinimų iš įvairių A. B. ir (duomenys neskelbtini) dabartinę valdžią remiančių asmenų. Pareiškėjo įsitikinimu, atsižvelgiant į A. B. daromą įtaką (duomenys neskelbtini) politikams ir ankstesnius šio žurnalisto tyrimus ir konfliktus su (duomenys neskelbtini) valdžios aktyviais kritikais, pasibaigusius šių opozicijos rėmėjų mirtimis ar įkalinimu, pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini) dėl jo vykdytos žurnalistinės veiklos jo atžvilgiu fiktyviai būtų pradėtas baudžiamas persekiojimas ar net vėl kėsintasi į jo gyvybę, todėl pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Prašymo nagrinėjimo metu sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) buvo sulaikyti (duomenys neskelbtini) veikiančio televizijos kanalo „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistai. Šis televizijos kanalas kaip ir laikraštis „(duomenys neskelbtini)“ viešino dabartinę (duomenys neskelbtini) valdžią kritikuojančią informaciją, atskleidžiančią (duomenys neskelbtini) prieš kitas valstybes ir asmenis vykdomą karinę ir psichologinę agresiją. Tarp sulaikytųjų buvo ir S. E., kurio atžvilgiu šiuo metu yra fiktyviai pradėtas tyrimas. Sulaikytojai nusiteikę itin priešiškai, o išsakyti neigiami, necenzūrinio pobūdžio atsiliepimai buvo siejami su minėto žurnalisto konfliktu su A. B. ir vykdyta žurnalistine veikla. Pareiškėjas pabrėžė, jog, siekdamas išsiaiškinti daugiau aplinkybių apie (duomenys neskelbtini) srityje įvykusį žurnalistų sulaikymą, susisiekė su (duomenys neskelbtini) saugumo tarnybų (duomenys neskelbtini) regione darbuotoju S. Z., kurio teigimu, (duomenys neskelbtini) saugumo struktūros sieks susidoroti su pareiškėju, todėl jam nepatartina ne tik grįžti į (duomenys neskelbtini), bet ir vykti į (duomenys neskelbtini) valstybes.
6. Pareiškėjo teigimu, jo kilmės valstybė nesiėmė jokių veiksmų, siekdama apsaugoti pareiškėją nuo jo atžvilgiu vykdomų neteisėtų veiksmų, o tai patvirtina, kad pareiškėjas negali pasinaudoti efektyvia valstybės gynyba. Pareiškėjas yra persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, todėl pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę. Šią baimę pagrindžia ir prašymo nagrinėjimo metu paaiškėjusios naujos aplinkybės – jo kolegos buvo sulaikyti ir jų atžvilgiu teisėsaugos institucijos fiktyviai pradėjo tyrimus, be to, pareiškėjo kilmės valstybės institucijos bei joms pavaldžios kitose valstybėse veikiančios karinės ir saugumo struktūros ėmė aktyviai domėtis pareiškėju ir jo vykdyta prieš dabartinę (duomenys neskelbtini) valdžią nukreipta žurnalistine veikla.
7. Tai, kad prašyme išreikšta baimė yra objektyvaus pobūdžio, pagrindžia trečiųjų asmenų viešoje erdvėje viešinti oficialūs pranešimai ir privačių pokalbių metu išsakyta baimė dėl pareiškėjo atžvilgiu nenustatytų asmenų vykdytų neteisėtų veiksmų, išsakytų grasinimų ir kilmės valstybės valdžios struktūrų susidomėjimo pareiškėju ir jų galimo siekio susidoroti su juo. Skundžiamame sprendime nėra nurodoma, kad pareiškėjo pateikti duomenys nenuoseklūs ar prieštaringi, todėl jo pateikti duomenys turėtų būti laikomi nustatytais faktais. Pažymėjo, kad kartu su prašymu pateikti rašytiniai įrodymai nebuvo vertinami, o dėl vykdyto psichologinio ir fizinio smurto, neteisėto sekimo apskritai nepasisakyta. Atsakovas neatsižvelgė ir į nurodytas aplinkybes dėl kitų žurnalistų nužudymų, pareiškėjo ir A. B. konflikto ir minėto žurnalisto daromos įtakos (duomenys neskelbtini) politiniam gyvenimui.
8. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad ėmė interviu iš (duomenys neskelbtini) kariškių ir dėl to bijo grįžti, nes iš jo gali būti pareikalauta pateikti duomenis, kaip jis su jais susipažino, jo šeimai gali būti grasinama.
9. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 85–93) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymo motyvą, jog jis bus persekiojamas dėl turimos (duomenys neskelbtini) saugumo institucijų išduotos akreditacijos dirbti (duomenys neskelbtini), grindė tuo, kad taip jau nutiko vienam (duomenys neskelbtini) žurnalistui R. S., tačiau atvejų, kad šnipinėjimu būtų kaltinamas (duomenys neskelbtini) pilietis, jis prisiminti negalėjo. Be to, pareiškėjas pasakojo, kad iš žurnalistės J. P. akreditacija buvo atimta, nes reportaže ji atskleidė konfidencialią informaciją. Atsakovas paaiškino, kad surinko informaciją apie nurodytus asmenis ir nustatė, kad J. P. ne tik nesusidūrė su (duomenys neskelbtini) teisėsaugos persekiojimu, bet ir viešai reiškė pasipiktinimą dėl atimtos akreditacijos. R. S. nuo 2010 m. dirbo (duomenys neskelbtini) ir rengė reportažus išskirtinai iš šio regiono, duomenų, jog šiam asmeniui iškelta baudžiamoji byla būtų siejama su akreditacija dirbti (duomenys neskelbtini), taip pat nebuvo nustatyta. Pareiškėjas pats patvirtino, jog visi (duomenys neskelbtini) žurnalistai, dirbantys (duomenys neskelbtini), turi turėti akreditaciją, tačiau jokios informacijos apie tai, jog asmenys dėl akreditacijos būtų persekiojami, nebuvo rasta, taigi nėra pagrindo manyti, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) pareiškėjui bus iškelta baudžiamoji byla už akreditacijos dirbti (duomenys neskelbtini) turėjimą.
11. Nurodė, jog A. B. yra vertinamas kaip propagandininkas, iškreipiantis įvykius (duomenys neskelbtini) valdžiai tinkama linkme, tačiau informacijos apie tai, kad jis tiesiogiai bendradarbiautų su (duomenys neskelbtini) specialiosiomis tarnybomis, rasta nebuvo. Pareiškėjo nurodytame straipsnyje nėra pateikiami faktai, jog A. B. bendradarbiauja su (duomenys neskelbtini) specialiosiomis tarnybomis. Straipsnio autorius pateikia subjektyvią nuomonę bei sieja reportažą su teisėsaugos inicijuotais patikrinimais. Be to, nebuvo rasta ir patvirtinimo, kad visi žurnalisto reportažuose kritikuoti asmenys būtų sodinami į kalėjimą, kaip apklausų metu teigė pareiškėjas. Pabrėžė, jog nėra jokių duomenų, kad po konflikto, įvykusio spalio mėnesį, pareiškėjui būtų inicijuota baudžiamoji byla. A. B. parengtame reportaže nėra jokių kaltinimų pareiškėjui, jis tik įvardijamas kaip nevertas žurnalisto vardo.
12. Atsakovas pažymėjo, kad nors žurnalistai (duomenys neskelbtini) yra persekiojami, tačiau persekiojami ne visi žurnalistai, dirbantys opoziciniuose leidiniuose, tačiau tie, kurie aktyviai kritikuoja valdžią, publikuoja straipsnius, atskleidžiančius valstybės pareigūnų korupcines veikas ar neteisėtą neveikimą. Nors pareiškėjas teigė, jog po sekimo 2015 spalio mėn. jis atsisakė temos apie tiltą į (duomenys neskelbtini), buvo rastos kelios publikacijos apie šį tiltą, pasirodžiusios jau po minėtų įvykių. Pats pareiškėjas nurodė dirbantis opoziciniuose leidiniuose daugiau nei aštuonerius metus, tačiau su persekiojimu nesusidūręs. Migracijos departamentas taip pat pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) žurnalistai persekiojami nuo pat nepriklausomybės pradžios, tačiau žurnalistų užpuolimai bei žmogžudystės tampa išimtiniais atvejais, o apie paskutinį nužudytą žurnalistą pranešta 2013 m. Šiuo metu teisėsauga, norėdama susidoroti su žurnalistais, pasitelkia teisines priemones, o tiksliau (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 282 straipsnį, daro tai atvirai ir viešai. Šiuo atveju pareiškėjas negalėjo tiksliai įvardinti, koks buvo sekimo tikslas, be to, pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigė, jog jį norėjo nužudyti, sumušti, o apklausos metu nurodė, kad norėta atimti jo turimą medžiagą. Nors ir nurodė, kad buvo sekamas saugumo institucijų, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl jie nežinojo apie namo budėtoją, bei laiptinės, kurioje jis gyveno. Pareiškėjo teigimu, saugumo pareigūnai buvo tiesiog nepasiruošę. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog apklausos metu pareiškėjas pakeitė pasakojimą ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyveno gal mėnesį, o (duomenys neskelbtini) pusantro mėnesio. Pareiškėjas išvyko iš (duomenys neskelbtini) praėjus metams po užpuolimo, kaip pats nurodė didžiąją laiko dalį gyveno (duomenys neskelbtini), o su pakartotiniu persekiojimu nesusidūrė, jo teigimu, teisėsaugos jis nebedomino, nes atsisakė temos apie (duomenys neskelbtini) tiltą, tačiau buvo nustatyta, kad jau po užpuolimo jis visgi publikavo du straipsnius apie šio tilto statybas, taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, jam tęsiant temą apie (duomenys neskelbtini) tilto statybas jis nebesusidūrė su persekiojimu nei gyvendamas (duomenys neskelbtini), nei gyvendamas pas draugus. Pareiškėjo šeima iki šiol gyvena (duomenys neskelbtini) ir nepatyrė jokio persekiojimo, nors užsienietis iki šiol publikuoja savo straipsnius.
13. Pažymėjo, kad skunde teismui pareiškėjas savo baimės pagrįstumą grindžia naujomis aplinkybėmis bei dokumentais, kurių jis nebuvo nurodęs Migracijos departamentui. Naujai nurodomos aplinkybės bei dokumentai iki ginčijamo sprendimo priėmimo nebuvo pateikti, be to, pareiškėjo teiginiai grindžiami išimtinai trečiųjų asmenų, kurių pasakojimų neįmanoma patikrinti bei kurių neįmanoma apklausti kaip pirminį informacijos šaltinį, tariamai pateikta informacija, o ne savo asmenine patirtimi. Iš teismui pateiktos susirašinėjimo su S. Ž. ekrano nuotraukos neįmanoma identifikuoti nei datos, kada vyko susirašinėjimas, nei susirašinėjime dalyvavusių asmenų, tuo labiau, šis susirašinėjimas nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad juo domisi (duomenys neskelbtini) kovotojai, todėl naujai nurodomi informacijos šaltiniai nelaikytini pakankamu pagrindu panaikinti ginčijamą sprendimą.
14. Pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo nurodęs jokių duomenų apie jo bendradarbiavimą su „(duomenys neskelbtini)“ aktyvistais arba „(duomenys neskelbtini)“ aktyvistais, taip pat nebuvo nurodęs, kad jis buvo sulaikomas arba tardomas, jam buvo grasinama iškelti baudžiamąją bylą. Pareiškėjo rašytuose straipsniuose apie įvykius, kuriuose jis tariamai dalyvavo kartu su „(duomenys neskelbtini)“ aktyvistu, jis taip pat nieko neminėjo nei apie jo tardymą, nei apie grasinimus iškelti baudžiamąją bylą, tokios informacijos neteikė straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistas A. R..
15. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jis nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie pareiškėjo sekimą, konfliktą su A. B.. Prieglobsčio prašymo motyvų įvertinimas pateiktas išvadoje, kurios pagrindu ir buvo priimtas ginčijamas sprendimas, tačiau pareiškėjas ir jo atstovė su šia išvada neprašė susipažinti.
16. Migracijos departamentas taip pat pažymėjo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu (b. l. 110–119) pareiškėjo E. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
18. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo) 86, 87 straipsniais ir nurodė, jog nustatant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.
19. Nors pareiškėjas baimę savo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) patirti persekiojimą grindžia tuo, kad gyvendamas (duomenys neskelbtini) dirbo žurnalistu ir rašė politinius straipsnius apie žmogaus teisių pažeidimus, korupciją (duomenys neskelbtini), be to, šiuo metu jis turi akreditaciją dirbti (duomenys neskelbtini), todėl gali būti palaikytas šnipu, taip pat nurodė, kad gali būti persekiojamas ir dėl konflikto su (duomenys neskelbtini) propagandos žurnalistu A. B., tačiau teismas sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nepriklauso jokiai politinei partijai, atsakovo surinkta informacija apie žiniasklaidos laisvę (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad saviraiškos laisvė (duomenys neskelbtini) yra ribota, Vyriausybės kontroliuojama žiniasklaida išnaudojama (duomenys neskelbtini) propagandai vykdyti, o valstybės išdavikais gali tapti žiniasklaidos atstovai, tinklaraštininkai, ekspertai, užsiimantys kovos su terorizmu, ir žmogaus teisių gynimu (duomenys neskelbtini) klausimais, kritikuojantys (duomenys neskelbtini) ir pan.
20. Atsakovas, vertindamas, ar pareiškėjo baimė yra pagrįsta, kaip nustatytas aplinkybes pripažino pareiškėjo pasakojimus apie jo žurnalistinį darbą (duomenys neskelbtini), kad pareiškėjas kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl sekimo, tačiau įtariamieji nebuvo nustatyti, kad jis turi akreditaciją dirbti (duomenys neskelbtini), taip pat tai, kad tarp pareiškėjo ir A. B. kilo konfliktas. Tačiau, teismo vertinimu, byloje esantys duomenys neįrodo pareiškėjo jaučiamos baimės objektyvumo. Nebuvo jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) žurnalistai persekiojami vien dėl akreditacijos dirbti (duomenys neskelbtini) turėjimo, be to, nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjui dėl to, ar dėl kokių kitų priežasčių būtų iškelta baudžiamoji byla, nors opoziciją palaikantys žurnalistai (duomenys neskelbtini) persekiojami oficialiai ir viešai. Migracijos departamentui pareiškėjas teigė, kad iki 2015 m. spalio mėn. nebuvo persekiojamas bei manė, kad jį persekioja dėl domėjimosi tilto į (duomenys neskelbtini) statybomis, tačiau atsakovui jis nebuvo nurodęs, kad šiuo klausimu bendradarbiavo su aplinkosaugininkų organizacija ir 2011 m. dėl to buvo sulaikytas. Minėtą aplinkybę pareiškėjas išdėstė tik skunde teismui, t. y. po to, kai Migracijos departamento parengtoje išvadoje buvo paminėta, kad (duomenys neskelbtini) krašte yra vykdomas aktyvus opozicijos bei ekologinių organizacijų aktyvistų persekiojimas, tačiau pareiškėjas nenurodė, kad yra susijęs su šių organizacijų veikla.
21. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius apie persekiojimą dėl publikuotų straipsnių. Pareiškėjas Migracijos departamentui buvo nurodęs, kad po 2015 m. spalio mėn. įvykių, kai jis buvo sekamas, jokių grasinimų nesusilaukė, nes neberašė straipsnių apie tilto statybą, tačiau atsakovas rado pareiškėjo straipsnius tilto į (duomenys neskelbtini) statybos tema, publikuotus ir po 2015 m. spalio mėn. Taigi minėta pareiškėjo nurodoma priežastis negali pagrįsti pareiškėjo baimės, nes po vėlesnių straipsnių pareiškėjas su jokiais, jo nuomone, grėsmingais ar persekiojimo veiksmais nesusidūrė. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko tik po metų nuo, jo teigimu, patirto persekiojimo, pareiškėjo šeima ir toliau gyvena (duomenys neskelbtini) ir su jokiais grasinimais nesusiduria. Pareiškėjo baimės objektyvaus pobūdžio nepagrindė ir pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) gresiantį baudžiamąjį persekiojimą dėl konflikto su (duomenys neskelbtini) propagandos žurnalistu A. B.. Nors buvo pripažinta, kad konfliktas iš tiesų įvyko, tačiau nebuvo duomenų, kad A. B. kritikuojami žurnalistai yra sodinami į kalėjimą ar kad jo reportažo pagrindu būtų pradedamas asmenų persekiojimas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog pareiškėjo baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) yra paremta tik subjektyvaus pobūdžio įsitikinimais, kurių nepakanka Įstatymo 86, 87 straipsniuose nurodytai pagrįstos baimės sąlygai konstatuoti, todėl pabėgėlio statusas jam nesuteiktas pagrįstai.
22. Pirmosios instancijos teismas taip pat pastebėjo, jog Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuomonė suteikti pareiškėjui prieglobstį gali būti tik rekomendacinio pobūdžio, nes kompetencija spręsti dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo yra priskirta Migracijos departamentui, kuris sprendimą priima ne tik atsižvelgdamas į užsieniečio prašymo motyvus, bet ir detaliai juos išanalizavęs, surinkęs informaciją apie kilmės šalį ir ją įvertinęs pagal Įstatymo nuostatas.
23. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) yra nepagrista, be to, (duomenys neskelbtini) nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl šiuo atveju taip pat nėra pagrindo teigti ir tai, kad grįžęs į kilmės valstybę jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, taip pat, kad yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija bei kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu, ir todėl papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnį jam nesuteikta pagrįstai.
24. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir pareiškėjo skundą dėl jo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

25. Pareiškėjas E. T. apeliaciniu skundu (b. l. 124–134) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Europos prieglobsčio paramos biuro parengtame 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva Nr. 2011/95/ES) komentare teisėjams nurodoma, kad tai, kas nutiko šeimos nariams, draugams ar kitiems tam tikros rasės ar socialinės grupės, kuriai priklauso prieglobsčio prašytojas, nariams, gali būti pakankamu įrodymu prašytojo baimei pagrįsti. Atsakovas patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) krašte keletą pastarųjų metų prieš aplinkosaugos aktyvistus (duomenys neskelbtini) apskrityje vykdomi aktyvūs represinio pobūdžio veiksmai. Pareiškėjas tyrimą dėl tilto (duomenys neskelbtini) regione statybos darbų, po kurių jo atžvilgiu buvo atliekamas sekimas ir pareiškėjas sulaukė grasinimų iš nenustatytų asmenų, buvo vykdomas kartu su (duomenys neskelbtini) krašte gerai žinoma aplinkosaugininkų organizacija „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjo pateikti žurnalistiniai straipsniai patvirtina, kad pareiškėjas rengė žurnalistinius tyrimus ne tik politinėmis, žmogaus teisių apsaugos, bet ir aplinkosaugos temomis. Pareiškėjas su minėta ir kitomis aplinkosaugininkų ir žmogaus teisių organizacijomis keletą pastarųjų metų aktyviai bendradarbiavo bei kartu vykdė tyrimus (duomenys neskelbtini) krašte, dėl ko valstybės struktūrų represiniai veiksmai buvo nukreipti prieš pareiškėją kaip šiai asmenų grupei priklausantį narį.
2. Valdžios institucijas kritikuojantys, žmogaus teisių ir korupcijos klausimais pasisakantys žurnalistai taip pat laikytina savarankiška grupe, kurios atžvilgiu sistemiškai naudojamas netinkamas elgesys Direktyvos Nr. 2011/95/ES prasme. Tokią išvadą patvirtina ir Migracijos departamento parengta išvada, kurioje detaliai aptariama žmogaus teisių ir žurnalistų padėtis (duomenys neskelbtini). Atsakovas minėtoje išvadoje konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) neseniai buvo priimti nauji įstatymai, išplėtę valstybės išdavystės ir kitų panašaus nusikalstamų veikų sąvokas. Šios pataisos palengvino baudžiamosios atsakomybės už minėtas veikas taikymą, kadangi jomis (duomenys neskelbtini) teisėsaugos ir kitoms institucijoms suteikta praktiškai neribota laisvė inkriminuoti bet kokias (duomenys neskelbtini) valdžiai nepalankias pavienių asmenų veikas, įskaitant ir už žurnalistų visuomenės informavimo priemonėmis ir kitais būdais skleidžiamą (duomenys neskelbtini) valdžiai nepalankią informaciją.
3. Atsakovas, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas yra žurnalistas ir priklauso grupei, prieš kurių narius kilmės valstybėje yra vykdomi aktyvūs neteisėti veiksmai, keliantys tiesioginę grėsmę šių narių sveikatai ir gyvybei, ir ši aplinkybė turėjo būti vertinama kaip viena esminių indikacijų dėl pareiškėjo gyvybei ir sveikatai gresiančio pavojaus jo kilmės valstybėje.
4. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo pabėgėlių teisėje taikomu visiškai pagrįstos baimės nustatymo standartu. Europos prieglobsčio paramos biuro parengtame Direktyvos Nr. 2011/95/ES komentare teisėjams nurodoma, kad kompetentingos institucijos turi įsitikinti, ar nustatytos aplinkybės kelia tokią grėsmę, kad prieglobsčio prašytojas, atsižvelgdamas į savo asmeninę padėtį, gali pagrįstai bijoti, kad jis iš tikrųjų bus persekiojamas. Persekiojimo baimė laikoma pagrįsta, jei, atsižvelgiant į asmeninę prašytojo padėtį, trečiosios šalies piliečiui iš tikrųjų gresia persekiojimas, t. y. egzistuoja didelė tikimybė ar realus pavojus, dėl aplinkybių, vyraujančių jo kilmės šalyje. Aptariamas testas reikalauja mažiau nei 50 proc. tikimybės. Baimė yra pagrįsta, jei egzistuoja „tikra ir didelė rizika” arba „pagrįsto laipsnio tikimybė“ būti persekiojamam dėl Konvencijoje įtvirtintų priežasčių. Prieglobsčio prašytojas neturi įrodyti, kad yra daugiau kaip 50 proc. tikimybės, kad jis bus persekiojami dėl prašyme nurodytų priežasčių. 2015 m. spalio mėnesį pareiškėjas buvo sekamas nepažįstamų asmenų, kolegos sulaukė žinutės apie jo nužudymą. Nors pareiškėjas kreipėsi į atsakingas valstybės institucijas bei pateikė savarankiškai surinktus duomenis, kurių objektyviai pakako nustatyti pareiškėjo persekiotojų tapatybės, atsakingos institucijos atsisakė pradėti baudžiamąją bylą neva trūkstant duomenų. Tai rodo pareiškėjui kylančią grėsmę.
5. Pareiškėjas grėsmę jo sveikatai ir gyvybei taip pat siejo su 2016 m. spalio mėn. įvykusiu konfliktu su (duomenys neskelbtini) propagandininku žurnalistu A. B.. Tai, kad pareiškėjo baimė yra objektyvaus pobūdžio pagrindžia kitų trečiųjų asmenų – žymių už žmogaus teises ir aplinkosaugą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kovojančių nevyriausybinių organizacijų, su kuriomis dirbo pareiškėjas, pateikti raštiški patvirtinimai, privačių pokalbių metu buvusių kolegų išsakyta baimė dėl su (duomenys neskelbtini) valdžios struktūromis siejamų asmenų reiškiamo susidomėjimu pareiškėju ir jų galimo siekio susidoroti su juo, Užsienio reikalų ministerijos pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu pateikta išvada dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir grėsmių pagrįstumo.
6. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo turimos akreditacijos dirbti (duomenys neskelbtini) zonoje reikšmės, nevertino šios aplinkybės politiniame kontekste. (duomenys neskelbtini) pietinė teritorija (šiuo metu žinoma kaip (duomenys neskelbtini)) 2014 m. kovo mėnesį buvo (duomenys neskelbtini), dėl ko visos dabartinės (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros, įskaitant karines, yra pavaldžios (duomenys neskelbtini) institucijoms. Pareiškėjo turima akreditacija suteikia jam teisę būti (duomenys neskelbtini) zonoje, rinkti aktualią informaciją, susijusią su (duomenys neskelbtini) vykdoma agresija, ir skleisti ją visuomenės informavimo priemonėmis. Pareiškėjas turėjo galimybę tiesiogiai bendrauti su (duomenys neskelbtini) kariuomenės, partizanų vadais bei kitais asmenimis, galinčiais pateikti objektyvią informaciją, susijusią su (duomenys neskelbtini) ir jai pavaldžių asmenų vykdomą agresiją (duomenys neskelbtini) teritorijoje. (duomenys neskelbtini) iki šiol oficialiai neigia įvykdžiusi (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros yra suinteresuotos visomis įmanomomis priemonėmis užkirsti kelią bet kokios informacijos apie jos vykdomus neteisėtus veiksmus šioje teritorijoje skleidimą.
7. Atsakovo ir pirmosios instancijos išvada, kad žurnalistai (duomenys neskelbtini) persekiojami atvirai keliant baudžiamąsias bylas prasilenkia su faktine (duomenys neskelbtini) esančia situacija, nes šie asmenys (duomenys neskelbtini) persekiojami įvairiais būdais, įskaitant fizinį susidorojimą, smurtą.
8. Atsakovo nurodyti pareiškėjo parašyti straipsniai buvo paviešinti 2015 m. (duomenys neskelbtini), tuo tarpu pranešimas apie pareiškėjo nužudymą buvo išsiųstas 2015 m. (duomenys neskelbtini) Po minėto pranešimo pareiškėjas jokios veiklos nebevykdė, straipsnių ar kitos žurnalistinio turinio medžiagos neviešino bei beveik iki pat išvykimo iš šalies aktyviai slapstėsi, keisdamas savo gyvenamąją vietą. Sprendimą, kada bei kokius straipsnius viešinti redakcijos „(duomenys neskelbtini)“ valdomuose visuomenės informavimo šaltiniuose, įskaitant ir internetinį portalą, priima ne pareiškėjas, o redakcija, kurioje dirbo pareiškėjas. Su minėtu straipsniu surinktą medžiagą pareiškėjas dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ redaktoriui atidavė anksčiau nei jie buvo faktiškai paviešinti redakcijos internetinėje svetainėje. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė.
9. Pareiškėjui buvo emociškai sunku priimti sprendimą palikti savo artimus žmones ir mėgstamą darbą, kreiptis dėl pabėgėlio statuso suteikimo bei išvykti į nepažįstamą ir svetimą šalį, situaciją apsunkino ir pareiškėjo finansinė padėtis. Pareiškėjas negalėdamas toliau vykdyti žurnalisto veiklos, t. y. negaudamas jokių pajamų, bei neturėdamas užtektinai asmeninių lėšų išvykti iš šalies, ieškojo kitų galimybių, padėsiančių išvykti iš (duomenys neskelbtini), jis kreipėsi pagalbos į Lietuvoje veikiančią organizaciją „Freedom House”, kurios atsakingų asmenų kontaktus gavo iš kitų asmenų, kuriems padedant šiai organizacijai buvo suteiktas prieglobstis. Nurodyti faktai patvirtina, kad pareiškėjo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) ne iš karto po patirto persekiojimo nulėmė objektyvios aplinkybės.

26. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 140–150) prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas atsiliepimo į skundą argumentais, papildomai pateikiami šie argumentai:

1. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko padedamas VšĮ „Freedom House“, kuri įgyvendindama programą „Under Democracy Shelter“ atlieka detalią asmenų, kuriems gali būti suteikiama pagalba dėl kilmės valstybėje vykdomo persekiojimo bei grėsmės jų gyvybei, pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, atranką, tačiau Migracijos departamentas yra vienintelė institucija, įgaliota priimti sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo arba nesuteikimo.
2. (duomenys neskelbtini) keliamos baudžiamosios bylos žurnalistams, tačiau tai daroma atvirai – asmenys kviečiami į apklausas, kaltinimai pateikiami oficialiai, remiantis galiojančiu baudžiamuoju kodeksu. Pareiškėjui teisėsauga nėra pateikusi jokių kaltinimų, be to, jis nebuvo kviestas į apklausas. Po sekimo užsienietis kilmės valstybėje gyveno metus, tačiau jokios informacijos apie tai, kad jam yra iškelta baudžiamoji byla, jis negavo.
3. Pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai, kad pastaruosius keletą metų (duomenys neskelbtini) buvo nužudyta daugiau kaip 300 žurnalistų, kurių veikla buvo susijusi su kritikos dabartinei (duomenys neskelbtini) valdžiai skleidimu, korupcinio pobūdžio veikų ir žmogaus teisių pažeidimu tyrimu ir viešinimu, savaime nepatvirtina pareiškėjo baimės patirti persekiojimą pagrįstumo. Tarptautinis žurnalistų gynimo komitetas skelbia, kad (duomenys neskelbtini) nuo 1992 m. dėl politinių motyvų buvo nužudyti (duomenys neskelbtini) žurnalistai, dar (duomenys neskelbtini) žurnalistų nužudymo bylose motyvai nėra aiškūs. Paskutinė žurnalisto žmogžudystė fiksuota 2013 m. (duomenys neskelbtini) Taigi pareiškėjo skundo teiginiai apie pastarųjų metų žurnalistų nužudymus yra paneigti oficialia Tarptautinio žurnalistų gynimo komiteto informacija. Pastebi, jog bendro pobūdžio teiginiai apie (duomenys neskelbtini) persekiojamus žurnalistus yra nepagrįsti individualiomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad pareiškėjas praeityje buvo arba, grįžęs į (duomenys neskelbtini), bus persekiojamas ir nesudaro pagrindo teigti, kad jo baimė patirti persekiojimą yra visiškai pagrįsta.
4. Prieglobsčio teisėje neegzistuoja apeliaciniame skunde nurodyta „visiškai pagrįstos baimės prezumpcija“, o baimės pagrįstumas yra vertinamas atsižvelgiant į objektyvių ir subjektyvių veiksnių visumą. Praeities įvykiai negali lemti jokios „baimės prezumpcijos“, jie tik gali turėti įtakos, vertinant galimą persekiojimą ateityje. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo nurodytus praeities įvykius, kilmės valstybės informaciją ir nustatė, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta.
5. Pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės elementas dėl tariamos galimybės, jog jam bus iškelta baudžiamoji byla dėl darbo (duomenys neskelbtini), buvo paneigtas surinkta kilmės valstybės informacija. Migracijos departamento duomenimis buvo patvirtinta, kad žurnalistai (duomenys neskelbtini) yra persekiojami, tačiau tai negali sąlygoti prezumpcijos, kad visi šios profesijos atstovai patiria visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamiems. Tą patvirtina ir prieglobsčio prašytojo teiginiai apie tai, kad jis nežino, kad jo kolegos susidurtų su valdžios atstovų persekiojimu. Šiuo atveju buvo įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės bei nustatyti prieštaravimai, buvo vertinama kilmės valstybės informacija apie persekiojamų žurnalistų profilį bei apie veiksmus, kurie buvo nukreipti prieš persekiojamus žurnalistus ir pan.
6. Faktas, kad pareiškėjas yra žurnalistas, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas priskirtinas socialinei grupei Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Pabėgėlių teisėje aiškinant „tam tikros socialinės grupės“ sąvokos turinį laikomasi taisyklės, kad tokia grupė negali būti apibrėžiama kaip grupė vien tik persekiojimo pagrindu, t. y. grupę vienijantis veiksnys negali būti bendra persekiojimo baimė, o tai reiškia, kad „valdžios institucijas kritikuojantys, žmogaus teisių ir korupcijos klausimais pasisakantys žurnalistai“ nėra „socialinė grupė“ prieglobsčio teisės taikymo nuostatų kontekste.
7. Pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo nurodęs duomenų apie jo bendradarbiavimą su „(duomenys neskelbtini)“ aktyvistais arba „(duomenys neskelbtini)“ aktyvistais, kad jis buvo sulaikomas arba tardomas, jam buvo grasinama iškelti baudžiamąją bylą. Pareiškėjas apklausos metu ne tik neinformavo apie minimus jo sulaikymus ir bendradarbiavimą su aktyvistais, bet nežinojo jokių konkrečių aktyvistų ir žmonių grupių, kurie buvo persekiojami. Pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo nurodęs, kad jis bendradarbiavo su aplinkosaugos organizacijomis. Aplinkybės, kad pareiškėjas parašė kelis straipsnius aplinkos apsaugos temomis, nepatvirtina, jog pareiškėjas bendradarbiavo su aplinkosaugos organizacijomis, kadangi straipsnių rašymas yra pareiškėjo kaip žurnalisto tiesioginės funkcijos.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prieglobsčio bylose yra pažymėjęs, kad dokumentai, kurie nebuvo pateikti Migracijos departamentui iki sprendimo atsisakyti suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje priėmimo, pirmosios instancijos teismo pagrįstai nebuvo vertinti kaip įrodymai byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2047-822/2017). Tai lemia, kad pareiškėjas turėjo pareigą jo prašymo nagrinėjimo metu teikti Migracijos departamentui visus turimus dokumentus bei tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus, todėl bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjo nurodytos naujos aplinkybės ir dokumentai nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu.
9. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis bus persekiojamas dėl savo žurnalistinės veiklos, įvertinus jo prašymą buvo nustatyta, jog nėra objektyvių aplinkybių teigti, jog ši prieglobsčio prašytojo baimė yra pagrįsta. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. (duomenys neskelbtini) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

27. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. (15/6-5)-12PR-24 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, kuriuo atsakovas atsisakė suteikti prieglobstį pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo pareigos iš naujo nagrinėti pareiškėjo pateiktą prieglobsčio prašymą.
28. Byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos UTPĮ, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai.
29. Visų pirma paminėtina 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika (ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85) (toliau – ir Ženevos konvencija, Konvencija). Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba.
30. Kalbant apie ES teisę visų pirma paminėtos ES pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnio nuostatos, kuriose nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi ES teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.
31. Ginčui reikšmingos ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatos (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva). Pagrindinis šios direktyvos tikslas - užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).
32. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) pabėgėlių teisės kontekste Ženevos konvencijai yra suteikęs ypatingą statusą. ESTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad Ženevos konvencija sudaro tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pamatus ir ES nuostatos dėl pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų ir dėl jo turinio buvo priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią Konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais (žr. ESTT 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą C-199/12 ir C-201/12; 2017 m. sausio 31 d. sprendimą C-573/14).
33. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Tuo tarpu Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.
34. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.
35. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo.
36. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies d) ir e) punktuose nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: grupė laikoma tam tikra socialine grupe, kai visų pirma: tos grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti, ir ta grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinė visuomenė ją suvokia kaip kitokią. Atsižvelgiant į aplinkybes kilmės šalyje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos. Seksualinė orientacija negali būti suprantama kaip veiksmai, kurie pagal valstybių narių nacionalinę teisę laikomi nusikalstamais. Siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę; politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų. Tuo tarpu Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.
37. Kvalifikavimo direktyvos 5 straipsnio 2 dalis nustato apsaugos poreikį sur place ir nurodo, kad visiškai pagrįsta persekiojimo baimė ar realus didelės žalos pavojus gali būti grindžiamas veikla, kurią prašytojas vykdė po to, kai išvyko iš kilmės šalies, ypač jei nustatyta, kad ta veikla yra kilmės šalyje turėtų įsitikinimų ar požiūrio reiškimas ir tolesnis jų laikymasis.
38. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.
39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 4 dalis įtvirtina nuostatą, jog tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą. Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.
40. UTPĮ (2017 m. sausio 1 d. redakcija) nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. UTPĮ 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).
41. Tuo tarpu UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad pirmiau nurodytose UTPĮ nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz, 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
43. UTPĮ 83 straipsnyje nurodyta, jog prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju (1 dalis); kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (2 dalis); tai, kad prieglobsčio prašytojas jau buvo persekiojamas ar jo atžvilgiu buvo padaryti UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar imtis tokių veiksmų, yra rimtas visiškai pagrįstos prieglobsčio prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti tokius veiksmus požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar tokie veiksmai nebus padaryti dar kartą (3 dalis); šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (5 dalis).
44. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas iš esmės nusprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepagrindžia objektyviai jam kylančios grėsmės kilmės valstybėje. Ginčijamame sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių, įtikinamų individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, kad grįžęs į kilmės valstybę, bus persekiojamas. Taigi atsakovas konstatavo, jog byloje vertinamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą dėl visiškai pagrįstos baimės dėl persekiojimo buvimo.
45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, neišsamiai ir netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes.
46. Įvertinusi byloje surinktą medžiagą teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu iš esmės sutinka.
47. Kaip minėta, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Taigi nagrinėdamas prieglobsčio prašymą ir vertindamas realios persekiojimo grėsmės tikimybę, atsakovas turi pareigą išsamiai įvertinti ir bendrą padėtį kilmės valstybėje, ir konkrečiai su pareiškėju susijusias faktines aplinkybes.
48. Kiek tai susiję su bendra situacija kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)), atsakovas surinko informaciją (prieglobsčio byla, b.l. 125-141, 151-165), kad kilmės valstybėje teisėsaugoje (įskaitant teismų valdžią) yra sisteminių problemų, politinės saviraiškos laisvė, žodžio ir žiniasklaidos laisvė reikšmingai ribojamos.
49. Atsakovas 2016 m. vasario 20 d. (pastaba: išvada priimta 2017 m., nes joje aptariami ir 2017 m. įvykiai) Išvadoje dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (Nr. 15/6-5) 13PR-24RN (prieglobsčio byla, b.l. 151-65) (toliau – ir Išvada), be kita ko, nurodė, kad kilmės valstybėje politiniai aktyvistai ir žurnalistai, kritikuojantys valdžią yra persekiojami: nuo 1992 m. kilmės valstybėje dėl politinių motyvų buvo nužudyti (duomenys neskelbtini) žurnalistai, (duomenys neskelbtini) žurnalistų nužudymo bylose motyvai nėra aiškūs. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, atsakovo duomenimis, per šį laikotarpį buvo nužudyti 5 leidinio „(duomenys neskelbtini)“, kurio darbuotojas buvo ir pareiškėjas, korespondentai. Taip pat vyksta plataus masto baudžiamasis valdžią kritikuojančių asmenų persekiojimas (prieglobsčio byla, b.l. 159-163).
50. Nors atsakovas Išvadoje nurodė, kad paskutinė žurnalisto žmogžudystė kilmės valstybėje įvykdyta 2013 m. (duomenys neskelbtini), o pastaruoju metu žurnalistai baudžiamąja tvarka persekiojami „atvirai ir viešai“ pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 282 straipsnį, toks teiginys prieštarauja Išvadoje pateiktai informacijai apie 2016 m. kovo mėn. (duomenys neskelbtini) teritorijoje kaukėtų vyrų sumuštus (duomenys neskelbtini) ir užsienio žurnalistus (prieglobsčio byla, b.l. 160). Išvadoje taip pat pateikta informacija apie nušauto žurnalisto A. A. kreipimąsi į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas ir prieš tai buvusio pasikėsinimo į jo gyvybę de facto netyrimo (prieglobsčio byla, b.l. 160). Be to teisėjų kolegijos manymu, vertinant kilmės valstybėje esančias grėsmes turėtų būti atsižvelgiama ne tik į žurnalistų, bet bendrai į politinių vadžios oponentų persekiojimus ir žudymus, pvz., visuotinai žinomą informaciją apie B. N. nužudymą 2015 m. vasario mėn.
51. Kiek tai susiję konkrečiai su pareiškėjo situacijos vertinimu, nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjas 2008-2016 m. buvo opozicinio „(duomenys neskelbtini)“ leidinio ir leidinio „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistas, rašęs publikacijas įvairiomis temomis, įskaitant (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) statomą tiltą, (duomenys neskelbtini) įvykdytus NATO oro erdvės pažeidimus, (duomenys neskelbtini) N. S., (duomenys neskelbtini) vykstančius protestus, M. S. teismą ir pan. (prieglobsčio byla, b.l. 155).
52. Atsakovas Išvadoje kaip nustatytus faktus pripažino pareiškėjo kreipimąsi dėl jo sekimo į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, jo turimą akreditaciją dirbti (duomenys neskelbtini) bei rengti reportažus, taip pat jo konfliktą su A. B..
53. Vis dėlto atsakovas ginčijamu sprendimu nusprendė, kad pareiškėjo nurodoma persekiojimo baimė nepagrįsta, nes jis, atsakovo vertinimu, nepateikė jokių konkrečių, individualaus pobūdžio aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą dėl persekiojimo pavojaus.
54. Kiek tai susiję su pareiškėjo akreditacija (duomenys neskelbtini), Išvadoje, kurios pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, atsakovas nurodė, kad nėra nustatyta informacijos, jog kilmės valstybės žurnalistai joje būtų persekiojami vien dėl akreditacijos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo argumentus dėl jo sekimo 2015 m. spalio mėn. atsakovas Išvadoje taip pat įvertino kritiškai ir nurodė, kad pareiškėjas jau po jo persekiojimo publikavo du straipsnius apie tiltą į (duomenys neskelbtini), daugiau jokių persekiojimų nepatyrė, (duomenys neskelbtini) liko pareiškėjo šeima, kuri, jo teigimu, nebuvo persekiojama, pareiškėjas nenuosekliai aiškino jo sekimo tikslus. Dėl konflikto su A. B. atsakovas Išvadoje nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog dėl šio konflikto pareiškėjas bus persekiojamas, nėra pagrįsti.
55. Vertindama atsakovo Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes. Ši nuostata turi būti aiškinama gero administravimo principo, detalizuoto Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos) kontekste.
56. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.).
57. Taigi priimdamas Sprendimą atsakovas turėjo pareigą išsamiai įvertinti visas reikšmingas aplinkybes, nurodyti, kurios iš jų nustatytos, kurios – ne, taip pat nurodyti argumentus, dėl kurių kaip neįrodytos atmetamos tam tikras aplinkybės ar jos nevertinamos kaip pagrindžiančios persekiojimo grėsmę kilmės valstybėje.
58. Tuo tarpu Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus, kuriais vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kuri numato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
59. Kiek tai susiję su pareiškėjo sekimu 2015 m. spalio mėn. atsakovas nurodė, jog pareiškėjas jau po jo persekiojimo publikavo du straipsnius apie tiltą į (duomenys neskelbtini), daugiau jokių persekiojimų nepatyrė, (duomenys neskelbtini) liko pareiškėjo šeima, kuri, jo teigimu, nebuvo persekiojama, pareiškėjas nenuosekliai paaiškino apie jo sekimo tikslus.
60. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kelis aspektus. Pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas pasisakė ne dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Iš pareiškėjo prieglobsčio prašymo (prieglobsčio byla, b.l. 47; b.l. 25) ir paaiškinimų (prieglobsčio byla, b.l. 69-70) matyti, kad pareiškėjas, be kita ko, pateikė informaciją apie tai, kad žurnalistas A. B. gavo SMS pranešimą apie tai, kad pareiškėjas nužudytas. Be to, pareiškėjas nurodė ir pateikė dokumentus, kad dėl jo sekimo į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas kreipėsi ne tik pareiškėjas, bet ir leidinio „(duomenys neskelbtini)“ redakcija (b.l. 52-56), dėmesį į šį incidentą atkreipė (duomenys neskelbtini) žurnalistų sąjunga (prieglobsčio byla, b.l. 2), taigi, tokį sekimą kaip pavojingą pareiškėjui traktavo ne tik jis, bet ir kiti asmenys. Nors atsakovas Išvadoje pateikė bendrą informaciją apie neveikimą/neveiksmingą kilmės valstybės teisėsaugos institucijų veiklą tokio pobūdžio bylose, jis ir pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo ir „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų pareiškimų dėl pareiškėjo sekimo 2015 m. spalio mėn. tyrimo kokybės, ypač atsižvelgiant į tai, kad esant nustatytiems automobilių numeriams ir užfiksuotiems asmenų veidams, atsisakoma juos identifikuoti ir atlikti išsamų tyrimą, bei šių faktinių aplinkybių įtakos sprendžiant dėl visiškai pagrįstos baimės buvimo ar nebuvimo, juo labiau, kad, kaip minėta pirmiau, atsakovas Išvadoje nurodė konkretų pavyzdį, kuomet po žurnalisto pareiškimo teisėsaugos institucijoms netyrimo šis žurnalistas buvo nužudytas.
61. Be to, nors atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nurodė, kad po pareiškėjo sekimo jis publikavo du straipsnius apie tilto į (duomenys neskelbtini) statybą (prieglobsčio byla, b.l. 162), jie nevertino pareiškėjo teiginių, kad šie straipsniai buvo parašyti anksčiau, juos publikavo leidinys „(duomenys neskelbtini)“, o ne tiesiogiai pareiškėjas. Teisėjų kolegija taip pat mano, kad pareiškėjo pateikta netiksli informacija apie tai, kiek laiko jis buvo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savaime nepaneigia bendros išvados, kad pareiškėjas pakankamai tiksliai ir nuosekliai išdėstė visas faktines aplinkybes, pateikė pakankamai daug dokumentų, patvirtinančių jo pasakojimą, neklaidino tyrimo, taigi pareiškėjas laikytinas bendrai patikimu (Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis). Vien tai, kad pareiškėjas nenuosekliai aiškino jo sekimo kilmės valstybėje tikslus, laikotarpį, kuomet jis buvo sekamas, šios išvados nepaneigia, nes jo nuomonė apie kitų asmenų motyvus bet kuriuo atveju gali būti tik subjektyvi, be to, ji gali keistis bėgant laikui ir praėjus pirminiam susijaudinimui iškart po įvykio.
62. Kiek tai susiję su pareiškėjo akreditacija (duomenys neskelbtini), atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog žurnalistai, turintys akreditaciją dirbti (duomenys neskelbtini) zonoje, yra persekiojami, nėra pagrįstas. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, jog jis akreditaciją gavo atstovaudamas būtent Lietuvos Respublikos, o ne kilmės valstybės žiniasklaidos priemones (prieglobsčio byla, b.l. 2), jo kuriamų reportažų turinio ir šių aplinkybių įtakos vertinant pareiškėjo nurodomą grėsmę jo kilmės valstybėje.
63. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas Sprendimą priėmė neįvertinęs visų pareiškėjo prašymo išsprendimui reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas), analogiška išvada darytina ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl ginčijamas Sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomi pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėtų įvertinti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tokio vertinimo pagrindu spręsti dėl pareiškėjui galimai kylančios grėsmės kilmės valstybėje dėl jo politinių pažiūrų. Kita vertus, įvertinus Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 1 dalies d) punkte pateiktą socialinės grupės apibūdinimą sutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas jo pateiktų motyvų pagrindu negali būti traktuojamas kaip priklausantis tam tikrai socialinei grupei.
64. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atlikdamas tokį vertinimą atsakovas turėtų atsižvelgti ir į ESTT bei Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose.
65. ESTT, aiškindamas „visiškai pagrįstos baimės“ sąvoką, yra pažymėjęs, kad ji reiškia, jog „atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių“ (angl. „The third country national concerned must therefore, on account of circumstances existing in his country of origin and the conduct of actors of persecution, have a well-founded fear that he personally will be subject to persecution for at least one of the five reasons listed in the Directive and the Geneva Convention: (žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Bundesrepublik Deutschland prieš Y ir Z (sujungtos bylos C‑71/11 ir C‑99/11; ECLI:EU:C:2012:518; 51 punktas); 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Minister voor Immigratie en Asiel prieš X, Y ir Z prieš Minister voor Immigratie en Asiel (sujungtos bylos C-199/12, C-200/12 ir C-201/12, ECLI:EU:C:2013:720; 43 punktas). Tai reiškia, kad dėl kilmės valstybėje esančių sąlygų, persekiojimo dalyvių veiksmų, pareiškėjas turi pagrįstą baimę, kad jis bus persekiojamas.
66. Kiek tai susiję su visiškai pagrįstos baimės nustatymu, ESTT yra nurodęs, kad šis „įvertinimas“ vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti Direktyvos 2004/83 9 ir 10 arba 15 straipsniuose numatyti materialūs reikalavimai, priėmimu“ (žr. 2012 m. spalio 22 d. sprendimą M prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General (C-277/11, EU:C:2012:744, 64 punktas).
67. Taigi iš pirmiau pateikto išaiškinimo matyti, kad visiškai pagrįstos baimės nustatymas yra glaudžiai susijęs su įrodymų ir jų patikimumo vertinimu, kuris apibrėžtas Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnyje. Tai reiškia, kad atsakovas privalo aiškiai nurodyti, kurias faktines aplinkybes pripažįsta kaip įrodytas, o kurias – ne, taip pat pagrįsti tokį savo vertinimą.
68. Jei pareiškėjo nurodytos aplinkybės pripažįstamos kaip nustatytos, tuomet turi būti įvertinta, ar jos ir kitos nustatytos aplinkybės pagrindžia visiškai pagrįstos baimės buvimą. ESTT šiuo aspektu yra nurodęs, kad „kompetentingos institucijos, pagal direktyvą vertindamos, ar prašytojo persekiojimo baimė yra pagrįsta, turi įsitikinti, ar nustatytos aplinkybės yra tokia grėsmė, kad atitinkamas asmuo, atsižvelgdamas į savo asmenines aplinkybes, gali pagrįstai baimintis, kad prieš jį iš tiesų bus imtasi persekiojimo veiksmų <...> Šis rizikos dydžio vertinimas, kuris bet kuriuo atveju turi būti atliekamas atidžiai ir atsargiai (2010 m. kovo 2 d. Sprendimo S. A. ir kt., C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, Rink. p. I‑1493, 90 punktas), grindžiamas tik konkrečiais faktais ir aplinkybėmis, būtent pagal direktyvos 4 straipsnyje nustatytas taisykles <...> Nė vienoje iš šių taisyklių nenurodoma, kad, vertinant rizikos realiai patirti persekiojimo veiksmus konkrečiomis aplinkybėmis dydį, reikėtų atsižvelgti į galimybę prašytojui išvengti persekiojimo rizikos“ (žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Bundesrepublik Deutschland prieš Y ir Z (sujungtos bylos C‑71/11 ir C‑99/11; ECLI:EU:C:2012:518; 76 punktas); 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą Minister voor Immigratie en Asiel prieš X, Y ir Z prieš Minister voor Immigratie en Asiel (sujungtos bylos C-199/12, C-200/12 ir C-201/12, ECLI:EU:C:2013:720; 72 punktas).
69. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad aiškindama EŽTK 3 straipsnį, EŽTT Didžioji kolegija 2008 m. vasario 28 d. sprendime Saadi prieš Italiją (pareišk. Nr. 37201/06) yra pabrėžusi absoliutų šio straipsnio suteikiamos apsaugos pobūdį (EŽTK 3 straipsnis įtvirtina jus cogens normas) ir yra nurodžiusi, kad pareiškėjas neturi pareigos įrodyti, kad persekiojimo veiksmai (angl. „being subjected to ill-treatment“) yra labiau tikėtini nei netikėtini. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad atsižvelgus į absoliutų EŽTK 2 ir 3 straipsniuose numatytų teisių pobūdį, įvertinus prieglobsčio prašytojų pažeidžiamumą, institucijos savo iniciatyva turi įvertinti, ar kilmės valstybėje nebus pažeistos EŽTK 2, 3 straipsniuose nurodytos žmogaus teisės. Tai ypatingai pasisakytina apie situacijas, kai nacionalinėms institucijoms yra žinoma apie tai, kad prieglobsčio prašytojas yra grupės, kuri sistemiškai yra veikiama netinkamo elgesio tam tikroje valstybėje, narys (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimą F. G. prieš Švediją).
70. Atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo E. T. (E. T.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo E. T. (E. T.) skundą tenkinti. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-24 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė