Administracinė byla Nr. eA-606-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00640-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. S-I98(7-161/2014) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 68-128 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2014 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. FR0682-40 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimas).

Nurodė, kad skundžiamu Komisijos sprendimu buvo patvirtintas VMI sprendimas, kuriuo buvo patvirtinti Šiaulių AVMI sprendimo nurodymai sumokėti 388 322 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 200 810,78 Lt GPM delspinigius, 38 832 Lt GPM baudą, 17 599 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokas, 7 185,67 Lt PSD įmokų delspinigius ir 1 760 Lt PSD įmokų baudą. Mokestinis patikrinimas buvo atliekamas tinkamai nepranešus ir nesuteikus galimybės išdėstyti savo argumentus. Faktinės aplinkybės buvo interpretuojamos tendencingai, nepalankiai pareiškėjo atžvilgiu. Duomenys buvo renkami iš asmenų streso būsenoje, paaiškinimai buvo teikiami mokesčių administratoriaus specialistei diktuojant tekstą. Mokesčių administratorius 2013 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte Nr. 35-50 (toliau – ir patikrinimo aktas) remiasi ne faktais, o galimybėmis, prielaidomis, abejonėmis. Sandoriai, už kuriuos apskaičiuoti ginčo mokesčiai, buvo sudaryti ne fiktyviai, o realiai vykdant veiklą pagal verslo liudijimą. Pareiškėjo 2007–2011 metais įgyti verslo liudijimai suteikė teisę parduoti savo gamybos prekes be jokių apribojimų juridiniams asmenims – tuo pačiu ir, mokesčių administratoriaus teigimu, su pareiškėju susijusioms bendrovėms – UAB „Infotelos linija“ ir UAB „Infotela“.

Mokesčių administratorius patikrinimo metu savo nuožiūra, nesivadovaudamas jokiais gaminių pagaminimo apskaičiavimo metodais, nustatė, kiek ir kokių galėjo būti padaryta kalendorių vienetų iš įsigytų AB spaustuvės „Titnagas“ ruošinių vienetų. Pareiškėjas pažymėjo, kad vykdyta knygų įrišimo, apdailos veikla yra teisėta, reali ir visos gautos pajamos iš vykdomos veiklos, t. y. pagal verslo liudijimus, deklaruotos tinkamai ir pagrįstai. Taip pat skundžiamais sprendimais nepagrįstai konstatuota, kad nebuvo vykdyta fotografavimo veikla. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas negalėjo pateikti suteiktų paslaugų realumą patvirtinančių įrodymų, kadangi yra juos perdavęs Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai (toliau – ir FNTT). Taip pat mokesčių administratorius jokiais įrodymais nepagrindė nustatyto realiai suteiktų bei nesuteiktų paslaugų kiekio, tuo pažeidžiant įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles.

Ginčo mokesčiai apskaičiuoti taip pat grindžiant tuo, kad 2007–2008 metais, įsigijus verslo liudijimus periodinių spaudos leidinių platinimui (įeina į EVRK klases 22.12, 22.13), buvo platinami ne periodiniai spaudos leidiniai, o laiškai, lapeliai, bukletai, kalendoriai, informaciniai laikraščiai ir kt., tačiau nei viename nuo 2002 iki 2008 metų pabaigos galiojusiame teisės akte arba išaiškinime nebuvo nurodyta, kad pagal EVRK klases 22.12, 22.13 įsigijus verslo liudijimą negalima atlikti reklaminių laikraščių, skrajučių ar bukletų platinimo. Pagal sudarytas sutartis pareiškėjas platino bendrovių laikraščius (bukletus, laiškus), atliko bukletų bigavimą ir lankstymą. Visi užsakovai visiškai atsiskaitė banko pavedimais su pareiškėju. Patikrinimo akte yra užfiksuoti konkretūs faktai, kada ir kaip įvyko realūs paslaugų sandoriai (yra išrašytos ir apmokėtos įmonių PVM sąskaitos-faktūros) bei buvo sumokami visi su sandoriais susiję mokesčiai. Išaiškinimą, kad skrajučių platinimu negalima verstis individualia veikla pagal verslo liudijimą, VMI interneto tinklapyje patalpino tik 2010 m. sausio 4 d. Todėl patikrinimo akte nurodyta 53 200 Lt suma, nuo kurios pareiškėjas turėjo sumokėti GPM, yra paskaičiuota neteisingai, nes tai yra pajamos, gautos vykdant veiklą pagal 2007 ir 2008 metais mokesčių administratoriaus išduotus verslo liudijimus bei juose nurodytas EVRK klases 22.12, 22.13.

Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjas tik formaliai 2011 m. spalio 3 d. pasirašė sutartį Nr. KT-11/6 dėl UAB „Infotela“ darbuotojų profesinės kvalifikacijos ir asmeninių pardavimo įgūdžių tobulinimo bei išrašė 2011 m. spalio 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą (serija – PSLG) Nr. 2011-118 14 860 Lt sumai, tačiau realiai šių paslaugų bendrovei nesuteikė. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokią išvadą mokesčių administratorius padarė tik pagal vieno iš dešimties tuo metu dirbusio UAB „Infotela“ darbuotojo paaiškinimą. Pareiškėjas šią veiklą vykdė savarankiškai, iš savo medžiagų, su savo darbo įrankiais, visą riziką prisėmė pats, niekas nevykdė veiklos kontrolės, visus su veikla susijusius klausimus sprendė pats. Vykdyta veikla yra teisėta, reali ir visos gautos pajamos iš vykdomos suaugusiųjų kvalifikacijos tobulinimo veiklos, t. y. pagal verslo liudijimą, deklaruotos tinkamai ir pagrįstai.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu įformino paslaugų teikimo sandorius su juridiniais asmenimis (sandorių su fiziniais asmenimis nenustatyta). Didžiąją dalį visų pareiškėjo pardavimų sudarė pajamos, gautos iš dviejų susijusių įmonių UAB „Infotelos linija“ ir UAB „Infotela“. Mokesčių administratorius rinko priešpriešinę informaciją, padarytos pagrįstos išvados dėl to, kad pareiškėjas dalies patikrinimo akte aptartų paslaugų negalėjo atlikti. Pareiškėjas, gavęs pajamų už formaliai įformintas, tačiau realiai juridiniams asmenims neatliktas paslaugas, sudarė sąlygas šiems asmenims gauti mokestinės naudos – pareiškėjui už neatliktas paslaugas išmokėtas sumas priskirti prie leidžiamų atskaitymų ir susimažinti pelno mokesčio bazę. Nurodytosios aplinkybės buvo pakankamas pagrindas mokesčių administratoriui sprendžiant pareiškėjo apmokestinimo klausimą vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Iš esmės visos pareiškėjo pasirašytos sutartys, PVM sąskaitos-faktūros dėl fotografavimo paslaugų teikimo buvo analogiškos, neindividualizuotos pagal konkrečios paslaugos teikimą. UAB „Infotelos linija“ bei UAB „Infotela“ nuolat pervedinėjo pareiškėjui pinigines sumas, nenurodydamos konkrečios PVM sąskaitos-faktūros numerio, pareiškėjas gautus pinigus išgrynindavo, tačiau mokesčių administratorius nenustatė grynųjų pinigų investavimo faktų. Pareiškėjas mokestinio ginčo byloje pinigų panaudojimo aplinkybių taip pat nėra paaiškinęs bei pagrindęs atitinkamais įrodymais. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra pateikęs GPM ir PVM deklaracijas bei jose deklaravęs, kaip pats tvirtina, teisingas apmokestinamųjų pajamų sumas, nėra pakankamas pagrindas pareiškėjo deklaruotas sumas pripažinti teisingomis. Ginčo byloje mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų visuma leido daryti priešingą išvadą ir tuo pačiu sudarė teisinį pagrindą mokesčių administratoriui pareiškėjo mokėtinų mokesčių bazę už juridiniams asmenims 2007–2011 metais suteiktas kalendorių įrišimo paslaugas apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą mokesčių apskaičiavimo būdą – pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas per 2007–2011 metus sudarė sutartis, kuriose pareiškėjas įsipareigojo suteikti 117 640 vienetų kalendorių įrišimo ir apdailos paslaugas už 1 631 272 Lt. Skundžiamais sprendimais nustatyta, kad šie sandoriai sudaryti tik formaliai ir pareiškėjas gavo 1 329 478,99 Lt pajamų. Šios pajamos traktuojamos kaip kitos, su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos, todėl apmokestinamos standartiniu pajamų mokesčio tarifu. Ši išvada yra pagrįsta inter alia atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjas, nei jo nurodomi teiktų paslaugų gavėjai nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas pristatė visas jo nurodomas prekes ir suteikė atitinkamas paslaugas. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai negali būti laikomi įrodančiais, kad jis, veikdamas pagal turimus verslo liudijimus, turėjo pajėgumus suteikti tokią apimtį paslaugų, t. y., kartu atlikdamas kitas savo nurodomas veiklas, pagaminti 117 640 vienetų įrištų kalendorių per 5 metus, apytiksliai po 64 jų vienetus per dieną. Taip pat pareiškėjas teismui nepateikė duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad jis suteikė fotografavimo paslaugas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, jog pareiškėjo nurodomas fotografavimo paslaugų kiekis yra itin didelis, kai kuriais atvejais fotografavimo sandoriai buvo įforminami net 2 kartus per dieną, apklausti fotografavimo paslaugų užsakovais nurodytų įmonių darbuotojai negalėjo pasakyti, kam ir kokios konkrečiai fotografavimo paslaugos buvo suteiktos. Mokymų vedimo paslaugos, už kurias gautos pajamos buvo taip pat įtrauktos į ginčo mokesčių bazę, mokesčių administratoriui sukėlė abejonių atsižvelgiant inter alia į jų poreikį. Įmonių, kurios užsakė mokymus, deklaruojami metiniai pelno nuostoliai beveik prilygo šių mokymų kainai, o pareiškėjo pateikti įrodymai dėl mokymų ir mokymuose dalyvavusių darbuotojų yra prieštaringi. Pareiškėjo sukurtas veiklos modelis leido susijusioms įmonėms išvengti mokesčių mokėjimo, nors įprastinėmis rinkos sąlygomis analogiški sandoriai, kai ekonominę veiklą vykdančio ūkio subjekto tikslas yra kuo didesnis pelnas, nebūtų sudaromi.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas žinojo, jog mokesčių administratorius vykdė tyrimą, jam buvo įteikti anksčiau pareiškėjo atžvilgiu priimti mokesčių administratoriaus aktai, todėl pareiškėjas, veikdamas rūpestingai bei apdairiai, turėjo ir galėjo domėtis proceso eiga. Pareiškėjas nenurodė duomenų, kuriuos jam galėjo būti sutrukdyta pateikti ir kurie galimai būtų lėmę kitokius mokesčių administratoriaus sprendimus. Pareiškėjas savo atsikirtimus pateikė nagrinėjant mokestinį ginčą Komisijoje ir teisme, todėl net pripažinus, kad mokesčių administratorius būtų įvykdęs procesinius pažeidimus, jie nesutrukdė pareiškėjui ginti savo teises ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamus aktus.

Teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo pajamos, už kurias apskaičiuoti ginčo mokesčiai, buvo gautos siekiant mokestinės naudos, inter alia minimizuoti pelno mokestį ir didinti PVM atskaitą. Mokestinio patikrinimo metu faktinės aplinkybės buvo nustatytos teisingai, atsižvelgiant į įstatymuose ir teismų praktikoje pripažintus kriterijus. Todėl teismas sprendė, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

III.

Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad 2007–2011 metais individualia veikla užsiimdamas verslo liudijimo pagrindu mokėjo PVM, GPM ir kitas įmokas. Tai patvirtino ir mokesčių administratorius. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik prielaidomis apie tai, kad pareiškėjo vykdyti sandoriai buvo neteisėti, dokumentai surašyti formaliai, nors jokių įrodymų, jog taip iš tiesų buvo, nepateikta. Pareiškėjas pabrėžia, kad UAB „Videra“ ir UAB „Skulas“ iš jo įsigytus kalendorius platino per jų valdomus degalinių tinklus. UAB „Grivzas“ teikia automobilių remonto ir aptarnavimo paslaugas bei turi platų klientų ir tiekėjų tinklą, todėl iš pareiškėjo įsigyti kalendoriai esamiems ir busimiems klientams bei tiekėjams buvo platinami ne tik per UAB „Grivzas“ valdomą automobilių remonto ir aptarnavimo paslaugų tinklą, bet ir per kitas įmones. Tai, kad pareiškėjas kalendorius gamino ir parduodavo, veikdamas verslo liudijimo pagrindu, patvirtina ir mokesčių administratoriaus atlikti operatyvūs patikrinimai. Pareiškėjo 2007–2011 metų GPM deklaracijoje bendrai deklaruota 2 713 919,40 Lt pajamų suma, gauta iš veiklos verslo liudijimo pagrindu, kurios 12,19 proc. sudaro gautos pajamos iš suteiktų fotografavimo paslaugų UAB „Infotelos linija“ ir UAB „Infotela“. Faktą, kad pareiškėjas pagal verslo liudijimą vedė seminarus, patvirtina Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktas operatyvus patikrinimas. Apibendrindamas pareiškėjas teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, o prielaidos ir abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pateikia tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Mokestinis ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl pareiškėjui apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir su šiomis įmokomis susijusių sumų teisėtumo ir pagrįstumo.

Mokesčių administratorius papildomas gyventojų pajamų mokesčio bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumas, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi bei 70 straipsnio 1 dalimi, apskaičiavo nustatęs, kad pareiškėjas  2007-2011 m. gavo kitų su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, taip pat nustatęs, jog pareiškėjas 2007-2008 m. įgijęs verslo liudijimus periodinių spaudos leidinių platinimui, vykdė ne periodinių spaudos leidinių platinimo veiklą ir gavo pajamų.

Priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys). Motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis).

Be to, procesinis įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis).

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas iš esmės nevertino byloje esančių įrodymų, nemotyvavo, kurios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytos, kurios nenustatytos. Teismo sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad, jo nuomone, kai kurios mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos nustatytos faktinės aplinkybės yra nepagrįstos, tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nesiaiškino pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, neargumentavo, dėl ko vienareikšmiškai pripažino mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos išvadų pagrįstumą. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo. Vien tik faktinių mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos nustatytų faktinių aplinkybių išdėstymas ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atkartojimas, neatlikus bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo bei neatlikus jų teisinio įvertinimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalies ir Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas, administracinėse byloje dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo specifika nagrinėjant bylas dėl mokestinių ginčų neatleidžia teismo nuo pareigos, įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje. Atsižvelgiant į šio straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos privalėjo įvertinti, ar mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjai sumokėti gyventojų pajamų mokesčio bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo, tuo pažeisdamas procesines teisės normas (ABTĮ 81 straipsnis, 86 straipsnio 1 ir 2 dalys, 87 straipsnio 4 dalis), ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas. (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje turi būti tiriami ir vertinami įrodymai, nustatomos visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, todėl byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Arūnas Dirvonas

              Dainius Raižys