Civilinė byla Nr. 3K-3-53/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-16525-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.9.1; 35.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 25 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Simniškio,  

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujamiesčio būstas“ ieškinį atsakovui P. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“, išvadą duodančios institucijos – Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo – buto savininko – pareigos sumokėti ieškovui – namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratoriui – įsiskolinimą už namo bendrojo naudojimo objektų eksploatavimą, suteiktas (atliekų išvežimo) paslaugas ir atliktus darbus. 

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-41 ,,Dėl UAB ,,Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratore“ ieškovas paskirtas namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratoriumi. Atsakovas yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Šalių ginčas kilo dėl apmokėjimo už bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo, komunalinių atliekų išvežimo, didžiųjų atliekų išvežimo paslaugas, name atliktus remonto darbus bei avarinės tarnybos paslaugas.

Ieškovas, remdamasis CK 4.82 straipsnio 3 dalimi, teismo prašė priteisti iš atsakovo 672,05 Lt įsiskolinimą, susidariusį už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; nurodė, kad teikė bendrojo naudojimo objektų, esančių name adresu: (duomenys neskelbtini), eksploatavimo, komunalines ir priežiūros paslaugas, už kurias, atsakovui tinkamai nevykdant pareigos išlaikyti pirmiau nurodytus objektus, susidarė įsiskolinimas.

2011 m. birželio 9 d. ieškovas pateikė teismui patikslintą ieškinį (priimtas 2011 m. birželio 10 d.), kuriame nurodė, kad, 2011 m. gegužės 26 d. parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovui patvirtinus, jog už per visą ginčo laikotarpį suteiktas bendrosios nuosavybės administravimo, namo šildymo ir karšto vandens sistemų eksploatavimo paslaugas bei elektrą, sunaudotą namo bendrosioms reikmėms, atsakovas yra sumokėjęs ir dėl šių sumų pagrįstumo ginčo nekyla, ieškovas šių reikalavimų nereiškia; nurodė, kad atsakovo įsiskolinimas susidarė už namo bendrojo naudojimo objektų eksploatavimą, suteiktas komunalinių ir didžiųjų atliekų išvežimo paslaugas, name atliktus remonto darbus ir avarinės tarnybos paslaugas.    

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. birželio 15 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino.

Iš ieškovo pateiktos skolos detalizavimo lentelės teismas nustatė, kad pareikštą  reikalavimą sudaro: namo bendrojo naudojimo eksploatavimo išlaidos – 340,80 Lt, užmokestis už komunalinių atliekų išvežimą – 294,19 Lt, didžiųjų atliekų išvežimą – 19,51 Lt, remonto darbus – 18,17 Lt, avarinės tarnybos paslaugas – 4,62 Lt, iš viso – 679,29 Lt.

Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovo argumentus, kad neaišku, kokiu pagrindu apskaičiuoti mokesčiai už namo bendrojo naudojimo objektų eksploatavimą; nurodė, kad namo bendrosios nuosavybės administravimo ir namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinės priežiūros (eksploatavimo) paslaugų tarifai arba jų apskaičiavimo metodika nustatyta savivaldybės tarybos („Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų“ 8 punktas); ieškovas eksploatavimo išlaidas pagrindė PVM sąskaitomis faktūromis. Teismas, atsižvelgęs į teismo posėdžio metu ieškovo atstovės duotus paaiškinimus, kad į pirmiau nurodytas  išlaidas neįeina šildymo sistemos priežiūros paslaugos, sprendė, kad šioje byloje neturi teisinės reikšmės atsakovo argumentai, susiję su ginčo name įrengto šilumos punkto priklausomybe, ieškovo apskaičiuotų mokesčių už šilumos punkto priežiūrą nepagrįstumu. 

Spręsdamas dėl atsakovo nesutikimo su ieškovo prašomais priteisti mokesčiais už atliekų išvežimą pagrįstumo, teismas nurodė, kad šie apskaičiuojami pagal faktines sąnaudas, vadovaujantis su paslaugų tiekėjais sudarytomis sutartimis; nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas sudarė sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų su UAB ,,Ecoservice“; atliekų surinkimo ir išvežimo įkainiai nustatyti, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1-1320; nuo 2009 m. sausio mėn. mokestis už komunalinių atliekų išvežimo ir didžiųjų atliekų išvežimo paslaugas apskaičiuojamas pagal faktines sąnaudas, t. y. išvežtų šiukšlių tūris dauginamas iš vieno kubinio metro išvežimo kainos, o gauta suma padalijama iš buto naudingojo ploto; tokia skaičiavimo tvarka atitinka CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą. Teismas sprendė, kad suteiktų šiukšlių išvežimo paslaugų kiekį ir kainą patvirtina byloje esantys įrodymai (ieškovo pateikta skaičiuotė, kurioje atsispindi buitinių atliekų kiekiai, išvežti adresu: (duomenys neskelbtini); ieškovui išrašytos UAB ,,Ecoservice“ PVM sąskaitos faktūros; aktai prie PVM sąskaitų faktūrų). Laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. komunalinių atliekų išvežimo mokestis skaičiuotas priklausomai nuo bute gyvenančių asmenų skaičiaus, tačiau, teismo vertinimu, bylos duomenys (atsakovui išrašytos sąskaitos) patvirtina, kad tokia mokesčio apskaičiavimo tvarka atsakovo interesų nepažeidė, nes mokestis sudarė mažesnę sumą, nei apskaičiuojant proporcingai pagal faktinį išvežtų atliekų kiekį.

Teismas laikė, kad atsakovas nepagrindė nurodytos aplinkybės, jog ieškovas nepateikė  dokumentų, įrodančių reikalavimų priteisti iš atsakovo užmokestį už remonto darbus ir avarinės tarnybos suteiktas paslaugas pagrįstumą, nes tai paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai  (atliktų avarijų likvidavimo darbų aktai; remonto darbų priėmimo aktai). Taigi darbai, teismo vertinimu, ginčo name buvo vykdomi; jų kainos pagrįstumo atsakovas neginčijo, todėl ieškovo pirmiau nurodytas reikalavimas tenkintinas.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą. 

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialiosios ir proceso teisės normas, patenkino ieškovo ieškinį.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl daugiabučio namo buto savininko prievolės atsiskaityti už namo administratoriaus suteiktas paslaugas. Argumentą, kad ieškovas neturi teisės reikalauti apmokėjimo už namo administravimo ir priežiūros paslaugas, nes jo įgaliojimai pasibaigė daugiabučio namo bendraturčiams 2010 m. balandžio 20 d. sudarius jungtinės veiklos sutartį (CK 4.84 straipsnio 5 dalis), teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes ginčo laikotarpis, už kurį ieškovas prašo priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už namo administravimo paslaugas – nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., o daugiabučio namo savininkų sudaryta jungtinės veiklos sutartis viešai įregistruota 2010 m. gegužės 13 d., be to, byloje nėra duomenų, kad nuo 2010 m. balandžio 20 d. daugiabučio namo gyventojai iš ieškovo būtų perėmę namo administravimą, dėl ko jiems neatsirastų pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas.

Remdamasis bylos medžiaga, nurodęs, kad patikslintu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už namo bendrojo naudojimo objektų eksploatavimo, komunalinių ir didžiųjų atliekų išvežimo paslaugas, taip pat remonto darbus ir avarinės tarnybos paslaugas, teismas sprendė, kad atsakovo argumentai, susiję su mokesčiais, apskaičiuotais už bendrosios nuosavybės administravimą, šildymo bei karšto vandens sistemų eksploatavimo paslaugas ir elektros energiją, suvartotą bendroms reikmėms, tarp jų – dėl šilumos punkto priežiūros, elektros energijos suvartojimo šilumos punkte, išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų, todėl teismas dėl jų nepasisakė.

Teismas pažymėjo, kad pagal teisinį reguliavimą (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 52.3 punktas) atliekų tvarkymo operatoriai neprivalo aiškintis nustatytoje vietoje paliktų didžiųjų atliekų kilmės ir padarė išvadą, kad namo administratorius neturi pareigos įrodyti, jog teisės aktų nustatyta tvarka surinktos atliekos susidarė konkrečiame name. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nesutikdamas su ieškovo pateiktų dokumentų turiniu, atsakovas turėjo pareigą pateikti konkrečius juos paneigiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis), ne vien išreikšti deklaratyvų nesutikimą ar remtis prielaidomis, kad, pavyzdžiui, faktinis išvežtų atliekų kiekis galėjo būti gerokai mažesnis nei nurodytas atliekų kiekių išvežimo skaičiuotėse.

Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2001 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas P. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą; bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Dėl neįsigaliojusių atliekų tvarkymo taisyklių taikymo. Teismai taikė ir procesinius sprendimus grindė neįsigaliojusiais teisės aktais – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklėmis, 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“. Vilniaus miesto savivaldybės norminiai teisės aktai, reglamentuojantys daugiabučių namų administravimą, ginčo laikotarpiu negaliojo, nes nebuvo tinkamai paskelbti vietos spaudoje.

2. Dėl reikalavimo sumokėti už nesuteiktas paslaugas. Ieškovas nepateikė tinkamų įrodymų, iš kurių būtų aišku, kokias paslaugas ieškovas realiai ir faktiškai suteikė ir (arba) suorganizavo, už kurias jų atsakovas neatsiskaitė; ieškinio dalykui ir pagrindui esant nesuprantamai suformuluotiems,  ieškinys atmestinas kaip neįrodytas. Kadangi paslaugas (atliekų išvežimo) teikė ne pats ieškovas, o tretieji asmenys, tai ieškovo reikalavimai laikytini nepagrįstais;  reikalavimo teisę turi tik paslaugų teikėjai, arba regreso atveju –  bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, bet ne administratorius, kuris atsako tik už šių objektų tinkamą priežiūrą pagal daiktinės teisės normas. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškinys pareikštas ne tik vadovaujantis CK 4.76 straipsniu, bet ir 6.111 straipsniu, dėl to netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką. Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, kurios ieškinyje nurodytos išlaidos buvo skirtos tik turtui išlaikyti ir išsaugoti; prie jų nepriskirtinos išlaidos už atliekų išvežimą, nes šios paslaugos teiktos namo butuose gyvenančių asmenų vartojimo poreikiams tenkinti. Ieškovas privalėjo atskirti išlaidas, skirtas bendrojo naudojimo objektų priežiūrai (pvz., remontui), nuo išlaidų, skirtų butų savininkų vartojimo poreikiams tenkinti (atliekoms išvežti). Ieškovas neturėjo teisės sumokėti už atsakovui skirtas vartojimo paslaugas (atliekų išvežimą), kitaip užtikrinti jo asmeninių prievolių vykdymą, nes tai draudžia įstatymas (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Laikytina, kad ieškovas nėra įgijęs regreso (subrogacijos) teisės, nes turėjo teisę tik sumokėti už komunalines paslaugas už jas apmokėjusių butų savininkų vardu. Jei ieškovas darė ir kitus mokėjimus, manydamas, kad padengia už komunalines paslaugas nesumokėjusių butų savininkų įsiskolinimą, tai tokie laikytini avansiniais mokėjimais juos sumokėjusių butų savininkų vardu, o ne šių asmenų įvykdyta prievole už buto savininką, nesumokėjusi už komunalines paslaugas. Administratoriaus (bendrija) gali sudaryti tik tokias sutartis, kurios tiesiogiai susijusios su administratoriaus (bendrijos) veikla prižiūrint daugiabutį namą. Kadangi administratorius (bendrija) nėra ir negali būti paslaugos gavėjas, taip pat neatsako už savo narių prievoles, o sutartys, kuriomis remiasi ieškovas, yra niekinės, tai ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą už atsakovo asmeniniams vartojimo poreikiams teiktą atliekų išvežimą negali būti tenkinamas. Analogiškais argumentais atmestini visi ieškovo argumentai dėl kitų komunalinių paslaugų. Pagal ginčijamas nesąžiningas ieškovo ir paslaugas teikusių įmonių sutartis ieškovui negalėjo būti perleista reikalavimo teisė į apmokėjimą už šių įmonių suteiktas paslaugas, nes tai draudžia įstatymas (CK 6.101, 6.102 straipsniai).

3. Dėl ieškovo administravimo veiklos teisinių pagrindų. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad jis yra pagal Civilinį kodeksą paskirtas daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratorius. Daugiabučio namo butų savininkų atžvilgiu jų bendrojo naudojimo objektų administravimas nustatomas administraciniu aktu. Toks aktas byloje nepateiktas ir viešajame registre neįregistruotas, todėl negali būti naudojamas prieš trečiuosius asmenis, tarp jų –atsakovą. Pagal Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalį administraciniu aktu administratorių skiria savivaldybės meras arba jo įgaliotas atstovas, ir jis veikia Civilinio kodekso 4.240 straipsnio pagrindais. Ieškovo administravimo nuostatus patvirtino ne meras, kaip nustatyta CK, o savivaldybės biudžetinės įstaigos – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius V. K. 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-0250. Vėliau šie nuostatai buvo pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais. CK nenustatyta galimybės mero įgaliojimus perleisti kitiems subjektams, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pažeidė CK 4.84 straipsnio 3 dalį. Ieškovas, sudarydamas sutartis su paslaugų tiekėjais dėl bendro turto naudojimui reikalingų paslaugų, nenurodo, kad yra tik bendrojo naudojimo objektų administratorius ir veikia savininkų vardu, o pasinaudodamas ir piktnaudžiaudamas savo teisine padėtimi, šias trečiųjų asmenų teikiamas paslaugas perparduoda butų savininkams už didesnę kainą, taip turtėdamas be pagrindo. Nors ieškovas sudarė sutartį pagal išvežamų šiukšlių kiekį, butų savininkams nustatė mokėjimus pagal jų turimą patalpų plotą, taip neteisėtai praturtėdamas be pagrindo, nes uždirbo perparduodamas komunalines atliekas.

4. Dėl reikalavimo neįrodytumo. Apeliacinės instancijos teismas netyrė byloje surinktų įrodymų, nepatikrino, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taikė materialiosios teisės normas;  nepatikrino, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nes nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, paremtą neįgaliojusiais Savivaldybės teisės norminiais aktais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Ieškovas teismui yra pateikęs daug dokumentų, nesusijusių su ieškiniu, kuriame reiškiami reikalavimai dėl 1919,84 Lt priteisimo, o su juo susijusių, pagrindžiančių paslaugų bei darbų atlikimo faktus buto savininkui (atsakovui), nepateikta, taigi negalima nustatyti, ar nurodomas atsakovo įsiskolinimas ieškovui yra pagrįstas. Byloje nepateiktas ieškovo ir paslaugas teikiančių įmonių sutarčių pagrindas, dokumentai, patvirtinantys per mėnesį faktiškai atliktus darbus, suteiktas paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atleido ieškovą nuo įrodinėjimo pareigos. Byloje esanti pažyma, kuri neva patvirtina didžiųjų atliekų išvežimo ir jų utilizavimo paslaugos suteikimą, iš tiesų tik patvirtina, kad ieškovas atsakovui skaičiavo mokesčius už šią paslaugą. Mokestis skaičiuotas už visą ginčo laikotarpį, nors remtasi negaliojusiu Savivaldybės norminiu aktu. Kiti ieškovo pateikti įrodymai (pažyma, kurioje išvardyti faktines sąnaudas patvirtinantys dokumentai, sutartis su UAB „Ecoservice“, jos pagrindu išrašyti aktai) turi akivaizdžių trūkumų. Byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad didelės atliekos buvo išvežtos būtent iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijos.  

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Naujamiesčio būstas“ prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Dėl atliekų tvarkymo taisyklių negaliojimo. Šioje byloje buvo sprendžiamas šalių ginčas tik dėl eksploatavimo, komunalinių ir didžiųjų atliekų išvežimo, remonto ir avarinės tarnybos paslaugų suteikimo – būtent tokios yra šios bylos nagrinėjimo ribos. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi nepaskelbtais teisės aktais. Kasatorius nepridėjo jokių užklausimų ir (ar) Vilniaus miesto savivaldybės atsakymų dėl atliekų tvarkymo taisyklių paskelbimo vietinėje spaudoje, t. y. šis klausimas apskritai nebuvo nagrinėjamas. Darytina išvada, kad kasatorius, turėdamas tokią pareigą, neįrodė, jog minimi teisės aktai buvo nepaskelbti ir negalėjo būti taikyti. Sprendžiant klausimą dėl atliekų tvarkymo įgyvendinamųjų teisės aktų galiojimo, būtina įvertinti, kad visi jie buvo priimti įgyvendinant Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas. Šioje byloje sprendžiant ginčą, būtina gilintis ne tik į įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatas, bet ir į įstatymo nustatytą reglamentavimą. Net pripažinus, kad Savivaldybės institucijų priimti teisės aktai nebuvo tinkamai paskelbti įstatyme nustatyta tvarka, kasatoriaus, kaip daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio, prievolė atsiskaityti už atliekų tvarkymą negali būti eliminuojama, remiantis CK 4.82, 4.83, 6.584 straipsniais. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (toliau – ir Pavyzdiniai administravimo nuostatai), patvirtintų 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 603, 9 punkte (galiojusiame skolos susidarymo laikotarpiu) nustatyta, kad mokesčiai už namui priskirtos teritorijos priežiūrą, komunalinių atliekų išvežimą apskaičiuojami ir patalpų savininkams paskirstomi, vadovaujantis Savivaldybės tarybos patvirtintomis miestų, kitų gyvenamųjų vietovių teritorijos priežiūros ir komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, nustatytais tarifais ir su šių paslaugų teikėjais sudarytomis sutartimis. Pavyzdinių administravimo nuostatų galiojimo klausimo kasatorius nekelia. Taigi net konstatavus, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, priimti vietos savivaldos institucijų bei reglamentuojantys atliekų tvarkymą, tarifų apskaičiavimą, nebuvo tinkamai paskelbti, atliekų tvarkymo tarifai laikytini galiojančiais ir tinkamai nustatytais sutartyse su atliekų operatoriais. Šios sutartys įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytos, todėl galiojančios ir privalomos sutarties dalyviams ir faktiniams paslaugų gavėjams. Taigi ginčo išsprendimui atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų galiojimas įtakos nedaro, nes ginčo dalykas – skolos priteisimas už suteiktas paslaugas, kurias nustato CK bei Pavyzdiniai administravimo nuostatai.

2. Dėl reikalavimo sumokėti už nesuteiktas paslaugas. Kasatorius iš esmės nesutinka, jog už šiukšlių išvežimą bendraturčiai turi atsiskaityti administratoriui, nes bendraturčiai už šias paslaugas išimtinai turi mokėti konkrečiam paslaugų tiekėjui;  paslaugos tiekėjo ir administratoriaus sutartys dėl šiukšlių išvežimo negali būti sudaromos. Taigi atsakovas iš esmės keičia savo poziciją ir ginčija reikalavimo pagrįstumą dėl šiukšlių išvežimo. Susipažinus su šiais kasatoriaus argumentais, darytina išvada, kad jis apskritai ginčija CK ketvirtosios knygos XIV skyriuje įtvirtintą kito asmens turto administravimo institutą, ieškovo, kaip bendrojo naudojimo objektų administratoriaus, veiklą, visą administratoriaus ir naudos gavėjų santykių reglamentavimo teisinę bazę, suteikiančią kasatoriaus ginčijamus įgaliojimus bendrojo naudojimo objektų administratoriui. Pavyzdinių administravimo nuostatų 6.4 punkte įtvirtinta bendrojo naudojimo objektų administratoriaus teisė sudaryti sutartis su namo bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros ir komunalinių paslaugų teikėjais, taip pat kitas sutartis, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų administravimu. Pagal CK 6.584 straipsnio 1 dalį komunalinės paslaugos apima ir šiukšlių išvežimą, šios bylos kontekste –  komunalinių ir didžiųjų atliekų išvežimą. 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 24 punkte nustatyta, kad sutartis su savivaldybės atliekų tvarkymo operatoriais sudaro patalpų savininkai (arba jų vardu – bendrijos ar administratoriai). Vertinant visus ieškovo vardijamus teisės aktus, akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, siekdamas supaprastinti atsiskaitymo tvarką, bei vengiant dėl bendrųjų namo reikmių atskirų sutarčių sudarymo su kiekvienu bendraturčiu, įtvirtino ne tik teisę, bet ir pareigą būtent namo bendrojo naudojimo objektų administratoriui (ieškovui), bendrijai ar jungtinės veiklos sutartimi įgaliotam asmeniui sudaryti sutartį su konkrečiu paslaugų tiekėju, jų pateiktas sąskaitas paskirstyti proporcingai kiekvieno bendraturčio turimai daliai.

3. Dėl administravimo teisinio pagrindo. Kasatorius teigia, kad tariamai ieškovas nepateikė dokumento, kuris patvirtintų jo teisę teikti paslaugas daugiabučiame name ((duomenys neskelbtini)). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas, dar 2010 m. rugsėjo 23 d. kreipdamasis su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, nurodė, jog administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas šiam namui teikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-41 pagrindu, pateikė internetinę nuorodą, kur šis įsakymas yra paskelbtas. Be to, atsakovas prie atsiliepimo į ieškinį yra pridėjęs daugiabučio namo ((duomenys neskelbtini)) Nekilnojamojo turto registro išrašą, kuriame matyti įregistruotas ieškovo paslaugų teikimo pagrindas.

4. Dėl neįrodyto ieškinio. Atsakovas, teigdamas, kad paslaugų tarifai (kainos) apskaičiuoti netinkamai ar pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, savo teiginius privalėjo įrodyti. Ieškovo įsitikinimu, teismai teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, šalių išdėstytas pozicijas, įrodinėjimo taisyklių nepažeidė, ir priimti procesiniai sprendimai atitinka byloje esančių įrodymų visetą. Papildomai nurodyta, kad teismai negalėjo nepaisyti aplinkybės, jog kasatorius savo teiginiams pagrįsti neteikė jokių dokumentų, kurie bent iš dalies leistų sudvejoti paslaugų suteikimo faktu ar jų kaina, todėl, priešingai nei teikia kasatorius, jis negali būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir negali būti visa įrodinėjimo pareiga perkelta išimtinai ieškovui.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašo atsakovo kasacinio skundo netenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistus; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. CK 4.82 straipsnio 3 dalies, 4.83 straipsnio 3 dalies, 4.84 straipsnio 1–4 dalių redakcijos, galiojusios skolos susidarymo laikotarpiu, Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.1 punktas, pirmiau nurodytų Pavyzdinių administravimo nuostatų 4, 5.3, 5.5, 5.7, 6.4, 8 punktai pagrindžia ieškovo reikalavimo teisę.

2. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo ieškovo reikalavimo teisės pagrįstumo (įskaitant ir norminių aktų paskelbimą/galiojimą). Kasatorius ginčija Vilniaus miesto savivaldybės institucijų priimtų norminių aktų galiojimą (nesant administracinio teismo sprendimo dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnis), tačiau ieškiniui pagrįsti net nebūtina vertinti Vilniaus miesto savivaldybės institucijų priimtų norminių aktų, nes pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo 2.5 punktas, Pavyzdiniai administravimo nuostatai (įsiskolinimo susidarymo metu galiojusios redakcijos ieškovo nurodyti 5.3, 8.4, 8.5, 9, 10 punktai) bei ieškovo su paslaugų teikėjais sudarytos sutartys suteikia ieškovui teisę, o kartu ir pareigą, organizuoti nurodytų paslaugų teikimą bei atitinkamai teisę rinkti mokesčius už suteiktas paslaugas. Įvardytas Vyriausybės nutarimas buvo tinkamai paskelbtas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs atsakovo prašymą atnaujinti procesą, 2013 m. liepos 18 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, konstatavo, jog atsakovas apie teisės aktų, kurių pagrindu jam buvo skaičiuojami mokesčiai, galiojimą turėjo ar galėjo sužinoti, jei ne nuo jų paskelbimo momento, tai bent jau nuo momento, kai sužinojo apie jo pradėtą civilinę bylą teisme (2010 m. spalio 4 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                     IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikalinga nustatyti, ar apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias butų savininkų pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nutartyje nurodoma CK 4.82, 4.83, 4.84 ir 4.85 straipsnių bei jų dalių redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. (žr. 2012 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82, 4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-2005).

Dėl daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendru turtu susijusias išlaidas (CK 4.82 straipsnio 1,3 3 dalys).

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti asmeninė arba bendroji. Viena bendrosios nuosavybės teisės rūšių yra bendroji dalinė nuosavybės teisė (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. 3K-7-515/2009). CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams, išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Jei butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, o administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.84 straipsnio 1 dalis, 4 dalis.). Pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. 3K-7-515/2009). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. V. v. UAB „Karoliniškių būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-1/2003) ir jos negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. 3K-7-515/2009). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis teisės normomis ir kasacinio teismo išaiškinimais, pažymi, kad ieškovo ir kasatoriaus teisiniai santykiai reglamentuojami įstatymo nuostatų – CK 4.82 straipsnio 3 dalies, 4.83 straipsnio 3 dalies, 4.84 straipsnio 1–4 dalių, Atliekų tvarkymo įstatymo normų, įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų, tarp jų – Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų.

  Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi nepaskelbtais Savivaldybės institucijų priimtais teisės aktais. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad, sprendžiant klausimą dėl atliekų tvarkymą reglamentuojančių įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų galiojimo, būtina įvertinti, jog visi jie buvo priimti įgyvendinant pirmiau aptartas CK bei Atliekų tvarkymo įstatymo, reglamentuojančių ginčo santykius, nuostatas. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1809/2012), kad savivaldybės institucijų priimti teisės aktai nebuvo tinkamai paskelbti, kasatoriaus kaip daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio prievolė atsiskaityti už atliekų tvarkymą bei kitas suteiktas paslaugas negali būti eliminuojama, remiantis CK 4.82 straipsnio 3 dalimi, 4.83 straipsnio 3 dalimi, 4.84 straipsnio 3 dalimi, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (nuostatai priimti vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi (nutarimo preambulė). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyto Vyriausybės nutarimo 2.5 punktas, Pavyzdinių administravimo nuostatų (įsiskolinimo susidarymo metu galiojusios redakcijos) 5.3, 6.4, 8.4, 8.5, 9, 10 punktai, ieškovo su paslaugų teikėjais sudarytos sutartys suteikia ieškovui teisę, kartu ir pareigą, organizuoti pirmiau nurodytų paslaugų teikimą bei atitinkamai  rinkti mokesčius už suteiktas atliekų tvarkymo ir kitas paslaugas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, susidarius tokiai teisinei situacijai, kaip nagrinėjamu atveju, t. y. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nustačius, jog vietos savivaldos institucijų priimti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, be kita ko, reglamentuojantys atliekų tvarkymą, tarifų apskaičiavimą, nebuvo tinkamai paskelbti, faktiniai paslaugų gavėjai negali būti atleisti nuo mokesčio už atliekų tvarkymą bei kitas paslaugas mokėjimo. Pažymėtina, kad atliekų tvarkymo tarifai nustatyti sutartyse su atliekų tvarkymo operatoriais. Byloje nėra duomenų, kad šios sutartys įstatymų nustatyta tvarka būtų nuginčytos, todėl jos yra privalomos sutarties dalyviams ir faktiniam paslaugos gavėjui. Kasaciniame skunde teigiama, kad reikalavimo teisę turi tik paslaugų teikėjai, arba regreso atveju – bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, nes paslaugas (atliekų išvežimo) teikė ne pats ieškovas (administratorius), o tretieji asmenys. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pavyzdinių administravimo nuostatų 6.4 punkte įtvirtinta bendrojo naudojimo objektų administratoriaus teisė sudaryti sutartis su namo bendrojo naudojimo objektų techninės priežiūros ir komunalinių paslaugų teikėjais, taip pat kitas sutartis, susijusias su namo bendrojo naudojimo objektų administravimu. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad toks teisinis reglamentavimas nustatytas siekiant supaprastinti atsiskaitymo tvarką bei vengiant dėl bendrųjų namo reikmių atskirų sutarčių sudarymo su kiekvienu bendraturčiu; įtvirtino ne tik teisę, bet ir pareigą namo bendrojo naudojimo objektų administratoriui (ieškovui) sudaryti sutartis su konkrečiais paslaugų teikėjais, šių pateiktose sąskaitose nurodytas sumas paskirstyti kiekvienam bendraturčiui, proporcingai jo turimai daliai. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad reikalavimo teisę turi tik paslaugų teikėjai, arba regreso atveju –bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai. Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovas turėjo atskirti išlaidas, skirtas bendrojo naudojimo objektų priežiūrai (pvz. remontui), nuo išlaidų, skirtų butų savininkų vartojimo poreikiams tenkinti (atliekoms išvežti). Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis pirmiau aptartomis CK nuostatomis, namo administratorius turi kompetenciją organizuoti tokios paslaugos teikimą, nes atliekų surinkimo ir išvežimo organizavimas patenka į namo administratoriaus veiklos, prižiūrint daugiabutį namą ir jo aplinką, apimtį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovas nepagrindė savo veiklos teisinių pagrindų. Kaip pirmiau nurodyta, pagal CK 4.84 straipsnio 2 dalį administratorių skiria Savivaldybės meras (Valdyba) arba jo (jos) įgaliotas asmuo. Administratorius veikia pagal Savivaldybės mero (Valdybos) patvirtintus nuostatus; pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (CK 4.84 straipsnio 3 dalis). Ieškovas  nurodo, kad dar 2010 m. rugsėjo 23 d., kreipdamasis su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, nurodė, jog administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas namui, kuriame yra atsakovo butas, teikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-41 pagrindu; be to, prie atsiliepimo į ieškinį pridėjo Nekilnojamojo turto registro išrašą, iš kurio matyti įregistruotas ieškovo paslaugų teikimo pagrindas. Byloje nustatyta, kad ieškovas namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektų administratoriumi paskirtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-41 ,,Dėl UAB ,,Naujamiesčio būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratore“. Toks paskyrimas nelaikytinas prieštaraujančiu pirmiau nurodytoms CK ar 2001 m. gegužės 23 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 603 nuostatoms. Pagal šio nutarimo 2.2 punktą administratorius skiriamas Savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu; administravimo faktas registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Šiuo nutarimu patvirtintų Pavyzdinių administravimo nuostatų 2 punkte įtvirtinta, kad administratorius savo veikloje vadovaujasi CK, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais bei teisės aktais ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais nuostatais. Taigi, remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, nėra pagrindo spręsti, kad Savivaldybės administracijos direktorius negalėjo ieškovo paskirti ginčo daugiabučio namo administratoriumi ir patvirtinti administravimo nuostatų.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų aišku, kokios paslaugos buvo suteiktos atsakovui (kasatoriui), už kurias jis neatsiskaitė. Bylą nagrinėję teismai iš ieškovo pateiktos skolos detalizavimo lentelės nustatė, kad pareikštą reikalavimą sudaro: namo bendrojo naudojimo eksploatavimo išlaidos – 340,80 Lt, užmokestis už komunalinių atliekų išvežimą – 294,19 Lt, didžiųjų atliekų išvežimą – 19,51 Lt, remonto darbus – 18,17 Lt, avarinės tarnybos paslaugas – 4,62 Lt, iš viso – 679,29 Lt. Remdamasis byloje esančiais įrodymais (su paslaugų teikėjais sudarytomis sutartimis, PVM sąskaitomis faktūromis, tarp jų – ieškovui išrašytomis UAB „Ecoservice“ ir aktais prie šių sąskaitų, atliktų avarijų likvidavimo darbų aktais, remonto darbų priėmimo aktais), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimai pagrįsti; apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nenustatė, laikė, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja, o spendžia tik su teisės taikymu susijusius klausimus. Nenustačius įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, suformuluotų kasacinio teismo praktikoje pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.), teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo daryti priešingas, nei padarė bylą nagrinėję teismai, išvadas.

Dėl mokesčio už atliekų išvežimą apskaičiavimo metodo

Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovas nepagrįstai mokestį už atliekų išvežimą skaičiavo pagal kasatoriaus užimamų patalpų plotą, o ne pagal faktiškai išvežtų atliekų kiekį. Atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 25 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą. Ta pati nuostata atkartota šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje. ATĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Pažymėtina tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta, jog atliekų turėtojas jų tvarkymo išlaidas turi apmokėti tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Kadangi šis įstatymas, be kita ko, skirtas (1 straipsnio 4 dalis) užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų taikymą, jo nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nagrinėjamoje byloje aktualus principas „teršėjas moka“; nustatyta, kad Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ši politika yra „grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausiai turi būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas“ (Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta analogiška nuostata). Principas „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo srityje detalizuotas antriniuose Europos Sąjungos dokumentuose. Pirmiausia šis principas buvo įtvirtintas 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 75/442/EEB dėl atliekų 14 konstatuojamojoje dalyje, kur nustatyta, kad „išlaidų dalis, nepadengta įplaukomis už atliekų apdorojimą, turėtų būti padengta pagal principą „teršėjas moka“. Ši direktyva buvo kodifikuota 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/12/EB dėl atliekų, kurioje principas „teršėjas moka“ analogiškai įtvirtintas 14 konstatuojamojoje dalyje bei 15 straipsnyje; nustatyta, kad: „Pagal principą „teršėjas moka“, atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti: a) turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, kaip numatyta 9 straipsnyje, ir (arba) b) ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai.“ Direktyva 2006/12/EB buvo panaikinta priėmus Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. lapkričio 19 d. direktyvą 2008/98/EB dėl atliekų, kurios 26 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas; atliekų gamintojas ir turėtojas atliekas turėtų tvarkyti taip, kad būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir žmogaus sveikatos apsauga. Šios direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad „išlaidos turėtų būti paskirstomos taip, kad jos atspindėtų faktines su aplinka susijusias atliekų susidarymo ir tvarkymo išlaidas“. Principas „teršėjas moka“ taip pat įtvirtintas Direktyvos 2008/98/EB 14 straipsnio 1 dalyje. Taigi principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis ir gilias tradicijas turintis principas atliekų tvarkymo srityje, kuris, įgyvendinant  Europos Sąjungos teisės aktus, perkeltas į nacionalinės teisės sistemą – Atliekų tvarkymo įstatymą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT; Teisingumo Teismas), analizuodamas aptariamą principą atliekų tvarkymo srityje savo sprendimuose, yra išaiškinęs, kad dėl komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, pažymėtina, jog valstybės narės, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, turi užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (ESTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Futura Immobiliare byloje Nr. C-254/08, 46 par.), o valstybės narės turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (ESTT 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Commune de Mesquer, bylos Nr. C-188/07, 80 par.). Europos Sąjungos teisėje nėra akto, kuriame valstybėms narėms būtų nustatytas privalomas konkretus komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas. Remiantis ESTT išaiškinimu, pateiktu Futura Immobiliare byloje, atsižvelgiant į tai, kad dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką išlaidų sumai; šiuo požiūriu nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais nustatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (principui „teršėjas moka“). Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis ES teisės aktų ir ATĮ nuostatomis bei Teisingumo Teismo išaiškinimais, sprendžia, kad Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos nedraudžia apskaičiuoti mokesčius ir ne pagal faktiškai susidariusį bei perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o pagal galintį susidaryti, jei tiksliai apskaičiuoti faktiškai sutvarkytų ir pašalintų atliekų kiekį neįmanoma, be to, nuosavybės teise priklausančių patalpų plotas laikytinas kitu svarbiu kriterijumi, kuris taikytinas apskaičiuojant mokestį už atliekų išvežimą. Laikytina, kad aptariamam mokesčiui apskaičiuoti taikytas metodas neprieštarauja įstatymo nuostatoms. Kasatorius nepateikė konkrečių duomenų (pvz., dėl faktinio išvežtų atliekų kiekio), kurie paneigtų paslaugų suteikimo faktą ir apskaičiuoto mokesčio pagrįstumą. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas už trečiųjų asmenų teikiamas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas butų savininkams nustato aukštesnę kainą, taip neteisėtai turtėja. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti bylos duomenimis (CPK 353 straipsnio 1dalis).

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia įstatyme nustatytų pagrindų ją naikinti arba pakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasaciniame teisme patirta 52,91 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai – 52,91 Lt (penkiasdešimt du litus 91 ct). 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                              Sigitas Gurevičius

                                                                                                                 Janina Januškienė

                                                                                                                 Antanas Simniškis