Skundas Nr. 1S-378-518/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01571-2011-1

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.16.1.3.; 2.12.4.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016m. lapkričio 24d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas,

sekretoriaujant D. L.,

dalyvaujant kaltinamajam R. S.,

gynėjui advokatui Bogdan Chranovskij,

vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. S. ir jo gynėjo Bogdan Chranovskij skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – namų areštas 3 mėnesių laikotarpiui, terminą skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 8 d.

Teismas, susipažinęs su skundu ir pateikta baudžiamosios bylos medžiaga,

n u s t a t ė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. S. kaltinamas tuo, jog dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, ne vėliau kaip nuo 2008 m. pradžios iki 2012 m. sausio 25 d. organizavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis ginkluotą nusikalstamą susivienijimą, jam vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, o taip pat kartu su V. B. (V. B.), R. J. (R. J.), R. P., A. K. (A. K.), J. F. (J. F.) ir kitais nusikalstamo susivienijimo nariais neteisėtai disponavo šaunamaisiais ginklais, sprogstamosiomis medžiagomis, sprogmenimis ir šaudmenimis, įsibrovęs į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas pagrobė svetimą turtą, padarė plėšimus, sukčiavimus, prievartavo svetimą turtą, sugadino svetimą turtą, organizavo fizinės ir psichinės prievartos panaudojimą prieš nusikalstamo susivienijimo narius, neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos bei padarė kitus nusikaltimus, tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje (65 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje (7 nusikalstamos veikos), 178 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje (19 nusikalstamų veikų), 187 straipsnio 2 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 180 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 180 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 22 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 2 dalyje (4 nusikalstamos veikos), 214 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 253 straipsnio 1 dalyje (3 nusikalstamos veikos), 253 straipsnio 2 dalyje (3 nusikalstamos veikos), 254 straipsnio 1 dalyje (2 nusikalstamos veikos), 254 straipsnio 2 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje, 289 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartimi kaltinamajam R. S. buvo nepratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas ir paskirtos kardomosios priemonės – namų areštas bei 15000 eurų užstatas. Kaltinamajam namų arešto terminas buvo nustatytas 6 mėnesiams ir nustatytos tokios namų arešto sąlygos: būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), nuo 20.00 val. iki 8.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi stacionare; nesusitikinėti, nebendrauti, neieškoti ryšių bet kokiais būdais ar priemonėmis, taip pat ir per kitus asmenis, su baudžiamosios bylos bendrakaltinamaisiais. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartimi buvo pakeistos kardomosios priemonės – namų arešto sąlygos, nustatant įpareigojimą nustatytu laiku būti kitoje gyvenamojoje vietoje. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. ir 2016 m. birželio 30 d. nutartimis kardomosios priemonės – namų arešto terminas buvo pratęstas. Kardomosios priemonės – namų arešto taikymo terminas baigėsi 2016 m. spalio 27 d.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutartimi kaltinamajam R. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – namų areštas 3 mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 8 d., įpareigojant jį būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), nuo 20.00 val. iki 8.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi stacionare; nesusitikinėti, nebendrauti, neieškoti ryšių bet kokiais būdais ar priemonėmis, taip pat ir per kitus asmenis, su kitais  kaltinamaisiais baudžiamojoje byloje.

Kaltinamasis R. S. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutartį ir priimti naują nutarimą; dėl grubių teisės aktų pažeidimų (teisės į gynybą pažeidimo, dokumentų neįteikimo suprantama kalba) priimti atskirąją teismo nutartį; skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Skunde teigiama, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Kaltinamojo nuomone, apygardos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 125 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų pažeidimų, nes skundžiamoje nutartyje nenurodė kaltinamojo gimimo datos, asmens kodo, darbo vietos, taip pat nusikalstamos veikos padarymo laiko, vietos, tik formaliai ir glaustai nurodė nusikalstamos veikos aprašymą. Dėl nurodytų aplinkybių buvo padarytas ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes paminėti nacionalinės teisės aktų pažeidimai rodo teismo vienašališkumą ir neobjektyvumą.

Skunde nurodoma, kad apygardos teismas grubiai pažeidė R. S. teisę į gynybą, nes tinkamai ir deramai neinformavo jo apie teismo posėdžio datą ir laiką. Teismas lietuvių kalba surašytą pranešimą apie teismo posėdį atsiuntė tik elektroniniu paštu. R. S. nurodo, kad tuo metu sirgo ir neturėjo galimybės pasitikrinti elektroninio pašto, be to, nesuprato, kas yra nurodyta teismo pranešime, nes jis teismo yra pripažintas nemokantis lietuvių kalbos ir jam paskirtas vertėjas. Kaltinamojo nuomone, jam turėjo būti atsiųstas šaukimas, surašytas jam suprantama kalba.

Taip pat pažymima, jog apygardos teismas, iš naujo svarstydamas kardomosios priemonės skyrimą, šį klausimą išnagrinėjo nedalyvaujant R. S., nors kaltinamojo gynėjas teismui pateikė medicininę pažymą, jog R. S. serga, turi sveikatos problemų, todėl negali dalyvauti teismo posėdyje. Šiuo atveju liga yra svarbi ir pateisinama priežastis nedalyvauti teismo posėdyje. Nepaisant to, kad teismo posėdyje dalyvavo gynėjas, R. S. buvo atimta teisė išreikšti savo poziciją ir nuomonę, pačiam gintis.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apygardos teismas praleido namų arešto pratęsimo terminą ir kardomosios priemonės laiku nepratęsė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, namų arešto terminas pasibaigė 2016 m. spalio 27 d. ir šis terminas teismo nebuvo laiku pratęstas. Anot kaltinamojo, tai rodo teismo aplaidumą, neatsakingumą, vienašališkumą bei duoda pagrindą teigti, kad R. S. sąmoningai yra daromas psichologinis spaudimas. Be to, teismas iš anksto pasisakė dėl kaltinamojo kaltės, nors byla dar neišnagrinėta iš esmės ir nuosprendis byloje nėra priimtas, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpciją.

Kaltinamojo nuomone, paskirtos kardomosios priemonės – namų arešto sąlygos yra per griežtos. Skunde sutinkama su tuo, kad galėjo būti paliktas apribojimas nesusitikinėti, nebendrauti, neieškoti ryšių bet kokiais būdais ar priemonėmis, taip pat ir per kitus asmenis, su kitais kaltinamaisiais baudžiamojoje byloje, bet kiti paskirti apribojimai ir teisių suvaržymai yra per daug griežti. R. S. atkreipia dėmesį į tai, kad per visą laiką, t. y. daugiau nei metus, jis nei karto nepažeidė taikytos kardomosios priemonės – namų arešto sąlygų, įsidarbino ir dirba. Atsižvelgiant į tai, kad R. S. suvaržymai taikomi jau labai ilgai, R. S. su Lietuvos Respublika sieja tvirti socialiniai ryšiai, nes jis turi dvi dukras, dirba, bėgti ar slapstytis neketina, todėl yra pagrindas teigti, jog kardomoji priemonė – namų areštas su teismo skirtais apribojimais yra per daug griežta.Be to, kaltinamajam taip pat taikoma kita kardomoji priemonė – 15000 eurų užstatas.

Kaltinamojo R. S. gynėjas advokatas B. Chranovskij skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8 d. nutartį dėl kardomosios priemonės – namų arešto paskyrimo arba kardomąją priemonę – namų areštą pakeisti švelnesne.

Skunde gynėjas nurodo, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir nemotyvuota, todėl naikintina. R. S. paskirtos kardomosios priemonės – namų arešto terminas nuolat buvo tęsiamas iki 2016m. spalio 27d., kai pasibaigė ir nebuvo pratęstas.BPK 99 straipsnyje numatyta, jog baudžiamojo proceso terminai nustato procesinę reikšmę turinčių veiksmų pradžios, įvykdymo ar pabaigos laiką. Todėl pasibaigus kardomosios priemonės – namų arešto terminui, visi R. S. paskirti apribojimai taip pat nustojo galioti. Nors BPK 102 straipsnyje yra numatytą praleisto termino atnaujinimo galimybė, tačiau šiuo atveju praleistas terminas nebuvo atnaujintas.

Teigiama, kad nepratęsus kardomosios priemonės termino, R. S. subjektyviai suprato, jog jo atžvilgiu kardomoji priemonė – namų areštas ir jo sąlygos nebegalioja nuo 2016m. spalio 27d., todėl turėjo teisę elgtis atitinkamai, t. y. laisvai judėti, dirbti, ilsėtis, gydytis ir t.t. Pažymima, kad kardomosios priemonės – namų arešto taikymo laikotarpį, nei po to, kai šios kardomosios priemonės terminas nebuvo pratęstas, R. S. elgėsi sąžiningai, dorai, nepadarė nei vieno pažeidimo, nebuvo patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį. Gynėjas nesutinka su apygardos teismo pozicija, jog vien tik užstato taikymas R. S. yra nepakankamas BPK 119 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti. Gynėjo teigimu, tokia apygardos teismo išvada yra nemotyvuota, apygardos teismas, teigdamas, kad nors kardomosios priemonės – namų arešto terminas yra pasibaigęs, bet tokios kardomosios priemonės taikymo pagrindai nėra išnykę, prieštarauja pats sau, kadangi nepratęsdamas kardomosios priemonės termino pripažino, jog nebėra pagrindo jos taikyti. Anot gynėjo, nelogiška, kad kardomosios priemonės – namų arešto taikymo pagrindai išnyko, o kiek daugiau nei po savaitės vėl atsirado. Toks teismo sprendimas šiurkščiai pažeidžia Konstitucijos garantuotas žmogaus teises, prieštarauja baudžiamojo proceso reikalavimams, protingumo ir sąžiningumo principams, šiuo atveju apygardos teismas netgi galimai piktnaudžiauja jam suteiktomis teisėmis bei savavaliauja priimant aiškiai neteisėtą sprendimą.

Be to, R. S. per vienerius metus, kai jam buvo taikomas namų areštas, nepadarė nei vieno pažeisimo, įsidarbino, dirba, artimai bendrauja su šeima, taip pat turi rimtų sveikatos problemų. Šios aplinkybės, gynėjo vertinimu, patvirtina, kad kardomosios priemonės – namų arešto taikyti R. S. nėra jokio pagrindo, tuo labiau kad apygardos teismas net nesvarstė galimybės taikyti švelnesnes kardomąsias priemones.

Teismo posėdyje kaltinamasis R. S. ir jo gynėjas prašė skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais.

Kaltinamojo R. S. ir jo gynėjo advokato Bogdan Chranovskij skundai atmetami.

Namų areštas – tai įpareigojimas įtariamajam nustatytu metu būti savo gyvenamojoje vietoje, nesilankyti viešosiose vietose ir nebendrauti su tam tikrais asmenimis(BPK 132 straipsnio 1 dalis).Namų areštas, kaip ir kitos kardomosios priemonės, skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis).

BPK 121 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl, skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį, byloje surinkti duomenys analizuojami ir vertinami tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu. Svarstant dėl kardomosios priemonės – namų arešto skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, asmens kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami,šie klausimai sprendžiami tik teisiamajame posėdyje, kur byloje surinkti įrodymai iš esmės ištiriami, įvertinami bei išsprendžiami asmens kaltumo, veikos teisinio įvertinimo klausimai. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apygardos teismas byloje surinktus duomenis vertino tik tiek, kiek jie leidžia manyti, jog kaltinamasis R. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, neperžengdamas kaltinimo būklės ir nekonstatuodamas R. S. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, todėl kaltinamojo R. S. skundo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, teismo šališkumo, išdėstant išankstinę nuomonę dėl kaltinamojo kaltės, yra nepagrįsti.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog R. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra kaltinamųjų V. L., J. F., V. B. ir kt., liudytojų R. J., R. P., V. K., S. R. ir kt., nukentėjusiųjų parodymai, duomenys, užfiksuoti parodymų patikrinimo vietoje, kratų, daiktų apžiūros protokoluose, specialistų išvadose, procesinių prievartos priemonių taikymo protokoluose, kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, atsižvelgdamas į kaltinamojo R. S. galimai padarytų nusikaltimų kiekį, pobūdį, pavojingumą ir kitas aplinkybes, taip pat į tai, kad jis kaltinamas padaręs labai sunkų, sunkius ir apysunkius nusikaltimus, už kuriuos baudžiamajame įstatyme yra numatytos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, o BK 249 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta galimybė skirti laisvės atėmimo bausmę net iki gyvos galvos, daro išvadą, kad skundžiama nutartimi paskirta kardomoji priemonė (namų areštas) yra adekvati, jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo, kitų BPK reikalavimų, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Baudžiamojo proceso kodekso normų. Ši kardomoji priemonė kaltinamajam paskirta esant BPK 132 straipsnyje numatytoms sąlygoms ir pagrindams bei yra būtina tam, kad būtų pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai.

Kaltinamasis skunde nepagrįstai teigia, kad jam paskirtos kardomosios priemonės – namų arešto sąlygos yra per daug griežtos. R. S. nustatytos tokios namų arešto sąlygos: būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nuo 20.00 val. iki 8.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi stacionare; nesusitikinėti, nebendrauti, neieškoti ryšių bet kokiais būdais ar priemonėmis, taip pat ir per kitus asmenis, su baudžiamosios bylos bendrakaltinamaisiais. Iš esmės analogiškomis sąlygomis namų areštas R. S. buvo taikomas ir iki skundžiamos nutarties priėmimo. Nurodytų kardomosios priemonės taikymo sąlygų negalima vertinti kaip neproporcingai ribojančių kaltinamojo teises, R. S. su nedideliais, tačiau būtinais apribojimais gali iš esmės pilnavertiškai naudotis teise į darbą, taip pat gali gyventi pakankamai aktyvų socialinį gyvenimą. Pažymėtina, jog kardomoji priemonė – namų areštas yra procesinė prievartos priemonė, kuria suvaržomos asmens teisės ir laisvės siekiant įstatyme numatytų tikslų, todėl natūralu, kad dėl šios priemonės taikymo kyla tam tikrų nepatogumų asmeniui, kurio atžvilgiu taikomos šios priemonės. Nors skunduose akcentuojama, kad per visą kardomosios priemonės – namų arešto taikymo laikotarpį, t. y. vienerius metus, R. S. nei karto nepažeidė nustatytų namų arešto sąlygų, taip pat atkreipiamas dėmesys į kaltinamojo tvirtus socialinius ryšius (turi dvi dukras, dirba, bėgti ar slapstytis neketina), tačiau šios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo keisti nustatytas namų arešto sąlygas ar iš viso panaikinti šią kardomąją priemonę.

Nėra pagrindo sutikti su kaltinamuoju, jog priimant skundžiamą nutartį buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Nors skundžiamoje nutartyje nenurodyta kaltinamojo gimimo data, gyvenamoji ir darbo vietos kaip to reikalaujama BPK 125 straipsnio 2 dalies 1 punkte, tačiau šių duomenų nenurodymas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu ir savaime nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos nutarties. Taip pat R. S. nepagrįstai teigia, kad skundžiamoje nutartyje nenurodytas nusikalstamų veikų padarymo laikas ir vieta. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apygardos teismas nusikalstamas veikas aprašė glaustai, tačiau aiškiai nurodydamas esmines nusikalstamų veikų aplinkybes, tame tarpe ir galimą nusikalstamos veikos padarymo vietą ir laiką, bei pagal kokį baudžiamąjį įstatymą šios veikos kvalifikuojamos. Tai, kad nutartyje nebuvo išdėstytas detalus kaltinimas, kuris užima 64 lapus, jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Nepagrįstai R. S. teigia, kad buvo pažeistos jo teisės į gynybą jam tinkamai neįteikus pranešimo apie teismo posėdį ir klausimą dėl kardomosios priemonės – namų arešto skyrimo išnagrinėjus jam nedalyvaujant. Nors R. S. teigia, kad nesupranta lietuvių kalbos, todėl pranešimas apie teismo posėdį jam turėjo būti pateiktas rusų kalba, be to, sirgdamas negalėjo pasitikrinti elektroninio pašto, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, 2016 m. lapkričio 7 d. teismo posėdyje dalyvavęs R. S. gynėjas perdavė teismui medicininę pažymą apie tai, jog R. S. negali dalyvauti bylos nagrinėjime, iš ko akivaizdu, kad R. S. žinojo apie teismo posėdį. Pažymėtina, kad BPK 132 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog įtariamojo (kaltinamojo) ar jo gynėjo neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis skirti namų areštą. Tuo labiau kad teismo posėdyje dalyvavo R. S. gynėjas, kuris tinkamai atstovavo kaltinamojo interesus. Be to, savo poziciją kardomosios priemonės – namų arešto skyrimo klausimu R. S. išdėstė paduotame skunde aukštesniajam teismui. Aukštesniojo teismo vertinimu, nepaisant pateiktos medicininės pažymos apie R. S. ligą, apygardos teismas, atsižvelgdamas į proceso ekonomiškumo, operatyvumo principus, pagrįstai išnagrinėjo kardomosios priemonės – namų arešto paskyrimo klausimą nedalyvaujant kaltinamajam, kadangi jau buvo atidėtas anksčiau numatytas 2016 m. lapkričio 4 d. teismo posėdis šiam klausimui spręsti.

Kaltinamojo R. S. gynėjas skunde nepagrįstai remiasi BPK normomis, reglamentuojančiomis terminų skaičiavimą. Šiuo atveju apygardos teismas neturėjo priimti jokio sprendimo dėl praleisto termino atnaujinimo kaip tai yra numatyta BPK 102 straipsnyje. Taip pat kaltinamojo gynėjas nepagrįstai teigia, kad byloje buvo išnykę kardomosios priemonės – namų arešto skyrimo pagrindai. Kaip galima suprasti iš bylos medžiagos, kardomosios priemonės – namų arešto terminas R. S. laiku nebuvo pratęstas dėl neapsižiūrėjimo, bet ne dėl to, kad būtų išnykę šios kardomosios priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos keisti ar naikinti kaltinamojo R. S. ir jo gynėjo skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

kaltinamojo R. S. ir jo gynėjo advokato Bogdan Chranovskij skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 8d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas                                                                                    Linas Žukauskas