Civilinė byla Nr. 3K-3-355/2009 Procesinio
sprendimo kategorijos: 41; 43.2; 49 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugsėjo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito
Gurevičiaus, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos
pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. V. kasacinį skundą
dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
kovo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. V. ieškinį
atsakovui Lietuvos profesinei sąjungai ,,Solidarumas“ dėl be teisinio pagrindo
įgyto turto grąžinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių dovanojimo ir aukos
(paramos ar labdaros) sandorius, jų formą, nepagrįstai gauto turto
išreikalavimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo 70 000 Lt kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą. Ieškovas
nurodė, kad 2004 m. gruodžio mėn. jo vadovaujama įmonė UAB ,,VIPC Neringa“
nuosavybės teise įsigijo Lietuvos profesinių sąjungų rūmų dalį ir su atsakovu
tapo šio pastato bendrasavininkiais. Prieš tai Lietuvos profesinių sąjungų
rūmuose buvo kilęs gaisras, per kurį nukentėjo atsakovo valdoma pastato dalis.
Po gaisro atsakovas prašė finansinės pagalbos, todėl ieškovas paskolino
atsakovui 70 000 Lt asmeninių lėšų, 2004 m. gruodžio 30 d. perduodamas pinigus
atsakingam atsakovo asmeniui D. S. Pinigų perdavimo faktą patvirtina atsakovo
2004 m. gruodžio 30 d. surašytas kasos pajamų orderio kvitas. Ieškovas nurodė,
kad rašytinės paskolos sutarties sudaryti nespėjo, vėliau atsakovas vengė ją
sudaryti. 2007 m. ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl skolos priteisimo,
bet teismas nepripažino, kad pareiškėjo atsakovui perduota 70 000 Lt suma buvo
paskola, ir ieškinį atmetė. Ieškovo teigimu, valios padovanoti (suteikti
paramą) atsakovui 70 000 Lt jis niekada ir jokia forma nėra išreiškęs. Ieškovas
nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu dovanojimo sandoris ir būtų sudarytas, jis
būtų niekinis ir negaliotų nuo sudarymo momento dėl įstatymo nustatytos
privalomos notarinės formos nesilaikymo. Atsakovas be teisinio pagrindo yra
įgijęs ieškovui priklausantį turtą – 70 000 Lt sumą, ir ši suma turi būti
ieškovui iš atsakovo priteista.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus
miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinys
tenkintas visiškai – ieškovui iš atsakovo priteista 70 000 Lt. Teismas nustatė,
kad 2004 m. gruodžio 30 d. ieškovas pagal kasos pajamų orderį LPS Nr. 0000101
perdavė atsakovui 70 000 Lt. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, sprendė, kad
atsakovas neįrodė ieškovo valios neatlygintinai ir negrąžintinai perduoti
pinigus, sudarant dovanojimo ar paramos sutartį; atsakovo subjektyvus
klaidingas suvokimas, kad pinigai iš ieškovo gauti kaip parama bei, taip
suvokiant ieškovo veiksmus, priimti pinigai, nesukūrė šalims tarpusavio paramos
(aukos) sutartinių teisinių santykių, trūkstant esminio sutarties elemento -
paramos davėjo (ieškovo) valios. Teismas, įvertinęs tai, kad įsiteisėjusiu
Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimu
ieškovo ieškinys dėl tų pačių lėšų grąžinimo atmestas, pripažinus, kad
neįrodytas paskolos sutarties faktas, konstatavo, kad šalių nesiejo jokie
sutartiniai teisiniai santykiai, todėl priėjo prie išvados, kad ieškovas
perdavė atsakovui 70 000 Lt, nesant tam jokio atsakovo įrodyto teisinio
pagrindo. Tokie šalių teisiniai santykiai, teismo vertinimu, atitinka CK 6.237
straipsnio 1 dalyje nurodytą nepagrįstą praturtėjimą, nes egzistuoja visos
teisinės sąlygos nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti: atsakovas gavo
ieškovo turtą, nesant tam jokio teisinio pagrindo; atsakovas realiai gavo 70
000 Lt; neįrodyta, kad šalių buvo sudaryta kokios nors rūšies sutartis, todėl
nėra kitų civilinių teisių gynimo būdų ieškovo teisėms apginti. Nustatęs, kad
šalys nebuvo sudariusios sutarties, teismas laikė teisiškai nereikšmingais
ieškovo argumentus dėl CK 6.469 straipsnio 2 dalies, 1.93 straipsnio 3 dalies
ir restitucijos taikymo.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 kovo 5 d.
sprendimu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 23 d.
sprendimas panaikintas ir ieškinys atmestas. Teisėjų kolegija nesutiko su
ieškovo teiginiu, kad jis neišreiškė valios padovanoti atsakovui pinigus, nes pinigų
perdavimas kaip toks, ieškovui žinant, kad jis neprivalo vykdyti jokios
prievolės atsakovui, yra valios išreiškimas. Teisėjų kolegija nustatė, kad
atsakovas ieškovo perduotus pinigus laikė parama. Kadangi paramos santykiams įforminti
nenustatyta specialios sutarties sudarymo formos (CK 6.476 straipsnis), tai nebuvo
pagrindo laikyti, jog atsakovas, priimdamas pinigus iš atsakovo, atliko
veiksmus, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ir todėl
paramos sandoris yra niekinis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas
nesilaikė įstatymo reikalavimų dėl dovanojimo sandorio įforminimo ir
nereikalavo šalių santykius įteisinti tinkamai. Šiuo atveju ieškovui tenka
atsakomybė už pasekmes, jis neatliko veiksmų, kuriuos pagal jo pasirinktą
ieškinio pagrindą turėjo atlikti. Teisėjų kolegija nustatė, kad šalių sandoris įvykęs:
ieškovas perdavė atsakovui pinigus, šis pinigus priėmė ir panaudojo atsakovo ir
UAB „Neringa VIPC“ priklausančio pastato gaisro padariniams likviduoti. Ieškovas
neįrodė ir neįrodinėjo atsakovo nesąžiningumo, kuris galėjo turėjo įtakos
ieškovo veiksmams dėl pinigų perdavimo (CPK 178 straipsnis), todėl teisėjų
kolegija sprendė, kad turi būti taikomas
CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir perduoti pinigai negali būti grąžinti
ieškovui. Teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovas
santykiuose su atsakovu faktiškai atstovavo UAB „Neringa VIPC“, o, išnagrinėjus
bylą ir neįtraukus UAB „Neringa VIPC“ į bylą bylos dalyviu, yra pagrindas
naikinti sprendimą pagal CPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Šis argumentas
iškeltas tik apeliacinės instancijos teisme, jis nebuvo tirtas pirmosios
instancijos teisme, todėl tokio argumento apeliantas negalėjo kelti apeliaciniame
skunde ir juo remdamasis prašyti panaikinti sprendimą (CPK 306 straipsnio 2
dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad ta aplinkybė, jog ieškovas yra UAB
„Neringa VIPC“ vadovas, dar nereiškia, kad jis atstovavo šios bendrovės
interesams ir negalėjo veikti kaip fizinis asmuo.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 5 d. sprendimą ir palikti galioti
Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimą.
Kasacinis skundas grindžiamais tokiais teisiniais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.241 straipsnio 1 dalies
3 punktu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje
civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr.
3K-3-81/2008, suformuluotomis taisyklėmis, nes šioje byloje ir nagrinėjamoje
byloje skiriasi faktinės aplinkybės. Kasatoriaus teigimu, šalių veiksmai,
perduodant ir priimant ginčo pinigus, neatitiko CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3
punkte vartojamos turto perdavimo negrąžintinai sąvokos. Visą bylinėjimosi
laikotarpį kasatorius nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2004 m. gruodžio 30 d.,
perduodamas atsakovui 70 000 Lt, manė, jog juos paskolina. Atsakovas neįrodė
kitokio ginčo pinigų perdavimo tikslo (kitokios rūšies sandorio buvimo), o
tokia pareiga tenka atsakovui. Kasatoriaus teigimu, pinigų kaip paskolos (o ne
kaip dovanos ar aukos) perdavimas negali būti pagrindas taikyti CK 6.241
straipsnio 1 dalies 3 punktą ir, šalims nesudarius paskolos sutarties,
negrąžinti perduotų pinigų ieškovui. Toks teismo sprendimas leistų nepagrįstai
pasipelnyti atsakovui ir prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principams. Kasatoriaus suklydimas dėl sudaromo sandorio rūšies yra esminė
sąlyga, dėl kurios CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata turėtų būti
netaikoma. Kasatoriaus teigimu, gautas lėšas galima apskaityti ir vertinti kaip
gautą paramą tik tuo atveju, kai aiškiai ir neginčytinai yra išreikšta paramos
davėjo valia šias lėšas perduoti kaip paramą, o ieškovas tokios valios
neišreiškė. Atsakovo veiksmai įrodo, kad jis taip pat nevertino gautų lėšų kaip
paramos, nes gautos iš kasatoriaus pinigų sumos neapskaitė ir nedeklaravo kaip
paramos.
2. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai atsakomybę dėl sandorio neįforminimo notarine
tvarka ir visą su tuo susijusią riziką perkėlė kasatoriui. Kasatoriaus teigimu,
jis siekė sudaryti paskolos, o ne dovanojimo sandorį, kuriam notarinė forma
nereikalinga. Kadangi atsakovas laikosi pozicijos, kad priimti iš ieškovo
pinigai buvo auka pagal CK 6.476 straipsnį, tai jis turėjo siekti pinigų
priėmimą įforminti notarine tvarka ir turi prisiimti visą riziką dėl šios
pareigos neįvykdymo.
3.
Apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės konstatuoti, kad iš kasatoriaus
gauti pinigai buvo panaudoti pastato, kuris tuo metu priklausė atsakovui ir UAB
,,Neringa VIPC“, gaisro padariniams likviduoti, todėl šios lėšos gali būti
vertinamos kaip UAB ,,Neringa VIPC“, kuriai vadovavo kasatorius, dalis gaisro
padarinių šalinimui finansuoti. Kasatoriaus nuomone, tokios aplinkybės galėjo
būti nustatytos, tik įtraukus į bylą trečiuoju asmeniu UAB ,,Neringa VIPC“, nes
civilinėje byloje iš esmės sprendžiamas UAB ,,Neringa VIPC“ pareigos finansuoti
pastato dalies remontą klausimas.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad
kasatorius teisinę argumentaciją pateikė, nevertindamas teismų nustatytų
faktinių aplinkybių visumos. Ta aplinkybė, kad UAB ,,Neringa VIPC“ nedalyvavo
byloje, nepanaikina įstatymo pagrindu egzistuojančios šios bendrovės prievolės
dalyvauti, atkuriant bendrą turtą (CK 4.76 straipsnis). Atsakovas pagrįstai
galėjo tikėtis, kad prievolę turintis asmuo pats arba per kitus asmenis įvykdys
jam tenkančią prievolės dalį, atkuriant bendrą turtą. Jei byloje būtų buvusi
nagrinėjama UAB ,,Neringa VIPC“ prievolė, būtų nustatyta, kad yra pagrindas
taikyti CK 6.233 straipsnį. Šios normos pagrindu UAB ,,Neringa VIPC“ prievolę
įvykdęs D. Vilčinskas turėtų teisę gauti savo išlaidų atlyginimą iš UAB
,,Neringa VIPC“. Atsakovo teigimu, taikydamas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3
punktą, apeliacinės instancijos teismas pripažino aptartos prievolės
egzistavimą, o tai reiškia, kad CK 6.237 straipsnio 1 dalies, kurios pagrindu
pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, taikyti negalima. Atsakovas
turėjo teisę gauti pinigus gaisro padariniams likviduoti. Atsakovo
nesąžiningumo, priimant pinigus iš kasatoriaus, nenustatyta. Apeliacinės
instancijos teisme ginčo šalių teisiniai santykiai buvo įvertinti kaip paramos
teisiniai santykiai, pagrįstai nurodant, kad paramos teisiniams santykiams CK
6.476 straipsnio ir Labdaros ir paramos įstatymo nenustatyta privalomos
notarinės sandorio formos. Paramos priėmimas, siekiant atstatyti po gaisro
nukentėjusį pastatą, negali būti vertinamas kaip veiksmas, prieštaraujantis
gerai moralei. Kasatorius neįrodė, kad apeliacinės instancijos teismas
netinkamai taikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą, taip pat, kad yra
pagrindas taikyti CK 1.93 straipsnio 3 dalį, o pagal CK 6.476 straipsnį,
taikant CK 6.469 straipsnį, būtina pripažinti sandorį niekiniu dėl formos
trūkumų. Atsakovo nuomone, palikus galioti apeliacinės instancijos teismo
sprendimą, kasatorius turėtų galimybę ginti savo teises pagal CK 6.233
straipsnį.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl
dovanojimo sutarties ir aukos (paramos ar labdaros) sutarties atribojimo ir
aukos (paramos ar labdaros) sutarties formos
Dovanojimas -
tai sandoris, kurio esmė ta, kad turto savininkas valingai, nesavanaudiškai,
neatlygintinai perduoda savo turtą ar suteikia kitokią įstatyme numatytą
turtinę naudą kitam asmeniui, o pastarasis asmuo šią turtinę naudą sąmoningai
(valingai) priima. Dovanojimo sandoris yra dvišalis. Jam sudaryti reikalinga
tiek turtą perduodančio, tiek jį priimančio asmenų suderinta valia, taigi
dovanojimo sandoris yra dvišalė sutartis. Dovanojimo teisiniai santykiai
reglamentuojami CK šeštosios knygos XXVII skyriaus ,,Dovanojimas“ normų. CK
6.465-6.475 straipsniuose įtvirtintos bendrosios dovanojimo sutarties instituto
nuostatos, tuo tarpu CK 6.476 straipsnio normų reglamentuojama atskira
dovanojimo sutartinių santykių grupė - aukos (paramos ar labdaros) sutartis;
CK 6.476 straipsnio normos yra specialiosios bendrųjų dovanojimo sutarties
instituto normų atžvilgiu. Aukos (labdaros ar paramos) sutartys iš kitų
dovanojimo sutarčių išskiriamos pagal specialų sutarties tikslą - pagal CK
6.476 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatyminę apibrėžtį auka (parama ar
labdara) laikomas turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam
tikslui. Naudingas tikslas CK 6.476 straipsnio 1 dalies prasme - tai bendra
nauda, t. y. padovanotas turtas ar turtinė teisė yra skiriamas ne asmeniniams
apdovanotojo, o visuomenės požiūriu vertingiems, nesavanaudiškiems poreikiams
tenkinti. Labdara (parama) yra visuomenei naudinga veikla, kurią remia
valstybė, šiuo tikslu yra priimtas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos
įstatymas (1993 m. birželio 4 d. Nr. I-172),
nustatantis taisykles, kurių turi laikytis labdaros
ir (arba) paramos tiekėjai ir (arba) gavėjai, norintys pasinaudoti įstatymų
nustatytomis mokesčių ir muitų lengvatomis (įstatymo 1 straipsnis). Labdaros
ir paramos įstatymas - tai viešosios, o ne civilinės teisė aktas, todėl šio įstatymo normos su CK šeštosios knygos
XXVII skyriaus normomis nekonkuruoja, tačiau sprendžiant,
ar dovanojimo teisiniai santykiai kvalifikuotini aukos sutartimi pagal CK 6.476
straipsnį, Labdaros ir paramos įstatyme įtvirtintas
visuomenei naudingų tikslų, kuriems gali būti teikiama labdara ar parama, sąrašas
yra aktualus, kaip pateikiantis pavyzdinius bendro, visuomenės požiūriu
naudingo aukos tikslo kriterijus. Pagal Labdaros ir paramos įstatymo 3
straipsnį labdara ar parama gali būti teikiama tarptautinio bendradarbiavimo,
žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių
vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir
pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros,
nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos,
gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių
teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir
nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse (Įstatymo 3 straipsnis).
Minėta,
kad aukos (paramos ar labdaros) institutas teisės normų konkurencijos prasme
yra specialus bendrųjų dovanojimo instituto normų požiūriu, todėl, teisinius
santykius kvalifikavus pagal CK 6.476 straipsnio 1 dalį, kaip auką (paramą ar
labdarą), visų pirma turi būti taikomos šiame straipsnyje įtvirtintos
taisyklės, o jų nereglamentuotais atvejais - bendrosios dovanojimo instituto
nuostatos; CK 6.476 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta vienintelė šios taisyklės
išimtis - aukoms netaikomas CK 6.467 straipsnis ,,Dovanojimo su sąlyga
sutartis“. CK 6.476 straipsnyje nėra aukos (paramos ar labdaros) sutarties
formą nustatančių normų, todėl turi būti taikomos 6.469 straipsnio ,,Dovanojimo
sutarties forma“ normos. Dovanojimo sutarčiai, kurios dalykas yra didesnė kaip
penkių tūkstančių litų suma, įstatymo nustatytas rašytinės formos reikalavimas;
nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios
suma didesnė kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, turi būti notarinės formos (CK
6.469 straipsnio 1, 2 dalys). Tokiu įstatyminiu reglamentavimu siekiama
išvengti sutarties šalių valios iškraipymų po dovanojimo sutarties sudarymo -
dovanojimo dalyku esančio turto perdavimo - tarp jos šalių kilus ginčui.
Civilinių santykių dalyviai turi bendrojo pobūdžio pareigą įgyvendindami savo
teises ir vykdydami pareigas elgtis protingai, pagal bonus pater familias
elgesio standartus ir rūpintis savo interesų apsauga (CK 1.5 straipsnis).
Asmenys, kurie įgyvendindami savo civilines teises nesilaiko įstatymų
nustatytos tvarkos, prisiima riziką, kad jų interesai nebus ginami teismo,
viena iš tokių situacijų – įstatymo nustatytos sandorio formos reikalavimų
ignoravimas. Sandoris, sudarytas pažeidžiant notarinės formos imperatyvą, yra
niekinis, t.y. nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jį sudariusios šalys
(CK 1.93, 1.80 straipsniai); tuo atveju, kai sandoris yra dvišalis (sutartis),
riziką dėl jo negaliojimo pasekmių prisiima abi sutarties šalys.
Dėl
restitucijos ir nepagrįstai gauto turto išreikalavimo taisyklių taikymo
Pažeistas
civilines teises teismas gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas
savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos
dipozityviškumo principo (CK 1.137, 1.138 straipsniai). CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas vienas civilinių
teisių gynimo būdų – buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas, kuris
gali būti įgyvendinamas taikant skirtingus teisinius mechanizmus (pvz., restituciją,
išreikalaujant be teisinio pagrindo gautą turtą, vindikaciją).
Nagrinėjamu atveju yra aktualus restitucijos ir nepagrįsto praturtėjimo ar
turto gavimo institutų konkurencijos klausimas.
Restitucija
– bendrasis prievolių teisės institutas, reglamentuojamas CK šeštosios knygos I
dalies ,,Bendrosios nuostatos“ X skyriaus normų; restitucijos esmė - asmens
(asmenų) grąžinimas į buvusią padėtį; pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies normą
restitucijos pagrindu gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens
prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą: restitucija taikoma tada, kai asmuo
privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per
klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas
negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl
nenugalimos jėgos.
Nepagrįstas
praturtėjimas ar turto gavimas - tai savarankiška prievolės rūšis, šie
santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais
atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto
išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės
grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK
6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau
(CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai
praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje
išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo
prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti
būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo
ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais
skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais
civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4)
kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu
asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams
santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006
m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto
savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje
byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr.
3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v.
A. D., bylos Nr.3K-3-593/2008; kt.).
Tuo
atveju, kai reikalavimo dalyku esantis turtas yra gautas sandorio pagrindu,
pripažinus tokį sandorį negaliojančiu (nuginčijus ar konstatavus, kad jis
niekinis) ab initio, taikomos CK šeštosios knygos X skyriuje įtvirtintos
restitucijos taisyklės; šios sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės
tiesiogiai įtvirtintos įstatyme (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145
straipsnio 1 dalis). CK šeštosios knygos XX skyriaus taisyklės,
reglamentuojančios be pagrindo gauto turto ar nepagrįsto praturtėjimo
grąžinimą, sandorio negaliojimo atveju gali būti taikomos tik subsidiariai - jeigu
restitucijos nepakanka visiškam pažeistų asmens teisių apgynimui.
Dispozityviškumo
ginant civilines teises principas reiškia tai, kad teismas negali pakeisti
ieškinio faktinio pagrindo ir (išskyrus įstatyme tiesiogiai įtvirtintas
išimtis) ieškinio dalyko – faktinio reikalavimo, kurį pareiškia į teismą
besikreipiąs asmuo. Teisinis ginčo teisinių santykių kvalifikavimas – teismo, o
ne teisminės gynybos besikreipiančio asmens pareiga; nepaisant to, ar
procesiniame dokumente nurodytas reikalavimų juridinis pagrindas ir ar jis
nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo
nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį
reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270
straipsnio 4 dalies 4 punktas). Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui
pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus,
negali būti pagrindas pareikštus reikalavimus atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d.
nutartis civilinėje byloje St. M. v. G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2009; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis
civilinėje byloje A. Br. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis
civilinėje byloje VĮ Marijampolės miškų urėdija v. B. P., bylos Nr. 3K-3-215/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju
šios teisės taikymo taisyklės reiškia tai, kad kai asmuo prašo teismo
išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti
materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu
pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, ir
atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto
išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar
kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas. Konstatuoti
niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisines pasekmes teismas privalo ex
officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), t. y. šiuo atveju teismas nevaržomas
ieškinio dalyko ir ribų.
Dėl
materialinių įstatymų taikymo ginčijamame teismo sprendime
Nagrinėjamoje
byloje teismai nustatė ir šalys to neginčija, kad reikalavimo dalyku esančias
lėšas - 70000 Lt - kasatorius perdavė atsakovui savo valia, atsakovas šias
lėšas priėmė, pinigų perdavimo faktas buvo įformintas surašant kasos pajamų
orderį. Šalių ginčas vyksta dėl to, koks buvo jų valios turinys pinigų
perdavimo metu - ar pinigai perduoti neatlygintinai, ar paskolinti. Taigi
byloje nustatyta, kad šalių buvo sudaryta sutartis, kartu tai reiškia, kad iš
jos atsirado tam tikros šalių tarpusavio prievolės, ginčo esmė - koks tų
prievolių turinys. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas
perdavė pinigus neatlygintinai, t. y. šalių valia buvo sudaryti dovanojimo
sutartį, tai yra faktinė bylos aplinkybė, kurios peržiūrėti kasacinės
instancijos teismas neturi diskrecijos; kasacinio skundo argumentai nesudaro
pagrindo pripažinti, kad, konstatuodamas šią aplinkybę, apeliacinės instancijos
teismas pažeidė procesinės teisės normas nustatančias įrodinėjimo taisykles.
Kasatoriaus ieškinys, reikštas dėl ginčo lėšų, kaip paskolos, grąžinimo, yra
atmestas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu, turinčiu res
judicata galią, todėl teisėjų kolegija nesvarsto kasatoriaus argumentų, kad
pinigai buvo paskolinti. Byloje nustatyta, kad šalys nesilaikė privalomos
notarinės dovanojimo sutarties formos, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad
sandoris yra niekinis, ir spręsti dėl jo pasekmių pagal restitucijos taisykles.
Atsakovo gautų lėšų išreikalavimui apeliacinės instancijos teismas be teisinio
pagrindo taikė be pagrindo įgyto turto išreikalavimo taisykles, tarp jų ir CK
6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto normą, reglamentuojančią turto, perduoto
asmens, kuris neprivalėjo vykdyti prievolės, tačiau ją įvykdė, išreikalavimą.
Tai yra materialinės teisės normų pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėto
sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Atsakovo
atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad ginčo lėšos neturi būti grąžintos
kasatoriui, nes buvo gautos kaip bendrasavininkio indėlis į bendrųjų pastato
konstrukcijų remontą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas šios savo
pozicijos byloje iš esmės neįrodinėjo, savo teisių gynimui byloje pasirinko
kitą, alternatyvų, būdą - kad ginčo lėšas kasatorius suteikė kaip
neatlygintiną paramą. Bylą nagrinėję teismai ginčui spręsti netaikė daiktinės
teisės normų, tai nėra kasacinio skundo dalykas, todėl teisėjų kolegija
detaliau nurodytų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų nenagrinėja.
Kiti
kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra reikšmingi CK 346
straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų požiūriu.
Apeliacinės
instancijos teismas taikė ne tą materialinį įstatymą, kurį turėjo taikyti,
todėl neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas sprendimas
naikinamas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų nustatytos
faktinės aplinkybės sudaro pagrindą ex officio konstatuoti, kad 2004
m. gruodžio 30 d. kasatoriaus ir atsakovo sudaryta dovanojimo sutartis yra
niekinė, ir taikyti restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), todėl atsakovas
turi grąžinti niekinio sandorio pagrindu gautas lėšas kasatoriui (CK 6.145
straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo
teisinius santykius, tačiau, patenkindamas kasatoriaus reikalavimą, priėmė
teisingą sprendimą dėl ginčo esmės. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos
teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 5 d. sprendimą
panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m.
spalio 23 d. sprendimą.
Priteisti
iš Lietuvos profesinės sąjungos ,,Solidarumas“ 25,45 Lt (dvidešimt penkis litus
keturiasdešimt penkis centus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu,
valstybei.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Sigita Rudėnaitė
Janina Stripeikienė