Administracinė byla Nr. I-4338-484/2018
Proceso Nr. 3-61-3-02877-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2, 55.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė:
pareiškėjas V. P. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 12 000 EUR neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Detalizavo, kad visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina ir izoliuotas nuo kameros durų ir likusio kameros ploto, todėl naudojantis juo buvo stebimas pareigūnų ir kameroje buvusių asmenų. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. kameroje iš viso buvo laikomi keturi asmenys, o vėliau iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. – du. Tai, kad tualetas nuo kameros buvo uždengtas užuolaida, remdamasis teismų praktika, pareiškėjas nelaiko tinkamu privatumo užtikrinimu. Teigia, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kančias.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimo daliai taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, o kitą skundo dalį atmesti (b. l. 8-19). Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. Pareiškėjui kamerose tekęs plotas atitiko minimalų ploto reikalavimą, dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 08 x 0,7 m. (0,56 kv. m.). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos kamerose: nuo Nr. 1 iki Nr. 75, nuo Nr. 226A iki Nr. 244, nuo Nr. 104 iki Nr. 200, nuo Nr. 202 iki Nr. 227, nuo Nr. 356 iki Nr.370, nuo Nr. 371 iki Nr. 385, nuo Nr. 309 iki Nr. 323, nuo Nr. 324 iki Nr. 338, nuo Nr. 340 iki Nr. 352. Pažymi, kad Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis kamerose: nuo Nr. 252 iki Nr. 257, nuo Nr. 386 iki Nr. 395, nuo Nr. 406 iki Nr. 417, nuo Nr. 418 iki Nr. 426. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymi, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Lukiškių TI-K vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Teismas
konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis buvo laikomas laikotarpiu 2014 m. vasario 14 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 28 d. (b. l. 4).
Išanalizavus bylos medžiagą, pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, darytina išvada, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl kalinimo neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, kančias. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Pažymėtina, kad atsikirsdamas į atsakovo atstovo atsiliepimo argumentus, pareiškėjas nurodė, kad yra susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (toliau – EŽTT). EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). Pasak EŽTT, tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018, 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. ir byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Šiuo atveju teismui neatnaujinus termino reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 14 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d., skundas šioje dalyje atmestinas.
Toliau teismas pasisako iš esmės dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.
LVAT laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsižvelgus į jo ribotas galimybes rinkti įrodymus, yra saistomas pareigos nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013), tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. gegužės 18 d., nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. birželio 22 d. ir nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas kamerose Nr. 4, Nr. 73 ir Nr. 57. Remiantis Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktais duomenimis, šiose kamerose laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d., nuo 2015 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d., 2018 sausio 14 d., 2018 m. vasario 25 d., 2018 m. kovo 27 d. , 2018 m. balandžio 7 d., 2018 m. gegužės 24 d., 2018 m. liepos 5 d. ir 2018 m. rugpjūčio 6 d. kamerose buvo laikomas vienas, visą kitą laiką su pareiškėju kamerose buvo laikomas dar vienas asmuo (b. l. 9-10).
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Analogiški reikalavimai yra nustatyti ir naujojoje Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių redakcijoje (Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. V-26). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 papunktis numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).
Remdamasis nurodyta EŽTT praktika, LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Byloje esančiame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. pranešime dėl pareiškėjo skundo (b. l. 24-25), nurodyta, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis, sanitarinio mazgo vieta atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lukiškių TI-K priežiūros posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252-Nr. 257 2013 m. sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Analogiškas sanitarinio mazgo įrengimas egzistuoja ir kamerose Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 - Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426. Pranešime taip pat nurodyta, kad gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.
Atsakovo atstovo atsiliepime ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugsėjo mėn. pranešime nurodyta aplinkybė, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele, leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas reikiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Atsiliepimo teiginiai, kad atitinkamose kamerose šiuo metu yra įrengtos užuolaidos, byloje nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, neaišku, kada jos buvo įrengtos. Be to, pareiškėjas skunde nurodo, kad užuolaidų įrengimas sanitariniuose mazguose neužtikrino jo privatumo, kadangi visiškai neatskyrė sanitarinio mazgo nuo kameros. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d., iš viso 1077 paras.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, orumo pažeminimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nurodyta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija būtų siekusi sąmoningai pažeisti pareiškėjo teises. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę (1077 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais), intensyvumą (tam tikrą laiką pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K) atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A-1032-858/2018;Nr. A-1018-662/2018; Nr. A-1730-858/2018; Nr. A-1748-492/2018; Nr. A-4132-442/2018) iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 3 300 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 12 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3300 (tris tūkstančius tris šimtus) eurų neturtinės žalos.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Ina Kirkutienė