Administracinė byla Nr. eA-1948-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04072-2015-4

                                          Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovams Vilniaus teritorinei muitinei ir Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0053 ir panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. lA-321.

Pareiškėja nurodė, kad ginčijamu Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu buvo įregistruota skola muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes – automobilį Opel Antara, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėja pripažinta skolininke muitinei, jai paskirta 207 Eur bauda už mokėtinų mokesčių nedeklaravimą, 377 Eur delspinigių, 625 Eur muito, 1 444 Eur PVM, 377 Eur PVM delspinigių. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, patvirtino minėtą Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą. Pareiškėjos teigimu, ginčijami sprendimai priimti formaliais pagrindais, atsakovai nesiaiškino ir neištyrė teisiškai reikšmingų aplinkybių. Atsakovai nustatė, kad automobilis importuotas iš Šveicarijos Konfederacijos ir nesumokėti privalomi mokėti mokesčiai, tačiau pareiškėja šį automobilį įsigijo Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir negalėjo žinoti, kad jis gali būti įvežtas į Bendriją neteisėtai. Automobilio importo mokesčius turėjo sumokėti asmuo, kuris jį įvežė į Bendrijos muitų teritoriją, pareiškėja, įsigydama automobilį, pagrįstai tikėjosi, jog pardavėjas yra sumokėjęs visus reikiamus muito ir kitus mokesčius. Pareiškėja taip pat mano, kad automobilio vertė apskaičiuota netinkamai, neatsižvelgiant į pirkimo-pardavimo sutarties kainą. Pareiškėjos teigimu, atsakovai privalėjo išsiaiškinti, ar automobilis yra lengvatinės (preferencinės) ar nelengvatinės kilmės prekė, tačiau to neatliko: atsakovai privalėjo kreiptis raštu į Šveicarijos Konfederacijos muitinę dėl automobilio kilmės įrodymų patvirtinimo, ir tik gavus Šveicarijos Konfederacijos muitinės atsakymą (tik esant Šveicarijos Konfederacijos muitinės patikrinimo rezultatams dėl pareiškėjos automobilio kilmės statuso) būtų teisinis pagrindas pripažinti pareiškėją skolininke muitinei. Pareiškėja pažymėjo, kad šio modelio automobiliai gaminami Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl pagal automobilio VIN kodą galima nesunkiai nustatyti ginčo automobilio kilmę.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis automobilis nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje, todėl Vilniaus teritorinė muitinė įpareigojo pareiškėją pateikti informaciją bei dokumentus, pagrindžiančius, jog iš Šveicarijos Konfederacijos į Europos Sąjungą įvežtas automobilis buvo deklaruotas muitinėje, įforminta importo deklaracija ir sumokėti privalomi mokesčiai, tačiau pareiškėja tokių dokumentų nepateikė. Transporto priemonės registracijos pažymėjimas, išduotas Šveicarijos Konfederacijoje, patvirtina, kad transporto priemonė nebuvo registruota Europos Sąjungoje, o duomenų, jog automobilis, įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, būtų pateiktas muitinei ir sumokėti visi privalomi mokėti mokesčiai, nėra. Atsakovo teigimu, pareiškėja įsigijo ir nuosavybės teise valdė automobilį, kuris buvo neteisėtai įvežtas į Europos Sąjungą. Pirkdama automobilį, pareiškėja turėjo atkreipti dėmesį, kad sudaro pirkimo-pardavimo sutartį ne lietuvių kalba ir pardavėjas yra užsienyje įregistruota įmonė, privalėjo įvertinti automobilio techniniame pase esančią informaciją, pagal kurią automobilio paskutinė registracijos vieta yra Šveicarijos Konfederacijoje, bei pasidomėti, ar buvo atliktos visos privalomos muitinės procedūros, sumokėti privalomi importo mokesčiai, ir iš pardavėjo pareikalauti tai patvirtinančių dokumentų. Vilniaus teritorinė muitinė kreipėsi į Vokietijos Federacinę Respubliką dėl informacijos, ar įvežant automobilį buvo sumokėti importo muitai ir atliktos kitos reikalingos procedūros, o pareiškėja nepateikė jokių duomenų ar objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad transporto priemonė būtų gabenta per kitas Europos Sąjungos valstybes nares. Apskaičiuodamas mokestinės prievolės dydį, atsakovas vadovavosi galiojančiais teisės aktais; pareiškėja, nesutikdama su apskaičiuota automobilio verte, savo teiginių nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai ištyrus susijusias faktines aplinkybes. Priimant sprendimą, Vilniaus teritorinė muitinė kreipėsi į Vokietijos muitinę, prašydama pateikti informaciją apie automobilio importą. Vokietijos muitinė į šį prašymą pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog deklaracijų apdorojimo sistemoje nėra duomenų, kad ginčo automobiliui būtų įforminta importo procedūra. Pareiškėja įsigijo transporto priemonę, prieš tai registruotą Šveicarijos Konfederacijoje, ir ją įregistravo valstybinėje įmonėje „Regitra“ savo vardu. Atsakovas pabrėžė, kad Šveicarijos Konfederacija nėra Europos Sąjungos narė, todėl iš šios šalies importuojamoms prekėms yra taikomi muitinės formalumai. Pareiškėja nepateikė ir muitinei nepavyko surinkti objektyvių duomenų apie tai, kad ginčo automobilis jį įvežant iš Šveicarijos Konfederacijos būtų buvęs pateiktas muitinei ir už jį sumokėti importo mokesčiai, todėl darytina išvada, jog šis automobilis įvežtas neteisėtai. Atsakovo teigimu, iš faktinių ginčo aplinkybių matyti, kad pareiškėja, teikdama prašymą registruoti ginčo transporto priemonę, pati nurodė, jog paskutinė šios transporto priemonės registracijos vieta buvo Šveicarijos Konfederacija. Taigi pareiškėjai žinant, kad automobilis yra įvežtas iš trečiosios šalies, jai turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl automobilio įvežimo teisėtumo. Veikdama rūpestingai ir sąžiningai, pareiškėja privalėjo su automobilio pardavėju išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su automobilio įvežimu į Europos Sąjungos teritoriją ir jo pateikimu muitinei, pareikalauti pardavėjo pateikti importo mokesčių sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, tačiau to neatliko. Atsakovas nesutinka, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas prekės kilmės lengvatinis režimas. Tam, jog būtų taikomas lengvatinis muito tarifas dėl prekių kilmės, ši prekė turi būti deklaruojama muitinei ir pateikiamas lengvatinei prekių kilmei pagrįsti būtinas dokumentas (prekių kilmės sertifikatas EUR 1 arba kilmės deklaracija sąskaitoje faktūroje). Joks teisės aktas neįpareigoja muitinės savo iniciatyva įrodinėti ir taikyti lengvatinę prekių kilmę, ši teisė yra numatyta importuotojui. Atsakovas taip pat nesutinka, kad automobilių kilmės šalis gali būti nustatyta pagal transporto priemonės identifikavimo numerį (VIN kodą). Byloje nėra duomenų apie ginčo automobilio kilmę pagaminimo ir importo į Šveicariją momentu bei duomenų apie tai, kad su automobiliu nebuvo atlikta jokių operacijų, išskyrus reikalingas gerai jo būklei palaikyti, t. y. automobilis neprarado turėto prekių kilmės statuso. Atsakovas pažymėjo, kad nustatant prekės muitinę vertę muitinei nereikia nuginčyti ar pripažinti negaliojančia prekių pirkimo-pardavimo sutartį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjos R. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

              Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį skolininkais laikomi: (1) asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes, (2) bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir (3) bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad siekiant asmenį pripažinti skolininku, būtinos dvi sąlygos: šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam, jog asmuo būtų pripažintas skolininku, taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes. Šie veiksniai tam tikrais atvejais neleidžia asmens laikyti skolininku (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Spedition Ulustrans, 2005 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Merabi Papismedov ir kt.). Teismo vertinimu, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, jog asmuo tikrai žinojo, kad įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendime byloje Oliver Jestel prieš Hauptzollamt Aachen yra pažymėjęs, kad frazė „yra pagrindo manyti, turėję žinoti“ nurodo į rūpestingą ir apdairų subjektą, taigi iš esmės nėra reikalaujama, jog asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-366/2014).

              Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamentas kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos muitinę, kuri nurodė, jog, pagal deklaracijų apdorojimo sistemos ATLAS duomenis, importo procedūra automobiliams, tarp kurių yra ir ginčo automobilis, nebuvo atlikta. Pareiškėja teismui nepateikė duomenų ar įrodymų patvirtinančių, kad automobilis buvo gabentas per kitas Europos Sąjungos valstybes nares, todėl atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į kitas Europos Sąjungos valstybės nares. Pareiškėja nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad ginčo automobilis į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas teisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, įsigydama automobilį, žinojo, jog jo paskutinė registracijos vieta buvo Šveicarijos Konfederacijoje, pareiškėja turėjo ir galėjo pasidomėti, ar už automobilį sumokėti importo mokesčiai. Teismo vertinimu, pardavėjo žodinio užtikrinimo gavimas neatitinka bendros pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai. Be to, teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė įrodymų, kurie paneigtų skundžiamuose sprendimuose apskaičiuotą mokestinės nepriemokos dydį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad analogiškais pagrindais paremtas mokesčio bazės nustatymas pripažįstamas tinkamu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015, 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-598/2011).

III.

Pareiškėja R. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu.

Pareiškėja nurodė, kad nors byloje ir nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog automobilis galėjo būti įvežtas per kitas Europos Sąjungos valstybes nares, tačiau tai neatleidžia valstybės institucijų patikrinti visas galimas aplinkybes ir surinkti duomenis, kurie leistų neabejotinai teigti, kad automobilis buvo įvežtas neteisėtai. Siekiant asmenį pripažinti skolininku muitinei, būtina nustatyti visas objektyvias aplinkybes. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus teritorinė muitinė nesiėmė visų įmanomų veiksmų nustatyti reikšmingas aplinkybes ir nesurinko pakankamai duomenų, jog automobilis įvežtas neteisėtai. Pareiškėja pabrėžė, kad ji negalėjo žinoti, jog jos įsigyjamas automobilis įvežtas neteisėtai, pareiškėja jį įsigijo Vokietijoje ir pagrįstai tikėjosi, kad pardavėjas yra sumokėjęs visus reikalingus mokesčius. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas išimtinai vadovavosi atsakovų pozicija, kad pareiškėja nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su kitomis Europos Sąjungos šalimis ir galimybe per jas įvežti automobilį. Pareiškėja objektyviai neturėjo galimybių pati atlikti veiksmus, susijusius su duomenų apie automobilio įvežimą į Bendrijos teritoriją surinkimu. Iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėja sąmoningai ar tyčia siekė įsigyti automobilį, už kurį nėra sumokėti mokesčiai. Šiuo atveju pareiškėja buvo apgauta ir neturi atsakyti už trečiųjų asmenų veiksmus. Pareiškėjos teigimu, už įvežamas prekes ir jų tinkamą muitinės procedūrų atlikimą yra atsakingas būtent tas asmuo, kuris pirmasis jas įveža į muitų teritoriją. Nesiėmus atitinkamų veiksmų ir neužklausus kitų valstybių narių, nebuvo išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės ir neatskleista bylos esmė.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad transporto priemonės, kurios įvežamos į Bendriją iš Šveicarijos Konfederacijos ir įvežimo metu atitinka 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos) 232 straipsnio 1 dalies b punkto, 233 straipsnio bei 558 straipsnio nuostatas, laikomos teisėtai įvežtomis. Nagrinėjamu atveju ginčo automobilis šių nuostatų neatitinka, jis buvo registruotas Šveicarijoje, parduotas Bendrijos muitų teritorijoje ir užregistruotas pareiškėjos vardu, todėl turėjo būti pateiktas ir deklaruotas muitinėje. Vilniaus teritorinė muitinė atliko muitinės duomenų saugykloje paiešką ir nustatė, kad ginčo automobiliui nebuvo įforminta muitinės procedūra, tokia transporto priemonė laikoma neteisėtai įvežta į Bendrijos teritoriją Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme. Taikant šį straipsnį, neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekės įvežimas pažeidžiant 38-41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Pareiškėjos mokestinę atsakomybę apibrėžia Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka. Pareiškėja, žinodama, kad transporto priemonė buvo registruota ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, turėjo pasidomėti, ar yra sumokėti mokesčiai, to neatlikusi pareiškėja prisiėmė visą riziką, galinčią kilti dėl dokumentų pasirašymo, nesigilinant į jų turinį ir dėl to kilsiančias pasekmes. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsniu, įrodžius, jog automobilis į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas neteisėtai, su tuo nesutinkant, pareiga pateikti tai paneigiančius įrodymus kyla pareiškėjai. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, jog atsakovas nesiėmė visų būtinų veiksmų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Vilniaus teritorinė muitinė pakartotinai kreipėsi į Vokietijos muitinę dėl informacijos, ar perkant ginčo automobilį ir jį įvežant iš Šveicarijos, jis buvo deklaruotas muitinėje, ar yra dokumentai, patvirtinantys jo pardavimą pareiškėjai. Atsakovo nuomone, kreiptis į kitas Europos Sąjungos valstybes nares nėra pagrindo, nes pareiškėja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad transporto priemonė buvo gabenta per kurią nors kitą valstybę narę.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nesutinka, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis formaliais pagrindais, neištyrus reikšmingų aplinkybių. Priešingai, buvo įvertinta visa objektyvi informacija apie pareiškėjos įsigytą automobilį ir šios informacijos pakako objektyviam ir pagrįstam sprendimui priimti. Tai, kad skiriasi atsakovų ir pareiškėjos teisės normų aiškinimas ir faktinių aplinkybių vertinimas, nereiškia, jog skundžiami sprendimai priimti formaliais pagrindais. Įvertinus faktą, kad pareiškėja automobilį įsigijo iš Vokietijos įmonės, buvo kreiptasi į Vokietijos muitinę. Atsakovo teigimu, joks teisės aktas nenumato pareigos kreiptis taip pat ir į kitų valstybių narių kompetentingas institucijas. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad automobilis galėjo būti įvežtas per kurią nors kitą Europos Sąjungos valstybę narę. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja, teikdama prašymą registruoti automobilį, pati nurodė, jog paskutinė jo registracijos vieta buvo Šveicarijoje, tačiau neturėjo jokių įrodymų apie šio automobilio įvežimą į Europos Sąjungą, pateikimą muitinei ir mokesčių sumokėjimą. Atsakovo nuomone, pareiškėjai turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl automobilio įvežimo teisėtumo. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, dėl to pagrįstai pripažinta skolininke muitinei. Nagrinėjamu atveju pareiškėja atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukoje numatytą skolininko apibrėžimą, pagal kurį skolininku laikomas asmuo, kuris neteisėtai įvežtas prekes įsigijo arba saugojo po jų įvežimo, o tai, kad nėra nustatytas vienas iš galimų solidarių skolininkų, nėra pagrindas muitinei nepripažinti skolininku kito asmens ar asmenų pagal to paties straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo įregistruoti pareiškėjai R. B. skolą muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą transporto priemonę, pripažinti pareiškėją skolininke muitinei ir jai apskaičiuoti mokestinę prievolę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0053 R. B. pripažinta skolininke muitinei dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežto ir muitinėje nedeklaruoto automobilio Opel Antara, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), jai skirta 207 Eur bauda už mokėtinų mokesčių nedeklaravimą, priskaičiuota 377 Eur delspinigių, įregistruota mokestinė prievolė muitinei: 625 Eur muito, 1 444 Eur PVM, 377 Eur PVM delspinigių ir 207 Eur baudos. Pareiškėja ginčija jos pripažinimo skolininke muitinei pagrįstumą ir mano, jog pirmosios instancijos teismas nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su ginčo automobilio neteisėtu įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją.

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, 202 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką. Taigi prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, yra neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtos prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.

Vadovaujantis Įgyvendinimo nuostatų 232 straipsnio 1 dalies b punktu, transporto priemonės, išvardytos 556–725 straipsniuose, vadovaujantis 579 straipsniu, laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruotos muitinei raštu arba žodžiu. Remiantis Įgyvendinimo nuostatų 558 straipsniu, įvežant transporto priemones į Bendrijos muitų teritoriją, joms taikomas atleidimas nuo importo muitų, jeigu šios transporto priemonės registruotos už Bendrijos muitų teritorijos ribų asmens, kuris yra įsisteigęs už tos teritorijos ribų, vardu.

Remdamasi aptartomis nuostatomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad transporto priemonės, kurios įvežamos į Bendrijos muitų teritoriją iš trečiosios šalies ir įvežimo metu atitinka Įgyvendinimo nuostatų 232 straipsnio 1 dalies b punktą, 233 straipsnį ir 558 straipsnį, laikomos teisėtai įvežtomis, tačiau jas pardavus ir įregistravus Bendrijos teritorijoje (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikoje), jos privalo būti pateiktos ir deklaruotos muitinėje. Nustačius, kad šie veiksmai nebuvo atlikti, prekė pripažįstama neteisėtai importuota (Įgyvendinimo nuostatų 234 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja ginčo automobilį įsigijo Vokietijoje ir jį įregistravo Lietuvoje; šio automobilio techniniame pase pateikta informacija, jog automobilio paskutinė registracijos vieta buvo Šveicarijos Konfederacijoje, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad jam buvo įforminta muitinės procedūra ir sumokėti importo muito mokesčiai. Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi pareiškėjos pateiktą informaciją apie automobilio įsigijimo vietą, kreipėsi į Vokietijos muitinę, tačiau buvo gautas atsakymas, jog duomenų apie ginčo automobilio muitinės procedūros įforminimą nėra. Taigi šiuo atveju ginčo automobilis iki registracijos Lietuvoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, t. y. nebuvo registruotas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, ir nėra jokių duomenų, kad ši prekė išleista į laisvą apyvartą Bendrijoje (įgavo Bendrijos prekės statusą). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pareiškėjai nepateikus duomenų, patvirtinančių, jog automobilis buvo gabentas per kitas Europos Sąjungos valstybes nares, atsakovui nekilo pareiga kreiptis į kitas Europos Sąjungos valstybės nares dėl atitinkamos informacijos suteikimo. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėja, galiojantis teisinis reglamentavimas mokesčių administratoriui nenustato prievolės rinkti informaciją apie galbūt kitose Bendrijos valstybėse narėse atliktas ginčo prekės importo procedūras, nesant jokiam objektyviam pagrindui manyti apie tokios prielaidos egzistavimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinių aplinkybių visumą ir vadovaudamasi anksčiau aptartomis teisės nuostatomis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčo automobilis į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas neteisėtai. Aplinkybę, kad importo procedūra Vokietijoje jam nebuvo atlikta, patvirtina objektyvūs įrodymai, ir ginčo iš esmės dėl to nėra, o pareiškėja duomenų apie tai, jog ginčo automobilis jį įvežant iš Šveicarijos Konfederacijos būtų pateiktas muitinei ir už jį sumokėti importo mokesčiai, nepateikė.

Pareiškėja apeliacinį skundą taip pat grindžia tuo, kad ji sąžiningai įsigijo ginčo automobilį ir nežinojo bei negalėjo žinoti, jog pardavėjas nėra atlikęs reikalingų procedūrų ir sumokėjęs mokesčių, todėl ji neturinti atsakyti už trečiųjų asmenų veiksmus.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje nustatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas inter alia asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes (1) ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (2). Teisėjų kolegija pažymi, jog taikant šią nuostatą būtina nustatyti abiejų sąlygų egzistavimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog aplinkybė, kad asmuo pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga; svarbu, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, jog yra protingas pagrindas manyti, kad jis turėjo žinoti, jog įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai; nereikalaujama įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-366/2014, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-840/2013 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėja ginčo transporto priemonės įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją veiksmų neatliko, tačiau atsižvelgiant į tai, jog automobilio techniniame pase buvo nurodyta, kad automobilis yra registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, pareiškėja turėjo suprasti, jog įsigyja iš Šveicarijos Konfederacijos į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą automobilį ir privalėjo pasidomėti, ar automobilis Bendrijos muitų teritorijoje yra išleistas į laisvą apyvartą, ar už jį sumokėti importo mokesčiai, arba šiuos veiksmus privalėjo atlikti pati. Vien tai, kad pareiškėja tikėjosi, jog tokius veiksmus pardavėjas yra atlikęs, nesant tokių veiksmų atlikimo patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja elgėsi apdairiai, rūpestingai ir atidžiai, ir tai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro protingą pagrindą manyti, jog pareiškėja turėjo žinoti, kad įsigijo automobilį, kuris į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas neteisėtai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie prekės įvežimo neteisėtumą, nustatytina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, o vien subjektyvaus pareiškėjo interpretavimo šiuo klausimu nepakanka vienokiai ar kitokiai išvadai dėl jo tinkamumo būti mokestinės prievolės subjektu padaryti (žr., pvz., 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-366/2014).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja pagrįstai buvo pripažinta muitinės skolininke Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu ir kad jai pagrįstai buvo įregistruota mokestinė prievolė muitinei.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Veslava Ruskan