Administracinė byla Nr. A-4432-575/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00303-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–8), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2019 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15-01)31-00013 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K.“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) pakeitimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad savo atsisakymą pakeisti leidimą laikinai gyventi atsakovas grindė tuo, kad gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadą Nr. 20-G-103786, kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas akcentuoja, kad siekiant tinkamai taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją – jo šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika, bei kitas reikšmingas aplinkybes. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, atsakovas savo išvadą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai grindė pareiškėjo padarytomis nusikalstamomis veikomis bei padarytais administraciniais teisės pažeidimais ir nusižengimais. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu už nesunkių nusikaltimų padarymą paskirta 2 MGL bauda buvo nedelsiant sumokėta, Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu už apysunkį nusikaltimą paskirta bausmė – 3 mėnesių laisvės apribojimas – yra atlikta. Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pradėto ikiteisminio tyrimo, kuriame pareiškėjas pripažintas įtariamuoju sunkaus nusikaltimo padarymu, nurodė, kad jis tik įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, jo atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis teismo nuosprendis, todėl vien tik įtarimų pateikimas negali būti atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindas. Atsakovo Sprendimas šiuo atveju pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Sprendimas grindžiamas ir pareiškėjo atvesdinimu tris kartus į policiją 2014–2016 metais dėl viešosios tvarkos pažeidimų bei 2013–2018 metais padarytais administraciniais teisės pažeidimais ir nusižengimais (iš viso jų 9), tačiau visi šie administraciniai teisės pažeidimai buvo padaryti iki 2016 m. gruodžio 31 d.
3. Pareiškėjas nurodė, kad nors 2014, 2015, 2016, 2017 metais Migracijos departamentui buvo žinoma apie pareiškėjo padarytus nesunkius nusikaltimus, už kuriuos buvo nubaustas Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu, taip pat apie atvesdinimą į policiją 2014–2016 metais dėl padarytų viešosios tvarkos pažeidimų, bei buvo žinoma apie padarytus konkrečius, aukščiau nurodytus administracinius teisės pažeidimus, tačiau jam 2013, 2014, 2016 metais ir 2017 m. sausio 10 d. buvo nuspręsta pakeisti leidimus laikinai gyventi, o tai reiškia, kad keičiant minėtus leidimus pats atsakovas padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Tuo tarpu po paskutinio pakeisto leidimo laikinai gyventi padaryti pažeidimai atsakovo vertinti visiškai priešingai – kaip keliantys grėsmę visuomenei. Tad neaišku, kodėl iš esmės tie patys ar panašūs Kelių eismo taisyklių pažeidimai vėliau pasidarė tokie grėsmingi visuomenei, kad pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi. Atsakovo išvados, kad pareiškėjas pakartotinai pažeidinėjo tvarką, negali būti paremtos ankstesniais administraciniais pažeidimais ir nusikaltimais, kurie atsakovui buvo žinomi keičiant jam leidimus laikinai gyventi ir nebuvo įvertinti kaip keliantys grėsmę viešajai tvarkai bei visuomenei. Pareiškėjas nurodė, kad visi padaryti administraciniai teisės pažeidimai ar administraciniai nusižengimai buvo formalūs, realiai nesukėlę jokios žalos kitiems asmenims (nebuvo sužaloti jokie asmenys, nebuvo apgadintas turtas), tai iš esmės Kelių eismo taisyklių pažeidimai, o taikytos nuobaudos buvo prevencinio pobūdžio, todėl negali būti pagrindas įvertinti asmens grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ateityje.
4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas visiškai nevertino jo padarytų pažeidimų pobūdžio, jų sunkumo, manė, kad padaryti administraciniai teisės pažeidimai ir nusižengimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovas visiškai neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės bei šeiminių, socialinių, ekonominių, darbinių ryšių su Lietuvos Respublika, taigi neįvertino individualios situacijos. Nevertino, kad į Lietuvą pareiškėjas atvyko 2011 metais, tad Lietuvoje nepertraukiamai gyveno jau 8 metus, ir kiekvienais metais jam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi; kad Lietuvoje sukūrė šeimą; kad santuokoje gyvena jau beveik 8 metus, augina du nepilnamečius vaikus; kad kartu su sutuoktine ir vaikais gyvena sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini); vaikai lanko (duomenys neskelbtini), šios įstaigos išduotoje charakteristikoje pareiškėjas apibūdinamas kaip mylintis vaikus, jais protingai besirūpinantis, juos atvedantis ir paimantis iš darželio, aktyviai dalyvaujantis darželio organizuojamuose renginiuose, įsitraukiantis į veiklas, taip pat pažymima, kad vasarą neatlygintinai padėjo perdažyti darželio patalpas. Yra gerai charakterizuojamas ir pagal gyvenamąją vietą Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos išduotoje charakteristikoje, teikia fizinę pagalbą buityje savo sutuoktinės motinai L. B., kuri yra pensininkė ir našlė, bei kartu su sutuoktinės motina gyvenančiai sutuoktinės močiutei E. Z., kuri yra garbaus amžiaus, neįgali, jai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, tad jai itin reikalinga jo fizinė pagalba. Atsakovas nevertino ir tokių svarbių aplinkybių, kad gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu nuo 2013 metų pareiškėjas dirbo, iš gaunamų pajamų išlaikė šeimą. Nors be leidimo laikinai gyventi neturi jokių galimybių įsidarbinti, nepaisant to, aktyviai ieško darbo, ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lageras“, jei jam bus pakeistas leidimas laikinai gyventi, yra numačiusi nedelsiant jį įdarbinti vairuotoju–staliumi surinkėju. Visi šie aukščiau nurodyti duomenys neabejotinai rodo, kad pareiškėjas deda pastangas savo gyvenimo sukūrimui ir plėtojimui Lietuvos Respublikoje, su Lietuva mane sieja tvirti šeiminiai, ekonominiai, socialiniai, darbiniai ryšiai.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatas. Anot pareiškėjo, atsakovo atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi nėra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su pareiškėjo teisės į šeimos gerbimą ribojimu, ir varžo jo teises akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
6. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime (I t., b. l. 56–62) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas 2016 m. lapkričio 16 d., įvertinęs pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir administracinius teisės pažeidimus, jo šeiminius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika (pareiškėjas augina du nepilnamečius vaikus, dirbo UAB „Kart Prekyba“), taip pat atsižvelgęs į Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą teisę ir į pareiškėjo rašytinį įsipareigojimą nebenusižengti Lietuvos Respublikos įstatymams, priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi 2 metams. 2016 m. lapkričio 16 d. el. paštu pareiškėjui išsiųstame pranešime Nr. (15/4-9) 10K-46208 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo“ įspėjama, kad sistemingi teisės pažeidimai bei paskirtos baudos pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (nuo 2016 m. balandžio 1 d. – Administracinių nusižengimų kodeksas) gali būti vertinami kaip valstybės, kurioje jis gyvena, nustatytos tvarkos, visuomenėje nusistovėjusių normų ignoravimas ir į tai gali būti atsižvelgta išduodant naują leidimą laikinai gyventi. 2017 m. sausio 10 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2019 m. sausio 9 d. 2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas Migracijos skyriui pateikė naują prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą. 2018 m. lapkričio 29 d. buvo gauta Policijos departamento išvada Nr. 20-G-103786 (toliau – ir Išvada), kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
8. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir įvertinęs visus surinktus duomenis, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Skundžiamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši išvada padaryta įvertinus visus aktualius duomenis ir nustačius, kad pareiškėjas pakartotinai vykdė nusikalstamas veikas bei nesilaikė įsipareigojimo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, todėl pareiškėjo šeimyniniai ryšiai su sutuoktine ir jo nepilnamečiais vaikais Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi.
9. Anot atsakovo, nepagrįstais laikytini pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad pareiškėjas, anksčiau padaręs nusikalstamas veikas, nebuvo vertintas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Be to, pareiškėjui buvo aiškiai žinoma, kad sistemingas nusikalstamų veikų darymas gali lemti leidimo laikinai gyventi neišdavimą, bet jis akivaizdžiai ignoravo visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles ir nebuvo nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, administracinius teisės pažeidimus ir administracinius nusižengimus, kas neigiamai charakterizavo jo asmenybę bei rodė polinkį nesilaikyti teisės aktų reikalavimų: Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį; Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį; Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2017 m. birželio 15 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, to paties straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį ir 2018 m. kovo 16 d. pripažino pareiškėją įtariamuoju; 2014–2016 metais buvo tris kartus atvesdintas į policiją dėl viešosios tvarkos pažeidimų; 2013–2018 metais buvo nubaustas už devynis administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus); po Policijos departamento išvados išdavimo pareiškėjas 2018 m. lapkričio 27 d. ir 2018 m. lapkričio 30 d. nubaustas dar už du administracinius nusižengimus pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 415 straipsnio 1 dalį.
10. Migracijos departamentas manė, kad turėjo pagrindą vertinti pareiškėjo asmenybę neigiamai bei prognozuoti apie galimų nusikalstamų veikų atlikimą ateityje. Pareiškėjas darė ne tik administracinius nusižengimus, bet buvo baustas ir už nesunkius bei apysunkius nusikaltimus, o šiuo metu jam inkriminuojama veika už sunkų nusikaltimą, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo padaryti nusižengimai yra formalūs ir nesukėlę žalos, yra tik bandymas sumenkinti savo veiksmų pavojingumo mastą. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą informaciją, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikaltimų ir administracinių nusižengimų (administracinių teisės pažeidimų), tarp kurių yra tokie pavojingi nusižengimai, kaip transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Turėdamas 2017 m. sausio 10 d. išduotą leidimą laikinai gyventi pareiškėjas padarė dar vieną – apysunkį nusikaltimą (pagal BK 300 str.) ir yra įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu (pagal BK 24 str. 5 ir 6 d., 180 str.), jam yra skirtos kardomosios priemonės. Pareiškėjui pakeitus leidimą laikinai gyventi, jis padarė dar 6 administracinius nusižengimus. Minėto užsieniečio veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jo veiksmai nėra atsitiktiniai, paskirtos bausmės tikslo – paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir sulaikytų jį nuo naujų nusikaltimų darymo – nepasiekė, todėl pagrįstai galima manyti, kad jo elgesys ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus.
11. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas Sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, o konkrečiais duomenimis – pareiškėjo padarytais pažeidimais, kuriuos patvirtina Policijos departamento išvada, Administracinių nusižengimų registro išrašas. Tiek Policijos departamento pateiktoje išvadoje, tiek Sprendime nurodomi konkretūs, objektyviai tikrovėje egzistuojantys, o ne numanomi duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Skundžiamame Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, darbą, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo įspėtas apie galimas pasekmes, jeigu ir toliau pažeidinės Lietuvos Respublikos teisės aktus, be to, pareiškėjas pasirašė pasižadėjimą daugiau nenusižengti ir gerbti Lietuvos Respublikos teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei atsiradus naujoms faktinėms aplinkybėms (pareiškėjui toliau darant pažeidimus), įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas nekeičia elgesio (toliau sistemingai pažeidinėja teisės aktus), priimtas ginčijamas Sprendimas nepakeisti leidimo laikinai gyventi.
12. Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Migracijos departamentą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi atsakovas pažymėjo, kad administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų. Teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo išdavimo.
II.
13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
14. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. (15-01)3I-00013 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K.“.
15. Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas S. K., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tuo pagrindu, kad jis ir toliau ketina gyventi kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikoje, 2018 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimo kopiją, vaikų gimimo liudijimus, kitus dokumentus. Migracijos skyrius 2017 m. sausio 10 d. buvo išdavęs pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2019 m. sausio 9 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu atsisakė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas tuo, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
16. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas sistemingai darė nusikalstamas veikas, administracinius teisės pažeidimus ir administracinius nusižengimus, kas rodo jo polinkį nesilaikyti teisės normų reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Dar nagrinėjant pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 20 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, 2016 m. spalio 24 d. buvo gauta Policijos departamento išvada Nr. 5- S-8364, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas: Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį; Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį; 2017 m. birželio 15 d. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, to paties straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį ir 2018 m. kovo 16 d. pripažino S. K. įtariamuoju; padarytos nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, pagal BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatas kvalifikuojamos kaip nesunkūs nusikaltimai, veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 300 straipsnio 2 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas. S. K. inkriminuojama nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 5 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas; 2014–2016 metais buvo tris kartus atvesdintas į policiją dėl viešosios tvarkos pažeidimų: alkoholio vartojimo, triukšmo ir konflikto viešojoje vietoje, smurto artimoje aplinkoje ir įtarus jį asmens sužalojimu; 2013–2018 metais buvo nubaustas už devynis administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus): pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) (galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 134 straipsnio 1 dalį, 124 straipsnio 4 dalį, 44 straipsnio 2 dalį, 126 straipsnio 2 dalį, 1302 straipsnį, ANK 416 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir 417 straipsnio 2 dalį.
17. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog S. K. elgesys, pasireiškiantis nusikaltimų ir administracinių nusižengimų (administracinių teisės pažeidimų), tarp kurių yra tokie pavojingi nusižengimai, kaip transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, darymu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, yra socialiai žalingas, rodo, kad asmuo akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. S. K. buvo nuteistas už du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimą žmogaus sveikatai ir gyvybei, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai ar valdymo tvarkai. Pareiškėjas, turėdamas 2017 m. sausio 10 d. išduotą leidimą laikinai gyventi, padarė dar vieną apysunkį nusikaltimą ir yra įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu. Pareiškėjo veikų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jo veiksmai nėra atsitiktiniai, jis nesilaiko įstatymų, todėl pagrįstai galima manyti, kad jo elgesys ateityje nesikeis ir jis gali daryti naujus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nesilaiko savo įsipareigojimo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Įvertinęs tyrimo metu surinktus duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reali, pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
18. Teismas vadovavosi Konvencijos 8 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas pakartotinai vykdė nusikalstamas veikas bei nesilaikė savo įsipareigojimo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, todėl pagrįstas atsakovo vertinimas, jog minėto užsieniečio šeiminiai ryšiai su sutuoktine ir jo nepilnamečiais vaikais Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos laikymosi.
19. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos. Todėl teismas sprendė, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestas.
20. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas netenkintas, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį.
III.
21. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 3a–10), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi tokiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Siekiant tinkamai taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina įvertinti, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją – jo šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pareiškėjas paskirtą baudą iškart sumokėjo, o laisvės apribojimo bausmė yra atlikta. Be to, neįvertino, kad ikiteisminiame tyrime pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį pareiškėjas yra tik įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, jo atžvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis, todėl galioja nekaltumo prezumpcija.
21.2. Teismas be pagrindo nevertino ir pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų (administracinių nusižengimų) pobūdžio, jų sunkumo. Dauguma pažeidimų padaryti iki 2016 m. gruodžio 31 d. Migracijos departamentui buvo žinoma, kad pareiškėjas yra padaręs konkrečius pažeidimus ir nuteistas už nesunkius nusikaltimus bei atliekamas tyrimas dėl apysunkio nusikaltimo, tačiau 2017 m. sausio 10 d. nuspręsta pakeisti leidimą laikinai gyventi, taigi pats atsakovas pareiškėjo padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo konstatuoti pareiškėjo galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo vertinti priešingai – kaip keliantys grėsmę visuomenei. Teismas nevertino Sprendime padarytų išvadų prieštaringumo ir nepasisakė, kodėl tie patys administraciniai pažeidimai vėliau tapo grėsmingi visuomenei.
21.3. Pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai (administracinių nusižengimai) buvo formalūs ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, jokios žalos kitiems asmenims, o taikytos poveikio priemonės buvo prevencinio pobūdžio. Pareiškėjas prisipažino klydęs, gailėjosi padaręs pažeidimus, susimokėjo visas baudas, todėl mano, jog nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
21.4. Teismas nevertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės bei šeiminių, socialinių, ekonominių, darbinių ryšių su Lietuvos Respublika, taigi neįvertino individualios situacijos. Pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikoje nepertraukiamai gyvena jau 8 metus, sukūrė šeimą ir turi du nepilnamečius vaikus, vaikai lanko (duomenys neskelbtini), yra charakterizuojamas teigiamai, teikia fizinę pagalbą buityje savo sutuoktinės motinai ir močiutei, gyvenimo laikotarpiu Lietuvoje dirbo, deda dideles pastangas savo gyvenimo sukūrimui ir plėtojimui Lietuvos Respublikoje. Todėl mano, jog atsisakymas pakeisti leidimą nėra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su pareiškėjo teise į šeimos gerbimą.
22. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 17–24), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
23. Atsakovas pažymi, kad Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši išvada padaryta įvertinus visus aktualius duomenis ir nustačius, kad pareiškėjas pakartotinai vykdė nusikalstamas veikas bei nesilaikė įsipareigojimo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį užsieniečio keliamos grėsmės vertinimą atlieka Policijos departamentas. Gauta Policijos departamento išvada Nr. 5-S-8364, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. 2016 m. lapkričio 16 d. elektroniniu paštu pareiškėjas buvo įspėtas, kad sistemingi teisės pažeidimai bei paskirtos baudos pagal ATPK (ANK) gali būti vertinami kaip valstybės, kurioje jis gyvena, nustatytos tvarkos, visuomenėje nusistovėjusių normų ignoravimas ir į tai gali būti atsižvelgta išduodant leidimą laikinai gyventi.
24. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad anksčiau jis nebuvo vertintas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, deklaratyvūs. Be to, pareiškėjui buvo žinoma, kad sistemingas nusikalstamų veikų darymas gali lemti leidimo laikinai gyventi neišdavimą, bet jis akivaizdžiai ignoravo visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles. Po Policijos departamento pateiktos išvados pareiškėjas buvo nubaustas už dar du administracinius nusižengimus. Pareiškėjas akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, o konkrečiais duomenimis – pareiškėjo padarytais pažeidimais. Be to, Sprendime įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, darbą, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas pareiškėjui atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
26. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
27. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė pareiškėjas, manydamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino individualią prašymą pateikusio pareiškėjo situaciją ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, netinkamai įvertino pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų pobūdį ir sunkumą. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog atsakovas, anksčiau priimdamas sprendimą pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo konstatuoti jo grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir teismas iš nevertino, kodėl tie patys administraciniai pažeidimai vėliau tapo grėsmingi visuomenei.
28. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas S. K., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tuo pagrindu, kad jis ir toliau ketina gyventi kartu su sutuoktine Lietuvos Respublikoje, 2018 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, santuokos liudijimo kopiją, vaikų gimimo liudijimus, kitus dokumentus. 2017 m. sausio 10 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2019 m. sausio 9 d.
30. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, skundžiamame Sprendime, vadovaudamasis 2018 m. lapkričio 29 d. gauta Policijos departamento išvada Nr. 20-G-103786, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
32. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).
34. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas: Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 286 straipsnį; Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį; padarytos nusikalstamos veikos, už kurias atsakomybė numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, kvalifikuojamos kaip nesunkūs nusikaltimai, veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 300 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas. 2014–2016 metais pareiškėjas buvo tris kartus atvesdintas į policiją dėl viešosios tvarkos pažeidimų; 2013–2018 metais buvo nubaustas už devynis administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus): pagal ATPK 134 straipsnio 1 dalį, 124 straipsnio 4 dalį, 44 straipsnio 2 dalį, 126 straipsnio 2 dalį, 1302 straipsnį, ANK 416 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir 417 straipsnio 2 dalį.
35. Pirmiausia pažymėtina, jog apeliantas pagrįstai nurodo, kad faktas, jog 2017 m. birželio 15 d. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, to paties straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, negali būti vertinamas kaip nusikalstamos veikos padarymas, nes galiojant nekaltumo prezumpcijai asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Todėl minėtas faktas nevertintinas kaip neigiamai apibūdinantis pareiškėjo asmenybę.
36. Aplinkybės, kad pareiškėjas padarė aptartas nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus (administracinius teisės pažeidimus), pagrįstai buvo vertinamos jo nenaudai, vertinant pareiškėjo galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai, tačiau nagrinėjamu atveju itin svarbu argumentuotai pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
37. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Konvencijos nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
38. Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018).
39. Atsakovas skundžiamame sprendime vadovavosi 2018 m. lapkričio 29 d. gauta Policijos departamento išvada Nr. 20-G-103786, kurioje teigiama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir, iš esmės formaliai įvertinęs pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes nustatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta aplinkybė.
40. Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju paviršutiniškas ir nepakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo galimai keliama grėsmė viešajai tvarkai yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi nepakeitimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu, kai jis prašo pakeisti leidimą šeimos susijungimo pagrindu.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę remtis 2018 m. lapkričio 29 d. gauta Policijos departamento išvada Nr. 20-G-103786 dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017).
42. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reikšmingesnė negu jo šeiminiai santykiai Lietuvoje.
43. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas santuoką su Lietuvos Respublikos piliete sudarė 2011 m. rugpjūčio 4 d. (I t., b. l. 15), jie turi du nepilnamečius vaikus: dukterį, gimusią (duomenys neskelbtini), ir sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 16, 17). Abu vaikai turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 9 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris vėliau buvo nuolat pratęsiamas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, visą šį laiką pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje. Byloje pateikta (duomenys neskelbtini) pareiškėjo charakteristika, kurioje apibūdinami pareiškėjo šeimos santykiai ir socialinė padėtis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Tačiau atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, iš esmės jokių su pareiškėjo šeimine padėtimi susijusių aplinkybių nevertino. Sprendime tik formaliai išdėstytos aplinkybės dėl pareiškėjo šeiminės padėties. Iš Sprendimo nematyti, kad atsakovas būtų vertinęs santuokos trukmę, tai, kad santuoka nėra fiktyvi, tėvo ir mažamečių vaikų ryšio nutraukimą, tai, ar pareiškėjas prisideda prie šeimos išlaikymo, ar iš tiesų rūpinasi savo sutuoktinės motina ir močiute, bei visas kitas šeimines aplinkybes. Todėl nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas suteikė prioritetą visuomenės saugumui, nevertindamas pareiškėjo šeiminių santykių esmės ir mažamečių teisės turėti realius santykius su biologiniu tėvu. Taip pat Sprendime neatsispindi ir pareiškėjo socialinių, ekonominių ir darbinių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, priėmus sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis, jog pareiškėjas turi nepilnamečius vaikus, kurie yra Lietuvos piliečiai ir visą laiką gyveno Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo sutuoktinė turi motiną, kuri yra pensininkė ir našlė, ir močiutę, kuri yra garbaus amžiaus, neįgali, jai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, reikalinga fizinė pagalba, pareiškėjas būtų realiai atskirtas nuo savo sutuoktinės ir nepilnamečių vaikų, kurie, tikėtina, liktų Lietuvos Respublikoje. Taigi šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino pusiausvyros tarp šeimos interesų (du mažamečiai vaikai ir žmona Lietuvos Respublikoje) bei visuomenės saugumo.
44. Nagrinėjamu atveju nurodytų byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, Migracijos departamento atliktas pareiškėjo prašymo vertinimas nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai, t. y. nesurinkęs pakankamai duomenų, nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas dėl atlikto tyrimo neišsamumo yra neteisėtas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, panaikinant Migracijos departamento 2019 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15-01)31-00013 bei įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
45. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pateikia tik žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą patvirtinantį kvitą, kitų apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų nedetalizuoja ir jas pagrindžiančių dokumentų nepateikia, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas 15 Eur sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinio skundo pateikimą.
46. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas buvo pateikęs prašymą teismui priteisti 1 030 Eur bylinėjimosi išlaidų: 100 Eur už advokato konsultaciją dėl skundo parengimo; 900 Eur už advokato paslaugas parengiant skundą teismui; 30 Eur žyminio mokesčio. Minėtas išlaidas pagrindžia 2019 m. sausio 15 d. sąskaita faktūra (I t., b. l. 51), 2019 m. sausio 21 d. pinigų priėmimo kvitas (I t., b. l. 49) ir žyminio mokesčio mokėjimo kvitas (I t., b. l. 47).
47. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir pareiškėjo skundas tenkintas, pažymi, jog pareiškėjas turi teisę į išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti 1 000 Eur suma už konsultacijas dėl skundo ir skundo parengimą (laikoma viena teisine paslaugas) neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, teisinga ir protinga už skundo parengimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo jo prašomą sumą, t. y. 1 000 Eur. Pareiškėjui iš atsakovo taip pat priteistinas sumokėtas žyminis mokestis už skundo pateikimą – 30 Eur.
49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui S. K. iš atsakovo Migracijos departamento iš viso priteistina 1 045 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. K. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15-01)31-00013 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. K.“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.
Priteisti pareiškėjui S. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 045 Eur (tūkstantį keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė