Civilinė byla Nr. 2A-668/2014

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00658-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.2; 21.4.2.6; 21.4.2.7; 41.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6  d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo R. C. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-371-538/2013 pagal ieškovo R. C. ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo pripažinimo negaliojančia CK 1.81 straipsnio 1 dalyje, 1.90 straipsnio 1 dalyje ir 1.91 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais ir restitucijos taikymo.

Ieškovas R. C. 2011-07-26 kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 4-7), kurį 2012-12-28 patikslinęs (t. 1, b. l. 149-151), prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2003-02-17 sutartį „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ Nr. 16-88; taikyti restituciją, sumokant jam 28 858,91 Lt ekvivalentą pinigais; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo 1998-07-16 sutarties pagrindu jis yra 913 kv. m. žemės sklypo, esančio Klaipėdos mieste, (duomenys neskelbtini), savininkas. Prie šio sklypo buvo įrengtas nelegalus buitinių atliekų ir statybinių medžiagų sąvartynas. Savivaldybės atstovai pasiūlė savo lėšomis padaryti detalųjį planą, likviduoti sąvartyną, atlikti (duomenys neskelbtini)tęsinio statybos darbus ir t.t., mainais perduodant valstybinės žemės sklypą, kuriame ir turėjo būti sutvarkoma (duomenys neskelbtini) atkarpa. 2003-02-03 Klaipėdos miesto savivaldybės valdyba sprendimu Nr. 50 patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kuriame buvo numatyta šios gatvės tęsinio statyba bei nuotekų vamzdyno statyba. Minėto sprendimo antruoju punktu pritarta sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo projektui, o tokia sutartis sudaryta  2003-02-17.  2013-03-12  buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas (duomenys neskelbtini) gatvės tęsinio statybai, o 2003-04-28 Klaipėdos miesto savivaldybė išdavė ir leidimą statybai. Darbai yra atlikti, bet atsakovas iki šiol darbų rezultatų nepriėmė, nors sukurtas vertingas daiktas turi būti perduotas į savivaldybės balansą. Ginčydamas 2003-02-17 sutartį „Dėl infrastruktūros plėtojimo“ kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.)  nurodo, kad pagal sutarties įsipareigojimus (sutarties 3.1 p. – 3.7 p.) darbai ieškovui kainavo 100 000 Lt, o atsakovui sutarties įsipareigojimų vykdymas (2 p.) galėjo kainuoti apie 200 Lt (vieno valdininko vienos darbo dienos darbo užmokestis ir kanceliarinių prekių panaudojimas). Nesuprantama, kokius būtent dokumentus turėjo rengti atsakovas pagal sutarties 2 punktą, kadangi sutarties sudarymo metu Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.15 p. galiojančią redakciją ne atsakovas, o Klaipėdos apskrities viršininko administracija galėjo parduoti papildomą žemės sklypą, o atsakovas turėjo tik pritarti. Sutartis pripažintina negaliojančia ir dėl suklydimo pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, kadangi atsakovo atstovai jį įtikino, kad vienintelė galimybė likviduoti nelegalų sąvartyną – detaliojo plano parengimas ir infrastruktūros darbų atlikimas. Ieškovas nežinojo, kad papildomo žemės sklypo, kuris buvo jam nereikalingas, įsigijimo procedūra buvo visai kitokia, t.y. atsakovas neturėjo rengti jokių dokumentų dėl prijungiamos sklypo dalies pardavimo, o turėjo vykdyti Vyriausybės 1999-06-02 nutarimą Nr. 692. Sutartis pripažintina negaliojančia taip pat ir dėl to, kad ieškovas buvo priverstas sudaryti ją nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 str. 1 d.), nes sutartis neatlygintinė, negauta jokių gerybių mainais už atliktus brangius statybos darbus, t.y. už (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpos sutvarkymą ieškovo lėšomis. Kadangi darbų rezultatas (viešojo naudojimo infrastruktūra) negali būti atsiimta ir grąžinta ieškovui, todėl rezultatas jam turi būti atlygintas pinigais, t.y. darbams atlikti sumokėta 128 858,91 Lt suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Klaipėdos apygardos teismas 2013-06-27 sprendimu (t. 2, b. l. 183-189) ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumo principas neleidžia sandorio pripažinti negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo, o ieškinyje įvardinti pagrindai bei ieškovo išdėstyti argumentai nesudaro teisinių prielaidų šalių susitarimui paneigti. Pasisakydamas dėl 2003-02-17 sutarties Nr. 16-88 prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.), teismas nurodė, kad kilus geros moralės taikymo klausimui, teismas privalo vadovautis objektyviuoju protingumo kriterijumi. Tokio susitarimo dėl infrastruktūros plėtojimo sudarymo galimybė buvo numatyta Teritorijų planavimo įstatyme, kurio 20 straipsnio 7 dalyje buvo nurodyta, kad atvejais, kai detaliojo plano programos ir sprendinio neįmanoma įgyvendinti neplėtojant vietos savivaldos institucijai priklausančios infrastruktūros, detalusis planas tvirtinamas tik tuomet, kai tarp savivaldybės valdybos ir planavimo organizatoriaus sudaroma sutartis dėl infrastruktūros plėtojimo. Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, detaliojo plano rengimą inicijavo ieškovas, su nustatytais sprendiniais susipažino ir jiems pritarė, detaliojo plano teisėtumo neginčijo. Detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo etapiškumo dalyje numatyta, kad 20,24 punktuose numatyti darbai atliekami žemės sklypo savininko lėšomis. Detaliojo plano pagrindinių sprendinių 19-25 punktuose yra numatytos žemės sklypų savininkų pareigos, įgyvendinant plano sprendinius, o minėto detaliojo plano pagrindinių sprendinių 20.1, 20.2, 24, 25 punktai yra pakartoti 2003-02-17 sutarties 3.1-3.4 punktuose. Kadangi tokio pobūdžio sutarties sudarymas numatytas įstatyme, o sutartis, galiojant sutarčių laisvės principui (CK 6.156 str. 1 d.), buvo sudaryta dėl darbų, numatytų detaliojo plano sprendiniuose, dėl kurių nėra ginčo, teismas nenustatė pagrindo pripažinti sutarties prieštaravimo gerai moralei dėl ieškovo akcentuojamos aplinkybės – dėl neproporcingos sandorio šalių įsipareigojimų vertės. Ieškovo argumentus, kad sutarties prieštaravimą viešajai tvarkai nusako vien tai, jog papildomą žemės sklypą galėjo parduoti tik  Klaipėdos viršininko administracija, bet ne atsakovas, teismas atmetė. Iš ginčijamos sutarties turinio teismas sprendė, kad atsakovas ir neprisiėmė įsipareigojimo parduoti ieškovui žemės sklypą. Todėl Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692  2.15 punkto nuostatos (dėl laisvos valstybinės žemės sklypų, įsiterpusių tarp privačių žemės sklypų, pardavimo ne aukciono būdu) nebuvo pažeistos.

Vertindamas suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, buvimą bei ieškovo teiginių, kad jis suklydo dėl būtinybės sudaryti sandorį (kaip vienintelės galimybės likviduoti nelegalų sąvartyną) pagrįstumą, teismas nurodė, kad suklydimas laikomas esminiu tuomet, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris (suklysta dėl esmės, dalyko ar kitų esminių sąlygų). Taip pat suklydimas laikomas esminiu, jeigu vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad būtent dėl suklydimo ar suklaidinimo ieškovas apsisprendė rengti detalųjį planą ir sudaryti ginčijamą sandorį, kad iš jo buvo reikalaujam sudaryti šį sandorį. Detaliojo plano byloje pateiktose teritorijos fotonuotraukose jokių nesutvarkytų teritorijų ar sąvartynų neužfiksuota, o detaliojo plano sprendiniais nenumatyti ir tokio objekto šalinimo darbai. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), nes kiekvienas asmuo prieš sudarydamas sandorį turi patikrinti, kokias pareigas įgis ir kokias praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl neapdairumo. Šiuo atveju ieškovui buvo žinomos tikrosios ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybės ir jis pats laisva valia pasirinko savo teisių ir interesų įgyvendinimo būdą. Ginčijama sutartimi atsakovas įsipareigojo parengti dokumentus dėl prijungiamos žemės sklypo dalies pardavimo, kai bus įgyvendinti ieškovo įsipareigojimai, o tokių dokumentų parengimą numatė Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo 2.15 punktas ir šiuo nutarimu patvirtintos tvarkos 7.3 punktas. Ieškovo įsipareigojimai pagal ginčijamą sutartį atitiko detaliojo plano pagrindinius sprendinius ir yra susiję su infrastruktūros perkėlimu iš planuojamo prijungti žemės sklypo ir jos plėtojimu. Teismo vertinimu, ieškovas turi gyvenimiškos patirties, aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime, todėl jam turėjo būti suvokiamas sutarties turinys ir iš jos kylantys teisiniai padariniai.

Vertindamas reikalavimą pagal dar vieną ieškovo nurodomą sutarties negaliojimo pagrindą - CK 1.91 straipsnio 1 dalį (sutartis sudaryta šaliai nenaudingomis sąlygomis), teismas nurodė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių nelegalaus buitinių atliekų ir statybinių medžiagų sąvartyno buvimą, išskyrus liudytojo paaiškinimus. Be to, sudarius ginčijamą sutartį, įsigaliojo detalusis planas, kurio tikslas – ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ribų pakeitimas ir ploto padidinimas nenaudojamo laisvo valstybinės žemės fondo sąskaita. Todėl į ieškovo teiginius, kad jis buvo priverstas sudaryti sutartį sau nenaudingomis sąlygomis, nes sutartis neatlygintinė, teismas neatsižvelgė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas R. C. apeliaciniame skunde (t. 2, b. l. 192-198) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013-06-27 sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas konstatavęs, kad pagal detaliojo plano sprendinius infrastruktūros keitimo ir plėtojimo darbai atliekami žemės sklypo savininko lėšomis, neįvertino, kad ieškovas nėra planuoto prijungti žemės sklypo savininkas, todėl neturėjo pareigos finansuoti jam, nepriklausančio sklypo infrastruktūros darbų atlikimo. Ieškovas naudojo savo asmenines lėšas darbų atlikimui, pagrįstai manydamas, kad bus perleista nuosavybės teisė į planuotą prijungti žemės sklypą, tačiau buvo suklaidintas. Ginčijama sutartimi atsakovas įsipareigojo parengti dokumentus dėl prijungiamos žemės sklypo dalies pardavimo (sutarties 2 p.), todėl ieškovas pagrįstai traktavo šį punktą kaip įsipareigojimą parduoti ieškovui planuotą prijungti žemės sklypą. Nagrinėjamu atveju yra nustatytinos abi suklydimo sąlygos (suklydimo faktas ir suklydimas laikytinas esminiu). Nesuklydus dėl sutarties atlygintinumo, ieškovui nebūtų jokios naudos sudarinėti sutartį, nes tokios sutarties sudarymas reikštų, jog ieškovas gera valia prisiima tik nuostolius. Suklydimas buvo esminis, nes buvo neteisingai suvoktas sudaromo sandorio turinys.

2. Pagal Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692  2.15 punktą galiojančią redakciją ne atsakovas, o Klaipėdos apskrities viršininko administracija galėjo parduoti ieškovui papildomą žemės sklypą, o atsakovas turėjo tik pritarti. Todėl nesuprantama, kokius dokumentus turėjo parengti atsakovas pagal ginčijamos sutarties 2 punktą, Visa tai rodo atsakovo piktnaudžiavimą ir norą pasipelnyti ieškovo sąskaita, kas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Tai, kad atsakovas nepagrįstai vengė priimti ieškovo atliktus darbus į savivaldybės balansą kaip netinkamus, paneigė byloje atlikta ekspertizė, kuria konstatuotas 100 procentų darbų atlikimas.

3. Sutartis pripažintina negaliojančia ją sudarius ieškovui nenaudingomis sąlygomis (CK 1.91 str. 1 d.), nes faktiškai ji yra neatlygintinė. Ieškovas negavo mainais jokių gerybių.

4. Aplinkybę, kad prie ieškovo namų buvo sąvartynas, ieškovas pagrįstai įrodinėjo ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir liudytojo E. U. parodymais. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sąvartyno buvimo faktas gali būti įrodytas vien rašytiniais įrodymais. 

5. Restitucijos taikymą pagrindžia ieškovo atlikti darbai bei jų atlikimo išlaidos.  

              Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 3-7) prašo jį atmesti, palikti Klaipėdos apygardos teismo 2013-06-27 sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Ieškovas neįrodė suklydimo pasirašant sutartį. Iš atsakovo detaliojo planavimo organizatoriaus teises ieškovas perėmė bei parengė (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, detalųjį planą,  patvirtintą Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2003-02-03 sprendimu Nr. 50, turėdamas konkretų tikslą - prisijungti prie savo 9,13 arų ploto žemės sklypo laisvą 3,99 arų ploto valstybinę žemę. Kadangi laisvoje valstybinėje žemėje, kurią pageidavo prisijungti ieškovas, buvo susisiekimo komunikacijos (bendrojo naudojimo kelias) ir inžineriniai bendro naudojimo tinklai, kurie buvo naudojami ne tik jo, bet ir kaimyninių sklypų valdytojų, ši infrastruktūra (privažiavimo kelias ir tinklai) turėjo būti perkelta iš laisvos valstybinės žemės. Šių darbų atsakovas niekada neplanavo, nes investicijos į infrastruktūros perkėlimą nėra atsakovo funkcija ir neatitinka atsakovo veiklos tikslų bei teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 7 dalies. Ieškovas gera valia įsipareigojo atlikti tam tikrus infrastruktūros darbus. Detaliojo plano, kurio organizatorius buvo ieškovas, sprendinių dalis pažodžiui buvo perkelta į ginčijamą sutartį, todėl nesutinka, kad ieškovas dėl sutarties suklydo, juolab, kad jis yra savivaldybės tarybos narys, visuomenės veikėjas, o ginčijamos sutarties sąlygos nėra sudėtingos ir didelės apimties.

2. Atsakovas negalėjo leisti susiklostyti situacijai, kuomet žemės sklypas, kuriame yra bendro naudojimo susisiekimo komunikacijos ir inžineriniai tinklai, atsidurtų privačiame žemės sklype. Dėl šios priežasties ginčijamos sutarties 2 punkte nenustatyta naujų įsipareigojimų atsakovui, o tik nustatytas detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo eiliškumas, pagal kurį pirma turėjo būti iškelti tinklai ir komunikacijos, o paskui ši teritorija prijungta prie ieškovo sklypo. Panašios sutartys, kaip ginčijama sutartis, yra nuolat sudarinėjamos visose savivaldybėse, kai privatus subjektas nepageidauja laukti viešosios infrastruktūros statybos ar rekonstrukcijos, o nori finansuoti šios infrastruktūros įrengimą ar rekonstrukciją anksčiau savo lėšomis. Tad šios sutarties sudarymo priežastis buvo padidinti savo žemės sklypo plotą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad sutartis prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.).

3. Detaliojo plano aiškinamojo rašto II dalies „Esamos padėties analizė“ 5 punkte „Aplinkos būklė“ nustatyta, kad pramoninių, ūkinių taršos objektų, tiesiogiai įtakojančių planuojamą teritoriją, artimiausiose gretimybėse nėra. Fotonuotraukose jokių sąvartynų neužfiksuota. Duomenų apie kreipimąsi į savivaldybę dėl sąvartyno sutvarkymo nėra.

4. Teritorijų planavimo įstatymo (2001-04-19 redakcija) 20 straipsnio 7 dalies nuostata negali būti aiškinama taip, kad nurodoma infrastruktūros plėtojimo sutartis yra atlygintinė. Tiek detaliojo plano rengimas, tiek sutarties sudarymas atitiko išskirtinai ieškovo turtinius interesus (ieškovo žemės sklypo ploto padidinimas, apsisukimo aikštelės, kuria naudosis ieškovas ir jo kaimynas, įrengimas ir kt.). Todėl negalima daryti išvados, kad sutartis sudaryta dėl susidėjusių aplinkybių labai nenaudingomis sąlygomis.

5. Atsakovas neperėmė iš ieškovo jokio turto, ieškovas neišreiškė valios perduoti turtą atsakovui, priešingai, už įrengtos infrastruktūros perdavimą reikalavo atlyginti, t.y. siekė ją parduoti. Ieškovas yra iškeltų tinklų ir privažiavimo kelio savininkas CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Kol ši nuosavybės teisė nėra kažkam perleista ar panaikinta, pagrindo taikyti restituciją nėra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šios bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžė ieškovo pareikšti reikalavimai (ieškinio dalykas), faktinės aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas ieškinys (faktinis ieškinio pagrindas) ir atsakovo atsikirtimai į jam pareikštus reikalavimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, negali sutikti su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino reikšmingus nagrinėjamam ginčui teisinius bei faktinius aspektus ir padarė neteisingas išvadas, nenustatęs šalių sudarytos sutarties ydingumo nei pagal vieną iš ieškinyje išvardintų pagrindų. Apeliacinio skundo motyvai bei argumentai nesudaro prielaidų panaikinti teismo sprendimą ir ginčą išspręsti taip, kaip to siekia apeliantas. 

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad apeliantas R. C. yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėda, savininkas (t. 1, b. l. 42–43). 2002-12-10 buvo parengtas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, detalusis planas, kurio planavimo organizatoriumi yra R. C. (t. 1, b. l. 15). Klaipėdos miesto savivaldybės valdyba 2003-02-03 sprendimu Nr. 50 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ nusprendė patvirtinti šį žemės sklypo detalųjį planą, taip pat nusprendė pritarti sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo projektui tarp savivaldybės ir planavimo organizatoriaus (t. 1, b. l. 12). Klaipėdos miesto savivaldybė ir R. C. 2003-02-17 pasirašė ginčijamą sutartį Nr. 16-88 „Dėl infrastruktūros plėtojimo (t. 1, b. l. 69), o šios sutarties 2 punktu Klaipėdos miesto savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės 1999-06-02 nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.15 punktu, įsipareigojo parengti dokumentus dėl prijungiamos sklypo dalies pardavimo, kai bus įgyvendinti ginčijamos sutarties 3 punkte nurodyti įsipareigojimai. Minėta sutartimi detaliojo planavimo organizatorius R. C. įsipareigojo savo lėšomis atlikti sutarties 3 punkte nurodytus infrastruktūros plėtojimo (buitinių nuotėkų tinklų atšakos paklojimo, kelio demontavimo ir tiesimo, vejos įrengimo, šaligatvio klojimo) darbus ir atlikti kitus veiksmus. 2003-04-28 R. C. išduotas statybos leidimas Nr. 10- NS/03 (t. 1, b. l. 70). Duomenų apie tinkamą darbų perdavimą į savivaldybės balansą byloje nėra (sutarties 3.7 p.).

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų vienokie ar kitokie poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Asmens dėl suklydimo sudaromi sandoriai yra priskiriami sandorių, turinčių valios trūkumų, kategorijai. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Apeliantas, įrodinėdamas sutarties negaliojimą dėl jo suklydimo (CK 1.90 str. 1 d.), savo procesiniuose dokumentuose nurodė kelis tikslus, kurie lėmė ydingą jo valios sudaryti sutartį su atsakovu susiformavimą. Ieškinyje jis nurodė, kad buvo suklaidintas dėl ginčijamos sutarties sudarymo kaip vienintelės galimybės likviduoti prie namų esantį nelegalų sąvartyną, o papildomo valstybinės žemės sklypo įsigijimo aktualumo neakcentavo, priešingai, teigė, kad papildomas sklypas jam nebuvo reikalingas (t. 1, b. l. 150). Tokį ieškinio pagrindą (faktines aplinkybes) analizavo ir pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ši aplinkybė (t.y. sutarties, kaip vienintelės priemonės pašalinti tik apelianto bei liudytojo E. U. paaiškinimais įrodinėjamą buvusį statybinio laužo ir šiukšlių sąvartyną, pasirašymas) nesąlygojo sutarties sudarymo, nes apeliantas turėjo kitų ketinimų – parengti detalųjį planą ir pasididinti jau turimą sklypą. Kadangi detaliojo planavimo medžiagoje, įskaitytinai ir fotonuotraukose, nesama jokių objektyvių duomenų apie nesutvarkytas teritorijas,  tokie ieškinio motyvai nepatvirtina apelianto esminio suklydimo, ir tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai kolegija pritaria. Ginčydamas minėtą išvadą, apeliaciniame skunde apeliantas jau teigia buvęs suklaidintas dėl nuosavybės teisių perleidimo procedūrų į planuotą prisijungti (po ginčo sutarties sudarymo) laisvą valstybinės žemės sklypą. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo pasisako kartu atsižvelgdama ir į tokį įstatyminį draudimą.   

Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Sandorio šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tada, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis (CK 1.90 str. 4 d.). Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, o pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo. Ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, sprendžiama atsižvelgiant į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-19 nutartis c. b. Nr. 3K-7-378/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta ir dėl protingumo kriterijų taikymo (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina įvertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo, sutarties laisvės bei asmenų lygiateisiškumo principai lemia, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų antrosios sandorio šalies, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią, interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-531/2009).

Suklydimui įvertinti taip pat būtina atsižvelgti į asmenines sutarties šalies, kuri teigia suklydusi, savybes, jos padėtį, amžių, išsilavinimą ir pan. Nagrinėjamos bylos atveju  pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis pripažino tai, jog apeliantas, sudarydamas ginčo sutartį, turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, buvo aktyvus politinio bei visuomeninio gyvenimo dalyvis (Lietuvos ir Klaipėdos miesto savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas, ekonomistas, CPK 179 str. 3 d.). Vadinasi, sudaromos sutarties sąlygas jis turėjo būti išanalizavęs, turėjo gerai jas suvokti, juo labiau, kad  ir pati sutartis atitiko tuometinius jo tikslus bei interesus, nes sutarties sudarymą sąlygojo apelianto, kaip detaliojo plano organizatoriaus, parengtas detalusis planas ir jo tvirtinimo procedūra (Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2003-02-03 sprendimas Nr. 50 „Dėl žemė sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ įsigalioja tik abiem pusėms pasirašius sutartį dėl infrastruktūros plėtojimo; t. 1, b. l. 68). Šiame plane buvo numatytas laisvos valstybinės žemės 0,0399 ha ploto prisijungimas ir 0,0544 ha ploto sklypo, skirto želdiniams, suformavimas, aiškiai išdėstyta atliktinų privalomųjų darbų seka, kad būtų realizuoti jo ketinimai ateityje prisijungti laisvą valstybinės žemės plotą.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas laisva valia pats apsisprendė tiek parengti detalųjį planą (tapti planavimo organizatoriumi), tiek savo lėšomis perkelti infrastruktūras iš laisvos, jo norimos prisijungti, valstybinės žemės, paneigiančių šią išvadą duomenų byloje nesama. Teisėjų kolegija pritaria ir atsakovo atsiliepimo į skundą argumentams, kad sutartyje nebuvo kitos sutarties šalies (savivaldybės) tiesioginio įsipareigojimas perleisti nuosavybę į valstybei priklausantį žemės sklypą, atitinkamai tai negalėjo įtakoti apelianto esminio suklydimo, pasirašant sutartį. Nors sutarties 2 punkto nuostatas, kuriame savivaldybė įsipareigojo parengti dokumentus prijungiamos sklypo dalies pardavimui, anot apelianto, jis interpretavo kaip besąlygišką įsipareigojimą parduoti žemės sklypą, taip suklystant dėl sandorio turinio, tokie skundo argumentai nesuponuoja sutarties pripažinimo negaliojančia. Kaip buvo minėta, klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas esminiu suklydimu, nes prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti ir galimus tokio veiksmo teisinius padarinius.

Aktuali ir tokia aplinkybė, kad tarp apelianto bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos iki šiol vyksta teisminis administracinis ginčas dėl atsisakymo leisti įsigyti su jo sklypu besiribojantį žemės plotą (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), kuri taip pat patvirtina, kad apeliantas kildinamų iš sutarties, kurią šioje byloje siekia nuginčyti, ketinimų dar nėra atsisakęs.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.)

Apeliantas ginčija ir vieną iš sutarties sąlygų (savivaldybės įsipareigojimą parengti dokumentus dėl prijungiamos sklypo dalies pardavimo, 2 p.) kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei, nurodydamas, kad jam nėra suprantami kitos šalies prisiimto įsipareigojimo paruošti dokumentus apimtis, tikslas, kadangi ne savivaldybė, o Klaipėdos apskrities viršininko administracija galėjo parduoti jam papildomą valstybinės žemės sklypą. Apelianto teigimu, antroji sutarties šalis (savivaldybė), įrašydama į sutartį sąlygą dėl dokumentų parengimo,  piktnaudžiavo savo teisėmis bei siekė pasipelnyti apelianto sąskaita, tuo buvo pažeista viešoji tvarka ir gera moralė. Teisėjų kolegija tokius skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. 

Ginčijama sutartis buvo pasirašyta 2002-02-17, kai galiojo 1999-06-02 Vyriausybės nutarimas Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“. Minėto nutarimo 2.15 punkte buvo nustatyta, kad žemės sklypą turi teisę įgyti besiribojančių žemės sklypų savininkas, kai egzistuoja visuma sąlygų: 1) tai turi būti laisvi valstybinės žemės plotai; 2) juose nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų; 3) šie valstybinės žemės plotai yra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių). Šia Vyriausybės nutarimo nuostata buvo siekiama užtikrinti racionalios žemėnaudos formavimą, efektyvų laisvos valstybinės žemės fondo išnaudojimą, papildomų pajamų į savivaldybės ir valstybės biudžetą gavimą. Minėto teisės akto 7.2 ir 7.3 punktai reglamentavo savivaldybės pareigas šiame procese, t.y. nustatyti žemės sklypo pardavimo kainą, parengti žemės vertės priedą dėl esamų inžinerinių statinių, nurodyti žemės sklypo urbanistinius-architektūrinius apribojimus (parametrus), pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, nurodyti žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį. Tokius dokumentus, kaip nurodoma atsakovo procesiniuose dokumentuose, jis ir būtų parengęs, apeliantui įvykdžius sutarties 3 punktą ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (dabar – Nacionalinė žemės tarnyba) pateikus atitinkamą prašymą savivaldybei. Taigi ginčijamos sutarties 2 punkto nuostatos atitiko poįstatyminiame teisės akte įtvirtintas savivaldybei pareigas, neprieštaravo viešajai tvarkai ar gerai moralei.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu (sudarius nenaudingomis sąlygomis)

Teisėjų kolegija negali sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai sprendė dėl dar vieno apelianto įvardijamo teisino pagrindo sutarčiai pripažinti negaliojančia. Sutarties sudarymą labai nenaudingomis jam sąlygomis apeliantas grindžia dviem aspektais: susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis (šalia įrengtu nelegaliu sąvartynu) ir sutarties faktiniu neatlygintinumu, negavus  jokių gėrybių už atliktus brangius statybos darbus, nors pagal atsakovo elgesį pagrįstai tikėjosi mainais įgyti nuosavybės teisę į valstybinį žemės sklypą.       

Įstatymas teismui suteikia diskrecijos teisę įvertinti įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą (CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino byloje esančius įrodymus kaip visumą ir faktinę aplinkybę dėl buvusio sąvartyno pripažino neįrodyta, kadangi ji buvo įrodinėta tik apelianto pasikviesto liudytojo paaiškinimais, kuriems prieštarauja kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai (CPK 185 str.). Apeliantas nurodo tuos pačius argumentus, kurie jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Tačiau šie argumentai teismo buvo ištirti, įvertinti bei dėl jų pasisakyta teismo sprendime. Teisėjų kolegija, sutikdama su teismo sprendimo motyvais, jų nekartoja. Pažymėtina, kad su apeliaciniu skundu apeliantas nepateikė jokių naujų duomenų ar įrodymų, leidžiančių sutikti su jo teiginiais, kad ginčo sutarties sudarymą lėmė išimtinai siekis panaikinti buitines bei statybines atliekas. Tokie ketinimai pačioje sutartyje nėra įvardijami. Apelianto organizuojamo planavimo tikslas – sklypo ribų padidinimas laisvos valstybinės žemės sąskaita, ir tokią aplinkybę  patvirtina 2002-10-08 išduotos planavimo sąlygos (t. 1, b. l. 32-34). Todėl ginčo sutarties sudarymą sąlygojęs nelegalaus sąvartyno likvidavimas, kaip esminė sutarties sudarymo priežastis ar sunkiai susidėjusios aplinkybės pagal CK 1.91 straipsnio nuostatas, byloje neįrodyti. Priešingai, konstatuotina, kad sutartis sudaryta parengtame žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėda, detaliajame plane nurodomu tikslu, t.y. prisijungti prie turimo žemės sklypo laisvą 0,399 ha valstybinės žemės sklypą (t. 1, b. l. 18-27).

Kolegija pritaria ir atsakovo atsikirtimų į skundą argumentams, kad šalių sudarytos sutarties aiškinimas kaip atlygintinės sutarties neatitiktų vietos savivaldos, konstitucinių lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principų, pažeistų viešosios teisės normas. Esant fizinio asmens tikslui prisijungti laisvą valstybinės žemės sklypą, kuriame yra bendrojo susisiekimo komunikacijos ir inžineriniai tinklai, infrastruktūros perkėlimo darbai negali būti kompensuojami savivaldybės lėšomis, kadangi tai prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms. Tiek Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 7 dalis (2001-04-19 redakcija), tiek pakeisto Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalis (2014-01-01 įstatymo redakcija) numato infrastruktūros plėtojimo sutarčių sudarymo galimybes, kai privatus subjektas nepageidauja laukti viešosios infrastruktūros statybos ar rekonstrukcijos pagal patvirtintus strateginio planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus ir terminus. Ir nors apeliantas kol kas dar nėra realizavęs savo ketinimų įsigyti laisvos valstybinės žemės dalį (remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, tarp apelianto ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vyksta ginčas; administracinė byla Nr. I-90-386/2013; Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013-09-06 sprendimas apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui; CPK 179 str. 3 d.), ši aplinkybė pati savaime neleidžia pripažinti prisiimto sutarties vykdymo apelianto sąskaita įsipareigojimo kaip sandorio nenaudingomis apeliantui sąlygomis sudarymo. Tiek detaliojo plano rengimas, tiek sutarties sudarymas atitiko apelianto turtinius interesus (siekis padidinti sklypą, apsisukimo aikštelės įrengimas ir kt.).

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog apeliantas, būdamas apdairus, rūpestingas ir patyręs asmuo, negalėjo nežinoti ginčijamos sutarties (kurią sudaro vos 2 lapai) esmės ir jos sąlygų ir/ar jų nesuprasti, sutartį sudarė siekdamas turtinės naudos sau, padidinant žemės sklypo plotą, ir laisva valia prisiėmė jos įsipareigojimus. Todėl nėra pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia pagal CK 1.81 str. 1.90, 1.91 straipsnius, atitinkamai tampa neaktualūs apeliacinio skundo argumentai, susiję su restitucijos taikymu ar jos dydžio paskaičiavimu.

Atsakovui neprašant atlyginti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas nesprendžiamas (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

            n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Teisėjai                                                                                                        Dalia Kačinskienė

              Alvydas Poškus

              Donatas Šernas