Administracinė byla Nr. eA-151-822/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01451-2022-0
Procesinio sprendimo kategorija 26
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – M. T.) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – ir Taryba, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2022 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 3R-185 (2.13-1.e) (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pripažinta pagrįsta M. T. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2021 m. lapkričio 10 d. skundo dalis dėl jo gyvenamosios vietos adreso paviešinimo ir Tarybai pareikštas papeikimas bei duoti nurodymai (Sprendimo 1, 3 ir 4 punktai); 2) teismui netenkinus pirmojo skundo reikalavimo, pakeisti Sprendimo 1 punktą ir panaikinti Tarybai pareikštą papeikimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Inspekcija ginčijamame Sprendime padarė išvadą, jog Taryba, savo internetiniame puslapyje paskelbdama M. T. gyvenamosios vietos adresą, pažeidė 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR) 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose įvirtintus tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principus. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija pareiškė Tarybai papeikimą ir davė nurodymus: nutraukti M. T. gyvenamosios vietos adreso skelbimą Tarybos valdomame interneto puslapyje ir apie šio nurodymo įvykdymą iki 2022 m. kovo 31 d. raštu informuoti Inspekciją bei M. T.; skelbiant leidimo veiklos teritoriją pasirinkti tokį būdą, kad nebūtų atskleista daugiau asmens duomenų, nei būtina tikslui pasiekti.
3. Pareiškėjo nuomone, Inspekcijos Sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas, nesilaikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau –VAĮ) reikalavimų. Inspekcija, priimdama Sprendimą, veikė ultra vires (viršijo jai suteiktus įgaliojimus). Inspekcijos Sprendime padaryta išvada dėl nustatyto pažeidimo nėra pagrįsta teisės aktų nuostatomis, taigi Tarybai nepagrįstai pareikštas papeikimas ir duoti nurodymai.
4. Pareiškėjas teigė, kad jis M. T. asmens duomenis Leidimų gaminti elektros energiją sąraše (toliau – ir Sąrašas) paskelbė, vadovaudamasis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu Nr. 829 „Dėl Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 14.5 papunkčio, nustatančio, kad Tarybos interneto svetainėje ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo leidimo išdavimo skelbiama ši informacija: <...> leidimu reguliuojamos veiklos teritorija <...>, reikalavimais. Taisyklių 41.8.2 papunktyje taip pat nurodyta, kad Licencijų informacinėje sistemoje įrašoma tokia informacija – teritorija, kurioje: <...> verčiamasi leidimu gaminti elektros energiją reguliuojama veikla, ją dėstant taip: gatvė (jeigu yra), namo numeris (jeigu yra), kaimo, viensėdžio pavadinimas ar miesto, miestelio pavadinimas, savivaldybės pavadinimas, žemės sklypo kadastro numeris, jeigu elektros energijos gamybos įrenginiai pastatyti žemės sklype, ar statinio, kuriame ar ant kurio pastatyti elektros energijos gamybos įrenginiai, unikalus numeris; <...>. Pasak pareiškėjo, pagal minėtas Taisyklių nuostatas veiklos teritorija turi būti apibrėžiama adresu, kuriuo vykdoma leidimu reguliuojama veikla, net jei fizinių asmenų (tame tarpe ir M. T.), vykdančių leidimais reguliuojamą veiklą, atveju toks adresas gali sutapti, bet nebūtinai sutampa, su asmens gyvenamosios vietos adresu.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Inspekcija Sprendime, pripažindama, jog Taryba, savo interneto svetainėje www.vert.lt skelbiamame Sąraše paskelbdama leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją, ir M. T. atveju, kaip veiklos teritoriją nurodydama M. T. gyvenamosios vietos adresą, kuris sutampa su vykdomos elektros energetikos sektoriuje reguliuojamos veiklos adresu, pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose įvirtintus tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principus, tokią išvadą grindė tik savo subjektyvia nuomone, jog, Inspekcijos vertinimu, Tarnyba veiklos teritoriją šiuo atveju galėjo apibrėžti, nurodydama tik statinio tipą (individualus / daugiabutis ir pan. gyvenamasis namas). Pareiškėjo teigimu, Sprendime nėra pateikiama jokių motyvų, nėra aiškiai ir pakankamai, pagrindžiant teisės aktų normomis, nurodyta, kodėl vertintina, jog skelbiant veiklos teritoriją negali būti nurodomas adresas, kuriuo vykdoma elektros energetikos sektoriuje reguliuojama veikla (net jei toks adresas sutampa su asmens gyvenamosios vietos adresu), o turi būti nurodomas tik pastato tipas. Pareiškėjas mano, kad toks Tarybos Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir vien dėl to turi būti panaikintas.
6. Pareiškėjo nuomone, Inspekcija, priimdama Sprendimą ir juo pateikdama Taisyklių 14.5 papunkčio išaiškinimą, veikė ultra vires (viršijo jai suteiktus įgaliojimus), nes Inspekcija nėra įgaliota oficialiai aiškinti teisės aktus. Be to, Inspekcija Sprendimu nustatė, kokia informacija gali būti skelbiama, nurodant veiklos teritoriją (kai skelbiama informacija apie fiziniams asmenims išduotus leidimus). Tokiu būdu Inspekcija savo Sprendimu pakeitė Taisyklėse, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, nustatytą teisinį reguliavimą. Pasak pareiškėjo, Inspekcija turėjo kreipti į kompetentingą instituciją su siūlymu inicijuoti Taisyklių pakeitimus, suderinant jų nuostatas su BDAR reikalavimais, t. y. aiškiau nustatant, kokie duomenys turi būti skelbiami, nurodant veiklos teritoriją, o ne Sprendime pateikti savo subjektyvų ir teisės aktų nuostatomis nepagrįstą veiklos teritorijos sąvokos aiškinimą bei bausti Tarybą ir nurodyti jai veikti priešingai teisės aktuose nustatytam reglamentavimui.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis neginčija, jog Inspekcija, vadovaudamasi BDAR 58 straipsnio 2 dalimi, gali imtis tiek ir tokių taisomųjų veiksmų, kiek mano esant reikalinga užtikrinti tinkamą BDAR nuostatų įgyvendinimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Inspekcija pati Sprendime pripažino, jog Taryba M. T. asmens duomenis skelbė, vykdydama teisės aktų reikalavimus, tačiau kitaip nei Taryba traktavo, kokia informacija turi būti pateikiama, nurodant veiklos teritoriją, pareiškėjas mano, kad aptariamu atveju vien tik Sprendime Tarybai duoti nurodymai būtų buvusi pakankama taisomoji priemonė. Kartu su nurodymais pareikštas papeikimas, pareiškėjo vertinimu, yra per griežta ir perteklinė taisomoji priemonė. Inspekcija Sprendime nemotyvavo, kodėl Tarybai buvo pareikštas būtent papeikimas ir kodėl nepakako apsiriboti BDAR 58 straipsnio d punkto taikymu, t. y. nurodymu dėl asmens duomenų tvarkymo.
8. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad jis 2021 m. lapkričio 10 d. gavo M. T. skundą, kuriame buvo teigiama, kad jo vardas, pavardė, adresas ir kita informacija Tarybos internetiniame puslapyje prieinami viešai. Inspekcija, išanalizavusi M. T. skunde pateiktą informaciją, skundo nagrinėjimo metu gautus Tarybos paaiškinimus, teisinį reguliavimą, Sprendime padarė išvadą, kad Tarybos vykdomas pareiškėjo asmens duomenų tvarkymas, jos interneto svetainėje skelbiant asmens vardą ir pavardę, atitinka BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytą sąlygą, nes prievolė Tarybai skelbti informaciją apie leidimo turėtoją nustatyta Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir Elektros energetikos įstatymas, EEĮ) 16 straipsnio 20 dalyje, Taisyklių 14.5 papunktyje. Inspekcija įvertino, jog, įgyvendinant Taisyklių reikalavimus dėl informacijos apie išduotų leidimų turėtojus, nagrinėjamu atveju – fizinius asmenis, skelbimo, pakanka nurodyti leidimo turėtojo vardą ir pavardę ir toks asmens duomenų skelbimas atitinka BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas (duomenų kiekio mažinimo principą). Pagal Taisykles, skelbiant informaciją apie išduotą leidimą, būtina nurodyti leidimo veiklos teritoriją, tačiau situacijos, kai teritorijos nurodymui pasirenkama nurodyti konkretaus fizinio asmens gyvenamosios vietos adresą, nėra nustatytos minimame teisės akte. Todėl Inspekcija padarė išvadą, kad pats duomenų valdytojas (šiuo atveju – Taryba) nusprendė tokios Taisyklių 14.5 papunkčio nuostatos, skelbiant fizinio asmens gyvenamosios vietos adresą, įgyvendinimo būdą.
10. Atsakovas teigė, kad viename lauke nurodant asmens (duomenų subjekto) vardą ir pavardę bei gyvenamosios vietos adresą yra sukuriamas kokybiškai naujas asmens duomenų rinkinys, kuris gali turėti pakankamai rimtų neigiamų pasekmių duomenų subjektams. Pasirenkant, ar tokius duomenis (asmens gyvenamosios vietos adresą) galima skelbti, reikalinga įvertinti duomenų kiekio mažinimo principą. Pagal šį principą, įtvirtintą BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte, asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi, todėl duomenų kiekio mažinimo principas suponuoja duomenų valdytojo pareigą pagrįsti asmens duomenų tvarkymo (nagrinėjamu atveju – gyvenamosios vietos adreso paskelbimo) būtinumą.
11. Atsakovas pažymėjo, kad Taryba nei Inspekcijai, nei skunde teismui nepateikė jokių argumentų ir motyvų, kodėl būtina šiuos konkrečius fizinio asmens duomenis (gyvenamosios vietos adresą) skelbti ir kodėl Taisyklėmis siekiamo tikslo nėra įmanoma pasiekti, netvarkant asmens duomenų (nepaskelbiant konkretaus gyvenamosios vietos adreso). Inspekcija Sprendime, vadovaudamasi BDAR įvirtintais duomenų kiekio mažinimo ir tikslo apribojimo principais, padarė išvadą, jog asmens gyvenamosios vietos adreso skelbimas nėra proporcingas ir būtinas bei atitinkantis siekiamo reguliavimo tikslus, todėl Tarybos argumentai, jog Inspekcija Sprendimą priėmė, vadovaudamasi išimtinai tik savo subjektyvia nuomone, atmestini kaip nepagrįsti.
12. Atsakovas akcentavo, kad Sprendime pateikta išvada, jog teritoriją pakaktų įvardinti, ją apibrėžiant bendriniais žodžiais, neįvardijant konkretaus adreso, negali būti vertinama kaip Inspekcijos veikimas ultra vires (viršijant jai suteiktus įgaliojimus). Šiuo atveju Inspekcija nepateikė Taisyklių 14.5 papunkčio išaiškinimo, o pateikė tik nuostatos vertinimą asmens duomenų apsaugos kontekste, atsižvelgdama į BDAR nuostatas.
13. Atsakovas dėl pareiškėjui paskirtos baudos nurodė, kad pagal BDAR preambulės 148 punkto nuostatas papeikimą galima vertinti, kaip vieną iš švelniausių poveikio priemonių už BDAR nustatytus pažeidimus, todėl Taryba jai taikytą papeikimą, kaip poveikio priemonę, pernelyg sugriežtina.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 19 d. sprendimu iš dalies tenkino Tarybos skundą – panaikino Inspekcijos Sprendimo 1 punkto dalį, kurioje nurodyta, kad Tarybai pareikštas papeikimas; kitą Inspekcijos Sprendimo dalį teismas paliko nepakeistą.
15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog Taryba, savo interneto svetainėje paskelbdama trečiojo suinteresuoto asmens duomenis, vadovavosi teisės aktų reikalavimais (prievolė Tarybai skelbti informaciją apie leidimo turėtoją yra nustatyta EEĮ 16 straipsnio 20 dalyje, Taisyklių 14.5 papunktyje). Tačiau nagrinėjamu atveju ginčo šalių pozicijos išsiskyrė tuo aspektu, kad, kaip nurodė Inspekcija, net ir vykdant nacionalinių teisės aktų nuostatas, kaip šiuo atveju Tarybai savo interneto svetainėje skelbiant Taisyklių 14.5 papunktyje nurodytus duomenis, tame tarpe ir duomenis apie leidimo veiklos teritoriją, skelbiamų duomenų kiekis turi būti įvertintas duomenų kiekio mažinimo principo kontekste. Inspekcijos teigimu, asmens duomenis į viešą erdvę keliantis subjektas turėtų pasirinkti tokį informacijos skelbimo būdą, kad nebūtų atskleista daugiau asmens duomenų, nei būtina tikslui pasiekti. Inspekcija pateikė pasiūlymą – vietoj leidime numatytos veiklos adreso vartoti, pavyzdžiui, „individualus gyvenamasis namas, daugiabutis gyvenamasis namas ir pan.“, t. y. neįvardinant konkretaus subjekto adreso, kai adresas sutampa su asmens gyvenamosios vietos adresu. Inspekcija skundžiamu Sprendimu darė išvadą, kad Taryba, savo interneto svetainėje skelbdama Taisyklių 14.5 papunktyje nurodytus duomenis apie trečiojo suinteresuoto asmens leidimo veiklos teritoriją, t. y. nurodydama veiklos teritorijos adresą, kuris sutapo su M. T. gyvenamosios vietos adresu, pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktus.
16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad Inspekcija savo Sprendimu pakeitė Taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą ir veikė ultra vires (viršydama jai suteiktus įgaliojimus), o Inspekcijos pateiktas siūlymas dėl formuluočių „daugiabutis“, „gyvenamasis namas“ galimo vartojimo, teismo nuomone, vertintinas tik kaip siūlymas ir nėra laikytinas oficialiu teisės aktų aiškinimu. Teismas pažymėjo, kad BDAR įtvirtinti asmens duomenų tvarkymo principai yra pamatiniai, t. y. iš jų kildinamas ir jais grindžiamas visas BDAR įtvirtintas teisinis reguliavimas, todėl duomenų valdytojas, dar prieš pradėdamas asmens duomenų tvarkymo veiksmus, turi tiksliai žinoti ir įsivertinti bei sugebėti įrodyti kam, kokiais tikslais, kokie asmens duomenys, kokiu būdu bei kurį laiką bus tvarkomi ar kodėl būtina tvarkyti atitinkamus asmens duomenis. Nepaisant nacionalinės teisės nuostatų, duomenų valdytojui visuomet išlieka pareiga įrodyti tvarkomų asmens duomenų būtinumą numatytam tikslui pasiekti, o nuoroda į nacionalinės teisės aktą, kaip šiuo atveju į Taisyklių 14.5 papunktį, ne visuomet yra pakankama įrodymui, kad asmens duomenų kiekio mažinimo principas yra tinkamai įgyvendintas.
17. Teismas sprendė, kad Taryba, vykdydamas Taisyklių 14.5 papunktyje nurodytus reikalavimus ir nustačiusi, jog trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adresas (asmens duomenys) sutampa su Taisyklių 14.5 papunktyje privalomai nurodytinu leidimu reguliuojamos veiklos teritorijos adresu, turėjo tai įvertinti duomenų kiekio mažinimo principo aspektu ir pasirinkti tokį duomenų pateikimo būdą, kuris užtikrintų asmens duomenų saugumą. Taigi teismas pripažino, kad Inspekcija turėjo teisinį pagrindą spręsti, jog Taryba, interneto svetainėje paskelbdama M. T. gyvenamosios vietos adresą, tinkamai neužtikrino šių asmens duomenų apsaugos ir dėl to padarė pažeidimą.
18. Teismas, spręsdamas dėl Tarybai paskirto papeikimo už nustatytą pažeidimą pagrįstumo, nurodė, kad Taryba neatsisakė įvykdyti Inspekcijos 2022 m. kovo 18 d. rašte suformuluotų nurodymų nutraukti trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adreso skelbimą Tarybos valdomame interneto puslapyje. Taryba iki jai nustatyto termino Inspekciją raštu informavo, kad M. T. adresas panaikintas iš interneto svetainės ir apie tai pranešta pačiam M. T.. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad klausimus dėl 2022 m. kovo 18 d. rašte suformuluotų nurodymų Taryba spręs, bendradarbiaudama ir konsultuodamasi su suinteresuotomis valstybės institucijomis, taip pat Taryba yra pasirengusi bendradarbiauti su Inspekcija asmens duomenų apsaugos tobulinimo klausimais.
19. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju, skiriant Tarybai nuobaudą, turėjo būti atsižvelgta į tokį pareiškėjo elgesį, kaip aiškiai išreikštą siekį bendradarbiauti su Inspekcija, įpareigojimų savalaikį įvykdymą. Parenkant ir taikant nuobaudą taip pat turėjo būti atsižvelgta į teisės aktų nuostatų, kuriomis vadovaujantis padarytas pažeidimas, imperatyvų pobūdį, nepaisant to, kad nuoroda į nacionalinės teisės aktą, kaip šiuo atveju į Taisyklių 14.5 papunktį, ne visuomet pateisina asmens duomenų kiekio mažinimo principo tinkamą laikymąsi.
20. Atsižvelgdamas į tai, kad Taryba, veikdama savo kompetencijos ribose, konstatuotą pažeidimą padarė, vykdydama imperatyvias teisės aktų nuostatas (tyčios nebuvimas), ištaisė pažeidimą (savalaikiai įvykdytas priežiūros institucijos nurodymus), yra pasiruošusi bendradarbiauti su Inspekcija, taip pat įvertinęs Tarybai paskirtos nuobaudos (papeikimo) pagrįstumą, proporcingumą, teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad Tarybai paskirta nuobauda yra per griežta. Teismas pripažino, kad atsakomybės už BDAR nuostatų nesilaikymą tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti pareiškėjui neskiriant papeikimo, todėl panaikino ginčijamo Sprendimo 1 punkto dalį, kuria Tarybai pareikštas papeikimas, kitą Sprendimo dalį palikdamas nepakeistą.
III.
21. Pareiškėjas Taryba apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 19 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus: Inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. 2R-3801(1.29.E) kopiją.
22. Pareiškėjas nurodo, kad jis yra duomenų valdytojas, kuriam duomenų valdymas (tvarkymas) nustatytas teisės aktais ir tie teisės aktai nustato visus reikalavimus asmens duomenų tvarkymui. Visi šie reikalavimai, ką patvirtino ir teismas sprendime, nustatyti imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, todėl Taryba, būdama duomenų valdytoja, negali savo nuožiūra keisti imperatyvaus teisės akto nuostatų ir negali būti laikoma atsakinga už asmens duomenų tvarkymą, kuris, Inspekcijos nuomone, neatitinka BDAR įtvirtinto duomenų kiekio mažinimo principo.
23. Pareiškėjas akcentuoja, kad Taisyklės imperatyviai nustato, kokia informacija turi būti nurodoma, skelbiant veiklos teritoriją. Taisyklėse aptariamas asmens duomenų tvarkymas yra nustatytas ne tik Taisyklių 14.5 papunktyje, tačiau ir Taisyklių 41.8.2 papunktyje. Taigi Taisyklėmis Tarybai nėra palikta diskrecijos teisė pačiai nuspręsti dėl to, kokie duomenys turi sudaryti veiklos teritoriją. Pareiškėjas pažymi, kad teismas sprendime nepagrindė, kodėl Tarybai šiuo atveju kilo pareiga įvertinti imperatyvias teisės aktų nuostatas duomenų kiekio mažinimo principo aspektu ir veiklos teritoriją traktuoti kitaip, nei yra nustatyta Taisyklių 41.8.2 papunktyje. Taryba, nesant priimto teismo sprendimo dėl Taisyklių neteisėtumo, negalėjo savarankiškai nuspręsti dėl jų dalies netaikymo.
24. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija neturi teisės spręsti, kad dalis imperatyvaus teisės akto gali būti taikoma kitaip, nei nustatyta teisės akte, tokiu būdu de facto (iš tikrųjų) pakeisdama imperatyvaus teisės akto nuostatas. Pareiškėjas mano, kad Inspekcija, vertindama, jog Taisyklėmis nustatytas reglamentavimas neatitinka BDAR reikalavimų, turėjo keiptis į kompetentingą instituciją su siūlymu inicijuoti Taisyklių pakeitimus, suderinant jų nuostatas su BDAR reikalavimais.
25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis teismui buvo pateikęs prašymą išreikalauti iš Inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. 2R-3801(1.29.E), adresuotą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintiems subjektams ir ministerijoms, bei jį pridėti prie bylos medžiagos, tačiau teismas šio prašymo nesprendė ir priėmė sprendimą, neįvertinęs Inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. 2R-3801(1.29.E) bei neišnagrinėjęs Tarybos argumentų dėl BDAR nuostatų tinkamo taikymo ir nevienodos Inspekcijos praktikos. Pareiškėjas šį raštą pats teikia apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu.
26. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis, savo interneto svetainėje skelbiamame Sąraše paskelbdamas leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją ir kaip veiklos teritoriją nurodydamas trečiojo suinteresuoto asmens adresą, kuriuo vykdoma elektros energetikos sektoriuje reguliuojama veikla, trečiojo suinteresuoto asmens ir kitų asmenų duomenis skelbė teisėtai, nepažeisdamas nei BDAR, nei kitų teisės aktų reikalavimų, nes veikė imperatyvių teisės aktų nuostatų, nustatančių ir adreso, kaip veiklos teritorijos, skelbimą, apimtyje.
27. Pareiškėjas mano, kad ginčijamas Inspekcijos sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad Inspekcija Sprendime nepakeitė Taisyklių nuostatų aiškinimo ir kad Inspekcija neveikė ultra vires (viršydama jai suteiktus įgaliojimus).
28. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
29. Atsakovas nurodo, kad pagal Taisykles, skelbiant informaciją apie išduotą leidimą, būtina nurodyti leidimo veiklos teritoriją, tačiau situacijos, kai teritorijos nurodymui pasirenkama nurodyti konkretaus fizinio asmens gyvenamosios vietos adresą, nėra nustatytos minėtame teisės akte. Todėl pats duomenų valdytojas (šiuo atveju – Taryba) turi nuspręsti dėl tokios Taisyklių 14.5 papunkčio nuostatos, skelbiant fizinio asmens gyvenamosios vietos adresą, įgyvendinimo būdo. Atsakovas pažymi, kad Taisyklėse imperatyviai nenurodyta, jog turi būti skelbiamas konkretaus fizinio asmens gyvenamosios vietos adresas, todėl Taryba niekaip nepagrindė, jog skelbdama fizinio asmens gyvenamosios vietos adresą vykdė imperatyvių teisės aktų reikalavimus. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad, įvykus fizinio asmens duomenų sutapčiai, Taryba privalėjo šią aplinkybę įvertinti BDAR nuostatų apimtyje, duomenų kiekio mažinimo principo aspektu bei pasirinkti tokį duomenų pateikimo būdą, kuris užtikrintų asmens duomenų saugumą.
30. Atsakovas teigia, kad jis ginčijamame Sprendime nepateikė Taisyklių nuostatos aiškinimo, o pateikė tik savo vertinimą asmens duomenų apsaugos kontekste, Inspekcijos kompetencijos apimtyje, remdamasis BDAR nuostatomis, t. y. kad skelbdama leidimo veiklos teritoriją Taryba turėtų pasirinkti tokį informacijos skelbimo būdą, kad nebūtų atskleista daugiau asmens duomenų, nei būtina tikslui pasiekti, todėl tai jokiu būdu negali būti vertinama kaip Inspekcijos veikimas ultra vires (viršijant jai suteiktus įgaliojimus).
31. Atsakovas mano, kad teismas detaliai ištyrė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė įrodymais pagrįstą ir teisiškai motyvuotą sprendimą, kurio keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2022 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 3R-185 (2.13-1.e), kuriuo iš dalies tenkintas M. T. 2021 m. lapkričio 10 d. skundas dėl jo gyvenamosios vietos adreso paviešinimo Tarnybos internetiniame puslapyje ir kuriuo Tarybai dėl BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktų nuostatų pažeidimų pareikštas papeikimas bei duoti nurodymai, pagrįstumo ir teisėtumo.
33. Inspekcija ginčijamu Sprendimu pripažino, kad Taryba, vykdydama M. T. asmens duomenų tvarkymą Tarybos interneto svetainėje ir skelbdama informaciją apie leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją, kurios adresas sutampa su M. T. gyvenamosios vietos adresu, pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose įvirtintus tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principus. Inspekcija dėl nustatyto pažeidimo pareiškė Tarybai papeikimą ir davė nurodymus – nutraukti M. T. gyvenamosios vietos adreso skelbimą Tarybos valdomame interneto puslapyje ir apie šio nurodymo įvykdymą iki 2022 m. kovo 31 d. raštu informuoti Inspekciją bei M. T.; skelbiant leidimo veiklos teritoriją pasirinkti tokį būdą, kad nebūtų atskleista daugiau asmens duomenų, nei būtina tikslui pasiekti.
34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš dalies tenkino Tarybos skundą ir panaikino Inspekcijos Sprendimo 1 punkto dalį, kuria Tarybai už nustatytą pažeidimą pareikštas papeikimas, vertindamas, jog paskirta nuobauda yra per griežta ir šiuo atveju atsakomybės už BDAR nuostatų nesilaikymą tikslai bus pasiekti apsiribojant nurodymų Tarnybai davimu. Kitą Inspekcijos Sprendimo dalį teismas paliko nepakeistą, nes sutiko su Inspekcijos nustatytu BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose įvirtintų tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principų pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors prievolė skelbti informaciją apie leidimo turėtoją (leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją) Tarybai nustatyta EEĮ 16 straipsnio 20 dalyje ir ją įgyvendinančių Taisyklių 14.5 papunktyje, tačiau duomenų valdytojui (šiuo atveju – Tarybai) išlieka pareiga įrodyti tvarkomų asmens duomenų būtinumą numatytam tikslui pasiekti. Teismas darė išvadą, kad Taryba, vykdydama Taisyklių 14.5 papunktyje nurodytus reikalavimus ir nustačiusi, jog M. T. gyvenamosios vietos adresas (asmens duomenys) sutampa su Taisyklių 14.5 papunktyje nurodytinu leidimu reguliuojamos veiklos teritorijos adresu, turėjo tai įvertinti duomenų kiekio mažinimo principo aspektu ir pasirinkti tokį duomenų pateikimo būdą, kuris užtikrintų asmens duomenų saugumą. Dėl to Taryba interneto svetainėje, kaip leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją nurodydama M. T. gyvenamosios vietos adresą, tinkamai neužtikrino šių asmens duomenų apsaugos ir padarė pažeidimą.
35. Pareiškėjas Taryba apeliaciniame skunde nesutinka su nustatytu BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktų nuostatų pažeidimu. Taryba teigia, kad Taisyklių 14.5 ir 41.8.2 papunkčiuose imperatyviai nustatyta, kokia informacija turi būti nurodoma, skelbiant leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją, todėl Tarybai, kaip duomenų valdytojai, nėra palikta diskrecijos teisė pačiai nuspręsti, kokie duomenys turi būti nurodyti, įvardinant leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją. Taryba laikosi pozicijos, kad ji, nors ir būdama duomenų valdytoja, šiuo atveju negali būti laikoma atsakinga už asmens duomenų tvarkymą, nustatytą imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, kuris, Inspekcijos ir teismo nuomone, neatitinka BDAR įtvirtinto duomenų kiekio mažinimo principo. Taryba pažymi, kad Inspekcija, vertindama, jog Taisyklėmis nustatytas reglamentavimas neatitinka BDAR reikalavimų, turėjo keiptis į kompetentingą instituciją su siūlymu inicijuoti Taisyklių pakeitimus, suderinant jų nuostatas su BDAR reikalavimais.
36. Taryba kartu su apeliaciniu skundu pateikė Inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. 2R-3801(1.29.E), adresuotą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintiems subjektams ir ministerijoms dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo dėl privačių interesų deklaracijų skelbimo, kuris, pareiškėjo teigimu, pagrindžia, kad Inspekcija šioje byloje nesilaikė savo pačios formuojamos praktikos kreiptis į kompetentingas institucijas dėl teisėkūros proceso inicijavimo, esant teisės aktų nuostatų konkurencijai.
37. Vertindama apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas ir siekdama visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti bylą, nutaria pridėti prie bylos medžiagos pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus (Inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 5 d. rašto Nr. 2R-3801(1.29.E) kopiją).
38. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas tvarkos asmens duomenis. Ginčas yra kilęs dėl tvarkomų asmens duomenų apimties bei tokio asmens duomenų tvarkymo teisėtumo.
40. BDAR teisinis pagrindas yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 16 straipsnis, kuriame įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į asmens duomenų apsaugą. Šio reglamento 1 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis yra pagrindinė teisė“, ir primenama, kad Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje ir SESV 16 straipsnio 1 dalyje numatyta kiekvieno asmens teisė į savo asmens duomenų apsaugą (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimo Facebook Ireland ir kt., C-645/19, 44 p.).
41. BDAR 4 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius. Pagal BDAR 4 straipsnio 2 punktą duomenų tvarkymas – bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas.
42. Bet kuris asmens duomenų tvarkymas turėtų būti teisėtas ir sąžiningas (BDAR preambulės 39 konstatuojamoji dalis), todėl BDAR 5 straipsnyje detalizuoti su asmens duomenų tvarkymu susiję principai. Vadovaujantis BDAR 5 straipsnio 1 dalimi, asmens duomenys, be kita ko, turi būti renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu (b p.) (tikslo apribojimo principas); duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (c p.) (duomenų kiekio mažinimo principas). BDAR 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas).
43. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriame įtvirtintas „tikslo ribojimo“ principas, asmens duomenys, pirma, turi būti renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir, antra, toliau negali būti tvarkomi su šiais tikslais nesuderinamu būdu. Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog reikalavimas, kad asmens duomenys būtų renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais, visų pirma reiškia, kad tvarkymo tikslai turi būti nustatyti ne vėliau, nei yra renkami asmens duomenys, be to, šio tvarkymo tikslai turi būti aiškiai nurodyti ir, galiausiai, to tvarkymo tikslai, be kita ko, turi užtikrinti šių duomenų tvarkymo teisėtumą, kaip tai suprantama pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. sprendimo Valsts ieņēmumu dienests (Asmens duomenų tvarkymas mokesčių tikslais), C 175/20, 64–66 p., 2022 m. spalio 20 d. sprendimo Digi Távközlési és Szolgáltató Kft. prieš Nemzeti Adatvédelmi és Információszabadság Hatóság, C‑77/21, 25, 27 p.).
44. BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintas duomenų kiekio mažinimo principas, pagal kurį asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi, ir kuris yra proporcingumo principo išraiška (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. sprendimo Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai), C 439/19, 98 p.).
45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, jog BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas duomenų kiekio mažinimo principas apriboja duomenų, kurie tvarkomi, apimtį ir tuo pačiu įpareigoja, kad tvarkomi asmens duomenys turi būti ne pernelyg didelės apimties, atsižvelgiant į nustatytus tikslus. Visi asmens duomenys, kurie nėra reikalingi tam tikram tikslui, neturi būti renkami ir (arba) toliau tvarkomi. Pagal minėtą principą duomenų valdytojai turėtų siekti tvarkyti kuo mažiau duomenų apie kiekvieną asmenį, kurių reikia, kad būtų tinkamai įgyvendintas jų tikslas (žr., pvz., 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį byloje Nr. eA-3122-629/2021).
46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvarkė M. T. asmens duomenis Tarybos interneto svetainėje, siekdamas paskelbti informaciją apie išduotų leidimų gaminti elektros energiją turėtojus. Pareiškėjas tokio asmens duomenų tvarkymo teisėtumą grindė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas) 13 straipsnio 7 dalies, EEĮ 16 straipsnio 20 dalies nuostatomis, kurios detalizuotos Taisyklių 14.5 papunktyje, taip pat Taisyklių 41.8.2 papunkčiu, kuriame nustatyta, kokia informacija turi būti nurodyta leidimuose ir įrašoma Licencijų informacinėje sistemoje.
47. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) įtvirtintas šio įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą ir integraciją į energetikos sistemą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo, atsinaujinančių energijos išteklių integravimo į energetikos sistemą sąnaudas, energetikos sistemos darbo stabilumą ir patikimumą bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo ir finansinės paramos stabilumo energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojams principus. Šiuo įstatymu nustatoma bendroji skatinimo vartoti atsinaujinančių išteklių energiją Lietuvos Respublikoje sistema (1 str. 3 d.). Pagrindinis šio įstatymo uždavinys – siekti, kad 2025 metais energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, sudarytų ne mažiau kaip 38 procentus ir kad ši dalis toliau būtų didinama, tam panaudojant naujausias ir veiksmingiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas ir skatinant energijos vartojimo efektyvumą (1 str. 4 d.). Elektros energetikos įstatyme, kaip vienas iš šio įstatymo tikslų, taip pat įvirtintas siekis užtikrinti ir skatinti elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir vartojimo efektyvumą (3 str. 1 d. 7 p.).
48. Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 7 dalį, <...> Taryba savo interneto svetainėje skelbia ir nuolat atnaujina informaciją apie gaminančių vartotojų elektrinių įrengtąją suminę galią. Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimai išduodami šiai veiklai elektros energetikos sektoriuje – gaminti elektros energiją. Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šiame įstatyme, Energetikos įstatyme ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme nustatytais reikalavimais (EEĮ 16 str. 2 d.). Leidimus, nurodytus 16 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, išduoda, sustabdo jų galiojimą, panaikina galiojimo sustabdymą, panaikina leidimų galiojimą, keičia, tikslina ir leidimais reguliuojamą veiklą prižiūri Taryba (EEĮ 16 str. 3 d.). Pagal EEĮ 16 straipsnio 20 dalį Taryba savo interneto svetainėje skelbia informaciją apie išduotus leidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose. Taisyklių 14.5 papunktis nustato, kad Taryba savo interneto svetainėje ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo leidimo išdavimo skelbia šią informaciją: leidimo turėtojas (jeigu leidimo turėtojas yra elektros energiją gaminantis vartotojas arba atsinaujinančių išteklių energijos bendrija, nurodoma, kad leidimo turėtojas yra elektros energiją gaminantis vartotojas arba atsinaujinančių išteklių energijos bendrija), leidimu reguliuojamos veiklos rūšis, leidimo numeris, jo išdavimo data, galiojimo terminas, leidimu reguliuojamos veiklos teritorija, elektrinės tipas, elektrinės įrengtoji galia, naudojamas kuras, elektrinės projektinis elektros energijos gamybos kiekis ir, jeigu leidimo turėtojas yra skatinimo kvotų paskirstymo aukciono laimėtojas, jam paskirtas metinis elektros energijos gamybos kiekis. Pagal Taisyklių 41.8.2 papunktį leidimuose nurodoma ir Licencijų informacinėje sistemoje įrašoma informacija apie teritoriją, kurioje verčiamasi leidimu gaminti elektros energiją reguliuojama veikla, ją dėstant taip: gatvė (jeigu yra), namo numeris (jeigu yra), kaimo, viensėdžio pavadinimas ar miesto, miestelio pavadinimas, savivaldybės pavadinimas, žemės sklypo kadastro numeris, jeigu elektros energijos gamybos įrenginiai pastatyti žemės sklype, ar statinio, kuriame ar ant kurio pastatyti elektros energijos gamybos įrenginiai, unikalus numeris.
49. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad Taryba turi pareigą savo interneto svetainėje skelbti ir nuolat atnaujinti informaciją apie gaminančių vartotojų elektrinių įrengtąją suminę galią, taip pat skelbti informaciją apie išduotus leidimus elektros energetikos sektoriuje, o tokios informacijos viešinimas yra susijęs su visuomenės informavimu apie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti plėtrą bei skatinimu gaminti elektros energiją, nes tai yra viena iš valstybės energetikos politikos vystymosi krypčių. Taisyklių 14.5 papunktyje, kuriame nurodyta, kokia informacija Tarybos interneto svetainėje turi būti skelbiama apie leidimą, išduotą elektros energetikos sektoriuje, įtvirtinta, jog Taryba skelbia informaciją, be kita ko, apie leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją. Pažymėtina, kad minėtame punkte nėra detalizuota, kokia informacija turi būti pateikiama, nurodant „leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją“, todėl sutiktina su Inspekcijos ir teismo vertinimu, jog Taryba, taikydama Taisyklių nuostatas, turi pati pasirinkti minėtų nuostatų įgyvendinimo būdą, kuris atitiktų ne tik Taisyklių 14.5 papunkčio reikalavimus, bet ir užtikrintų asmens duomenų apsaugą.
50. Pareiškėjas teigia, kad Taisyklių 41.8.2 papunktyje imperatyviai įtvirtinta, jog apibūdinant teritoriją, kurioje verčiamasi leidimu gaminti elektros energiją reguliuojama veikla, turi būti nurodyta gatvė (jeigu yra), namo numeris (jeigu yra), kaimo, viensėdžio pavadinimas ar miesto, miestelio pavadinimas, savivaldybės pavadinimas <...>, todėl Taryba neturi diskrecijos teisės nuspręsti, kokie duomenys turi būti nurodyti, įvardinant leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją. Dėl šių pareiškėjo teiginių teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas Taisyklių papunktis reglamentuoja, kokia informacija apie teritoriją turi būti nurodyta leidimuose ir įrašoma Licencijų informacinėje sistemoje, tačiau šiame papunktyje nėra nurodyta, jog tokia pati informacija apie teritoriją turi būti skelbiama ir Tarybos interneto svetainėje, viešinant leidimų / licencijų turėtojus. Kaip jau buvo minėta, Taisyklių 14.5 papunktyje, kuriame detalizuota EEĮ 16 straipsnio 20 dalyje įtvirtinta Tarnybos pareiga viešai skelbti informaciją apie išduotus leidimus, nėra konkrečiai ir imperatyviai nurodyta, kokie duomenys turi sudaryti „leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją“, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog Taisyklės imperatyviai nustato, kokią informaciją Taryba turi nurodyti, viešai skelbdama apie leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją, ir dėl to Taryba negali būti atsakinga už asmens duomenų tvarkymą, kuris neatitinka BDAR įtvirtinto duomenų kiekio mažinimo principo.
51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Taryba, kaip duomenų valdytoja, prieš viešindama informaciją, kurioje yra asmens duomenų, turi skelbtiną informaciją įvertinti duomenų kiekio mažinimo principo aspektu ir pasirinkti tokį duomenų pateikimo būdą, kuris užtikrintų asmens duomenų saugumą. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Taryba, nurodydama leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją, viešai savo interneto svetainėje paskelbė trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adresą. Taryba nepagrindė, kad prieš viešai skelbdama trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adresą ji atliko vertinimą duomenų kiekio mažinimo principo aspektu ir neįrodė, jog šiuo atveju buvo būtina skelbti fizinio asmens duomenis, nes Taisyklėmis siekiamo tikslo (informuoti visuomenę apie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti plėtrą) nebuvo įmanoma pasiekti, neskelbiant trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adreso. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adreso viešas paskelbimas buvo perteklinė priemonė minėtam tikslui pasiekti, todėl toks duomenų tvarkymas negali būti laikomas teisėtu BDAR nuostatų prasme. Inspekcija Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad Taryba, savo interneto svetainėje skelbdama informaciją apie leidimu reguliuojamos veiklos teritoriją, kuri sutampa su trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adresu, ir viešai paskelbdama fizinio asmens duomenis (gyvenamosios vietos adresą), pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose įvirtintus tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principus.
52. Vertindama Tarybos teiginius, kad Inspekcija, manydama, jog Taisyklėmis nustatytas reglamentavimas neatitinka BDAR reikalavimų, turėjo keiptis į kompetentingą instituciją su siūlymu inicijuoti Taisyklių pakeitimus, suderinant jų nuostatas su BDAR reikalavimais, teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklės, kaip norminis administracinis aktas, yra privalomas pareiškėjui, tačiau tai nesudaro pagrindo pareiškėjui savo veikloje nesivadovauti BDAR nuostatomis, kuris yra tiesioginio taikymo aktas ir taip pat privalomas pareiškėjui. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas, tvarkydamas asmens duomenis, privalėjo vadovautis BDAR nuostatomis, inter alia BDAR įtvirtintais tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principais. Šios pareigos nepaneigia ta aplinkybė, kad nacionaliniame norminiame teisės akte (Taisyklėse) nustatytos galbūt BDAR normoms prieštaraujančios vidaus teisės nuostatos. Kitaip tariant, Taisyklėse nustatyta teisė pareiškėjui tvarkyti tam tikrus asmens duomenis nesudaro pagrindo nepaisyti BDAR nuostatų, inter alia asmens duomenų tvarkymo principų. Vien ta aplinkybė, kad toks duomenų tvarkymas yra įtvirtintas nacionaliniame norminiame teisės akte (Taisyklėse), per se (pati savaime) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šis asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas ir atitinka BDAR įtvirtintus pamatinius asmens duomenų tvarkymo principus. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-968/2022).
53. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose pateikė daugiau argumentų, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, jie nekeičia šioje nutartyje padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
54. Teisėjų kolegija, faktų vertinimo ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad Inspekcija Sprendimu pagrįstai nustatė BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktų nuostatų pažeidimą, Tarybai savo interneto svetainėje paviešinus trečiojo suinteresuoto asmens gyvenamosios vietos adresą. Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus – jame nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis Sprendimo priėmimo pagrindas, kuris yra aiškus ir motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė