Civilinė byla Nr. 3K-3-318-403/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34260-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.10.1; 2.6.39.2.6.1; 3.1.1.2.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko (pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“, trečiasis asmuo M. B., dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras), sumokėjusio papildomą draudimo išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo. 

2.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 15 120,62 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad 2012 m. gegužės 14 d. Italijoje dėl trečiojo asmens M. B., vairavusio transporto priemonę „Volvo FH“, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio metu trečiasis asmuo buvo atsakovės samdomas darbuotojas ir eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Atsakovė buvo atsakinga už transporto priemonės „Volvo FH“ valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau tokia sutartis nebuvo sudaryta. Kadangi eismo įvykis įvyko Italijoje, o Lietuvoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, Italijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą nukentėjusiajam ir pateikė 15 120,62 Eur reikalavimą  Lietuvos draudikų biurui. Ieškovas, sumokėjęs 15 120,62 Eur sumą, kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Italijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau ši neįvykdė reikalavimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu tenkino ieškinį, priteisė iš atsakovės 15 120,62 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. rugsėjo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 900 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

5.       Teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 14 d. eismo įvykis Italijoje įvyko dėl trečiojo asmens, vairavusio transporto priemonę „Volvo FH“, kaltės; trečiasis asmuo eismo įvykį sukėlė eidamas darbines pareigas; Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; Italijos nacionalinis draudikų biuras, nustatęs atsakingą subjektą (neapdrausto vilkiko vairuotoją), išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajam bei pateikė Lietuvos draudikų biurui reikalavimą apmokėti 15 120,62 Eur nuostolių; ieškovas atlygino Italijos nacionaliniam draudikų biurui nuostolius.

6.       Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-3768-728/2014, kurioje ieškovas reikalavo iš atsakovės 4939,34 Eur žalos, patirtos tame pačiame 2012 m. gegužės 14 d. Italijoje įvykusiame eismo įvykyje, atlyginimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi buvo nutrauktas nurodomos bylos nagrinėjimas, nes atsakovė atlygino žalą ir ieškovas atsisakė ieškinio (atsakovė nurodė, jog ieškovui buvo išmokėta 5856,40 Eur dėl 2012 m. gegužės 14 d. Italijoje įvykusio eismo įvykio). Taigi pagal 2012 m. lapkričio 23 d. reikalavimą buvo atlyginta 50 proc. žalos dydžio išmoka nukentėjusiems asmenims, atsižvelgus į nustatytą 50 proc. trečiojo asmens kaltę dėl eismo įvykio.

7.       Byloje nustatyta ir tai, kad eismo įvykyje nukentėję asmenys nesutiko su konstatuotu trečiojo asmens kaltės laipsniu (50 proc.) bei draudimo išmokos dydžiu, todėl kreipėsi Italijoje į teismą: „Maggiore Rent CAR“ – dėl turtinės, o R. I. – dėl asmeniui padarytos žalos atlyginimo. 2017 m. spalio 26 d. ieškovo išvadoje nurodyta, kad 50 proc. M. B. atsakomybė buvo nustatyta remiantis abiejų šalių parodymais bei suderinus su trečiosios šalies draudiku. Romos ordinarinio teismo sprendimais pripažinta 100 proc. M. B. atsakomybė dėl sukelto eismo įvykio, todėl 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 656/2014 dėl žalos asmeniui atlyginimo ir 2016 m. liepos 29 d. sprendimu dėl turtinės žalos atlyginimo nuspręsta, kad nukentėję asmenys patyrė didesnę žalą ir jiems išmokėtina papildoma draudimo išmoka. Atsižvelgdamas į Italijos teismų konstatuotą 100 proc. M. B. kaltę Italijos nacionalinis draudikų biuras dėl ginčo įvykio išmokėjo papildomą 15 120,62 Eur draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims. Ieškovo reikalavimų sumą sudaro 2968,50 Eur draudimo išmoka už transporto priemonei padarytą žalą, 3712,72 Eur žalos atlyginimo asmeniui, 7145,06 Eur kitų išlaidų, 1294,34 Eur žalos bylos administravimo mokestis.

8.       Teismas pažymėjo, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, jog dėl minimo eismo įvykio buvo nagrinėjamos dvi civilinės bylos teismuose ir priimti du procesiniai sprendimai, šie nebuvo apskųsti. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, Italijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą informaciją dėl kaltės nustatymo, šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad įrodymų visetas patvirtina tinkamą trečiojo asmens kaltės nustatymą pagal Italijos teisę dėl šioje šalyje 2012 m. gegužės 14 d. įvykusio eismo įvykio. Teismas nesutiko su atsakovės teiginiu, kad ji nebuvo informuota apie Italijoje vykusį teismo procesą, ir pažymėjo, jog atsakovė buvo informuota apie Italijoje pradėtą vykdyti žalos administravimo procesą ir kaip protingai rūpestingas ir atidus asmuo turėjo (galėjo) pasidomėti dėl nustatytų eismo įvykio aplinkybių, taip pat ir dėl asmens kaltės, padarytos žalos, o nesutikdama su šių aplinkybių vertinimu – jas ginčyti. Be to, Italijos nacionalinis draudikų biuras atstovauja Lietuvos valstybei. Kadangi atsakovė žalos nustatymo atveju nebuvo aktyvi: nesiekė dalyvauti žalos administravimo procese, neteikė Italijos nacionaliniam draudikų biurui argumentuotų prašymų ar paaiškinimų dėl 2012 m. gegužės 14 d. eismo įvykio, nepasirinko tinkamų procesinių gynybos priemonių, tai jai tenka neigiamų padarinių rizika. Teismas kritiškai vertino atsakovės į bylą pateiktas fotonuotraukas, nurodydamas, jog nėra aišku, kada ir kieno jos buvo padarytos.

9.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. vasario 19 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. 

10.       Kolegija atmetė kaip nepagrįstą atsakovės teiginį, kad jai nebuvo žinoma apie teismo procesus Italijoje, šiais argumentais: 1) ieškovas nėra atsakingas dėl atsakovės (ne)informavimo apie teismo procesus bei galimybės juose dalyvauti; 2) pagal kasacinio teismo praktiką už kitoje valstybėje narėje įvykusio eismo įvykio padarytos žalos administravimo procedūrą yra atsakingas eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras, kuris neapdraustos transporto priemonės atveju apie bet kokį eismo įvykį turėtų pranešti transporto priemonės buveinės draudikų biurui (žala gali būti administruojama tiek inicijuojant teismo procesą (ginčo būdu), tiek ir taikiai); 3) Biuras 2012 m. spalio 15 d. pranešimu informavo atsakovę apie eismo įvykio metu padarytos žalos administravimą. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad atsakovei buvo žinoma apie žalos administravimą, tačiau ji nesiėmė veiksmų žalos dydžiui nustatyti bei sumažinti.

11.       Kolegija pažymėjo, kad nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės vertinant nukentėjusio asmens, „Fiat Ducato“ vairuotojos, paaiškinimus. Atsakovė selektyviai nurodė nukentėjusiosios paaiškinimus, be to, nėra kitų konkrečių duomenų, išskyrus nukentėjusio asmens paaiškinimus, atsakovės argumentams patvirtinti.

12.       Kolegija atmetė argumentą, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio ir fakto. Byloje pateikti įrodymai patvirtina tiek automobilio „Fiat Ducato“ apgadinimus, tiek šio automobilio vairuotojos sužalojimus (Moncos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 656/2014 ir Moncos teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. 925/16, kuriais konstatuota tiek M. B. kaltė dėl eismo įvykio, tiek eismo įvykio metu padarytos žalos dydis, pateikta nukentėjusios R. I. medicininė ekspertizė, žalos dydį pagrindžiantys įrodymai, Italijos nacionalinio draudikų biuro paaiškinimas dėl kai kurių žalos dydžio aspektų, biuro Žalų administravimo departamento išvada, kurioje detalizuojamas reikalaujamas priteisti žalos dydis). Nors atsakovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl žalos dydžio, tačiau nenurodė, kokio dydžio žala, jos vertinimu, buvo padaryta, nepateikė įrodymų, paneigiančių teismo išvadas.  Kolegija pažymėjo, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles būtent atsakovė turėjo teikti kitokį šios teisės turinį, įrodymus, pagrindžiančius poziciją, jog egzistuoja pagrindas taikyti kitas Italijos teisės normas nustatant atlygintinos žalos dydį. Atsakovei neįvykdžius šios pareigos, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Teismai neteisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą: neįvertino  atsakovės pateiktų prieštaravimų, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių skirtingų įrodymų, be pagrindo konstatavo, kad ieškovas įrodė savo reikalavimo pagrįstumą. Byloje pateikta Italijos kelių policijos 2012 m. gegužės 21 d. pažyma dėl 2012 m. gegužės 14 d. eismo įvykio, kurioje yra abiejų įvykyje dalyvavusių asmenų paaiškinimai („Fiat Ducato“ vairuotojos R. I. ir trečiojo asmens M. B.). Šioje pažymoje nebuvo konstatuota, kas yra atsakingas dėl eismo įvykio, todėl Italijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į abiejų šalių paaiškinimus, pripažino, kad yra abiejų dalyvių atsakomybė. Atsakovė, sutikdama su tokiu atsakomybės paskirstymu, atlygino 50 proc. žalos (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-3768-728/2014). Teismai turėjo atsižvelgti į abiejų šalių paaiškinimus, pagal kuriuos nustatyta, kad „Fiat Ducato“ vairuotoja staigiai stabdė; be to, apgadinta buvo tik transporto priemonės „Fiat Ducato“ galinės dalies kairė pusė. Tai leidžia pripažinti labiau tikėtina, kad „Fiat Ducato“ vairuotoja staigiai ir netikėtai išvažiavo iš šalutinio kelio, ir būtent jos manevras buvo eismo įvykio priežastis. Esant tokiai situacijai ir pasibaigus žalos administravimo procedūrai bei atsakovei atlyginus 50 proc. žalos atlyginimo, atsakovė bei trečiasis asmuo suprato, kad baigėsi visi ginčai dėl įvykio. Tik 2017 m. ieškovui pareiškus ieškinį dėl kitų sumų priteisimo, atsakovei ir trečiajam asmeniui tapo žinoma apie įvykusius teismo procesus, kurių metu konstatuota 100 proc. trečiojo asmens kaltė. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo šiame procese nedalyvavo (nebuvo įtraukti į teismo procesą), jiems apie teismo procesą nebuvo pranešta, jie negalėjo gintis nuo pareikštų reikalavimų, todėl teismai neturėjo remtis šiais Italijos teismų sprendimais, kaip turinčiais prejudicinę reikšmę, ir privalėjo patys tirti aplinkybes atsakovės atsakomybės sąlygoms konstatuoti. 

13.2.                      Teismų praktikoje pažymėta, kad kai Lietuvos draudikų biuras pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išieškojimo, o už eismo įvykį atsakingas asmuo nedalyvavo (nebuvo informuotas, nesuteikta galimybės teikti paaiškinimus) eismo įvykio valstybės teisme vykusiame procese, teismas vertina atsakovo prieštaravimus regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; kt.). Teismai nukrypo nuo teismų praktikos, nes netyrė įrodymų, nevertino prieštaravimų regresinio ieškinio byloje, todėl atsakovė ir trečiasis asmuo neturėjo teisės į teisminę gynybą nei Italijoje, nei Lietuvoje.

13.3.                      Teismai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovei ir trečiajam asmeniui buvo žinoma apie Italijoje vykusius teismo procesus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė buvo informuota apie Italijos nacionalinio draudikų biuro pradėtą žalos administravimo procesą ir buvo aktyvi. Atkreiptas dėmesys į tai, kad žalos administravimo procesas buvo baigtas atsakovei atlyginus žalą ir civilinę bylą dėl žalos pagal 2012 m. eismo įvykį nutraukus. Teismai nepagrįstai sutapatino žalos administravimo ir teismo procesą, apie kurį atsakovei ir trečiajam asmeniui nebuvo žinoma. Be to, pagal Italijos teisės aktus Italijos nacionalinis draudikų biuras analogiškais atvejais atstovauja Lietuvos valstybei, todėl visa korespondencija, susijusi su teismo procesu Italijoje, buvo siunčiama Italijos nacionaliniam draudikų biurui, o ne už žalą atsakingam asmeniui. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad ES draudikų biurai sutiko laikytis 2002 m. gegužės 30 d. Biurų tarybos Generalinės asamblėjos priimtais vidaus  nuostatų (toliau – Vidaus nuostatai), ir tai buvo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvų įsigaliojimo sąlyga; šie nuostatai laikytini ne ES teisės šaltiniu, o žaliosios kortelės sistemos dalimi. Tačiau Vidaus nuostatai yra dokumentas, skirtas nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimui, kuris saisto nacionalinius draudikų biurus, o kitų asmenų teisės ar pareigos juose neįtvirtintos ir biurų santykių su tokiais asmenimis nereguliuoja, todėl Vidaus nuostatai negali būti taikomi tretiesiems (galimai už eismo įvykį atsakingiems) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; kt.). Todėl Vidaus nuostatuose įtvirtinta biuro teisė sureguliuoti žalą draugiškai arba sutikti, kad dėl to vyktų bet koks teisminis ar neteisminis procesas, po kurio būtų atlyginta žala, nesuteikia teisės ES valstybės narės draudikų biurui atstovauti galimai už žalą atsakingam asmeniui, priimti jo vardu teisminių dokumentų ar atlikti galimai už žalą atsakingo asmens vardu kitų veiksmų ar priimti sprendimų. Taigi Italijos draudikų biuras neturi teisės Italijoje atstovauti nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui, priimti jų vardu teismo dokumentų, todėl būtų nepagrįsta pripažinti, kad po žalos sudarymo atsakovė privalėjo žinoti apie pradėtą teismo procesą.

13.4.                      Pagal kasacinio teismo praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014); pažymėta, kad teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo pareikštą regresinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalį tenkinti nevertinant regresinio reikalavimo pagrįstumo ir taip apriboti galimai dėl eismo įvykio atsakingų asmenų teisę į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017). Teismai, pripažindami, kad ieškovas įrodė žalos faktą, dydį ir priežastinį ryšį, rėmėsi tik tuo, kokias sumas išmokėjo Italijos nacionalinis draudikų biuras, kad šios sumos minimos Italijos teismo sprendimuose ir ieškovo darbuotojai detalizavo jas savo išvadoje (nurodė, iš kokių konkrečiai sumų susidaro ieškinio suma). Tačiau nepateikta jokia sąmata dėl transporto priemonei padarytos žalos atlyginimo ir pan.; teismas nevertino reikalaujamų sumų pagrįstumo, t. y. ar įrodytas ir pagrįstas transporto priemonei „Fiat Ducato“ reikalaujamos atlyginti žalos dydis, R. I. atlygintos neturtinės ir kitos žalos dydis, ar pateikti dokumentai patvirtina R. I. sumokėtų sumų ir ginčo eismo įvykio priežastinį ryšį. 

13.5.                      Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3768-728/2014 buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys „Fiat Ducato“ vairuotojos R. I. sveikatai padarytos žalos faktą ir dydį. Atsakovė atlygino pagal minėtus dokumentus 50 procentų asmens sveikatai padarytos žalos. Šioje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad po 2012 m. rugpjūčio 22 d. ar po 2014 m. rugsėjo 21 d., kai buvo atlyginta dalis žalos, būtų pasikeitusi R. I. sveikata, ji gydėsi, vartojo medikamentus, jai buvo suteikta sveikatos priežiūros paslaugų ar kt. Teismai šių aplinkybių netyrė ir nevertino.

13.6.                      Moncos teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendime nurodoma, kad, vadovaujantis pateikta „Fiat Ducato“ remonto darbų išlaidų sąmata, padaryta 4882,46 Eur (be PVM) žala. Ieškovas į bylą ne tik nepateikė Italijos teismo minimos sąmatos, bet taip pat teigė, kad transporto priemonė visiškai sugadinta (2 t., b. l. 26–27), nors Italijos policijos pažymoje užfiksuota, kad apgadintas tik „Fiat Ducato“ kairysis galinis lonžeronas ir kairysis galinis žibintas, o trečiojo asmens iš karto po eismo įvykio padarytose „Fiat Ducato“ fotonuotraukose (byloje pateiktos) užfiksuoti tik tokie apgadinimai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė nepateikė kitų įrodymų žalai paneigti, taip pažeisdama įrodinėjimo pareigą, nes kita šalis negali ir neprivalo paneigti to, kas yra neįrodyta. Pagal sugadinimo aprašymą policijos pažymoje bei fotonuotraukas net ne specialistui akivaizdu, kad tai nėra ir negali būti pripažįstama visišku transporto priemonės sugadinimu, tokių sugadinimų remontas gali kainuoti 5000 Eur, nes iš esmės tiek vertas visas „Fiat Ducato“ automobilis. Teismai, vertindami prašomos priteisti žalos dydžio pagrįstumą, turi diskreciją vertinti, kiek objektyviai pagrįstas atitinkamas žalos dydis, ar jis atitinka protingumo, proporcingumo principus, ar nėra neadekvatus. Tačiau teismai to netyrė ir nevertino.

13.7.                      Teismai nepagrįstai priteisė atlyginti 7145,06 Eur kitų išlaidų, kurias iš esmės sudaro teisinės išlaidos, patirtos bylinėjantis Italijoje, bei 1294,34 Eur žalos administravimo mokestis. Civilinėje byloje Nr. 2-3768-728/2014 sudarius Taikos sutartį atsakovė kompensavo jai tenkančią teisinių išlaidų dalį, o neįrodžius žalos fakto, dydžio ir priežastinio ryšio (asmeniui ir transporto priemonei), tokių išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

14.       Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1.                      Ieškovas, pateikdamas ieškinį, pateikė teismui reikalavimo faktinį pagrindą sudarančius įrodymus: Moncos teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir 2016 m. birželio 14 d. sprendimą, kuriuose konstatuota trečiojo asmens kaltė dėl eismo įvykio, jo metu padaryta žalos dydis, aktualų bylai Italijos nacionalinio draudikų biuro paaiškinimą, nukentėjusio asmens medicininę ekspertizę, žalos dydį patvirtinančius įrodymus ir pan. Atsakovė tik deklaratyviais teiginiais ir nepagrįstomis abejonėmis atsikirto į ieškinio reikalavimus, nepateikė savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Teismai pagrįstai šias abejones vertino kritiškai.

14.2.                      Priešingai nei teigia atsakovė, teismai vertino visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir Italijos teismų sprendimus. Kasacinis teismas tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad  teismai civilinės atsakomybės sąlygų nenustato, tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų, pagrindžiančių eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Byloje įrodymus teikė tik ieškovas, todėl teismas neturėjo realaus pagrindo abejoti jo reikalavimo pagrįstumu. Teismai pagrįstai suteikė Moncos teismo 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2016 m. sausio 13 d. sprendimams prejudicinę galią, nes atsakovė nesiėmė jokių teisėtų veiksmų šiems teismo sprendimams panaikinti. Atsakovė buvo informuota apie žalos administravimo procesą, tačiau nesidomėjo jo eiga, nesiėmė priemonių atsakomybei išvengti. Pažymėta, kad žalos administravimas bet kada gali persikelti į teismą, todėl skolininkas turi domėtis ir gauti patvirtinimą, kad žalos administravimo procesas baigėsi, žala yra atlyginta. Atsakovė yra juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai. Atsakovė, sužinojusi apie žalos administravimo proceso perkėlimą į Italijos teismus, nesiėmė aktyvių veiksmų savo teisei ginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Vidaus nuostatais nacionaliniams draudikų biurams nustatytų teisių ir pareigų

15.       Viena iš tarpvalstybinį elementą turinčių sistemų, pagal kurią gali būti reiškiamas reikalavimas dėl kitos šalies teritorijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, yra žaliosios kortelės sistema. Žaliosios kortelės sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais, nacionalinių draudikų biurų veiklą koordinuoja nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba. Žaliosios kortelės sistema sukurta ir jos veikimas užtikrinamas 2002 m. gegužės 30 d. Biurų tarybos Generalinės asamblėjos priimtais vidaus nuostatais. 

16.       Vidaus nuostatų preambulės 4 konstatuojamojoje dalyje, inter alia (be kita ko), įtvirtinta, kad sistemos, visuotinai žinomos kaip žalios kortos sistema, tikslas buvo palengvinti transporto priemonių tarptautinį judėjimą, sudarant sąlygas, kad transporto priemonių valdytojų draudimas nuo civilinės atsakomybės rizikos atitiktų lankomos šalies nustatytus kriterijus ir, įvykus autoavarijai, užtikrintų, kad nukentėjusiems asmenims bus atlyginta žala pagal tos šalies nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus.

17.       Į bylą pateiktame Vidaus nuostatų III priede „Sutartis tarp biurų tarybos narių“ nustatyta, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ir Italijos automobilių draudikų biuras įsipareigoja laikytis Vidaus nuostatų, taip pat suteikia abipusį leidimą bet kokiam teisminiam ar neteisminiam procesui, po kurio būtų atlyginta žala, ar draugiškai sureguliuoti su autoavarijomis susijusią bet kokią žalą, kaip nustatyta šiuose Vidaus nuostatuose.

18.       Nagrinėjamoje byloje kilusios Italijos teritorijoje eismo įvykiu padarytos žalos, kurią sukėlė nedrausta, tačiau Lietuvoje registruota transporto priemonė, atlyginimo klausimui spręsti Italijos draudikų biuras veikia pagal žaliosios kortelės sistemą, atitinkamai – Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovui dėl nuostolių atlyginimo reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reguliuojančiais teisės aktais. Nagrinėjamoje byloje aktualios žaliosios kortelės sistemos nuostatos, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste.

19.       ESTT yra pažymėjęs, kad Vidaus nuostatus parengė ir priėmė privatinės teisės subjektai, nedalyvaujant jokiai Sąjungos institucijai ar įstaigai, taigi Vidaus nuostatai nelaikytini ES teisės aktu (Teisingumo Teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prieš Gintarą Dockevičių, Jurgitą Dockevičienę, C-587/15, 36–40 punktai). 

20.       Vidaus nuostatų 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 3 dalį biuras turi teisę sureguliuoti žalą draugiškai arba sutikti, kad dėl to vyktų bet koks neteisminis ar teisminis procesas, po kurio būtų atlyginta žala. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis).

21.       Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras. Vidaus nuostatų 10 straipsnyje nustatyta, kad biurai abipusiškai garantuoja atlyginti visas pagal šiuos nuostatus mokėtinas sumas, susijusias su bet kokia autoavarija, į kurią pateko transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra tos valstybės teritorijoje, kurioje veikia kiekvienas iš tų biurų, nesvarbu, ar transporto priemonė apdrausta, ar ne. Taigi vadovaujantis Vidaus nuostatais eismo įvykio vietos draudikų biuras gali reikalauti atlyginti tiek sumas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala, tiek su administravimo procesu, tiek teisminio ar neteisminio proceso metu patirtas išlaidas, o transporto priemonės registracijos vietos draudikų biuras turi pareigą šias sumas atlyginti.

22.       Atitinkamai Vidaus nuostatų 5 straipsnio, reglamentuojančio išlaidų atlyginimo sąlygas, 1 dalyje, inter alia, nustatyta, kad kai biuras sureguliuoja visas žalas, susijusias su ta pačia autoavarija, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiam asmeniui sumokėto mokėjimo dienos jis faksu ar elektroniniu paštu siunčia žalią kortą ar draudimo polisą išdavusiam biuro nariui prašymą atlyginti išlaidas, nurodydamas: 1) nukentėjusių asmenų žalai atlyginti pagal draugišką susitarimą ar teismo sprendimą sumokėtas sumas; 2) kviestinėms tarnyboms už kiekvieno reikalavimo atlyginti žalą administravimą ir sureguliavimą sumokėtas sumas bei visas specialias su teismo ieškiniu susijusias išlaidas; 3) visoms kitoms išlaidoms padengti skirtą administravimo mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis biurų tarybos patvirtintomis taisyklėmis.

23.       Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka mokama, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis).

24.       Atitinkamai TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

25.       Pagal bylos duomenis, Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3768-728/2014 buvo sprendžiama dėl žalos, atsiradusios dėl to paties eismo įvykio, atlyginimo. Kadangi eismo įvykis įvyko Italijoje, o žalą sukėlė Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemonė, tai žalos administravimo procesą administravo Italijos nacionalinis draudikų biuras ir, nustatęs dalinę atsakovės atsakomybę (50 procentų), išmokėjo draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims bei pateikė Lietuvos draudikų biurui reikalavimą atlyginti 4939,34 Eur nuostolių. Ieškovas, atlyginęs Italijos nacionaliniam draudikų biurui jo turėtas išlaidas, kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Italijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3768-728/2014 buvo nutrauktas bylos procesas, nes ieškovas, atsakovei su juo atsiskaičius (sumokėjus 5856,40 Eur), atsisakė ieškinio.  

26.       Byloje nustatyta ir tai, kad nukentėjusieji vis dėlto nesutiko su išmokos suma ir kreipėsi į teismą: „Maggiore Rent CAR“ – dėl turtinės ir R. I. – dėl žalos asmeniui. Italijos teismų sprendimais pripažinta, kad dėl eismo įvykio 100 proc. kaltas transporto priemonę vairavęs atsakovės darbuotojas, be to, nukentėję asmenys patyrė daugiau žalos, todėl jiems buvo išmokėtos papildomos draudimo išmokos. Atsižvelgdamas į Italijos teismų konstatuotą atsakovės darbuotojo kaltę (100 procentų, o ne 50 procentų, kaip Italijos nacionalinis draudikų biuras konstatavo iš pradžių), Italijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo papildomą draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims. Biuras, atlyginęs Italijos nacionaliniam draudikų biurui jo prašomą 15 120,62 Eur sumą, kurią sudaro 2968,50 Eur žala transporto priemonei, 3712,72 Eur žala asmeniui, 7145,06 Eur kitos išlaidos, 1294,34 Eur žalos bylų administravimo mokestis, antrą kartą su atgręžtiniu reikalavimu kreipėsi į atsakovę.

27.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta nutarties 21–22 punktuose, teisėjų kolegija pažymi, kad Vidaus nuostatais įtvirtinta Lietuvos draudikų biuro pareiga kompensuoti eismo įvykio valstybės draudikų biuro nukentėjusiems asmenims atlygintas sumas ir su žalos dėl eismo įvykio administravimu susijusias išlaidas, inter alia, ir išlaidas, susijusias su teismo procesais. TPVCAPDĮ nustatyta galimybė Lietuvos draudikų biurui susigrąžinti šias sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti transporto priemonę, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos.

28.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalies nuostatą, sprendžia, kad eismo įvykio valstybės draudikų biuras teisę reikalauti grąžinti nukentėjusių asmenų žalai atlyginti išmokėtas sumas, taip pat išlaidas, susijusias su administravimo procesu, teisminiu ar neteisminiu procesu, įgyja po to, kai sureguliuoja visas žalas, susijusias su tuo pačiu eismo įvykiu. Teisėjų kolegijos nuomone, prašymas atlyginti išlaidas turėtų būti pateikiamas vieną kartą, t. y. sureguliavus visas žalas, susijusias su tuo pačiu įvykiu, taip išvengiant nepagrįstų administravimo išlaidų (pvz., Biurų tarybos nustatyto administravimo mokesčio mokėjimo du kartus). Priešinga išvada būtų nesuderinama su eismo įvykio vietos draudikų biuro pareiga veikti transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis).

Dėl už eismo įvykį atsakingo asmens teisės į teisminę gynybą, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo

29.       Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį eismo įvykiui įvykus kitoje valstybėje narėje už visą žalos administravimo procedūrą yra atsakingas eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras, kuris neapdraustos transporto priemonės atveju apie bet kokį eismo įvykį turėtų pranešti transporto priemonės buveinės draudikų biurui. Žala gali būti administruojama tiek inicijuojant teismo procesą (ginčo būdu), tiek ir taikiai. Nei Vidaus nuostatuose, nei TPVCAPDĮ nėra nustatyta eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareiga informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą.

30.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad gali susiklostyti situacija, kai valdytojas nemano esąs atsakingas dėl eismo įvykio, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą ir jos metu tretiesiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pareiškus regresinį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 35 punktas). 

31.       Aiškindamas šią situaciją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsižvelgė į tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek Civilinio proceso teisės normų garantuojamą asmens teisę kreiptis į teismą ir išaiškino, kad tokio pobūdžio bylose, kai sprendžiama dėl neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio ir tokio įvykio metu nukentėjusiems asmenims padarytos žalos atlyginimo, galimybė asmenims pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą gali būti suteikta eismo įvykio vietos valstybės teisme arba, kai tokia galimybė nėra suteikiama ar teismo procesas eismo įvykio vietos valstybėje nevyksta, turi būti sukurtos sąlygos pateikti savo paaiškinimus teisme, nagrinėjančiame regresinio reikalavimo bylą. Kitaip tariant, asmens teisė į teisminę gynybą turėtų būti užtikrinta arba eismo įvykio vietos teisme, arba teisme, kuriame reiškiamas atgręžtinis reikalavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 42 punktą).

32.       Nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad asmens galimybė dalyvauti teismo procese ir tinkamai pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą pirmiausiai yra susijusi su tinkamu asmens informavimu apie vykstantį teisminį procesą bei realių galimybių pasirengti teismo posėdžiui ir išdėstyti jame savo poziciją sudarymu. Tokio pobūdžio bylose siekiant, kad galimai už eismo įvykį atsakingi asmenys pasinaudotų savo teise į teisminę gynybą įvykio vietos valstybėje vykstančiame teismo procese, jie turėtų būti tinkamai apie tokį procesą informuoti ir jiems turėtų būti sudarytos realios galimybės dalyvauti eismo įvykio vietos valstybės teisminiame procese ir jame ginti savo teises ir interesus. Tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti (pavyzdžiui, nebuvo suteikta pakankamai laiko pasirengti teismo procesui ir jame dalyvauti, kt.), vienintelė tokio asmens galimybė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą yra Lietuvos teismams nagrinėjant regresinį ieškinį. Ir priešingai, kai asmuo buvo tinkamai informuotas apie eismo įvykio valstybėje vykstantį teisminį procesą, bet, nesant svarbių priežasčių, jame nedalyvavo ir savo paaiškinimų bei atsikirtimų neteikė, tokią situaciją bylą dėl regresinio reikalavimo nagrinėjantis teismas galėtų vertinti kaip asmens pasyvumą ir nesidomėjimą eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, o ne kaip teisės į teisminę gynybą ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 43 punktas).

33.       Atsakovė teigė, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kada ji buvo informuota apie dėl eismo įvykio pradėtą žalos administravimo procedūrą, tačiau nebuvo informuota apie Italijos teisme pradėtas bylas, nedalyvavo jas nagrinėjant ir neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją. Minėtos bylos buvo pradėtos po to, kai žalos administravimo procedūra buvo baigta pripažinus abiejų eismo įvykio dalyvių atsakomybę po 50 proc. ir išmokėjus nukentėjusiesiems galutines kompensacijas. Dėl to apie pareigą papildomai atlyginti Biurui teismo sprendimais nukentėjusiems asmenims priteistas sumas atsakovė sužinojo tik ieškovui pareiškus nagrinėjamoje byloje atgręžtinį reikalavimą. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie Italijoje vykusius teismo procesus. Teismai šią išvadą grindė tokiais argumentais: draudikų biuras nėra atsakingas dėl atsakovės (ne)informavimo apie teismo procesus bei galimybės juose dalyvauti; už kitoje valstybėje narėje įvykusio eismo įvykio padarytos žalos administravimo procedūrą atsakingas eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras; atsakovė buvo informuota 2012 m. apie pradėtą Italijoje žalos administravimo procesą.

34.       Kaip nurodyta šios nutarties 29 punkte, teisės aktais nenustatyta nei eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuro, nei Lietuvos draudikų biuro pareiga informuoti galimai už eismo įvykį atsakingus asmenis apie eismo įvykio valstybėje vykstantį teismo procesą. Tačiau teismų praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad draudikų biurai turėtų būti patys suinteresuoti tokius asmenis tinkamai informuoti apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančius teisminius procesus, taip suteikdami galimybę visiems eismo įvykio aplinkybių tyrimu ir žalos administravimu suinteresuotiems asmenims dalyvauti viename teismo procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 44 punktą). Be to, tai, kad Italijos nacionalinis draudikų biuras yra atsakingas už jo valstybėje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procedūrą, nereiškia, kad Italijos draudikų biuras turi teisę atstovauti Italijos teismuose atsakovės (žalos padariusio asmens) interesams, atlikti už ją procesinius ir kitokius veiksmus ir taip įgyvendinti šio asmens teisę į teisminę gynybą. Pažymėtina ir tai, kad asmens žinojimas apie užbaigtą žalos administravimo procedūrą nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstamas tinkamu asmens informavimu apie teismo procesus, nes asmuo, kuris pripažintas kaltu dėl dalies žalos atsiradimo, atlyginęs ją, pagrįstai galėjo tikėtis, kad žalos atlyginimo klausimas išspręstas iš esmės ir nebeliko jokių ginčų dėl eismo įvykio metu sukeltos žalos, juolab kad Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Draudikų biuras pateikia draudimo polisą išdavusiam biuro nariui prašymą atlyginti išlaidas po to, kai jis sureguliuoja visas žalas, susijusias su tuo pačiu eismo įvykiu, ir išmoka paskutinį mokėjimą nukentėjusiam asmeniui. Taigi vien tai, kad atsakovė žinojo apie Italijoje vykusią taikią žalos administravimo procedūrą, negali būti vertinama kaip pagrindas išvadai, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie Italijoje vykstančius teisminius procesus.

35.       Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovės, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio; ir 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51, 52 punktai).

36.       Nagrinėjamu atveju ieškovas savo pakartotinai pareikštą regresinį reikalavimą grindė Italijos teismuose priimtais procesiniais sprendimais. Nors atsakovė ir nurodė nesutikimo su pareikštu regresiniu reikalavimu argumentus, kad ji neprivalo atlyginti kitos dėl eismo įvykio atsiradusios žalos dalies, nes nenustatyta jos civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau teismai plačiau jų neanalizavo, nevertino atsakovės pateiktų atsikirtimą pagrindžiančių įrodymų. Teismai atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas konstatavo iš esmės remdamiesi vien tik Italijos teismų 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2016 m. liepos 29 d. sprendimuose pripažintomis neapdraustos transporto priemonės valdytojos civilinės atsakomybės sąlygomis. Kadangi ieškovas perėmė reikalavimo teisę pagal Italijos teismų procesinius sprendimus, o teismai, tenkindami reikalavimą, pripažino, kad atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos yra nustatytos Italijos teismų sprendimuose, tai teisėjų kolegija pasisako dėl Italijos teismo sprendimų teisinės galios dėl Lietuvos teisme pareikšto prievolę įvykdžiusio nacionalinio draudikų biuro regresinio reikalavimo.

37.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo procesiniams sprendimams nėra būdingas ekstrateritorialumas. Tai reiškia, kad atitinkamoje valstybėje priimto sprendimo teisinė galia įprastai apsiriboja šios šalies teritorija. Tam, kad teismo sprendimas sukeltų teisinius padarinius, įskaitant res judicata ir prejudicinę galią, kitoje valstybėje (kitose valstybėse), įprastai reikalinga tokį teismo sprendimą pripažinti. Jeigu teismo sprendimas reikalauja vykdytinumo, siekiant jį vykdyti, taip pat reikalingas leidimas jį vykdyti. Sąlygos, pagal kurias yra pripažįstami tarp skirtingų valstybių ir vykdomi teismo sprendimai, yra išdėstytos skirtingose teisės aktų grupėse – Europos Sąjungos reglamentuose, tarptautinėse sutartyse bei nacionalinėse proceso teisės normose.

38.       Atsižvelgiant į aplinkybę, kad Lietuva ir Italija yra Europos Sąjungos valstybės narės, Italijos teismo sprendimų teisinių padarinių taikymas Lietuvoje reglamentuojamas Europos Sąjungos teisės aktuose, konkrečiai – Reglamente Nr. 44/2001 ir (ar) Reglamente Nr. 1215/2012. Pažymėtina, kad byloje nėra aiški vieno Italijoje pradėto teismo proceso inicijavimo data, todėl teisėjų kolegija pasisakys dėl nagrinėjamoje byloje reikšmingų tiek Reglamento „Briuselis I“ (Reglamentas Nr. 44/2011), tiek Reglamento „Briuselis I bis“ (Reglamentas Nr. 1215/2012) nuostatų.

39.       Tiek Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalyje, tiek Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta savo turiniu analogiška bendroji taisyklė kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimų pripažinimo klausimu, t. y. valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse nepradedant kokio nors specialaus proceso ar procedūrų. Tai reiškia, kad tokie teismų sprendimai pripažįstami automatiškai. Tačiau abu Reglamentai nustato ir panašias šios taisyklės išimtis. Abu dokumentai reglamentuoja, kokiais atvejais yra galimas kitos valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimas ir pagal kokias procedūras tai turi būti atliekama. Kaip minėta, šios procedūros abiejuose teisės aktuose savo turiniu yra panašios: pirma, Reglamentas Nr. 44/2001 leidžia inicijuoti savarankišką procesą dėl teismo sprendimo pripažinimo; Reglamentas Nr. 1215/2012 leidžia teisme inicijuoti savarankišką procesą dėl konstatavimo, kad nėra pagrindo sprendimo nepripažinti. Antra, abu Reglamentai įtvirtina ir atsitiktinio teismo sprendimo pripažinimo (Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 3 dalis) ar nepripažinimo (Reglamento Nr. 1215/2012 36 straipsnio 3 dalis) institutą.

40.       Atsitiktinio (ne)pripažinimo instituto esmė ta, kad jeigu vienoje valstybėje narėje (šiuo atveju Lietuvoje) vykstančiame teismo procese jo baigtis (regresinio reikalavimo (ne)tenkinimas) priklauso nuo kitos ES valstybės (Italijos) teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo, bylą nagrinėjantis teismas turi jurisdikciją išspręsti jo sprendimui galinčio daryti įtaką kitos valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo (nepripažinimo) klausimą.

41.       Taigi pagal bendrąją nurodytame teisiniame reglamentavime įtvirtintą taisyklę Lietuvos teismai, nagrinėdami susijusią bylą, turėtų remtis Italijos teismo sprendimais, t. y. Italijos teismų sprendimai turėtų būti pripažinti ir jų teisiniai padariniai turėtų būti automatiškai ir be specialių procedūrų taikomi Lietuvoje  ex lege (pagal įstatymą). Tokie sprendimai turėtų prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Vis dėlto atsakovė teigia, kad Italijos teismo sprendimai negali sukelti jai teisinių padarinių, nurodydama, kad ji nebuvo informuota apie teismo procesą užsienio valstybėje, o informavimas apie žalos administravimą nėra tapatus informavimui apie teismo procesą; jai nebuvo sudaryta galimybė gintis; Italijos draudikų biuras nėra įgaliotas atstovauti jai ar trečiajam asmeniui, t. y. atsakovė iš esmės kelia Italijos teismo sprendimų nepripažinimo klausimą. 

42.       Pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 dalį teismo sprendimas nėra pripažįstamas, jei jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos, išskyrus jei atsakovas nepradėjo proceso siekdamas apskųsti tokį sprendimą, kai jam tai buvo įmanoma padaryti. Atitinkamai Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad teismo sprendimas nepripažįstamas, jei teismo sprendimas priimtas, nors atsakovui, kuris neatvyko į teismą, laiku ir tinkamu būdu nebuvo įteiktas bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas, kad jis galėtų pasirengti savo gynybai, išskyrus atvejus, kai atsakovas neužginčijo teismo sprendimo, nors turėjo galimybę tai padaryti.

43.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. atsakovė taikiai užbaigė ginčą su ieškovu ir, atsižvelgdama į nustatytą 50 proc. trečiojo asmens kaltę dėl eismo įvykio, atlygino pusę žalos, o ieškovas atsisakė ieškinio; Italijoje inicijuoti teismo procesai, kuriuose nuspręsta dėl trečiojo asmens veiksmų, kartu ir atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, nors šie subjektai nebuvo proceso šalis, neinformuoti apie procesus ir juose nedalyvavo; atsakovė ir trečiasis asmuo neturėjo galimybės kvestionuoti savo atsakomybės sąlygų Italijoje vykusiuose teismo procesuose, taip akivaizdžiai pažeidžiant jų teisę į tinkamą procesą. Nors nagrinėjamoje byloje sprendžiamas žalos atlyginimo regreso tvarka klausimas, tačiau šio reikalavimo pagrindą sudaro Italijos teismų sprendimai ir juose konstatuotos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl teismai, spręsdami dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, turėjo vertinti, ar pagal taikytiną atitinkamą Europos Sąjungos reglamentą yra pagrindas juos (ne)pripažinti. Tik nustačius, kad Italijos teismų procesiniai sprendimai atitinka teisines pripažinimo sąlygas, šie procesiniai sprendimai būtų vertinami kaip turintys teisinę galią nagrinėjamoje byloje. 

44.       Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo tenkinti pareikštą regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį nevertinant tokio reikalavimo pagrįstumo ir taip apriboti galimai dėl eismo įvykio atsakingų asmenų teisę į teisminę gynybą. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu Lietuvos draudikų biuras, pagal Vidaus nuostatus ir TPVCAPDĮ atlyginęs eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui šio sureguliuotą žalą, perima kreditoriaus reikalavimą galimai už eismo įvykį atsakingiems asmenims. Vis dėlto, kai galimai už eismo įvykį atsakingiems asmenims nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą eismo įvykio vietos valstybėje, jie išlaiko savo teisę Lietuvos draudikų biuro (kaip kreditoriaus reikalavimo perėmėjo) atžvilgiu naudoti visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėję pareikšti pirmajam kreditoriui – asmeniui, kuriam eismo įvykio metu buvo padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 45, 46 punktai).

45.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau nurodytoje nutartyje suformulavo taisyklę, kad tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 47 punktas). 

46.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą dėl tinkamo atsakovės informavimo apie teismų procesus kitoje valstybėje, kurioje įvyko eismo įvykis, sukėlęs žalos; nukrypo nuo teismų praktikos, nes neanalizavo atsakovės prieštaravimų, netyrė visų byloje pateiktų įrodymų ir nenustatė transporto priemonės valdytojos (atsakovės) civilinės atsakomybės sąlygų; pripažindami atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, nepagrįstai rėmėsi tik Italijos teismų procesiniais sprendimais, kuriuose nuspręsta dėl byloje nedalyvavusio asmens teisių ir pareigų, šių procesinių sprendimų neįvertindami pagal aktualias Europos Sąjungos Reglamentų nuostatas. Padaryti esminiai proceso teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės bei spręsti dėl ieškinio pagrįstumo ir įrodytumo (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 5,96 Eur tokių išlaidų. Perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 19 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Algirdas Taminskas 

        Dalia Vasarienė

        Vincas Verseckas