Civilinė byla Nr. 3K-3-65/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07993-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 26.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų D. R. ir J. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir J. R. pareiškimą, dalyvaujant tretiesiems asmenims R. G., I. G., I. A., A. E., T. R., J. S. ir AB „Nordea Bank“, dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas teisės normų, reglamentuojančių atsisakymą iškelti fizinių asmenų bankroto bylą, aiškinimo ir taikymo klausimas.

Pareiškėjai D. R. ir J. R. prašė iškelti jiems, kaip fiziniams asmenims, bankroto bylą. Pareiškėjai nurodė, kad 2008 m. pradžioje jie nusprendė parduoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį dviejų kambarių butą ir už 540 000 Lt iš trečiųjų asmenų R. G. ir I. G. įsigyti žemės sklypą su namu ir priklausiniais. Pareiškėjai už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą sumokėjo 370 000 Lt, iš jų 200 000 Lt – paskola iš „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriaus. Dėl likusios nesumokėtos 170 000 Lt dalies 2008 m. birželio 12 d. pareiškėjai su pardavėjais sudarė paskolos sutartį, įkeičiant pareiškėjai D. R. ir jos motinai S. R. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjams negrąžinus paskolos, iš varžytinių už 81 000 Lt buvo parduotas įkeistas turtas. Pareiškėjai liko skolingi R. ir I. G. 89 000 Lt ir antstolė šiuo metu vykdo 71 687,22 Lt skolos, 12 214,38 Lt palūkanų ir 12 558,22 Lt vykdymo išlaidų priverstinį išieškojimą. Pareiškėjai 2009 m. birželio 26 d. mainų sutartimi žemės sklypą su namu iškeitė į trijų kambarių butą. Dalis gautos priemokos buvo sumokėta „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriui. 2009 m. liepos 20 d. su banku buvo sudaryta papildoma sutartis, pagal kurią pareiškėjų kredito suma – 184 205,18 Lt. Dėl nurodytų aplinkybių ir ekonomikos krizės pareiškėjai tapo nemokūs. Be to, pareiškėjai fiziniams asmenims pagal keturias paskolos sutartis yra skolingi 31 000 Lt. Bendra įsipareigojimų kreditoriams suma – 272 244,57 Lt. Įsiskolinimų, kurių grąžinimo terminai jau suėję ir pareiškėjai grąžinti negali, suma – 116 881,30 Lt. Pareiškėjų nuomone, yra pagrindas juos pripažinti nemokiais ir iškelti bankroto bylą. Pareiškėjų pajamos per mėnesį sudaro 2275 Lt, turimo turto vertė – 112 000 Lt; išlaidos būtiniausiems poreikiams tenkinti vasarą – 690 Lt, žiemą – 2250 Lt. 2013 m. kovo 4 d. pareiškėjai raštu pranešė visiems kreditoriams apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratoriumi prašo skirti UAB „Lexuna“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. spalio 24 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjams D. R. ir J. R. fizinių asmenų bankroto bylą. Teismas nurodė, kad pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalį šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas turi atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2008 m. birželio 12 d. notarine forma  sudarė paskolos sutartį, pagal kurią iš I. G. ir R. G. pasiskolino 170 000 Lt. Po to pareiškėjai 2008 m. birželio 17 d. sudarė su „Nordea“ banku būsto kreditavimo sutartį Nr. BK08/06/58LA, pagal kurią būstui įsigyti pasiskolino 103 754,71 Šveicarijos frankų. 2008 m. birželio 17 d. sudarydami kreditavimo sutartį, pareiškėjai nuslėpė nuo banko esminę informaciją, jog tuo metu jie jau turėjo 170 000 Lt  įsiskolinimą I. ir R. G. Teismas sprendė, kad sudarydami 2008 m. birželio 17 d. sandorį pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, nes būsto kreditavimo sutartį bankas su pareiškėjais sudarė pareiškėjams nuslėpus esminę informaciją, t. y. paskolą iš kreditoriaus „Nordea“ banko pareiškėjai iš esmės gavo apgaule. Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis nėra nesąžiningų fizinių asmenų mokumo atkūrimas (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Teismas padarė išvadą, kad dėl nurodytų aplinkybių fizinių asmenų bankroto bylą pareiškėjams iškelti atsisakytina (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Teismas sprendė, kad pareiškėjai elgėsi nesąžiningai su kreditoriais ir dėl to, kad, būdami skolingi dideles pinigų sumas kreditoriams I. ir R. G. bei „Nordea Bank Finland Plc“, nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. pasiskolino iš I. A., A. E., T. R. (pareiškėjo brolio) ir J. S. 31 000 Lt, tačiau gautas lėšas panaudojo ne įsiskolinimams ankstesniems kreditoriams sumažinti ar įsigyti likvidaus turto, o savo pačių reikmėms ir buities sąlygoms pagerinti. Pareiškėja D. R. teismo posėdžio metu paaiškino, kad už nurodytas lėšas pareiškėjai įrengė gyvenamąjį namą, pirko maistą ir panaudojo kitokioms savo pačių reikmėms. Pareiškėjas J. R. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino šias aplinkybes. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės taip pat yra pagrindas atsisakyti iškelti pareiškėjams fizinių asmenų bankroto bylą (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. kovo 6 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte yra numatytas 3 metų laikotarpis, per kurį sudarytų sandorių sąžiningumą turi tikrinti teismas, tačiau ši nuostata neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytų sandorių ir vertinti juos kartu su paskutinių 3 metų iki pareiškimo pateikimo teismui pareiškėjų elgesiu. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnį dėl bankroto bylos iškėlimo gali kreiptis tik pats pareiškėjas, tai sudaro sąlygas pareiškėjui pačiam nuspręsti, kada jis gali kreiptis į teismą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir pareiškėjų elgesį per paskutinius 3 metus iki pareiškimo pateikimo, pasisakė dėl laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. papildomai paimtų paskolų ir kad pareiškėjai nesistengė mažinti įsiskolinimų kreditoriams vėliau paimtomis paskolomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjai, pasiskolinę 31 000 Lt iš fizinių asmenų, pinigus panaudojo ne įsiskolinimams ankstesniems kreditoriams sumažinti ar įsigyti likvidaus turto, o savo pačių reikmėms ir buities sąlygoms gerinti. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, vertinant pareiškėjų elgesį per paskutinius tris metus kartu su per ankstesnį laikotarpį sudarytais sandoriais, jų elgesys negali būti pripažintinas sąžiningu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartį ir priimti naują nutartį –  iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjams, jų bankroto administratoriumi paskirti UAB „Lexuna“. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas privalo išanalizuoti visus įrodymus ir nustatyti, ar fizinis asmuo buvo sąžiningas per paskutiniuosius trejus metus iki ketinančio bankrutuoti fizinio asmens pareiškimo teismui pateikimo dienos. Nors įstatyme yra aiškiai įtvirtinta, jog tikrinami bankrutuoti ketinančio fizinio asmens per 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo laikotarpį sudaryti sandoriai, tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šią teisės normą, nurodydamas, kad ji neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytų sandorių bei vertinti jų drauge su paskutinių 3 metų iki pareiškimo pateikimo teismui pareiškėjų elgesiu. Įstatymo leidėjas Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies  2 punkte įtvirtino, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningai. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjų veiksmus, kurie buvo atlikti daugiau nei prieš šešerius metus, netinkamai taikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą.

2. Kasatorių nuomone, teismas, vertindamas pareiškėjų veiksmus ir konstatuodamas nesąžiningumą pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, turėjo įvertinti visas faktines aplinkybes bei atsižvelgti į pareiškėjų veiksmų priežastis. Sąžiningumas – tai vertybinis elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Kasatorių nuomone, tiek  paskutinių 3 metų laikotarpiu, tiek ir anksčiau jie elgėsi sąžiningai. Apeliacinės instancijos teismas nepakankamai ištyrė visas aplinkybes ir padarė neteisingą išvadą dėl pareiškėjų nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad sandoris su R. ir I. G. buvo sudarytas jau užpildžius paraišką „Nordea“ bankui, o tą dieną, kai pareiškėjai pildė paraišką, finansinių įsipareigojimų kreditoriams neturėjo. Be to, banko darbuotojai žinojo apie papildomų įsiskolinimų atsiradimą ateityje, nes pareiškėjai kreipėsi į banką tik dėl dalies sandorio finansavimo. Pareiškėjai buvo sąžiningi su kreditoriumi „Nordea bank Finland Plc“, savo įsipareigojimus bankui vykdė laiku ir tinkamai. Įvykdžius visus įsipareigojimus bankui ir komunalinių paslaugų bendrovėms, pareiškėjams nelikdavo lėšų jų būtiniesiems poreikiams tenkinti. Vien dėl šios priežasties nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. pareiškėjai buvo priversti skolintis iš fizinių asmenų, nes taip jiems neatsirasdavo prievolės mokėti palūkanas. Priešingai negu konstatavo teismas, šios lėšos buvo skirtos ne buities sąlygoms gerinti, o tam, kad pareiškėjai galėtų išgyventi. Teismas nevertino pareiškėjų gaunamo atlygio, tuo metu išlaikomų asmenų, kam buvo naudojamos lėšos. Be to, pareiškėjų nemokumą lėmė ne sandoris, sudarytas su kreditoriumi „Nordea bank Finland Plc“, o santykiai tarp pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų R. ir I. G., iš kurių buvo įsigytas nekokybiškas turtas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalį, nes nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų išaiškintos visos reikšmingos bylai aplinkybės.

3. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo tinkamai išklausytos ir teisingumas buvo įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, No. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu yra neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius v. A. K. Č., bylos Nr. 3K-3-60/2014).

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB „Nordea Bank“, veikiantis per AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrių, („Nordea Bank Finland Plc“ teisių perėmėjas) prašo kasacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistas, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas 3 metų terminą iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo sieja ne su nesąžiningo sandorio sudarymu ar su nesąžiningo veiksmo atlikimu, bet su fizinio asmens tapimu nemokaus. Jeigu teigtume, kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tik per paskutinius trejus metus iki pareiškimo priėmimo buvę sandoriai ar veiksmai, nors asmuo gali bankrutuoti ir dėl seniau nei prieš paskutinius trejus metus iki pareiškimo priėmimo atsiradusių sandorių neįvykdymo, tai prieštarautų logikai ir įstatymo tikslui, kad bankrutuoti gali tik sąžiningas asmuo. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 4 dalį fizinio asmens bankroto procesą gali inicijuoti tik pats fizinis asmuo, todėl tik nuo paties ketinančio bankrutuoti fizinio asmens priklauso, kada jis kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. pats fizinis asmuo pasirenka terminus, kada jis kreipiasi, ir niekas kitas negali tam daryti įtakos ar inicijuoti bankroto bylos iškėlimo. Vien dėl šios priežasties aiškinimas, kad teismas negali vertinti sandorių sąžiningumo per ilgesnį nei 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo laikotarpį, reikštų, jog fiziniam asmeniui paliekama akivaizdi galimybė piktnaudžiauti teise ir pažeisti fizinio asmens bei jo kreditorių interesų pusiausvyrą, pavyzdžiui, jei pareiškimas būtų pateiktas praėjus 3 metams ir 1 dienai nuo nesąžiningo sandorio sudarymo ir net jeigu tas asmuo iš tokio sandorio kildintų savo nemokumą, teismas negalėtų vertinti sandorio kaip nesąžiningo. Teismai pagrįstai vertino pareiškėjų 2008 metais ir vėliau sudarytus sandorius, juolab kad iš 2008 metais sudarytų sandorių ir vėliau negalėjimo jų įvykdyti patys pareiškėjai kildino savo nemokumą. Jeigu yra nustatoma, kad skolininkas tik siekia skolų nurašymo ir neatlieka jokių veiksmų savo mokumui atkurti (t. y. legaliai dirbti ir gauti legalias ir kiek objektyviai įmanoma didesnes pajamas ir kt.), negali būti taikomas Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Asmuo, pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą siekdamas išsikelti bankroto bylą, turi įrodyti sąžiningą tapimą nemokaus ir objektyvų negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Šioje byloje tokios aplinkybės nėra įrodytos, priešingai – akivaizdu, kad kasatoriai buvo nesąžiningi.

              2. Kasaciniame skunde kasatoriai iš esmės kelia fakto, o ne teisės aiškinimo ir taikymo, nustatant kasatorių nesąžiningumą, klausimus. Kasatorių nesąžiningumą pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės. Kasatoriai, sudarydami su „Nordea“ banku 2008 m. birželio 17 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/06/58 LA ir vėlesnį 2009 m. liepos 20 d. papildomą susitarimą Nr. BKP 09/07/96SN prie būsto kreditavimo sutarties, buvo nesąžiningi, nes nuslėpė savo įsipareigojimus kitiems kreditoriams (I. G. bei R. G.) pagal 2008 m. birželio 12 d. sutartį ir tokiu būdu iš banko gavo kreditą apgaule bei nulėmė savo negalėjimą atsiskaityti su kreditoriumi. Dėl nesąžiningai prisiimtų įsipareigojimų G. ir kitiems kreditoriams (laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2012 m. gruodžio 15 d.) kasatorių mokumas tik mažėjo. Pareiškėjai per visą laikotarpį nuo 2008 m. birželio mėn. neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekę didinti savo mokumą. Be kita ko, vėlesniais sandoriais kasatoriai banko atžvilgiu darė tęstinius pažeidimus, nes, pažeisdami 2008 m. birželio 17 d. būsto kreditavimo sutartį, neinformavo banko apie savo turimus ir naujai prisiimamus įsiskolinimus kitiems kreditoriams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui

Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau – FABĮ). Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014).

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Bylą nagrinėję teismai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. birželio 17 d. su banku sudarydami kreditavimo sutartį pareiškėjai nuslėpė nuo banko esminę informaciją, kad tuo metu jie jau turėjo kitą 170 000 Lt dydžio įsiskolinimą I. ir R. G.; būdami skolingi dideles pinigų sumas kreditoriams I. ir R. G. bei „Nordea Bank Finland Plc“, nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. pasiskolino iš I. A., A. E., T. R. (pareiškėjo brolio) ir J. S. 31 000 Lt ir gautas lėšas panaudojo ne įsiskolinimams ankstesniems kreditoriams sumažinti ar įsigyti likvidaus turto, o savo pačių reikmėms ir buities sąlygoms pagerinti. Tokį pareiškėjų elgesį pirmosios instancijos teismas vertino kaip nesąžiningus veiksmus, kurie pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sudaro pagrindą atsisakyti iškelti fizinių asmenų bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodė, kad, vertinant pareiškėjų elgesį per paskutinius trejus metus kartu su per ankstesnį laikotarpį sudarytais sandoriais, jų elgesys negali būti pripažintinas sąžiningu. Kasatorių nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, vertindami jų veiksmus ne tik per paskutinių 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, bet ir per ankstesnį laikotarpį.

Teisėjų kolegija šį argumentą laiko pagrįstu. Kolegijos vertinimu, įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui) įgyja teisę kreiptis į teismą  dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent šitaip nurodyta teisės norma, t. y. kad sprendžiant dėl pareiškėjų sąžiningumo turi būti įvertinti jų veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo, aiškinama kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014).

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, kad egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėjęs nesąžiningas pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningais veiksmais pripažįstami: 1) CK 6.67 straipsnyje nurodyti sandoriai, jeigu jie pažeidžia kreditorių teises ir šių sandorių pareiškėjas neprivalėjo sudaryti; 2) kitokie veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013; kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, turi būti vertinami pareiškėjų veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo – t. y. iki 2013 m. birželio 11 d. Pažymėtina, kad į šį laikotarpį patenka tik du teismų vertinti sandoriai –  2011 m. rugsėjo 10 d., kuriuo pareiškėjai pasiskolino iš I. A. 10 000 Lt, ir 2011 m. gruodžio 15 d., kuriuo pareiškėjai pasiskolino iš T. R. (pareiškėjo brolio) 6000 Lt. Bylą nagrinėję teismai nesprendė, ar vien šių sandorių sudarymas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme laikytinas pakankamu pagrindu atsisakyti iškelti pareiškėjams bankroto bylą. Kartu konstatuotina, kad byloje nenustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kuriomis remdamasi kasacinio teismo teisėjų kolegija galėtų padaryti teisines išvadas dėl šių sandorių atitikties FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatytiems kriterijams.

Nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį pareiškėjai sudarė su CK 6.67 straipsnyje nurodytu asmeniu (pareiškėjo broliu). Nors minėtas sandoris priskirtinas CK 6.67 straipsnyje nurodytiems sandoriams ir dėl to preziumuojamas pareiškėjų nesąžiningumas, tačiau pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą tam, kad CK 6.67 straipsnyje nurodytas sandoris būtų pripažintas sudarančiu pagrindą atsisakyti iškelti bankroto bylą, būtina, be kita ko, nustatyti, kad jis pažeidė kreditorių teises; kad tokio sandorio pareiškėjas neprivalėjo sudaryti; kad sandoris padarė įtaką pareiškėjo nemokumui. Nors teismai nustatė, kad pasiskolintas pinigines lėšas pareiškėjai panaudojo ne įsiskolinimams ankstesniems kreditoriams sumažinti ar įsigyti likvidaus turto, o savo pačių reikmėms ir buities sąlygoms gerinti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių aplinkybių nepakanka pripažinti, kad tokio sandorio pareiškėjas neprivalėjo sudaryti. Siekiant įvertinti aptariamą sandorį pagal šį kriterijų, būtina nustatyti, ar pareiškėjai, būdami nemokūs, pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjai savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant papildomų įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai. Siekiant išsiaiškinti nurodytas aplinkybes, be kita ko, būtina nustatyti, kokias pajamas tuo metu gaudavo ir kokias išlaidas patirdavo pareiškėjai, kokie buvo jų būtinieji poreikiai, kaip buvo panaudotos jų pasiskolintos lėšos, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjai, siekdami išvengti skolinimosi. Be to, būtina nustatyti, kokią reikšmę naujai prisiimti skoliniai įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjų nemokumo dinamikai. Analogiškos aplinkybės turėtų būti nustatytos ir siekiant įvertinti 2011 m. rugsėjo 10 d. paskolos sutarties reikšmę pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad tinkamam FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymui būtina nustatyti pirmiau nurodytas aplinkybes dėl 2011 m. rugsėjo 10 d. ir 2011 m. gruodžio 15 d. sandorių, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nagrinėjant bylą iš naujo atkreiptinas dėmesys  į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų, tiek dėl jo neveikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014, išaiškino, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant FABĮ, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą iš naujo teismas taip pat turi tirti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos D. R. darbo pabaiga UAB „Fungerta“, darbu VšĮ „Kauno jogos namai“ ir kt., ir įvertinti, ar pareiškėjai dėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, ar priešingai – sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo.

Teisėjų kolegija teisiškai nereikšmingu laiko pareiškėjų argumentą, kad jų nemokumą lėmė sandoris su I. ir R. G., kai dėl įsigyto nekokybiško daikto jiems buvo padaryta žala. Nustatyta, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje jų ieškinys dėl daikto trūkumų buvo atmestas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad jei asmeniui sutarties netinkamu vykdymu ar kitokiu būdu padaroma žala, tai toks asmuo turi teisę ginti savo pažeistas teises įstatyme nustatytais teisių gynybos būdais, o nepasinaudojimas įstatymo suteiktais gynybos būdais ir taip savo mokumo sumažinimas (neatkūrimas) gali būti, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vertinamas kaip tokio asmens nesąžiningumas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 48 Eur tokių išlaidų. Kadangi skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi šioje civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Gediminas Sagatys