Administracinė byla Nr. eA-1819-502/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03106-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. M. H. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. M. H. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Pareiškėjas S. T. M. H. M. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31245 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 6K-1739 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad buvo susituokęs su mergina slapta, nes niekas nenorėjo to leisti. Žmonos šeima pagrobė žmoną ir grasino jį nužudyti, jam grasina žmonos šeima, gentis, nes jis vedė ir jų neklausė, jei jis grįš namo, tiesiog mirs, nes jam niekas nepadės. Į Europos Sąjungą pareiškėjas atvyko dėl saugumo.
2.2. Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas, laikant, kad Sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pagrindo nėra.
2.3. Komisija sprendė, jog Sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjo pasakojimas negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu ir pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje negali būti laikoma visiškai pagrįsta.
2.4. Komisija vertino, kad priimant Sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, taip pat buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
2.5. Svarstant pareiškėjo skundą Komisijoje nebuvo užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, nors prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pareiškėjas pažymėjo, kad asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pats atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.
2.6. Buvo nurodytos realias aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjui kilusią garbės nusikaltimo grėsmę dėl santuokos, kuriai nepritarė jo sutuoktinės šeima. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad dėl santuokų prieš šeimos valią, vykdomi garbės nusikaltimai, kuriais siekiama apginti šeimos garbę. Pareiškėjo pasakojimas visiškai atitinka kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę garbės nusikaltimai, kuriuos įvykdo šeimos nariai vyrai, siekdami apginti savo šeimos garbę. Garbės nusikaltimus toleruoja visuomenė, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į garbės pažeidimus. Policija ir valstybės institucijos nesiima priemonių šiems nusikaltimus užkardyti ir išaiškinti. Dažnai garbės nusikaltimai nuslepiami ir įforminami, kaip savižudybė arba nelaimingas atsitikimas. Ši informacija patvirtina, kad pareiškėjui gresia patirti garbės nusikaltimą, kuris gali pasireikšti fizinėmis bausmėmis ar net mirtimi.
2.7. Atsakovas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą, nes nesurinko jokios aktualios informacijos, kuri paneigtų arba patvirtintų pareiškėjo pasakojimą. Atsakovas sprendė, kad pasakojimas nėra tikras, tačiau šio savo sprendimo nepagrindė jokiais argumentais ir įrodymais. Sprendime nėra pateikta informacijos ir argumentų apie Irake egzistuojančias tradicijas, papročius ir apeigas, todėl Atsakovas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui nekyla individuali grėsmė dėl apeigų nesilaikymo. Atsakovas taip pat nesurinko informacijos apie policijos ir kitų valdžios institucijų veiklą, korupcijos lygį ir pasirengimą ir gebėjimą objektyviai ištirti tokio pobūdžio situacijas, kokioje šiuo atveju yra atsidūręs pareiškėjas.
2.8. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, nes asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
4.1. Departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu įvertinus pareiškėjo pasakojimą, kuris buvo nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais ir pasižymėjo esminiais trūkumais (buvo abstraktus, nedetalus ir prieštaringas) bei buvo atmestas dėl patikimumo stokos, o pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
4.2. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
4.3. Vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016-02-24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 222 punktu, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pažymėtina, jog vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
4.4. Pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis vedė merginą be jos tėvų sutikimo ir jie dabar jam grasina, t. y. pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Be to, pareiškėjo įvardijamas persekiotojas – merginos tėvai – nėra valstybinis subjektas. Pažymėtina, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.
4.5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, jog kilmės valstybėje susituokė su mergina, kurios šeima nepritarė jų santuokai. Anot pareiškėjo, jo sutuoktinės šeima ją pagrobė bei nužudė ir pagrasino nužudyti pareiškėją, tačiau pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo abstraktus, neišsamus, bendro pobūdžio bei prieštaringas. Pareiškėjas nenurodė savo merginos (sutuoktinės) vardo, painiojosi savo pasakojimo detalėse, į jam užduodamus klausimus nepateikdavo konkrečių atsakymų. Pareiškėjas negalėjo nuosekliai ir aiškiai nurodyti, kaip jo sutuoktinės šeima jam grasino, taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl šeimos nariai jo sutuoktinę nužudė, tik teigė, jog apie tai sužinojo telefonu iš pokalbio su merginos seserimi. Pareiškėjo pasakojimo apie jam kylančias grėsmes nepatvirtino ir kilmės valstybės informacija, pagal kurią vyrai retai būna kraujo keršto aukomis, o dėl jiems pareikštų grasinimų turi galimybę kreiptis į policiją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, jog būtų kreipęsis pagalbos į savo kilmės valstybės teisėsaugos institucijas.
4.6. Priimant Sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, vertinant pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, nenustatyta, kad pareiškėjas priklauso nors vienai iš grupių, kurios, anot Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB), gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, taip pat buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
4.7. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 97 ir 99 punktais, pareigą pagrįsti savo prašymą suteikti prieglobstį turi būtent pareiškėjas, o Departamentas turi pareigą įvertinti, ar dėl asmens nurodytų priežasčių asmeniui gresia persekiojimas kilmės valstybėje. Pažymėtina, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.
4.8. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta paties pareiškėjo faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas vengdamas grąžinimo gali pasislėpti. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėtina, kad nustatyta draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
5. Regionų apygardos administracinis teismo Kauno rūmai 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti S. T. M. H. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, taip pat pakeitė 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi S. T. M. H. M. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą skundo dalį atmetė.
6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:
6.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad kilmės šalyje slapta ir prieš tėvų valią susituokė su mergina. Kai pareiškėjas sužinojo, kad žmonos tėvai pradėjo ieškoti savo dukters, jis paliko žmoną pas jos seserį, o pats persikėlė į kitą miestą ir apsigyveno pas pusbrolį. Po to grįžo į tėvų namus, bet atvykę žmonos šeimos nariai išlaužė duris, grasino, nes jis vedė neatsiklausęs žmonos šeimos. Iš savo sesers sužinojo, kad jo žmona nužudyta, nes padarė šeimai gėdą, svainės patartas pabėgo į Europą, nes neturėjo kito pasirinkimo. Jei grįš namo, bus kankinamas fizinėmis bausmėmis, galimai ir nužudytas.
6.2. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. spalio 13 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat Departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
6.3. Sprendime nurodyta, kad, įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes ir atsižvelgiant į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat prašytojų asmenines aplinkybes, tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis, kaip grėsmės, susijusios su garbės klausimu, nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pareiškėjo nurodytos priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl individualių asmens savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų).
6.4. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas apskundė jį Komisijai, tačiau Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Komisijos vertinimu, Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertino jo paaiškinimus, atsižvelgdamas į juos, surinko aktualią informaciją apie kilmės valstybę.
6.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtais sprendimais, kreipėsi į teismą.
7. Teismas sprendė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios pareiškėjas išvyko iš savo šalies yra grėsmė, susijusi su garbės klausimu, nes vedė merginą be jos tėvų sutikimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas pakankamai išsamiai įvertino pareiškėjo kilmės valstybės bendrą saugumo situaciją, taip pat išanalizavo garbės nusikaltimų turinį ir keliamą grėsmę.
8. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašyme suteikti prieglobstį nurodytas priežastis, visų pirma, pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimai apklausos metu buvo neišsamūs ir stokojantys detalių. Pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, vietų, ar kitų reikšmingų aplinkybių, susijusių su tariamai patirtais grasinimais, konkrečių įrodymų dėl žmonos nužudymo. Taip pat pareiškėjas negalėjo nuosekliai ir aiškiai nurodyti, kaip jo sutuoktinės šeima jam grasino, taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl šeimos nariai jo sutuoktinę nužudė, tik teigė, jog apie tai sužinojo telefonu iš pokalbio su žmonos seserimi. Taigi, atsižvelgus į pareiškėjo pasakojimą apklausos metu, darytina išvada, kad pasakojimai nedetalūs, grindžiami prielaidomis ir bendro pobūdžio teiginiais. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo pasakojimo apie jam kylančias grėsmes nepatvirtino ir kilmės valstybės informacija, pagal kurią vyrai retai būna kraujo keršto aukomis, o dėl jiems pareikštų grasinimų turi galimybę kreiptis į policiją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, jog būtų kreipęsis pagalbos į savo kilmės valstybės teisėsaugos institucijas. Be to, pareiškėjo įvardijamas persekiotojas – merginos šeima – nėra valstybinis subjektas. Pažymėtina, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.
9. Teismas atmetė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jo apklausą Departamento pareigūnai atliko paviršutiniškai, nedalyvavo advokatas, prašymo suteikti prieglobstį aplinkybes patvirtinantys įrodymai yra pareiškėjo sugedusiame mobiliame telefone ir tokius įrodymus pareiškėjas siekė pateikti Departamentui ir teismui, nes apklausos Departamente metu pareiškėjas apie įrodymus, esančius mobiliame telefone nieko nekalbėjo, advokato nereikalavo. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą šiuo aspektu, pažymėjo, kad Departamentas savo pareigas atliko tinkamai, t. y. išaiškino pareiškėjui teisę turėti advokatą, pateikti visus turimus įrodymus (dokumentus, jų kopijas, fotonuotraukas, garso ir vaizdo įrašus ir kt.). Pareiga pagrįsti savo prašymą suteikti prieglobstį pirmiausia tenka pačiam pareiškėjui. Be to, pareiškėjas viso proceso metu turėjo atstovą – paskirtą advokatą. Tad nėra jokio pagrindo išvadai, kad kaip nors galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės, tame tarpe, teisė būti išklausytam ir teisė naudotis advokato pagalba.
10. Teismas sprendė, kad tiek Departamentas, tiek ir Komisija pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Nors pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų, tačiau kitų pabėgėlio statuso nuostatų jis neatitinka. Taigi, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas papildomos apsaugos suteikimą iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti prieglobstį, t. y. kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Tad tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Teismas ir šiuo aspektu sutiko su atsakovo nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, t. y. kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.
12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, jo paaiškinimus, teiktus apklausoje ir duotus teismo posėdyje, kitus byloje esančius įrodymus, Departamento pateiktą bylos medžiagą, konstatavo, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas realiai nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.
13. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundą Departamente nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų reikalingas. Tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kokią svarbią bylai informaciją jie galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jo skundas būtų nagrinėtas žodžiu. Be to, teisme posėdis vyko žodinio proceso tvarka, tad pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus tiesiogiai išsakyti teismui. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai dėl žodinio skundo nagrinėjimo teismo buvo atmesti.
14. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pritaikytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui, nes byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nustatydamas, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
15. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, kai Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir pakeisti šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
16. Kitus pareiškėjo reikalavimus teismas atmetė.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pabrėždamas, kad:
18.1. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo tyrimas bei įrodymų vertinimas turi būti kruopštus, o nagrinėjamu atveju atsakovas?tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai,?t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.
18.2. Pareiškėjas nurodė išsamias aplinkybes, kodėl bijo grįžti į savo kilmės šalį. Pareiškėjo kilmės šalyje vis dar yra aktualus kraujo kerštas, ypatingai, kai tai susiję su šeimos garbe. Šiuo atveju pareiškėjas su mergina susituokė slaptai, apie tai neinformavus merginos šeimos. Tokiu elgesiu tiek pareiškėjas, tiek jo žmona užtraukė gėdą savo šeimai. Sužinoję apie šią slaptą santuoką, žmonos šeimos vyrai pradėjo juos abu persekioti. Nėra žinoma, kas tiksliai nutiko pareiškėjo žmonai, bet jo nuomone, ji buvo nužudyta. Dėl šios priežasties pareiškėjas pagrįstai bijo dėl savo gyvybės, mano, jog jam grįžus į kilmės valstybę, jo taip pat lauktų mirtis. Žmonos šeima nepaliks jo ramybėje, kol su juo nesusidoros. Kilmės valstybės informacija tik patvirtina, jog kraujo kerštas palaikomas visuomenės, o teisėsaugos institucijos į šiuos ginčus paprasčiausiai nesikiša ir jų nesprendžia, o palieka tai daryti šeimos gentims, todėl pareiškėjas net neturi galimybės kreiptis pagalbos savo valstybėje.
18.3. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytų aplinkybių, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.
19. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo atmesti.
20. Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.
22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.
24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui – nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedant į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.
25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pritardamas atsakovo išvadai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir ją vertino pareiškėjo individualaus atvejo kontekste, tačiau teismas sprendė, kad yra pagrindas mažinti pareiškėjui nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto perspėjimo į C.SIS II dėl draudimo atvykti ir apsigyventi terminus iki 2 metų.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundo reikalavimus tenkinti, laikydamasis pozicijos, kad kilmės šalyje jam dėl konflikto su žmonos šeima gresia patirti garbės nusikaltimą, kuris gali pasireikšti fizinėmis bausmėmis ar net mirtimi.
27. Ginčo teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.
28. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.
29. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
30. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
31. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
32. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
33. Pagal 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.
34. Byloje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė tuo, kad patyrė persekiojimą iš žmonos giminaičių, kurie nepritarė jųdviejų santuokai, taip pat tuo, jog jo šeima „paliko jo kraują“, t. y. išsižadėjo prieglobsčio prašytojo.
35. Pareiškėjas Departamento vykdytoje apklausoje teigė, kad besimokydamas universitete susipažino su mergina, kurią norėjo vesti, tačiau jos šeima jų santuokai nepritarė, tą aiškiai išreikšdama tris kartus, kas pagal (duomenys neskelbtini) gyvuojančią tradiciją reiškia nepakeičiamo sprendimo priėmimą. Pasak pareiškėjo, jis su mergina prieš jos šeimos valią kartu apsigyveno ir neoficialiai ją vedė. Vėliau mergina buvo nužudyta savo šeimos dėl jos garbės pažeminimo, o pareiškėjas – jos sesers įspėtas dėl gyvybei gresiančio pavojaus.
36. Iš bylos medžiagos matyti, kad patikima EPPB surinkta informacija, kuria, be kita ko, disponavo ir Departamentas, suponuoja, jog vadinamieji „garbės nusikaltimai“ (duomenys neskelbtini) yra paplitę, o žmonės tuoktis sava nuožiūra turi mažai galimybių. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė – jo merginos nužudymas – atsižvelgus į patikimą informaciją apie kilmės valstybę, atrodo visai tikėtina. Pabrėžtina, jog, nors moterys daug dažniau laikomos pažeminusiomis šeimos garbę ir pavojus dėl tokių kaltinimų joms yra didesnis, vis dar pasitaiko vyrų nužudymų atvejų. Vyrų nužudymai vyksta dėl keršto ar kraujo keršto pasekmės. Tokiu atveju dažniausiai abidvi šeimos susitaria dėl aptariamo papročio taikymo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog yra išvarytas iš savo šeimos, jo pasakojimas yra iš esmės suderinamas su kilmės valstybės informacija, surinkta iš patikimų šaltinių. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja negalinti pritarti Departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo pasakojimas kaip įrodymas yra žemo patikimumo. Be to, pabrėžtina, jog EPPB vertinimu asmenys, įtraukti į kraujo kerštą ar nukentėję nuo kraujo keršto, atitinka padidintos rizikos asmenų profilį, į ką prašymą suteikti prieglobstį nagrinėjančiai institucijai reikia atsižvelgti, todėl nepritartina Sprendime padarytai išvadai, jog prieglobsčio prašytojas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.
37. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad prieglobsčio prašytojo apklausa, atsižvelgiant į tai, jog kitus įrodymus surinkti prieglobsčio bylose dažnai būna sudėtinga, yra itin svarbi procedūra, svarstant pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nagrinėjamu atveju Departamento vykdyta prieglobsčio prašytojo apklausa kelia pagrįstų abejonių ir paneigia kai kuriuos esminius atsakovo bylos nagrinėjimo proceso metu išsakytus argumentus. Pirmiausia, iš apklausos transkripcijos matyti, jog pareiškėjas buvo apklausiamas jam sergant, kas iš esmės galėjo paveikti jo galimybes išsamiai pateikti priežastis, dėl kurių paduotas prašymas suteikti prieglobstį. Departamento darbuotoja, apklaususi pareiškėją, skatino jį apklausą daryti nustatytą dieną, neatsižvelgdama į prieglobsčio prašytojo būklę, nors, kaip matyti iš apklausos transkripcijos, abejonių dėl apklausiamo asmens sveikatos kilo. Pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs, kad pareiškėjas apklausos metu advokato nereikalavo, tačiau iš apklausos transkripcijos matyti, jog prieglobsčio prašytojas aiškiais žodžiais teiravosi dėl advokato atvykimo ir tik perkalbėtas Departamento darbuotojos sutiko tęsti apklausą. Bylos medžiaga taip pat nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas buvo tinkamai išklausytas. Kaip matyti, apklausą pertraukė stovyklos darbuotojas, ragindamas prieglobsčio prašytojo apklausą kuo skubiau baigti, nes, pasak jo, „[kitas] žmogus laukia labai ilgai“. Departamento darbuotoja patikino, kad apklausa greitai bus baigta. Pareiškėjui paprašius išleisti jį į tualetą, Departamento darbuotoja, motyvuodama skuba, to padaryti neleido. Vėliau Departamento darbuotoja nustatė tikslų terminą apklausai baigti – penkias minutes. Vertintina, jog aptarti veiksniai prieglobsčio prašytojui galėjo sumažinti galimybę tinkamai atskleisti priežastis, kuriomis jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį. Be to, Departamento darbuotoja kelis kartus apklausos metu išreiškė neigiamą nusiteikimą pareiškėjo atžvilgiu (tokią išvadą suponuoja Departamento darbuotojos išsakyta pastaba, jog „šitas žmogus tiek kalba ir tiek jisai spyriojasi“ bei ironiška remarka, jog asmuo, laukiantis savo eilės būti apklaustas, „turi padėkoti šitam žmogui, kur dabar sėdi“), taip pat pareiškėjas kelis kartus negalėjo susikalbėti su vertėju. Apibendrinant, teisėjų kolegija pažymi, jog Departamentas netinkamai vykdė prieglobsčio prašytojo apklausą, taip iš esmės atimdamas iš jo galimybę tinkamai motyvuoti savo prašymą suteikti prieglobstį.
38. Įvertinusi byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir atsakovo vertinimams, kad pareiškėjo pasakojimas stokoja nuoseklumo, detalumo, o Departamentas tinkamai atliko prašymo suteikti prieglobstį tyrimą. Taip pat akivaizdu, jog vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą ir pareiškėjo paaiškinimus, tinkamai neatsižvelgta į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, bendrus aktualius duomenis apie padėtį kilmės valstybėje ir jų tarpusavio suderinamumą.
39. Iš esmės sutinkant su apeliacinio skundo argumentais, jog Departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, tyrimą atliko paviršutiniškai, pripažįstama, kad pareiškėjo situacija nebuvo pakankamai individualizuota, kas neleidžia ginčijamo administracinio akto pripažinti atitinkančiu jam keliamus reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje.
40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, Departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Sprendimas ir Komisijos sprendimas panaikinami ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo S. T. M. H. M. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo S. T. M. H. M. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31245.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2‑osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 6K‑1739.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo S. T. M. H. M. 2021 m. rugpjūčio 25 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė