Civilinė byla Nr. e3K-3-72-823/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00237-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.7.4.3; 2.7.4.5

             (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. kovo 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės BIOVELA-UTENOS MĖSA kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 21 d. nutarties  peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės BIOVELA-UTENOS MĖSA ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „HKScan Lietuva“ dėl teisių į prekių ženklą pažeidimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „HKScan Lietuva“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei BIOVELA-UTENOS MĖSA dėl ieškovei priklausančio prekės ženklo registracijos panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių geografinių pavadinimų registravimą kaip prekių ženklų, prekių ženklo skiriamojo požymio įgijimą dėl naudojimo ir jo įrodinėjimą, naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme ir teismo procesinio sprendimo motyvavimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę nutraukti žymens „Kaukazo“ naudojimą tiek pakuotėje „RAKVERE Kaukazo šašlykas iš kiaulienos sprandinės“, tiek bet kuriuo kitu būdu mėsos gaminiams žymėti, įskaitant ir draudimą siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką ar tais tikslais sandėliuoti, naudoti žymenį komercinės veiklos dokumentuose ir reklamoje, uždrausti atsakovei šį žymenį naudoti ateityje.

3.       Ieškovė nurodė, kad yra nacionalinio prekių ženklo „KAUKAZO“ (žodinis, reg. Nr. 67268, paraiškos padavimo data 2012 m. gegužės 21 d.) savininkė. Prekių ženklas registruotas Nicos klasifikacijos 29 klasės prekėms: mėsa, paukštiena ir žvėriena; mėsos ekstraktai; bekoniena; dešros, dešrelės, dešros tešloje; gyvuliniai riebalai (maistui); gyvulių kaulų smegenys (maistui); kazeinas (maistui); kepenys, kepenų paštetas, kepenų pastos; kiauliena, kiaulienos gaminiai; lydyti kiauliniai taukai (maistui); kraujinė dešra; kumpiai; laukinių paukščių bei žvėrių mėsa (laukiniena); maistiniai riebalai; riebūs sumuštinių mišiniai; žarnokai; konservuota mėsa; konservuota mėsa skardinėse; mėsos drebučiai; mėsos produktai; sūdyti mėsos produktai; naminiai paukščiai (mėsos produktai); jauniklių paukštiena. Ženklas „KAUKAZO“ pradėtas naudoti dar 2011 m. UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA gaminamiems mėsos gaminiams, tarp jų ir šašlykui, žymėti. Šiuo prekių ženklu pažymėtų mėsos gaminių kiekis ir apyvarta per 11 metų smarkiai išaugo. Ieškovė prekių ženklą „KAUKAZO“ reklamavo (reklamuoja) prekybos vietose, radijuje, internete ir televizijoje. Pastebėjusi, kad žymenį „Kaukazo“ mėsos šašlykams žymėti 2018 metais pradėjo naudoti atsakovė UAB „HKScan Lietuva“, ieškovė dar 2018 m. rugpjūčio 13 d. informavo atsakovę, kad žymens „Kaukazo“ naudojimą ji laiko pažeidžiančiu jos teises, ir pasiūlė situaciją išspręsti taikiai, tokį pasiūlymą vėliau teikė pakartotinai, tačiau atsakovė ginčo išspręsti taikiai nesutiko.

4.       Atsakovė UAB „HKScan Lietuva“ su ieškiniu nesutiko, priešieškiniu prašė ab initio (nuo pradžios) pripažinti negaliojančia ieškovei priklausančio prekių ženklo „KAUKAZO“ registraciją Nicos klasifikacijos 29 klasės prekėms.

5.       Atsakovė nurodė, kad ieškovės prekių ženklas „KAUKAZO“ neatlieka skiriamosios prekių ženklo funkcijos Nicos klasifikacijos 29 klasės prekėms, nes reiškia geografinio regiono pavadinimą kilmininko linksniu, o tai savo ruožtu rodo prekių sąsajas su minėtu regionu. Kaukazo virtuvę sudaro šios geografinės srities tautų kulinarinės tradicijos; Kaukazo patiekaluose naudojama daug įvairios mėsos. Tradicinis patiekalas, Lietuvoje siejamas su Kaukazo virtuve, yra šašlykas. Lietuvos vartotojams skirtuose interneto šaltiniuose galima rasti gausybę informacijos apie šašlykų gaminimo būdus bei receptus, dažnai orientuojantis į būtent Kaukazo regionui būdingas tradicijas. Be to, Lietuvoje yra nemažai kaukazietiškos virtuvės kavinių ir (ar) restoranų, kur patiekalai gaminami ir pateikiami pagal kaukazietiškas maisto ruošimo tradicijas. Taigi, esant šioms aplinkybėms, žymuo „KAUKAZO“, naudojamas mėsos gaminiams žymėti, suteikia tik informaciją apie mėsos gaminio paruošimo būdą, kuris būdingas vienai ar keletui Kaukazo regiono šalių.

6.       Atsikirsdama į priešieškinio reikalavimą ieškovė UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA nurodė, kad įstatymas nenustato absoliutaus draudimo kaip prekių ženklą registruoti geografinius pavadinimus, o atsisakymas registruoti prekių ženklą negali būti grindžiamas vien tik argumentu, kad prekės ar paslaugos teoriškai gali būti kilusios ar teikiamos vietoje, žymimoje nurodytu vietovardžiu. Be to, net ir tuo atveju, jeigu ieškovės prekių ženklas būtų neatitikęs absoliučių reikalavimų prekių ženklo paraiškos padavimo metu (su kuo ieškovė nesutinka), šis prekių ženklas yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl ilgalaikio ir intensyvaus naudojimo. Tiek ieškovės prekių ženklo „KAUKAZO“ naudojimo laikotarpis, tiek pardavimų apimtis bei užimama rinkos dalis, investicijos į prekių ženklo reklamą, bei prekių ženklo naudojimo geografinės ribos neabejotinai liudija, kad šis prekių ženklas turi aukštą skiriamąjį požymį ir reputaciją.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

7.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino, panaikino ieškovei priklausančio prekių ženklo „KAUKAZO“ (registracijos Nr. 67268) registraciją Nicos klasifikacijos 29 klasės prekėms, priteisė atsakovei iš ieškovės 8836,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

8.       Teismas nustatė, kad ieškovės vardu 2013 m. rugpjūčio 26 d. registruotas prekių ženklas „KAUKAZO“ (registracijos Nr. 67268, paraiškos padavimo data 2012 m. gegužės 21 d., registruotas Nicos klasifikacijos 29 klasės prekėms: mėsa, paukštiena ir žvėriena; mėsos ekstraktai; bekoniena; dešros, dešrelės, dešros tešloje; gyvuliniai riebalai (maistui); gyvulių kaulų smegenys (maistui); kazeinas (maistui); kepenys, kepenų paštetas, kepenų pastos; kiauliena, kiaulienos gaminiai; lydyti kiauliniai taukai (maistui); kraujinė dešra; kumpiai; laukinių paukščių bei žvėrių mėsa (laukiniena); maistiniai riebalai; riebūs sumuštinių mišiniai; žarnokai; konservuota mėsa; konservuota mėsa skardinėse; mėsos drebučiai; mėsos produktai; sūdyti mėsos produktai; naminiai paukščiai (mėsos produktai); jauniklių paukštiena). Atsakovės vardu 2018 m. gruodžio 14 d. registruotas vaizdinis prekių ženklas „RAKVERE Kaukazo šašlykas iš kiaulienos sprandinės“ (registracijos Nr. 80051, paraiškos padavimo data 2018 m. liepos 25 d., registruotas Nicos klasifikacijos 29 klasės prekėms: mėsa; dešros; mėsos gaminiai; dešrelės; dešrainių dešrelės; kumpiai; maltos mėsos kepsniai; mėsos ekstraktai; mėsos drebučiai; konservuota mėsa). Atsakovei buvo nusiųsta ieškovės pretenzija, siūlant nenaudoti ieškovei priklausančio žymens „KAUKAZO“. Atsakovė nesutiko su ieškovės pretenzija ir nurodė, kad lyginamuose ženkluose sutampantis žodis „Kaukazo“ nelems visuomenės suklaidinimo, nes atitinkama Lietuvos visuomenės dalis žymenį „Kaukazo“ suvoks tik kaip nuorodą į geografinį pavadinimą.

9.       Teismas pažymėjo, kad, pagal 2018 m. gruodžio 4 d. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – ir PŽĮ) Nr. VIII-1981 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1679 2 straipsnio 6 dalį, prekių ženklų, kurie įregistruoti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir dėl kurių iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra pareikštas ieškinys, registracija pripažįstama negaliojančia ar panaikinama vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto PŽĮ 58, 59, 60 ir 61 straipsniais. Ieškinys Vilniaus apygardos teismui pateiktas 2022 m. vasario 24 d., jau įsigaliojus naujai PŽĮ redakcijai, todėl šioje byloje taikytinos aktualios PŽĮ redakcijos nuostatos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, lyginant iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusios PŽĮ redakcijos 6 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktus su šiuo metu galiojančios redakcijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktais, esminių reguliavimo skirtumų nepadaryta.

10.       Pagal PŽĮ 70 straipsnio 5 dalį, nagrinėjant ženklo savininko teisių pažeidimo bylą atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ir jos panaikinimo, jeigu toks ženklas neturėjo būti įregistruotas. PŽĮ 7 straipsnyje kaip absoliutūs atsisakymo registruoti prekių ženklą arba registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai be kita ko yra įvardyti atvejai, kai: ženklas neturi jokio skiriamojo požymio (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ženklas sudarytas tik iš tokių žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugos suteikimo laikui arba kitoms prekių ar paslaugų charakteristikoms (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ženklas yra sudarytas tik iš tokių žymenų arba nuorodų, kurie dabartinėje kalboje arba sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje yra tapę bendriniai (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

11.       Teismas nurodė, kad ieškovės prekių ženklas sudarytas iš vienintelio elemento – žodžio „KAUKAZO“, parašyto didžiosiomis standartinėmis raidėmis. Toks žymuo, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, reiškia geografinio regiono pavadinimą kilmininko linksniu ir rodo sąsajas su minėtu regionu, o ne konkrečiu gamintoju. Tiek „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, tiek interneto enciklopedijoje „Vikipedija“ pateikiama informacija, kad Kaukazas yra tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų esantis regionas, taip pat aprašoma Kaukazo virtuvė ir kaukazietiški patiekalai (Kaukazo šalių virtuvių patiekalai apima armėnišką, azerbaidžanietišką, kartvelišką, taip pat nacionalines Dagestano, Čečėnijos, Osetijos virtuves ir kt.). Viešai prieinama informacija, kad Kaukazo patiekalų, tarp jų ir Kaukazo šašlykų receptai, paieškos visuomenės informavimo priemonėse, internete, viešuose neoficialiuose užsienio ir Lietuvos šaltiniuose rezultatai rodo, jog šašlykas siejamas su Kaukazo regionu. Byloje esančios visuomenės nuomonės apklausos duomenys taip pat patvirtina, kad net 74 procentai respondentų užrašą „Kaukazo“ sieja su šašlyko geografine kilme ir (arba) receptūra, o ne su konkrečiu gamintoju. Tai, teismo įsitikinimu, neabejotinai patvirtina, kad ieškovės registruotas žodinis prekių ženklas „KAUKAZO“ siejamas su atitinkama geografine vieta ir atspindi šio regiono ruošiamų patiekalų specifiką (charakteristikas). Kadangi ieškovės ženklą sudaro vienas žodis, prekių ženkle nėra išskirtinių skiriamuosius požymius turinčių elementų, ženklą sudarančio žodžio reikšmė ir bendras jo suvokimas suinteresuotam vartotojui nurodys tik prekių charakteristikas (prekių kokybę ir asociatyvią geografinę kilmę), toks ženklas negali būti registruotas kaip prekių ženklas (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktai).

12.       Teismas pažymėjo, kad faktas, jog ieškovės prekių ženklas buvo įregistruotas, savaime nepatvirtina, kad prekių ženklas atitinka PŽĮ įtvirtintus absoliučius prekių ženklams keliamus reikalavimus. Pirma, prekių ženklo įregistravimas savaime neapriboja atsakovės teisės reikšti priešieškinį dėl ieškovės prekių ženklo pripažinimo negaliojančiu ir jį teismui tenkinti (PŽĮ 70 straipsnio 5 dalis, 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Antra, registruodamas prekių ženklą, ekspertas  jį vertina, be kita ko, atsižvelgdamas ir į savo sukauptą gyvenimo ir darbo patirtį, vidinį įsitikinimą, o tai reiškia, kad ekspertų nuomonė dėl to paties žymens aprašomojo pobūdžio gali skirtis. Tai patvirtina ir Valstybinio patentų biuro 2022 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas dėl paraiškos Nr. 2022 1245, kuriuo buvo atsisakyta registruoti žodinį prekių ženklą „KAUKAZO“ šašlykams žymėti. Ekspertas, įvertinęs ženklą sudarantį žodį ir jo paskirtį žymėti šašlyką, vertino, kad šis ženklas yra aprašomasis, neturi jokio skiriamojo požymio pareikštų registruoti prekių atžvilgiu ir negali atlikti pagrindinės prekių ženklų funkcijos – atskirti vieno asmens prekes nuo kito asmens prekių (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vertindamas prekių ženklo atitiktį PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimams ekspertas konstatavo, kad prekių ženklą sudarantis žodis „Kaukazas“ – visuotinai žinomas geografinis pavadinimas, kurį atitinkama visuomenė gali susieti su konkrečia preke, būtent šašlyku, ir dėl to turi būti laisvai prieinamas kitiems; ženkle nėra išskirtinių skiriamuosius požymius turinčių elementų, dėl minėto ženklą sudarančio žodžio reikšmės ir bendro ženklo suvokimo ženklas „KAUKAZO“ pareikštų registruoti prekių atžvilgiu suinteresuotam vartotojui nurodys tik prekių charakteristikas, t. y. prekių kokybę ir asociatyvią geografinę kilmę, todėl toks ženklas negali būti registruotas kaip prekių ženklas.

13.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad didžioji dalis atsakovės pateiktų įrodymų nagrinėjamai bylai yra neaktualūs, nes surinkti 2018–2022 m. Teismo vertinimu, prekių ženklo neatitiktį absoliutiems reikalavimams grindžiantys įrodymai neprivalo būti surinkti būtent prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo dieną (2012 m. gegužės 21 d.), galima atsižvelgti ir į faktus, atsiradusius po paraiškos padavimo dienos, jeigu jie leidžia daryti išvadą apie padėtį paraiškos dėl prekių ženklo registracijos padavimo dieną. Teismas pažymėjo, kad visi atsakovės pateikti įrodymai atspindi ne situaciją konkrečiu laiku (metų ar dienos), o ilgalaikėje plotmėje, ir nurodo Kaukazo regiono ir Kaukazo regiono virtuvės apibrėžtį, jos savybes, tendencijas Lietuvoje, vartotojų supratimą apie Kaukazo virtuvę. Taigi, nepriklausomai nuo jų surinkimo datos, atsakovės pateikti įrodymai tinkamai pagrindžia jos poziciją. Ieškovė nenurodė ir nepateikė duomenų, leidžiančių suabejoti šių įrodymų patikimumu ir tuo, kad nurodytos aplinkybės nuo 2012 metų yra vienaip ar kitaip pakitusios.

14.       Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad atsakovės pateikta visuomenės nuomonės apklausa yra netinkamas įrodymas, nes buvo atlikta ne tiesioginio interviu būdu, o internetu, be to respondentams buvo užduotas netinkamai suformuluotas ir menamas klausimas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, kritikuodama šį įrodymą,  nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų apklausos duomenis, todėl nesiremti apklausoje esančiais duomenimis teismas neturi pagrindo.

15.       Vertindamas ieškovės argumentus dėl prekių ženklo skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo teismas nurodė, kad ieškovės pateikti įrodymai dėl parduotų prekių kiekio ir (ar) išlaidų reklamai prekybos vietose, radijuje, internete ir televizijoje, kurie, be kita ko, sudaryti ieškovės, savaime neįrodo, jog UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA prekė yra įgijusi žinomumą visuomenėje. Ieškovės pateikti įrodymai tiesiogiai patvirtina tik prekių ženklo naudojimo trukmę – nuo 2011 m., tačiau rinkoje tai gana trumpas laikotarpis ir savaime neįrodo įgyto skiriamojo požymio. Aplinkybę dėl skiriamojo požymio įgijimo paneigia ir byloje esanti visuomenės nuomonės apklausa, pagal kurią net 74 procentų respondentų užrašą „Kaukazo“ sieja su šašlyko geografine kilme ir (arba) receptūra, o ne su konkrečiu gamintoju. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovė skyrė investicijų, reklamavo savo prekių ženklą, patvirtina įprastą verslo praktiką. Pardavimo mastas ir reklaminė medžiaga yra antraeiliai įrodymai, prireikus galintys papildyti pareiškimuose pateikiamus tiesioginius įrodymus, susijusius su skiriamojo požymio įgijimu dėl naudojimo. Tačiau jie neįrodo, kad visuomenė, kuriai skirtos nagrinėjamos prekės, žymenį laiko komercinės kilmės nuoroda. Kiti ieškovės pateikti įrodymai, susiję su įmonės veiklos istorija, apdovanojimais, nėra susiję su prekių ženklu „KAUKAZO“  ir taip pat neįrodo, kad vartotojai šį ženklą sieja būtent su ieškovės gaminamais šašlykais.

16.       Teismas nusprendė, kad, patenkinus atsakovės priešieškinį, visi ieškinio reikalavimai turi būti atmesti. Kita vertus, teismo vertinimu, net ir nepanaikinus ieškovės prekių ženklo registracijos ieškovės ieškinys bet kuriuo atveju turėtų būti atmestas, nes atsakovės prekių ženklas „RAKVERE Kaukazo šašlykas iš kiaulienos sprandinės“ nėra klaidinamai panašus į ieškovės prekių ženklą „KAUKAZO“. Ieškovės prekių ženklas yra žodinis, sudarytas iš vienintelio elemento – žodžio „KAUKAZO“, užrašyto didžiosiomis lotyniškos abėcėlės raidėmis, standartiniu šriftu, o atsakovės prekių ženklas – „RAKVERE Kaukazo šašlykas iš kiaulienos sprandinės“ yra žodinis–vaizdinis prekių ženklas, kurį sudaro įvairių elementų visuma: žodiniai elementai („RAKVERE“, „Kaukazo šašlykas iš kiaulienos sprandinės“), vaizdiniai elementai (stilizuotas medžio atvaizdas apskritime, patiekalo (šašlyko) atvaizdas, raudono „antspaudo“ atvaizdas), spalvos (žalia, raudona, balta ir kt.), languotas ornamentas viršutinėje ženklo dalyje. Atsakovės prekių ženkle dominuojantis elementas yra būtent žodis „RAKVERE“, užrašytas didžiosiomis raidėmis bei išsiskiriančio dydžio šriftu, niekaip nesusijęs su prekėmis, kurioms žymėti yra skirtas ir naudojamas atsakovės prekių ženklas. Sutampantis ieškovės ir atsakovės prekių ženklų elementas „Kaukazo“ neturi skiriamojo požymio, yra aprašomasis, nurodantis, kad mėsos gaminiai yra paruošti pagal Kaukazo regionui būdingas tradicijas. Vizualiai elementas „Kaukazo“ atsakovės prekių ženkle yra mažiau išsiskiriantis nei elementas „RAKVERE“, nes yra užrašytas mažosiomis raidėmis, apatinėje prekių ženklo dalyje ir sudaro prekę apibūdinančio žodžių junginio dalį „Kaukazo šašlykas iš kiaulienos sprandinės“. Įvertinęs sutampančius ir nesutampančius ginčo prekių ženklų elementus, jų skiriamojo požymio laipsnį bei šių elementų formuojamą bendrą įspūdį, teismas padarė išvadą, kad lyginamų ženklų sudaromas bendras įspūdis yra skirtingas.  

17.       Pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, susijusių su nesąžiningos konkurencijos veiksmais, teismas pažymėjo kad ieškovės nurodyta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata reikalauja ieškovės naudojamo ankstesnio žymens skiriamojo požymio buvimo, o šioje byloje nustatyta, kad tokio požymio žymuo „KAUKAZO“ neturi. Atsakovės veiksmai naudojant žymenį „KAUKAZO“ savaime negali kenkti ieškovės galimybei konkuruoti ūkinėje veikloje, nes ieškovė neturi išimtinių teisių į šį žymenį. Be to, pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos pardavimų apimtys nuolat didėja, nors šį žymenį naudoja ir atsakovė.

18.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

19.       Kolegija atsisakė priimti ieškovės kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus – patikslintas reklamos išlaidas; informaciją papildančią medžiagą, konstatavusi, kad šie įrodymai ieškovės galėjo (turėjo) būti pateikti pirmosios instancijos teismui, juolab kad 2022 m. birželio 20 d. posėdžio metu teismas pakartotinai buvo nustatęs šalims terminą papildomiems įrodymams pateikti. Ieškovės teikiami „Verslo žinių“ straipsnyje nurodyti duomenys, kolegijos vertinimu, atspindi subjektyvią asmens nuomonę, kuri negali būti laikoma objektyviu rašytiniu įrodymu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 185 straipsniai). Ieškovės teikiamą 2023 m. rugpjūčio 22 d. pranešimą ir prie jo pridėtą priedą – išrašą iš prekių ženklų duomenų bazės teismas atsisakė priimti, konstatavęs, kad jame nėra duomenų apie prekių ženklo „KAUKAZO“, paraiškos Nr. 2023 0794, paduotos 2023 m. gegužės 15 d., registracijos paskelbimą. Kartu kolegija pažymėjo, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų.

20.       Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ ir laisvosios enciklopedijos „Vikipedija“ duomenų nustatyta ir šalių neginčijama, jog Kaukazas yra Eurazijos regionas tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų, apimantis Sakartvelo, arba Gruzijos, Armėnijos, Azerbaidžano ir Rusijos Federacijos teritorijas: Abchaziją, Kalnų Karabachą ir Pietų Osetiją. Nagrinėjamam ginčui reikšminga tai, jog tiek ieškovei priklausiančiu prekių ženklu „KAUKAZO“, reg. Nr. 67268, tiek atsakovei priklausančiu kombinuotu prekių ženklu „RAKVERE Kaukazo šašlykas iš kiaulienos sprandinės“, reg. Nr. 80051, kurį, be kita ko, sudaro žodinis elementas „Kaukazo“, yra žymimi konkretūs mėsos gaminiai (patiekalai) – šašlykai. Atsakovė pateikė į bylą pakankamai įrodymų apie šašlykų gaminimą Kaukazo regiono virtuvei būdingu būdu (gausiai žolelėmis ir (arba) ypatingais prieskoniais pagardinti marinuoti mėsos gabalėliai, sumauti ant iešmo ir kepami ant žarijų). Kadangi ieškovės gaminamas ir parduodamas maisto gaminys (patiekalas) – šašlykas yra kildinamas iš Kaukazo regiono, jo (šašlyko) esminės savybės susijusios su jo geografine kilme (Kaukazu), byloje spręstina, ar yra saugoma geografinė nuoroda „Kaukazo“ šašlykui.

21.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė yra Lietuvos mėsos gaminių gamintoja, savo produkciją gamina ir parduoda Lietuvoje, Europos Sąjungoje ir ne Europos Sąjungos valstybėse. Byloje nėra įrodymų, kad mėsos gaminius, kartu ir šašlykus, ieškovė gamina ir parduoda Kaukazo regione. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė gamina šašlyką pagal Kaukazo regionui (pvz., Sakartvelui, Armėnijai ar Pietų Osetijai) būdingus šašlyko gaminimo ypatumus arba yra šašlyko, gaminamo pagal atitinkamo Kaukazo regiono tradicijas, recepto savininkė.

22.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos dizaino asociacijos pateikta išvada, kad atsakovės prekių ženklo elementai „Kaukazo šašlykas“ yra dominuojantys, neatitinka teismų praktikoje suformuluotų taisyklių dominuojančiam prekių ženklo elementui nustatyti. Atsakovės prekių ženklas yra figūrinis, jo žodinis elementas „RAKVERE“ yra dominuojantis (pirmasis elementas, užrašytas didžiosiomis, išsiskiriančio dydžio, šrifto raidėmis ir su maisto patiekalais – šašlykais, nesusijęs). Kiti atsakovės prekių ženklo žodiniai elementai „Kaukazo“, „šašlykas“, „iš kiaulienos sprandinės“ yra silpni, nes apibrėžia prekę, jos geografinę kilmę ir rūšį. Taigi, atsakovės prekių ženklo elementas „Kaukazo“ neturi skiriamojo požymio, yra aprašomasis. Ieškovės prekių ženklą sudaro didžiosiomis raidėmis užrašytas elementas „KAUKAZO“, kuris nėra analogiškas ar panašus į atsakovės prekių ženklo dominuojantį elementą „RAKVERE“ ir silpną žodinį elementą „Kaukazo“, kuris užrašytas mažosiomis raidėmis. Be to, ant šašlykų pakuočių esantis elementas „KAUKAZO“ yra tiesioginė nuoroda į šio maisto produkto geografinę kilmę, o ne į konkretų gamintoją. Dėl to kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad lyginamieji prekių ženklai („KAUKAZO“ ir „RAKVERE Kaukazo šašlykas iš kiaulienos sprandinės“) yra  nepanašūs.

23.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad į bylą atsakovės pateiktos visuomenės nuomonės apklausos duomenimis 74 proc. respondentų užrašą „Kaukazo“ susiejo su šašlyko geografine kilme ir (arba) receptūra. Apklausos metu respondentams buvo užduotas atviras klausimas: „Jei Jūs, kaip vartotojas, prekybos centre renkatės šašlykus ir ant dviejų skirtingų pakuočių matote užrašą KAUKAZO, su kuo Jums siejasi šis pavadinimas?“, ir buvo suteikta galimybė pasirinkti atsakymo variantą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad prekių ženklo „KAUKAZO“ registracijos metu (2013 m. rugpjūčio 26 d.) visuomenės nuomonė apie žymenį „Kaukazo“ buvo kitokia. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nors visuomenės nuomonės tyrimas ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia atveju yra retroaktyvus (ginčijamo ženklo paraiškos padavimo momentu), tačiau ir vėliau gauti duomenys apie vartotojų nuomonę apklausos atlikimo, o ne paraiškos padavimo momentu yra tinkamas įrodymas, jeigu byloje neįrodyta, kad visuomenės nuomonė apie ginčo žymenį jo registracijos metu galėjo būti kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-969/2016, 33–35 punktai). Dėl to kolegija konstatavo, kad pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas žymenį „Kaukazo“ suvokia tik kaip šašlykus charakterizuojantį – specialiu (kaukazietišku; pagal Kaukazo regiono virtuvę) būdu paruoštą – mėsos patiekalą.

24.       Ieškovės pateiktus įrodymus, pagrindžiančius parduotų prekių („KAUKAZO“ šašlykų) kiekį bei patirtas išlaidas reklamai, kolegija laikė nepagrindžiančiais aplinkybės, kad ieškovės prekių ženklas dėl jo naudojimo yra įgiję žinomumą visuomenėje. Kolegijos vertinimu, elementas (žymuo) „KAUKAZO“ yra praradęs skiriamąsias savybes ir priskiriamas prie bendrinių žymenų, nes jis plačiai naudojamas mėsos patiekalų – šašlykų (kaukazietiškų, Kaukazo, Kaukazo regiono, Kaukazo virtuvės ir pan.) gamintojų ir prekiautojų (prekybos ir maitinimo įmonių) ir vartotojų suprantamas kaip šašlyko rūšies (charakteristikos (savybės) pagal Kaukazo regioną) pavadinimas. Atsižvelgdama į tai, kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė, neleisdama kitiems asmenims žymeniu „KAUKAZO“ žymėti šašlykų, pasisavina (uzurpuoja) iš esmės visų kaukazietiškų šašlykų gamintojų ir prekiautojų, tarp jų ir registruotų prekių ženklų savininkų, teises.

25.       Apibendrindama išdėstytus argumentus kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančia ieškovės prekių ženklo „KAUKAZO“, reg. Nr. 67268, registraciją, nes šiuo prekių ženklu, sudarytu iš žymens „KAUKAZO“, kuris yra geografinė nuoroda, yra žymimos juo neįregistruotos prekės – mėsos gaminiai (patiekalai) – šašlykai ir prekių ženklas „KAUKAZO“, kuriuo žymimi UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA gaminami šašlykai, neturi skiriamojo požymio. Taip pat sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos šašlykais praktikoje žodinis elementas „KAUKAZO“, atitinkantis geografinę nuorodą (Kaukazo regioną, kuriame gaminamas šašlykas yra tradicinis ir (arba) viešai žinomas ir mėgstamas patiekalas), yra tapęs bendrinis.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

26.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, priteisti ieškovės naudai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

26.1.                      Teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas:

26.1.1.                       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 314 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės pateiktus papildomus įrodymus (patikslintas reklamos išlaidas, pirminėje pažymoje pateiktą informaciją papildančią medžiagą), kuriais buvo įrodinėjama, kad ieškovės prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo. Ieškovė, su apeliaciniu skundu teikdama papildomus įrodymus, pagrindė, kad jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, siekiant pagrįsti teismo sprendimo argumentų nepagrįstumą, be to, jų pridėjimas prie bylos neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes atsakovė turės galimybę dėl jų pateikti savo atsikirtimus, teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pateikti papildomi įrodymai, būtent ieškovės papildyta pažyma, buvo svarbūs tinkamam ir teisingam bylos aplinkybių atskleidimui bei visapusiškam bylos išnagrinėjimui, nes juose yra nurodytos aplinkybės, kurių vertinimas leidžia spręsti dėl prekių ženklo įgyto skiriamojo požymio dėl naudojimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai interpretavo „Verslo žinių“ straipsnį, ignoruodamas tai, kad jame pateikta naujausia Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro (toliau – ir VPB) praktika, vertinant įgytą dėl naudojimo skiriamąjį požymį.  

26.1.2.                      Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Teismai iš esmės nevertino, ar yra pagrindas paneigti ieškovės prekių ženklo registracijos teisėtumo prezumpciją ir nepagrįstai nurodė, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kad jai priklausančio prekių ženklo registracijos metu visuomenės nuomonė buvo kitokia nei atsakovės pateikti visuomenės nuomonės apklausos duomenys. Reikalaudami, kad ieškovė įrodytų tai, ko nėra, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos: CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo našta (lot. onus probandi) nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009). Taigi, šiuo atveju būtent atsakovė, reikšdama priešieškinį, turėjo įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą – paneigti ieškovės prekių ženklo registracijos teisėtumo prezumpciją ir įrodyti, kad toks prekių ženklas jo paraiškos padavimo metu (2012 m. gegužės 21 d.) neturėjo skiriamojo požymio.  

26.1.3.                      Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis) ir nukrypo nuo teismų praktikos dėl specifinio įrodymo (visuomenės nuomonės apklausos) vertinimo. Teismai paviršutiniškai, neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino didžiosios dalies ieškovės pateiktų įrodymų. Vertinant ieškovės prekių ženklo skiriamąjį požymį yra neaktuali didžioji dalis atsakovės pateiktų įrodymų – jie neturi įrodomosios vertės vertinant prekių ženklo skiriamąjį požymį paraiškos padavimo metu, todėl teismai, jais remdamiesi, pažeidė proceso teisės normas. Teismai nepagrįstai atmetė Lietuvos dizaino asociacijos pateiktą išvadą – ja buvo įrodinėjamas atsakovės naudojamos etiketės panašumas į ieškovės prekių ženklą, o ne prekių ženklo skiriamasis požymis. Teismų išvada dėl visuomenės nuomonės apklausos rezultatų įrodomosios vertės prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią tokios apklausos įrodomoji vertė priklauso nuo to, kiek daug laiko praėjo nuo prekių ženklo paraiškos padavimo ar prioriteto dienos. Be to, internetu atliktos apklausos duomenys dėl sunkiai jų patikrinamo patikimumo vertintini ypač atsargiai. 

26.1.4.                      Teismai pažeidė apeliacinio skundo (ir priešieškinio) ribas. Atsakovė priešieškinio teisiniu pagrindu nurodė tris absoliučius reikalavimus, keliamus prekių ženklams, pagal kuriuos žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba pripažįstama negaliojančia tokio ženklo registracija (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktai). Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų dėl PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo, t. y., kad dabartinėje kalboje ar sąžiningoje ir nusistovėjusioje praktikoje ieškovės prekių ženklas būtų tapęs bendrinis. Taigi priešieškinys šiuo teisiniu pagrindu turėjo būti atmestas vien dėl to, kad jis nebuvo įrodinėtas, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas dėl šio ieškovės argumento iš viso nepasisakė. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu buvo nustatyta, kad nėra jokių kitų asmenų, kurie šašlykams žymėti naudotų prekių ženklą „KAUKAZO“, išskyrus ieškovę ir atsakovę. Be to, būtent ieškovė šį prekių ženklą naudoja nuo 2011 metų, o tai sudaro pagrindą spręsti dėl žymens įgyto skiriamojo požymio dėl naudojimo, jeigu prekių ženklas būtų vertinamas kaip jo neturėjęs paraiškos padavimo metu, o ne priešingai – kad dėl ilgalaikio ir intensyvaus prekių ženklo naudojimo, nesant kitų konkurentų, kurie savo prekes žymėtų tokiu pačiu žymeniu, ieškovės prekių ženklas kažkodėl tapo bendrinis.

26.1.5.                      Teismai pažeidė rungimosi principą ir draudimą teismui rinkti įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė ne tik dėl dalies proceso šalių nepateiktų įrodymų, bet ir dėl nė vienos iš šalių neįrodinėtų aplinkybių bei argumentų, susijusių su geografine nuoroda ir tradiciniais lietuviškais gaminiais. Tiek saugoma geografinė nuoroda, tiek tradicinis gaminys yra savarankiškos intelektinės nuosavybės teisės kategorijos, neturinčios jokios sąsajos su prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimu. Ieškovė neturi turėti registruotos geografinės nuorodos „KAUKAZO“ tam, kad jos prekių ženklas būtų laikomas turinčiu skiriamąjį požymį.

26.2.                      Vertindami ieškovės prekių ženklo atitiktį absoliutiems reikalavimams, teismai pažeidė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos:

26.2.1.                      Dėl atitikties absoliutiems reikalavimams vertinimo momento: pagal PŽĮ 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu prašymo dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia nagrinėjimo metu nustatoma, kad ženklas neturėjo būti įregistruotas, nes yra bent vienas iš šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų pagrindų. Taigi, atsakovė priešieškinį turėjo pagrįsti įrodymais, kad būtent 2012 m. gegužės 21 d. ieškovės prekių ženklas neturėjo skiriamojo požymio, tačiau jį grindė vėlesniais, nei prekių ženklo paraiškos padavimo data, įrodymais. 

26.2.2.                      Dėl absoliutaus draudimo kaip prekių ženklą registruoti geografinius pavadinimus nebuvimo: tiek vertinant žymens skiriamąjį požymį, tiek nagrinėjant, ar jis nenurodo kokių nors prekių charakteristikų, būtina akcentuoti, kad nėra absoliutaus draudimo kaip prekių ženklą registruoti geografinius pavadinimus. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos Prekių ženklų ir dizaino gairėse (toliau – ir ESINT Gairės) pažymėta, kad atsisakymas registruoti negali būti grindžiamas vien tik argumentu, kad prekės ar paslaugos teoriškai gali būti kilusios ar teikiamos vietoje, žymimoje nurodytu vietovardžiu (08/07/2009, T-226/08, Alaska, EU:T:2009:257). Nepriklausomai nuo to, ar atitinkamo kalnyno regione esančiose valstybėse yra populiarios tam tikros prekės ar paslaugos, kalnynų pavadinimai yra sėkmingai registruojami kaip prekių ženklai, taigi kalnynų pavadinimai nėra laikomi neturinčiais skiriamojo požymio ar aprašomaisiais, tą liudija ir ESINT praktika Pavyzdžiui, Europos Sąjungos prekių ženklas CAUCASUS VALLEY (Kaukazo slėnis), Nr. 001477603, yra registruotas 32 ir 32 klasių prekėms žymėti; registracijoje nurodytos prekės apima mineralinį vandenį bei vyną – prekes, kuriomis yra itin garsus Sakartvelas, kaip Kaukazo regiono šalis; Europos Sąjungos prekių ženklas ALPENFEST (Alpių festivalis), Nr. 012876801, registruotas 29, 30, 31, 32 ir 33 klasių prekėms žymėti, registracijoje yra nurodyti įvairūs maisto produktai, kuriais garsi Austrijos (vienos iš Alpių regione esančių valstybių) virtuvė. Terminas „virtuvė“ apskritai dažniausiai yra siejamas su konkrečios valstybės kulinariniais ypatumais arba tam tikro žemyno specifika. Tuo tarpu „virtuvės“ identifikavimas pagal kalnyno pavadinimą pasaulio mastu nėra naudojamas, tokių įrodymų byloje nėra. Teismai šių ieškovės nurodytų aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė;

26.2.3.                      Dėl žymens ryšio su prekėmis: pagal nusistovėjusią teismų praktiką ženklo skiriamasis požymis turi būti vertinamas atsižvelgiant, pirma, į prekes arba paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, antra, į tai, kaip nagrinėjamas prekes ar paslaugas suvokia atitinkama visuomenė, kurią sudaro vidutiniai šių prekių ar paslaugų vartotojai (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) 2002 m. birželio 18 d. sprendimo byloje Koninklijke Philips Electronics NV prieš Remington Consumer Products Ltd., C-299/99, 59, 63 punktus; 2005 m. liepos 7 d. sprendimo byloje Société des produits Nestlé SA v. Mars UK Ltd, C-353/03 25 punktą). ESINT Gairėse dėl absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų nurodoma, kad ženklas turi būti atmestas kaip aprašomasis, jei jo reikšmė yra tokia, kad atitinkama visuomenė iš karto supranta, jog jis teikia informaciją apie prekes ir paslaugas, dėl kurių pateikta paraiška; taip pat tuo atveju, kai žymuo teikia informaciją, inter alia (be kita ko), apie prekių ar paslaugų kiekį, kokybę, savybes, paskirtį, rūšį ir (arba) dydį. Sąsaja tarp termino ir prekių bei paslaugų turi būti pakankamai tiesioginė ir konkreti. Teismai nukrypo nuo nurodytos praktikos, nes ieškovės prekių ženklo skiriamąjį požymį vertino šašlyko atžvilgiu, ignoruodami faktą, kad ieškovės prekių ženklas registruotas ne konkrečiai šašlykams, o Nicos klasifikacijos 29 klasės prekėms žymėti. Taigi, teismai ginčijamo prekių ženklo „KAUKAZO“ skiriamojo požymio apskritai nenagrinėjo ieškovės prekių ženklo registracijoje nurodytu prekių atžvilgiu, to neįrodinėjo ir atsakovė. Dėl to nebuvo nustatyta tiesioginio, konkretaus ir pakankamo ryšio tarp prekių ženklo „KAUKAZO“ prasmės ir būtent tų prekių, kurioms šis prekių ženklas yra registruotas. Šis materialiosios teisės pažeidimas ir nukrypimas nuo teismų praktikos yra esminis, reiškiantis, kad teismai nepagrįstai tenkino priešieškinį, atsakovei neįrodžius, kad ieškovės prekių ženklas neturi skiriamojo požymio būtent paraiškoje nurodytų prekių atžvilgiu ir (ar) nurodo jų charakteristikas. Atsakovės pateikti argumentai ir įrodymai dėl žymens „KAUKAZO“ ryšio su šašlykais neturi jokios reikšmės vertinant ieškovės prekių ženklo skiriamąjį požymį, net jeigu jie būtų tinkami laiko požiūriu, nes ženklas šiai prekei nėra registruotas. Be to, atsakovė šioje byloje patvirtino, kad per daugiau nei 10 ieškovės prekių ženklo registracijos galiojimo metų, be ieškovės ir atsakovės, joks kitas ūkio subjektas nenaudoja žymens „Kaukazo“ net ir šašlykams žymėti – tai rodo, kad kiti ūkio subjektai suvokia žymenį „Kaukazo“ kaip prekių ženklą, o ne kaip prekių geografinės kilmės nuorodą.

26.2.4.                      Dėl įgyto skiriamojo požymio vertinimo: bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo ESTT praktikos, pagal kurią aplinkybės, galinčios patvirtinti, jog prekių ženklas tapo tinkamas atskirti atitinkamą prekę ar paslaugą, turi būti visapusiškai įvertintos; vertinant reikėtų atsižvelgti į rinkos dalį, kurioje prekių ženklas naudojamas, šio ženklo naudojimo dažnumą, geografines ribas ir trukmę, įmonės investicijų, skirtų šio prekių ženklo reklamai, dydį, į tai, kiek yra suinteresuotųjų asmenų, kurie dėl prekių ženklo atskiria prekes ar paslaugas kaip konkrečios įmonės prekes ar paslaugas, taip pat į prekybos ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų pareiškimus (ESTT 1999 m. gegužės 4 d. sprendimo sujungtose bylose Windsurfing Chiemsee prieš Huber, C-108/97 ir C-109/97, 49 ir 51 punktai). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad prekių ženklui pripažinti įgijusiu skiriamąjį požymį dėl naudojimo nebūtina pateikti įrodymų dėl visų pirmiau pateiktų kriterijų, nes jų sąrašas pateiktas kaip orientacinis. Aplinkybės, kurios leidžia vertinti, ar prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, yra tokios pačios, kaip ir aplinkybės, kurios leidžia vertinti, ar prekių ženklas turi reputaciją. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovės pateikiami įrodymai dėl parduotų prekių kiekio ir (ar) išlaidos reklamai prekybos vietose, radijuje, internete ir televizijoje neįrodo, jog UAB BIOVELA-UTENOS MĖSA prekė yra įgijusi žinomumą visuomenėje, prieštarauja nurodytai teismų praktikai, pagal kurią būtent pardavimų apimtis ir išlaidos reklamai yra pagrindiniai įrodymai, kurie leidžia spręsti apie įgytą skiriamąjį požymį dėl naudojimo. Tiek ieškovės prekių ženklo „KAUKAZO“ naudojimo laikotarpis, tiek pardavimų apimtis bei rinkos dalis neabejotinai liudija, kad šis prekių ženklas turi reputaciją mėsos gaminių – šašlykų atžvilgiu, turint omenyje, kad Lietuvoje veikia apie 140 mėsos gaminių gamintojų.

26.3.                      Teismai pažeidė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos spręsdami dėl ieškovės teisių į prekių ženklą pažeidimo. Prekių ženklų nepanašumo konstatavimas remiantis vien tik argumentu, kad vienas prekių ženklas yra žodinis, sudarytas iš vieno elemento, o kitas – įvairių elementų derinys, neatitinka nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusių VPB direktoriaus įsakymu patvirtintų Metodinių nurodymų, nei aktualios ir naujausios praktikos. Tuo atveju, kai vienas iš lyginamųjų prekių ženklų yra žodinis, kito prekių ženklo grafiniai ir vaizdiniai elementai negali panaikinti prekių ženklų panašumo, tuo labiau kad šiuo atveju ieškovės prekių ženklas yra žodinis – taigi, ieškovė turi išimtinę teisę į žodį „KAUKAZO“, nepriklausomai nuo jo grafinės išraiškos ar papildymo kitais elementais. Pagal ESINT Gaires, kai žodinis prekių ženklas yra lyginamas su vaizdiniu prekių ženklu su žodiniais elementas vizualiai, svarbu yra nustatyti, ar ženkluose sutampa didžioji raidžių dalis toje pačiose padėtyje ir ar žodinis elementas vaizdiniame ženkle nėra itin stilizuotas. Panašumas gali būti nustatomas nepriklausomai nuo fakto, kad raidės grafiškai yra kito šrifto, pateiktos kursyvu ar paryškintos, yra didžiosios ar mažosios raidės, ar spalvotos. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (toliau – Bendrasis Teismas) praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad prekių ženklų panašumui nustatyti pakanka to, jog vienas prekių ženklas yra visapusiškai įtrauktas į kitą prekių ženklą (Bendrojo Teismo 2005 m. kovo 16 d. sprendimas byloje Nr. T-112/03; 2004 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Nr. T-356/02; 2005 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje Nr. T-22/04; kt.). Be to, pagal teismų praktiką gamintojo pavadinimas ginčijamame prekių ženkle tik sustiprina prekių ženklų panašumą (Bendrojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Elite Licensing prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, Nr. T-386/12). Teismai ignoravo faktą, kad ieškovės prekių ženklas yra visiškai įtrauktas atsakovės etiketėje, kurioje, be papildomų aprašomųjų ir dekoratyvinių elementų bei gamintojo logotipo jokio kito skiriamojo elemento nėra. Be to, kaip minėta, teismai netyrė pagrindinio ieškovės pateikto įrodymo – Lietuvos grafinio dizaino asociacijos atliktos „Rakvere Kaukazo šašlykas“ pakuotės grafinių elementų hierarchijos analizės. Nurodytame dokumente specialistai detaliai išanalizavo visus atsakovės pakuotės elementus ir padarė išvadą, kad pakuotėje „Rakvere Kaukazo šašlykas“ užrašas „Kaukazo šašlykas“ yra dominuojantis grafinis elementas, kuris lemia vartotojo pasirinkimą. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad žodis „šašlykas“ yra tiesiogiai aprašomasis atitinkamų prekių atžvilgiu, vizualiai dominuojantis elementas atsakovės pakuotėje yra būtent žodis „Kaukazo“.

26.4.                      Konkurencijos įstatymo 15 straipsnyje nėra baigtinio nesąžiningos konkurencijos veiksmų sąrašo. Pagal teismų praktiką, nesąžininga nauda, pasinaudojant kito ūkio subjekto reputacija, gaunama, kai kito ūkio subjekto ar jo naudojamos žymens tarp vartotojų sukurtas savybių įvaizdis yra perduodamas tapačiu arba panašiu žymeniu pažymėtoms prekėms. Tokiu būdu, pasinaudodamas kito ūkio subjekto ar jo žymens reputacija trečiasis asmuo nesąžiningai gauna naudos dėl ūkio subjekto ar jo žymens komercinio patrauklumo tarp vartotojų. Nemokėdamas jokio finansinio atlygio trečiasis asmuo naudojasi kito ūkio subjekto atliktu rinkodaros įdirbiu siekdamas sukurti ir išsaugoti reputaciją (ESTT 2011 m. liepos 12 d. sprendimo byloje L’Oréal ir kiti prieš eBay International AG, C-324/09, 41, 49 punktai). Dėl ilgo ir intensyvaus naudojimo ieškovės prekių ženklas „KAUKAZO“ yra puikiai žinomas Lietuvos vartotojams ir neabejotinai turi reputaciją mėsos produktų, būtent šašlykų, atžvilgiu, todėl, naudodama žymenį „Kaukazo“ tapačioms prekėms žymėti, atsakovė neabejotinai nesąžiningai naudojasi ieškovės prekių ženklo reputacija, sukurta reklamine verte bei įvaizdžiu, t. y. nesąžiningai pelnosi iš ieškovės investicijų, kurias ši skyrė reklamuodama savo prekių ženklą. Lygiagretus iš esmės tapataus žymens naudojimas taip pat silpnina ieškovės prekių ženklo skiriamąjį požymį. Aplinkybė, kad, nepaisant atsakovės vykdomo pažeidimo, ieškovės pardavimų apimtis didėja, nepašalina atsakovės veiksmų nesąžiningumo, nes ieškovės pardavimus lemia jos vykdoma reklama, o atsakovė savo gaminio, žymimo žymeniu „Kaukazo“, netgi nereklamuoja savo interneto svetainėje, atitinkama produkcija, matyt, tikėdamasi likti nepastebėta, prekiauja mažose rajonų parduotuvėlėse, dėl ko ieškovė ne iš karto ir pastebėjo savo teisių pažeidimo faktą.

27.       Atsakovė UAB „Maag Lietuva“ (buvęs pavadinimas „HKScan Lietuva“) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

27.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti papildomus ieškovės teikiamus įrodymus, tinkamai taikė CPK nuostatas, laikėsi šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Nauji įrodymai (patikslintos reklamos išlaidos; informaciją papildanti medžiaga) galėjo (turėjo) būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nes teismas pakartotinai buvo nustatęs šalims terminą papildomiems įrodymams pateikti. Naujų ar papildomų įrodymų poreikį ieškovė motyvuoja siekiu „pagrįsti teismo sprendimo argumentų nepagrįstumą“, tačiau būtent šiais tikslais CPK bei teismų praktikoje ir buvo suformuluota ribotos apeliacijos taisyklė. Jos nesant, kiekviena pirmosios instancijos teismo sprendimu nepatenkinta bylos šalis, apeliacinės instancijos teismui teiktų papildomus įrodymus, siekdama šį teismo sprendimą pakeisti ir apeliacinės instancijos teismas kiekvieną kartą būtų priverstas ne peržiūrėti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nagrinėti iš naujo. Ieškovės pateikto „Verslo žinių“ straipsnio duomenys atspindi subjektyvią asmens (ieškovės advokatės) nuomonę, kuri negali būti laikoma objektyviu rašytiniu įrodymu (CPK 176, 185 straipsniai). Nors ieškovė teigė, kad minėtame straipsnyje yra pateikiama naujausios bylai aktualios VPB praktikos apžvalga, tačiau šių aktualių VPB sprendimų teismui neteikė.

27.2.                      Rungtyniškumo principas reiškia, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principas įrodinėjimo procese atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagristi. Įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu. Atsakovė niekada neneigė savo procesinės pareigos įrodinėti ir, ją vykdydama, byloje pateikė daugybę įrodymų, susijusių su Kaukazo regionu ir jo virtuvės (mėsos gaminių ir patiekalų, įskaitant šašlykus) specifika bei šios informacijos žinomumu tarp Lietuvos vartotojų tam, kad pagrįstų, jog ieškovės prekių ženklas neatlieka skiriamosios tokio ženklo funkcijos (siejamas su šašlyko geografine kilme ir receptūra, o ne konkrečiu gamintoju). Ieškovė nepateikė šiuos atsakovės argumentus paneigiančių įrodymų.

27.3.                      Teismų praktikoje pripažįstama, kad vėlesniu laikotarpiu atlikta vartotojų apklausa yra tinkamas įrodymas prekių ženklo skiriamojo požymio (ne)buvimui jo registracijos metu pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-969/2016). Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė įrodymų ir netgi argumentų, kad apklausoje atspindima visuomenės nuomonė žymens „Kaukazo“ atžvilgiu susiformavo tik pastaruoju metu, o jos paraiškos registruoti ženklą pateikimo momentu buvo visiškai kitokia. Reikšminga yra tai, kad byloje pateiktos apklausos duomenys neprieštarauja jokiems kitiems surinktiems įrodymams, priešingai – juos patvirtina. Teismų praktikoje nėra nurodyta, kad visuomenės nuomonės apklausa turėtų būti traktuojama kaip nepatikima vien dėl to, kad ji atlikta ne tiesioginio interviu būdu, o internetu. Ieškovė neįvardijo jokių objektyvių nagrinėjamoje byloje pateiktos apklausos trūkumų, kurie galėtų lemti jos nepatikimumą (pvz., netinkama imtis, tikslinė grupė, metodologija ar pan.). Be to, šiai apklausai teismai nesuteikė didesnės įrodomosios galios, nes atsakovė yra pateikusi gana daug kitų įrodymų, pagrindžiančių šašlykų gaminimą Kaukazo regionui būdingu būdu.

27.4.                      Apeliacinės instancijos teismas ištyrė įrodymus, kuriais ieškovė grindė prekių ženklo įgytą dėl naudojimo skiriamąjį požymį, dėl jų specifiškai pasisakė apeliacinės instancijos teismo nutarties 51 punkte. Teismas, motyvuodamas savo išvadas, neprivalo detaliai aptarti kiekvieno byloje ginčo šalių pateikto įrodymo.

27.5.                      Byloje pateiktu priešieškiniu buvo suformuluotas reikalavimas ieškovės prekių ženklo registraciją pripažinti negaliojančia ab initio. Šis atsakovės reikalavimas buvo grindžiamas teismui pateikiant faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius argumentus bei įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Pirmosios instancijos teismas priešieškinį tenkino PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktų pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neišėjo už apeliacinio skundo (priešieškinio) ribų, pritaikydamas atitinkamą teisės normą, atsižvelgiant į byloje pareikštą reikalavimą, surinktus faktus, argumentus ir įrodymus. Iš bylos medžiagos kildinami teismo motyvai, suformuluoti pagal teismo vidinį įsitikinimą, negali būti interpretuojami kaip „įrodinėjimas už atsakovę“.

27.6.                      Prekių ženklo registracija gali būti pripažįstama negaliojančia, esant bet kuriam iš PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teismai rėmėsi trimis iš jų – PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktais. Todėl, net jeigu ir būtų pripažinta neįrodyta, kad žymuo „Kaukazo“ yra tapęs bendrinis (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tai savaime nedaro įtakos teismų sprendimų patenkinti priešieškinį pagrįstumui.

27.7.                      Apeliacinės instancijos teismas neatliko jokių veiksmų, susijusių su įrodymų byloje rinkimu, ir teisėtai bei pagrįstai vertino tik šalių pateiktus įrodymus. Ieškovei nepalankios teismo išvados negali būti savaime vertinamos kaip „rungimosi principo pažeidimas“, o teismo konstatavimas, jog tam tikros informacijos (pvz., informacijos, susijusios su geografine nuoroda į Kaukazo regioną) byloje nėra, – kaip „įrodymų rinkimas“.

27.8.                      Bendrojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant dėl registracijos pripažinimo negaliojančia, galima atsižvelgti ir į faktus, atsiradusius po paraiškos padavimo dienos, jeigu jie leidžia daryti išvadas apie padėtį paraiškos dėl prekių ženklo registracijos padavimo dieną. Reikšminga tai, kad atsakovės pateikti įrodymai atspindi ne konkrečios dienos įvykį, bet Kaukazo regiono ir Kaukazo regiono virtuvės apibrėžtį, jos savybes, tendencijas Lietuvoje, vartotojų supratimą apie konkretų Kaukazo virtuvės patiekalą – šašlyką. Todėl šie įrodymai, nepriklausomai nuo jų sudarymo, yra tinkami atsakovės pozicijai pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė byloje nepateikė jokių argumentų ir (ar) įrodymų, jog minėti aspektai 2012–2022 m. laikotarpiu kaip nors kito.

27.9.                      Akivaizdu, kad absoliutaus draudimo kaip prekių ženklą registruoti geografinius pavadinimus nėra; dėl to ginčo byloje nekilo; teismai ir nesirėmė „absoliutaus draudimo“ argumentu. Priešingai, byloje buvo analizuotas ir įvertintas konkretus atvejis – ieškovės prekių ženklo tinkamumas žymėti 29 klasės prekėms (įvairiai mėsai ir mėsos produktams/ gaminiams).

27.10.                      Geografinių pavadinimų kaip prekių ženklų registracija negalima, jei toks geografinis pavadinimas jau yra garsus arba žinomas dėl atitinkamos kategorijos prekių, todėl atitinkamos kategorijos asmenų sąmonėje siejamas su tomis prekėmis ar paslaugomis, arba galima daryti pagrįstą prielaidą, kad šis terminas, atsižvelgiant į atitinkamą visuomenę, gali reikšti atitinkamos kategorijos prekių ir (arba) paslaugų geografinę kilmę. Ieškovė pateikia kelis pavyzdžius, kai geografiniai pavadinimai buvo įregistruoti kaip ES prekių ženklai, tačiau tai neįrodo, kad geografiniai pavadinimai kaip prekių ženklai turėtų būti registruojami visais atvejais. Pagal Bendrojo Teismo išaiškinimus galimybės registruoti geografinius pavadinimus kaip prekių ženklus apskritai yra ribotos, tokia registracija gali būti atliekama tik tuo atveju, kai geografinis pavadinimas kartu nėra prekių savybių rodiklis ir (ar) vartotojų sąmonėje nėra siejamas su atitinkamomis prekėmis. Nagrinėjamu atveju žymuo „Kaukazo“ Lietuvos vartotojų yra suprantamas kaip geografinio regiono pavadinimas kilmininko linksniu. Antra vertus, mėsa ir mėsos gaminiai (pvz., šašlykai) Lietuvos vartotojų sąmonėje yra siejami su šiuo regionu. Ieškovės išvada, kad terminas „virtuvė“ negali būti vartojamas regiono (o tik šalies ar žemyno) virtuvei apibūdinti prieštarauja pačios ieškovės į bylą pateiktiems įrodymams, kur nurodoma, jog „virtuvė (arba kulinarinė tradicija) – maisto gaminimo tradicijų visuma, būdinga tam tikram regionui ar tam tikrai žmonių grupei“.

27.11.                      Lyginami ieškovės ir atsakovės prekių ženklai yra registruoti Nicos klasifikacijos 29 klasės prekėms (iš esmės tapačioms ar labai panašioms – mėsai ir jos gaminiams / produktams) žymėti. Šašlykai yra mėsos produktas, todėl patenka tiek į ieškovės, tiek ir atsakovės prekių ženklų registracijos apimtį. Iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, kad žymuo „Kaukazo“ yra tiesiogiai siejamas ne tik su šašlykais, bet ir apskritai su Kaukazo regiono maisto gamybos tradicijomis – virtuve, kurioje labai populiari mėsa. Byloje nekilus ginčo dėl to, kad lyginamais ieškovės ir atsakovės prekių ženklais yra žymimos tapačios prekės, yra akivaizdu, kad efektyvi atsakovės teisių pagal PŽĮ 70 straipsnio 5 dalį gynyba galima tik pripažinus ieškovės prekių ženklą negaliojančiu visoms 29 klasės prekėms, t. y. įvairių rūšių mėsai ir mėsos gaminiams/ produktams. Palikus galioti skiriamojo požymio neturintį ieškovės prekių ženklą bet kuria apimtimi (daliai 29 klasės prekių), tokia registracija ir toliau ribotų kitų subjektų galimybę naudotis žymeniu „Kaukazo“ mėsos prekėms žymėti.

27.12.                      Norint pripažinti, kad prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, reikia, kad didelė atitinkamos visuomenės dalis, remdamasi šiuo prekių ženklu, atitinkamas prekes ar paslaugas atskirtų, kaip pagamintas ar suteiktas konkrečios įmonės. Taigi prekių ženklo skiriamojo požymio įgijimas negali būti vertinamas tik formaliu teoriniu lygmeniu, atsietai nuo vidutinio vartotojo ir jo gebėjimo identifikuoti atitinkamu prekių ženklu žymimas prekes kaip pagamintas konkretaus gamintojo. Atitinkamai ieškovė turėtų rodyti, kad didelė visuomenės dalis suvokia jos ženklą kaip identifikuojantį konkrečias prekes ar paslaugas. Aplinkybės, kuriomis sąlygą dėl skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo galima laikyti įvykdyta, negali būti nustatytos remiantis vien bendrais ir abstrakčiais duomenimis. Tai, kad ieškovė, plėtodama savo veiklą, skyrė investicijų, reklamavo ginčo prekės ženklą, patvirtina įprastą verslo praktiką. Bendrojo Teismo išaiškinimai pagrindžia, kad pardavimo mastas ir reklaminė medžiaga yra antraeiliai įrodymai, prireikus galintys papildyti pareiškimuose pateikiamus tiesioginius įrodymus, susijusius su skiriamojo požymio įgijimu dėl naudojimo. Iš tikrųjų pardavimo mastas ir reklaminė medžiaga neįrodo, kad visuomenė, kuriai skirtos nagrinėjamos prekės, žymenį laiko komercinės kilmės nuoroda. Šiuo atveju pati ieškovė parengė pažymą apie prekių ženklo užimamą rinkos dalį, investicijas į reklamą, apyvartą, ženklo naudojimo trukmę, tačiau byloje nėra jokios šiuos duomenis galinčios patvirtinti informacijos iš kitų šaltinių. Ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, kad jos ženklas visuomenėje siejamas būtent su jos produkcija.

27.13.                      Ilgas (daugiau nei 10 metų) ieškovės prekių ženklo naudojimo laikotarpis byloje ne tik nėra pagrįstas tiesioginiais įrodymais (apsiribota ieškovės parengta pažyma), bet ir pats savaime nereiškia, kad visuomenė ieškovės prekių ženklą suvokia būtent kaip ieškovės produkcijos identifikatorių. Ieškovė taip pat pabrėžia prekių ženklo „KAUKAZO“ reputaciją, tačiau prekių ženklo reputacija nėra preziumuojama, ji turėtų būti įrodinėjama, o nagrinėjamoje byloje ji nebuvo bylos dalykas, todėl nebuvo įrodinėjama ir vertinama. Atsakovės įsitikinimu, skiriamojo požymio neturintis žymuo (negalintis atskirti vieno gamintojo prekių nuo kito gamintojo prekių) apskritai negali būti traktuojamas kaip turintis reputaciją.

27.14.                      Nuoseklioje teismų praktikoje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl prekių ženklo dominuojančio elemento – dominuojantys elementai priklauso nuo konkrečios ženklo kompozicijos, atskirų elementų stiprumo, bendro ženklo sudaromo įspūdžio vartotojams, taip pat skiriamojo požymio laipsnio (Bendrojo Teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Nr. T-48/06). Tais atvejais, kai ženklai yra pakankamai ilgi ar sudaryti iš kelių žodinių elementų, būtent lyginamų ženklų pradžia laikoma labiausia vartotojų pastebima. Taigi, žodinis elementas „RAKVERE“ atsakovės prekių ženkle yra dominuojantis – labiausiai atkreipiantis vartotojų dėmesį. Pagal teismų praktiką negalima lyginti ženklų išimtinai tik pagal vieną žodinį elementą („Kaukazo“), būtina vertinti atsakovės prekių ženklą kaip visumą, atsižvelgiant į dominuojančius elementus, jų skiriamojo požymio laipsnį, šių elementų sudaromą bendrą įspūdį. Vien silpno ar neturinčio skiriamojo požymio elemento sutapimas negalėtų būti pagrindas lyginamus ženklus pripažinti panašiais.

27.15.                      Suklaidinimo tikimybė preziumuojama, kai lyginamieji ženklai yra tapatūs ar panašūs bei prekės ar paslaugos, kurioms žymėti skirti ženklai, yra tapačios ar panašios. Nagrinėjamu atveju nesant lyginamųjų ženklų panašumo, nebus ir pagrindo tikimybei suklaidinti visuomenę. Protingas ir apdairus paprastas vartotojas nagrinėjamu atveju neturi galimybės suklysti, nes lyginami prekių ženklai pasižymi akivaizdžiais vizualiais, fonetiniais ir semantiniais skirtumais.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl galimybės registruoti geografinius pavadinimus kaip prekių ženklus, ieškovės prekių ženklo atitikties prekių ženklams keliamiems absoliutiems reikalavimams

 

28.       Byloje kilęs ginčas dėl ieškovės nacionalinio prekių ženklo „KAUKAZO“ (reg. Nr. 67268), pareikšto registruoti 2012 m. gegužės 21 d., registracijos pripažinimo negaliojančia. Pagal 2018 m. gruodžio 4 d. Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo Nr. VIII-1981 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1679, kuriuo PŽĮ išdėstytas nauja redakcija, 2 straipsnio 6 dalį, prekių ženklų, kurie įregistruoti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir dėl kurių iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra pareikštas ieškinys, registracija pripažįstama negaliojančia ar panaikinama vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto PŽĮ 58, 59, 60 ir 61 straipsniais. Atsižvelgiant į priešieškinio šioje byloje pareiškimo datą, sprendžiant dėl ieškovės prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, taikytinos nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančios PŽĮ redakcijos normos.

29.       Pagal PŽĮ 5 straipsnį, ženklas gali būti sudarytas iš bet kokių žymenų, pavyzdžiui, iš žodžių, įskaitant asmenvardžius, ar piešinių, raidžių, skaitmenų, spalvų, prekių ar jų pakuotės formos arba garsų, jeigu tokie žymenys atitinka šias abi sąlygas: 1) jie gali atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kitų asmenų prekių arba paslaugų; 2) juos galima pateikti Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre taip, kad kompetentingos institucijos ir visuomenė galėtų aiškiai ir tiksliai nustatyti ženklo savininkui suteiktos apsaugos objektą. Taigi, ieškovė kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad PŽĮ neįtvirtintas draudimas kaip prekių ženklus registruoti geografinius pavadinimus. Tačiau geografinis pavadinimas, kaip bet kuris kitas žymuo, gali būti registruojamas kaip prekių ženklas tik tada, jei jis gali atlikti konkrečių prekių ar paslaugų, kurioms jis pareikštas registruoti, skiriamąją funkciją.

30.       Pagal PŽĮ 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu prašymo dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia nagrinėjimo metu nustatoma, kad ženklas neturėjo būti įregistruotas, nes yra bent vienas iš šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų absoliučių atsisakymo registruoti prekių ženklą ar prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų. Pagal PŽĮ 7 straipsnį, ženklas, be kita ko, neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis: neturi jokio skiriamojo ženklo požymio (1 dalies 2 punktas); sudarytas tik iš tokių žymenų arba nuorodų, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugos suteikimo laikui, arba kitoms prekių ar paslaugų charakteristikoms (1 dalies 3 punktas); sudarytas tik iš tokių žymenų arba nuorodų, kurie dabartinėje kalboje arba sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje yra tapę bendriniai (1 dalies 4 punktas).

31.       Kadangi PŽĮ nuostatomis įgyvendinta 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (nauja redakcija) ir 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (kodifikuota redakcija), aiškinant ir taikant PŽĮ normas, be kita ko, atsižvelgtina į ESTT ir Bendrojo Teismo praktiką, aiškinant ir taikant nurodytus ES teisės aktus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Reglamentas (ES) Nr. 2017/1001 taikytinas Europos Sąjungos, o ne nacionaliniams prekių ženklams, jo normos, reglamentuojančios nagrinėjamai bylai aktualius absoliučius atsisakymo registruoti pagrindus (7 straipsnio 1 dalies b, c, d punktai), iš esmės atitinka Direktyvoje (ES) 2015/2436 įtvirtintas normas (4 straipsnio 1 dalies b, c, d punktai) ir dėl šios priežasties teismų praktikoje aiškinamos ir taikomos taip pat. Be to, aptariamų absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų teisinis reglamentavimas naujos redakcijos ES prekių ženklų direktyvoje iš esmės nesikeitė lyginant su tuo, kaip jie buvo reglamentuoti anksčiau galiojusiose 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (3 straipsnio 1 dalies b, c, d punktai) bei 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmojoje Tarybos Direktyvoje valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 89/104/EEB (3 straipsnio 1 dalies b, c, d punktai), todėl aktuali išlieka ir teismų praktika, aiškinant ankstesnės redakcijos direktyvų nuostatas.

32.       Pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą, draudžiama kaip prekių ženklus registruoti aprašomojo pobūdžio žymenis ar nuorodas. Tam, kad prekių ženklą būtų atsisakyta įregistruoti dėl jo aprašomojo pobūdžio, reikia, jog tarp prašomo įregistruoti žymens ir nagrinėjamų prekių ar paslaugų būtų pakankamai tiesioginė ir konkreti sąsaja, leidžianti suinteresuotai visuomenei iš karto ir nesvarstant suvokti nagrinėjamų prekių ir paslaugų arba vienos iš jų požymių apibūdinimą (Bendrojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Australian Gold prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, Effect Management & Holding, T-611/13, 35 paragrafas). Nebūtina, kad prašomą įregistruoti prekių ženklą sudarantys žymenys ar nuorodos paraiškos padavimo metu būtų iš tikrųjų naudojami prekių ar paslaugų savybėms aprašyti. Pakanka, kad tokie žymenys ir nuorodos galėtų būti naudojami tokiais tikslais. Todėl, pagal šią nuostatą, žymenį reikia atsisakyti registruoti, jei bent viena iš galimų jo reikšmių žymi atitinkamų prekių ar paslaugų savybę (Teisingumo Teismo 2003 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Vidaus rinkos derinimo tarnyba prieš Wrigley, C-191/01 P, 32 paragrafas).

33.       Žodinis prekių ženklas, apibūdinantis prekių ar paslaugų savybes, dėl šios aplinkybės tų pačių prekių ar paslaugų atžvilgiu neišvengiamai neturi jokio skiriamojo požymio (Teisingumo Teismo 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Koninklijke KPN Nederland NV prieš Benelux-Merkenbureau, C-363/99, 86 paragrafas; Bendrojo Teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Europig prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, T-207/06, 47 paragrafas ir jame nurodyta praktika). Taigi, tuo atveju, jei prekių ženklo registracija negalioja pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ji taip pat negalioja ir pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kita vertus, ženklas gali neturėti jokio skiriamojo požymio pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą ne tik dėl to, kad jis yra aprašomojo pobūdžio, bet ir dėl kitų priežasčių.

34.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė priešieškiniu įrodinėjo, kad ieškovės prekių ženklas neatlieka skiriamosios ženklo funkcijos prekėms, kurioms jis įregistruotas, dėl to, kad žodinis žymuo „KAUKAZO“, kuris yra geografinis pavadinimas, šių prekių atžvilgiu yra aprašomasis, t. y. ieškovės prekių ženklo registracijos negaliojimas PŽĮ 1 dalies 2 punkto pagrindu nagrinėjamoje byloje buvo įrodinėjamas tik per jos negaliojimą PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

35.       Pagrindinės taisyklės, susijusios su geografinių pavadinimų registravimu kaip prekių ženklų, suformuluotos Teisingumo Teismo 1999 m. gegužės 4 d. sprendime sujungtose bylose Windsurfing Chiemsee prieš Huber, C-108/97 ir C-109/97. Nurodytoje byloje teismas išaiškino, jog nuostata, kuria draudžiama kaip prekių ženklus registruoti aprašomuosius žymenis, yra saugomas bendrasis interesas, kad tokius žymenis galėtų laisvai naudoti visi, ir neleidžiama jų rezervuoti tik vienai bendrovei prekių ženklo registracijos pagrindu. Kalbant konkrečiai apie žymenis ar nuorodas, galinčius žymėti prekių, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, geografinę kilmę, ypač apie geografinius pavadinimus, egzistuoja bendrasis interesas išsaugoti visų asmenų teisę nevaržomai juos naudoti, nes jais galima ne tik nurodyti atitinkamų prekių kokybę bei kitas savybes, bet ir daryti įvairią įtaką vartotojų pasirinkimui, pavyzdžiui, susiejant prekes ar paslaugas su vieta, kuri gali sukelti teigiamą reakciją. Nurodytas registracijos draudimas taikytinas ne tik tada, kai geografinis pavadinimas žymi vietą, kuri suinteresuotos visuomenės jau šiuo metu yra siejama su atitinkama prekių kategorija; jis taip pat taikomas geografiniams pavadinimams, kuriuos atitinkamos įmonės ateityje gali norėti naudoti nurodydamos tos prekių kategorijos geografinę kilmę. Atliekant tokį vertinimą ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kiek konkretus pavadinimas yra žinomas suinteresuotai visuomenei, tuo pavadinimu žymimos vietos ypatybėms ir atitinkamų prekių kategorijai (aptariamo sprendimo 25, 26, 37 paragrafai).

36.       Aprašomasis geografinio pavadinimo pobūdis gali būti susijęs ne tik su prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo vieta, bet ir vieta, kurioje prekės buvo sukurtos ir suprojektuotos, ar vieta, kuri turi įtakos vartotojo pasirinkimams (Teisingumo Teismo 2018 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Bundesverband Souvenir, Geschenke, Ehrenpreise prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, C-488/16, 48 paragrafas; minėtas 1999 m. gegužės 4 d. sprendimas sujungtose bylose C-108/97 ir C-109/97, 26 paragrafas). Geografinių pavadinimų, kaip prekių ženklų, registracija negalima tais atvejais, kai toks geografinis pavadinimas jau yra žymus arba yra žinomas atsižvelgiant į tam tikrų prekių kategoriją, todėl atitinkamos grupės asmenys jį mintyse sieja su tomis prekėmis ar paslaugomis, arba galima pagrįstai teigti, kad pavadinimu, atsižvelgiant į atitinkamą visuomenę, nurodoma atitinkamos kategorijos prekių ir (arba) paslaugų geografinė kilmė (Bendrojo Teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimas byloje MEM prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (MONAKO), T-197/13, 47, 48 paragrafai; Pirmosios instancijos teismo 2005 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Peek & Cloppenburg prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, T-379/03, 33, 34 paragrafai). Nėra būtina nustatyti, kad pavadinimas iš tikrųjų nurodo tikrąją geografinę prekių ar paslaugų kilmę. Pakanka įrodyti, kad ryšys tarp vietos ir prekių ar paslaugų gali sudaryti sąlygas suinteresuotai visuomenei nagrinėjamą žymenį suvokti kaip tų prekių ar paslaugų kilmės nuorodą (Pirmosios instancijos teismo 2003 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Nordmilch eG prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, T-295/01, 43 paragrafas).

37.       ESINT Gairėse (2023 m. redakcija), remiantis ESTT šiuo klausimu formuojama praktika, nurodoma, kad, sprendžiant, ar konkretus geografinis pavadinimas gali būti registruojamas kaip prekių ženklas, vertinimas turi susidėti iš dviejų etapų. Pirmasis etapas – nustatyti, ar suinteresuota visuomenė prašomą įregistruoti žymenį supranta kaip geografinį pavadinimą, t. y. ar šis pavadinimas suinteresuotai visuomenei yra žinomas kaip nurodantis vietą (Bendrojo Teismo sprendimas MONACO byloje, 51 paragrafas). Nedraudžiama kaip prekių ženklus registruoti geografinius pavadinimus, kurie yra nežinomi atitinkamai visuomenei arba kurie nežinomi bent jau kaip geografinė vietovė, arba pavadinimus, kurių atveju dėl nurodomos vietos požymių nėra tikėtina, jog suinteresuoti asmenys gali manyti, kad nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategorija kilusi iš šios vietovės (Teisingumo Teismo sprendimas Windsurfing Chiemsee byloje, 33 paragrafas). Antrasis etapas – nustatyti, ar, atitinkamos visuomenės požiūriu, šis geografinis pavadinimas iš tiesų turi ryšį su juo žymimomis prekėmis ar paslaugomis arba toks ryšys gali pagrįstai būti nustatytas ateityje (Bendrojo Teismo sprendimas MONACO byloje, 48 paragrafas; Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cloppenburg byloje, 34 paragrafas).

38.       Nustatant, ar yra ryšys tarp prašomo įregistruoti geografinio pavadinimo ir atitinkamų prekių ar paslaugų, turi būti atsižvelgiama į didesnį ar mažesnį geografinio pavadinimo žinomumą tarp suinteresuotos visuomenės, taip pat į vietos, nurodytos šiuo pavadinimu, ypatybes (Bendrojo Teismo sprendimas MONACO byloje, 51 paragrafas; 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje St. Andrews Links Ltd prieš Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą, T-791/17, 26 paragrafas). Taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų prekių ar paslaugų pobūdį ir atitinkamo sektoriaus papročius, taip pat į tai, kiek atitinkamų prekių ar paslaugų geografinė kilmė gali būti svarbi suinteresuotai visuomenei vertinant atitinkamų prekių ar paslaugų kokybę ar kitas savybes. Pavyzdžiui, svarbūs veiksniai yra geografinės vietovės pobūdis ir dydis, gamtinės sąlygos, geografinei vietovei būdingos pramonės šakos arba atitinkamų prekių gamybos tradicijos, taip pat tai, kad tam tikruose rinkos sektoriuose yra įprasta naudoti vietovių pavadinimus be tikros geografinės konotacijos, arba atvirkščiai. Atsisakymas registruoti šiuo pagrindu negali būti grindžiamas vien tik argumentu, kad prekės ir (arba) paslaugos gali būti teoriškai gaminamos arba teikiamos vietoje, kurią nurodo geografinis pavadinimas. Būtina įvertinti pirmiau minėtus veiksnius (Bendrojo Teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Gres de Aragón, SA prieš Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą, T-624/18, 43 paragrafas).

39.       Draudimu kaip prekių ženklus registruoti aprašomojo pobūdžio žymenis siekiama neleisti vienam ūkio subjektui monopolizuoti geografinės kilmės nuorodos ir taip pakenkti jo konkurentams. Tikimybė, kad geografinė nuoroda gali turėti įtakos konkurentų santykiams, yra didelė, kai kalbama apie didelį regioną, žinomą dėl plataus kokybiškų prekių ir paslaugų asortimento, tačiau ji yra maža, kai kalbama apie konkrečią vietovę, turinčią reputaciją tik dėl riboto prekių ir paslaugų kiekio (Bendrojo Teismo 2016 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Internet Consulting GmbH prieš Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą, T‑11/15, 44 paragrafas ir jame nurodyta praktika). Atsižvelgiant į draudimo kaip prekių ženklus registruoti aprašomuosius žymenis tikslus, vien tos aplinkybės, kad geografinį pavadinimą naudoja tik vienas gamintojas, nepakanka aprašomuoju šio pavadinimo pobūdžiu grindžiamam prieštaravimui paneigti, nors šis argumentas gali būti svarbus vertinant dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį (ESINT Gairių B dalies 4 skirsnio 4 skyriaus 2.6.2 poskyris „Geografinių terminų vertinimas“).

40.       Žymens aprašomasis pobūdis gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į tai, kaip šį žymenį supranta suinteresuota visuomenė, ir į atitinkamas prekes ar paslaugas (žr., pvz., Pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Münchener Rückversicherungs-Gesellschaft AG prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, T‑316/03, 26 paragrafą ir jame nurodytą praktiką). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į ginčijamą ieškovės prekių ženklą (nacionalinis žodinis prekių ženklas, kurį sudaro lietuvių kalbos žodis) ir prekes, kurioms jis registruotas (kasdieninio, plataus vartojimo prekės – maisto produktai), suinteresuota visuomenė yra Lietuvos Respublikos lietuviškai kalbantys paprasti (ne specializuoti) vidutiniai vartotojai.

41.       Ginčijamas ieškovės prekių ženklas susideda iš vieno elemento – žodžio „KAUKAZO“. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad šis žymuo suinteresuotos visuomenės yra suprantamas kaip geografinio regiono, esančio tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų, kurį sudaro Kaukazo kalnai ir gretimos žemumos, pavadinimas kilmininko linksniu. Taigi, byloje nustatyta ir neginčijama, kad suinteresuota visuomenė ieškovės įregistruotą žymenį supranta kaip nuorodą į geografinę vietą (geografinį pavadinimą). Kasaciniu skundu iš esmės ginčijama bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nurodytas geografinis pavadinimas yra aprašomojo pobūdžio prekėms, kurioms registruotas ieškovės prekių ženklas, be kita ko, nurodant ir tai, jog bylą nagrinėję teismai tokio vertinimo apskritai neatliko, prekių ženklo aprašomąjį pobūdį vertindami tik prekės, kuriai ieškovės prekių ženklas nėra registruotas (šašlyko), atžvilgiu.

42.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės kasacinio skundo teiginys, jog jos prekių ženklo registracija neapima šašlyko, rodo tam tikrą ieškovės procesinės pozicijos nenuoseklumą. Įrodinėdama savo, kaip ginčo prekių ženklo savininkės, teisių pažeidimą, atsakovės veiksmus, žymenį „Kaukazo“ naudojant šašlykui žymėti, ieškovė ieškinyje įvardijo kaip šio žymens naudojimą tapačioms prekėms, t. y. būtent toms prekėms, kurioms registruotas ginčo prekių ženklas (ieškinio 19 punktas). Jei ieškovės prekių ženklo registracija, kaip dabar teigia ieškovė, šašlyko neapima, nėra aišku, iš ko ieškovė kildina savo, kaip ginčo prekių ženklo savininkės, teisių pažeidimą. Kita vertus, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės prekių ženklas registruotas, be kita ko, mėsos produktams ir kiaulienos gaminiams. Į šią platesnę prekių kategoriją neabejotinai patenka ir iš mėsos (įskaitant kiaulieną) gaminamas šašlykas.

43.       Teisėjų kolegija pripažįsta iš esmės pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų vertinimas turi būti atliekamas dėl kiekvienos prekės ar paslaugos, kurioms įregistruotas prekių ženklas. Sprendime panaikinti prekių ženklo registraciją paprastai turi būti nurodyta panaikinimo priežastis kiekvienos iš šių prekių ar paslaugų atžvilgiu (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Teisingumo Teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Caisse fédérale du Crédit mutuel Centre Est Europe (CFCMCEE) prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, C‑282/09 P, 37 paragrafą). Tokia pareiga sietina, visų pirma, su tuo, kad, nustačius atsisakymo registruoti ženklą ar ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindus tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms, kurioms tas ženklas pareikštas registruoti arba kurioms jis yra įregistruotas, atsisakymas registruoti ženklą ar ženklo registracijos pripažinimas negaliojančia taikomas tik toms prekėms ar paslaugoms (PŽĮ 9 straipsnis). Vis dėlto kompetentinga institucija gali pateikti tik bendrus motyvus dėl visų atitinkamų prekių ar paslaugų, kai tas pats atsisakymo pagrindas taikomas prekių ar paslaugų kategorijai ar grupei (Teisingumo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba prieš Deluxe Entertainment Services Group Inc., C‑437/15 P, 30 punktas). Šiuo atveju 29 klasės prekės, kurioms registruotas ginčijamas ieškovės prekių ženklas, apima gyvulinės kilmės maisto produktus, skirtus vartoti žmogui (įvairių rūšių mėsą, mėsos produktus ir gaminius), ir yra pakankamai homogeniškos, kad, atsižvelgiant į atsakovės prieštaravimo pobūdį, būtų galima pateikti bendrą jų įvertinimą.

44.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Kaukazo regionas Lietuvoje žinomas, be kita ko, dėl kaukazietiškos virtuvės, sujungiančios šios srities tautų kulinarines tradicijas, turinčias daug bendrų bruožų bei pasižyminčios tuo, kad patiekalų receptuose naudojama daug įvairių rūšių mėsos, aštrių prieskonių ir prieskoninių žolelių. Kasacinio skundo argumentas, kad terminas „virtuvė“ sietinas tik su tam tikros valstybės ar žemyno kulinariniais ypatumais, o virtuvės identifikavimas pagal kalnyno pavadinimą nėra naudojamas, neatitinka byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių, kad suinteresuotai visuomenei Lietuvoje yra žinomas terminas „Kaukazo (kaukazietiška) virtuvė“, nes toks terminas yra vartojamas rinkoje prekybos ir maitinimo įmonių. Šio termino žinomumo tarp suinteresuotos visuomenės ir jo sąsajų su tam tikra maisto gamybos tradicija ir patiekalų savybėmis nepaneigia ir kasacinio skundo argumentas, kad atskirų Kaukazo regiono tautų tradiciniai patiekalai pasižymi tam tikrais skirtumais.

45.       Aplinkybė, kad tam tikras geografinis regionas suinteresuotai visuomenei žinomas dėl savitos gastronomijos, kulinarijos tradicijų, prekių ženklų nagrinėjimo praktikoje pripažįstama galinčia padaryti įtaką suinteresuotos visuomenės pirkimo pasirinkimams ir liudijančia šio geografinio pavadinimo sąsajas su prekių, kurias sudaro maisto produktai, savybėmis, sudarančias pagrindą atsisakyti registruoti tokį žymenį kaip prekių ženklą (žr., pvz., ESINT Ketvirtosios apeliacinės tarybos 2023 m. kovo 8 d. sprendimo byloje R2186/2022-4, LEON, 51 punktą). Be to, geografinio pavadinimo naudojimas tokia gramatine forma, kuri reiškia kilmę ar priklausomybę, pavyzdžiui, kartu su kilmę nurodančiu priešdėliu ar kilmininko linksniu, taip pat pripažįstamas lemiančiu suinteresuotos visuomenės šio žymens suvokimą kaip apibūdinančio prekių geografinę kilmę ar su ja susijusias prekės savybes (žr., pvz., ESINT Antrosios apeliacinės tarybos 2017 m. birželio 14 d. sprendimo byloje R2266/2016-2, BORNHOLMS, 18–19 punktus, 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje R1336/2016-2, FROM SWEDEN, 16, 18–19 punktus; Bendrojo Teismo 2024 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Eric Roethig López prieš Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą, T‑756/22, 36 paragrafą). Šiuo atveju žodis „KAUKAZO“, sudarantis ginčijamą ieškovės prekių ženklą, vartojamas būtent kilmininko linksniu, kuris lietuvių kalboje nurodo subjekto kilmę, priklausomybę ar sandarą, todėl suinteresuotos visuomenės pagrįstai gali būti suvokiamas kaip juo žymimos prekės geografinės kilmės nuoroda ar nuoroda į kitas prekės savybes, susijusias su geografine kilme.

46.       Taigi, vertinant ieškovės prekių ženklo galimybę atlikti prekių, kurioms jis registruotas, skiriamąją funkciją, atsižvelgiant į teismų šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir šios nutarties 38–39 punktuose nurodytus kriterijus (Kaukazo regiono dydį, jo žinomumą tarp suinteresuotos visuomenės, savitas šio regiono tautoms būdingas maisto gamybos tradicijas, siejamas su paraiškoje nurodytomis prekėmis (mėsa, jos produktais ir gaminiais), kitų asmenų interesą šį žymenį naudoti nurodant mėsos produktų ir gaminių geografinę kilmę ar gamybos būdą, taip pat faktinį suinteresuotos visuomenės šio žymens suvokimą), nėra pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad žymuo „KAUKAZO“ prekių, kurioms registruotas ieškovės prekių ženklas, atžvilgiu yra aprašomojo pobūdžio, o kartu neturi jokio skiriamojo požymio (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Nors teismų procesinių sprendimų motyvai pateikti dėl ieškovės žymens aprašomojo pobūdžio šašlyko, kaip iš Kaukazo regiono kilusio tradicinio mėsos gaminio, atžvilgiu, vertinant pagal nurodytus kriterijus darytina išvada, kad žymuo „KAUKAZO“ negali būti monopolizuotas prekių ženklo registracijos pagrindu ir kitoms ginčo prekių ženklo registracijoje nurodytoms prekėms, tokiu būdu atimant iš kitų asmenų galimybę šį žymenį naudoti žymint nurodytų prekių geografinę kilmę ar kitas savybes (šios nutarties 35, 39 punktai). Tai, kad skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose detaliau nepasisakyta dėl žymens „KAUKAZO“ aprašomojo pobūdžio kiekvienai iš ieškovės prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių, nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti šiuos sprendimus, nes iš esmės tie patys argumentai taikytini visai nurodytai prekių grupei (šios nutarties 43 punktas).

47.       Ieškovė kasaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių argumentų ir įrodymų dėl PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo, todėl priešieškinis dėl ginčo prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, pareikštas šiuo pagrindu, turėjo būti atmestas, tačiau teismai nepagrįstai konstatavo jį esant nustatytą. Toks pažeidimas, ieškovės vertinimu, yra esminis. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka tik iš dalies.

48.       Pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą, neleidžiama registruoti žymenų, sudarytų tik iš tokių žodžių ar nuorodų, kurie dabartinėje kalboje arba sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje atitinkamu momentu yra tapę bendriniai. Tokie žymenys negali būti registruojami ne dėl to, kad jie yra aprašomojo pobūdžio, bet turint omenyje jų dabartinį naudojimą prekybos sektoriuose, kuriuose prekiaujama prekėmis ir paslaugomis, kurioms prašoma įregistruoti ženklą, t. y. dėl to, kad jie yra tapę dažnai naudojamu bendriniu pavadinimu konkrečioms prekėms ar paslaugoms apibūdinti (Teisingumo Teismo 2001 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Merz & Krell GmbH & Co, C-517/99, 35 paragrafas). Šis pagrindas netaikytinas tais atvejais, kai žymenį rinkoje naudoja vienintelis prekiautojas, išskyrus prekių ženklo pareiškėją (Bendrojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Psytech International Ltd prieš Vidaus rinkos  derinimo tarnybą, T‑507/08, 63, 64 paragrafai). Kai prieštaravimas šiuo pagrindu grindžiamas tuo, kad ženklas negalėjo būti įregistruotas, bendrinis žymens pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į prekių ženklo paraiškos padavimo datą (žr. mutatis mutandis Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 5 d nutarties byloje Alcon Inc. prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, C‑192/03 P, 40 paragrafą).

49.       Sutiktina su ieškovės argumentu, kad atsakovė, priešieškinio teisiniu pagrindu nurodydama, be kita ko, ir PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nagrinėjamoje byloje neteikė argumentų ir įrodymų, kad žymuo „KAUKAZO“ prekių ženklo paraiškos padavimo metu buvo tapęs bendriniu terminu paraiškoje nurodytų prekių atžvilgiu. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad žymuo „KAUKAZO“ tuo metu, kai buvo paduota ginčijamo prekių ženklo paraiška, Lietuvos Respublikos rinkoje buvo dažnai (plačiai) naudojamas žymėti ieškovės prekių ženklo paraiškoje nurodytoms prekėms ir dėl to suinteresuotos visuomenės suvokiamas kaip bendrinis šios rūšies prekių pavadinimas.

50.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas pagrindžiančių motyvų matyti, kad teismas atsakovės priešieškinį patenkino iš esmės remdamasis tuo, jog žymuo „KAUKAZO“ prekių, kurioms jis registruotas, atžvilgiu yra aprašomasis ir todėl neturi jokio skiriamojo požymio (PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai), nors PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą taip pat nurodė greta ieškovės prekių ženklo registracijos panaikinimo pagrindų (pirmosios instancijos teismo sprendimo 29 punktas). Pirmosios instancijos teismo sprendime nesant teiginių, kad ieškovės žymuo yra bendrinis, sprendime esanti formali nuoroda į PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą galėtų būti vertinama kaip techninė klaida.  Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai konstatavo, kad „elementas (žymuo) „KAUKAZO“ yra praradęs skiriamąsias savybes ir priskiriamas prie bendrinių žymenų“, „sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos šašlykais praktikoje žodinis elementas „KAUKAZO“ [...] yra tapęs bendriniu“ (skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 52, 54 punktai). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas ne tik pažeidė proceso teisės normas, reikalaujančias procesiniame sprendime aiškiai nurodyti, kokiais teisiniais ir faktiniais argumentais teismas rėmėsi jį priimdamas (CPK 270, 331 straipsniai), bet ir, byloje nesant jokių įrodymų, kad žymuo „KAUKAZO“ prekių ženklo paraiškos padavimo metu buvo tapęs bendrinis juo žymimų prekių atžvilgiu (to atsiliepimu į kasacinį skundą iš esmės neginčija ir atsakovė), padarė akivaizdžiai nepagrįstą išvadą.

51.       Vis dėlto, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šis pažeidimas nesudaro pakankamo pagrindo kasacine tvarka panaikinti skundžiamą nutartį. Kaip pagrįstai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo atsakovė, prekių ženklo registracija gali būti pripažįstama negaliojančia esant bent vienam iš PŽĮ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad ieškovės prekių ženklo registracija pagrįstai teismų buvo pripažinta negaliojančia PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pagrindu, todėl nurodytas pažeidimas nepadarė jokios įtakos nagrinėjamos bylos procesiniam rezultatui. Kadangi ieškovės prekių ženklo registracijos negaliojimas pagal PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą byloje iš esmės nebuvo įrodinėjamas, motyvas, jog žymuo „KAUKAZO“ sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje yra tapęs bendrinis, šalintinas iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties.

 

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir nukrypimo nuo teismų formuojamos praktikos sprendžiant dėl ieškovės prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia

 

52.       Sprendžiant dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pagrindu, prekių ženklo skiriamasis požymis turi būti vertinamas atsižvelgiant į  situaciją, buvusią ginčijamo prekių ženklo paraiškos padavimo metu. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai šios taisyklės nesilaikė, nes dėl ginčo prekių ženklo aprašomojo pobūdžio sprendė pagal atsakovės pateiktus įrodymus, kurių data yra vėlesnė, nei prekių ženklo paraiškos data. Tokiu būdu, ieškovės vertinimu, taip pat buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, kadangi atsakovės pateikti įrodymai neatitinka sąsajumo reikalavimų – bet kokia informacija, paskelbta po ieškovės prekių ženklo paraiškos padavimo datos, neturi jokios įrodomosios reikšmės vertinant šio prekių ženklo skiriamąjį požymį paraiškos padavimo metu. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

53.       Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodinėjimo priemonės sudarymo (gavimo) data ne visais atvejais gali būti pripažinta lemiančia joje esančių faktinių duomenų (įrodymų) turinį laiko aspektu – vėliau sudarytais (gautais) dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais gali būti patvirtinamos ir iki jų sudarymo buvusios aplinkybės. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, galima atsižvelgti ir į faktus, atsiradusius po paraiškos padavimo dienos, jeigu jie leidžia daryti išvadą apie padėtį paraiškos dėl prekių ženklo registracijos padavimo dieną.

54.       Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad atsakovės pateikti Kaukazo regiono ir Kaukazo regiono virtuvės apibrėžimo, jos savybių, Lietuvos vartotojų supratimo apie Kaukazo virtuvę įrodymai atspindi ilgalaikę situaciją, todėl yra tinkami atsakovės pozicijai pagrįsti, nepriklausomai nuo jų sudarymo datos. Teismai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad nurodytos aplinkybės nuo prekių ženklo paraiškos padavimo datos yra pakitusios. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada. Viena vertus, ieškovė išties nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo prekių ženklo paraiškos padavimo metu žymuo „KAUKAZO“ suinteresuotos visuomenės nebuvo (negalėjo būti) suvokiamas kaip geografinis pavadinimas (pavyzdžiui, dėl to, kad suinteresuotai visuomenei nebuvo žinoma juo žymima geografinė vietovė) ar kad prekių ženklo registracijos padavimo metu suinteresuotai visuomenei nebuvo žinoma apie kaukazietišką virtuvę ir jos ypatumus (pavyzdžiui, dėl to, kad atitinkamas terminas Lietuvos rinkoje imtas vartoti vėliau). Kita vertus, atsakovės į bylą pateikta UAB „Spinter tyrimai“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa, pagal kurią net 74 procentai respondentų žymenį „KAUKAZO“ susiejo ne su konkrečiu gamintoju, o su prekės (šašlyko) geografine kilme ir (arba) receptūra, leidžia daryti netiesioginę išvadą, kad žymuo „KAUKAZO“ ginčo prekių ženklo paraiškos padavimo metu suinteresuotos visuomenės nebuvo suvokiamas kaip prekių komercinės kilmės nuoroda, nes taip nėra suvokiamas ir šiuo metu, nepaisant, kaip teigia pati ieškovė, ilgalaikio ir intensyvaus žymens „KAUKAZO“ naudojimo rinkoje vienintelio ūkio subjekto (ieškovės) bei šio žymens reklamos.

55.       Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta teisiškai nepagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad teismų išvada dėl visuomenės nuomonės apklausos rezultatų įrodomosios vertės prieštarauja kasacinio teismo formuojamai praktikai, nes vertinant visuomenės nuomonės apklausą nebuvo atsižvelgta į tai, jog ji atlikta internetu ir praėjus daug laiko nuo prekių ženklo paraiškos padavimo dienos. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad nėra pagrindo nesivadovauti visuomenės nuomonės tyrimu, nepaisant jo retrospektyvaus pobūdžio, jei visuomenės nuomonės patikimumas ginčijamas tik bendrais argumentais, tačiau įrodymai, leidžiantys teigti, kad prekių ženklo paraiškos padavimo metu visuomenės nuomonė apie šį žymenį galėjo būti kitokia, nepateikiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-969/2016, 35 punktas). Kasacinis teismas taip pat nėra suformavęs praktikos, pagal kurią visuomenės nuomonės apklausa turėtų būti vertinama kaip neleistinas įrodymas vien dėl to, kad ji atlikta internetu. Nors, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, internetu atliktų apklausų duomenys dėl sunkiai patikrinamo jų patikimumo kaip įrodymai civilinėse bylose turėtų būti vertinami ypač atsargiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2019, 47 punktas), dėl tokio įrodymo įrodomosios vertės turi būti sprendžiama kiekvienu atveju, jį vertinant kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad atsakovės pateiktos visuomenės nuomonės apklausos duomenims teismai nesuteikė didesnės įrodomosios vertės – šis įrodymas teismų buvo įvertintas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais kaip jiems neprieštaraujantis. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad vertindami šį įrodymą teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos.

56.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentu, kad reikalaudami, jog ieškovė įrodytų, kad prekių ženklo paraiškos padavimo momentu vartotojų nuomonė dėl žymens „KAUKAZO“ buvo (ar galėjo būti) kitokia, teismai neteisingai paskirstė šalims tenkančią įrodinėjimo naštą ir nukrypo nuo šio klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog rungimosi principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 67 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, įrodinėjimo naštą turi ne tik reikalavimus pareiškusi proceso šalis, bet ir šalis, atsikertanti į jai pareikštus reikalavimus. Atitinkamai, atsakovei pateikus įrodymus, kad žymuo „KAUKAZO“ suinteresuotos visuomenės suvokiamas kaip nuoroda į prekių geografinę kilmę ir (arba) receptūrą, ieškovei teko procesinė našta paneigti šiuos ieškovės pateiktus įrodymus, t. y. įrodyti jos atsikirtimų pagrindą sudarančias aplinkybes. Nors, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas), šiuo atveju ieškovei teko našta ne įrodyti tai, ką ji neigia, o tai, ką ji teigia, t. y. kad visuomenės nuomonė apie žymenį „KAUKAZO“ prekių ženklo paraiškos padavimo metu buvo (galėjo būti) kitokia.

 

Dėl skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo ir jo vertinimo

 

57.       Pagal PŽĮ 7 straipsnio  2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ar 4 punkte nurodytais atvejais ženklas gali būti registruojamas ir jo registracija negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu iki paraiškos padavimo datos arba, padavus paraišką, iki ženklo įregistravimo datos ženklas dėl jo naudojimo yra įgijęs skiriamąjį ženklo požymį. Ženklo registracija nepripažįstama negaliojančia dėl tų pačių priežasčių, jeigu iki prašymo pripažinti ženklo registraciją negaliojančia padavimo datos ženklas dėl jo naudojimo įgijo skiriamąjį požymį.

58.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aptariamos teisės normos tikslas – užtikrinti teisinę apsaugą tiems prekių ženklams, kurie skiriamąjį požymį įgijo ir tapo prekių komercinės kilmės nuoroda dėl jų naudojimo. Įsitikinti, ar prekių ženklas tikrai tapo kilmės nuoroda, galima tik remiantis atitinkamos visuomenės dalies turimu faktiniu šio ženklo suvokimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-969/2022, 62 punktas). Dėl naudojimo įgytas skiriamasis požymis reiškia, kad, nors žymuo ab initio ir neturi skiriamojo požymio prekėms ir paslaugoms, kurioms jį prašoma įregistruoti, bent didelė atitinkamos visuomenės dalis dėl prekių ženklo naudojimo rinkoje laiko jį nurodančiu prekes ir paslaugas, kurioms jį prašoma įregistruoti prekių ženklo paraiškoje, kaip kilusias iš konkrečios įmonės. Taigi žymuo tampa galinčiu išskirti šias prekes ir paslaugas iš kitų įmonių prekių ir paslaugų, nes jos suvokiamos kaip konkrečios įmonės pagamintos prekės.

59.       Tam, kad prekių ženklas dėl naudojimo įgytų skiriamąjį požymį, reikia, kad bent didelė atitinkamos visuomenės dalis (angl. significant proportion of the relevant section of the public) pagal prekių ženklą tam tikras prekes ar paslaugas atskirtų kaip pagamintas ar suteiktas konkrečios įmonės. Šis atskyrimas turi vykti dėl žymens naudojimo kaip prekių ženklo. Remtis atitinkamos visuomenės dalies turimu faktiniu šio ženklo suvokimu galima tinkamai apibrėžus susijusius asmenis, kuriems skirtos atitinkamos prekės, nes būtent dėl jų prekių ženklas turi atlikti savo pagrindinę funkciją. Be to, dėl naudojimo įgytas skiriamasis požymis turi būti įrodytas visoje teritorijoje, kurioje prekių ženklas tokio požymio neturėjo ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-969/2022, 63  punktas ir jame nurodyta praktika).

60.       Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamas žymuo dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį, reikia visapusiškai įvertinti duomenis, galinčius patvirtinti, kad pagal prekių ženklą galima identifikuoti atitinkamas prekes ar paslaugas kaip pagamintas ar suteiktas konkrečios įmonės ir dėl to atskirti šias prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų. Tuo tikslu gali būti atsižvelgta, be kita ko, į tokius veiksnius kaip prekių ženklo užimamą rinkos dalį, kurioje prekių ženklas yra naudojamas; šio prekių ženklo naudojimo intensyvumą, geografinį paplitimą ir trukmę; įmonės investicijų, skirtų jo reklamai, dydį; kiek yra suinteresuotų asmenų, kurie pagal prekių ženklą atskiria prekes ar paslaugas kaip pagamintas ar suteiktas konkrečios įmonės; taip pat į prekybos ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų pareiškimus, visuomenės nuomonės apklausas. Vertinant, ar ženklas yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo, svarbu turėti omenyje, kad tai ne taisyklė, bet taisyklės išimtis ir, inter alia, tai reiškia, jog turi būti konstatuojama, kad ženklas gali atlikti komercinės kilmės (komercinio šaltinio) identifikavimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-969/2022, 65, 66 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

61.       Ar konkretus žymuo yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo, yra fakto klausimas. Našta įrodyti, kad žymuo tokį požymį yra įgijęs, tenka prekių ženklo savininkui (prekių ženklo pareiškėjui), kuris privalo pateikti įrodymus, kad bent jau reikšminga atitinkamos visuomenės dalis pagal prekių ženklą skirtų atitinkamas prekes ar paslaugas kaip priklausančias konkrečiai įmonei. Aplinkybės, kurioms esant sąlyga dėl skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo gali būti laikoma tenkinama, negali būti nustatomos remiantis vien tik bendrais ir abstrakčiais duomenimis, pavyzdžiui, tam tikra procentine dalimi (Teisingumo Teismo sprendimas Windsurfing Chiemsee byloje, 52 paragrafas).

62.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiesioginiai įrodymai, kaip antai profesinių asociacijų pareiškimai ir rinkos tyrimai, paprastai yra tinkamiausia priemonė įrodyti dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį. Sąskaitos faktūros, reklamos išlaidos, žurnalai ir katalogai gali padėti patvirtinti šiuos tiesioginius įrodymus (Bendrojo Teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimas byloje Germans Boada, SA prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, T-25/11, 74 paragrafas). Iš tikrųjų pardavimo mastas ir reklamos medžiaga neįrodo, kad visuomenė, kuriai skirtos nagrinėjamos prekės, žymenį laiko komercinės kilmės nuoroda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-969/2023, 49 punktas ir jame nurodyta praktika). Kita vertus, visuomenės apklausos rezultatai taip pat negali būti vienintelis lemiamas įrodymas, kuriuo remiantis būtų galima padaryti išvadą, kad egzistuoja dėl prekių ženklo naudojimo įgytas skiriamasis požymis, todėl jie turi būti papildyti kitais įrodymais (Teisingumo Teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Oberbank AG ir kt. prieš Deutscher Sparkassen-und Giroverband eV., C-217/13 ir C-218/13, 48 paragrafas). Siekiant įvertinti dokumento įrodomąją galią, reikėtų atsižvelgti į jo patikimumą. Be to, būtina atsižvelgti į dokumentą parengusį asmenį, jo parengimo aplinkybes, jo adresatą ir atsakyti į klausimą, ar jo turinys atrodo pagrįstas ir patikimas (Pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Lidl Stiftung & Co. KG prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą, T-303/03, 42 paragrafas).

63.       Tai, kad žymenį rinkoje naudoja tik vienas gamintojas, minėta, gali būti svarbi aplinkybė vertinant dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį (šios nutarties 39 punktas). Vis dėlto ši aplinkybė pati savaime taip pat nėra pakankama dėl naudojimo įgytam skiriamajam požymiui patvirtinti – turi būti vertinama įrodymų visuma, siekiant nustatyti, kaip konkretų žymenį prašymo pripažinti ženklo registraciją negaliojančia padavimo metu suvokia suinteresuota visuomenė.

64.       Bylą nagrinėję teismai aplinkybę, kad žymuo „KAUKAZO“ dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį, pripažino neįrodyta. Šią išvadą teismai grindė tuo, kad ieškovės pateikti įrodymai, pagrindžiantys prekių, pažymėtu žymeniu „KAUKAZO“, pardavimo mastą ir reklamą, yra antraeiliai įrodymai, prireikus galintys papildyti pareiškimuose pateikiamus tiesioginius įrodymus, susijusius su skiriamojo požymio įgijimu dėl naudojimo, ir patys savaime neįrodo, kad visuomenė, kuriai skirtos nagrinėjamos prekės, žymenį laiko komercinės kilmės nuoroda. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovės į bylą pateikta visuomenės nuomonės apklausa, pagal kurią net 74 procentai respondentų žymenį „KAUKAZO“ sieja su šašlyko geografine kilme ir (arba) receptūra, o ne su konkrečiu gamintoju, leidžia teigti priešingai – kad suinteresuota visuomenė nurodyto žymens su ieškovės prekėmis nesieja.

65.       Ieškovė, nesutikdama su šia teismų išvada, kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai vertino jos pateiktus įrodymus, kuriais ji grindė žymens „KAUKAZO“ įgytą skiriamąjį požymį, taip pat kad teismų išvados prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią pardavimų apimtis ir išlaidos reklamai yra pagrindiniai ir tiesioginiai įrodymai, leidžiantys spręsti, kad žymuo yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo, o ilgalaikis žymens naudojimas gali būti svarbus ir įtikinamas kriterijus nustatant dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį. Ieškovės teigimu, ginčo prekių ženklas yra turintis reputaciją ir dėl ilgalaikio naudojimo, didelės apyvartos bei itin didelės rinkos dalies ir prekių ženklo reklamos pagrįstai pripažintinas įgijusiu skiriamąjį požymį, net jei būtų nustatyta, kad jis jo neturėjo prekių ženklo paraiškos padavimo metu; priešingai nei nusprendė teismai, daugiau nei 10 metų naudojimo laikotarpis yra labai ilgas ir daugiau nei pakankamas spręsti dėl prekių ženklo įgyto skiriamojo požymio dėl naudojimo.

66.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių kasacinio skundo argumentų, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-823/2023, 31 punktas).

67.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įrodymai į tiesioginius ir netiesioginius skirstomi pagal jų turinio, t. y. informacijos, santykio su įrodinėjamu faktu pobūdį. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022, 29 punktas ir jame nurodyta praktika).

68.       Kaip nurodyta anksčiau, siekiant nustatyti, ar žymuo dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį, turi būti vertinamas reikšmingų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visetas, siekiant atsakyti į klausimą, ar suinteresuota visuomenė ginčo ženklą suvokia kaip prekių komercinės kilmės nuorodą, t. y. sieja jį su konkrečia įmone. Būtent pastaroji aplinkybė tokio pobūdžio ginčuose yra įrodinėjamas faktas. Akivaizdu, kad ginčo žymeniu pažymėtų prekių pardavimų apimtis ir išlaidos reklamai tiesiogiai neįrodo visuomenės nuomonės apie šį žymenį, todėl šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai teismų pagrįstai buvo vertinami kaip netiesioginiai.

69.       Įrodymų, patvirtinančių prekių, pažymėtu žymeniu „KAUKAZO“, pardavimo mastą ir reklamą, pripažinimas netiesioginiais, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nepaneigia tokio pobūdžio įrodymų reikšmės vertinant dėl naudojimo įgyto skiriamojo požymio (ne)buvimą. Įrodinėti galima tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad jie atitiktų leistinumo ir sąsajumo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-313/2023, 59 punktas). Kita vertus, įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020, 66 punktas ir jame nurodyta praktika). Įrodinėti galima ir vien tik netiesioginiais įrodymais, tačiau netiesioginių įrodymų jų pakankamumo prasme turi būti pateikta tiek, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamo fakto buvimo.

70.       Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinys neleidžia teigti, kad nuo nurodytos praktikos buvo nukrypta: teismai įvertino ne tik ieškovės, bet ir atsakovės pateiktus įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektu ir jų pagrindu padarė išvadą, kad suinteresuota visuomenė žymens „KAUKAZO“ nesuvokia kaip prekių komercinės kilmės nuorodos. Kitoks byloje surinktų įrodymų turinio vertinimas, minėta, nepriskirtinas kasacinio teismo kompetencijai. Kasacinis teismas, nagrinėjantis tik teisės klausimus, negali iš naujo vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių faktinių aplinkybių nei žemesnės instancijos teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021, 29 punktas; 2023 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-823/2023, 52 punktas), todėl, ieškovei kasaciniame skunde argumentuotai nepagrindus įrodinėjimo taisyklių pažeidimo, kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo ginčo prekių ženklo įgyto skiriamojo požymio vertinimo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

 

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo apeliacinės instancijos teisme

 

71.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

72.       Draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020, 44 punktas). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

73.       Įrodinėdama CPK 314 straipsnio pažeidimą dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti jos pateiktus papildomus įrodymus, kuriais buvo įrodinėjamas dėl naudojimo įgytas ginčo prekių ženklo skiriamasis požymis, ieškovė teigia, kad šie įrodymai apeliacinės instancijos teismui buvo teikiami siekiant pagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų nepagrįstumą ir buvo svarbūs tinkamam ir teisingam bylos aplinkybių atskleidimui bei visapusiškam bylos išnagrinėjimui. Be to, ieškovės teigimu, šių įrodymų pridėjimas prie bylos nebūtų užvilkinęs bylos nagrinėjimo, nes atsakovė turėjo galimybę dėl jų pasisakyti teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai nepatvirtina, kad CPK 314 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju buvo pažeistos.

74.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 29 punktas ir jame nurodyta praktika). Įrodymai pateikiami pavėluotai, jeigu juos pateikdama šalis pažeidžia pareigą rūpintis proceso skatinimu; jeigu, protingai vedant procesą, atsižvelgiant į konkrečią procesinę bylos nagrinėjimo padėtį, jie teismui turėjo būti pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2013).

75.       Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstu atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodytą argumentą, kad būtinybės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui susiejimas su poreikiu atsikirsti į šalies netenkinančio pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus neatitiktų CPK įtvirtinto ribotos apeliacijos modelio, nes iš esmės lemtų, kad apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama pakartotinai, o ne būtų tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, priimto pagal šalių pateiktus įrodymus, teisėtumas ir pagrįstumas. CPK 314 straipsnyje įtvirtintos išimties taikymo, minėta, savaime nepagrindžia tai, kad teikiamais naujais įrodymais įrodinėjamos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės ar kad tokių įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, – šaliai pažeidus pareigą rūpintis proceso skatinimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis), naujus įrodymus turi būti atsisakyta priimti neatsižvelgiant į nurodytus veiksnius.

76.       Nagrinėjamu atveju aplinkybė dėl ginčo prekių ženklo įgyto skiriamojo požymio dėl naudojimo sudarė ieškovės atsikirtimų į priešieškinį faktinį pagrindą, o našta įrodyti šią aplinkybę, minėta, teko ieškovei. Ieškovė, kuri, be kita ko, proceso metu naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus turėjo pareigą pateikti pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde neteigiama, kad ieškovės galimybės teikti įrodymus pirmosios instancijos teisme buvo kaip nors suvaržytos, taip pat neginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2022 m. birželio 20 d. teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas pakartotinai buvo nustatęs šalims terminą papildomiems įrodymams pateikti. Taigi, ieškovės teikiami nauji įrodymai, kuriais buvo įrodinėjamas prekių ženklo skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo faktas, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti pateiktais pavėluotai ir dėl to nepriimtinais.

77.       Ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktą „Verslo žinių“ straipsnį „Bendrinės kalbos žodžiai kaip prekių ženklai: antras „Maximos“ žingsnis sėkmingas“, publikuotą 2022 m. spalio 12 d., apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti remdamasis tuo, kad šis straipsnis neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų, nes atspindi tik subjektyvią asmens (ieškovės atstovės šioje byloje) nuomonę. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad šis įrodymas apeliacinės instancijos buvo įvertintas netinkamai, nes jame aptarta naujausia VPB praktika, vertinant įgytą pagal naudojimą skiriamąjį požymį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, viena vertus, VPB praktika dėl įgyto skiriamojo požymio vertinimo nėra privaloma bylą nagrinėjančiam teismui, kita vertus, straipsnyje pateikti duomenys apie kitus prekių ženklus nėra susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, nes dėl kiekvieno prekių ženklo įgyto skiriamojo požymio turi būti sprendžiama individualiai. Taigi, atsisakydamas priimti šį ieškovės teikiamą įrodymą, apeliacinės instancijos teismas proceso teisės normų taip pat nepažeidė.

 

Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo, rungimosi principo ir draudimo teismui rinkti įrodymus pažeidimo

 

78.       Ieškovė kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, pažeidė rungimosi principą ir draudimą teismui rinkti įrodymus, nes skundžiamoje nutartyje pasisakė ne tik dėl dalies proceso šalių nepateiktų įrodymų, bet ir dėl nė vienos iš šalių neįrodinėtų aplinkybių bei argumentų, susijusių su saugoma geografine nuoroda ir tradiciniais lietuviškais gaminiais. Be to, ieškovės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai supainiojo skiriamojo požymio vertinimą, įgyto skiriamojo požymio vertinimą ir vertinimą, ar buvo pažeistos ieškovės, kaip prekių ženklo savininkės, teisės, ką liudija skundžiamos nutarties 54 punkto išvada.

79.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės ieškinį dėl jos, kaip prekių ženklo savininkės, teisių pažeidimo ir patenkinti priešieškinį dėl ieškovės prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ab initio. Procesinis sprendimas, susijęs su saugomų geografinių nuorodų teisine apsauga, apeliacinės instancijos teisme nebuvo priimtas. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme būtų nesilaikyta ieškiniu ir priešieškiniu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, tokiu būdu, be kita ko, pažeidžiant rungimosi principą. Be to, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į kasacinį skundą, teismo konstatavimas, jog tam tikros informacijos byloje nėra, negali būti vertinamas kaip įrodymų rinkimas teismo iniciatyva. Aptariamais kasacinio skundo argumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžiamas ne nurodytų principų pažeidimas, o skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo trūkumai.

80.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, jeigu nenustatoma kitų pagrindų, apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Atitinkamai pakankamo pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį nesudaro ir tai, kad dalis teismo argumentų neturi lemiamos reikšmės procesiniam sprendimui (lot. obiter dictum). Nors iš esmės sutiktina su ieškove, kad kai kurie skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo ribas, yra pertekliniai (skundžiamos nutarties 43, 44 punktai) arba stokoja teisinio aiškumo (skundžiamos nutarties 54 punktas), iš nutarties motyvų viseto matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms. Toks apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimas yra leistinas pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kai pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados yra tinkamai motyvuotos, t. y. pateikti konkretūs pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiantys argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 87 punktas).

81.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kuriais remdamasis teismas patenkino priešieškinį, yra konkretūs ir aiškūs. Tai, kad ieškovė, kitaip nei apeliacinės instancijos teismas, su šiais argumentais nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo trūkumai nagrinėjamu atveju yra tokie, kurie turėtų lemti šio procesinio sprendimo panaikinimą.

 

Dėl ieškovės teisių į prekių ženklą pažeidimo, nesąžiningos konkurencijos veiksmų

 

82.       Kasaciniame skunde taip pat pateikiami argumentai dėl netinkamo teisės normų, reglamentuojančių suklaidinimo galimybės vertinimą, aiškinimo ir taikymo sprendžiant dėl ieškovės, kaip ginčo prekių ženklo savininkės, teisių pažeidimo. Konstatavus, kad ieškovės prekių ženklo registracija pagrįstai teismų buvo pripažinta negaliojančia ab initio, nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

83.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog tam, kad būtų galima remtis apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos, visų pirma, žymuo turi turėti skiriamąjį požymį. Skiriamojo požymio neturintys žymenys nėra saugomi nei prekių ženklų, nei konkurencijos teisės nuostatomis, inter alia, nuo suklaidinimo galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-969/2023, 35 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika, 51.2 punktas). Taigi, konstatavus, kad ieškovės naudojamas žymuo neturi skiriamojo požymio juo žymimų prekių atžvilgiu, kasacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas netinkamas nesąžiningą konkurenciją reglamentuojančių teisės normų taikymas, pripažintini teisiškai nepagrįstais.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

84.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepagrindžiamas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas ar nukrypimas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kurie sudarytų pagrindą kasacine tvarka panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama iš esmės nepakeista (šios nutarties 51 punktas), o ieškovės kasacinis skundas atmetamas.

85.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

86.       Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, kasaciniame teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

87.       Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 3388 Eur išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimo. Šioms išlaidoms pagrįsti ji pateikė 2024 m. sausio 16 d. sąskaitą faktūrą už teisinę pagalbą ir pinigų apmokėjimą pagrindžiantį banko sąskaitos išrašą. Šių bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl atsakovei UAB „Maag Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB „HKScan Lietuva“) priteistinas iš ieškovės šių išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

88.       Pažymėtina, kad kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

n u t a r i a :

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, pašalinant iš nutarties motyvuojamosios dalies motyvus, kad sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje žodinis elementas  „KAUKAZO“ yra tapęs bendrinis (priskiriamas prie bendrinių žymenų) (nutarties 52, 54 punktai). 

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės BIOVELA–UTENOS MĖSA (j. a. k. 284268020) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Maag Lietuva“ (j. a. k. 120638627) naudai 3388 (tris tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjos        Goda Ambrasaitė-Balynienė 

 

 

        Sigita Rudėnaitė

 

 

        Agnė Tikniūtė