Administracinė byla Nr. A-1021-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00437-2015-5

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad neturėdamas asmeninėje sąskaitoje piniginių lėšų, 2014 m. spalio 20 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją nemokamai išskalbti ir išdžiovinti viršutinius drabužius. Lukiškių TI-K administracija prašymo netenkino, nes jo asmeninėje sąskaitoje 2014 m. spalio 23 d. buvo lėšų.

Taip pat nurodė, kad 2014 m. spalio 23 d. vietoj keptos žuvies buvo pateikta žuvienė, 2014 m. spalio 27 d. pietums vietoj kisieliaus – kompotas, kuriame nebuvo džiovintų vaisių, o vakarienei negavo priklausančio 30 g spirgučių padažo. 2014 m. lapkričio 3 d. pietums jam nebuvo pateiktos salotos ir kisielius. Pareiškėjo teigimu, salotų ir kisieliaus jis negavo ir gruodžio mėnesį, be to, nebuvo sudarytos sąlygos gauti vaisių, druskos papildomam maisto sūdymui.

Pareiškėjas nepatenkintas ir tuo, kad buvo vedamas į dušą, kuriame nėra pertvarų. Dėl to buvo priverstas praustis matant kitiems nuteistiesiems ir prižiūrėtojams, pažeistas jo privatumas. Nurodė ir tai, kad Lukiškių TI-K nėra sudarytos sąlygos nusiprausti duše po sporto užsiėmimų, nors Lukiškių TI-K privalo tai padaryti Vilniaus visuomenės sveikatos centro nurodymu. Be to, nebuvo patenkintas jo prašymas gyvenamojoje patalpoje atlikti sanitarinio mazgo dezinfekavimą. Nurodė, kad išduodamos valymo priemonės yra neefektyvios.

Lukiškių TI-K administracijai neužtikrinus tinkamų maitinimo ir kalinimo sąlygų, teigė patyręs diskomfortą, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeidimą, dėl ko atsirado neturtinė žala.

Lukiškių TI-K, atstovaudamas atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutiko. Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais.

Nurodė, kad išvedimas į dušą Lukiškių TI-K organizuojamas laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 68 punkto reikalavimų. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, todėl įstaiga savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.

Paaiškino ir tai, kad remiantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010, laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Pažymėjo, kad viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią paslaugą. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga, užpildo prašymą. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su nuteistųjų (suimtųjų) maitinimu, paaiškino, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 4-98), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 98-4385; 2006, Nr. 47-1683) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 52-1923) patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (TAR, 2014 m. kovo 28 d., Nr. 03624), parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) ne mažiau kaip 2 298. 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus maisto laboratorinius tyrimus nustatyta, kad nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energinė vertė sudaro 2 856 kcal.

Manė, kad šiuo atveju nėra priežastinio ryšio dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, dėl kurių jis galėjo patirti tam tikrą žalą, kurią prašo atlyginti, todėl V. K. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras eilinį kartą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Dėl nemokamų skalbimo paslaugų suteikimo teismas pasisakė, jog teisės aktuose nėra įsakmiai nurodyta, kad asmenų drabužiai turi būti skalbiami nemokamai, laisvės atėmimo vietos turi tik pareigą sudaryti galimybę kalintiems asmenims išsiskalbti savo drabužius. Pažymėjo, kad suimtasis (nuteistasis) turi planuoti išlaidas, susijusias su mokamų paslaugų, maisto produktų ar kitų būtinų prekių įsigijimu, atsižvelgdamas į jo asmeninėje sąskaitoje esančią pinigų sumą. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje 2014 m. spalio 20 d. buvo 32,18 Lt (9,32 Eur) skolos, tačiau 2014 m. spalio 23 d. jau buvo 15,67 Lt (4,54 Eur) laisvai disponuojamų lėšų. 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėjui pervesta 130 Lt (37,65 Eur), 2014 m. gruodžio 18 d. – 210 Lt (60,82 Eur). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas buvo mokus, todėl Lukiškių TI-K direktorius pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl nemokamos viršutinių drabužių skalbimo paslaugos suteikimo. Taigi Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė teisėtai ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

Dėl maitinimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagaminto maisto kokybės žurnalo duomenys patvirtino, kad 2014 m. spalio 23 d. valgiaraštyje vakarienei buvo numatyta pateikti kepta žuvis, bulvių košė, burokėlių salotos, arbata. Lukiškių TI-K neneigė, jog 2014 m. spalio 23 d. vakarienei buvo pateikta žuvienė, pagaminta iš žuvies konservų atsargų. Nustatė, kad sprendimas pakeisti žuvį žuviene buvo priimtas dėl to, kad atsargoje laikomų žuvies konservų galiojimas ėjo į pabaigą. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) 9 punktu ir 1 priedo 4.1 punktu žuvį leidžiama pakeisti žuvies konservais.

Maisto kokybės žurnalo duomenys taip pat patvirtino, kad 2014 m. spalio 27 d. ir 2014 m. lapkričio 2 d. vakarienei buvo leista išduoti nuteistiesiems, taip pat ir pareiškėjui, virtas pertrintas bulves su spirgučių padažu, kefyrą ir arbatą su cukrum. Pareiškėjo nuomone, jis gavo mažesnę spirgučių padažo normą, nei priklauso. Teismas pažymėjo, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė yra paremta išskirtinai jo subjektyviu vertinimu, jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjui buvo išduota mažesnė spirgučių padažo norma gramais nei priklauso, nėra.

Bylos rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad 2014 m. spalio 27 d. ir 2014 m. lapkričio 3 d. pietums valgiaraštyje buvo leista išduoti burokėlių sriubą, virtas dešreles, perlinių kruopų košę, agurką ir kisielių. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundo teiginys, kad jis 2014 m. lapkričio 3 d. negavo salotų, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui buvo patiektas agurkas. Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą nustatė, kad 2014 m. lapkričio 3 d. kisielius neišduotas dėl to, kad tiekėjas nepristatė krakmolo jo gaminimui. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad jos atitiko Maitinimo organizavimo taisyklių 9 punkto sąlygas pakeisti valgiaraštyje numatytą gėrimą, todėl šiuo atveju pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kad dėl kompote nesančių vaisių jis kreipėsi į maisto dalintoją ar kitą atsakingą asmenį, ir atsisakyta patiekti kompotą su vaisiais.

Dėl sanitarinių mazgų valymo ir dezinfekavimo teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo valymą atlikti privalo patys nuteistieji. Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje neteigė, kad jam nebuvo išduotos sanitarinio mazgo valymui skirtos priemonės. Be to, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad papildomas sanitarinio mazgo valymas buvo būtinas. Šis skundo argumentas paremtas išskirtinai pareiškėjo subjektyviu vertinimu.

Dėl naudojimosi dušu sąlygų pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog teisės aktai nenumato, kad duše turi būti įrengtos pertvaros. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vedamas į 6 posto dušą. Duše įrengti du čiaupai skirtingose sienų pusėse, tai reiškia, kad dušais gali naudotis vienu metu du asmenys. Dėl to, kad maudantis jį stebi prižiūrėtojas, pažymėjo, jog tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nurodė, kad pagal Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 7 punktą prižiūrėtojai privalo užtikrinti nuolatinę asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Teismas nustatė, kad pareiškėjo naudojimasis dušu atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto nuostatas, o jo teisės aptariamu aspektu nebuvo pažeistos.

Dėl teisės naudotis dušu po sporto užsiėmimų, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija yra įpareigota sudaryti sąlygas laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims nusiprausti po dušu, tačiau pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, kad šio įpareigojimo nevykdymas pažeidė atitinkamas jo teises, turėjo jam neigiamų pasekmių. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad lanko sporto salę ir kad jam paprašius nebuvo suteikta galimybė po sporto nusiprausti duše. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad dėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro nurodymo nevykdymo pareiškėjui kilo žala.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundus išnagrinėjo pagal jiems suteiktą kompetenciją, pateikė atsakymus, kurie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

III.

Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tokias pačias aplinkybes, kaip ir skunde. Papildomai dėl prausimosi duše sąlygų nurodo, kad 22 posto duše duryse nėra langelio, per kurį į besiprausiančius kalinius galėtų žiūrėti pareigūnai, dušas skirtas vienam asmeniui. 6, 12 bei 5 postuose tokių sąlygų nėra, taigi sudaromos žmogaus garbę ir orumą pažeidžiančios bausmės atlikimo sąlygos. Teigia, kad tarp pareigūnų, kurie stebi besiprausiančius kalinius, dirba moterys bei netradicinės orientacijos vyrai. Tai kelia diskomfortą, pažeidžia kalinių privatumą.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą nagrinėjo formaliai, šališkai, neobjektyviai, nevisapusiškai, dėl to priimtas sprendimas nėra teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas V. K. padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmiausia dėsto argumentus dėl netinkamo maitinimo – pažymi, kad tam tikri patiekalai neatitiko valgiaraštyje numatytų.

Lukiškių TI-K suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius parengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras, tvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius. Sudaryti valgiaraščiai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija, jog sudaryti valgiaraščiai, pagal kuriuos jam buvo teikiamas maitinimas, atitiko teisės aktų reikalavimus, bet, nurodydamas konkrečius atvejus, nesutinka su tam tikrų patiekalų, numatytų pagal valgiaraštį, pakeitimu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė, nurodęs, jog pakeitimai buvo atlikti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija nemato pagrindo su tokiu vertinimu nesutikti. Pastaroji išvada daroma atsižvelgiant į tai, jog jokių papildomų argumentų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, be to, nepagrindė, kaip minėti pakeitimai pažeidė atitinkamas jo teises, ar turėjo jam neigiamų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su netinkamu maitinimu, pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, susijusio su atsakovo pareiga sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog minėta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostata imperatyviai nustato, kad atsakovas veikiančiose skalbyklose privalo sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-236-858/2015). Atsakovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos naudotis drabužių skalbimo paslaugomis, t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti nemokamai išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kaip nustatyta Taisyklių 258 punkte, be to, yra teikiamos mokamos viršutinių drabužių skalbimo paslaugos. Šiuo atveju pareiškėjas iš esmės neginčija, kad jam buvo sudarytos galimybes skalbti ir džiovinti drabužius. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad galimybę naudotis skalbykla turėjo tik asmenys, turintys pinigų asmeninėje sąskaitoje. Atsakovas šiuo aspektu pažymi, kad naudojimasis tokia paslauga yra suimtųjų bei nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, o jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad viršutinių drabužių skalbimo paslaugų apmokestinimas neteisėtas, nes vienoda tvarka galioja visiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims. Teisėjų kolegija papildomai pažymi ir tai, kad atsakovas patvirtino, jog egzistavo galimybė raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai, jeigu suimtasis ar nuteistasis neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų. Nors pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su tokiu prašymu leisti nemokamai išsiskalbti viršutinius drabužius, minėtas prašymas buvo pagrįstai atmestas, nes pareiškėjas turėjo pinigų asmeninėje sąskaitoje. Minėtas aplinkybes nustatė pirmosios instancijos teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais apie pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje buvusias sumas, pareiškėjas apeliaciniame skunde tai paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl nemokamų drabužių skalbimo paslaugų suteikimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl naudojimosi dušu pareiškėjas teigia, kad per retai sudaroma galimybė pasinaudoti dušu, neleidžiama pasinaudoti dušu po sporto, maudymasis duše be skiriamųjų sienelių sukelia nepatogumus, kad jis yra stebimas prižiūrėtojų.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl nepatogumų maudantis, pažymi, jog Taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Vis dėlto iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Šiuo atveju pabrėžtina ir tai, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi konstatuotina, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 30.6 punkte nustatyta, kad prie sporto salės, be kita ko, turi būti dušas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra paneigta aplinkybė, kad nuteistiesiems pasinaudojus sporto sale nėra galimybės nusiprausti po dušu. Šią aplinkybę patvirtina Lukiškių TI-K išvedimo į dušą tvarkos aprašas, patvirtintas Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1-40 ir 2012 m vasario 27 d. įsakymu Nr. 1-23 (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuriame nėra numatyta galimybė pasinaudoti dušu kiekvieną kartą pasinaudojus sporto sale. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintini pagrįstais pareiškėjo skundo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu neužtikrinimo pasinaudojus sporto sale. Tačiau pabrėžtina, kad nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad lanko sporto salę ir kad jam paprašius nebuvo suteikta galimybė po sporto nusiprausti duše.

Šiuo atveju Tvarkos apraše numatyta teisė Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu. Taigi pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo nebuvo pažeidžiamas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju kiti pažeidimai, susiję su pareiškėjui tenkančiu kameros plotu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimais, nebuvo nustatyti, ribotos galimybės naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo teisėjų kolegija nevertina kaip aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažinta, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir ne visai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271, 6.250 str.), tačiau net įvertinus šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo panaikinti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                                                                 Veslava Ruskan

                                                                                                                 Virginija Volskienė