LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Rūtos Mickevičienės,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

nukentėjusiesiems S. P. , O. D. ,

nuteistajam R. I. ,

gynėjui advokatui Vidmantui Omilevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 18 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš R. I. nukentėjusiajai S. P. priteistas 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimas ir 3362 Lt laidojimo išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

R. I. nuteistas už tai, kad 2004 m. spalio 30 d., apie 20 val., Neries upės pakrantėje, prie Kauno futbolo mokyklos, esančios Neries krantinėje 7A, Kaune, stadiono, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, siekdamas užvaldyti A. S. priklausantį 40 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną ”Alcatel”, kurį turėjo nukentėjusioji D. D. , tyčia ranka užspaudė pastarajai kaklą, nuo ko įvyko asfiksija ir nukentėjusioji mirė. Nužudęs D. D. , R. I. pagrobė jos turėtą mobilaus ryšio telefoną ”Alcatel”.

Be to, R. I. buvo kaltinamas tuo, kad nužudęs D. D. ir suvokęs, kad pastaroji yra mirusi, peiliu nupjovė jos galvą, kurią išmetė Neries upės pakrantėje esančiuose krūmuose, ir taip išniekino mirusiosios palaikus, tačiau dėl šio kaltinimo jis išteisintas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 311 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Nuteistasis R. I. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Be to, remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 444 straipsnio nuostatomis, prašo grąžinti bylą ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kad būtų iš naujo atliktas išsamus ikiteisminis tyrimas. Taip pat R. I. prašo atlikti įrodymų tyrimą ir ištirti byloje esančius daiktinius įrodymus, Kaino T. atsiųsto laiško grėsmę jo artimiesiems bei nustatyti, kaip šis asmuo yra susijęs su nukentėjusiąja D. D. , atlikti minėto laiško, grunto ekspertizes, nustatyti D. D. pomėgius, draugus, vietas, kuriose ji lankydavosi. Apeliantas prašo į teismo posėdį iškviesti specialistus (psichiatrą, geologą, mediką), kad šie atsakytų į jam rūpimus klausimus. Kadangi 2004 m. jo nuoširdus prisipažinimas ir parodymai yra neteisingi, prašo jais nesivadovauti, priimant nuosprendį. Nuteistasis prašo byloje nesančių atlenkiamo peilio, metalinio kastuvėlio, D. D. drabužių nelaikyti įrodymais bei pripažinti, kad mobiliojo ryšio telefonas „Alkatel“ įvykio vietoje nebuvo rastas.

Apeliantas prisipažįsta pavogęs nukentėjusiosios telefoną, tačiau teigia jos nežudęs. Nusikaltimą padarė kitas asmuo, su kuriuo D. D. susitiko 17.10 – 20 val. laikotarpiu. Po jo sulaikymo vykęs susirašinėjimas su leidyklomis, kurių metu buvo deramasi dėl knygos išleidimo galimybės, patvirtina, kad norėdamas pakliūti į įkalinimo įstaigą ir parašyti knygą, jis pavogė mobiliojo ryšio telefoną. Teismas nesutiko šių duomenų pripažinti įrodymais ir pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada, kad nuoširdus prisipažinimas pavogus telefonus vertintinas tik kaip pasirinkta gynybinė taktika, siekimas savo kaltę pripažinti tik tiek, kiek patvirtina nenuginčijami įrodymai. Nuteistojo manymu Kauno apygardos teismas jam darė netiesioginį psichologinį poveikį ir vertė sakyti netiesą, tai yra, prisipažinti dėl nusikaltimo, kurio nepadarė.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nepagrįstai atsisakius ištirti jo kaltę paneigiantį Kaino T. laišką, šį reikšmingą įrodymą jis perdavė Kauno apygardos prokuratūrai, kuri 2008 m. kovo 30 d. pradėjo tyrimą laiške nurodytiems teiginiams patikrinti. Skelbiant skundžiamą nuosprendį, minėtas tyrimas nebuvo baigtas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas neteisėtai, neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių. Nuteistasis mano, kad minėtas Kainas T. yra susijęs su D. D. mirtimi, todėl turėtų būti surastas ir apklaustas.

Nuteistasis nurodo, kad skundžiamajame nuosprendyje remiamasi daiktiniais įrodymais, kurių baudžiamojoje byloje nėra, jie nesurasti ir nenustatyti (peilis, metalinis kastuvėlis, nukentėjusiosios drabužiai). Šie daiktai negali būti laikomi įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme. Pagrindžiant kaltę teisme neištirtais įrodymais, padarytas esminis Lietuvos Respublikos BPK pažeidimas. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei pirmosios instancijos teismo veiksmuose, nurodant išgalvotus nusikaltimo įrankius, R. I. manymu, yra nusikaltimų numatytų Lietuvos Respublikos BK 21, 24, 25 straipsniuose, 236 straipsnio 2 dalyje, 285 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Apeliantas pažymi, kad pagrindinis kaltės įrodymas, kuriuo remiantis priimtas apkaltinamasis nuosprendis, yra jo prisipažinimas, parašytas ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi už padarytą nusikaltimą, kurio padarymu tuo metu buvo įtariamas, grėsė laisvės atėmimas iki gyvos galvos, R. I. mano, kad rašant minėtą prisipažinimą, turėjo dalyvauti jo gynėjas (Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 5 dalis). Esant šiam pažeidimui, teismas negalėjo vadovautis prisipažinimu, nes jis gautas neteisėtai ir neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų.

Apeliantas, atsižvelgdamas į psichiatrinės ekspertizės išvadą, teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu duoti pirmieji parodymai yra neteisingi, nes tuo metu jis sirgo reaktyvine psichoze, nesiorientavo realybėje. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo ištirta, kokį šalutinį poveikį turi stiprūs psichotropiniai vaistai Leponeksas, Lorofenas, Dekanatas, Hapiridolis, Cikladolis, Klonezepamas, kuriuos priverstinai vartojo gydymo laikotarpiu. Mano, kad šių vaistų sąveika galėjo sukelti jam neprognozuojamus kliedesius. Šioms aplinkybėms išsiaiškinti į teismo posėdį turėtų būti iškviestas ekspertas. Tuo metu buvusius  psichinius sutrikimus, apelianto nuomone, patvirtina ir jo atsisakymas duoti parodymus po gydymo psichiatrinėje ligoninėje.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad byloje esantys įrodymai, liudytojų parodymai bei specialistų išvados patvirtina, kad jis nusikalstamos veikos, kuria yra kaltinamas, nepadarė.

Visi byloje apklausti liudytojai (A. S. , J. P. , K. V. , T. G. , S. P. bei O. D. ) nieko negalėjo papasakoti apie D. D. nužudymą, jų parodymai yra netiesioginiai, todėl jais negali būti grindžiama apelianto kaltė.

Liudytoja J. P. parodė, kad R. I. įvykio vakarą į namus grįžo apie 20 - 21 val., buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo kelnės buvo kruvinos, su savimi turėjo nužudytosios mobiliojo ryšio telefoną. Minėta liudytoja nepastebėjo, ar jis turėjo peilį. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš D. D. mirties liudijimo matyti, jog nusikaltimą padaręs asmuo įvykio vietoje buvo du kartus – kai nukentėjusioji mirė ir kai jai buvo amputuota galva, tai yra, 20 ir 21 val. laikotarpiu. Nuteistasis nurodo, kad šie duomenys patvirtina, kad jis įvykio vietoje D. D. mirties momentu nebuvo, jos nenužudė ir galvos nenupjovė, nes tuo metu buvo namuose, o atstumas nuo jo namų ir įvykio vietos – apie 4 kilometrai.

Liudytoja A. S. parodė, kad 2004 m. spalio 30 d., apie 16.20 val. įvykusio susitikimo metu nukentėjusioji sakė, kad R. I. jai atrodo įtartinas, jo prisibijo, todėl atsisakė su juo pasivaikščioti ir pasikalbėti apie auklės darbą. Šie duomenys, apelianto nuomone, rodo, kad D. D. nebūtų sutikusi su juo vaikščioti tamsiu paros metu nuošalioje vietoje. Duomenų, kad prieš ją buvo pavartotas smurtas, byloje nėra. Minėta liudytoja taip pat parodė, kad apie 16.30 val. R. I. su D. D. nuėjo link autobusų stotelės. Po valandos A. S. skambino nukentėjusiajai, tačiau pastarosios telefonas buvo išjungtas. Nuteistasis teigia, kad šie parodymai sutampa su jo prisipažinimu, jog mobiliojo ryšio telefoną jis pavogė 17.10 val., o ne kaip nurodyta skundžiamajame nuosprendyje – apie 20 val. Apeliantas taip pat neigia teismo išvadą, kad tuo metu, kai A. S. skambino D. D. , pastarosios telefonas galėjo būti išsikrovęs. 2004 m. spalio 31 d., 12.05 jis skambino iš D. D. telefono į savąjį, be to, kratos metu, R. I. namuose D. D. telefono kroviklis rastas nebuvo. Liudytoja J. P. patvirtino, kad iki 2004 m. lapkričio 3 d. jis (R. I. ) iš namų išėjęs nebuvo, pas jį taip pat niekas nesilankė, todėl apeliantas daro išvadą, kad kroviklio jis pats neatsinešė ir niekas jo jam neperdavė. Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog nukentėjusiosios turėto telefono vertė maža, todėl jį pavogdamas neturėjo tikslo pasipelnyti, o tik norėjo būti sulaikytas, kad išsigydytų nuo alkoholizmo. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nužudė D. D. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas užvaldyti jos telefoną, ir kad tokie veiksmai buvo apgalvoti ir iš anksto suplanuoti, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra nepagrįsta.

Apeliantas pažymi, kad ant paimto D. D. mobiliojo ryšio telefono pastarosios kraujo nerasta, duomenų, kad telefonas buvo nužudymo vietoje, nėra, todėl jis negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu jo (R. I. ) buvimą įvykio vietoje nužudymo momentu.

R. I. nurodo, kad jo nusikalstamai veikai – telefono vagystei – apsvaigimas nuo alkoholio įtakos neturėjo. Išgėręs jis būdavo ramus, linksmas. Tai patvirtino ir prieš tai apvogtos dvi auklės.

Nuteistasis pažymi, kad iš teismo biologinių tyrimų eksperto išvados Nr. 8102, 9201 matyti, jog ant jo džinsinių kelnių nebuvo rasta D. D. kraujo, jo kūno apžiūros metu, atliktos Kauno TI, pastebėtas nubrozdinimas dešinio kelio srityje, tačiau versiją, kad sužalojimą padarė besiginanti nukentėjusioji, paneigia teismo medicinos eksperto išvada        Nr. M 1405/04(02), kurioje nurodyta, kad ant D. D. palaikų nenustatyta sužalojimų, būdingų suduodant smūgius ar ginantis nuo jų. Aplinkybė, kad ant džinsinių kelnių rastas tik jo (R. I. ), o ne nukentėjusiosios kraujas, apelianto nuomone, patvirtina jo parodymus, kad bėgdamas ir griūdamas susižalojo kelį. 

Nors minėtoje teismo biologinių tyrimų eksperto išvadoje Nr. 8102, 9201 nustatyta, kad ant nuteistojo megztinio yra sumaišytų D. D. ir R. I. biologinių pėdsakų, apeliantas nurodo, kad 2004 m. spalio 30 d., apie 16.20 val. jis buvo susitikęs su nukentėjusiąja ir jos drauge A. S. . Jie bendravo, kartu važiavo mikroautobusu, todėl šie pėdsakai neatsitiktinai galėjo būti rasti ant jo megztinio.

Byloje esančiuose dokumentuose nustatyta, kad ant R. I. drabužių kišenių vidinių pusių audeklo užfiksuoti intensyvūs geležies metalizacijos pėdsakai. Tai įrodo jų lietimąsi su nenustatytu geležiniu įrankiu. Kadangi D. D. nužudymo įrankis nerastas, apeliantas nurodo, kad nėra pagrindo manyti, kad geležies metalizacijos pėdsakai kišenėse yra nusikaltimo įrankio pėdsakai. Minėti pėdsakai galėjo atsirasti kišenėse laikant bet kokį geležinį daiktą. Nenustatytas nusikaltimo įrankis, nuteistojo teigimu, negali būti laikomas įrodymu Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio prasme.

Eksperto išvadoje taip pat nustatyta, kad ant nuteistojo batų rastas dirvožemis yra bendro grupinio priklausomumo su dirvožemiu, paimtu iš duobės, kur rastas D. D. kūnas. R. I. neneigia, kad 2004 m. lapkričio 3 d. buvo įvykio vietoje, bet pažymi, kad toje vietoje yra ne dirvožemis, o smėlis. Mano, kad dirvožemis, pateiktas kaip duobės grunto pavyzdys, paimtas iš bet kurios kitos Neries upės pakrantės vietos, kur jis vaikščiojo, ieškodamas nužudytosios kūno.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad neturėjo tikslo paslėpti padaryto nusikaltimo –              D. D. nužudymo. Priešingu atveju, ikiteisminio tyrimo pareigūnams nebūtų parodęs, kur užkastas nukentėjusiosios kūnas, matomoje vietoje nebūtų laikęs iš jos pavogto mobiliojo ryšio telefono bei savo drabužių, ant kurių rasti su nusikalstama veika siejami pėdsakai. Be to, apeliantas teigia, kad Neries upės pakrantė yra atvira ir lengvai prieinama vieta, todėl jis D. D. kūną rado atsitiktinai.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. I. kitą dieną po padaryto nusikaltimo išgirdęs apie rastą merginos galvą, iš karto nuėjo ir užkasė jos kūną, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad D. D. buvo nužudyta 2004 m. spalio 30 d., jos galva rasta 2004 m. spalio 31 d., o masinio informavimo priemonės apie ieškomą nukentėjusiosios kūną paskelbė tik 2004 m. lapkričio 1 d. Be to, nuteistojo teigimu, tikrovės neatitinka ir kita teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiosios galva rasta krūmuose. Iš byloje esančių fotografijų matyti, kad toje vietoje krūmų nėra. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad         D. D. galvą radęs vyras galėjo pažinoti nukentėjusiąją ar būti susijęs su jos nužudymu.     

Visi byloje apklausti liudytojai R. I. apibūdino kaip ramų, kultūringą, santūrų, draugišką, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal byloje esančią medžiagą apeliantas charakterizuojamas neigiamai. 

Apeliantas teigia, kad esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes byloje nėra neginčijamų jo kaltės įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė ir nukentėjusieji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. 

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. I. pagrįstai pripažintas kaltu tyčia, dėl savanaudiškų paskatų nužudęs D. D. . Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis neigė nužudęs D. D. , tvirtino, kad ikiteisminio bylos tyrimo metu prisipažino padaręs šį nusikaltimą verčiamas policijos pareigūnų, kurie, žinodami, kad nukentėjusioji buvo pasmaugta, nurodė, kaip viską pasakoti. Tokie nuteistojo teiginiai prieštarauja objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms. Specialisto išvadoje Nr. M 1405/04 (02) nustatyta, kad D. D. mirties priežastis yra asfiksija, suspaudus kaklą. Tokia mirties priežastis, kaip matyti iš specialistų atsakymą į pirmą klausimą, nustatyta  iš kraujosruvų gerklų srities raumenyse, taškinių kraujosruvų po plaučių krūtinplėvėmis, skysto tamsaus kraujo, ūmios židininės plaučių emfizemos, o taip pat nebuvimo kitokių sužalojimų ir liguistų pakitimų, neradimas toksinių medžiagų vidaus organuose, galėjusių būti mirties priežastimi.

Iš specialisto išvados aprašomosios dalies matyti, kad galvos tyrimas atliktas 2004-11-02, o likusios kūno dalies tyrimas – 2004-11-05. Atliekant galvos tyrimą nenurodyti jokie požymiai, pagal kuriuos konstatuota mirties priežastis, ir atvirkščiai – visi šie požymiai nurodyti atliekant likusios kūno dalies tyrimą, kuris kaip minėta, atliktas 2004-11-05 (b. l. 38-45, t. 1). R. I. , kaip įtariamasis, pirmą kartą apklaustas 2004 m. lapkričio 4 d. (b. l. 55-87). Iš apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad jau tada R. I. pripažino nužudęs D. D. ir teisingai nurodė jos mirties priežastį - pasmaugimą. Priešingai nei teigia apeliantas, jam 2004 m. lapkričio 4 d. duodant parodymus, jokie pareigūnai negalėjo žinoti ir jam pasakyti tikrosios nukentėjusiosios mirties priežasties, nes D. D. kūnas, išskyrus galvą, dar nebuvo rastas ir mirties priežastis dar negalėjo būti nustatyta.. Be to, R. I. mirties priežasties negalėjo atspėti, kaip pats teigia, radęs nužudytosios kūną ir pastebėjęs ant kaklo kraujosruvas (b. l. 153, t. 7). Iš byloje esančių fotografijų matyti, kad nukentėjusiosios galva nupjauta kartu su kaklu, kraujosruvų ar kitų pasmaugimo žymių ant kūno nėra (b. l. 27, t. 1). Atliekant išorinį D. D. kūno tyrimą nustatyta, kad kaklo žaizdos projekcijoje minkštuosiuose audiniuose ir raumenyse kraujosruvų nėra (b. l.  41, t. 1).  Taigi, R. I. aiškinimas, kad mirties priežastį jis žinojo ne kaip nukentėjusiąją nužudęs asmuo, o sužinojo iš bylą tyrusių pareigūnų, nėra pagrįstas, jis vertintinas tik kaip nuteistojo bandymas išvengti atsakomybės.  Minėtos specialisto išvados Nr. M 1405/04 (02) įžanginėje dalyje nurodyta, kad D. D. mirė 2004 m. spalio 31 d. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi paties nuteistojo R. I. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojų A. S. parodymus, kad paskutinį kartą ji matė D. D. 2004-10-30 likusią su nuteistuoju,  J. P. parodymus apie tai, kad tą pačią dieną nuteistasis grįžo kruvinais drabužiais, nukentėjusiųjų parodymus, kad po 2004-10-30 jie su D. D. nesimatė ir kitokių ryšių nebeturėjo, daro išvadą, kad  specialisto išvados įžanginėje dalyje nurodyta neteisinga mirties data - 2004-10-31 yra tik techninė klaida, o  tikrasis nukentėjusiosios mirties laikas, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, yra 2004 m. spalio 30 d.

R. I. prisipažino nužudęs D. D. ne tik duodamas parodymus bei parodymų patikrinimo metu, bet ir savarankiškai surašytame prisipažinime. Lietuvos Respublikos BPK nereglamentuoja savarankiškai rašomo prisipažinimo (nuoširdaus prisipažinimo) surašymo tvarkos, tuo pačiu ir nenumato reikalavimo, kad jį rašant, dalyvautų gynėjas. Byloje nėra duomenų, kad R. I. būtų prašęs, jog jam rašant nuoširdų prisipažinimą, dalyvautų gynėjas, todėl teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiu, kad prisipažinimas surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK normas. Pažymėtina, kad minėtas prisipažinimas nėra pagrindinis R. I. kaltę pagrindžiantis įrodymas. Nuosprendyje taip pat remiamasi kitais nuteistojo parodymais, kurių davimo metu gynėjas dalyvavo.

Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto (b. l. 157-161, t. 6) matyti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu R. I. lėtinis psichikos sutrikimas nenustatytas, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nuteistasis psichiatrijos įstaigose buvo gydytas 2005 m. liepos mėn. – 2007 m. balandžio mėn. laikotarpiu, o jo nuoširdus prisipažinimas surašytas (b. l. 49-51, t. 5) bei pirmieji parodymai duoti (b. l. 55-57, t. 5) iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, tai yra, 2004 m. lapkričio 4 d. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl gydymo laikotarpiu vartotų vaistų šalutinio poveikio ir jų įtakos surašant minėtą nuoširdų prisipažinimą bei duodant pirmuosius parodymus.

Liudytoja J. P. parodė, kad 2004 m. spalio 30 d. pastebėjusi kraujo dėmes ant       R. I. rusvų džinsinių kelnių ir megztinio, šiuos drabužius kitą dieną išskalbė (b. l. 118-120, t. 7). Minėtos liudytojos parodymai paaiškina, kodėl teismo biologinių tyrimų eksperto išvadoje Nr. 8102, 9201 nustatyta, kad ant R. I. rusvų džinsinių kelnių žmogaus kraujo nerasta, nors tiek minėta liudytoja, tiek pats nuteistasis pripažino, kad įvykio metu dėvėtos kelnės buvo suteptos krauju. Pažymėtina, kad J. P. bei R. I. taip pat parodė, kad 2004 m. spalio 30 d. nuteistasis dėvėjo rusvos spalvos džinsus, todėl apeliantas nepagrįstai mano, kad ant juodų džinsų rastas tik jo kraujas patvirtina, jog jis D. D. nenužudė. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje Nr. G3096 /04 (02) nustatyta, kad dešinio kelio srityje R. I. padaryta paviršinė žaizda yra maža – 2x1 cm (b. l. 85, t. 5). Iš šios žaizdos bėgantis kraujas negalėjo palikti tokių dėmių, kokias nurodė nuteistasis, pasakodamas versiją, jog bėgdamas krito ir susižalojo kelį (b. l. 147, t. 7). Be to, minėta liudytoja įvykio vakarą kraujo dėmes pastebėjo ne tik ant R. I. kelnių, bet ir ant megztinio (b. l. 81, t. 7), todėl apeliacinio skundo argumentas, kad kraujas ant drabužių atsirado R. I. parkritus, o ne nužudant D. D. , yra nepagrįstas.

Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai gali būti ne tik tiesioginiai, bet ir netiesioginiai. Jie pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o paskui per jį – ir įrodinėjamą dalyką ar jo elementą. Atkreiptinas dėmesys, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, kurie leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų. Skundžiamajame nuosprendyje pagrįstai remtasi liudytojų A. S. , J. P. , K. V. , T. G. , S. P. , O. D. parodymais, kurie yra netiesioginiai įrodymai. Nors šie liudytojai ir nepapasakojo apie D. D. nužudymą, tačiau jie parodė kitas bylai reikšmingas aplinkybes, kurias įvertinęs, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas.

Priešingai nei teigia apeliantas, jokie byloje esantys dokumentai nepatvirtina, kad nusikaltimą padaręs asmuo įvykio vietoje buvo du kartus. Labai tikslus nužudymo laikas nėra žinomas, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nusikaltimas padarytas 2004 m. spalio 30 d., apie 20 val. Liudytoja J. P. taip pat neparodė tikslaus laiko, kada įvykio vakarą R. I. sugrįžo į namus, teigdama, kad tai galėjo būti apie 20-21 val. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apelianto argumentas, jog D. D. nužudymo laiku jis buvo namuose, nėra teisingas.

Nors liudytoja A. S. parodė, kad susitikimo su R. I. metu nukentėjusioji sakė, jog pastarasis atrodo įtartinas, jo prisibijo, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Minėta liudytoja nematė, kas vyko vėliau. Likęs dviese su nukentėjusiąja, R. I. pelnė pastarosios pasitikėjimą. Tai patvirtina ir paties apelianto duoti parodymai, kur jis papasakojo, jog su D. D. ilgai kalbėjosi, vaikščiojo Nėries upės krantine, parke, vėliau bučiavosi (b. l. 55-57, t. 5). Minėta liudytoja taip pat parodė, kad po susitikimo su R. I. praėjus valandai, ji skambino D. D. , tačiau pastarosios mobiliojo ryšio telefonas buvo išjungtas. Priešingai nei teigia nuteistasis, šios aplinkybės nepatvirtina, kad jis telefoną pavogė 17.10 val., o ne apie 20 val. Be to, R. I. rašytuose parodymuose pirmosios instancijos teisme teigiama, kad 2004 m. spalio 31 d. ryte jis skambino iš D. D. telefono į savo telefoną. Šią informaciją patvirtina ir byloje esantys telefoninių skambučių sąrašai (b. l. 10, t. 3). Darytina išvada, kad telefonas išsijungė ar buvo išjungtas tuo metu, kai skambino A. S. , tačiau vėliau D. D. jį vėl pati aktyvavo. To padaryti R. I. negalėjo, nes jam nebuvo žinomas pavogto telefono PIN kodas.

Iš D. D. pavogtas mobiliojo ryšio telefonas įvykio vietoje nebuvo rastas, tačiau, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, ši aplinkybė nepaneigia teismo išvadų, kad R. I. , siekdamas užvaldyti svetimą turtą, nužudė D. D. . Kratos metu telefonas buvo rastas ir paimtas iš jo namų (b. l. 4-5, t. 2). Be to, R. I. pirmosios instancijos teisme ir pats pripažino pavogęs telefoną, kurį A. S. atpažino kaip jai priklausantį telefoną, kurį buvo davusi naudotis D. D. (b. l. 8-9, t. 2).

Nors apeliantas nesutinka, kad kitą dieną, išgirdęs apie rastą nužudytosios galvą, paslėpė nužudytosios kūną, tačiau ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisinga, padaryta remiantis jo paties rašytu nuoširdžiu prisipažinimu (b. l. 49-51, t. 5), apklausos protokolu dalyvaujant gynėjui (b. l. 55-57, t. 5) bei parodymų patikrinimo vietoje protokolu    (b. l. 58-71, t. 5).

Siekiant išsiaiškinti R. I. apeliaciniame skunde, taip pat 2008 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 38, t. 8) bei 2008 m. rugsėjo 15 d. (b. l. 56-58) prašymuose nurodytas aplinkybes apie taip vadinamo Kaino T. laišką iš Kauno apygardos prokuratūros gautas raštas   (b. l. 46, t. 8), kuriame paaiškinta, kad 2008 m. balandžio 28 d. R. I. prašymas ištirti Kaino T. laišką 2008 m. balandžio 30 d. persiųstas Kauno miesto VPK, kad būtų atliktas patikrinimas (b. l. 61-64, t. 8). 2008 m. birželio 3 d. minėta institucija priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant nusikalstamos veikos požymių (b. l. 47, t. 8). Šį nutarimą R. I. 2008 m. birželio 9 d. apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris skundą  perdavė Kauno apygardos prokuratūrai per Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausioji prokurorė 2008 m. liepos 18 d. nutarimu atsisakė tenkinti R. I. skundą ir paliko galioti 2008 m. birželio 3 d. nutarimą (b. l. 48-49, t. 8).  Kauno miesto apylinkės teisme buvo gauti trys R. I. skundai, kuriais jis prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl grasinimo nužudyti (Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnis) bei žmogaus veiksmų laisvės varžymo (Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnis). Šie skundai Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos  2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi buvo atmesti (b. l. 50-51, t. 8). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalis). Minėtas R. I. 2008 m. balandžio 28 d. prašymas Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas pirmosios instancijos teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo (b. l. 166,  t. 7), todėl į jį pagrįstai nebuvo atsižvelgta.

Kiti R. I. prašymai, susiję su Kaino T. laišku, yra nepagrįsti, todėl negali būti patenkinti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad laišką parašiusio asmens duomenys nežinomi, nurodytas tik laiško autoriaus vardas (pavardė) – Kainas T. Kaip nustatyta Kauno miesto VPK 2008 m. birželio 3 d. nutarime, ant R. I. adresuoto laiško voko nurodytas adresas Neries krantinė 45 Kauno mieste neegzistuoja, asmens vardu (pavarde) Kainas Kauno miesto VPK IC duomenimis nėra, todėl nėra galimybės atlikti laiško ekspertizę ir nustatyti laiško autorių bei, kaip to prašo nuteistasis, apklausti jį teismo posėdyje.

Byloje nenustatyta, kad D. D. pomėgiai, draugai ar asmuo, radęs nukentėjusiosios galvą, būtų kaip nors susiję su jos mirtimi, todėl tokios aplinkybės netirtinos. 

Apeliantas nepagrįstai abejoja specialisto išvadoje Nr. 3593-(04), 11-3731-(04),             11-3815-(04) nustatytais faktais. Pasak jo, įvykio vietoje, kur rastas nukentėjusiosios kūnas, yra smėlis, o ne dirvožemis. Minėtoje specialisto išvadoje nurodoma, kad dirvožemio pavyzdys iš įvykio vietos, paimtas iš duobės, kur atkastas nužudytosios kūnas ir pilkai rudos spalvos dirvožemis, nuimtas nuo R. I. rudos spalvos batų yra bendro grupinio priklausomumo    (b. l. 105, t. 1). Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, dirvožemis yra tinkamas augalams augti paviršinis žemės sluoksnis (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidykla, 1993. P. 125). Nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti, ar nukentėjusiosios kūno radimo vietoje buvęs dirvožemis sutampa su dirvožemiu, rastu ant nuteistojo batų, nedetalizuojant jo sudėties. Be to, R. I. neteisingai nurodo, kad vietoje, kurioje rasta nužudytos merginos galva, yra ne krūmai, o žolė. Iš byloje esančių fotografijų matyti, kad toje vietoje yra ne tik žolė, bet ir krūmai (b. l. 9-11, t. 1).

Iš Lietuvos teismo ekspertizės akto išvados Nr. 3593 (04), 11-3731-(04), 11-38015-(04) (b. l. 97-107, t. 1) matyti, kad ant tyrimui pateiktų R. I. drabužių - juodos striukės, šviesiai rudų ir juodų džinsinių kelnių – kišenių vidinės pusės audėklo yra užfiksuoti intensyvūs geležies metalizacijos pėdsakai. Tai rodo, kad šios audėklo vietos lietėsi su geležiniu įrankiu, paliekančiu intensyvius geležies metalizacijos pėdsakus. Minėtus pėdsakus ant nuteistojo drabužių galėjo palikti bet koks geležinis daiktas, tačiau tai nepaneigia teismo išvados, kad R. I. nužudė D. D. . Šią išvadą patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 1405/04(02) (b. l. 38-47, t. 1) matyti, kad D. D. galvos amputacija kaklo srityje padaryta kartotiniais pjaunančiais judesiais, veikiant pjaunančių savybių įrankiu, tai yra, peilio ašmenimis. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje, R. I. parodė, kaip peiliu pjovė D. D. galvą, o vėliau nusikaltimo įrankius, sudėtus į maišelį, išmetė į upę (b. l. 58-59, t. 5).

Byloje nesantys daiktai – peilis, metalinis kastuvėlis, nukentėjusiosios drabužiai – priešingai nei teigia nuteistasis, nėra pripažinti daiktiniais įrodymais. Nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje jie paminėti iš paties R. I. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kur jis papasakojo apie peilį, kuriuo nupjovė nukentėjusiosios galvą, kastuvėlį, kuriuo pasinaudojo slėpdamas lavoną bei apie D. D. dėvėtus drabužius, kuriuos jis vėliau išmetė. Mobiliojo ryšio telefonas ”Alcatel”, priklausantis A. S. , šioje baudžiamojoje byloje yra pripažintas daiktiniu įrodymu. Jis nebuvo rastas nužudymo vietoje, tačiau paimtas iš R. I. namų, kas patvirtina aplinkybę, kad buvo pagrobtas iš D. D. .

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo taip pat nematyti, kad nuteistajam teisme buvo daromas koks nors poveikis ar jis būtų verčiamas duoti neteisingus parodymus bei prisipažinti dėl nusikaltimo, kurio, kaip jis pats teigia, nepadarė. Pastabų dėl posėdžio protokolo Lietuvos Respublikos BPK 261 straipsnio tvarka nei nuteistasis, nei jo gynėjas nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas remiasi byloje esančiu pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolu, paneigiančiu apelianto argumentus apie jam darytą poveikį. Kad poveikio nebuvo galima spręsti ir iš to, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, R. I. neprisipažino nužudęs D. D. , t. y. jis laisva valia galėjo duoti tokius parodymus, kokius norėjo. Jam net buvo leista perskaityti iš anksto paruoštus ir ant  popieriaus lapų surašytus parodymus.

Šie duomenys paneigia apeliacinio skundo teiginius, kuriais bandoma paneigti R. I. kaltę patvirtinančius įrodymus ir patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikti įrodymai atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio įrodymams keliamus reikalavimus. Šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino ir jų pagrindu padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad D. D. nužudė R. I. . Todėl jo prašymas išteisinti dėl kaltinimo  šio nusikaltimo padarymu negali būti patenkintas.

Netenkintinas ir prašymas dėl bylos grąžinimo ikiteisminio tyrimo pareigūnams.

R. I. to prašo  remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 444 straipsnio nuostatomis, pageidaudamas, kad būtų iš naujo atliktas išsamus ikiteisminis tyrimas. Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnis, reglamentuojantis  apeliacinės instancijos teismo priimamų sprendimų rūšis, nenumato galimybės priimti tokį sprendimą, kokio prašo nuteistasis. Byla, kaip numatyta Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte, gali būti perduodama prokurorui, jei surašomas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Pagal šio straipsnio nuostatas kaltinamajame akte nurodoma:

1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas;

2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys;

3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės;

4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas;

5) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką;

6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją;

7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Nagrinėjamos bylos kaltinamasis aktas yra 7 bylos tomo 25-36 lapuose. Visi Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnyje reikalaujami duomenys šiame dokumente yra nurodyti, todėl teigti, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų  ir bylą perduoti prokurorui, nėra pagrindo.  

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė R. I. padaryto nusikaltimo kvalifikuojantį požymį - nukentėjusioji nužudyta dėl savanaudiškų paskatų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“). Nuteistojo rašytuose parodymuose teigiama, kad laikraštyje radęs skelbimą, paskambino merginai, ieškojusiai auklės darbo (D. D. ), ketindamas susitikimo metu pavogti jos telefoną     (b. l. 144, t. 7). Iš anksto suplanuotų ir vėliau atliktų veiksmų visuma, turint tikslą pagrobti svetimą turtą, bei po nužudymo sekę veiksmai - pagrobto telefono užvaldymas leidžia daryti išvadą, kad     R. I. nusikaltimą padarė dėl savanaudiškų paskatų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įvykdytas nužudymas dėl mažaverčio daikto (telefono vertė – 40 litų) rodo R. I. vertybinę orientaciją, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, nepaneigia iki nužudymo turėtų savanaudiškų paskatų užvaldyti svetimą turtą. Tokia veika tinkamai kvalifikuota kaip Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies  9 punkte numatytas nusikaltimas.

Skundžiamu nuosprendžiu R. I. paskirta 18 metų laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis padarė labai sunkų ir labai pavojingą smurtinio pobūdžio nusikaltimą, sukėlusį nepataisomas pasekmes. Nukentėjusiąją D. D. jis nužudė tyčia, dėl savanaudiškų paskatų. R. I. yra nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikaltimą nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Pastaroji aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes nusikalstami veiksmai buvo neadekvatūs siekiamam tikslui – telefono užvaldymui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, padarė pagrįstą išvadą, kad R. I. charakterizuojamas neigiamai. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad nuteistasis dažnai keisdavo darbą, girtaudavo. Tai patvirtino ir kartu su juo gyvenusi J. P. (b. l. 118-120, t. 7). Be to, minėtos liudytojos parodymais paneigtas ir kitas apeliacinio skundo argumentas, kad R. I. išgėręs būdavo ramaus būdo. Priešingai, ji parodė, kad nuteistasis, išgėręs alkoholio, būdavo piktas. Apeliantas taip pat neigia turėjęs tikslą paslėpti padarytą nusikaltimą. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas bandė paslėpti įvykdytą nusikaltimą, jo atlikti veiksmai nupjaunant nukentėjusiosios galvą bei užkasant kūną nebuvo kvalifikuojami nei kaip atskira nusikalstama veika, nei kaip įvykdytą nužudymą kvalifikuojantis požymis. Nuteistojo argumentai apie tikrąsias ar tariamas kūno užkasimo priežastis veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir bausmės paskyrimui įtakos neturėjo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina, nes bausmės dydis atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, paremtoms bylos įrodymų visuma, daroma išvada, kad   R. I. kaltė nužudžius D. D. ir tuo padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte neginčytinai įrodyta, jam paskirta įstatymo reikalavimus atitinkanti bausmė, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies          1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo R. I. apeliacinį skundą atmesti.