Administracinė byla Nr. eI2-7544-283/2020
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00339-2020-6
Procesinių sprendimų kategorijos: 29.7; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 9 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Danei Gvildienei,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ skundus dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė :
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Darbius“ (toliau – ir pareiškėja, ir UAB „Darbius“, ir Bendrovė) 2020 m. rugpjūčio 10 d. paduotu skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas, ir Panevėžio KAD) 2020 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-1811 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ (toliau – Įsakymas Nr. V1(19.4)-1811) dalį, kuria UAB „Darbius“ buvo įtraukta į sąrašą darbdavių, kuriems neskirta subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiui, ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą. Nurodytas skundas nagrinėti buvo priimtas teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-7544-283/2020.
Be to, UAB „Darbius“ 2020 m. rugpjūčio 13 d. paduotu skundu prašė panaikinti Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-1814 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ (toliau – Įsakymas Nr. V1(19.4)-1814) dalį, kuria UAB „Darbius“ buvo įtrauktas į sąrašą darbdavių, kuriems neskirta subsidija darbo užmokesčiui Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta tvarka, ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą. Nurodytas skundas nagrinėti buvo priimtas teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-7654-283/2020.
Administracinės bylos Nr. eI2-7544-283/2020 ir Nr. eI2-7654-283/2020 teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo sujungtos į vieną administracinę bylą Nr. eI2-7544-283/2020.
Abu priimti nagrinėti UAB „Darbius“ skundai toliau vadinami vienu procesiniu dokumentu – skundu.
UAB „Darbius“, pagrįsdama reikalavimą panaikinti kaip neteisėtą Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811), nurodė, kad, atsižvelgus į verslo poreikius ir siekiant lengviau administruoti darbuotojus, Bendrovė 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. sudarė susitarimus su UAB „Audilina“, UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“ ir AB „Linas” dėl tam tikro skaičiaus darbuotojų perkėlimo bei sutartis dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimo, be to, pareiškėja, aukščiau išvardintos įmonės ir perkeliami darbuotojai 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. sudarė susitarimus dėl darbuotojų perkėlimo sąlygų. Šiais susitarimais buvo susitarta, kad su įmonėmis sudarytos darbuotojų darbo sutartys šalių susitarimu bus nutrauktos ir sudarytos naujos laikinojo darbo sutartys su pareiškėja. Laikinojo darbo sutartyse buvo nurodyti konkretūs laikinojo darbo naudotojai, kuriems perkeliami darbuotojai dirbs, t. y. faktiškai jų buvę darbdaviai; darbo užmokestis, analogiškas darbo užmokesčiui, kurį darbuotojai gaudavo pas buvusius darbdavius. Be to, laikinojo darbo sutartyse buvo nurodyta, kad darbuotojų pirma darbo diena laikinojo darbo įmonėje yra 2020 m. kovo 31 d. (pagal 2020 m. kovo 25 d. sudarytus susitarimus) ir 2020 m. balandžio 30 d. (pagal 2020 m. balandžio 27 d. susitarimus), t. y. tuo pačiu tai buvo pirmoji darbo diena pas laikinojo darbo naudotojus. UAB „Darbius“ pabrėžė, kad po perkėlimo darbuotojai ir toliau tęsė darbus tiems patiems verslo subjektams, atliko tas pačias darbo funkcijos, nepasikeitė ir darbuotojų gaunamas darbo užmokestis.
Pareiškėja nurodė, kad laikinieji darbo naudotojai, atsižvelgę į mažėjančius darbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino metu, pranešė Bendrovei apie poreikį skelbti prastovas darbuotojams. Pareiškėja, remdamasi šiais pranešimais, nustatyta tvarka paskelbė prastovas darbuotojams.
UAB „Darbius“ 2020 m. birželio 15 d. pateikė Panevėžio KAD pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už įsakymuose nurodytus darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. Pareiškėja 2020 m. liepos 17 d. gavo raštą Nr. SD(19.4)-1811(19.4.116E) bei 2020 m. liepos 14 d. Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811), kuriuo buvo atsisakyta išmokėti prašomą subsidiją. Atsakovas sprendimą motyvavo tuo, kad Bendrovė neatitinka Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies reikalavimų, nes Prašyme nurodyti darbuotojai Bendrovėje įdarbinti po karantino paskelbimo dienos.
UAB „Darbius“ teigė, kad Įsakymas Nr. V1(19.4)-1811) nepagrįstas, nes joks teisės aktas, įskaitant ir Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalį, nenumato, jog subsidijos nemokamos darbdaviams, įdarbinusiems darbuotojams paskelbto karantino bei ekstremalios situacijos metu. Pareiškėjos aiškinimu, tam, kad būtų mokama Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatyta subsidija, jos prašantis subjektas, vadovaudamasis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi būti paskelbęs prastovą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino ir išlaikęs asmenų, kuriems paskelbta prastova, darbo vietas. Pareiškėjos teigimu, Užimtumo įstatyme ir DK nėra įtvirtinta draudimų darbdaviams skelbti prastovą asmenims, kurie buvo įdarbinti po ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo, ir tokiems darbdaviams skirti subsidijas dėl paskelbtų prastovų. UAB „Darbius“ nuomone, nors Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatų tikslas yra išvengti situacijų, kai bendrovės, siekdamos didesnių subsidijų, nepagrįstai padidina darbo užmokestį, buvusį iki karantino ir ekstremalios situacijos paskelbimo, tačiau šios nuostatos negali būti suprantamos taip, kad jomis yra įtvirtintas draudimas suteikti subsidijas darbdaviui, kuris priėmė į darbą naujus darbuotojus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną. Pareiškėjos vertinimu, toks Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatų aiškinimas paneigtų įstatymo leidėjo siekį, kad sudėtingu laikotarpiu nedidėtų nedarbas, būtų išlaikomos darbo vietos ir nekiltų didžiulių socialinių ir ekonominių padarinių. Be to, UAB „Darbius“ teigimu, taip būtų apribotas laisvas verslo subjektų bei darbuotojų pasirinkimas sudaryti darbo sutartis, paneigta darbdavio galimybė reaguoti į pasikeitusias aplinkybes rinkoje, įtvirtinama diskriminacija darbdavių atžvilgiu, nes darbdaviai, priėmę karantino ir ekstremalios situacijos metu darbuotojus, dėl pasikeitusių aplinkybių irgi patiria finansinių sunkumų ir dėl to skelbia prastovą, tačiau jiems patirtos išlaidos nėra kompensuojamos, bei pažeistas teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių principai.
UAB „Darbius“ nurodė, kad laikiniesiems darbuotojams prastovos metu buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, bei pabrėžė, kad naujai įdarbinti darbuotojai dirbo tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir iki laikinojo darbo sutarčių sudarymo, t. y. nepasikeitė nei asmenys, kuriems jie atliko darbo funkcijas, nei jų atliekamos funkcijos, nei darbo užmokestis. Pareiškėjos vertinimu, tai faktiškai reiškia, kad buvę darbo santykiai tęsėsi toliau. Pareiškėja teigė, kad būtina atsižvelgti ir į laikinojo darbo specifiką. Pareiškėja, remdamasi DK 75 straipsnyje įtvirtintu laikinųjų darbuotojų nediskriminavimo principu, tvirtino, kad tuo atveju, kai laikinojo darbo naudotojas negali suteikti sulygto darbo tiek tiesiogiai įdarbintiems, tiek laikiniesiems darbuotojams, įmonė privalo skelbti prastovą. Vertino, kad, priėmus Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811), yra susiklosčiusi diskriminacinė situacija, nes įmonės, už darbuotojus, kurie jose buvo tiesiogiai įdarbinti, gavo subsidijas, o už laikinuosius darbuotojus šios subsidijos nebuvo skirtos.
UAB „Darbius“, pagrįsdama reikalavimą panaikinti Įsakymą Nr. V1(19.4)-1814, iš esmės pakartojo analogiškas faktines aplinkybes ir Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies bei DK nuostatų aiškinimą. Pareiškėja papildomai nurodė, kad, atsižvelgus į laikinųjų darbo naudotojų pranešimus apie mažėjančius darbus karantino metu ir poreikį skelbti prastovas tam tikriems darbuotojams, prastovas darbuotojams paskelbė ir 2020 m. balandžio ir gegužės mėnesiais. Pareiškėja nurodė, kad 2020 m. birželio 12 d. pateikė atsakovui pasiūlymą bei prašymą dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytos subsidijos darbo užmokesčiui už darbuotojus, kurie buvo atšaukti iš prastovų 2020 m. gegužės mėnesį, mokėjimo.
Pareiškėja pažymėjo, kad Įsakymas Nr. V1(19.4)-1814 buvo priimtas, vadovaujantis tuo, jog Bendrovei nebuvo išmokėtos subsidijos, nurodytos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje. UAB „Darbius“ teigė, kad Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. ir 2020 m. liepos 14 d. priimti įsakymai turi tiesioginę įtaką pareiškėjos teisei gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją. Pareiškėja, vadovaudamasi principu, kad iš neteisės negali kilti teisė (ex injuria ius non oritur), teigė, jog atsakovo priimti neteisėti sprendimai negali būti teisėtas pagrindas priimti sprendimą atsisakyti suteikti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytą subsidiją. Pareiškėjos nuomone, panaikinus Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. ir 2020 m. liepos 14 d. priimtus įsakymus, Bendrovė įgytų teisę į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytą subsidiją.
Atsakovas Panevėžio KAD atsiliepimais prašė UAB „Darbius“ skundą atmesti, nurodęs, kad 2020 m. liepos 14 d. priimti įsakymai Nr. V1(19.4)-1811 ir Nr. V1(19.4)-1814 yra pagrįsti ir teisėti.
Panevėžio KAD paaiškino, kad UAB „Darbius“ 2020 m. gegužės 15 d. pateikė pasiūlymą ir prašymą išmokėti subsidiją už darbo užmokestį, išmokėtą darbuotojams, kuriems 2020 m. balandžio mėnesį buvo paskelbtos prastovos, tačiau šis prašymas buvo netenkintas. Be to, UAB „Darbius“ 2020 m. birželio 15 d. pateikė prašymą ir pasiūlymą dėl subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo už darbuotojus, kuriems 2020 m. gegužės mėnesį buvo paskelbtos prastovos, bei prašymą ir pasiūlymą dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui už 2020 m. gegužės mėnesį gavimo. Šie prašymai buvo netenkinti Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. priimtais Įsakymais Nr. V1(19.4)-1811 ir Nr. V1(19.4)-1814.
Atsakovas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjos teiginius, kad teisės aktai nenumato ribojimo nesuteikti subsidijų darbdaviams, įdarbinusiems darbuotojus karantino ar ekstremaliosios situacijos metu. Panevėžio KAD, remdamasis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi, teigė, kad darbdavys, norintis gauti subsidiją darbo užmokesčiui nuo kiekvieno prastovoje esančio užimto asmens, turi atitikti tokias sąlygas: 1) darbo sutartis su užimtu asmeniu turi būti sudaryta iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) užimto asmens darbo užmokestis negali būti didesnis, negu iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos nustatytas darbo užmokestis. Panevėžio KAD tvirtino, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintomis nuostatomis siekiama, jog įmonės išlaikytų iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dirbusių darbuotojų darbo vietas, iš dalies kompensuoti verslo patirtus nuostolius ir užkirsti kelią darbdavių piktnaudžiavimui valstybės pagalba dirbtinai padidinant darbo užmokestį arba įdarbinant naujus darbuotojus ir tuoj po įdarbinimo juos išleidžiant į prastovas. Atsakovas tvirtino, kad DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra aiškiai nurodyta, jog prastova skelbiama būtent dėl to, kad darbdavys dėl paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo. Pažymėjo, jog pareiškėja pateikė duomenis ir dokumentus, kurie patvirtino, kad prastovoje buvę darbuotojai, nuo kurių priskaičiuoto darbo užmokesčio darbdavys pateikė prašymą gauti subsidijas, į UAB „Darbius“ buvo priimti po to, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2020 m. kovo 16 d. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną.
Panevėžio KAD kaip nepagrįstus vertino UAB „Darbius“ skundo teiginius, kad dėl priimtų sprendimų yra susiklosčiusi diskriminacinė situacija. Atsakovas teigė, kad pareiškėja bando iškreipti tikrąsias subsidijos neskyrimo priežastis, ir tvirtino, kad subsidijos darbo užmokesčiui už laikinuosius darbuotojus pareiškėjai buvo neskirtos ne dėl to, jog prašymuose nurodyti darbuotojai dirbo laikinojo įdarbinimo įmonėje, o dėl to, kad kitų, t. y. įstatyme numatytų, priežasčių.
Atsakovas nurodė, kad Įsakymas Nr.V1(19.4)-1814 buvo priimtas, remiantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalimi ir nustačius, jog pareiškėjos nurodytiems darbuotojams nebuvo mokama šio įstatymo 41 straipsnio 21 numatyta subsidija darbo užmokesčiui prastovų metu.
Skundas atmetamas.
Pareiškėjos pateiktais duomenimis, UAB „Darbius“, juridinio asmens kodas 303678870, vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą.
Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Darbius“ 2020 m. kovo 25 d. sudarė Laikinojo įdarbinimo sutartis su UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“, UAB „Audilina“ ir AB „Linas“; 2020 m. kovo 25 d. sudarė Trišalį susitarimą su AB „Linas“ ir šios įmonės darbuotoju M. T. dėl jo perkėlimo darbui į UAB „Darbius“ nuo 2020 m. kovo 31 d.; 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. pareiškėja sudarė Darbdavių susitarimus su UAB „Audilina“, UAB „Lino apdaila“, UAB „Linoteks“ – dėl tam konkrečių darbuotojų perkėlimo darbui į UAB „Darbius“, 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. - laikinojo darbo sutartis su buvusiais UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“, UAB „Audilina“ ir AB „Linas“ darbuotojais.
UAB „Darbius“ 2020 m. birželio 12 d. parengė Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, ir juos 2020 m. birželio 15 d. pateikė Panevėžio KAD. Pareiškėja nurodytame prašyme pateikė duomenimis apie 51 darbuotoją ir jiems paskelbtas prastovas. Be to, pareiškėja 2020 m. birželio 12 d. parengė Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir jį 2020 m. birželio 15 d. pateikė Panevėžio KAD. Prie šio pasiūlymo pareiškėja pridėjo sąrašą darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui.
Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. priėmė Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811, kurio 1-uoju punktu patvirtino Darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiui, sąrašą ir į jį įtraukė UAB „Darbius“, bei Įsakymą Nr. V1(19.4)-1814, kurio 1-uoju punktu patvirtino Darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta tvarka, sąrašą ir į jį įtraukė UAB „Darbius“.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Užimtumo tarnybos struktūrinio padalinio administracinių aktų, priimtų subsidijų darbo užmokesčiui, išmokėtam už darbuotojus, kuriems buvo paskelbtos prastovos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, t. y. dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbto karantino, skyrimo klausimais.
Panevėžio KAD veiklą reglamentuoja Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2018 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-190 patvirtinti Panevėžio klientų aptarnavimo departamento nuostatai. Atsižvelgus į šiuose nuostatuose Panevėžio KAD nustatytus uždavinius ir jų vykdymui pavestas funkcijas, daroma išvada, kad atsakovas, spręsdamas dėl subsidijų darbo užmokesčiui, veikia kaip viešojo administravimo subjektas.
Taigi, sprendžiant dėl Panevėžio KAD priimtų 2020 m. liepos 14 d. įsakymų Nr. V1(19.4)-1811 ir Nr. V1(19.4)-1814 teisėtumo, taikomi jų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymo) 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos turi būti aiškiai suformuluotos, bei šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, numatantis, kad viešojo administravimo subjektas savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgusi į nepalankią epideminę COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją, 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. paskelbė karantiną.
Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-1811 priėmė dėl UAB „Darbiaus“ pasiūlymo įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę ir prie jo pridėto prašymo išmokėti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytą subsidiją už 51 darbuotoją, kuriems 2020 m. gegužės mėnesį buvo paskelbtos prastovos.
Užimtumo įstatymo 25 straipsnyje išvardinti darbo rinkoje papildomai remiami užimti asmenys, tarp jų – ir asmenys, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova (14 punktas (2020 m. kovo 17 d. įstatymo Nr. XIII-2822 redakcija)).
Atsižvelgus į UAB „Darbius“ ir Panevėžio KAD procesiniuose dokumentuose išdėstytus paaiškinimus, daroma išvada, kad bylos proceso dalyviai nekelia ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog prie 2020 m. birželio 12 d. parengto pasiūlymo pridėtame UAB „Darbius“ 2020 m. birželio 12 d. parengtame prašyme išvardintam 51 darbuotojui 2020 m. gegužės mėnesį buvo skelbiamos prastovos, remiantis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Ginčo šalys skirtingai aiškina Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintų nuostatų turinį.
Atsižvelgus į Įsakymo Nr. V1(19.4)-1811 ir Panevėžio KAD Pasvalio skyriaus 2020 m. liepos 16 d. rašte „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu“ nurodytus duomenis, sprendžiama, kad skundžiamas administracinis sprendimas neskirti UAB „Darbius“ subsidijos grindžiamas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi ir faktine aplinkybe, jog DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbtoje prastovoje buvę pareiškėjos išvardinti darbuotojai, nuo kurių priskaičiuoto darbo užmokesčio pareiškėja pateikė prašymą gauti subsidijas, į UAB „Darbius“ buvo priimti po karantino paskelbimo.
Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, 21 dalis nustato, kad darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas, šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Be to, pagal šioje dalyje įtvirtintas nuostatas, subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, ir darbdavio pasirinkimu, kai užimtas asmuo nėra sukakęs 60 metų, sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 90 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, o kai užimtas asmuo yra sukakęs 60 ir daugiau metų, darbdavio pasirinkimu sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 100 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga.
Sprendžiant dėl įstatymų leidėjo valios, išreikštos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo Nr. XII-2604 1, 2, 11, 12, 14, 15, 16, 19 straipsnių, III skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo ir įstatymo papildymo 91 straipsniu įstatymo ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų aiškinamąjį raštą (toliau – Aiškinamasis raštas).
Aiškinamajame rašte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbus trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį ir karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, karantino metu galiojant tokiems apribojimams kaip, pvz., draudžiama prekyba parduotuvėse (išskyrus maisto prekių parduotuves, vaistines, specializuotas veterinarijos vaistines, maisto produktais prekiaujančius turgus), uždraudžiama kavinių, barų veikla, vieši renginiai, draudžiama teikti SPA, reabilitacijos paslaugas, kirpyklų, grožio paslaugas ir panašiai, kyla poreikis kompensuoti darbuotojams jų negautą darbo užmokestį ir darbdaviams sudaryti sąlygas išlaikyti darbo vietas. Įstatymų projektų autorių teigimu, karantinas galimai palies apie 500 tūkstančių darbuotojų, dirbančių viešbučių ir turizmo, maitinimo, transporto, meninėje, pramoginėje ir poilsio organizavimo veikloje, įvairių paslaugų teikimo srityse. Aiškinamajame rašte teigiama, kad įstatymų projektai parengti, siekiant sudaryti prielaidas mažinti verslo subjektams dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo kilusius (galinčius kilti) neigiamus padarinius, taip pat skatinti darbdavius išlaikyti darbuotojų darbo vietas.
Teismas vertina, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymu siekė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų sumažinti žalingus padarinius tiems darbuotojams, kurie jau buvo užimti įvairiose šalies ūkio srityje iki paskelbto karantino, bei skatinti darbdavius išlaikyti iki karantino paskelbimo buvusias darbuotojų darbo vietas.
Lietuvos darbo biržos prie Socialinės pasaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 201 punkte nurodyta, jog pageidaujantys gauti subsidiją darbo užmokesčiui darbdaviai, kurie dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbė prastovas ir taip išlaikė darbo vietas Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, pateikia Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova.
Aprašo 201 punktas išdėstytas V1 skyriuje, kuriuo Aprašas buvo papildytas Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. V-122. Šio įsakymo preambulėje nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi. Prašymo formos, pateiktos Aprašo 82 priede, 4-ajame stulpelyje aiškia formuluote nurodyta, kad jame turi būti pateikiami duomenys apie darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbiant ekstremalią situaciją ir karantiną už mėnesį (Eur).
Išanalizavęs Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintas nuostatas, teismas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas šiomis nuostatomis nustatė, jog subsidija gali būti mokama darbdaviui, kuris dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino prastovą paskelbė tiems užimtiems asmenims, su kuriais darbo sutartys jau buvo sudarytos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos, nagrinėjamu atveju – dėl šalyje paskelbto karantino. Teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina tai, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įstatymų leidėjas aiškiai suformulavo nuostatą, numatančią, jog subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio ir kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Aukščiau nurodyta įstatymo nuostata nuosekliai buvo perkelta į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies taikymą įgyvendinantį Aprašą.
Be to, daroma išvada, kad aukščiau aptartą leidėjo valią, patvirtina ir grupės Seimo narių parengto ir nustatyta tvarka 2020 m. spalio 16 d. įregistruoto Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr.XII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – Įstatymo projektas) Aiškinamasis raštas (toliau – Projekto aiškinamasis raštas).
Projekto aiškinamojo rašto 1-ajame punkte nurodyta, jog Įstatymo projekto uždavinys yra atsisakyti nurodymo, kad užimto asmens, už kurį darbdaviui mokama subsidija darbo užmokesčiui, priskaičiuotas darbo užmokestis negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, tuo pačiu ir nuostatos subsidiją darbo užmokesčiui mokėti tik už tuos užimtus asmenis, kurie yra pradėję dirbti iki karantino paskelbimo dienos. Iš Projekto aiškinamojo rašto 3-ojo punkto matyti, kad Įstatymo projektą rengę Seimo nariai, aptardami kaip šiuo metu yra reguliuojami teisiniai santykiai, aiškiai nurodė, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta nuostata suponuoja, jog subsidija darbo užmokesčiui gali būti mokama tik už tuos užimtus asmenis, kurie yra pradėję dirbti iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos.
Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose UAB „Darbius“ pateikė aiškinimą, kad Įstatymo projektą nulėmė Užimtumo tarnybos neteisėtas ir nepagrįstas galiojančios Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies aiškinimas, pagal kurį, ši teisės norma draudžia skirti subsidijas už tuos darbuotojus, kurie buvo įdarbinti po ekstremalios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo. Pareiškėjos nuomone, Įstatymo projektu siūloma tik patikslinti, aiškiau išdėstyti šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, taip išvengiant nepagrįstai verslą apribojančių interpretacijų, bei geriau atskleisti nuostatos tikslą – išlaikyti ne tik tas darbo vietas, kurios buvo prieš paskelbiant karantiną, tačiau ir tas, kurios buvo sukurtos po jo paskelbimo.
Teismas vertina, kad Projekto aiškinamojo rašto 1-ajame punkte yra aiškiai pasisakoma, jog Užimtumo įstatymo pakeitimų tikslas yra suteikti galimybę mokėti darbdaviui subsidiją darbo užmokesčiui ir už darbuotojus, kurie buvo įdarbinti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos. Teismo vertinimu, Projekto aiškinamojo rašto 1-ajame punkte apibrėžiant Įstatymo projekto uždavinį, nėra nuorodų, kad jis parengtas, atsižvelgus į galiojančio Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatų ydingą aiškinimą ir taikymą Užimtumo tarnybos veikloje. Įvertinus Projekto aiškinamojo rašto 4-ojo ir 7-ojo punktų turinį, akivaizdu, kad Įstatymo projekto rengėjai siūlo, atsisakius nuostatos, kuri suponuoja subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą tik už darbuotojus, kurie buvo įdarbinti iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos, įtvirtinti nuostatą, kad subsidija darbo užmokesčiui bus mokama ir už darbuotojus, kuriems prastova paskelbta DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, ir jie buvo įdarbinti ekstremaliosios situacijos laikotarpiu, po karantino paskelbimo dienos. Įstatymo projekto rengėjų vertinimu, tokių įstatymo pakeitimų įgyvendinimas verslą ir jo plėtrą paveiks teigiamai, nes, darbdaviams, nukentėjusiems nuo COVID-19 viruso ekonomikai sukeltų padarinių, bus sudaryta galimybė gauti paramą, t. y. subsidiją darbo užmokesčiui už visus darbuotojus, kuriems paskelbta prastova DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju.
Taigi, akivaizdu, jog Įstatymo projekto rengėjai įžvelgė, kad galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės gauti paramą tiems darbdaviams, kurie prastovą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbė darbuotojams, į darbą priimtiems po karantino paskelbimo.
Apibendrinus tai, kas nurodyta, UAB „Darbius“ papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pateikti argumentai atmetami kaip nepagrįsti ir jais nesiremiama.
Išanalizavus bylos duomenis apie pareiškėjos sudarytas Laikinojo įdarbinimo sutartis su UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“, AB „Linas“ ir UAB „Audilina“, UAB „Darbius“ 2020 m. kovo 25 d. sudarytą Trišalį susitarimą dėl darbuotojo perkėlimo su AB „Linas“, UAB „Darbius“ ir darbuotojų 2020 m. kovo 24 d. kovo 25 d., balandžio 27 d. sudarytas laikinojo darbo sutartis, daroma išvada, kad 2020 m. birželio 12 d. parengtame prašyme išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui išvardinti darbuotojai, kuriems 2020 m. gegužės mėnesį buvo skelbiamos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos prastovos, pagal sudarytas laikinojo darbo sutartis Bendrovėje pradėjo dirbti 2020 m. kovo 31 d. (eil. Nr.1 – eil. Nr.31) ir 2020 m. balandžio 30 d. (eil. Nr. 32 – eil. Nr. 51). Analogiška išvada daroma, išanalizavus sąrašą darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui: eil. Nr.1 – eil. Nr. 17 išvardinti darbuotojai Bendrovėje pradėjo dirbti 2020 m. kovo 31 d., o eil. Nr. 18 – eil. Nr. 26 išvardinti darbuotojai pradėjo dirbti 2020 m. balandžio 30 d.
UAB „Darbius“ teigė, kad, perkėlus darbuotojus pas laikinojo darbo naudotojus, jų darbo sąlygos visiškai nepakito, konkrečiai, jų darbo užmokestis, nurodytas sutartyse, sudarytose iki karantino paskelbimo dienos, išliko toks pats kaip ir su pareiškėja naujai sudarytose laikinojo darbo sutartyje. Pareiškėjos teigimu, aplinkybė, kad pasikeitė darbdavys, negali būti vertinama formaliai, neatsižvelgiant į faktą, jog darbo užmokestis nepakito.
Pagal DK 66 straipsnį, laikinojo darbo sutartis yra viena iš darbo sutarčių rūšių. Laikinojo darbo sutarties sąvoka pateikta DK 72 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžta, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo (laikinasis darbuotojas) ir darbdavio (laikinojo įdarbinimo įmonė) susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (laikinojo darbo naudotojas) naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. DK 73 straipsnio 1–3 punktai nustato, kad laikinojo darbo sutartyje, be šiame kodekse nustatytų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, turi būti susitarta dėl laikinojo darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo formos ir tvarkos, nepažeidžiant šio kodekso 74 straipsnio reikalavimų; laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos; darbo užmokesčio už darbą laikinojo darbo naudotojui ir darbo užmokesčio, jeigu jis mokamas už laikotarpius tarp siuntimų dirbti laikinojo darbo naudotojams, dydžių ir mokėjimo tvarkos; darbo laiko normos.
Teismas sprendžia, kad nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, jog darbo santykiai pagal laikinojo darbo sutartis susiklosto tarp laikinojo darbuotojo ir darbdavio, kuriuo yra laikinojo įdarbinimo įmonė (nagrinėjamoje byloje – tai UAB „Darbius“); pagal sudarytą susitarimą, įtvirtintą laikinojo darbo sutartyje, laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto laikinojo darbo naudotojo naudai ir jam būdamas pavaldus, o įsipareigojimą už tai atlyginti prisiima laikinojo įdarbinimo įmonė.
Išanalizavus Bendrovės ir darbuotojų 2020 m. kovo 24 d. kovo 25 d., balandžio 27 d. sudarytas laikinojo darbo sutartis, darbuotojų su UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“, AB „Linas“ ir UAB „Audilina“ nutrauktas darbo sutartis, daroma išvada, kad darbuotojai, pradėję atitinkamai dirbti pas pareiškėją 2020 m. kovo 31 d. arba balandžio 30 d., darbo santykius su aukščiau išvardintais buvusiais darbdaviais buvo nutraukę šalių susitarimu, remiantis DK 54 straipsniu. Atsižvelgus į procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, sprendžiama, kad bylos proceso dalyviai dėl nurodytų faktinių aplinkybių ginčo nekėlė.
Remiantis laikinojo darbo sutarties sudarymą reguliuojančiomis DK įtvirtintomis teisės normomis, sprendžiama, kad aplinkybė, jog pas laikinojo darbo naudotojus pradėję dirbti darbuotojai, kurių darbdavys buvo UAB „Darbius“, su pastaruoju buvo susitarę dėl darbo sąlygų, įskaitant ir darbo užmokestį, kurios buvo tapačios pas buvusius darbdavius sulygtoms darbo sąlygoms, nesudaro pagrindo pareiškėjai pretenduoti į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytą valstybės paramą.
Teismas, apibendrinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad Panevėžio KAD, priimdamas Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811, jį pagrindė objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, patvirtinančiais, kad darbuotojų, už kuriuos UAB „Darbius“ prašė išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui, darbo sutartys su šiuo darbdaviu buvo sudarytos po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino, ir tinkamai taikė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatas. Dėl šios priežasties pagrindo naikinti kaip neteisėtą 2020 m. liepos 14 d. Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811 nėra.
Be to, pareiškėja prašė panaikinti kaip nepagrįstą Įsakymą Nr. V1(19.4)-1814, kuriuo UAB „Darbius“ buvo įtrauktas į sąrašą darbdavių, kuriems neskirta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatyta subsidija darbo užmokesčiui už darbuotojus prastovų laikotarpiui.
Panevėžio KAD skundžiamą Įsakymą Nr. V1(19.4)-1814 grindė tuo, kad prie pasiūlymo pateiktame sąraše nurodytiems darbuotojams nebuvo mokama Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatyta subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu. UAB „Darbius“, ginčydama šiuos administracinio sprendimo motyvus, tvirtino, kad Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. Įsakymas Nr. V1(19.4)-1150 ir 2020 m. liepos 14 d. Įsakymas Nr. V1(19.4)-1811, kuriais neskirtos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytos subsidijos, yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėja, remdamasi principu, kad iš neteisės negali kilti teisė (ex injuria ius non oritur ), teigė, kad atsakovo priimti neteisėti sprendimai negali būti teisėtas pagrindas priimti sprendimą atsisakyti suteikti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytą subsidiją. Kadangi pareiškėja teismine tvarka ginčija aukščiau nurodytus administracinius sprendimus, teismui panaikinus 2020 m. gegužės 29 d. Įsakymą Nr. V1(19.4)-1150 ir 2020 m. liepos 14 d. Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811, UAB „Darbius“ įgytų teisę į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nurodytą subsidiją.
Pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui darbdaviams, kuriems šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 51 dalies 1 punkte nustatytu atveju; išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims; darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims.
Pasiūlymas įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo teikiamas, vadovaujantis Aprašo V2 skyriuje „Darbdavių pasiūlymų įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčio teikimo ir nagrinėjimo tvarka“ įtvirtintomis teisės normų nuostatomis. Pasiūlymo forma nustatyta Aprašo 91 priede, kuriame nurodyta, kad prie pasiūlymo pridedamas Aprašo 91 priede nustatytas Darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašas.
Pagal Užimtumo įstatymo 25 straipsnyje 16 punktą (2020 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XIII-2882 ir 2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3005 redakcija), darbo rinkoje papildomai remiamais laikomi ir užimti asmenys, kuriems DK straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju buvo paskelbta prastova, jų darbdaviams jų darbo vietoms išlaikyti buvo mokama šio įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodyta subsidija darbo užmokesčiui ir kurių darbdavys neatleido, ir užimti asmenys, kurių darbdaviai yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą.
Bylos duomenimis, UAB „Darbius“ 2020 m. gegužės 14 d. parengtu Pasiūlymu įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir Prašymu išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu atveju paskelbta prastova, kreipėsi į Panevėžio KAD dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui. Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr.V1(19.4)-1150 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui“ (toliau – ir 2020 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr.V1(19.4)-1150) įtraukė UAB „Darbius“ į sąrašą darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“, t. y. atsakovas neskyrė subsidijos, nustatęs, kad Bendrovė neatitinka Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies reikalavimų, nes prie pasiūlymo pateiktame prašyme nurodyti 32 darbuotojai buvo įdarbinti po to, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė karantiną.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, UAB „Darbius“ skundo reikalavimai dėl Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr.V1(19.4)-1150 dalies, kuria UAB „Darbius“ buvo įtrauktas į sąrašą darbdavių, kuriems subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu nėra skiriama, panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-7151-320/2020 buvo atsisakyti priimti nagrinėti. Nurodytos nutarties dalis dėl atsisakymo priimti nagrinėti skundo reikalavimus atskiruoju skundu nebuvo skundžiama ir yra įsiteisėjusi. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pareiškėja buvo pakartotinai įpareigota pašalinti paduoto skundo trūkumus. Teismas, nustatęs, kad nustatytu terminu pareiškėja teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalino, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi UAB „Darbius“ skundo dalį dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2020 m. liepos 9 d. sprendimo Nr.21R4-36(AG4-33/2020) panaikinimo atsakovui Panevėžio KAD, trečiajam suinteresuotam asmeniui Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos laikė nepaduota ir skundą grąžino pareiškėjai. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nurodyta nutartis atskiruoju skundu nebuvo skundžiama ir yra įsiteisėjusi (administracinė byla Nr. eI2-7151-320/2020).
Taigi, Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr.V1(19.4)-1150 yra galiojantis, nepakeistas ir teismine tvarka nenuginčytas individualus administracinis aktas, kuriame išreikšta Panevėžio KAD, kaip kompetentingo viešojo administravimo subjekto, valia neskirti UAB „Darbius“ subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka 2020 m. balandžio mėnesį buvo skelbtos prastovos. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pareiškėjos skundžiamas Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. Įsakymas Nr. V1(19.4)-1811 yra teisėtas ir nėra pagrindo jį naikinti.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad Įsakyme Nr. V1(19.4)-1814 atsakovo nurodytas motyvas, jog prie UAB „Darbius“ pateikto pasiūlymo pridėtame sąraše nurodytiems darbuotojams nebuvo mokama Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatyta subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu, yra pagrįstas.
Apibendrinus tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti UAB „Darbius“ skundo pagrindinius reikalavimus ir panaikinti Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. priimtų Įsakymo Nr. V1(19.4)-1811 bei Įsakymų Nr. V1(19.4)-1814 dalis, kuriomis netenkinti pareiškėjos prašymai skirti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 ir 24 dalyse numatytas subsidijas. Netenkinus pagrindinių skundo reikalavimų dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, netenkinami ir išvestiniai reikalavimai dėl įpareigojimo priimti naujus sprendimus.
UAB „Darbius“ pateikė prašymus priteisti turėtas atstovavimo, žyminio mokesčio išlaidas. Pareiškėja pateikė turėtas atstovavimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti patirtų bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidų įgyja proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atmetus UAB „Darbius“ skundą, pareiškėjos prašymas priteisti turėtas atstovavimo ir žyminio mokesčio išlaidas netenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ skundus dėl administracinių sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atmesti.
Uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ prašymą dėl turėtų atstovavimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėjos Nijolė Čekanauskienė
Irena Varžinskienė
Dalytė Zlatkuvienė