Baudžiamoji byla Nr. 2K-10/2014
Proceso Nr. 1-79-1-00512-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.12.1;
1.2.20.15;
2.1.3.2;
2.4.6.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. sausio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Linai Baužienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
nukentėjusiosios A. B. atstovui advokatui Laimučiui Jankauskui,
nuteistajai J. L. ir jos gynėjui Žilvinui Mišeikiui,
nuteistajam Ju. L. ir jo gynėjai Eglei Tamašauskaitei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. L. ir Ju. L. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžio.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu J. L. ir Ju. L. išteisinti pagal BK 245 straipsnį dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-706-555/2009 nevykdymo ir pagal BK 245 straipsnį dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-23-644/2009 nevykdymo, jiems nepadarius veikų, turinčių baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios A. B. civilinis ieškinys, pareikštas E. L. interesais, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžiu panaikinta Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio dalis ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo:
J. L. pripažinta kalta pagal BK 245 straipsnį (dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-706-555/2009 nevykdymo) ir nubausta 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.
Ju. L. pripažintas kaltu pagal BK 245 straipsnį (dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-706-555/2009 nevykdymo) ir nubaustas 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.
Iš nuteistųjų J. L. ir Ju. L. solidariai priteista nukentėjusiajai A. B. 5000 Lt neturtinei žalai ir 4020 Lt advokato paslaugų išlaidoms atlyginti.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios atstovo, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. L. ir Ju. L. pripažinti kaltais už tai, kad, žinodami, jog Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 2S-706-555/2009 priėmė 2009 m. balandžio 9 d. nutartį, kuria juos įpareigojo perduoti mažametę E. L., gimusią (duomenys neskelbtini), laikinajai globėjai A. B., veikdami bendrininkų grupe, tyčia nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos – 2009 metų balandžio 9-osios – mažametės E. L. neperdavė laikinajai globėjai A. B. ir taip nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme.
Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiosios A. B. apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir tarpusavio sąsają, nepagrįstai pervertino išteisintųjų parodymus, suteikdamas jiems kitokią teisinę reikšmę, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 301 straipsnio nuostatas, kas sukliudė teismui padaryti teisingas, faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria J. L. ir Ju. L. išteisinti pagal BK 245 straipsnį (dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-706-555/2009 nevykdymo (skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (4 lapas) nurodyta, kad dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-23-644/2009 nevykdymo), nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį, kuriuo išteisintuosius pripažino kaltais (BPK 329 straipsnio 2 punktas) ir išsprendė civilinio ieškinio klausimą (BPK 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai pripažino, jog J. ir Ju. L. nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, požymių dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutarties nevykdymo, tačiau nepagrįstai konstatavo, jog J. L. ir Ju. L. veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, požymių dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutarties nevykdymo.
Kasaciniu skundu nuteistoji J. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nuosprendį ir ją išteisinti.
Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Aptardama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BK 3 straipsnio 1 dalies, 95 straipsnio 2 dalies nuostatas, remdamasi teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93/2007), kasatorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, dėl to jos baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas, byla nutrauktina (BPK 235 straipsnis, 254 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, teismų praktikoje pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Be to, juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Nustatant nusikalstamos veikos laiką, kai ji padaroma nevykdant savo pareigos (neveikimu), būtina remtis tam tikru procesiniu dokumentu, žyminčiu tokios nusikalstamos veikos padarymo laiką, nuo kurio ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas, ir nusikalstamos veikos padarymo laikas yra aplinkybė, kuri privalomai nurodoma kaltinamajame akte (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Be to, prokuroras kaltinamajame akte negali nurodyti būsimo trunkamojo pobūdžio nusikalstamos veikos laiko. Pagal BPK 255 straipsnio reikalavimus teismas yra saistomas kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamos veikos aplinkybių, tarp jų ir nurodyto tokios veikos laiko (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012). Kasatorė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje ji ir nuteistasis Ju. L. skundžiamame nuosprendyje nurodytos nutarties nevykdė nuo 2009 m. balandžio 9 d. iki 2009 m. gruodžio 9 d., ir teigia, kad būtent pastaroji data yra tas laikas, nuo kurio skaičiuotinas senaties terminas. Pažymėdama nagrinėjamoje byloje nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje (2004 m. liepos 5 d. redakcija) nustatytą senaties terminą (dveji metai), ji nurodo, kad vėlesni šio straipsnio pakeitimai dėl juose nustatyto ilgesnio senaties termino negali būti taikomi (BK 3 straipsnio 3 dalis). Dėl to kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, suėjus jos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kartu kasatorė kasaciniame skunde aptaria BK 14, 15 ir 16 straipsnių nuostatas ir nurodo, kad teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją įvykdyti, ir dėl tokios veikos baudžiamojon atsakomybėn trauktinas tik asmuo, atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir veikęs tiesiogine tyčia. BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010). Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jos parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, apie tai, kad ji atsisakanti vykdyti Kauno apygardos teismo nutartį ne apskritai, o tik dėl skubotumo, siekdama, jog tokios nutarties vykdymas būtų padarytas be žalos vaikui. Juolab kad nagrinėjamu atveju mažametis vaikas turėjo būti perduotas žmonėms, su kuriais E. L. mažai bendravo ir jų beveik nepažįsta. Mažametės seneliai A. L. ir V. J. La. parodė, kad dėl įvykusios E. L. tėvų nelaimės, laidotuvių ir kitų užgulusių rūpesčių pirmomis dienomis mergaitę prižiūrėjo kaimynė, po to ją perdavė L., su kuriais artimai bendravo ir jiems patikėjo vaikaitės priežiūrą, apie B. nieko nebuvo girdėję, su jais nesimatę ir nenorėtų, kad vienintelę vaikaitę augintų nepažįstami žmonės. Kartu kasatorė teigia, kad ji gerbia ir laikosi įstatymų, vykdo teismų sprendimus ir nagrinėjamu atveju to nedarė itin skubotai dėl objektyvios priežasties – kad netraumuotų mergaitės be tinkamo parengiamojo laikotarpio. Pažymėdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.3 straipsnio nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2012, kuria panaikintas sprendimas dėl E. L. įvaikinimo, kasatorė teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog jos veiksmai (susitikimų grafiko patvirtinimas, vykimas į susitikimus) rodo, kad nebuvo besąlygiško, akivaizdaus ar atviro atsisakymo vykdyti nutartį. Kartu kasatorė pažymi apie neįteiktus antstolės 2009 m. lapkričio 23 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d. įpareigojimus ir laikotarpį (nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. lapkričio 13 d.), kuriuo nebuvo imtasi jokių veiksmų nutarčiai įvykdyti. Kasatorės nuomone, tokios aplinkybės ir psichologų išvados patvirtina, kad teismo nutarties įgyvendinimui buvo pasirinktos iš dalies netinkamos priemonės (mergaitės perdavimui nebuvo tinkamai pasirengta), o antstolė apsiribodavo tik formaliu, trumpu įpareigojimo įvykdymo termino nustatymu (nors būtent dėl laiko trūkumo nustatytą tvarką pažeidinėjo tiek B., tiek L.). Be to, apeliacinės instancijos teismas netyrė kasatorės psichinio santykio su nusikalstamos veikos objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais ir tik apsiribojo formaliu teiginiu, kad ji žinojo apie teismo sprendimą ir būtinumą jį vykdyti. Apibendrindama kasatorė teigia, kad jos veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios (tiek intelektualiojo, tiek valinio momentų) nevykdyti teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Kasatorė, aptardama BK 10 ir 12 straipsnio nuostatas, teigia ir tai, kad jos veiksmuose nėra nei kaltės, nei veikos pavojingumo ir nebuvo padarytas baudžiamasis nusižengimas, numatytas BK 245 straipsnyje.
Kasaciniu skundu nuteistasis Ju. L. prašo panaikinti Kaune apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba baudžiamąją bylą jam nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Kasatoriaus nuomone, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes priėmė apkaltinamąjį nuosprendį suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnis), netinkamai vertino įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), be to, jį ir J. L. nuteisė pagal BK 245 straipsnį nesant jų veiksmuose baudžiamojo nusižengimo sudėties, taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai inkriminavo bendrininkų grupės požymį bei nukrypo nuo teismų praktikos teisės taikymo ir aiškinimo klausimais.
Kasatorius aptardamas faktines bylos aplinkybes, BK 3 ir 95 straipsnių, galiojusių nusikalstamos veikos padarymo metu, nuostatas, teigia, kad šioje byloje 2011 m. gruodžio 9 d. suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas ir dėl to tiek jam, tiek nuteistajai J. L. apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir baudžiamoji byla nutraukta. Kartu kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 15, 24-26 ir 245 straipsniai) ir padarė kitų pažeidimų (CK 6.245–6.250 straipsniai), nulėmusių neteisingo ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Anot kasatoriaus, būtent pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino jų visumą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl J. ir Ju. L. tyčios ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties nebuvimo.
Kasaciniame skunde nurodoma apie kasatoriui neįteiktą antstolės pakartotinį 2009 m. lapkričio 23 d. įpareigojimą, kuris yra visiškai nepagrįstas, nes niekas neatsisakė vykdyti teismo sprendimo ar Vaiko teisių apsaugos skyriuje sutartų daryti susitikimų. Dėl to jam nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad jis (kasatorius) atsisakė priimti registruotą laišką, bei nepagrįstai konstatavo apie kitą dieną (2009 m. balandžio 10 d.) kasatoriui įteiktą antstolio įpareigojimą vykdyti Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutartį. Kasatorius pažymi, kad apie šią nutartį nuteistoji J. L. realiai sužinojo tik 2009 m. balandžio 14 d. A. B. kartu su (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėju A. G. atvykus į kasatoriaus namus, o nutartis įteikta dar vėliau. Kartu kasatorius nurodo, kad tą dieną atvykusi A. B. neprašė ir neketino pasiimti mažametės, ji atvažiavo tik parodyti dokumentų, o pati antstolė 2009 m. į kasatoriaus namus nė karto nebuvo atvykusi. Dėl to jis mano, kad antstolė įpareigojimą surašė ne pagal tiesiogiai fiksuotą įvykusį faktą (kad J. ir Ju. L. neatiduoda mergaitės), o pagal nenustatytas aplinkybes. Būtent J. L. iniciatyva sudarytas susitikimų su mažamete grafikas patvirtina, kad ji stengėsi viską atlikti protingai, jog nutarties vykdymas skubos tvarka nepadarytų žalos vaikui ir jo interesams, kuriems tiek įstatymai, tiek Lietuvos ir tarptautinė teismų praktika skiria prioritetinę apsaugą.
Apeliacinės instancijos teismai netyrė ir nesiaiškino realių priežasčių, dėl kurių neįvyko nukentėjusiosios susitikimai su mažamete, ir neteisingai vertino J. L. parodymus kaip absoliutų atsisakymą vykdyti teismo sprendimą, nes ji neatsisakė vykdyti sprendimą, o tik nenorėjo jį vykdyti skubiai be parengiamojo laikotarpio, siekdama išvengti psichologinės ir emocinės žalos mažamečiam vaikui, ir tai patvirtina jos veiksmai: būtent ji siūlė organizuoti pereinamąjį laikotarpį, dėl to kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojus, teikė skundus ir prašymus, patvirtino susitikimų grafiką, vyko į susitikimus. Tai, kad yra svarbus pereinamasis laikotarpis, patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2A-2921-431/2012, kuriomis sustabdytas mažametės E. L. perdavimas, ši palikta pas kasatorių ir J. L. iki teismo sprendimo dėl mažametės įvaikinimo įsiteisėjimo. Kasatoriaus nuomone, tai rodo, kad J. L., imdamasi aktyvių veiksmų neperduoti vaiko skubiai, bet, siekiant išvengti žalos vaikui, organizuodama papildomus veiksmus, tarp jų ir pereinamąjį laikotarpį, elgėsi tinkamai, ką vėliau pripažino įvairių instancijų teismai, psichologai bei vaiko teisių apsaugos specialistai.
Kartu kasatorius nurodo, kad jam nebuvo įteikti antstolės 2009 m. lapkričio 23 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d. įpareigojimai perduoti mergaitę iki nustatytų terminų, jokių kitų nutarties vykdymo veiksmų nebuvo atlikta ir gana ilgą laiką nebuvo imtasi. Dėl to kasatorius mano, kad teismo nutarčiai įgyvendinti buvo pasirinktos iš dalies netinkamos priemonės: antstolės formalus įpareigojimas ir jo įvykdymo trumpo termino nustatymas.
Vėlesni susitikimai su mergaite, psichologų išvados patvirtino, kad mergaitės perdavimui nebuvo tinkamai pasirengta. Be to, taikyti baudžiamąją atsakomybę asmenims, kurie dėjo dideles pastangas, kad apsaugotų vaiką nuo galimų didžiulių traumų skubiai ir netinkamai vykdant teismo sprendimą, yra nelogiška ir prieštarauja baudžiamosios teisės tikslams ir paskirčiai. Juolab kad teismų praktikoje ne kartą konstatuota dėl baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio priemonės naudojimo, jog baudžiamoji teisė nėra vien formali teisė ir jos paskirtis – apsaugoti baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius nuo žalos jiems padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010). Dėl to jis mano, kad teismo sprendimo neracionalus vykdymas gali sukelti didesnę žalą, nei jo skubus nevykdymas, be to, tokiais veiksmais, kokius atliko kasatorius ir J. L., šios žalos buvo išvengta, ir dėl to tokių veiksmų negalima traktuoti kaip teisės normų pažeidimo, už kurį gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Be to, jo ir J. L. atliktų veiksmų pagrįstumą patvirtina šiuo metu tebevykstantys teisminiai procesai ir priimti teismų sprendimai, kuriais buvo įteisintas vaiko laikinas auginimas būtent kasatorių namuose. Kartu kasatorius pažymi, kad nei jis, nei J. L. negauna jokių pašalpų, mergaitę augina savo lėšomis ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba juos įvertino kaip tinkamus potencialius kandidatus į mažametės globėjus. Dėl to kasatorius teigia, kad nagrinėjamu atveju jokios žalos baudžiamosios teisės saugomiems teisiniams gėriams nebuvo padaryta.
Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 746 straipsnio nuostatomis ir, neišnaudojus jose numatytų visų galimų civilinio proceso priemonių, taikyti baudžiamąją atsakomybę yra nepagrįsta ir neracionalu. Juolab kad šioje byloje nė viena priemonė, numatyta pirmiau nurodytame straipsnyje, nebuvo įgyvendinta ar imtasi įgyvendinti. Buvo apsiribota konstatavimu, kad patvarkymo įteikti nepavyko, arba neteisingu teigimu, jog kasatorius ir J. L. atsisakė priimti siunčiamus dokumentus.
Kasatorius pažymi ir tai, kad 2009 m. gruodžio 9 d. įsiteisėjus Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutarčiai, A. B. turėjo visas galimybes imtis priverstinio įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo baigėsi laikinųjų priemonių taikymas, vykdymo, jei laikė tai būtinu, tačiau, vienai antstolei atsisakius minėtą sprendimą priimti vykdyti, jokių papildomų veiksmų, kad perimtų taip neva trokštamą globoti mergaitę, nesiėmė ir vėliau iš karto kreipėsi su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos J. ir J. L. iškėlimo. Dėl to kasatorius mano, kad tokie A. B. veiksmai tik patvirtina, jog jai rūpi ne vaikas, o tik galimi gauti pinigai už vaiko globą. Kasatorius nurodo, kad, nepaisant to, jog mergaitė B. neperduota, šiuo metu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, mažametė nė vienos dienos neaugo minėtoje šeimoje, A. B. gavo globos pašalpą, skirtą mergaitės interesams užtikrinti, taip pat susitvarkė visus dokumentus gauti valstybės skiriamą pašalpą mažamečiam vaikui į mokyklą parengti, kas užkirto galimybę E. L. gauti nemokamą maitinimą jos ir L. šeimos faktinės gyvenamosios vietos mokykloje. Tokie B. veiksmai patvirtina, kad jie nesistengia pasiimti mergaitės, netraumuojant ir nepadarant jai žalos, nededa jokių pastangų priversti ją juos pamilti ar bent geriau pažinti, ja visiškai nesirūpina ir nesidomi, jos nelanko, o tiesiog įstatymų numatytais būdais formaliai organizuoja savo teisės į mergaitę įgyvendinimą bei priverstinį jos perdavimą.
Kasatorius, remdamasis teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-36/2012), teigia, kad jo veikoje nenustatyta tiesioginė tyčia, nukreipta į norėjimą nevykdyti teismo sprendime įtvirtintos pareigos. Jis pažymi, kad siekė teismo sprendimą įvykdyti apsaugant ir užtikrinant vaiko interesus ir neatsisakė vykdyti teismo nustatytos pareigos. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, rėmėsi vien jį kaltinančiais, bet nepatikrintais duomenimis, baudžiamąją atsakomybę taikė neišnaudojęs visų galimų civiliniame procese numatytų priemonių priverstiniam sprendimui įvykdyti, nepagrįstai konstatavo tiesioginę tyčią kasatoriaus veiksmuose. Be to, apeliacinės instancijos teismas, inkriminuodamas kasatoriui bendrininkų grupės požymį, nenurodė ir neišskyrė jokių atskirai jo ir J. L. konkrečių neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo, tik formaliai apsiribojo konstatavimu, kad jie veikė bendrai. Skundžiamas nuosprendis yra surašytas ydingai: apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas apeliacinius skundus, konstatavo, kad naikintina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl kasatoriaus išteisinimo dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo nevykdymo ir dėl tos dalies priimtinas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau prokuroras buvo šio atsisakęs. Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, kad kasatorius nuteisiamas pagal BK 245 straipsnį dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutarties nevykdymo.
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir tokio sprendimo argumentai yra nesusiję priežastiniu ryšiu su kasatoriaus ir J. L. veiksmais bei nusikalstama veika. Kasatorius nurodo, kad bylinėjimosi nuostoliams atlyginti yra skirtas proceso išlaidų atlyginimo institutas, dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti neturtinę žalą už tai, kad nukentėjusioji apskritai bylinėjosi, nepagrįstas teisiniu ir loginiu pagrindais. Juolab kad ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo ilgas laikas, kas nukentėjusiajai sukėlė neigiamas emocijas, negali būti pagrindas konstatuoti neturtinės žalos, atsiradusios būtent dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų, faktą. Be to, apeliacinės instancijos teismas net nenagrinėjo, ar šiuo atveju yra nors viena neturtinės žalos atlyginimo sąlyga (priežastinis ryšys tarp nuteistųjų padarytų neteisėtų veiksmų ir nukentėjusiųjų patirtos neturtinės žalos; ar neturtinė žala tiesiogiai nulemta nuteistiesiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos; ar iš viso neturtinė žala buvo patirta ir kokio dydžio). Aptardamas BK 10 ir 12 straipsnių dispozicijas, Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. ir 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimų nuostatas, kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra nė vieno nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties požymio, t. y. kad nagrinėjamu atveju minėta nusikalstama veika net nebuvo padaryta.
Nuteistųjų J. L. ir Ju. L. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis išteisinti juos pagal BK 245 straipsnį dėl 2009 m. balandžio 9 d. teismo nutarties nevykdymo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikinti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį naikintina ir ši bylos dalis nutrauktina, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Dėl nuosprendžio priėmimo senaties
Pagal BK 95 straipsnio 1 dalį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję treji (nuteistiesiems inkriminuotos veikos metu – dveji) metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas. Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, todėl šioje byloje taikytinas dvejų metų senaties terminas.
J. ir Ju. L. nuteisti už trunkamojo pobūdžio nusikalstamą veiką – Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 9 d. nutarties nevykdymą. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-484/2012).
(duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 23 d. įsakymu likusiai be tėvų globos E. L. nustatyta laikinoji globa ir jos laikinąja globėja paskirta A. B.. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius 2008 m. gegužės 26 d. pareiškimu Prienų rajono apylinkės teismui prašė likusiai be tėvų globos E. L. nustatyti nuolatinę globą ir jos nuolatine globėja skirti A. B., nustatant E. L. gyvenamąją vietą kartu su nuolatine globėja.
Suinteresuotas asmuo A. B. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti asmenis, su kuriais tuo metu buvo vaikas, tarp jų ir nuteistuosius šioje byloje, perduoti mažametę E. L. laikinajai globėjai A. B.. Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 6 d. nutartimi pareiškėjos A. B. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestas. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. B. atskirąjį skundą, 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi apylinkės teismo nutartį panaikino ir išsprendė klausimą iš esmės, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino, įpareigojo A. L., V.J. La., J. L. ir Ju. L., pas kuriuos tuo metu buvo vaikas, perduoti mažametę E. L. laikinajai globėjai A. B.. Būtent už šios nutarties nevykdymą skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti J. ir Ju. L..
Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartimi E. L. nustatyta nuolatinė globa šeimoje ir jos nuolatine globėja paskirta A. B., E. L. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su nuolatine globėja, nuspręsta nutartį vykdyti skubiai.
Nuteistieji L. buvo kaltinami tiek Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutarties, kuria byla išspręsta iš esmės, nevykdymu. Apylinkės teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pagal prokuroro ir nukentėjusiosios A. B. apeliacinius skundus panaikino nuosprendžio dalį išteisinti J. L. ir Ju. L. pagal BK 245 straipsnį dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. nuosprendžio nevykdymo ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl baudos skyrimo už 2009 m. balandžio 9 d. nutarties nevykdymą, konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, įsiteisėjus Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutarčiai, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigė, todėl teismo antstolio teikimas dėl baudos už jų nevykdymą netenkintinas (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-216/2011). Kauno apygardos teismui 2009 m. gruodžio 9 d. nutartimi atmetus atskiruosius skundus ir palikus nepakeistą Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartį, ši nutartis įsiteisėjo ir nuo to laiko 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigė.
Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį išteisinti J. ir Ju. L. pagal BK 245 straipsnį dėl 2009 m. liepos 2 d. nutarties nevykdymo, tačiau panaikino nuosprendžio dalį išteisinti juos pagal BK 245 straipsnį dėl 2009 m. balandžio 9 d. nutarties nevykdymo ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį. Teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio senatis, yra 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaiga, t. y. 2009 m. gruodžio 9 d. Taigi senaties terminas suėjo 2011 m. gruodžio 9 d., prieš priimant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius.
Vienas iš prokuroro apeliacinio skundo dėl Alytaus rajono apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvų susijęs su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatimi. Pasak prokuroro, yra duomenų, kad išteisintieji yra padarę kitų nusikalstamų veikų, prie skundo pridėti pranešimų apie įtarimą ikiteisminio tyrimo byloje nuorašai, iš kurių matyti, kad J. ir Ju. L. dėl mažametės E. L. laikymo savo namuose įtariami neteisėtu laisvės atėmimu ir savavaldžiavimu, t. y. padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnio 1 dalyje.
Pagal tuo metu galiojusios redakcijos BK 95 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimu iš viso nepasisakė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šį klausimą yra sprendusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, kuri kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-100/2008 išaiškino, jog „ ...tai, ar kaltinamasis padarė, ar nepadarė nusikalstamas veikas gali konstatuoti tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylą teismas. Priešingu atveju, t. y. remiantis tik prokuroro pateiktu dokumentu – kaltinamuoju aktu konstatuojant, kad kaltinamasis padarė nusikalstamas veikas, nutraukiančias senaties eigą, būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas“. Nagrinėjamoje byloje nėra net kaltinamojo akto, po pranešimų apie įtarimą įteikimo praėjus vieneriems metams dviem mėnesiams, baudžiamoji byla dėl naujų kaltinimų J. ir Ju. L. teismui neperduota. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad šiuo metu mažametė E. L. gyvena su L. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. liepos 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 14 d. nutartį, kuria Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl E. L. įvaikinimo A. ir Ad. B. šeimoje paliktas nepakeistas, ir grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiuo metu byla dar neišnagrinėta. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 17 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė E. L. perdavimą iš J. L. ir Ju. L. šeimos, taigi šiuo metu mergaitė nuteistųjų šeimoje laikoma teisėtai.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra BPK 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančių duomenų, jog nuteistiesiems J. ir Ju. L. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga būtų nutrūkusi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą (kasacinė nutartis Nr. 2K-343/2013).
Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Pagal nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. galiojančią BPK 327 straipsnio 1 punkto redakciją apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Pirmesnėje šio punkto redakcijoje buvo nurodyta, kad, esant minėtoms aplinkybėms, panaikinamas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi įstatymų leidėjas specialiai pabrėžė, kad esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimamas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą. Tokiu atveju vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi (BPK 254 straipsnio 4 dalis).
Baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. Taigi teismo sprendime dėl baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus senaties terminui negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2012). Kartu tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, tikrindamas nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), negali pasisakyti dėl nuteistųjų J. L. ir Ju. L. kasacinių skundų argumentų, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jų kaltumo padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 245 straipsnyje, o turi apsiriboti baudžiamosios atsakomybės senaties instituto aiškinimu ir taikymu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio dalį išteisinti J. L. ir Ju. L. pagal BK 245 straipsnį dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 9 nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-706-555/2009 nevykdymo, panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria ši apylinkės teismo nuosprendžio dalis panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis nuteisti J. L. ir Ju. L. pagal BK 245 straipsnį dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 9 nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-706-555/2009 nevykdymo, priteista iš jų solidariai A. B. 5000 Lt neturtinei žalai ir 4020 Lt advokato paslaugų išlaidoms atlyginti.
Šią bylos dalį J. L. ir Ju. L. nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Nukentėjusiosios A. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Albinas Sirvydis
Vladislovas Ranonis