Civilinė byla Nr. 2A-281/2010
Procesinio sprendimo kategorija 42.10 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir
pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio,
sekretoriaujant Joanai
Tamašauskienei,
dalyvaujant ieškovo atstovui
advokatui Tomui Bagdanskiui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. J. apeliacinį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimo, kuriuo ieškinys
patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1308-232/2009 pagal ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės ,,Litagra“ ieškinį atsakovui S. J. dėl atsiskaitymo už pateiktą produkciją.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n
u s t a t ė :
Ieškovas UAB „Litagra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas
priteisti iš atsakovo 105 834,72 Lt skolą, 5 procentų metines
palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei
bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad remiantis Sutartimi
LC-P1-41-051007/26 bei 2007 m. balandžio 27 d. – 2007 m. spalio 3 d.
išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis atsakovui buvo parduota prekių už 121 657,27
Lt. Atsakovas PVM sąskaitose-faktūrose nurodytais terminais už prekes
neatsiskaitė, likdamas ieškovui skolingas 105 834,72 Lt. Ieškovas savo
sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, laiku tiekė atitinkamos kokybės
prekes. Atsakovas nėra pateikęs jokių pretenzijų ieškovui dėl gautų prekių
kokybės. Kadangi skolininkas privalo mokėti įstatymo dydžio palūkanas už
priteistą sumą, todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų metinės palūkanos nuo
bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 30 d.
sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš atsakovo S. J. ieškovo UAB „Litagra“ naudai 105 834,72 Lt
skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo
teisme 2008 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3 116,69
Lt žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad remiantis CPK 268 straipsnio 5 dalimi nurodomi sutrumpinti sprendimo motyvai. Teismas byloje
esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad 2005 m. spalio 7 d. tarp šalių buvo
pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis LC-P1-41-051007/26 (toliau - Sutartis),
kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo parduoti prekes, o atsakovas – nupirkti
prekes, kurių pavadinimas, kiekis ir kaina nurodyti abiejų šalių pasirašytose
sąskaitose-faktūrose. Atsakovas už prekes atsiskaityti įsipareigojo Sutarties 9
p. numatytais terminais. Ieškovas pardavė atsakovui prekes ir išrašė apmokėti
PVM sąskaitas faktūras: 2007-04-27 serija R41 Nr.0000488, 2007-05-03 serija R41
Nr.0000505, 2007-05-21 serija R41 Nr.0000566, 2007-05-25 serija R41 Nr.0000585,
2007-05-28 serija R41 Nr.0000590, 2007-05-30 serija R41 Nr.0000624, atsakovas
prekes priėmė, pasirašydamas minėtas PVM sąskaitas-faktūras (b.l. 10-12).
Atsakovas pagal nurodytas PVM sąskaitas-faktūras neapmokėjo ieškovui 105 834,72
Lt, mokėjimo terminai yra suėję. Teismo teigimu, atsakovas pasirašė minėtas PVM
sąskaitas-faktūras, ieškovo ieškinį pripažino. Atsižvelgdamas į nurodytas
aplinkybes, pagrįstas pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas padarė išvadą,
jog atsakovas netinkamai vykdė savo, kaip pirkėjo sutartines prievoles, o
būtent, neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, numatytų CK 6.38, 6.63 ir
6.213 straipsniuose, kadangi pilnai neatsiskaitė su ieškovu už jam parduotas
prekes, neapmokėjo ieškovui visų pagal aukščiau nurodytas PVM
sąskaitas-faktūras priklausančių pinigų sumų, todėl įsiskolinimo ieškovui suma,
sudaranti 105 834,72 Lt, priteistina ieškovui iš atsakovo. Taip pat teismas
nurodė, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo
mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti
praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų
dydžio (CK 6.37 str., CK 6.210 str. 1 d.).
Atsakovas S.
J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m.
birželio 30 d. sprendimo dalį dėl 5 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas
nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo
panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kitą sprendimo dalį palikti
nepakeistą. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. CK 6.210 straipsnyje numatytos palūkanos atlieka
kompensavimo, o ne mokėjimo funkciją, todėl atsakovo sumokėtos ieškovui
palūkanos privalėjo būti įskaitytos į ieškovo patirtus nuostolius, nes
nuostoliai turi būti atlyginami tiek kiek jų nepadengia išieškotos palūkanos.
2. Teismas turėjo taikyti CK 6.360 straipsnio 5 dalies
normą ir nustatyti, jog skolininkas (atsakovas) neprivalo mokėti palūkanų arba
priteisti kitokio dydžio (mažesnes), nei nustato CK 6.210 straipsnio norma,
palūkanas.
3. Byloje neišnaudota taikinimo procedūra. Teismo
siūlymas sudaryti taikos sutartį buvo formalus, teismo vaidmuo nebuvo aktyvus.
Ieškovas UAB ,,Litagra“ atsiliepimu į apeliacinį
skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 30 d. sprendimą palikti
nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi
išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas
privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos
iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininko pareiga
mokėti šias palūkanas, vadinamas procesinėmis, atsiranda iš įstatymo. Todėl
atsakovo prašymas taikyti CK 6.360 straipsnio 5 dalies normą ir nustatyti, kad
atsakovas neprivalo mokėti procesinių palūkanų ar nurodyti kitokio pobūdžio
(mažesnes), nei nustato CK 6.210 straipsnio norma palūkanas yra nepagrįstas.
Taip pat nurodo, kad įstatyme nereglamentuota, kaip teismas turi vykdyti
taikinimo procedūrą ir kokių turi imtis priemonių šalims sutaikyti. Teismo
posėdžio metu atsakovas su ieškovo ieškiniu sutiko, todėl teismas neprivalėjo
siūlyti sudaryti taikos sutartį.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro
apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos
teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos
dalies ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus,
išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas apeliaciniu skundu
ginčija ieškovui priteistas procesines palūkas.
Prievolė
yra teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos
šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro
veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų
savo pareigą (CK 6.1 str.). Šioje byloje prievolė yra atsiradusi iš
pirkimo-pardavimo sutarties. Byloje nustatyta, kad skolininkas pažeidė savo,
kaip pirkėjo sutartines prievoles ir tol, kol jis neatlygino kreditoriui
patirtų nuostolių, traktuojama, kad jis naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl
privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo
nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210,
6.261 str.). Taigi
palūkanos yra kaip atlyginimas už naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo
termino praleidimo. Jos atlieka kompensavimo funkciją, ir tai ne kartą yra
konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta byloje
AB bankas ,, Hansa - LTB” v. A. M. ir A. S., bylos Nr. 3K-7-751/2003; 2006 m.
kovo 29 d. nutartis, priimta byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2006 m.
rugsėjo 12 d. nutartis, priimta byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto
direkcija v. UAB „ Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m.
birželio 29 d. nutartis priimta byloje D. Z. v. AB ,,Klaipėdos autobusų
parkas“, UAB ,,Kauno tiltai“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Kauno skyrius, Kauno teritorinė ligonių kasa, S. S., V. T., bylos Nr.
3K-3-298/2007).
Prie
kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų taip pat priskirtinos palūkanos,
skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo
(CK 6.37 str. 2 d.). Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo
mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo
teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi pareiga mokėti šias
procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų procesinių
palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo
įvykdymo, paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę,
ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki jam kreipiantis į teismą ir taip
išvengti prievolės šias mokėti. Taigi šios palūkanos tampa skolininko
vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai
pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Dėl to skolininkas šiuo
atveju privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas, kurios
laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko
kaltės. Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas
skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo (teismo sprendimo priėmimo) iki
visiško prievolės įvykdymo, jei šalys nėra sutarę kitaip arba išieškotojas
bendru sutarimu ar savo pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs nuo procesinių
palūkanų skaičiavimo. Kitoks CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimas neatitiktų
palūkanų instituto paskirties ir dispozityvumo, prievolės šalių
bendradarbiavimo, lygybės bei draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis principų,
kuriais siekiama užtikrinti prievolės šalių teisėtų interesų, teisių ir pareigų
balansą.
Procesinių
palūkanų, kurios buvo priteistos iš atsakovo už priteistą sumą nuo ieškinio
pareiškimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo dydžiai yra nurodyti CK 6.210
straipsnyje. Atsakovo prievolė mokėti minėtas palūkanas atsiranda iš įstatymo
ir šios palūkanos tampa atsakovo vykdytinos prievolės dalimi. Todėl atsakovo
argumentas, kad teismas turėjo taikyti CK 6.360 straipsnio 5 dalies normą ir
nustatyti, kad atsakovas neprivalo mokėti procesinių palūkanų ar nurodyti
kitokio pobūdžio (mažesnes), nei nustato CK 6.210 straipsnio norma, palūkanas,
yra nepagrįstas.
Atmestinas ir apelianto argumentas, kad byloje nebuvo
išnaudota taikinimo procedūra. Pagal CPK 228 straipsnio 1 dalį
teismas turi skirti parengiamąjį teismo posėdį, jei mato, kad byloje galima
sudaryti taikos sutartį arba įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims
sutaikyti. CPK 231 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teismas,
parengiamajame teismo posėdyje nustatęs ginčo esmę, pasiūlo šalims abipusėmis
nuolaidomis pasiekti abiem priimtiną susitarimą ir sudaryti taikos sutartį, be
to, imasi priemonių šalims sutaikyti. Įstatyme nereglamentuota, kaip teismas
turi vykdyti taikinimo procedūrą ir kokių turi imtis priemonių šalims
sutaikyti. Tokiu reglamentavimu yra siekiama, jog teismas galėtų veikti pagal
susidariusią konkrečią teisinę situaciją ir nepažeisdamas įstatyme įtvirtintų
šalių procesinių teisių ir pareigų, civilinio proceso principų ir tikslų (CPK 2, 5–21, 42 str.). Iš bylos duomenų matyti, kad
pirmosios instancijos teismas 2009 m. balandžio 3 d. parengiamojo posėdžio metu
pasiūlė šalims sudaryti taikos sutartį ir šio posėdžio metu buvo svarstoma
taikos sudarymo galimybė, tačiau šalims nesusitarus ginčo išspręsti taikiai,
buvo paskirtas teismo posėdis.
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo naikinti ar
keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Netenkinant
atsakovo apeliacinio skundo atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Iš byloje esančių
duomenų nustatyta, kad ieškovas turėjo 1 210 Lt (b. l. 103) advokato teisinės
pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne
visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti
pripažįstamos pagrįstomis. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo
kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų
nepriteisia. Teismas, spręsdamas dėl jų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir
atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.
įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą,
advokato darbo ir laiko sąnaudas. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 98 straipsnio
2 dalimi ir Rekomendacijomis, atsižvelgdama į šios bylos sudėtingumą, laiko ir
darbo sąnaudas, sprendžia, kad būtų teisinga, protinga ir sąžininga sumažinti
priteistiną atsakovui advokato pagalbos išlaidų dydį iki 600 Lt.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n
u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 30 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „Litagra“ (į.
k. 123496364) 600 (šešis šimtus) Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės
instancijos teisme.
Teisėjai
Alė Bukavinienė
Konstantinas Gurinas
Gintaras Pečiulis