Administracinė byla Nr. AS-529-575/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01727-2018-1
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2018 m. rugpjūčio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Teisėjų tarybai, Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas pripažinti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos bei Teisėjų tarybos ir kitų viešojo administravimo subjektų neveikimą, neteisėtą atsisakymą ir tyčinį vilkinimą atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, suteiktų funkcijų ir pareigų neatlikimą. Pareiškėjas nurodė, kad minėti subjektai atlieka netinkamą viešąjį administravimą ir netinkamą piliečių aptarnavimą viešojo administravimo institucijoje nagrinėjant pareiškimus, prašymus. Pareiškėjas prašė pripažinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimo faktą neteisėtais Teisėjų etikos ir drausmės komisijos bei Teisėjų tarybos ir kitų viešojo administravimo subjektų veiksmais ir neveikimu, sąmoningu ir tyčiniu vilkinimu bei pripažinti pažeistą jo ir kitų asmenų teisę į gerą viešą administravimą, teisę į tinkamą piliečių aptarnavimą viešojo administravimo institucijose, teisę į informaciją ir kitas konstitucines teises. Prašė įpareigoti Teisėjų etikos ir drausmės komisiją bei Teisėjų tarybą ir kitus viešojo administravimo subjektus tinkamai atlikti viešą administravimą, tinkamai ir išsamiai išnagrinėti pareiškėjo skundus.
Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
Teismas nurodė, kad administraciniams teismas nepriskirta nagrinėti pareiškėjo nurodytų institucijų veiksmų (neveikimo), kadangi Teisėjų etikos ir drausmės komisijai bei Teisėjų tarybai, kurios yra teismų savivaldos institucijos, nėra priskirtos vykdomosios valdžios funkcijos, todėl šioje srityje susiklostančiuose teisiniuose santykiuose Teisėjų etikos ir drausmės komisija Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo prasme nėra viešojo administravimo subjektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-572-822/2017). Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turėjo pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog ginčas dėl skundžiamų Teisėjų tarybos ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiksmų priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.
Teismas nustatė, kad tam tikrų faktų pripažinimas negali būti savarankišku reikalavimu byloje ir pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog toks reikalavimas negali būti skundo dalyku – veiksmų neteisėtumo konstatavimas gali būti tik motyvas, pagrindžiantis teismo sprendimą, kuriuo nustatomi tam tikri patvarkymai dėl materialinių teisinių santykių. Vien tik veiksmų neteisėtumo konstatavimas pats savaime jokio konkretaus poveikio materialiniams teisiniams santykiams negali padaryti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442‑484/2010).
Teismas vadovavosi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad skundo reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus, bet procesinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtus skundo reikalavimus suformulavo kaip materialaus pobūdžio, t. y. tokius, kurie, jo manymu, pašalintų galimą pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad skundo reikalavimai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą laikytini pareiškėjo procesiniais prašymais, kurie būtų sprendžiami, jei pareiškėjo skundas teisme būtų priimtas.
III.
Pareiškėjas V. K., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti minėtą nutartį ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.
Pareiškėjas mano, kad jo pateikti reikalavimai turi būti patenkinti, nes taip bus apgintas viešasis interesas. Pareiškėjas nurodo, kad teisėja Rūta Miliuvienė, būdama šališka ir neobjektyvi, išgalvotais motyvais nurodė, kad pareiškėjo skundą reikia atsisakyti priimti, nors pareiškėjas pagrįstai ir motyvuotai išdėstė skundo pagrindus. Tuo tarpu teisėjos nurodyti argumentai yra pertekliniai ir nemotyvuoti.
Pareiškėjas nurodo, kad šališka ne tik teisėja, tačiau ir visas Vilniaus apygardos administracinis teismas. Teismas nuolat pažeidinėja konstitucines asmenų teises, sprendžia bylas šališkai ir nevykdo teisingumo.
Pareiškėjas nurodo, kad būtina kreiptis į kitas institucijas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT), Konstitucinį Teismą) siekiant įgyvendinti teisingumą ir apginti demokratiją, tačiau korumpuoti Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai to padaryti neleidžia.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismo nutartis priimta remiantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame numatyta, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi, Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra teismų savivaldos institucija, sprendžianti drausmės bylų teisėjams iškėlimo klausimus. Taigi Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kuri yra teismų savivaldos institucija, nėra priskirtos vykdomosios valdžios funkcijos, todėl šioje srityje susiklostančiuose teisiniuose santykiuose Teisėjų etikos ir drausmės komisija ABTĮ taikymo prasme nėra viešojo administravimo subjektas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo inicijuotas ginčas dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos bei Teisėjų tarybos veiksmų negali būti pripažintas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, ne kartą yra nurodęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015, 2018 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-470-520/2018). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad skundo reikalavimai pripažinti neteisėtus veiksmus yra prašymai, susiję su faktinių aplinkybių konstatavimu, kurių patenkinimas neapgintų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.
Pareiškėjas taip pat pateikė prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ESTT.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 2 d.) ir prašymai kreiptis į ESTT nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus pobūdžio reikalavimas, o procesinio pobūdžio prašymas, kuris būtų sprendžiamas, jeigu pareiškėjo skundas teisme būtų priimtas nagrinėti. Dėl tų pačių argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo stadijoje tenkinti pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą ir ESTT. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šiuo atveju taikytinų ABTĮ nuostatų atitikties Konstitucijai, kiek tai susiję su skundo priėmimo klausimu.
Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo aspekto pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 65559/01); 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 32271/04). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją (pareiškimų Nr. 21257/93, 21258/93, 21259/93, 21260/93). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją (pareiškimo Nr. 19874/92).
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nėra pateikti jokie įrodymai, kad teisėją Rūtą Miliuvienę sieja asmeniniai ryšiai su atsakovais, dėl kurių ši teisėja turėjo nusišalinti nuo pareiškėjo skundo atsakovams Nacionalinės teismų administracijos Teisėjų tarybai, Teisėjų etikos ir drausmės komisijai priėmimo klausimo sprendimo. Vien tai, kad ši teisėja jau anksčiau yra nagrinėjusi pareiškėjo skundus atsakovams Teisėjų tarybai, Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kaip nurodo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ši teisėja turi asmeninį suinteresuotumą nepriimti pareiškėjo skundo nagrinėti, išankstinį asmeninį nusistatymą prieš pareiškėją ir yra tendencinga, t. y. jog skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį priėmė šališka teisėja (neteisėtos sudėties teismas).
Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo išankstinį suinteresuotumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2018 m. gegužė 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius
Milda Vainienė