Civilinė byla Nr. e2A-1915-340/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33541-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2; 2.6.26; 3.3.1.14

 (S)

VILNIAUS apygardos teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Inlogo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-9400-845/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kloja“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inlogo“ dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kloja“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Inlogo“ 842 EUR skolą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 706,50 EUR bylinėjimosi išlaidų bei 20 EUR žyminio mokesčio. Paaiškino, kad UAB “Kloja” (vežėjas) ir UAB „Inlogo“ (užsakovas) 2018 rugpjūčio 7 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį (užsakymą), pagal kurią ieškovė už 3 350 EUR sumą įsipareigojo nuvežti krovinį iš Serbijos į Rusiją.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. ieškovės transport priemonė atvyko į krovinio pakrovimo vietą, kur laukė leidimo krautis, tačiau krovinys buvo pakrautas tik 2018 rugpjūčio 9 d. Ieškovė paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 19 d. ieškovės automobilis pasiekė krovinio iškrovimo vietą, tačiau į teritoriją transporto priemonė buvo įleista tik 2018 rugpjūčio 20 d., o pats krovinys buvo iškrautas kitą dieną apie 20:00 val. Ieškovė pažymėjo, kad iš krovinio gavėjo nebuvo gauta pretenzijų; be to, CMR važtaraštyje nebuvo pateikta jokių pastabų. Ieškovė pažymėjo, kad pateikė atsakovei sąskaitą faktūrą Nr. KL5307 dėl 3 350 EUR apmokėjimo, tačiau 2018 m. spalio 19 d. ieškovė iš atsakovės gavo tik 2 508 EUR mokėjimą, t. y. atsakovė liko skolinga ieškovei 842 EUR. Iškovės vertinimu, atsakovė nevykdo tinkamai sutartinių prievolių, yra nesąžininga, nes sąskaitose nurodyti sąskaitų apmokėjimo terminai yra pasibaigę, o atsakovė prievolę atsiskaityti įvykdė tik iš dalies.

3.       Atsiliepimu į ieškovės pateiktą ieškinį atsakovė UAB „Inlogo“ prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir iš ieškovės priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė paaiškino, kad ieškovės transporto priemonė pavėlavo atvykti į krovinio pakrovimo vietą; taip pat ieškovės transporto priemonė pavėluotai atvyko į krovinio iškrovimo vietą – nors sutartyje nustatyta, kad į krovinio iškrovimo vietą ieškovės transporto priemonė turėjo atvykti 2018 m. rugpjūčio 13 d., ieškovės transporto priemonė atvyko tik 2018 m. rugpjūčio 19 d, t. y. pavėlavusi 6 dienas. Atsakovė nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 22 d. pateikė ieškovei pretenziją Nr. K-0002, kurioje nurodė, jog taiko ieškovei šalių sudarytos sutarties 3.1 ir 3.2 punktuose nurodytas baudas, bei informavo, kad atsakovei krovinį pervežti pateikęs OOO „Aibarus“ patyrė 600 EUR žalos, kurią prašys atlyginti iš atsakovės; 2020 m. rugsėjo 20 d. atsakovė pateiktoje ieškovei pretenzijoje nurodė, jog dėl netinkamo ieškovės sutarties vykdymo atsakovė patyrė 600 EUR, kuriuos išskaičiuos iš ieškovei pagal sutartį mokėtinos sumos.

4.       Atsakovė, be kita ko, paaiškino, kad 2018 m. spalio 17 d. atsakovė išsiuntė ieškovei pranešimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, kuriuo informavo, kad atsakovė turi teisę reikalauti iš ieškovės 1 042 EUR, kuriuos sudaro 200 EUR bauda už pavėluotą atvykimą į krovinio pakrovimo vietą, 600 EUR nuostoliai už pavėluotą krovinio pristatymą bei 242 EUR išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti. Nepaisant to, jog atlikus įskaitymą atsakovė privalėjo ieškovei sumokėti 2 308 EUR (3 350 EUR – 1 042 EUR), 2018 m. spalio 19 d. atsakovė ieškovei sumokėjo 2 508 EUR.

0       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškovės UAB „Kloja“ ieškinį atsakovei UAB „Inlogo“ patenkino visa apimtimi - priteisė iš atsakovės UAB „Inlogo“ ieškovės UAB „Kloja“ naudai 842 EUR skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 842 EUR sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. spalio 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisė 1 099,89 EUR bylinėjimosi išlaidų.

6.       Teismas sprendė, kad atsakovė atliko įskaitymą pažeisdama imperatyvias įstatymo nuostatas, įtvirtinančias būtinas sąlygas įskaitymui atlikti – atsakovė informavo ieškovę apie atliktą įskaitymą po to, kai ieškovė buvo inicijavusi civilinę bylą dėl skolos priteisimo teismo įsakymo išdavimo tvarka.

7.       Teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad atsakovės teiginiai, jog ieškovė turėjo pradėti krovinių pasikrovimą būtent 2018 m. rugpjūčio 7 d. 07:00 val., yra nepagrįsti. Vertindamas šalių susirašinėjime esančius teiginius, neva paraiškoje nurodytos senos datos, o ieškovė už paraiškoje nurodytų terminų nevykdymą nebus baudžiama, teismas sprendė, jog atsakovei buvo žinoma, kad krovinys nebus pakrautas 2018 m. rugpjūčio 7 d., ir atsakovė su tuo sutiko. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į aplinkybę, kad šalys bylos nagrinėjimo metu patvirtino sudariusios sutartį 2018 m. rugpjūčio 7 d., kas kelia abejonę, jog šalys, sudarydamos vežimo sutartį, būtų galėjusios realiai suderinti vežimo sutarties aplinkybes, t. y. suderinti valią, jog ieškovės transporto priemonė turi būti krovinio pakrovimo vietoje 2018 m. rugpjūčio 7 d. 07:00 val. Be to, teismas konstatavo, kad atsakovės pretenzija ieškovei dėl sutarties pažeidimo buvo pateikta tik 2018 m. rugsėjo 20 d., nors ant važtaraščio nebuvo nurodyta jokių pastabų ar pretenzijų

1       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8.       Apeliaciniu skundu atsakovė (toliau – ir apeliantė) UAB „Inlogo“ prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti ir ginčą išpręsti iš esmės – ieškovės UAB „Kloja“ ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

9.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė neturėjo teisės atlikti įskaitymo dėl to, kad tuo metu atitinkami reikalavimai buvo ginčijami teisme. Ieškovės pateiktas pareiškimas teisme nebuvo priimtas, kas reiškia, kad tokia byla nebuvo iškelta ir nebuvo pradėtas ginčas teisme dėl ieškovės reikalavimų.

9.2.       Teismas, vadovaudamasis tik dalimi byloje esančių įrodymų, sprendė, kad byloje surinkti įrodymai ir šalių paaiškinimai sudaro pagrindą dalį nustatytų aplinkybių paneigti ar pripažinti neatitinkančiomis realios situacijos.

9.3.       Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovė neturėjo pareigos pradėti krovinio pasikrovimą 2018 m. rugjūčio 7 d. Iš byloje turimo susirašinėjimo matyti, kad apeliantės atstovai jau nuo 2018 m. rugpjūčio 7 d. 8 val. 21 min. nuolat teiravosi, kur yra ieškovės transporto priemonė ir kodėl ji ne pakrovimo vietoje. Ši aplinkybė patvirtina, kad šalys buvo susitarusios, jog pakrovimas turi būti vykdomas būtent 2018 m. rugpjūčio 7 d. 07:00 val. Be to, šalys jau 2019 m. rugpjūčio 7 d. popietę kalbėjo apie baudos skyrimą už pavėluotą ieškovės atvykimą į krovinio pasikrovimo vietą, o tai paneigia teismo padarytas išvadas; susirašinėjimas, kuriuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, vyko ne dėl ginčo krovinio pervežimo.

9.4.       CMR konvencija nereglamentuoja transport priemonių, skirtų kroviniams pervežti, pateikimo tvarkos, todėl susitariančios šalys turi teisę susitarti dėl transport priemonių pateikimo tvarkos sutartyje ir nustatyti atsakomybę už sutartinių sąlygų netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo vadovautis sutarties 3.1 punkto nuostata, numatančia, kad ieškovė turės sumokėti 200 EUR. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl laikė nepagrįstu apeliantės reikalavimą atlyginti 400 EUR apeliantės patirtų nuostolių – apeliantės patirtus 600 EUR nuostolius patvirtina byloje pateikti įrodymai.

9.5.       Apeliantė norėjo pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis ir pirmame surengtame posėdyje prašyti išreikalauti iš kitos šalies bylos teisingam išnagrinėjimui reikalingus įrodymus, tačiau byloje nebuvo atliktas pasirengimas bylos nagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti apeliantės prašymą, pažeidė apeliantės procesines teises. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl atmetė apeliantės reikalavimą atlyginti 242 EUR patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

10.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir iš atsakovės priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.  

11.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1.       Atsakovė neturėjo apibrėžto, galiojančio, vykdytino reikalavimo, o ieškovės neturėjo pareigos sumokėti atsakovės reikalaujamas sumas, todėl įskaitymo aktas negalėjo būti sudarytas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės pranešimas dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo buvo išsiųstas jau po to, kai ieškovas su pareiškimu dėl skolos priteisimo teismo įsakymo išdavimo tvarka buvo kreipęsis į teismą.

11.2.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad krovinys buvo pakrautas be jokių pastabų ar pretenzijų, jog būtų pažeistas pakrovimo terminas. Atsakovei buvo žinoma, kad krovinys nebus pakrautas 2018 m. rugpjūčio 17 d. ir atsakovė su tuo sutiko, patikinusi, kad baudos ieškovei skirtos nebus, kadangi užsakyme buvo nurodytos neteisingos pakrovimo ir pristatymo datos; jos nebuvo patikslintos. Atsakovė byloje nebuvo pareiškusi priešieškinio ieškovei.

11.3.       Ginčo

11.4.       Atsakovė praleido pretenzijos ieškovei pateikimo terminus. Atsakovė, net jeigu ir sumokėjo tam tikras sumas siuntėjui, gavėjui arba krovinio savininkui, atlygino nepagrįstus ir neįrodytus nuostolius, todėl atitinkamai neįgijo teisės reikalauti šių neįrodytų nuostolių atlyginimo iš ieškovės.

11.5.       Pirmosios instancijos teismo pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės prašymus dėl papildomų įrodymų pateikimo ar išreikalavimo. Atsakovė turėjo procesines galimybes teikti prašymus ir įrodymus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau šia galimybe nesinaudojo; apeliacinei instancijai grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, atsakovės prašymai dėl bylos papildymo naujais įrodymais būtų galėję užvlikinti bylos nagrinėjimą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

2       IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigą) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

14.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės UAB „Kloja“ ieškinį atsakovei UAB „Inlogo“ dėl skolos priteisimo tenkino visa apimtimi. Taigi apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, kuriuo patenkinti ieškovės reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių

15.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė UAB “Kloja” (vežėjas) ir atsakovė UAB „Inlogo“ (užsakovas) 2018 rugpjūčio 7 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį Nr. E001489 (KR0002173), pagal kurią vežėjas (UAB „Kloja”) už 3 350 EUR sumą įsipareigojo nuvežti krovinį iš Serbijos į Rusiją (1 t. e. b. l. 4-6). 

16.       Ieškovė 2018 m. rugsėjo 17 d. pateikė atsakovei apmokėti sąskaitą-faktūrą Nr. KL5307, išrašytą 3 350 Eur sumai, nurodant sąskaitą apmokėti iki 2018 m. spalio 12 d. (1 t. e. b. l. 7).

17.       Nustatyta, jog 2018 m. rugsėjo 20 d. atsakovė išsiuntė pretenziją ieškovei, nurodydama, jog ieškovė buvo įsipareigojusi atvykti į pakrovimo vietą 2018 m. rugpjūčio 7 d., tačiau faktiškai ieškovės transporto priemonė į pakrovimą atvyko 2018 m. rugpjūčio 8 d. Pretenzijoje taip pat nurodyta, jog ieškovė buvo įsipareigojusi iškrauti krovinį 2018 m. rugpjūčio 13 d., tačiau į muitinę atvyko 2018 m. rugpjūčio 17 d., o į iškrovimą – 2018 m. rugpjūčio 19 d. Dėl to atsakovė pareiškė ieškovei pretenziją dėl 600 EUR baudos (1 t., e. b. l. 102). Su šia pretenzija ieškovė nesutiko (1 t. e. b. l. 8-10).

18.       2018 m. spalio 17 d. 12:22:04 val. UAB „Kloja“ pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl 3 350 EUR piniginio reikalavimo iš atsakovės UAB „Inlogo“ priteisimo (LITEKO duomenys civilinėje byloje Nr. eL2-38994-862/2018).

19.       2018 m. spalio 17 d. 14:13 val. atsakovė UAB „Inlogo” išsiuntė ieškovei UAB „Kloja” pranešimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Pranešime nurodyta, kad UAB „Kloja” turi sumokėti UAB „Inlogo” 1 042 EUR, todėl šios sumos apimtyje buvo atliktas įskaitymas, o likusi suma – 2 308 EUR – bus sumokėta nustatytu terminu (1 t. e. b. l. 12-13).          

20.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 18 d. nutartimi UAB „Kloja” pareiškimą dėl teismo įskakymo išdavimo išieškoti skolą iš UAB “Inlogo” atsisakė priimti.

21.       2018 m. spalio 19 atsakovė atliko 2 508 EUR mokėjimą ieškovei (1 t., e. b. l. 15).

22.       2018 m. spalio 24 d. UAB „Kloja” ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl skolos priteisimo.

Dėl atsakovės teisės atlikti įskaitymą

23.       Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantė neturėjo teisės atlikti įskaitymo dėl to, kad tuo metu atitinkami reikalavimai buvo ginčijami teisme. Apeliantės vertinimu, ieškovės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo nebuvo priimtas, kas reiškia, kad tokia byla atsakovei iškelta nebuvo ir ginčas teisme dėl šių reikalavimų nebuvo pradėtas. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, todėl išsamiau pasisako dėl apeliantės teisės atlikti įskaitymą ir apeliantės atlikto įskaitymo pagrįstumo.

24.       Įskaitymas – vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Taigi tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų. 

25.       Tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą, nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti. Tai reiškia, kad, atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, jog ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009).

26.       Iš įstatyme įtvirtintos prievolės pabaigos įskaitymu sąvokos matyti, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti tam tikros sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010; 2010 m sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; 2009 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009).

27.       Teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tais atvejais, kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui, o kai skolininkas dalį reikalavimo pripažįsta, tai nurodytas įstatymo draudimas įskaityti reikalavimus netaikomas, tačiau būtina nustatyti neginčijamos prievolės apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009).

28.       Taigi atsakovė, atlikdama įskaitymą, laikė, kad jos teisė gauti iš ieškovės 1 042 EUR (nors įskaitymas buvo atliktas tik 842 EUR sumos apimtimi) nuostolių atlyginimą yra aiškus, galiojantis ir apibrėžtas reikalavimas, tačiau ieškovė tiek atsakyme į atsakovės pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, tiek atsakyme į pranešimą apie įskaitymą bei ieškinyje iš esmės teigė, kad atsakovė be pagrindo įgytų 842 EUR, nes ieškovė nėra atsakinga už atsakovės tariamai patirtus nuostolius, o baudų, kurias atsakovė taiko ieškovei, taikymas apskritai nėra galimas.  

29.       2018 m. spalio 17 d. pranešimu apie priešpriešinių vienarūšių įsipareigojimų įskaitymą atsakovė nurodė, kad vienašališkai įskaito 1 042 EUR, kuriuos sudaro 200 EUR bauda už pavėluotą ieškovės transport priemonės atvykimą į krovinio pakrovimo vietą, 600 EUR atsakovės patirti nuostoliai, kuriuos atsakovė patyrė ieškovei pavėlavus pristatyti krovinį bei 242 EUR advokato išlaidos. Atsakovės vertinimu, atlikus įskaitymą į vežėjui UAB „Kloja“ mokėtiną 3 350 EUR pervežimo kainą, po įskaitymo už pervežimą ieškovei UAB „Kloja” mokėtina suma sumažėjo iki 2 308 EUR. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad 2018 m. spalio 19 d. atsakovė sumokėjo ieškovei 2508 EUR, t. y. didesnę sumą, nei buvo numatyta sumokėti pretenzijoje.

30.       Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė, darydama įskaitymą, iš susirašinėjimo su ieškove turinio turėjo žinoti, jog ieškovė nesutinka su atsakovės nurodoma galimai turima reikalavimo teise ir atliekamu įskaitymu. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismų praktikoje pripažįstamų sąlygų visuma, vertinant jas sistemiškai ir siejant su CK 6.130 straipsnio 1 dalimi, lemia išvadą, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012).

31.       Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad visais ginčytinais klausimais, atsiradusiais dėl pervežimo, patenkančio į CMR konvencijos veikimo sferą, privalu kreiptis į teismą ar arbitražą. Kreiptis į teismą privalu ir dėl žalos ar nuostolių atlyginimo, kuomet asmuo neigia savo kaltę ar pareigą juos atlyginti (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-799-464/2012). Esant nesutarimui dėl atsakovo atsakomybės (prievolės ir jos dydžio) jis turi būti išspręstas šalių susitarimu arba išnagrinėjus ieškinį teisme (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-399/2010).

32.       Taigi tik esant suderintam susitarimui ar įsiteisėjusiam teismo sprendimui galima būtų pripažinti, jog yra galiojanti ir vykdytina ieškovės UAB „Kloja“ prievolė sumokėti atsakovei UAB „Inlogo” 1 042 EUR (arba 842 EUR, kuriais atsakovė faktiškai sumažino ieškovei mokėtiną suma). Kadangi tokio susitarimo ar teismo sprendimo nėra, atsakovės reikalavimas ieškovei nebuvo galiojantis, o negaliojantis reikalavimas negali būti pripažintas vykdytinu.

33.       Nepaisant to, kad ieškovė nesutiko atsakovei atlyginti nuostolius bei atsakovės 2018 m. rugsėjo 20 d. pretenziją atmetė, atsakovė 2018 m. spalio 17 d. atliko ginčijamą įskaitymą. Kaip jau minėta, įskaitymui atlikti turi būti atitinkamos sąlygos – prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, vienarūšiai, apibrėžti, abu reikalavimai turi galioti ir būti vykdytini (CK 6.130 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė nesutiko su jai pareikšta pretenzija, t. y. apskritai ginčijo savo prievolę, todėl atsakovė neturėjo pagrindo laikyti save turinčia ieškovei priešpriešinį vienarūšį galiojantį apibrėžtą ir vykdytiną reikalavimą įskaitymo sumai bei neturėjo teisėto pagrindo atlikti vienašališką įskaitymą (CK 6.130 straipsnis), tačiau šiuo atveju atsakovė pati (vienašališkai) išsprendė civilinės atsakomybės klausimą bei atliko ginčijamą įkaitymą.

34.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovė įskaitymą, be kita ko, atliko ieškovei jau inicijavus civilinę bylą dėl skolos, kurią tuo pačiu sudaro ir ginčytinas reikalavimas, priteisimo. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 4 punke nustatyta, kad draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. 

35.       Nustatyta, kad ieškovė 2018 m. spalio 17 d. 12:22:04 val. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl 3 350 EUR piniginio reikalavimo iš atsakovės UAB „Inlogo“ priteisimo, o įskaitymą atsakovė atliko tą pačią dieną, tačiau jau po ieškovės pareiškimo teismui padavimo momento – 2018 m. spalio 17 d. 14:13 val. Taigi nepaisant to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 18 d. nutartimi ieškovės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo paliko nenagrinėtą dėl per didelių ieškovės nurodytų bylinėjimo išlaidų, spręstina, kad atsakovė įskaitymą atliko ieškovei jau iš esmės inicijavus teisminį ginčą dėl ginčytinų sumų priteisimo, todėl apeliantės argumentai, kad ginčijamas reikalavimas nebuvo ginčijamas teisme, atmestinas kaip nepagrįstas (6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36.       Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad 2018 m. spalio 17 d. atsakovės atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas neatitiko įstatymo leidėjo nustatytų jo taikymo imperatyviųjų sąlygų; yra pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu ab initio (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), todėl nesukėlė teisinių padarinių, t. y. atsakovės prievolė sumokėti atsakovui 842 EUR už suteiktas vežimo paslaugas įskaitymu nesibaigė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011, 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011). 

37.       CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis).

38.       Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalių sudarytos pervežimo sutarties Nr. E001489 (KR0002173) pagrindu ieškovė suteikė atsakovei krovinių pervežimo paslaugas ir 2018 m. rugsėjo 17 d. išrašė sąskaitą-faktūrą Nr. KL5307 3 350 EUR sumai, tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų atsiskaityti su ieškove už jos suteiktas paslaugas nustatytu terminu neįvykdė, todėl teismui nustačius, jog atsakovės atliktas įskaitymas neatitinka CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymui keliamų būtinųjų sąlygų, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 842 EUR skola už suteiktas vežimo paslaugas (CK 6.63, 6.189, 6.200, 6.808, 6.817 straipsniai).

Dėl atsakovės reiškiamų ieškovei reikalavimų, kurių pagrindu atliktas įskaitymas, pagrįstumo

39.       Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik dalimi byloje surinktų įrodymų; netinkamai vertino aplinkybes, iš kurių spręstina apie apeliantės teisę reikalauti iš ieškovės patirtų nuostolių ir baudų. Apelianto vertinimu, ieškovė pažeidė šalių sudarytos vežimo sutarties nuostatas, dėl ko atsakovė įgijo teisę į nuostolių atlyginimą ir kitas kompensacijas, kurių atsiradimas lėmė atsakovės padarytą mokėtinų sumų įskaitymą. Byloje nustatyta, kad atsakovė savo reikalavimą grindžia 200 EUR reikalavimu dėl pavėluoto ieškovės transporto priemonės atvykimo į krovinio pakrovimo vietą; 600 EUR reikalavimu, kurį sudaro atsakovės trečiajam asmeniui sumokėtos lėšos, atsiradusios dėl ieškovės padaryto sutarties pažeidimo; bei 262 EUR bylinėjimosi išlaidomis. Taigi nagrinėjamu atveju analizuotina, ar ieškovė tinkamai vykdė šalių sudarytos sutarties nuostatas ir ar atsakovė apskritai buvo įgijusi teisę reikšti reikalavimus ieškovei dėl nuostolių atlyginimo ir netesybų pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas.

40.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Sutartyje nesant išlygos dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, ir, esant reikalavimui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, teismas turi nustatyti tris atsakomybės sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472-684/2015).

41.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, jog šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

42.       Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis) reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas įvykdyti prievolę, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolei įvykdyti, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis. Bendradarbiavimo pareiga vienodai svarbi abiem sutarties šalims, o šalis, nesilaikiusi bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją kaip pagrindo atsisakyti vykdyti savo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

43.       Kaip jau minėta, apeliantas nurodė, kad 200 EUR reikalavimo teisę ieškovei įgijo dėl to, kad ieškovė per vėlai atvyko į krovinio pakrovimo laiką.

44.       Iš šalių sudarytos krovinio pervežimo sutarties Nr. E001489 (KR0002173) matyti, kad ieškovės transporto priemonė turėjo atvykti į krovinio pakrovimo vietą 2018 m. rugpjūčio 7 d. 07:00. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad savo prievolę įvykdė tinkamai ir sutarties nepažeidė, tačiau atsakovė teigia, kad sutartis buvo pažeista, nes ieškovė į krovinio pakrovimo vietą atvyko dviem dienom vėliau, ką, apeliantės vertinimu, pagrindžia sudarytas važtaražtis ir šalių susirašinėjimas.

45.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutarties neįvykdymas nepreziumuojamas, todėl ginčo atveju, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti šia aplinkybe besiremianti šalis. Ji taip pat privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo (CK 6.247, 6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Taigi pareiga įrodyti, kad sutarties nuostatas pažeidė ieškovė, tenka šia aplinkybe pasiremiančiai šaliai, t. y. apeliantei.

46.       Ištyręs byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė neįrodė aplinkybės, jog ieškovė būtų pažeidusi šalių sudarytos sutarties nuostatas, susijusias su tinkamu atvykimu į krovinio pakrovimo laiką. Nors apeliantė remiasi byloje pateiktu CMR važtaraščiu, iš kurio matyti, kad krovinys buvo pakrautas tik 2018 m. rugpjūčio 8 d., teismo vertinimu, pateiktas įrodymas neatsipindi realios faktinės situacijos, todėl yra kritiškai vertintinas dėl savo įrodomosios vertės. Kaip antai, pateiktame važtaraštyje nurodytas kitas krovinio paėmimo miestas nei kad nurodyta šalių sudarytoje sutartyje; važtaraštyje nurodytas ir kitas gabenamas objektas, nei kad sutarta šalių sudarytoje sutartyje; nesutampa sutarties vykdymo, transporto priemonės atvykimo į krovinio pakrovimo/iškrovimo vietas terminai (1 t. e. b. l. 98). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantės pateiktas įrodymas yra nesusijęs su bylos faktinėmis aplinkybėmis (t. y. susijęs su galimai kitu krovinio pervežimu), todėl neįrodo apeliantės teiginių dėl ieškovės pavėluoto atvykimo į krovinio pakrovimo vietą.                 

47.       Atsakovė taip pat pateikė susirašinėjimą, iš kurio turinio matyti, kad ieškovė sutinka, jog jos automobilis vėluoja atvykti į krovinio pakrovimo vietą; taip pat sutinka, jog jai būtų pritaikyta bauda (1 t. e. b. l. 107-114). Teismas, spręsdamas dėl į bylą pateiktų duomenų įrodomosios vertės, konstatuoja, kad pateiktas susirašinėjimas yra fragmentinio pobūdžio, o iš byloje turimų šalių paaiškinimų matyti, kad šalys skirtingai aiškino paties susirašinėjimo kontektą ir turinį. Teismo vertinimu, iš pateikto susirašinėjimo nėra aišku, apie kokias transporto priemones kalbama: minimi skirtingi transporto priemonių apibūdinimai, kaip kad „kalbu apie paskutinę mašiną“ (1 t. e. b. l. 113), „dar skambinu ir į 969 šimtą kartų“ (1 t. e. b. l. 114); taip pat susirašinėjime kalbama paraišką, kuri turi būti pakeista (1 t. e. b. l. 108).

48.       Atsižvelgiant į tai, kad pastarosios aplinkybės vienareikmiškai neleidžia daryti išvados, jog susirašinėjime kalbama būtent apie ieškovei priklausančios transporto priemonės vėlavimus, susijusiais su šalių sudarytos sutarties vykdymu; o taip pat esant abejonėms dėl tikrosios šalių valios derinant sutarties (paraiškos) turinį, laikytina, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, iš kurios kildina pretenzijose nurodytus reikalavimus, t. y. neįrodė, kad ieškovė pažeidė šalių sudarytos sutarties nuostatas.

49.       Apeliantė, be kita ko, teigia patyrusi 600 EUR nuostolių dėl to, kad ieškovė pavėluotai pristatė krovinį į krovinio pristatymo vietą. Pasisakydamas dėl šio apeliacinio skundo argumento, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad ieškovei pristačius krovinį iškart nebuvo pateiktos pretenzijos dėl vėlavimo krovinį pristatyti, kas liudija, kad šalys, dalykiškai bendraudamos, tikėtina, buvo tik neformaliai aptarusios sutarties vykdymo terminus (sudarė faktinės padėties neatitinkančią sutartį, kurią vėliau ketino pakeisti, ir pan.). Be to, tokį teiginį pagrindžia ir pačios apeliantės paaiškinimai, kad krovinių vežimo versle dominuoja spartus sandorių sudarymas, įprasta sandorius sudaryti telefonu, kitomis ryšio priemonėmis, dėl ko šalių sudarytos sutarties nuostatatos, jog ieškovė turėjo pristatyti krovinį būtent 2018 m. rupjūčio 13 d., neišreiškia tikrosios šalių valios.

50.       Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

51.       Atsižvelgiant į anksčiau išsakytus argumentus, spręstina, kad atsakovė neįvykdė pareigos pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Kadangi atsakovė neįrodė vienos iš ieškovės sutartinės civilinės atskakomybės sąlygų egzistavimo (neteisėtų veiksmų, t. y. sutarties pažeidimo fakto), teismas nemato pagrindo plačiau pasisakyti dėl likusių civilinių atsakomybės sąlygų; taip pat nepasisako dėl sutarties nuostatų, numatančių netesybas už sutarties nuostatų pažeidimą, galiojimo bei apeliantės trečiajam asmeniui išmokėtų sumų, kurias apeliantė įvardija patirtais nuostoliais. Kadangi teismas nenustatė ieškovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų viseto egzistavimo, apeliantės pretenzijose nurodyti reikalavimai, kuriais vadovaudamasi apeliantė grindė įskaitymą, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl procesinių teisių pažeidimo

52.       Apeliantė kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų pateikia aplinkybę, jog apeliantė negalėjo pasinaudoti procesinėmis teisėmis ir pirmame surengtame posėdyje prašyti išreikalauti iš kitos šalies bylos teisingam išnagrinėjimui reikalingus įrodymus; apeliantė nurodė, kad byloje nebuvo atliktas pasirengimas bylos nagrinėjimui.

53.       LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2019 m. kovo 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovės ieškinį atsakovei atmetė. Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

54.       2020 m. rugpjūčio 20 d. byloje surengtas posėdis (LITEKO pavadintas „parengiamuoju posėdžiu“, pažymint, kad posėdžio metu buvo „pereita į bylos nagrinėjimą“). Pastarojo posėdžio metu atsakovės atstovas pateikė teismui prašymą išreikalauti iš ieškovės sudarytų krovinių pervežimo sutartis, kurios buvo sudarytos su faktiniu krovinio vežėju; taip pat prašė pateikti apmokėjimo trečiajam asmeniui už atlikto krovinio pervežimo dokumentus. Atsakovės atstovas nurodė, kad pastarieji duomenys aktualūs siekiant išsiaiškinti, ar ieškovė sumokėjo faktiniam vežėjui visą sumą, nesumažindama pervežimo kainos, iš ko būtų galima spręsti, ar atsiradę nuostoliai yra pagrįsti ir buvo perkelti trečiajai šaliai.

55.       Pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi atsisakė tenkinti atsakovės atstovo prašymą, nurodydamas, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos procese pirmą kartą (pirmosios instancijos teismo procese e2-2046-734) šalys turėjo pareigą pateikti visus teisingam bylos išnagrinėjimui būtinus įrodymus, kuriais grindžiamos šalių nurodomos aplinkybės; teismas konstatavo, kad atsakovės atstovas yra susipažinęs su teismo priimtais procesiniais dokumentais ir surinkta bylos medžiaga, todėl atstovės prašymą atmestė.

56.       Taigi iš apeliacinio skundo argumento matyti, kad atsakovė, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės prašymą, kvestionuoja protokolinės nutarties pagrįstumą. Taip pat, nors apeliantė ir nurodė, kad jai nebuvo leista pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, konstatuotina, kad apeliantė ne tik kad kad turėjo realias galimybes procesinėmis teisėmis pasianaudoti, bet jomis ir pasinaudojo, pateikdama prašymą dėl įrodymų išreikalavimo – vien ta aplinkybė, jog teismas netenkino apeliantės prašymo išreikalauti įrodymus, savaime nereiškia apeliantės procesinių teisių pažeidimo. Taigi apeliantės teiginiai dėl procesinių teisių pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

57.       Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civilinio proceso kodekse nėra numatyta galimybė apskųsti protokolinę nutartį ar jos dalį dėl įrodymų išreikalavimo ir įrodymų prijungimo, nes jos neužkerta galimybės tolimesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalis). Taigi apeliantas apeliaciniame skunde protokolinės nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimo kvestionuoti neturi teisės.

58.       Be to, iš LITEKO duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos procese pirmąjį kartą (pirmosios instancijos teismo procesas e2-2046-734) 2019 m. sausio 9 d. parengiamajame posėdyje atsakovė buvo įpareigota pateikti su atsiliepimu į ieškinį pridėtų dokumentų vertimus į valstybinę kalbą. 2019 m. vasario 11 d. parengiamojo posėdžio metu šalys nereiškė papildomų prašymų, taigi šalys nelaikė esant pagrindui išreikalauti naujus įrodymus ar tirti naujas aplinkybes.

59.       Atsižvelgdamas į išsakytas aplinkybes bei atsižvelgdamas į atsakovės turėtas galimybes laiku pateikti (ar prašyti išreikalauti) reikalingus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, protokoline nutartimi atmetęs atsakovės atstovo prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo, tinkamai vadovavosi proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principais (CPK 7 straipsnis), nes naujų įrodymų išreikalavimas ir tyrimas nagrinėjamu atveju užvilkintų bylos nagrinėjimą; be to, pastarųjų įrodymų išreikalavimas galėjo būti tinkamai atliktas bylą nagrinėjant pirmajame pirmosios instancijos teismo procese. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad apeliantei nepagrįstai nebuvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir pažymi, kad ieškinį tenkinus visiškai, atsakovei bylinėjimo išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai). 

Dėl bylos procesinės baigties

60.       Apibendrinant aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai nustatė faktinės bylos aplinkybės, iš esmės tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl apeliacinis skudnas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo rugsėjo 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 . birželio 1 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010)

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

62.       Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, apeliantei bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

63.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė patyrė 363 EUR išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

64.       Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, ir vertina, kad iš atsakovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos.

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Inlogo“ (į. k. 300066074) ieškovei UAB „Kloja“ (į. k. 302559984) 363 EUR (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                Tatjana Žukauskienė