Civilinė byla Nr. e2A-2093-260/2019

       Teisminio proceso Nr. 2-22-3-00949-2019-3

       Procesinio sprendimo kategorijos: 

       2.1.2.4.1.4.; 2.1.2.4.2.6.; 3.3.1.18.1.

       (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Arvydo Žibo,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-14887-986/2019 pagal ieškovės M. A. ieškinį atsakovui K. A. dėl dovanojimo sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo notarė G. S..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė M. A. 2019 m. gegužės 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui K. A., kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ji savo sūnui S. A. padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 2) pripažinti negaliojančiu (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo reg. Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria atsakovas paveldėjo nekilnojamąjį daiktą - butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) taikant restituciją, priteisti ieškovės asmeninėn nuosavybėn butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) savo sūnui S. A. padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutarties sudarymo metu jai buvo 51 metai, tačiau dėl prastos sveikatos buvo nedarbinga, bijojo tapti visiškai neįgali ir negalinti savimi pasirūpinti. Dešinė jos koja buvo operuota (duomenys neskelbtini), kairė koja – (duomenys neskelbtini). Po operacijos išryškėjo ir kitos ligos, jai buvo suteikta III invalidumo grupė, vėliau II grupės invalidumas. Vienintelis sūnus S. A., gimęs (duomenys neskelbtini), tuo metu buvo pilnametis ir galėjo ja pasirūpinti. Todėl prieš sudarant dovanojimo sutartį sutarė su sūnumi, kad ji jam neatlygintinai perleis nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o jis teiks jai materialinį aprūpinimą natūra gyvenamosios patalpos, maisto, priežiūros, reikiamos pagalbos pavidalu iki jos gyvos galvos. Iš esmės toks jų susitarimas atitiko 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 283straipsnyje įtvirtintą sutartį dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos. Be to, iš notaro ji sužinojo, kad yra pirmos eilės įpėdinė, todėl net sūnui mirus turėtų teisę paveldėti butą. Net testamentu iš jos negalėjo būti atimta teisė paveldėti po sūnaus mirties atsiradusį turtą, nes pagal 1964 m. CK ji turėjo teisę į privalomąją palikimo dalį kaip išlaikymo reikalinga, nedarbinga palikėjo įpėdinė. Todėl buvo rami, kad net ir sūnaus mirties atveju ji neliks be būsto. Sūnus savo įsipareigojimus vykdė iki 2017 m. vidurio. Daugiau kaip dvidešimt tris metus ji ir toliau gyveno tame pačiame bute, už butą ir jam teikiamas komunalines paslaugas nemokėjo. Maistu, buto priežiūra ir remontu taip pat rūpinosi jos sūnus Saulius. Taip pat sūnus suteikdavo jai reikalingą pagalbą, lydėdavo pas gydytojus. Tik 2017 metais, sūnaus sveikatai pablogėjus ir progresuojant priklausomybei nuo alkoholio, ji pradėjo įtarti, kad jos teisės į materialinį išlaikymą gali būti pažeistos. (duomenys neskelbtini) jos sūnus mirė. Atsakovas, jos sūnaus sūnus, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu įgijo nuosavybės teisę į butą ir pareiškė ieškinį dėl iškeldinimo. Todėl laikė, jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2017 metų viduryje ir ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

3.       Atsakovas K. A. 2019 m. birželio 7 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti, taip pat, jei ieškinio senatis nebūtų taikoma, ieškinį atmesti, kaip akivaizdžiai nepagrįstą jokiais įrodymais.

4.       Nurodė, kad 2018 m. lapkričio 19 d. Kauno apylinkės teismui jis pateikė ieškinį dėl iškeldinimo ir gyvenamosios vietos deklaravimo panaikinimo M. A., civilinė byla Nr. e2-2469-347/2019. Jis yra vienintelis buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisėtas savininkas, nuosavybės teisė į butą atsirado jam butą paveldėjus iš mirusio tėvo S. A.. Laikė save netinkamu atsakovu byloje, kadangi jis nebuvo nei dovanojimo sutarties, nei tariamos žodžiu sudarytos sutarties dėl išlaikymo iki galvos šalimi. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ginčo buto dovanojimo sutartis tarp S. A. ir ieškovės sudaryta (duomenys neskelbtini), t. y. prieš (duomenys neskelbtini) metus. Nors ieškovė ir teigia, kad apie tariamą savo teisių dėl išlaikymo iki gyvos galvos pažeidimą, sužinojo tik (duomenys neskelbtini) metais, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių sužinojimo apie savo pažeistas teises momentą. Todėl laikė, jog nesant įrodymų, pagrindžiančių tariamo išlaikymo iki gyvos galvos pažeidimo faktą, apskritai, nesant įrodymų, pagrindžiančių tokios sutarties sudarymo faktą, ieškinio senaties terminas turėtų būti prasidėjęs nuo (duomenys neskelbtini), kai buvo sudaryta dovanojimo sutartis. Ieškinio senaties terminas ieškovės tariamam reikalavimui apginti yra suėjęs. Taip pat nurodė, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad prieš (duomenys neskelbtini) metus su S. A. sudarytas sandoris iš tiesų buvo sudarytas dėl išlaikymo iki gyvos galvos, o ne dėl dovanojimo sandorio. Dovanojimo sutartis yra patvirtinta notaro, kuris pagal įstatymų nustatytus reikalavimus turi patikrinti sandorio – dovanojimo sutarties, teisėtumą. Todėl matydamas, kad savo esme prašoma tvirtinti sutartis neatitinka tikrosios sutarties šalių valios, neturėjo teisės tokią sutartį patvirtinti.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškovės M. A. ieškinį atmetė, grąžino atsakovui K. A. 2019 m. birželio 26 d. sumokėtą 16 Eur žyminį mokestį, priteisė iš ieškovės atsakovui 300 Eur ir valstybei 3,58 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6.       Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) M. A. ir S. A. sudarė dovanojimo sandorį, patvirtintą (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarės G. S., kuriuo M. A. padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), S. A. (1 t., el. b. l. 6–7). (duomenys neskelbtini) išduotas neįgaliojo pažymėjimas (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad ieškovei nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis (1 t., el. b. l. 12–13). Į bylą pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad ieškovė buvo konsultuota ir gydyta dėl sveikatos problemų nuo (duomenys neskelbtini). (1 t., el. b. l. 14–21). Ieškovės gyvenamoji vieta nuo (duomenys neskelbtini) deklaruota ginčo bute (1 t., el. b. l. 23). Atsakovui (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu įregistruota nuosavybės teisė į ginčo butą (1 t., el. b. l. 97–98, 135–142, 143–144).

7.       Teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo nagrinėjamu atveju yra praleistas. Laikė, kad jis turi būti skaičiuojamas nuo turto dovanojimo sandorio sudarymo dienos – (duomenys neskelbtini), o ne nuo (duomenys neskelbtini) metų (kai ieškovės tvirtinimu ieškovas pradėjo nebevykdyti išlaikymo iki gyvos galvos sutarties) ar (duomenys neskelbtini) metų (ieškovės sūnaus S. A. mirties). Ieškovės paaiškinimus, kad notarė sudarant dovanojimo sutartį ieškovei pasakė, kad jei kas nutiks, ji neliks be buto, kad šeimoje visi žinojo, jog butas padovanotas, teismas laikė sudarančiais pagrindą spręsti, kad ieškovė pasirašydama dovanojimo sutartį pas notarę aiškiai suvokė savo atliekamų veiksmų teisinius padarinius, t. y. kad yra sudaroma dovanojimo, o ne kita sutartis. Todėl konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog apie savo teisių pažeidimą, t. y. kad sudaryta dovanojimo sutartis neatitinka ieškovės valios, ieškovė sužinojo tik (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) m. (tai siejant su materialinio išlaikymo neteikimo terminu). Teismas nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą ieškovei aiškiai tapo žinoma ginčo (dovanojimo) sandorio sudarymo metu, t. y. ne vėliau kaip (duomenys neskelbtini), nuo kada ir prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Kad ieškovė turėjo suvokti sudaryto sandorio teisines pasekmes iš esmės patvirtino ir liudytoja Z. A., kuri nurodė, kad S. A. turėjo prižiūrėti ieškovę iki mirties, o vėliau mergaitėms turėjo atidalyti šį butą. Taip pat teismas nurodė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ieškininės senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, kadangi iš pačios ieškovės paaiškinimo galima spręsti, jog ji tiek sandorio sudarymo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu suvokia dovanojimo sandorio esmę, taigi ir jo sudarymo pasekmes.

8.       Spręsdamas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo teismas nurodė, kad šalys rašytinės turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties (Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., toliau 1964 m. CK 283 straipsnis) nesudarė. Duomenų apie tai, kad S. A. iki mirties būtų vengęs tokį sandorį įforminti notarine tvarka, ieškovė teismui nepateikė, reikalavimo pripažinti šį sandorį galiojančiu, nereiškė. Todėl nurodė, jog ieškovės ir S. A. sandoris dėl išlaikymo iki gyvos, jeigu toks ir būtų sudarytas, negalioja (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). 

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9.       Apeliaciniu skundu ieškovė M. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai nustatė ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią. Teismas neatsižvelgė į ieškovės paaiškinimus, jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik (duomenys neskelbtini) viduryje. Nurodo, jog dovanojimo sutarties sudarymo metu ji buvo dar darbingo amžiaus (ėjo (duomenys neskelbtini) metai, o pensinis amžius moterims tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) metai), tačiau dėl labai prastos sveikatos ieškovė buvo nedarbinga. (duomenys neskelbtini) gulėjo (duomenys neskelbtini) ligoninėje, sveikata prastėjo, bijojo tapti neįgali ir negalinti pasirūpinti savimi. Po (duomenys neskelbtini) atliktų operacijų išryškėjo kitos ligos, todėl jai buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) grupės invalidumas, o vėliau (duomenys neskelbtini) grupės invalidumas. Ieškovės dukros S. (gimusi (duomenys neskelbtini)), D. (gimusi (duomenys neskelbtini)) ir D. (gimusi (duomenys neskelbtini)) tuo metu buvo dar nepilnametės. Todėl vienintelis sūnus S. (gimęs (duomenys neskelbtini)) tuo metu buvo pilnametis ir galėjo ja pasirūpinti. Ginčo sandoris buvo sudarytas tik todėl, kad ieškovei grėsė visą savo likusį gyvenimą praleisti ant patalo. Prieš jo sudarymą ieškovė su sūnumi sutarė, kad ji jam neatlygintinai perleis nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o jis teiks jai materialinį aprūpinimą natūra gyvenamosios patalpos, maisto, priežiūros, reikiamos pagalbos pavidalu iki ieškovės gyvos galvos. Laikė, jog jų susitarimas atitinka 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 283 straipsnyje įtvirtintą sutartį dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos. Sūnus savo įsipareigojimus vykdė daugiau kaip dvidešimt tris metus. Ieškovė gyveno ginčo  bute. Buto ir ieškovės priežiūra bei išlaikymu rūpinosi ieškovės sūnus S.. Tačiau (duomenys neskelbtini) viduryje pablogėjo S. sveikata, stipriai progresavo jo priklausomybė alkoholiui ir ieškovė pradėjo įtarti, kad jos teisės į materialinį išlaikymą gali būti pažeistos. Atsakovui paveldėjus butą ir (duomenys neskelbtini) pretenzija ieškovei pareikalavus iki (duomenys neskelbtini) išsikelti iš buto, ieškovė suprato, kad su sūnumi sudarytas susitarimas negalios ir ji gali likti ne tik be išlaikymo, bet netgi ir be namų (kitos gyvenamosios vietos ar turto ji neturi). Nurodo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, jog kuriam nors iš ieškovės pareikštų reikalavimų ieškinio senaties terminas yra praleistas, prašo pripažinti nurodytas aplinkybes svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir ieškinio senaties terminą atnaujinti.

1.2.                      Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, jog byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad ieškovės ir jos sūnaus S. A. sudarytas dovanojimo sandoris turėjo kokių nors valios trūkumų, nepagrįsti. Apeliantė nurodo, jog būdama senyvo amžiaus ir turėdama 4 klasių išsilavinimą, iki galo nesuvokė dovanojimo sandorio padarinių. Be to, jos sveikatos būklė, šeimyninė situacija ir neturėjimas jokios galimybės užsidirbti pajamų taip pat įtakojo ne tik jos psichologinę būseną, bet ir galimybes sudaryti geriausiai jos interesus atitinkantį sandorį. Taip pat apeliantė nurodo, jog sudarydama ginčijamą sandorį, buvo susitarusi su sūnumi, kad jam ieškovė neatlygintinai perleis butą, o jis jai teiks išlaikymą iki gyvos galvos. Be to, sudarant ginčo sutartį ieškovei notarė buvo išaiškinusi, jog net ir sūnaus mirties atveju ji neliks be būsto. Nurodo, jog žinodama, kad po sandorio sudarymo sūnaus mirties atveju ji gali būti iškeldinta iš buto, ji nebūtų jo sudariusi. Byloje esantys įrodymai ir teismo skundžiamame sprendime padarytos išvados dėl sūnaus ieškovei teikto išlaikymo patvirtina, jog ieškovė su sūnumi buvo sudariusi susitarimą dėl išlaikymo iki gyvos galvos.

1.3.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl CK 1.93 straipsnio išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, kadangi ieškovė neprašė pripažinti sudarytą sandorį galiojančiu.

10.       Atsakovas K. A. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad dovanojimo sutarties 2 punkte nurodyta, jog S. A. dovanojamą butą priima; šioje sutartyje nėra nurodytos jokios sąlygos, nuostatos ar išlygos dėl turto (buto) perleidimo. Be to, teismas skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis pačios ieškovės argumentais – kad šeimoje visi žinojo, jog butas padovanotas. Sutinka su teismo argumentais, kad dovanojimo sutartis yra mažos apimties, ieškovė galėjo ir privalėjo įsitikinti, kokio turinio sutartį sudaro, taip pat apsvarstyti galimas tokių savo veiksmų pasekmes.

2.2.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu ieškovė teisingai suprato savo veiksmus, susijusius su sudaromu sandoriu, ką patvirtina ir ieškinys, kuriame nurodyta, kad iš notarės ji sužinojo, jog dėl tokio sandorio sudarymo ji yra visiškai apsaugota, kadangi tuo metu ji buvo pirmos eilės įpėdinė po sūnaus mirties, o esant testamentui turėtų teisę į privalomo palikimo dalį kaip išlaikymo reikalinga palikėjo įpėdinė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė sandorio sudarymo metu aiškiai suvokė savo veiksmų teisinius padarinius, tam nekliudė nei jos amžius, nei sveikatos būklė.

2.3.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad rūpinimosi nedarbingiems ir paramos reikalingiems tėvams pareigą numato ne tik moralinės, bet ir teisės normos (CK 3.205 straipsnio 1,2 dalys), t. y. išlaikymas bet kokia forma ne tik gali, bet ir turi būti teikiamas net ir nesant sudaryto sandorio. Kaip teisingai pripažino teismas skundžiamame sprendime, net ir konstatavus, kad ieškovė į teismą kreipėsi dėl to, kad S. A. nustojo teikti jai išlaikymą (nuo (duomenys neskelbtini) metų stipriai gėrė ir (duomenys neskelbtini) metais mirė), tai savaime nelemia išvados, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo valios padovanoti, t. y. neatlygintinai perleisti turtą S. A.. Aplinkybė, kad ieškovė su sūnumi galimai buvo sudariusi žodinį susitarimą rūpintis ja, nereiškia, jog buvo suklysta dėl ginčo sandorio (dovanojimo) teisinių pasekmių. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių praėjus (duomenys neskelbtini) metams po jo sudarymo.

2.4.                      Ieškovė apeliaciniame skunde nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl CK 193 straipsnio 4 dalies nuostatos išėjo už ieškinio ribų, atsakovo manymu, siekia suklaidinti apeliacinės instancijos teismą. Kaip teisingai pastebėjo teismas skundžiamame sprendime, 1964 m. CK 285 straipsnis numatė, kad sutartis dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos turėjo būti sudaryta CK 255 straipsnyje nustatyta, t. y. notarine forma ir per 3 mėnesius įregistruota turto registravimo įstaigoje. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Kaip toliau aiškina teismas skundžiamame sprendime, tiek 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis, tiek galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalis nustato, kad, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Tačiau, kaip nurodė teismas, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Teismas sprendime kaip tik ir nurodė, kad jokių panašių veiksmų iš ieškovės pusės nebuvo atlikta, jokio rašytinio susitarimo ji ir jos sūnus dėl išlaikymo iki gyvos galvos nebuvo pasirašę, byloje jokių duomenų apie tai, kad ieškovės sūnus iki mirties būtų vengęs tokį sandorį įforminti notarine tvarka, taip pat nėra, o ieškovė reikalavimo pripažinti šį sandorį galiojančiu, nereiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovės ir jos sūnaus sandoris dėl išlaikymo iki gyvos, jeigu toks ir būtų sudarytas, negalioja (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Teismas skundžiamame sprendime išsamiai, pagal turimus įrodymus išanalizavo ieškovės ir jos sūnaus elgesį po dovanojimo sutarties sudarymo, kuris rodo, kad net jei būtų pripažinta, kad sutartis dėl išlaikymo iki gyvos galvos buvo sudaryta, ji negalioja, nes nebuvo laikytasi tuo metu galiojančių teisės normų dėl tokių sandorių sudarymo.

2.5.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, jog ieškinio senaties terminas dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo yra praleistas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų, kad apie tariamą savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau nei sandorio sudarymo dieną, todėl laikytina, jog ji neturi pagrindo teigti, kad sužinojimas apie dovanojimo sandorio pasekmes nesutapo su šio sandorio sudarymo momentu. Atsakovas pastebi, kad faktas, jog sūnus ieškove nustojo rūpintis, niekaip neįrodo fakto, kad ieškovė apie savo tariamai pažeistas teises sužinojo (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad sūnus nustojo rūpintis savo motina, ar, kad jis tai darė nuolat. Teismas, nustatydamas, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo buto dovanojimo sandorio sudarymo dienos, t. y. (duomenys neskelbtini), be kita ko, rėmėsi pačios ieškovės paaiškinimais - teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad šeimoje visi žinojo, kad butas padovanotas, mama apsisprendusi. Tai reiškia, kad ieškovė pasirašydama dovanojimo sutartį pas notarę aiškiai suvokė savo atliekamų veiksmų teisinius padarinius, t. y. kad yra sudaroma dovanojimo, o ne kita sutartis, dėl ko daryti išvados, kad sudaryta dovanojimo sutartis neatitinka jos valios, ji sužino tik (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) m. (tai siejant su materialinio išlaikymo neteikimo terminu), pagrindo nėra. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovei aiškiai tapo žinoma ginčo (dovanojimo) sandorio sudarymo metu, t. y. ne vėliau kaip (duomenys neskelbtini), nuo kada ir prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Kaip teisingai konstatavo teismas, ieškovės paaiškinimai, kad sūnus tinkamai vykdė išlaikymo iki gyvos galvos prievolę, niekaip nedarė įtakos jos galimai pažeistų teisių, susijusių ginčijamo sandorio (dovanojimo sutarties) pažeidimo suvokimo momentui, ji turėjo galimybę įgyvendinti savo teises (taip pat ginčyti sandorį) nuo pat jo sudarymo dienos.

2.6.                      Nors ieškovė ir apeliaciniame skunde prašo atnaujinti senaties terminą, jei teismas laikytų, kad jis praleistas, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytu argumentu, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškininės senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties - ieškovė tiek sandorio sudarymo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu, suvokia dovanojimo sandorio esmę, taigi ir jo pasekmes, todėl laikytina, jog ginčo sandorio turinys atitiko jos tikrąją valią. Faktas, kad sūnus ja nustojo rūpintis, niekaip neįrodo fakto, kad buto dovanojimo sandoris, patvirtintas notaro, buvo apsimestinis ir neatitiko tikrųjų šalių ketinimų, kaip ir neįrodo, kad ieškovės sūnus buvo sudaręs sutartį dėl išlaikymo iki gyvos galvos ir taip turėdamas įstatyminę pareigą rūpintis savo motina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų. Todėl teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.

12.       Apeliacijos objektas – patikrinimas pagrįstumo ir teisėtumo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės (apeliantės) ieškinys dėl dovanojimo sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Faktinės bylos aplinkybės

13.       Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovė M. A. (duomenys neskelbtini) sutartimi, patvirtinta (duomenys neskelbtini) notarės G. S., padovanojo savo sūnui S. A. butą, esantį (duomenys neskelbtini).  Į bylą pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad ieškovė buvo konsultuota ir gydyta dėl sveikatos problemų nuo (duomenys neskelbtini) metų.  (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, kad ieškovės gyvenamoji vieta nuo (duomenys neskelbtini) deklaruota adresu (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) S. A. mirė. Atsakovui K. A. (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kurio pagrindu (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre atsakovo K. A. vardu įregistruota nuosavybės teisė į ginčo butą. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, kuriame prašė pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartį, pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kuria atsakovas paveldėjo nekilnojamąjį daiktą - butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei taikyti restituciją, priteisti ieškovės asmeninėn nuosavybėn minėtą butą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė savo ieškinio reikalavimus grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartis, kuria ji savo sūnui S. A. padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo sudaryta iš esmės suklydus, kadangi ji, būdama senyvo amžiaus ir neturėdama teisinio išsilavinimo, nesuvokė dovanojimo sandorio padarinių, be to, padovanodama butą sūnui galvojo, kad tokiu būdu ji užsitikrins išlaikymą sau iki gyvos galvos. Priešingu atveju normaliai atidus ir protingas asmuo panašioje situacijoje nebūtų sudaręs dovanojimo sandorio. Laikė, jog ji nėra praleidusi ieškinio senaties termino, kadangi apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik (duomenys neskelbtini) viduryje, kuomet jos sūnaus sveikata pablogėjo ir progresavo jo priklausomybė nuo alkoholio. Taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas manytų, jog jis praleistas. Atsakovas su ieškovės ieškiniu nesutiko, teismo prašė taikyti ieškinio senatį ir jį atmesti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ieškovė, ji pateikė apeliacinį skundą. 

Dėl sandorio negaliojimo

14.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė kaip teisiškai nepagrįstą ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia dėl suklydimo sudarytą dovanojimo sandorį. Apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodoma tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.90 straipsnio nuostatas, neištyrė visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos, kai sprendžiama dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, neatsižvelgė į teismų praktikoje išdėstytus CK 1.90 straipsnio taikymo išaiškinimus.

15.       Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2011; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.).

16.       Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.).

17.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, jog asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).

18.       Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

19.       Apeliantė teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai įgyvendino iš 1964 m. CK 56 straipsnio (analogiška norma įtvirtinta CK 1.90 straipsnio 1 dalyje) nuostatų išplaukančius reikalavimus nustatyti, ar buvo suklydimo faktas, tirti, ar šis suklydimas buvo esminis, taip pat kitas svarbias aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas sprendime aptarė visas šias CK 1.90 straipsniui taikyti būtinas sąlygas.

20.       Dovanojimo sutartis yra valios aktas, kuriuo šio sandorio šalys sąmoningai siekia tam tikro tikslo – dovanotojas nori neatlygintinai perduoti turtą kito asmens nuosavybėn, o apdovanotasis nori jį neatlygintinai gauti. Tam, kad būtų sudaryta dovanojimo sutartis, labai svarbią reikšmę turi žmogaus (dovanotojo) vidinė valia, kuriai susiformuoti reikia turėti motyvus ir tikslą. Teisinę reikšmę turi tik tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia sandorio šalys, jį sudarydamos; nuo to ir priklauso to sandorio teisinė prigimtis, todėl būtina nustatyti, ar dovanojimo sutartimi dovanotojas tikrai norėjo ir siekė neatlygintinai perduoti savo turtą apdovanojamajam jo nuosavybėn. Tokiam sandoriui sudaryti dovanotojo valia turi būti išreikšta viešai ir įstatymo nustatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Dėl to ir nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmiausia vertino tai, kaip apeliantė suvokė esmines sandorio aplinkybes, t. y. tyrė ir vertino, ar jos sudarytas sandoris turi valios trūkumų. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad apeliantės valia dėl sudaromo sandorio esmės buvo nuosekli; sandoris sudarytas, tam iš anksto pasirengus, t. y. apeliantė buvo aptarusi su sūnumi visas su buto dovanojimu susijusias aplinkybes, apie tai pranešusi kitiems šeimos nariams; šios aplinkybės patvirtintos notarės. Taigi byloje nustatytos aplinkybės ir objektyvūs duomenys patvirtina, kodėl ir kokiu tikslu apeliantė norėjo padovanoti visą savo turtą sūnui – buvo ligota ir bijojo, jog nebegalės buto prižiūrėti bei išlaikyti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė elgėsi apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, atsižvelgiant taip pat į jos amžių ir išsilavinimą; jos tikrosios (vidinės) valios turinys perduoti savo turtą neatlygintinai sūnaus nuosavybėn, išoriškai išreikštas, sudarius tą sandorį, kokio siekė sandorio šalys. Be to, suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad po ginčo sandorio sudarymo pasikeitę ginčo sandorio šalių santykiai, atsakovo prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas yra teisiškai nereikšmingi, atsižvelgiant ne tik į dovanojimo sandorio pobūdį, bet ir į tai, jog šios aplinkybės paaiškėjo vėliau. Vėlesnis valios pasikeitimas nesudaro pagrindo išvadai, kad sandoris sudarytas dėl suklydimo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

21.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

22.       Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ištyrė ir įvertino tiek apeliantės, tiek ir atsakovo į bylą pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, nustatydamas, kokia apeliantės valia buvo sudarant dovanojimo sandorį, kas buvo dovanojimo sandorio sudarymo iniciatorė, atsižvelgė į apeliantės asmenines savybes, sudarant dovanojimo sandorį su sūnumi, taip pat išdėstė argumentus, dėl kurių atmetė apeliantės argumentus, kuriais ji teigė, jog ji neturėjo jokios galimybės sudaryti geriausiai jos interesus atitinkantį sandorį.

Dėl ieškinio senaties taikymo

23.       Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai nustatė ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią. Teismas neatsižvelgė į ieškovės paaiškinimus, jog apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik 2017 metų viduryje.

24.       Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 6.472 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad reikalauti panaikinti dovanojimą dovanotojas ar jo įpėdiniai gali per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jie sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokio pagrindo atsiradimą. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimui pripažinti dovanojimo sutartį CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu taikė ieškinio senaties terminą, kadangi kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pati ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, jog šeimoje visi žinojo, kad butas yra padovanotas, t. y. ieškovė pasirašydama dovanojimo sutartį pas notarę aiškiai suvokė savo atliekamų veiksmų teisinius padarinius, kad sudaro dovanojimo, o ne kitą sutartį. Todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime  apie galimą teisių pažeidimą, jei toks buvo, ieškovei aiškiai tapo žinoma ginčo sandorio (dovanojimo) sudarymo metu, t. y. ne vėliau kaip 1994 m. rugsėjo 7 d., nuo kada ir prasidėjo ieškinio senaties termino eiga.

25.       Apeliantė skunde prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, jei teismas laikytų, kad jis praleistas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytu argumentu, jog nėra pagrindo teigti, kad ieškininės senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, kadangi ieškovė tiek sandorio sudarymo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo metu suvokia dovanojimo sandorio esmę, taigi ir jo pasekmes. Aplinkybė, jog  sūnus nustojo rūpintis, niekaip neįrodo fakto, kad ginčo dovanojimo sandoris, patvirtintas notaro, neatitiko tikrųjų šalių ketinimų, kaip ir neįrodo, kad apeliantės sūnus buvo sudaręs sutartį dėl išlaikymo iki gyvos galvos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

26.       Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

27.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, dėl to ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas ir paliktinas galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Dalė Burdulienė 

Raimondas Buzelis

Arvydas Žibas