Civilinė byla Nr. e2-743-196/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02457-2013-9

                                   Procesinio sprendimo kategorijos: 114.9.6.1; 122.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-2207-567/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Protingi sprendimai“ ieškinį atsakovui E. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo R. M..

Teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Protingi sprendimai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo E. M. 60 472,78 Eur (208 800,40 Lt) žalos atlyginimo, 2 891,09 Eur (9 982,38 Lt) metines kompensuojamąsias palūkanas, viso 63 363,87 EUR (218 782,78 Lt), ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2015-01-07 teismo posėdžio metu teismas nustatė dalyvaujantiems byloje asmenims terminą pateikti klausimus ekspertams dėl ekonominės ekspertizės skyrimo teismo iniciatyva.

2015-01-29 atsakovas E. M. pateikė teismui prašymą neskirti ekspertizės, nes pats ieškovas nepateikė klausimų ekspertams ir neprašo skirti ekspertizės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi: paskyrė civilinėje byloje ekonominę ekspertizę ir pavedė ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizių centro ekspertams; nustatė byloje dalyvaujantiems asmenims terminą iki 2015 m. vasario 17 d. pateikti Vilniaus apygardos teismui klausimus, kuriais pageidautų gauti eksperto išvadą; įpareigojo ieškovą UAB „Protingi sprendimai“ ir atsakovą E. M. iki 2015 m. vasario 17 d. įmokėti po 1000 Eur užstatą į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą ir pateikti teismui sumokėjimą patvirtinančių dokumentų kopijas. Teismas nurodė, kad siekiant išsiaiškinti iškilusius klausimus, reikalaujančius specialių ekonomikos žinių, tikslinga teismo iniciatyva skirti ekonominę ekspertizę (CPK 212 str.). Teismas konstatavo, kad, neatlikus ekonominės ekspertizės, nėra galimybės kitomis leistinomis proceso priemonėmis nustatyti, ar atsakovas E. M., būdamas UAB „Protingi sprendimai“ vadovu ir akcininku, savo veiksmais padarė žalą UAB „Protingi sprendimai“. Teismas nurodė, kad siekiant užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą ir ekspertizės operatyvų vykdymą, tikslinga ieškovą UAB „Protingi sprendimai“ ir atsakovą E. M. įpareigoti į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti  po 1000 Eur užstatą (CPK 101 str., 102 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas E. M. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartį panaikinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Byloje ekonominė ekspertizė yra paskirta ne atsakovo, o paties teismo iniciatyva. Atsakovas ne tik neprašė teismo skirti ekspertizės, bet ir jos skyrimui nepritarė. Teismas įpareigodamas atsakovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą užstatą už ekspertizės vykdymą rėmėsi CPK 101 ir 102 straipsniais. Tačiau pagal šias įstatymo nuostatas teismas motyvuota nutartimi, siekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, gali įpareigoti sumokėti nustatyto dydžio piniginį užstatą tik tą asmenį, kuris prašo atlikti tam tikrą procesinį veiksmą. Taigi, teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 101 ir 102 straipsnius bei nesant teisinio pagrindo įpareigojo atsakovą sumokėti užstatą. Nei CPK, nei kiti teisės aktai nenumato teismui galimybės įpareigoti proceso šalį sumokėti užstatą, kuomet procesinis veiksmas yra atliekamas paties teismo iniciatyva.

2. Pagal CPK 179 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Tačiau nagrinėjama byla yra privataus intereso, todėl teismas šioje byloje neturėjo teisės rinkti įrodymų savo iniciatyva, tokia procesinė pareiga iš esmės priklauso ieškovui. Teismas savo iniciatyva paskiręs ekonominę ekspertizę bylos nagrinėjimo metu yra nepagrįstai aktyvus ir iš esmės įgyvendina ieškovui priklausančias procesines teises ir pareigas. Teismas šiuo atveju neturėjo teisės skirti ekonominės ekspertizės, o jos skyrimas prieštarauja rungimosi, dispozityvumo ir šalių lygiateisiškumo principams, todėl nutartis skirti ekspertizę yra neteisėta ir naikintina.

Ieškovas UAB „Protingi sprendimai“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties dalies dėl ekspertizės skyrimo, nutraukti, o skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties dalies dėl užstato sumokėjimo atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. CPK nenumato galimybės apeliacine tvarka apskųsti teismo nutartį dėl ekspertizės skyrimo (CPK 2012 str. 1 d.), o vadovaujantis CPK 212, 213 straipsnių nuostatomis, teismas turi teisę skirti ekspertizę byloje savo iniciatyva. Skundžiama teismo nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d. 2 p.).

2. Nutartis dėl ekspertizės paskyrimo priimta atsižvelgiant į tai, kad visų dalyvaujančių asmenų paaiškinimai byloje yra prieštaringi ir byloje esančių įrodymų nepakanka ginčui išspręsti, t. y. nepaskyrus ekspertizės, teismo nuomone, neįmanoma ginčo šioje byloje išspręsti. Atsižvelgiant į tai, teismas įpareigojo lygiomis dalimis šalis sumokėti užstatus už ekspertizę, kas atitinka civilinio proceso principus (CPK 3, 12, 17 str.).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinio proceso objektu atskirajame skunde nurodoma pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria paskirta civilinėje byloje ekspertizė ir ieškovas bei atsakovas  įpareigoti sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą užstatą būsimoms ekspertizės išlaidoms padengti.

Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu pirmosios instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais, bei tuomet, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

CPK 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri pateikė prašymą iškviesti liudytojus ar ekspertus, atlikti ekspertizę, apžiūrėti įvykio vietą, iš anksto sumoka teismo nustatyto dydžio avansą bylinėjimosi išlaidoms padengti. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog avansas, kurio dydis nustatomas atsižvelgiant į būsimų išlaidų dydį, sumokamas į teismo sąskaitą. Iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą dėl avanso mokėjimo pagal CPK 90 straipsnį priskyrė prie CPK IX skyriaus nuostatų, reglamentuojančių užstato skyrimą. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2010, išaiškino, kad CPK 90 straipsnio pagrindu priimama nutartimi sprendžiamas tik galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo klausimas, todėl tokios nutarties negalima laikyti nutartimi, kuria pasisakoma dėl bylinėjimosi išlaidų CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Taigi tokia nutartis nepriskiriama ir prie nutarčių, kurių apskundimas nustatytas CPK 100 straipsnyje. Nepaisant to, kad minėta kasacinio teismo nutartis priimta dėl CPK 90 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2011 m. spalio 1 d., tačiau joje suformuluota nurodytos proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo taisyklė aktuali ir šiuo metu. Tą patvirtina ir nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigalioję CPK pakeitimai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės žinios, 2011 m. liepos 13 d., Nr. 85-412) 45 straipsniu CPK 90 straipsnis modifikuotas pakeičiant jo normose vartotą užstato apibrėžtį į avansą. Tokiu būdu įstatymų leidėjas aiškiai išskyrė, kad CPK 90 straipsnio pagrindu priimamomis nutartimis sprendžiamas galimų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo klausimas, t. y. šalių pagal  CPK 90 straipsnį mokamas avansas atlieka išankstinio atitinkamų procesinių veiksmų būsimų išlaidų apmokėjimo, bet ne procesinio veiksmo atlikimo, užtikrinimo funkciją.

Pagal CPK 101 straipsnio 1 dalį, CPK numatytais atvejais teismas, siekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, motyvuota nutartimi dalyvaujantį byloje asmenį ar kitą asmenį, prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, gali įpareigoti teismui sumokėti nustatyto dydžio piniginį užstatą. CPK nurodyti konkretūs atvejai, kai teismas gali pareikalauti sumokėti užstatą, o būtent: kai svarstomas procesinio termino pratęsimo klausimas (CPK 77 str. 1 d.), prašoma užtikrinti įrodymus (CPK 223 str. 2 d.), kai ieškovas yra kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo, jeigu to prašo atsakovas – galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti (CPK 794 str. 1 d.). Taigi užstato pagrindinė paskirtis – užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, o atskirais atvejais šalutinė – galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Užstatas, mokamas CPK 794 straipsnio 1 dalies pagrindu – užtikrinant galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pagal CPK 795 straipsnio 1 dalį realiai atlieka procesinių veiksmų atlikimo užtikrinimo funkciją. Taip pat svarbu, tai, jog įpareigojimo sumokėti užstatą nustatymas įstatymų leidėjo paliktas teismo diskrecijai (CPK 101 str. 1 d., 102 str. 1 d.). CPK 102 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad  nutartis paskirti užstatą gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Tikslo ir paskirties požiūriu ši norma apima tik tas teismo nutartis, kuriomis paskiriamas užstatas – kaip procesinio veiksmo atlikimo užtikrinimo priemonė, tačiau ne nustatoma bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo tvarka. Vadinasi, teismo nutartis, kuria sprendžiami avanso, skirto CPK 90 straipsnyje numatytų procesinių veiksmų išlaidoms apmokėti, sumokėjimo klausimai, nepriskiriama ir prie nutarčių, kurių apskundimas nustatytas CPK 102 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2014).

Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad bylos šalims buvo nustatytas terminas lygiomis dalimis sumokėti būsimoms ekspertizės išlaidoms apmokėti skirtą užstatą, nors de facto buvo spręstas avanso mokėjimo klausimas (CPK 90 str. 1, 2 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nutarties dalis dėl avanso sumokėjimo yra skundžiama.

Iš atskirojo skundo matyti, kad apeliantas taip pat prašo panaikinti visą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, t. y. ir nutarties dalį dėl ekspertizės paskyrimo. Tačiau CPK nenumato ir galimybės apskųsti nutartį paskirti byloje ekspertizę. Nutartis dėl ekspertizės skyrimo byloje negali būti apeliacijos objektas.

Remiantis nurodytomis aplinkybės darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas pradėtas dėl nutarties, kuri pagal įstatymą negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Dėl to pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovo atskirąjį skundą turėjo atsisakyti jį priimti. Šiam trūkumui (kad nutartis negali būti apeliacijos objektas) paaiškėjus apeliacinės instancijos teisme, apeliacinis procesas, pradėtas pagal atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nutarties, nutraukiamas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atskirajame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakoma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 29 d. nutarties.