Civilinė byla Nr. e2A-2039-603/2022

                                                                                          Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13503-2018-2

                                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.5.;

                                                                                           3.3.1.14.

                                                                                                                                                                  (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. M. ir M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų B. M. ir M. M. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl sutarties perdavimo, galimai neteisėto jos nutraukimo ir mokėjimų už šiluminę energiją perskaičiavimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė:

1.1.                      ieškovas B. M. prašė pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo sutarties, sudarytos tarp B. M. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus energija“ šilumos tiekėjo teisių ir pareigų perdavimą UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2017 m. kovo 30 d. neteisėtu;

1.2.                      ieškovai B. M. ir M. M. prašė įpareigoti atsakovus akcinę bendrovę (toliau – AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“ solidariai (arba kaip alternatyvus reikalavimas – subsidiariai, arba pagal atitinkamus laikotarpius, kada atsakovai buvo šilumos tiekėjai ieškovų atžvilgiu) atlikti šilumos energijos paskirstymo mokėtinų sumų už šildymą ir karštą vandenį perskaičiavimą ieškovams M. M. (nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. balandžio 11 d.) ir B. M. (nuo 2010 sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 25 d. ir nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) buto, esančio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu pagal galiojančias šilumos ir karšto vandens energijos kainas, kurias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 pagrindu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132, į šilumos energijos paskirstymą įtraukiant konkrečiai visas name esančias gyvenamąsias ir negyvenamąsias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant sandėliukus, remiantis Nekilnojamojo turto registro viešais duomenimis, pagal šių patalpų faktinį bendrą plotą, tačiau į patalpų šildymą skirtą šilumos energiją neįtraukiant nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos, nes pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį atsakovai neturėjo teisės į patalpų šildymą įtraukti nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energiją, kadangi ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkę daugiabučio namo karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinių patikrų ir neįrengę daugiabučio namo karšto vandens ruošimo įrenginio suvartojamos šilumos apskaitos prietaiso (LAT 2017 m. sausio 19 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-13-916/2017), nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d arba (kaip alternatyvus reikalavimas) sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

2.       Ieškovai nurodė, kad:

2.1.                      2017 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į atsakovę su reikalavimais pakeisti šilumos energijos ir karšto vandens paskirstymo ir apmokėjimo tvarką, kadangi pakeitus buto šildymo ir karšto vandens ruošimo būdą buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis. Kadangi atsakovė 2018 m. sausio 11 d. rašte pateikė atsakymą, atsisakydama tenkinti reikalavimus, laikytina, kad pasinaudota Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta ginčų sprendimo ne teismo tvarka;

2.2.                       ieškovų buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), šilumos tiekėjas buvo UAB „Vilniaus energija”, kuri sutartiniais pagrindais tiekė šilumos energiją B. M. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d., M. M. sutartiniais pagrindais tiekė šilumos energiją nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. balandžio 11 d., o nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki dabar UAB „Vilniaus energija” sutartiniais pagrindais tiekė šilumos energiją B. M.. Dėl B. M. Buto 2012 m. lapkričio 26 d. su M. M. buvo sudaryta šildymo sutartis, kurią UAB „Vilniaus energija“ vienašališkai ir neteisėtai nutraukė 2013 m. balandžio 11 d., toliau laikydama, jog tarp atsakovės UAB „Vilniaus energija“ ir ieškovo B. M. yra sudaryta Buto šildymo sutartis konkliudentiniais veiksmais. Šias aplinkybes patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-838-599/2015;

2.3.                       ieškovai 2017 m. spalio 12 d. gavo antstolio G. Badikonio patvarkymą, kuriame yra nurodyta, kad nuo 2017 m. kovo 30 d. visas sutartines šilumos tiekimo paslaugas AB „Vilniaus šilumos tinklai” perėmė iš UAB „Vilniaus energija”. Nei dvišalė 2012 m. lapkričio 26 d. sutartis dėl Buto šildymo su UAB „Vilniaus energija“, nei vėliau šią sutartį tariamai pakeitusi konkliudentinės sutartis dėl ginčo Buto šildymo su B. M., nėra ir negalėjo būti perduota AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kadangi ieškovai iki šiol nėra informuoti apie sutarties ir susijusių dvišalių prievolių perdavimą AB „Vilniaus šilumos tinklai“, nėra gautas ieškovo sutikimas dėl dvišalės sutarties teisių ir pareigų perdavimo AB „Vilniaus šilumos tinklai“;

2.4.                      sutartys tarp ieškovo ir UAB „Vilniaus energija“ atitinka dvišalės prievolės sampratą. Esant dvišalei prievolei, prievolės kreditorius yra ir skolininkas. Reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, todėl reikalinga kitos šalies sutikimas, o reikalavimo teisė gali būti perleista tik laikantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.115-122 straipsnių reikalavimų. Pradinė kreditorė UAB „Vilniaus energija“reikalavimų nesilaikė, todėl ieškovo ir UAB „Vilniaus energija“ dvišalės Buto šildymo sutarties šilumos tiekėjo teisių ir pareigų perdavimas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pripažintinas neteisėtu nuo 2017 m. kovo 30 d.;

2.5.                      ginčydami galimai negaliojančių šiluminės energijos kainų taikymą nurodė, kad tariama skola apskaičiuota pagal centralizuotos šilumos energijos kainas, panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016. Tokios kainos negalėjo būti taikomos, todėl atsakovas yra įpareigotinas atlikti perskaičiavimą pagal galiojančias kainas, kurias nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132;

2.6.                      atsakovė  AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nepagrįstai prašo iš ieškovo B. M. priteisti skolą, apskaičiuotą pagal negaliojančias kainas. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 1 dalį vartotojas privalo atsiskaityti tik pagal tas šilumos energijos kainas, kurios yra nustatytos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse. Tačiau ginčo laikotarpiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 panaikinus šilumos energijos kainas nuo 2010 m. iki 2015 m., tokios kainos nebeliko, o minėtą sprendimą vykdydama Komisija nustatė naujas kainas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132;

2.7.                      atsakovė į ieškovui skirtas sąskaitas už buto šildymą nepagrįstai įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį. Ginčo namo karšto vandens skaitikliai butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Šilumos ir karšto vandens tiekėjas turi pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name ir tik ją įvykdžius, atsiranda įstatyme numatytos prielaidos, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams. Tais atvejais, kai nėra tinkamai įrengtų apskaitos prietaisų, nėra galimybės ir atskirti, dėl kokių priežasčių susidarė šilumos kiekis už nepaskirstytą karštą vandenį ir ar jis gali būti išdalytas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karšto vandens tiekimo sistemos bendraturčiams. Be to, net ir tuo atveju, jei būtų įrengti metrologiškai patikrinti, teisės aktų reikalavimus atitinkantys apskaitos prietaisai, visą šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį laikyti bendraturčių mokesčiu yra nepagrįsta, nes karšto vandens temperatūros palaikymas (cirkuliacija) skirtas visų pirma karšto vandens vartotojų poreikiams patenkinti ir tik jo dalis yra skiriama cirkuliacijos sistemai išlaikyti. Taigi nesant daugiabučiame name įrengtų teisės aktų reikalavimus atitinkančių apskaitos prietaisų, šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo paskirstyti šilumos kiekio už nepaskirstytą karštą vandenį visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams kaip karštos vandens tiekimo sistemos bendraturčiams. Todėl atsakovė turi atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, į patalpų šildymą neįtraukiant nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos;

2.8.                      kyla abejonės, ar atsakovės parinktas šilumos paskirstymo metodas atitinka namo šildymo įrenginius. Ieškovų nuomone, atsakovė privalėjo taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, rūsyje esančioms butų pagalbinėms patalpoms priskirdama centralizuotos šilumos energijos kiekį bendroms reikmėms. Sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu, metodas pasirenkamas iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Pastato bendraturčiams nepriėmus sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo-vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, šilumos paskirstymo metodą parenka šilumos tiekėjas;

2.9.                        atsakovai netinkamai paskirstė šilumos energiją, kadangi ieškovams priskirtas ieškovų faktiškai negautas energijos kiekis, dėl ko ieškovai neturi pareigos mokėti už neperduodą energiją. Į šilumos energijos paskirstymą neįtraukta dalis asmeninio naudojimo patalpų, priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams. Pagal VĮ „Registrų centro“ duomenis namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (butai ir sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriamas jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui. Sandėliukai oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos, jie nėra bendro naudojimo patalpos. Todėl ginčo daugiabučio namo butų savininkams priklausančios asmeninio naudojimo rūsio patalpos turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant ieškovui priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal 5 metodą, taikomą kartu su 4 metodu.

3.       Atsakovė  AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė bylą nutraukti dalyje dėl patikslinto ieškinio reikalavimo Nr. 2 ir reikalavimo Nr. 3 dalyje nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. šilumos kiekio paskirstymo ir mokesčių apskaičiavimo laikotarpio, o likusios reikalavimo dalies netenkinti. Nurodė, kad:

3.1.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 2-838-599/2015 nustatė, jog 2012 m. lapkričio 26 d. sudaryta rašytinė šilumos pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 3349241 su buitiniu šilumos vartotoju galiojo nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. ir teisėtai nutraukta 2013 m. balandžio 11 d.. Taip pat nustatė, kad su B. M. kaip Buto savininku šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais pagal teisės aktais patvirtintas standartines sąlygas AB „Vilniaus energija“ buvo sudariusi laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. (Buto įgijimo nuosavybėn) iki 2012 m. lapkričio 26 d. imtinai, nuo 2013 m. balandžio 12 d. (po rašytinės sutarties nutraukimo su M. M.) iki 2014 m. kovo 31 d. (skolos laikotarpio pabaiga toje byloje), o sutartis tęsėsi ir nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d.;

3.2.                        Ieškovams buvo žinoma apie reikalavimo teisių perleidimą, kadangi tinkamu pranešimu laikytinas ir reikalavimo pareiškimas teismine tvarka pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį. Atliekant vykdymo veiksmus, antstolis patvarkymu pradinę išieškotoją UAB „Vilniaus energija“ pakeitė į naująją kreditorę – UAB „Vilniaus šilumos tinklai“. Patvarkymas buvo apskųstas ieškovų ir išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi Nr. 2YT-45326-734/2017, skundo netenkinant;

3.3.                      Ieškovų reikalavimas pripažinti dvišalių sutarčių perdavimą AB „Vilniaus šilumos tinklams“ neteisėtu, nepagrįstas. Analogiški ieškovų argumentai, kad šiam civiliniam santykiui turėjo būti taikomi CK 6.115-6.122 straipsniuose nustatyti reikalavimai įvertinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi Nr. 2S-1876-661/2018, konstatuojant, kad nagrinėjamu atveju šalių santykiuose būtent šilumos vartotojas, o ne tiekėjas, yra skolininkas. Taigi nepagrįsti ir argumentai, kad skolos perkėlimas buvo galimas tik turint šilumos vartotojo sutikimą;

3.4.                        Komisija 2017 m. kovo 14 d. nutarimu Nr.O3-78 panaikino UAB „Vilniaus energijos“ šilumos tiekimo licencijos galiojimą nuo 2017 m. kovo 30 d. ir 2017 m. kovo 30 d. nutarimu Nr.O3-102 išdavė 2017 m. kovo 30 d. energetikos veiklos licenciją Nr. L4-ŠT-60, kuri suteikė teisę Vilniaus šilumos tinklams verstis energetikos veikla Vilniuje. Kadangi nuo 2017 m. kovo 30 d. UAB „Vilniaus energija“ neteko šilumos tiekėjo statuso, ji negalėjo būti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos su B. M. kaip Buto savininku, šalimi. Todėl nuo 2017 m. kovo 30 d. išimtinai UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ tiekia šilumos energiją ir karštą vandenį Vilniaus miesto vartotojams ir atlieka mokėjimų už paslaugas paskaičiavimus;

3.5.                      ieškinio reikalavimas pripažinti ieškovo B. M. Buto 2012 m. lapkričio 26 d. šilumos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3349241 nutraukimą su M. M. neteisėtu, išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-838-599/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016, konstatuojant, jog sutartis pagrįstai ir teisėtai buvo nutraukta 2013 m. balandžio 11 d. Todėl šioje dalyje civilinė byla nutrauktina;

3.6.                       Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-838-599/2015 išspręstas ir įsiskolinimo priteisimo reikalavimas už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d., sprendimas įsiteisėjęs, todėl šilumos paskirstymo ir mokesčių perskaičiavimo laikotarpis iki 2014 m. kovo 31 d. nebegali būti kvestionuojamas šioje byloje ir reikalavimas dėl mokesčių perskaičiavimo dalyje nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. turi būti nutrauktas;

3.7.                      atsakovė patiekto šilumos kiekio paskirstymą ir mokesčių skaičiavimą atlieka tik už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 30 d. (licencijuojamos veiklos laikotarpį), naudodama AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybės teise priklausančią naujai sukurtą pardavimų apskaitos ir valdymo informacinę sistemą, todėl atsako tik už nuo 2017 m. kovo 30 d. B. M. priskirto šilumos kiekio ir paskaičiuotų mokesčių teisingumą;

3.8.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2731-426/2015, kuris paliktas nepakeistu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir Komisiją įpareigojo iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais. Po teismų sprendimų Komisija savo tinklalapyje viešai skelbtoje konsultacijoje nurodė, jog iš naujo apskaičiavo Vilniaus energijai 2010-2015 m. šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos dedamąsias ir įvykdė 2017 m. sausio mėn. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą. Taigi, yra numatytos procedūros bei terminai, o Komisija procedūras atlieka ir Vilniaus miesto savivaldybė priims atitinkamus sprendimus dėl permokų (jeigu tokios susidarys) šilumos vartotojams grąžinimo;

3.9.                      atsakovė vykdo licencijuotą energetikos veiklą nuo 2017 m. kovo 30 d., nustatytos šilumos energijos/karšto vandens kainos yra galiojančios, patvirtintos teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovams reikalaujant mokesčių perskaičiavimo dėl kainos, nustatytos Komisijos vykdant administracinių teismų sprendimus, atsakovė nėra tinkama atsakovė, ieškovas M. M., nesantis šilumos/karšto vandens vartotoju, nėra tinkamas ieškovas ir neturi reikalavimo teisės;

3.10.                      daugiabutį namą, esantį (duomenys neskelbtini), sudaro 3 korpusai, iš kurių vienas korpusas/pastatas turi atskirą šilumos punktą su atskiru įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu bei atskirą šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą, o kitu du korpusai turi bendrą šildymo ir karšto vandens sistemą bei vieną bendrą šilumos punktą, kuriame yra įrengtas atskiras įvadinis šilumos skaitiklis, kuris fiksuoja bendrą abiejų korpusų/pastatų (kuriuose yra butai nuo Nr. 73 iki Nr. 96) suvartotą šilumos kiekį. Ginčo Butas yra gyvenamajame name, turinčiame bendrą šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemą su kitu gyvenamuoju namu. Laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. visa suvartota šilumos energija buvo apskaitoma pagal įvadinį šilumos skaitiklį ir suvartotas šilumos energijos kiekis vartotojams (įskaitant ir B. M.) buvo paskirstomas ir mokesčiai apskaičiuojami pagal Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles. Šio šilumos paskirstymo metodo taikymo pagrįstumas ir teisėtumas jau konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-838-599/2015, todėl šio fakto nebereikia iš naujo įrodinėti;

3.11.                      Komisijai 2016 m. birželio 14 d. patvirtinus naujus Komisijos rekomenduojamus šilumos paskirstymo metodus, jie įsigaliojo 2017 m. rugpjūčio 1 d. ir vartotojams pateikiamuose mokėjimo dokumentuose atskira eilute išskiriamas šilumos kiekis ir mokesčiai už šį šilumos kiekį su nepaskirstytu karštu vandeniu. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. visa suvartota šilumos energija apskaitoma pagal įvadinį šilumos skaitiklį ir suvartotas šilumos energijos kiekis vartotojams (įskaitant ir B. M.) buvo paskirstomas ir mokesčiai apskaičiuojami pagal Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-183 patvirtinto Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles; 

3.12.                      (duomenys neskelbtini) 2017 m. gruodžio 29 d. informavus AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kad Name, kuriame yra butai Nr. 73-96, yra įrengta daliklinė šilumos apskaitos sistema, nuo 2018 m. sausio 1 d. suvartotas šilumos energijos kiekis paskirstomas pagal Šilumos šildymui paskirstymo dalikliais metodo Nr. 6 taisykles. Dalikliai montuojami ant visų Namo butų radiatorių, užtikrinant tikslų ir teisingą butuose suvartotos šilumos energijos paskirstymą. Pritvirtinto daliklio pagalba gauta informacija apdorojama surinkimo bloke ir daugiabučiame name suvartotas bendras šilumos energijos kiekis paskirstomas atskiriems butams, atsižvelgiant į daliklių duomenis;

3.13.                      pagal metodo Nr. 6 1.5.2 punktą, 5.1 punktą, Komisijos 2014 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 27.2 punktą, 27.2.1. punktą, B. M. šilumos kiekis Buto šildymui nustatomas ir mokesčiai skaičiuojami nuo 2018 m. sausio pagal maksimalius energijos sąnaudų normatyvus būstui šildyti, nustatytus Komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116 patvirtinta Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo ir taikymo metodika. Name karšto vandens apskaita sutvarkyta 2014 m. kovo 21 d. Karšto vandens skaitikliai, priklausantys karšto vandens tiekėjai, iki šiol neįrengti tik bute Nr. 77 ir ieškovo B. M. bute Nr. 96, jų savininkams tam nesudarius galimybių juos įrengti, atitinkamai toks Taisyklių pažeidimas buvo įformintas Taisyklių 236 punkte nustatyta tvarka. Tokiu atveju butų (patalpų) savininkams priskirtinas apmokėti karšto vandens kiekis nustatomas pagal Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, metodiką, patvirtintą Komisijos 2009 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-26.

3.14.                      karšto vandens skaitiklio butuose metrologinė patikra atliekama kas 6 metai, todėl AB „Vilniaus energijos“ įrengti karšto vandens skaitikliai namo butuose iki šiol yra su galiojančia metrologine patikra. Laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. galiojusi tvarka numatė laiko intervalą tarp periodinių patikrų 4 metai, tačiau vėlesniais teisės aktais buvo pratęsta iki 6 metų. Tuo tarpu įvadinio šilumos skaitiklio metrologinė patikra atliekama kas 2 metai, atsakovės veiklos vykdymo laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. įvadinis šilumos skaitiklis buvo ir yra su galiojančia metrologine patikra;

3.15.                      namo gyventojai teisės aktų nustatyta tvarka nėra pasirinkę šilumos pirkimo – pardavimo vietos ir (ar) tiekimo – vartojimo ribos įvade būtent atskirai šildymui ir karštam vandeniui ruošti. Name įrengta nepriklausoma šildymo sistema su dvilaipsniu karšto vandens ruošimu. Kai šilumos punkte įrengtas dvilaipsnis karšto vandens ruošimo įrenginys, techniškai ir teisiškai negalima įrengti karšto vandens ruošimo šilumos skaitiklio prieš pašildytuvą. Atsakovė neturi papildomai įrodinėti tokių aplinkybių, kadangi užtenka įrodyti faktines aplinkybes, jog namo šilumos punkte yra būtent dviejų pakopų šilumokaitis;

3.16.                       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-838-599/2015 konstatavo, kad jokios rūsio patalpos Name negali būti įskaičiuotos į butų naudingąjį plotą. Kitose bylose teismai yra konstatavę, kad VĮ Registrų centre nesant duomenų apie sandėliukus, kurie būtų užregistruoti kaip atskiri, namo butų/patalpų savininkams priklausantys konkretūs objektai, butų savininkams sandėliukų neatidalijus į atskirus kadastrinius vienetus ir jų neįregistravus įstatymo nustatyta tvarka kaip konkrečių dalinės nuosavybės dalių registre, neinformavus apie tai šilumos tiekėjos, nepateikus duomenų apie sandėliukų plotą ir priklausomybę, nėra jokio teisinio ir/ar faktinio pagrindo pripažinti, kad šilumos tiekėja neteisingai/neproporcingai skirstė šilumos energiją. Butams priskirtų rūsio (sandėliukų) patalpų iš nekilnojamojo turto registro duomenų neįmanoma identifikuoti, kai tik pvz. yra įrašas ,,su rūsiu". Nėra žinoma, kad sandėliukai kaip turtiniai objektai būtų įregistruoti valstybės registre, atsakovė nėra gavusi konkretiems namo savininkams nuosavybės teise priklausančių sandėliukų plotų, priklausomybės, šildymo būdo ir kitų duomenų.

4.       Atsakovė AB „Vilniaus energija“ pateiktame atsiliepime prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad:

4.1.                      Visi ieškovų keliami reikalavimai dėl mokėjimų teisėtumo už patiektą šilumą bei karštą vandenį už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. jau buvo išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016. Todėl civilinė byla šioje dalyje nutrauktina;

4.2.                      pasisakant dėl ieškovų keliamo dvišalės sutarties teisių ir pareigų perdavimo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ teisėtumo, pažymėtina, kad atsakovė nuo 2017 m. kovo 30 d. neteko šilumos tiekėjo statuso, todėl negalėjo  būti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos su B. M. kaip Buto savininku šalimi. Šilumos ūkis buvo grąžintas AB „Vilniaus šilumos tinklai“, o nuo 2017 m. kovo 30 d. išimtinai UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ tiekia šilumos energiją ir karštą vandenį Vilniaus miesto vartotojams ir atlieka mokėjimų už paslaugas paskaičiavimus;

4.3.                       reikalavimo teisių perleidimas atitinka visas sąlygas. Į bylą pateiktas 2017 m. birželio 30 d. informacinis pranešimas dėl reikalavimo teisių perleidimo, kuris patvirtina, jog vartotojai buvo informuoti apie reikalavimo teisių perleidimą. Be to, apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą yra viešai skelbiama ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ interneto svetainėje. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog skolininkui apie reikalavimo perleidimą yra tinkamai pranešta. Atsakovas yra skolininkas, todėl nepagrįsti argumentai, jog skolos perkėlimas galimas tik turint atsakovo sutikimą;

4.4.                      teismų įsiteisėjusiais procesiniais dokumentais nustatyta, kad sutartis su M. M. 2013 m. balandžio 11 d. nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Ieškovai neteisėtai mėgina nuginčyti įsiteisėjusius teismų sprendimus; 

4.5.                      ieškovų argumentai, susiję su perskaičiavimu dėl tariamai nesutvarkytos karšto vandens apskaitos, (ieškovo bute ir kituose jų namo butuose, atsakovė į butams ir bendrojo naudojimo patalpoms priskirtą šilumos energiją įtraukdavo ir šilumos energiją, suvartotą neapskaitytam karštam vandeniui paruošti) už laikotarpį nuo 2008 iki 2014 m. kovo 31 d. ir abejonės dėl skaitiklių metrologinės patikros taip pat įvertinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais.  Atsakovė 2014 m. kovo 21 d. ieškovų name įrengė naujus karšto vandens skaitiklius, kurie atitiko visus teisinius reikalavimus. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad per ginčo laikotarpį buvo susidaręs nepaskirstyto karšto vandens kiekis daugiabučiame name;

4.6.                      ieškovų keliamas reikalavimas įpareigoti atlikti perskaičiavimą dėl neįtrauktų patalpų už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d., irgi jau yra nuosekliai išnagrinėtas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Jokių naujų aplinkybių ar įrodymų ieškovai į nagrinėjamą bylą dėl minėto įpareigojimo atlikti perskaičiavimą dėl tariamai neįtrauktų patalpų nepateikė. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą jokios rūsio patalpos pastate (duomenys neskelbtini), negali būti įskaičiuotos į butų naudingą plotą. VĮ Registrų centras ir 2018 metais išanalizavęs ieškovų namo - (duomenys neskelbtini), duomenis apie visas patalpas, esančias rūsyje, dar kartą konstatavo, jog nagrinėjamu atveju, gyvenamųjų namų plane pažymėtų 2A3t; 3A3t. esančių (duomenys neskelbtini), rūsio patalpų plotas į pastato naudingąjį plotą neįskaičiuotinas, atitinkamai ir rūsyje esančių patalpų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į butų, esančių (duomenys neskelbtini), naudingus plotus. Namo butų savininkams VĮ Registrų centro Vilniaus filialo išraše nurodytas rūsio plotas butų savininkams priklauso ne kaip atskiriems savininkams asmeninės nuosavybės teise ir nėra priskirta prie jiems priklausančio buto naudingo ploto, o rūsių patalpos yra namo bendrojo naudojimo patalpų dalis, priklausanti atskiriems buto savininkams, kaip namo bendrasavininkų, nuosavybės teisės į dalį bendrojo naudojimo patalpų;

4.7.                      ieškovų įsiskolinimas AB „Vilniaus energija“ už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. jau yra priteistas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Todėl ieškinys šioje dalyje ir dėl to atmestinas;

4.8.                       Komisija 2016 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. Nr. O3-318 patvirtino naują bazinę šilumos kainą UAB „Vilniaus energija“, ji buvo pradėta taikyti nuo 2016 m. gruodžio mėn. 1 d., todėl ieškovų analizuojama situacija dėl Komisijos 2010 m. nustatytos bazinės šilumos kainos nuo minėtos naujos bazinės kainos taikymo laikotarpio, t. y. nuo 2016 m. gruodžio 1 d. neturi jokių sąsajų. Taip pat pažymėtina, jog 2010 m. nustatytos bazinės kainos taikymo laikotarpis prasidėjo nuo 2011 m. gegužės 1 d., todėl ieškovų nurodomas laikotarpis perskaičiavimui iki šios datos taip pat neturi jokios sąsajos su ieškovų diskutuojama Komisijos 2010 m. nustatyta bazine šilumos kaina.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 16 d. sprendimu nusprendė:

5.1.                      nutraukti civilinę bylą dalyje dėl ieškovo M. M. reikalavimo - įpareigoti atsakovus atlikti šilumos energijos paskirstymo mokėtinų sumų už šildymą ir karštą vandenį perskaičiavimą laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2013 m. balandžio 11 d.;

5.2.                      nutraukti civilinę bylą dalyje dėl ieškovo B. M. reikalavimo – įpareigoti atsakovus atlikti šilumos energijos paskirstymo mokėtinų sumų už šildymą ir karštą vandenį perskaičiavimą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. ir laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. kovo 31 d.;

5.3.                      atmesti ieškinį likusioje dalyje;

5.4.                      priteisti atsakovei UAB „Vilniaus energija“ iš ieškovų B. M. ir M. M. 3 630 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 1 815 Eur;

5.5.                      priteisti atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ iš ieškovų B. M. ir M. M. 1 633,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 816,75 Eur.

6.       Teismas nustatė, kad  ieškovas M. M. reiškia reikalavimus už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. balandžio 11 d., o ieškovas B. M. reiškia reikalavimus už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. Taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-838-599/2015, išsprendė klausimą dėl skolos priteisimo, be kita ko priteisdamas įsiskolinimus iš atsakovo M. M. už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2013 m. balandžio 11 d., o iš atsakovo B. M. už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. ir nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. kovo 31 d. Pažymėjo, kad šioje byloje kaip ir išnagrinėtoje keliami klausimai dėl pateiktų mokėjimų teisėtumo ir pagrįstumo, dėl šilumos paskirstymo name ir dėl šilumos kainų. Todėl padarė išvadą, jog laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. pateiktų mokėjimų už šilumą ir karštą vandenį teisėtumas ir pagrįstumas jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir civilinės bylos nagrinėjimas dalyje dėl mokėjimų už šilumą ir karštą vandenį ieškovo M. M. atžvilgiu už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. bei ieškovo B. M. atžvilgiu už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. ir laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2014 m. kovo 31 d. – nutrauktina.

7.       Teismas sprendė, kad ieškovai nepagrįstai teigia, jog įvyko Sutarties šalių pasikeitimas, todėl taiko ne teisinį santykį reglamentuojančias, bet kitas teisės normas. Teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016 nustatytomis prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis, kuriomis įvertinus tarp ieškovo M. M. su atsakove UAB „Vilniaus energija“ sudarytos Sutarties nutraukimą buvo nustatyta, jog 2013 m. balandžio 11 d. pagrįstai nutraukta su M. M. sudaryta sutartis ir padarė išvadą, jog rašytinė Sutartis su M. M. galiojo iki 2013 m. balandžio 11 d. Teismas taip pat remdamasis minėtoje civilinėje byloje nustatytomis prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis padarė išvadą, jog ieškovas B. M. laikytinas nuo 2013 m. balandžio 12 d. konkliudentiniai veiksmais su atsakove UAB „Vilniaus energija“ sudarytos šilumos tiekimo sutarties šalimi, kaip reglamentuoja Energetikos ministro 2012 rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintas Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 5 punktas. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ 2002 m. vasario 1 d. buvo sudarę Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, pagal kurią laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. UAB „Vilniaus energija“ vykdė licencijuojamą šilumos bei karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste, o jai pasibaigus - nuo 2017 kovo 30 d. Vilniuje šilumos energijos tiekimo funkcijas vykdo AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Ieškovai nėra sudarę individualios rašytinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, buto šilumos tiekimo - vartojimo įrenginiai prijungti prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal teisės aktų normas konkliudentiniais veiksmais tarp AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kaip šilumos tiekėjo, sudaryta su buto savininku - ieškovu B. M. neterminuota šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis nuo 2017 m. kovo 30 d. iki šiol. Sprendė, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ nėra perleidusi atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ konkliudentiniais veiksmais su ieškovu B. M. sudarytos sutarties ar iš jos kylančių teisių ir pareigų į ieškovą B. M., todėl nėra pagrindo pripažinti šildymo sutarties, sudarytos tarp B. M. ir UAB „Vilniaus energija“ šilumos tiekėjo teisių ir pareigų perdavimo UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2017 m. kovo 30 d. neteisėtu.

8.       Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, jog ieškovas nebuvo informuotas apie reikalavimo perleidimą ir, įvertinęs faktines aplinkybes padarė išvadą, jog ieškovai žinojo apie reikalavimo teisių perleidimą. Nustatė, kad baigus galioti nuomos sutarčiai, 2017 m. kovo 29 d. tarp AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“ buvo pasirašytas Turto priėmimo-perdavimo aktas, pagal kurį AB „Vilniaus šilumos tinklai“, be kita ko, buvo perleisti UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai į veiklos laikotarpio klientų skolas, o atsakovė UAB „Vilniaus energija“ 2017 m. birželio 16 d. raštu „Patvirtinimas dėl nuosavybės teisių perleidimo“ patvirtino apie reikalavimo teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Pažymėjo, kad AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškovui pranešė apie reikalavimo perleidimą pateikdama mokėjimo dokumentus už 2017 m. birželio mėnesį (tarp jų buvo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pranešimas ir UAB „Vilniaus energija“ patvirtinimas), o apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą yra viešai skelbiama ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ interneto svetainėje. Be to, vykdymo procese pradinė išieškotoja UAB „Vilniaus energija“ pakeista nauja išieškotoja AB „Vilniaus šilumos tinklai“, o ieškovai tokį kreditoriaus pasikeitimą apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-45326-734/2017 nustatė, jog 2017 m. kovo 29 d. tarp AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“ pasirašyto Turto priėmimo-perdavimo akto pagrindu be kita ko, buvo perleisti UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai į ieškovus. Pažymėjo, kad toks reikalavimo teisių perleidimas atitinka ir materialinėms teisės normose įtvirtintus reikalavimus.

9.       Nesutiko ir su ieškovo B. M. argumentu, jog perleista dvišalė prievolė. Nurodė, kad pradinė kreditorė UAB „Vilniaus energija“ perleido tik reikalavimo teisę į ieškovą, bet ne dvišalę prievolę.

10.       Pasisakydamas dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti atsakovus atlikti šilumos energijos už šildymą ir karštą vandenį paskirstymo sumų perskaičiavimą teismas visų pirma pažymėjo, jog ieškovas B. M. laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. nebuvo ginčo buto savininkas, todėl neįrodė, kad šiuo laikotarpiu atsakovai pažeidė jo teises ar teisėtus interesus ir jo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovų keliamas ginčas laikotarpiu iki 2014 m. kovo 31 d. išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, pasisakant dėl visų ieškovų šioje byloje keliamų klausimų (pasisakyta, jog šilumos tiekėjas tinkamai vykdė apskaitą ir paskirstymą), todėl pakartotinai šioje byloje šių klausimų nenagrinėja ir dėl analogiškų aplinkybių nepasisako.  

11.       Atsakydamas į ieškovų argumentus, jog skaičiuojant šilumos energiją taikytos negaliojančios šilumos energijos kainos, teismas pažymėjo, kad visu byloje nagrinėjamu laikotarpiu pateikti mokėjimai už šilumą bei karštą vandenį buvo pagrįsti išimtinai tuo metu galiojančiais teisės aktais (Komisijos bei savivaldybės priimtais nutarimais) ir taikyti kitų kainų, nei nustatė Komisija bei savivaldybės taryba, šilumos tiekėjas negalėjo, o atsakovė UAB „Vilniaus energija“ šilumos tiekimo veiklos vykdymo laikotarpiu šilumos ir karšto vandens kainas ieškovams, kaip ir visiems vartotojams, skaičiavo ir taikė teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2731-426/2015, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, panaikintus Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija”, priimtas komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimas, kuriuo nustatytos naujai apskaičiuotos šilumos bazinių kainų dedamosios. Panaikintu nutarimu šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kai tuo tarpu  ieškovas prašo priteisti skolą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. Bylos dalis pagal reikalavimą laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. atmesta, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. kovo 31 d. yra nutrauktina. Skolos dalis už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. nepatenka į panaikinto nutarimo galiojimo laikotarpį, todėl naujas Komisijos nutarimas šiai skolos daliai nėra taikytinas. Taip pat nėra pagrindo perskaičiuoti skolos dalies laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kadangi teisės aktai (priimti sprendimai) negalioja atgal (lex retro non agit).  

12.       Teismas nepritarė ieškovų teiginiams, jog atsakovai nepagrįstai į ieškovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį dėl netinkamai sutvarkytos karšto vandens apskaitos. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus teismas nustatė, kad skaitiklis name įrengtas 2014 m. kovo 21 d., pas vartotojus skaitikliai įrengti laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. kovo 17 d., Lietuvos metrologijos inspekcija namo skaitiklių patikras atlikdavo tinkamai, tačiau ieškovai nesudarė galimybių įrengti jų bute skaitiklio. Teismas taip pat vertino, jog

Komisijai yra numatyta teisė patvirtinti šilumos paskirstymo metodus ir tvirtindama šilumos paskirstymo metodus Komisija jau yra išsprendusi nepaskirstyto karšto vandens priskyrimo/nepriskyrimo vartotojams klausimą. Laikė, jog šilumos tiekėjas, paskirstydamas šilumą pagal Komisijos nustatytus metodus (VKEKK 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtinto Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4.), įgyvendino visus teisės aktų reikalavimus dėl nepaskirstyto karšto vandens šilumos nepriskyrimo vartotojams.

13.       Nesutiko ir su ieškovų argumentu, jog skaičiuodami mokesčius už šildymą atsakovai neįtraukė visų patalpų. Remdamasis VĮ Registrų centro 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštą dėl informacijos pateikimo Nr. VILIN(12.5.13.)-2739 nustatė, kad rūsio patalpos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai Nekilnojamojo turto objektai Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, rūsio patalpų plotas į pastato naudingą plotą neįskaičiuotas (atitinkamai ir rūsyje esančių patalpų plotai nėra įskaičiuoti į butų naudingus plotus). Pažymėjo, kad rūsio plotas butų savininkams priklauso ne kaip atskiriems savininkams asmeninės nuosavybės teise ir nėra priskirtas prie jiems priklausančio buto naudingo ploto, o rūsių patalpos yra namo bendrojo naudojimo patalpų dalis, priklausanti atskiriems butų savininkams, kaip namo bendrasavininkams, kurie VĮ Registrų centre paviešino savo, kaip namo bendrasavininkų, nuosavybės teises į dalį bendrojo naudojimo patalpų. Sprendė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, ginčo namo rūsio patalpų plotas į pastato naudingą plotą neįskaičiuotinas, taip pat atitinkamai ir rūsyje esančių sandėliukų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į butų naudingus plotus.  

14.       Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė  proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis). Nustatė, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ patyrė 3 630 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ patyrė 1633,50 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, todėl netenkinus ieškinio, išlaidas priteisė iš ieškovų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

15.       Apeliantai nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimu ir prašo jį panaikinti, tenkinant jų ieškinių reikalavimus. Nurodė, kad:

15.1.                      nei dvišalė 2012 m. lapkričio 26 d. sutartis su atsakove UAB „Vilniaus energija“ dėl ginčo buto šildymo, nei vėliau šią sutartį tariamai pakeitusi konkliudentinė sutartis negalėjo būti perduota vykdymui atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kadangi ieškovai iki šiol nėra informuoti apie sutarties ir susijusių dvišalių prievolių perdavimą AB „Vilniaus šilumos tinklai“, taip pat nėra gautas ieškovo sutikimas dėl dvišalės sutarties teisių ir pareigų perdavimo AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Ieškovai turėjo tik vieną sutartį su šilumos tiekėja UAB „Vilniaus energija“, sutartis atitinka dvišalės prievolės sampratą, todėl reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, dėl ko reikalingas kitos šalies sutikimas. Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ nesilaikė CK 6.115-122 straipsnių reikalavimų, todėl šilumos tiekėjo teisių ir pareigų perdavimas atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pripažintinas neteisėtu nuo 2017 m. kovo 30 d.;

15.2.                      tariamą skolą atsakovė apskaičiavo pagal centralizuotos šilumos energijos kainas, panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, todėl tokios kainos negalėjo būti taikomos, o atsakovė turėtų būti įpareigotina atlikti perskaičiavimą pagal galiojančias kainas, kurias nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132. Tvirtindamas, kad Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnis įtvirtina tik kainų perskaičiavimo įtaką šilumos kainai ateityje, teismas nemotyvavo, kodėl perskaičiavimas gali turėti įtaką šilumos kainai ateityje, neįvertino, jog atsakovė nepagrįstai ir piktnaudžiaudama teise prašo priteisti skolą pagal negaliojančias bazines šilumos energijos ir karšto vandens kainų dedamąsias, galiojusias nuo 2011 m. iki 2016 m.;

15.3.                      teismas neįvertino, kad atsakovė į ieškovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, o atsakovai neįrodė apskaitos tvarkymo, kadangi į bylą nepateikė ginčo namo butuose esančių karšto vandens skaitiklių galiojančių metrologinių patikrų. Šilumos tiekėja neįvykdė įstatyme jai nustatytos imperatyvios pareigos užtikrinti tinkamą duomenų apskaitą, todėl šilumos kiekio nepaskirstytam karštam vandeniui sąnaudos negali būti tiksliai apskaičiuotos, o į patalpų šildymą neturi būti įtraukta šilumos energija nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti. Todėl atsakovė turėtų būti įpareigota atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, į patalpų šildymą neįtraukiant nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energijos;

15.4.                      teismas nepagrįstai sprendė, jog pagal teisinį reglamentavimą ginčo namo rūsio patalpų plotas neįskaičiuotinas į pastato naudingą plotą, todėl atitinkamai ir rūsyje esančių sandėliukų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į butų naudingus plotus. Pagal teisinį reglamentavimą vartotojai privalo apmokėti tik už faktiškai gautą šilumos energijos kiekį, tačiau atsakovė neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perduotas centralizuotos energijos kiekis, už kurį reikalaujama apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą. Teismas neįvertino ieškovų argumentų dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo ir dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą name, dėl ko ieškovams buvo priskirta neproporcingai didelė šilumos dalis. Ieškovų pateikti VĮ „Registrų centras” duomenys pagrindžia, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriamas jokia dalis suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui šilumos energijos. Taigi teismas visiškai neįvertino ir nepasisakė, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, kad šių patalpų aukštis skiriasi, todėl šilumos energija turėjo būti skirstoma pagal patalpų tūrį, o ne plotą;

15.5.                      ieškovai neprivalo mokėti didesnės kainos už 1 kv.m. šildymą tik todėl, kad namo administratorius ir kitų butų bendraturčiai nenurodė pasikeitusio jų butų ir pagalbinių patalpų plotų arba buvo ignoruoti vieši Nekilnojamojo turto registro duomenys. Atsakovai ginčo laikotarpiu netinkamai skirstė šilumos energiją, kadangi kaimynų asmeninio naudojimo pagalbinėms butų patalpoms nepriskyrė jokios dalies šilumos energijos, skirtos viso namo bendro naudojimo patalpų šildymui, jei šios pagalbinės patalpos nešildomos, arba neįtraukė šių patalpų į šildomų butų naudingą plotą, jei šios patalpos laikytinos šiltomis patalpomis;

15.6.                      pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, taip pat neįvertino, kad atsakovai ne tik neturi teisės į prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, bet ir pačios išlaidos nėra susijusios su nagrinėjama byla, o dalis išlaidų yra akivaizdžiai dirbtinai padidintos. Atsakovės UAB „Vilniaus energija” atstovui už dalyvavimą 2018 m. rugpjūčio 8 d. teismo posėdyje, kurio trukmė 1 val.18 min. priteista 484 Eur suma, kai tuo tarpu pagal Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintus Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius (toliau - Rekomendacijos) rekomenduojama priteisti suma sudaro 89,52 Eur (2018 m. I ketv. vidutinis mėn. bruto 895,20 Eur), taip pat nepagrįstai priteista 826 Eur suma už 8 val. pasirengimą teismo posėdžiui, juolab kad atsakovės atstovas pateikė atsiliepimą į ieškinį ir jau konsultavo atsakovę, analogiškais klausimais dalyvavusį anksčiau nagrinėtose Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-838-599/2015 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016. Nepagrįstai priteista ir 2420 Eur (su PVM) už ieškinio ir bylos medžiagos analizę, kliento konsultacijas su byla susijusiais klausimais, atsiliepimo į ieškinį rengimą, atsiliepimo pateikimą teisme, nes nėra detalizuotas konkretus konsultacijų laikas, o maksimalus rekomenduojamas dydis už atsiliepimo parengimą yra 2238 Eur. Atsakovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ naudai taip pat nepagrįstai priteista 217,80 Eur už dalyvavimą 2022 m. balandžio 19 d. teismo posėdyje, kadangi už dalyvavimą teismo posėdyje maksimali priteistina suma sudaro 108,90 Eur (2021 m. I ketv. vidutinis mėn. bruto sudarė 1517,4 Eur). Nepagrįstai priteista ir 108,90 Eur už 1 val. pasirengimą 44 min. trukmės teismo posėdžiui, nors 1 valandą trunkantis pasiruošimas teismo posėdžiui, kuris trunka 0 val. 44 min., yra laikytinas nepagristu išlaidavimu, juolab kad atsakovės atstovas pateikė tripliką į ieškinį ir jau konsultavo atsakovę jau nagrinėtose analogiškais klausimais bylose. Nepagrįstai priteista ir 762,30 Eur (su PVM) už susipažinimą su bylos medžiaga ir tripliko parengimą ir 544,50 Eur (su PVM) už rašytinių paaiškinimų (baigiamosios kalbos) rengimą (5 val.), kadangi nėra detalizuotas konkretus susipažinimo su byla ir tripliko rengimo laikas, o rašytinių paaiškinimų rengimas, trukęs 5 valandas, yra laikytinas nepagristu išlaidavimu, įvertinus atsakovės anksčiau rengtus procesinius dokumentus;

15.7.                      priteisiant bylinėjimosi išlaidas neįvertintas bylos sudėtingumas, tai, jog byloje pateikti nedidelės apimties atsiliepimai, kad byloje nėra pakankamų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, o jos priteistos nukrypstant nuo  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-189-969/2017 pateiktų išaiškinimų. Teismas neįvertino, jog atsakovių atstovai pateikė tik asmeninius prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pridėdami advokatų profesinių bendrijų „Motieka ir Audzevičius“ ir „TGS Baltic“ teisinių paslaugų dokumentus bei atliktų mokėjimus už „teisines paslaugas“ duomenis, tačiau nepridėjo pažymos apie kliento atsiskaitymą, nurodant visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimus, numerius, juose nurodytas sumas ir datas. Dėl nurodyto nėra aišku, ar atsiskaityta už šioje byloje suteiktas teisines paslaugas. Taip pat neįvertinta ir tai, kad nepateikti jokie dokumentai apie tai, jog priteistos išlaidos buvo sumokėtos byloje atsakovus atstovavusiems advokatams, juolab kad sąskaitas už suteiktas teisines paslaugas išrašė ne teisines paslaugas teikę advokatai, o juridiniai asmenys advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ ir „TGS Baltic“, o pinigai buvo sumokėti į šių juridinių asmenų sąskaitas. Taigi byloje nepagrįstai prašoma iš ieškovų priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios buvo sumokėtos ne advokatams, atstovavusiems atsakovus, o juridiniams asmenims. Teismas taip pat neįvertino, kad galinčių būti atstovais pagal pavedimą sąrašas įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis, o šiame sąraše advokatų profesinė bendrija nėra numatyta kaip asmuo, galintis būti atstovu pagal pavedimą. Todėl ir teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra naikintina kaip nepagrįsta.

16.       Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

16.1.                      Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016 išsprendė praktiškai visus ieškovų šiame apeliaciniame skunde keliamus reikalavimus dėl mokėjimų teisėtumo ir pagrįstumo už pateiktą šilumą bei karštą vandenį į ieškovų butą už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d., todėl ieškovai šioje byloje keldami pakartotinius reikalavimus bando pakeisti jau priimtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog ieškovų keliami klausimai išspręsti, pagrįstai šio laikotarpio dalyje nutraukė bylą;

16.2.                      įrodinėdami tariamai neteisėtą dvišalės sutarties teisių ir pareigų perdavimą atsakovei AB  „Vilniaus šilumos tinklai“ apeliantai remiasi analogiškais ieškiniui argumentais. Atsižvelgiant į šilumos energijos pirkimo-pardavimo prievolės prigimtį, į tai, kad dėl objektyvių priežasčių atsakovė nebeturi teisės vykdyti šilumos tiekimo veiklą (tuo pačiu negali būti dvišalės sutarties tinkama šalimi), vartotojo sutikimas nėra reikalingas. Ieškovo argumentai, susiję su procesinių teisių perdavimu, ne kartą įvertinti teismų procesiniuose sprendimuose, juos atmetant, taip pat procesinių teisių perėmimas, pakeičiant UAB „Vilniaus energija“ jos procesinių teisių perėmėja AB „Vilniaus šilumos tinklai“ tenkintas ir kitose civilinėse bylose. Taigi apeliantai vėlgi neteisėtai ginčija įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes;

16.3.                      dėl ieškovų argumentų, susijusių su tariamai nesutvarkytos karšto vandens apskaitos perskaičiavimu laikotarpiu nuo 2008 metų iki 2014 m. kovo 31 d. bei prielaidų ir abejonių, jog karšto vandens skaitikliai naudojami be metrologinės patikros jau yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 7 d. nutartyje Nr. 2A-707-431/2016. Atsakovė taip pat įrengė 2014 m. kovo 21 d. ginčo name naujus karšto vandens skaitiklius, kurie atitiko visus reikalavimus. Ieškovai nepateikia jokių įrodymų, jog karšto vandens apskaita ginčo name neatitiko teisinių reikalavimų ar kad ginčo laikotarpiu buvo susidaręs nepaskirstyto karšto vandens kiekis. Komisija patvirtino, jog ginčo laikotarpiu atsakovė ginčo name paskirstė šilumą teisingai pagal Komisijos patvirtintą šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, kuris taip pat reglamentuoja bei sprendžia ir nepaskirstyto su karštu vandeniu šilumos klausimą (Šilumos škio įstatymo 15 straipsnis);

16.4.                      ieškovų reikalavimas įpareigoti atlikti perskaičiavimą dėl neįtrauktų patalpų laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. taip pat išnagrinėtas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, konstatuojant, kad pagal teisinį reglamentavimą rūsio patalpos ginčo name negali būti įskaičiuotos į butų naudingą plotą. Ieškovai į bylą nepateikė jokių naujų argumentų dėl perskaičiavimo, o VĮ Registrų centras, pakartotinai išanalizavęs ginčo namo duomenis, nurodė, jog ginčo name rūsio patalpų plotas (atitinkamai ir rūsyje esantys sandėliukai) į pastato naudingąjį plotą neįskaičiuotinas, kadangi rūsio patalpos yra namo bendro naudojimo patalpų dalis;

16.5.                      ieškovų reikalavimą perskaičiuoti jų mokėtinas sumas už šilumą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. pagal Tarybos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimą Nr. O3E-132, nepagrįstas, kadangi atsakovė vadovavosi tuo metu galiojančiais Komisijos ir savivaldybės nutarimais patvirtintomis šilumos ir/ar karšto vandens kainomis, kainas visuomet skaičiavo ir taikė teisės aktų nustatyta tvarka, o ieškovų nurodomoje administracinėje byloje panaikinti Komisijos, o ne atsakovės nutarimai, be to, nėra nurodytas nutarimo taikymas atgaline data. Teisės aktai ar priimti sprendimai negalioja atgal, kai tuo tarpu apeliantai prašo taikyti Komisijos nutarimą santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo priėmimo. Ieškovų minimoje administracinėje byloje panaikintas Komisijos nutarimas yra dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų, kuri buvo perskaičiuota dar vėlesniais Komisijos/savivaldybės tarybos nutarimais, kurie nėra pakeisti ar panaikinti. Ieškovų įsiskolinimas atsakovei laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. jau priteistas teismų procesiniais sprendimais, todėl nėra pagrindo dar kartą vertinti jau išnagrinėtas aplinkybes;

16.6.                      priešingai nei įrodinėja apeliantai, egzistuoja atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijai. Atsakovė pagrindė pirminiais įrodymais, jog atsiskaitė su teisines paslaugas suteikusia advokatų kontora. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovei atstovavo advokatų kontoros advokatas J. J. bei atlikti atsakovės prašyme nurodyti procesiniai veiksmai, o bylos apimtis ir sprendžiami teisiniai, techniniai bei specifinio pasiruošimo reikalaujantys klausimai pareikalavo didelių advokato darbo laiko sąnaudų. Mokėjimai už teisines paslaugas atlikti advokatų kontorai, kurioje ir dirba atsakovę atstovavęs advokatas, o tai, kad už teisines paslaugas buvo atsiskaityta su advokatų kontora, o ne pačiu advokatu, teisinės reikšmės neturi. Atsakovės teisinės pagalbos išlaidos neviršija rekomenduojamų priteisti užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių.

17.       Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Taip pat atsakovė prašo nustačius sąlygas, paskirti apeliantams 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, dalį jų priteisiant atsakovės naudai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad:

17.1.                      atsakovė kaip šilumos tiekėja nuo 2017 m. kovo 30 d. konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas ir teisės aktų nustatyta tvarka sudarė su B. M. neterminuotą šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, o ne perėmė šią sutartį iš atsakovės AB „Vilniaus energija“, todėl B. M. sutikimas nebuvo reikalingas;

17.2.                      reikalavimo teisių į ankstesnio laikotarpio AB „Vilniaus energija“ klientų skolas perleidimas atsakovei yra teisėtas ir įvertintas eilėje išnagrinėtų bylų (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-600-933/2020; 2018 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1876-661/2018. Apeliantas. B. M. taip pat buvo informuotas eile dokumentų apie reikalavimo teisių perleidimą, informacija apie teisių perleidimą buvo skelbiama viešai atsakovės internetinėje svetainėje, taip pat teisių perleidimas buvo įvertintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Be to, apeliantai apie reikalavimo teisių perleidimą buvo tinkamai informuoti antstolio patvarkymu, taip pat pasinaudojo teise patvarkymą ginčyti. Taigi ir šiose dalyse pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos bei tinkamai motyvuotos;

17.3.                      apeliantai neginčija teismo išvadų dėl civilinės bylos nutraukimo dėl reikalavimo įpareigoti perskaičiuoti mokėtinas sumas laikotarpiu;

17.4.                      teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. O3E- 132 „Dėl naujai apskaičiuotų šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“, kuriuo nustatytos iš naujo apskaičiuotos šilumos bazinių kainų dedamosios, ginčo laikotarpiu nėra taikytinas. Teismas tokią išvadą padarė pagrįstai vadovaudamasis suformuota praktika analogišku klausimu. Taip pat teisingai pažymėjo, jog ieškovų prašoma priteisti skolos dalis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. nepatenka į panaikinto nutarimo galiojimo laikotarpį, todėl šiai skolos daliai nėra pagrindo iš viso taikyti naujo Komisijos nutarimo, o skolos dalies už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. perskaičiavimui negali būti taikomas, kadangi teisės aktai negalioja atgal. Todėl remiantis teismų procesiniuose sprendimuose padarytomis išvadomis, imperatyvia Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 20 dalimi bei atsižvelgiant į teisės aktų galiojimo laike principą, apeliantų reikalavimas dėl šilumos energijos kainų perskaičiavimo pagal Komisijos nutarimą yra neteisėtas ir apylinkės teismas pagrįstai tokius reikalavimus atmetė;

17.5.                      teismas pagrįstai atmetė ir ieškovų teiginius, jog į patalpų šildymui skirtą šilumos energijos apskaičiavimą neturi būti įtraukiama nepaskirstyto karšto vandens ruošimo šilumos energija dėl to, jog ginčo laikotarpiu vandens skaitikliai butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų. Tokius ieškovų argumentus paneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, jog name, kuriame yra ginčo butas, esantys karšto vandens skaitikliai įrengti ir funkcionuoja juos tinkamai įvertinus metrologine patikra;

17.6.                      pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ginčo namo rūsio patalpų plotas į pastato naudingą plotą neįskaičiuotinas, todėl atitinkamai ir rūsyje esančių sandėliukų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į butų naudingus plotus. Ginčo name esančių rūsio patalpų teisinis statusas atitinka bendrojo naudojimo patalpų teisinį režimą, pagal kurį nuosavybės teisę į patalpas įgyvendina visi pastato butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų turimam butų plotui, jei rūsys nepriklauso atskiriems savininkams asmeninės nuosavybės teise. Apeliantų analogiškas reikalavimas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d, nutartimi, VĮ Registrų centras pakartotinai išanalizavo duomenis apie visas ginčo name esančias patalpas ir dar kartą patvirtino teismo padarytas išvadas;

17.7.                      teismas pagrįstai iš ieškovų priteisė ir bylinėjimosi išlaidas, kadangi egzistuoja visi patirtų išlaidų realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijai. Atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų realumą pagrindžia byloje pateikti pirminiai įrodymai apie atsiskaitymą už teisines paslaugas suteikusia advokatų kontora, darbų ataskaitoje aiškiai nurodyta, už kokius atliktus ar planuojamus procesinius veiksmus atsakovė turi atsiskaityti, mokėjimo dokumento kopija pateikta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovės prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos, kadangi atsakovė dėl bylos baigties reikšmės ir kitose bylose keliamiems klausimams, pasirinko bylą vesti mišriu būdu. Bylos faktiniai duomenys pagrindžia, jog teisinių paslaugų atsakovei buvo suteikta kur kas daugiau nei įvardinta pateikiamuose teismui dokumentuose, todėl nėra prielaidų sutikti su apeliantų argumentais, jog bet kuri atsakovės išlaidų dalis už suteiktas teisines paslaugas nepagrįsta;

17.8.                      pakartotinis argumentų, kurie jau buvo išspręsti kitose civilinėse bylose, naudojimas ir nurodymas procesiniuose dokumentuose, aiškiai ignoruojant teismų išaiškinimus, vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesu, kadangi dėl tokio nesąžiningo procesinio elgesio gaištamas tiek kitų proceso dalyvių, tiek teismo laikas ir ieškovams nustačius sąlygas. Todėl ieškovams turėtų būti skiriama bauda už piktnaudžiavimą procesu (CPK 95 straipsnis).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19.       Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

20.        Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

21.        Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimo, kuriuo netenkinti ieškovų reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo  įvertinimas.

Dėl reikalavimo teisių ir pareigų perdavimo (ne)teisėtumo

22.       Iš byloje esančio VĮ „Registrų centras” išrašo matyti, kad ieškovas B. M. yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas nuo 2012 m. rugsėjo 20 d., nuosavybės teisės įregistruotos 2012 m. spalio 4 d. Taip pat nustatyta, jog ieškovas M. M. 2012 m. spalio 8 d. yra sudaręs Panaudos sutartį ir yra įregistravęs šį faktą Nekilnojamojo turto registre.

23.       Nustatyta ir byloje dėl to ginčo nėra, kad 2012 m. lapkričio 26 d. ieškovas M. M. su atsakove UAB „Vilniaus energija“ sudarė Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 3349241, pagal kurią atsakovė UAB „Vilniaus energija“ įsipareigojo ieškovui M. M. teikti šilumą, o ieškovas įsipareigojo atsiskaityti už pateiktą šilumą. Sutartis neterminuota (Sutarties 22 punktas).

24.       Iš 2017 m. birželio 16 d. Patvirtinimo Nr. 013-01-3567 „Dėl nuosavybės teisių perleidimo” matyti, kad UAB „Vilniaus energija“ patvirtina, jog perleido atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuosavybės teises į perleidimo dieną turimas vartotojų skolas, apibrėžtas 2002 m. vasario 1 d. Nuomos sutarties 13 priede, bei vartotojų permokas.

25.       2017 m. birželio 30 d. Informaciniu pranešimu dėl reikalavimo teisių perleidimo atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ informavo vartotojus, jog nuo 2017 m. kovo 30 d. vykdys šilumos tiekėjo funkcijas Vilniaus mieste ir perėmė reikalavimo teises į ankstesnio laikotarpio vartotojų skolas. Reikalavimų perleidimo procedūra baigta 2017 m. birželio 15 d. Byloje ginčo nėra, jog paslaugas teikia atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“.

26.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo B. M. argumentus, kuriais grindžiamas šilumos tiekėjo teisių ir pareigų perdavimas AB „Vilniaus šilumos tinklai“, sprendė, jog ieškovo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti šildymo sutarties, sudarytos tarp ieškovo B. M. ir atsakovės UAB „Vilniaus energija“ šilumos tiekėjo teisių ir pareigų perdavimo atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2017 m. kovo 30 d. neteisėtu, taip pat atmetė kaip nepagrįstą ir ieškovo argumentą, jog nebuvo informuotas apie reikalavimo teisių perleidimą.

27.       Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantai nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydami, kad nei 2012 m. lapkričio 26 d. sutartis su atsakove UAB „Vilniaus energija“ dėl ginčo buto šildymo, nei vėliau šią sutartį tariamai pakeitusi konkliudentinės sutartis negalėjo būti perduota vykdymui atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kadangi ieškovai iki šiol nėra informuoti apie sutarties ir susijusių dvišalių prievolių perdavimą AB „Vilniaus šilumos tinklai“, taip pat nėra gautas ieškovo sutikimas dėl dvišalės sutarties teisių ir pareigų perdavimo AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pritarti apeliantų argumentams.

28.       Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, aptardamas ieškovų sutartinius santykius su atsakove UAB „Vilniaus energija“, pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016, nustatytomis prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis ir nustatė, jog nuo 2013 m. balandžio 12 d. tarp ieškovo B. M. su atsakove UAB „Vilniaus energija“ galiojo konkliudentiniai veiksmais sudaryta šilumos tiekimo sutartis.

29.       Kaip ir eilėje jau išnagrinėtų bylų (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-600- 933/2020, 2022 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-678-861/2022) taip ir šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ 2002 m. vasario 1 d. buvo sudarę Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, kurios pagrindu UAB „Vilniaus energijai“ 15 metų buvo perduotas valdyti nuomos teise visas su šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo veikla susijęs AB „Vilniaus šilumos tinklų“ turtas. Taigi laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. UAB „Vilniaus energija“ vykdė licencijuojamą šilumos bei karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste, o pasibaigus minėtai Nuomos sutarčiai, t. y. nuo 2017 kovo 30 d. Vilniuje šilumos energijos tiekimo funkcijas vykdo AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Nustatyta, kad pasibaigus Nuomos sutarčiai 2017 m. kovo 29 d. tarp UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ buvo pasirašytas Turto priėmimo-perdavimo aktas, pagal kurį AB „Vilniaus šilumos tinklai“, be kita ko, buvo perleisti UAB „Vilniaus energija“ reikalavimai į ankstesnio laikotarpio klientų skolas. Taip pat nustatyta, kad 2017 m. birželio 16 d. raštu „Patvirtinimas dėl nuosavybės teisių perleidimo“ UAB „Vilniaus energija“ patvirtino apie reikalavimo teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą AB „Vilniaus šilumos tinklai“.

30.       Apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės UAB „Vilniaus energija“ vykdytos licencijuojamos šilumos bei karšto vandens tiekimo veiklos Vilniaus mieste metu (pasibaigus Nuomos sutarčiai 2017 m. kovo 29 d.) su ieškovu B. M. nebuvo sudaryta individuali rašytinė šilumos pirkimo – pardavimo sutartis, o, kaip buvo nustatyta aukščiau, buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiams esant prijungtiems prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, pagal teisinį reglamentavimą su atsakove UAB „Vilniaus energija“, kaip tuometine šilumos tiekėja, buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais neterminuota šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis. Taigi atsakovei UAB „Vilniaus energija“ pabaigus šilumos tiekimą Vilniaus mieste, pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išduotą licenciją tiekti šilumą pradėjo atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir vėlgi pagal teisinį reglamentavimą ginčo butui šilumos energija pradėta tiekti nuo 2017 m, kovo 30 d. konkliudentiniais veiksmais sudarytos su ieškovais neterminuotos šilumos energijos vartojimo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu. Šios faktinės aplinkybės pagrindžia, jog, priešingai nei nurodo ieškovai, konkliudentiniais veiksmais sudaryta pirkimo pardavimo sutartis atsakovei AB „Vilniaus šilumos energija“, kaip vienintelei šilumos energijos ir karšto vandens Vilniaus miesto vartotojams tiekėjai, perduota nebuvo. Analogiškas faktines aplinkybes nustatė bei jų pagrindu analogišką išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

31.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, jog sutartis negalėjo būti perduota vykdymui atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“, kadangi ieškovai iki šiol nėra informuoti apie sutarties ir susijusių dvišalių prievolių perdavimą AB „Vilniaus šilumos tinklai“.

32.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai aptarė aplinkybes, susijusias su ieškovų informavimu apie reikalavimo perleidimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma akivaizdžiai pagrindžia, kad ieškovams buvo žinoma apie reikalavimo teisių perleidimą. Visų pirma, kaip pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pranešė apie reikalavimo perleidimą pateikdamas mokėjimo dokumentus už 2017 m. birželio mėnesį, tarp kurių buvo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pranešimas ir UAB „Vilniaus energija“ patvirtinimas. Antra, apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą yra viešai skelbiama AB „Vilniaus šilumos tinklai“ interneto svetainėje. Trečia, ieškovai teikė skundą vykdymo procese dėl antstolio G. Badikonio priimto patvarkymo, kuriuo pradinė išieškotoja UAB „Vilniaus energija“ pakeista į naują kreditorę AB „Vilniaus šilumos tinklai“, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-45326-734/2017 ieškovų skundas buvo atmestas.

33.       Pažymėtina ir tai, jog reikalavimo teisių perleidimo į atsakovės UAB „Vilniaus energijos“ klientų skolas, susidariusias tiekiant šilumos energiją, teisėtumas bei pagrįstumas patvirtintas ir kitose jau išnagrinėtose civilinėse bylose, pvz. Vilniaus apygardos teismo 2017 m., rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1095-232/2017, 2018 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1876-661/2018. Be to, kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, kreditoriaus asmuo skolininkui neturi esminės reikšmės, todėl išankstinio kreditoriaus sutikimo nereikėjo (CK 6.101 straipsnio 5 dalis).

34.       Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad įvyko reikalavimo teisių perleidimas į apeliantų įsiskolinimą, turėtą UAB „Vilniaus energija“, o šis reikalavimo teisių perleidimas atitinka CK 6.101 bei 6.102 straipsnių nuostatas. Be to, kaip jau aptarta aukščiau, apie reikalavimo perleidimą atsakovui buvo tinkamai pranešta (CK 6.109 straipsnio 1 ir 2 dalys).

35.       Taigi ir apeliantų argumentai, kuriais įrodinėjama apeliantų neinformavimo aplinkybė apie reikalavimo perleidimą, nesudaro pagrindo panaikinti išsamiai aptartų, teisėtų ir pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų.

Dėl šilumos energijos paskirstymo sumų perskaičiavimo Komisijos nutarimo pagrindu

36. Ieškovai apeliaciniame skunde ginčija ir pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nagrinėjamam ginčui netaikytinas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. O3E-132 ir minėto nutarimo pagrindu ieškovams M. M. (nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2013 m. balandžio 11 d.) ir B. M. (nuo 2010 sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 25 d. ir nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) butui, esančiam (duomenys neskelbtini), nustatytos kainos neperskaičiuotinos. Ieškovai ir apeliaciniame skunde remiasi argumentu, jog negaliojančios kainos negalėjo būti taikomos. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

37.       Nustatyta, kad Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ nustatė šilumos bazinių kainų dedamąsias nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I- 2731-426/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, buvo panaikintas Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. 03-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“, o vykdant šias nutartis Komisija 2018 m. balandžio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 03E- 132 „Dėl naujai apskaičiuotų šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“, nustatydama iš naujo apskaičiuotas šilumos bazinių kainų dedamąsias.

38.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apeliantų prašomas perskaičiuoti sumas išskyrė į kelis laikotarpius. Visų pirma nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-838-599/2015, kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016, išsprendė ginčą laikotarpiu iki 2014 m. kovo 31 d., pasisakant dėl visų ieškovų ir šioje byloje keliamų klausimų dėl apskaitos ir jos paskirstymo, todėl sprendė nenagrinėti pakartotinai tų pačių aplinkybių (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepritarti tokiai išvadai, todėl taip pat sprendžia pakartotinai tokių aplinkybių neaptarti ir nevertinti.

39.       Antra, apylinkės teismas sprendė, jog skolos dalis už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. nepatenka į panaikinto nutarimo galiojimo laikotarpį, todėl naujo Komisijos nutarimo šiai skolos daliai sprendė netaikyti. Teisėjų kolegija ir šiam pirmosios instancijos teismui neturi pagrindo nepritarti, juolab kad apeliantai dėl to argumentų nenurodė, iš esmės kartodami ieškinyje nurodytus teiginius.

40.       Trečia, skolos dalies už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. sprendė neperskaičiuoti pagal naują Komisijos nutarimą, nurodydamas, jog teisės aktai (priimti sprendimai) negalioja atgal (lex retro non agit). Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo nepritarti pagrįstoms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kaip pagrįstai nurodė teismas, ieškovai prašo pritaikyti 2018 m. balandžio 27 d. priimtą Komisijos nutarimą santykiams, kurie susiklostė iki nutarimo priėmimo, todėl teisės aktas turėtų būti taikytinas atgal, kas nėra suderinama su bendraisiais teisės principais.

41.       Teisėjų kolegija pažymi, kad taisyklė lex retro non agit - svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 nutarimas). Atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas galimas tik tada, jeigu tokia atgalinio veikimo galimybė yra numatyta pačiame teisės akte ir toks taikymas neprieštarautų galiojantiems įstatymams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą pripažinta teisės normų galiojimo iki priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti galimybė, tačiau tokiai galimybei materializuotis būtinas aiškus ir nedviprasmiškas įstatymo leidėjo pozicijos pareiškimas įstatymo forma (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016; 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

42.       Taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju aktualios imperatyviose įstatymo nuostatose numatyta taisyklė, kad teisės aktai galioja tik į ateitį, o ne atgal. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 20 dalyje įtvirtinta, kad šilumos ar karšto vandens kainų dedamųjų galiojimo laikotarpiu patirtos, bet nepadengtos sąnaudos arba gautos papildomos pajamos, susidariusios dėl kuro, pirktos šilumos, geriamojo vandens faktinių kainų ir nustatant šilumos ar karšto vandens kainas įskaičiuotų kainų skirtumo, įvertinamos skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos ar karšto vandens kainų dedamąsias. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kainų perskaičiavimai turi įtaką šilumos kainai tik ateityje (Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 20 dalis). Svarbu pažymėti ir tai, jog pateikti mokėjimai už šilumą bei karštą vandenį buvo pagrįsti išimtinai tuo metu galiojančiais Komisijos bei savivaldybės priimtais nutarimais. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė UAB „Vilniaus energija“, ji taikyti kitų kainų, nei nustatė Komisija bei savivaldybės taryba bendrovė negalėjo, o šilumos tiekimo veiklos vykdymo laikotarpiu šilumos ir karšto vandens kainas ieškovams, kaip ir visiems vartotojams, skaičiavo ir taikė teisės aktų nustatyta tvarka, pateiktose sąskaitos ir jose nurodytas šilumos ir karšto vandens kainas skaičiuodama sąskaitų išrašymo metu galiojančiais teisės aktais, Komisijos bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nutarimais/ sprendimais. Todėl apeliantai, ginčydami teisingas pirmosios instancijos teismo išvadas, nepagrįstai remiasi argumentu, jog teismas savo išvados nemotyvavo ir ją padarė remdamasis tik prielaidomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantų argumentai, kuriais siekiama atgalinio teisės aktų taikymo, vertintini ne kas kita kaip siekis išvengti susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo.

Dėl šilumos energijos perskaičiavimo remiantis bendraturčio mokesčiu už nepaskirstytą karšto vandens šilumos kiekį

43.       Apeliaciniame skunde įrodinėjama, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog į sąskaitas už buto šildymą įtrauktas nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekis, kadangi nesutvarkyta apskaita. Priešingai nei teigia apeliantai, apylinkės teismas skundžiamame sprendime detaliai įvertino apeliantų teiginius, išsamiai išanalizavo apeliantų įrodinėjamas aplinkybes ir padarė išvadą, jog nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais. Taigi teisėjų kolegija, nekartodama detaliai aptartų pirmosios instancijos teismo aplinkybių, apibendrindama atsako į apeliacinio skundo argumentus.

44.       Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Ši nuostata yra taikoma tik tada, kai nėra sutvarkyta karšto vandens apskaita bei, kai yra nustatytas nepaskirstyto karšto vandens kiekis. Nepaskirstytas karšto vandens kiekis – skirtumas tarp geriamojo vandens karštam vandeniui paruošti kiekio, išmatuoto daugiabučio namo įvade, ir butų karšto vandens skaitiklių rodmenų sumos. Tai vartotojų suvartotas, bet neapmokėtas karšto vandens kiekis.

45.       Komisijai yra numatyta teisė patvirtinti šilumos paskirstymo metodus (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Komisija, tvirtindama šilumos paskirstymo metodus, jau yra išsprendusi nepaskirstyto karšto vandens priskyrimo/nepriskyrimo vartotojams klausimą. Taigi šilumos tiekėjas, paskirstydamas šilumą pagal Komisijos nustatytus metodus (2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4.), įgyvendino visus teisės aktų reikalavimus dėl nepaskirstyto karšto vandens šilumos nepriskyrimo vartotojams. Analogiškus argumentus nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovai, nesutikdami su Komisijos patvirtintais metodais ir manydami, kad jie kaip nors pažeidžia jų teises, turėjo teisę inicijuoti tokios metodikos teisinį peržiūrėjimą / įvertinimą. 

46.       Apeliantai nesutikimą grindžia ir tuo, jog ginčo name nesutvarkyta apskaita. Pasisakydama dėl teiginių, susijusių su tuo, kad name nesutvarkyta apskaita, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde ir šioje dalyje iš esmės remiamasi analogiškais ieškinio argumentais. Pažymėtina, jog apylinkės teismas skundžiamo sprendimo 157 punkte išsamiai aptarė faktines aplinkybes, susijusias su skaitiklių ginčo name ir ginčo bute įrengimu, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Akcentuotina tik tai, jog ginčo name skaitiklis įrengtas 2014 m. kovo 21 d., o pas vartotojus skaitikliai įrengti laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. kovo 17 d. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos metrologijos inspekcijos Patikros sertifikatai patvirtina namo skaitiklių patikros tinkamą atlikimą. Taigi apeliantų abejonės ir prielaidos, jog šilumos tiekėja neįvykdė pareigos užtikrinti tinkamą duomenų apskaitą, atmestini kaip paneigti byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Laikytina, kad apeliantai ir apeliacinės instancijos teisme nepagrindė įrodinėjamų aplinkybių, jog karšto vandens apskaita ginčo name neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų (CPK 178 straipsnis). Dar daugiau, iš byloje esančių rašytinių įrodymų (2013 m. spalio 25 d. Pažeidimų nustatymo akto) matyti, kad ieškovas B. M. nesudarė galimybės įrengti karšto vandens skaitiklio. Taigi teisėjų kolegija pažymi, jog pats ieškovas B. M. savo veiksmais sukūrė tokią situaciją, kuomet būtų savininkams atsisakius įsileisti šilumos tiekėjo įgaliotą atstovą priskirtinas apmokėti karšto vandens kiekis nustatomas pagal Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų įgaliotus atstovus, metodiką (Šilumos ūkio įstatymo 26 straipsnio 2 dalis).

47.       Apeliantai pirmosios instancijos teismo išvadas siekia paneigti remdamiesi kasacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad minėtoje nutartyje pateiktiems išaiškinimams apeliantai skiria itin daug dėmesio, ir, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“, apeliaciniame skunde tiesiog perkelti minėtos nutarties argumentai. Tačiau apeliantai nepagrindė, kaip kasacinio teismo nutartyje, kuria jie remiasi ginčydami skundžiamą sprendimą, pateikti išaiškinimai susiję su nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamu klausimu dėl netinkamai paskirstyto šilumos kiekio, kadangi šiuo atveju faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo apeliantų nurodomos kasacinio teismo nutarties. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016).

48.       Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantų nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje šilumos tiekėja neįrengė apskaitos prietaisų, todėl į patalpų šildymą negalėjo būti įtraukta šilumos energija nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju šilumos apskaitos prietaisai įrengti tiek ginčo name, tiek ir jame esančiuose bute (išskyrus du, tarp kurių yra ir ginčo butas). Taigi pagrįstai apylinkės teismas, įvertinęs tai, jog apeliantų nurodoma kasacinio teismo byla neturi precedento galios nagrinėjamu atveju, sprendė nesivadovauti ieškovų nurodoma kasacinio teismo nutartimi. Savo ruožtu apeliantai, lygindami nagrinėjamą situaciją su aptarta jų nurodomoje kasacinėse byloje, nepagrindė, jog konstatavęs neįrodytomis aplinkybes, kad dėl nesutvarkytos apskaitos į sąskaitas už buto šildymą įtrauktas nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekis, apylinkės teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

49.       Remiantis tuo, kas aptarta aukščiau, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ir apeliantų įrodinėjama aplinkybė dėl nesutvarkytos apskaitos nesudaro teisinio pagrindo perskaičiuoti šilumos energijos, todėl ir šie apeliantų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl šilumos energijos perskaičiavimo įtraukiant namo rūsio patalpas

50.       Apeliantai nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai neturėjo pagrindo skaičiuodami mokesčius už šildymą įtraukti namo rūsio patalpų. Nurodo, kad teismas nepagįstai sprendė, jog ginčo namo rūsio patalpų plotas neįskaičiuotinas į pastato naudingą plotą, dėl ko atitinkamai ir rūsyje esančių sandėliukų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į butų naudingus plotus. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pritarti ir šiam argumentui.

51.       Visų pirma pažymėtina tai, jog apeliantai šilumos kainų perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d. Reikalavimas dėl šilumos kainų perskaičiavimo laikotarpiu iki 2014 m. kovo 31 d. išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-838-599/2015, kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016. Taigi nėra pagrindo pakartotinai spręsti energijos perskaičiavimo klausimo laikotarpiu, dėl kurio jau priimtas įsiteisėjęs sprendimas.

52.       CK 4.82 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 punkte įtvirtinta pastato bendrojo naudojimo objektų sąvoka, pagal kurią pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys - tai pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 705 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 4.7 punktą, būsto naudingasis plotas - tai gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, šildomų lodžijų ir kitų šildomų pagalbinių patalpų) suminis grindų plotas. Į naudingąjį plotą neįeina balkonų, lodžijų, terasų, nešildomų rūsių grindų plotas.

53.       Byloje pateiktas VĮ Registrų centro pakartotinai įvertinus nagrinėjamą situaciją 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštas dėl informacijos pateikimo Nr. VILIN(12.5.13.)-2739, iš kurio matyti, kad rūsio patalpos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai Nekilnojamojo turto objektai Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Taip pat nurodyta, kad gyvenamųjų namų, plane pažymėtų 2A3t ir 3A3t, esančių (duomenys neskelbtini), rūsio patalpų plotas į pastato naudingą plotą neįskaičiuotas, atitinkamai ir rūsyje esančių patalpų plotai nėra įskaičiuoti į butų naudingus plotus. Analogiškos išvados, remiantis VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. spalio 27 d. raštu bei teisiniu reglamentavimu padarytos ir išnagrinėtoje  Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, faktinės aplinkybės, susijusios su rūsių teisiniu režimu bei teisinis reglamentavimas, aptarti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016, nepasikeitė.

54.       Bendraturčiams priklausančių patalpų naudingi plotai, reikalingi šilumai paskirstyti, yra nustatomi remiantis VĮ Registrų centro duomenimis. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-611/2017).

55.       Taigi, šilumos tiekėjas neturi pagrindo nesivadovauti VĮ Registrų centro duomenimis, iš kurių nustatyta, jog rūsio plotas namo butų savininkams priklauso ne kaip atskiriems savininkams asmeninės nuosavybės teise ir nėra priskirta prie jiems priklausančio buto naudingo ploto. Nagrinėjamu atveju rūsių patalpos yra namo bendrojo naudojimo patalpų dalis, priklausanti atskiriems butų savininkams, kaip namo bendrasavininkams, kurie VĮ Registrų centre paviešino savo, kaip namo bendrasavininkų, nuosavybės teises į dalį bendrojo naudojimo patalpų. Nors apeliantai ir nesutinka su apylinkės teismo išvadomis, analogiškai kaip ir išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-707-431/2016, taip ir nagrinėjamu atveju namo rūsio patalpų plotas į pastato naudingąjį plotą neįskaičiuotinas, atitinkamai ir rūsyje esančių patalpų plotai nėra ir negali būti įskaičiuoti į butų, esančių (duomenys neskelbtini), naudingus plotus.

56.       Dėl to, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei VĮ Registrų centro duomenis, spręstina, jog nėra pagrindo perskaičiuoti šilumos energiją įtraukiant namo rūsio patalpas, o pirmosios instancijos teismas, netenkindamas tokio ieškovų reikalavimo, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

57.       Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo iš jų priteistomis atsakovėms bylinėjimosi išlaidomis. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ginčijamas bylinėjimosi išlaidų pagrįstumas, jų realumas bei dydis, remiantis argumentais, jog atsakovės neturi teisės į prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylinėjimosi išlaidos nebūtinos, jos nėra susijusios su nagrinėjama byla, o dalis jų yra akivaizdžiai dirbtinai padidintos.  

58.       Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis, pagal kurį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iš pralaimėjusios šalies teismas priteisia išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Taip pat įtvirtinta, jog dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Taigi sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, toks šalies pateiktas prašymas vertinamas pagal patirtų išlaidų realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus.

59.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Vilniaus energija“ patyrė 3 630 Eur išlaidų, o atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ - 1 633,50 Eur advokato pagalbai apmokėti. Teismas sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos pagrįstos, jų dydį patvirtinantys įrodymai pateikti proceso teisės normų nustatyta tvarka, todėl priteisė iš ieškovų.

60.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, jog atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepagrįstos. Visų pirma byloje pateikta bylinėjimosi išlaidų ir jas atitinkančių atliktų procesinių veiksmų detalizacija. Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 2021 m. rugsėjo 30 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros sumą grindė detalizacija, kurioje nurodyta, jog sugaišta iš viso 15 val. ir bylinėjimosi išlaidas sudaro: (i) 7 val. susipažinimas su bylos medžiaga ir tripliko parengimas (630 Eur), (ii) 5 val. rašytinių paaiškinimų (baigiamosios kalbos) rengimas (450 Eur); (iii) pasirengimas 2022 m, balandžio 19 d. teismo posėdžiui, rašytinių paaiškinimų (baigiamosios kalbos) papildymas pagal priimtus sprendimus kitose aktualiose bylose (1 val.) (90 Eur); (iv) 2 val atstovavimas 2022 m. balandžio 19 d. teismo posėdyje (180 Eur). Atsakovė pateikė teismui apmokėjimą pagrindžiančius įrodymus. Atsakovei UAB „Vilniaus energija“ suteiktas teisines paslaugas apima tokie veiksmai: i) ieškinio ir bylos medžiagos analizė, kliento konsultacijos susijusiais klausimais bei 2018 m. birželio 18 d. atsiliepimo į ieškinį rengimas bei pateikimas teisme (2000 Eur); ii) pasirengimas 2018 m. rugpjūčio 6 d. teismo posėdžiui (8val./600 Eur); iii) kliento atstovavimas 2018 m. rugpjūčio 6 d. teismo posėdyje (400 Eur); iv) rengti procesiniai prašymai, atstovauta 2018 m. spalio 24 d. teismo posėdyje, teiktas atsiliepimas į patikslintą ieškinį, atstovauta 2018 m. gruodžio 19 d. posėdyje, rengtas atsiliepimas į 2019 m. sausio 2 d. vykdymą (už šiuos procesinius veiksmus atskirai sumos nenurodytos). Atsakovė taip pat pateikė teismui įrodymus, jog 2018 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita faktūra apmokėta. Taigi apibendrinant aptartus faktinius duomenis darytina išvada, jog visos atsakovių patirtos ir prašomos priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais.

61.       Pasisakant dėl apeliantų nurodomo bylinėjimosi išlaidų dydžio teisėjų kolegija pažymi, jog teisinės pagalbos išlaidos, priešingai nei bando įrodinėti apeliantai, nelaikytinos dirbtinai padidintomis. Pažymėtina, kad ieškinys ir kiti ieškovų rengti procesiniai dokumentai yra gana didelės apimties, todėl vien susipažinimui su ieškovų procesiniais dokumentais reikalingos didelės laiko sąnaudos. Atitinkamai net jei atsakovių atstovai ir buvo susipažinę su procesiniais dokumentais, laikytina, jog pasiruošimas teismo posėdžiams, esant didelei procesinių dokumentų apimčiai ir keliamų klausimų specifiškumui, reikalauja daugiau laiko sąnaudų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovių teiktiems procesiniams dokumentams, kuriuose aptariami specifiniai klausimai, taip pat buvo reikalingos didesnės laiko sąnaudos, juolab kad, kaip matyti atsakovės UAB „Vilniaus energija“ atstovas rengė ir daugiau procesinių dokumentų, kurie nebuvo atskirai įkainoti, tačiau bet kuriuo atveju jų parengimas pareikalavo atitinkamų advokato laiko ir darbo sąnaudų. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė AB „Viliaus šilumos tinklai“ pateikė paskaičiavimus, pagrindžiančius aplinkybę, jog bylinėjimosi išlaidos pagal rekomendacijas būtų kur kas didesnės nei prašoma priteisti, kas taip pat pagrindžia aplinkybę, jog apeliantų argumentas apie nepagrįstai padidintas bylinėjimosi išlaidas laikytinas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, siekiant išvengti bylinėjimosi išlaidų. Taigi teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vertina ne kiekvieną atlikto procesinio veiksmo atskirą įkainojimą (pvz. atstovavimą konkrečiame teismo posėdyje), tačiau civilinės bylos apimtį, procesinių dokumentų turinį, keliamų klausimų sudėtingumą ir specifiškumą bei reikalingas procesiniams veiksmams atlikti laiko ir darbo sąnaudas ir sprendžia, jog toks bylinėjimosi išlaidų vertinimas labiausiai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Pažymėtina ir tai, jog Rekomendacijose numatyti dydžiai yra tik rekomenduojamo pobūdžio, o teismas turi diskrecijos teisę ir nukrypti nuo rekomenduojamų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgdamas į reikšmingas bylinėjimosi išlaidoms aplinkybes. Taigi prašytas priteisti bylinėjimosi iš laidų dydis, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nelaikytinas dirbtinai padidintu.

62.       Nepaneigia atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų aplinkybė, jog advokatų teisinės pagalbos išlaidos sumokėtos ne tiesiogiai atsakoves atstovaujantiems advokatams, o į advokatų profesinių bendrijų, kuriose dirba atsakovėms teisines paslaugas suteikę advokatai, sąskaitas. Pažymėtina, kad tokie mokėjimai nesuponuoja išvados, jos bylinėjimosi išlaidos nebuvo patirtos. Kaip jau minėta, bylinėjimosi išlaidas pagrindžia pirminiai dokumentai (detalizacija, sąskaitos, jų apmokėjimai; nutarties 61 punktas). Advokatų profesinės bendrijos ir konkretaus advokato teisiniai santykiai, susiklostantys dėl klientų sumokėtų sumų paskirstymo, yra vidiniai advokato ir konkrečios advokatų profesinės bendrijos teisiniai santykiai, jie nagrinėjamu atveju (kaip ir profesinės bendrijos atsiskaitymas su advokatu) teisinės reikšmės neturi. Šiuo atveju svarbu tik tai, kad bylinėjimosi išlaidos būtų sumokėtos tai advokatų profesinei bendrijai, kurioje dirbo ieškovę atstovavęs advokatas. Todėl laikytina, jog atsakovių bylinėjimosi išlaidų sumokėjimas ne konkretiems jas atstovavusiems advokatams, o advokatų profesinėms bendrijoms kuriose dirba atsakoves atstovavę atstovai, laikytinas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu patirtas bylinėjimosi išlaidas CPK 98 straipsnio 1 dalies prasme.

63.       Atsakovės atsiliepimuose į apeliacinį skundą pažymi, kad pasirinko bylą vesti mišriu būdu – pradinius procesinius dokumentus byloje parengė vidiniai teisininkai, tačiau vėliau atstovavimas perduotas profesionaliems teisininkams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantai nepateikė duomenų, jog atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra nebūtinos, o tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

64.       Apibendrinant aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme yra pagrįstos, realios ir būtinos, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Dėl procesinės bylos baigties

65.       Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

66.       Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl procesinio prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu

67.       Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nustačius sąlygas, paskirti apeliantams 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, dalį jų priteisiant atsakovės naudai. Prašymą grindžia tuo, kad apeliantai, ignoruodami ankstesnius teismų sprendimus, pakartotinai kelia jau išspręstus klausimus, remdamiesi tapačiais argumentais, kas vertintina kaip piktnaudžiavimas procesu.

68.       CPK 95 straipsnis numato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Teismas, nustatęs piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

69.       Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės, numatytos CPK 95 straipsnyje, taikymą. Tam tikrais atvejais dalyvaujančio asmens elgesys gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Pastebėtina ir tai, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013).

70.       Teisėjų kolegija pažymi, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis - tai sistemingas neleistinas naudojimasis turimomis procesinėmis teisėmis, kai teisėmis besinaudojantis asmuo suvokia, kad toks naudojimasis procesinėmis teisėmis trukdo įstatymu nustatyta tvarka išspręsti ginčą. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog nėra pagrindo konstatuoti tokį ieškovų elgesį. Teismo sprendimo apskundimas, savo argumentų ir samprotavimų visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais išdėstymas, įrodymų teikimas vertintinas kaip CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų procesinių šalies (šiuo atveju ieškovų) teisių įgyvendinimas, kuriomis ieškovai ir naudojosi. Toks šalies pasirinkimas negali būti ignoruojamas, nepriklausomai nuo to, kokios galimos subjektyvios priežastys jį bebūtų sąlygojusios.

71.       Taigi teisėjų kolegija laiko, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo ir skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

72.       Kaip jau buvo minėta, CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

73.       Netenkinus ieškovų apeliacinio skundo, nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu paskirstytų bylinėjimosi išlaidų.

74.       Atsakovė UAB „Vilniaus energija“ bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jos neskirstytinos.

75.       Atsakovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą priteisti 1452,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Prašyme detalizuotos bylinėjimosi išlaidos, nurodant, už kokius atliktu procesinius veiksmus jos skaičiuotinos. Taip pat nurodoma, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra du kartus mažensės nei Rekomendacijose nurodomi tokių bylinėjimosi išlaidų rekomenduojami priteisti dydžiai. Kartu su prašymu pateikiama ir 2022 m. liepos 12 d. PVM sąskaita faktūra, darbų ataskaita ir apmokėjimą pagrindžiantis dokumentas.

76.       Apeliacinės instancijos teismas laiko, jog prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nurodytų rekomenduojamų priteisti advokato teikiamos pagalbos dydžių, prašomos priteisti išlaidos atitinka bylos sudėtingumą, keliamų klausimų specifiškumą bei teisingumo ir protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis 1452,00 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

netenkinti         ieškovų (apeliantų) apeliacinio skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (j. a. k. 124135580) iš ieškovų B. M. ir M. M. lygiomis dalimis 1452,00 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du Eur), t. y. iš kiekvieno po 726,00 Eur, bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 Teisėjai                                                                              Loreta Bujokaitė

         Jūra Marija Strumskienė

         Eglė Surgailienė