Civilinė byla Nr. e2S-245-324/2019

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12574-2018-0

       Procesinio sprendimo kategorijos:

        (S)

       3.1.2.5.; 3.3.1.18.1.; 3.3.2.5.

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-29873-1070/2018 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui V. R. dėl santuokos nutraukimo ir pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo, dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė teismo prašė nustatyti, jog ji turi teisę be atsakovo išvykti su sūnumi M. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į bet kurią pasaulio valstybę tiek laikinai, tiek nuolatiniam gyvenimui; papildyti Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. civilinėje byloje Nr. 2-135-179/2010 nustatytą skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – leisti išvykti į Australiją nuolatiniam gyvenimui M. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) be atsakovo sutikimo.

2.       Nurodė, kad Kauno apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 15 d. patenkino šalių prašymą nutraukti santuoką bendru sutarimu, tuo pačiu buvo nustatyta, jog atsakovo dalyvavimas nepilnamečio sūnaus M. R. auklėjime neribojamas. Alytaus rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 2 d. sprendimu pakeitė sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių numatytą atsakovo bendravimo tvarką su sūnumi. Ši bendravimo tvarka nebuvo vykdoma, nes ieškovė su sūnumi nuo 2013 m. Lietuvoje negyveno. Ieškovė 2013 m. gavo darbo kontraktą trejiems metams bei ilgalaikę (4 metų) darbo vizą Australijoje. Atsakovas 2013 m. balandžio 25 d. pasirašė sutikimą išduoti sūnui Australijos vizą. Po ketverių Australijoje praleistų metų 2017 m. ieškovė su sūnumi persikėlė gyventi į Švediją. Šiuo metu gavo pastovios gyvensenos Australijoje vizą, tačiau atsakovas atsisakė duoti sutikimą gauti Australijos vizą sūnui. Kadangi atsakovas nepagrįstai nesutinka duoti sutikimą sūnaus išvykimui į Australiją, o ieškovės darbo pobūdis lemia, kad kartais gali tekti laikinai pakeisti gyvenamąją šalį, teismo prašo suteikti jai teisę išvykti su sūnumi be atsakovo sutikimo į bet kurią pasaulio valstybę. Kadangi Australijos vizos klausimą reikia skubiai spręsti dėl vaiko mokyklos, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatyti ieškovės teisę išvykti su sūnumi į Australiją be atsakovo sutikimo.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 9 d. nutartimi paliko nenagrinėtus ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Išaiškino ieškovei, kad ji su pareikštu ieškiniu turi kreiptis į Švedijos teismą.

4.       Teismas nustatė, kad ieškovė pareikšto ieškinio reikalavimais iš esmės siekia pakeisti atsakovo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarką. Ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, šiuo metu kartu su sūnumi gyvenanti Švedijoje, siekianti nuolatiniam gyvenimui su vaiku įsikurti Australijoje. Atsakovas yra Lietuvos pilietis, gyvenantis Lietuvoje. Prie ieškinio pridėti dokumentai patvirtina, kad nepilnametis M. R. nuo 2017 m. rudens lanko mokyklą Švedijoje, Solna mieste. Teismas padarė išvadą, kad šalių nepilnamečio vaiko M. R. gyvenamoji (buvimo) vieta šiuo metu yra Švedijoje. Kadangi abiejų šalių ir jų nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta šiuo metu yra Europos Sąjungos (toliau – ES) teritorijoje, sprendžiant klausimą dėl ieškinio teismingumo, taikytinas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – ir reglamentas ,,Briuselis II bis“).

5.       Šioje byloje pareikštas ieškinys buvo priimtas nagrinėti 2018 m. lapkričio 5 d. rezoliucija po to, kai Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartimi, apeliacine tvarka priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1890-601/2018, panaikino pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį atsisakyti priimti ieškinį. Konstatavo, kad nepaisant to, jog tiek šalys, tiek vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, apylinkės teismas pagrįstai nustatė byloje tarptautinį elementą. Nustatė, kad nepilnamečio M. R. įprastinė gyvenamoji vieta yra užsienyje, o ieškovė šioje situacijoje siekia jurisdikcijos prorogacijos pagal reglamento „Briuselis II bis“ sąlygas. Sprendė, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti visų būtinų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį egzistavimą, ieškinys dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų, kuriomis siekiama nustatyti teisę ieškovei su sūnumi be atsakovo pritarimo išvykti į bet kurią pasaulio valstybę bei pakeisti skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Pažymėjo, kad, bylos nagrinėjimo metu atsakovui pareiškus aiškų prieštaravimą Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai šioje byloje, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 782 straipsniu, turės galimybę ieškinį palikti nenagrinėtą. Atsakovas, gavęs procesinius dokumentus (priimtą ieškinį bei prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė nesutinkantis su Lietuvos teismo jurisdikcija sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, prašė ieškinį palikti nenagrinėtą. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad toks nesutikimas nėra atsakovo piktnaudžiavimas savo teisėmis –  Lietuvos teismui priėmus ieškinį ir galimai pritaikius ieškovės prašomą laikiną apsaugos priemonę, nesant atsakovo sutikimo susidarytų panaši situacija, kaip ir civilinėje byloje, kurioje buvo priimta Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis palikti ieškovės eiškinį ir atsakovo priešieškinį nenagrinėtus, nes ginčas teismingas Australijos teismams (civilinė byla Nr. 2A-48-773/2016). Esant nurodytai aplinkybei susiklostė teisinė situacija, kai jurisdikcijos prorogacija negalima (reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 1, 3 dalys).

6.       Teismas konstatavo, kad sprendžiant klausimą dėl byloje pareikšto prašymo taikyti laikiną apsaugos priemonę – teismo leidimą be atsakovo sutikimo išvežti nepilnametį vaiką į Australiją nuolatiniam gyvenimui – reikšminga tai, kad šiuo metu šalių sūnaus įprastinė gyvenamoji vieta yra Švedijoje. Dėl to nėra pagrindo jį laikyti Lietuvos Respublikoje esančiu asmeniu reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnio 1 dalies prasme – vaikas atvyko į Lietuvą trumpam, tik dėl teismo surengto posėdžio, kuriame turėjo būti sprendžiamas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas sprendė, kad šiuo atveju Lietuvos teismai neturi ir jurisdikcijos spręsti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi ir ieškovės, ir vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Švedijoje.

III.       Atskirojo skundo teisiniai argumentai

7.       Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; taikyti laikinąsias apsaugos priemones – leisti išvykti su Australiją nuolatiniam gyvenimui M. R. be atsakovo sutikimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.       ieškovė su sūnumi atvyko į 2018 m. lapkričio 9 d. teismo posėdį, tačiau teismas vaiko neišklausė, protokoline nutartimi paliko ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nenagrinėtais, vėliau surašė nutartį.

7.2.       Teismas ieškinį nagrinėti priėmė tik po to, kai Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį atsisakyti priimti ieškinį. Teismas turėjo išankstinį nustatymą nenagrinėti šio ieškinio reikalavimų iš esmės.

7.3.       Faktinės aplinkybės įrodo, kad vaikas turi esminį ryšį su Lietuvos Respublika. M. R. yra Lietuvos pilietis, Lietuvoje gyvena ne tik jo tėvas, bet ir seneliai bei kiti giminės, su kuriais jis paliko glaudų ryšį. Atostogas jis leidžia Lietuvoje, o negavęs teismo leidimo išvykti į Australiją, tikėtina, bus priverstas apsigyventi Lietuvoje. M. geriau kalba lietuviškai nei švediškai. Tai rodo, kad jis vis dar turi ir ateityje turės esminį ryšį su Lietuvos Respublika. Bylos nagrinėjimas Lietuvoje atitiktų vaiko interesus, nes būtų užtikrintas šalių dalyvavimas teismo posėdžiuose, teismo procesas vyktų vaikui gerai supranta kalba, jis galėtų lietuviškai išsakyti savo nuomonę ir aiškiai išreikšti savo valią – norą išvykti gyventi į Australiją. Ieškovė su vaiku dažnai lankosi Lietuvoje, todėl bylos nagrinėjimas Lietuvoje atitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtinti jurisdikcijos nustatymo pagrindai bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, yra suformuluoti atsižvelgiant į vaiko interesus. Kai byla susijusi su tėvų pareigomis vaikams, jurisdikcija, suteikiant deramą apsaugą vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, suteikiama tos valstybės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams, siekiant užtikrinti teisminės gynybos prieinamumą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas byloje A v. B, C-184/14, ECLI:EU:C:2015:479).

7.4.       CK 3.3 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, reikalaujantis sprendžiant šeimos klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja, jog pagrindinis tikslas nustatant jurisdikciją yra užtikrinti vaiko interesų apsaugą ir užtikrinti jo teisminės gynybos prieinamumą, todėl teismas, spręsdamas dėl teismo jurisdikcijos kiekvienoje konkrečioje byloje, privalo įvertinti visas tai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes.

7.5.       Lietuvos teismų praktikoje, teikiant prioritetą vaiko interesams ir artumo kriterijui, siekiant užtikrinant teisminės gynybos prieinamumą, pagrįstai yra nustatoma kitų valstybių narių, kuriose vaikas gyvena, teismų jurisdikcija, jei užsienyje su vaiku gyvenanti bylos šalis nesutinka, kad bylą nagrinėtų Lietuvos Respublikos teismai. Paprastai tokio pobūdžio byloje sutikimo bylą nagrinėti Lietuvos teismuose laukiama iš užsienio valstybėje gyvenančios bylos šalies. Šioje byloje yra priešinga situacija. Teismas privalėjo atsižvelgti, kad ieškovė, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir kuri gyvena ne Lietuvoje, ieškinį dėl bendravimo tvarkos pakeitimo pateikė Lietuvos teismui, tokiu būdu pripažindama, jog vaikas turi esminį ryšį su Lietuva ir bylos nagrinėjimas Lietuvoje geriausiai atitiktų vaiko interesus. Dėl to, remiantis reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtina jurisdikcijos prorogacija, byla turėtų būti teisminga Lietuvos teismams.

7.6.       Bylos nagrinėjimas Lietuvoje būtų palankus atsakovui, kuris yra Lietuvos pilietis ir nuolat gyvena Lietuvoje, todėl jo prieštaravimas dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos teismo turėjo būti įvertintas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, prieštaraujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovo pasirinktas teisių gynimo būdas parodo, jog jo tikslas yra vilkinti procesą, sudaryti papildomų kliūčių ieškovei su vaiku grįžti gyventi į Australiją, kurią vaikas laiko savo namais ir su kuria jį sieja glaudūs socialiniai, psichologiniai ryšiai.

7.7.       Šalių ginčas teisme dėl nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos nustatymo yra sprendžiamas ne pirmą kartą. Atsakovas neišreiškė nepritarimo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, ankstesnėje byloje pats teikė priešieškinį, nors tuo metu ieškovė su sūnumi gyveno Australijoje. Tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip sutikimas su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, tokios pozicijos laikosi ir apeliacinės instancijos teismai (pvz. Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-222-221/2017).

7.8.       Priešingai, nei konstatavo Kauno apylinkės teismas, Švedija nėra M. R., nuolatinė gyvenamoji vieta. Ieškovė kartu su vaiku iš Lietuvos išvažiavo 2013 m., gavusi darbo kontraktą trejiems metams bei ilgalaikę (4 metų) darbo vizą Australijoje. Atsakovas 2013 m. balandžio 25 d. pasirašė sutikimą išduoti Australijos vizą jaunesniam nei 18 metų vaikui, leidžiantį vaikui išduoti vizą, skirtą tiek laikinam, tiek nuolatiniam gyvenimui Australijoje. Pasibaigus darbo vizai, 2017 m. ieškovė su sūnumi persikėlė laikinai gyventi ir dirbti į Švediją ir tvarkė dokumentus Australijos vizai gauti, kad grįžtų į Australiją. Ieškovė su šeima niekada nesiejo ir nesieja savo ateities su Švedija ir artimiausiu metu iš jos išvyks, todėl laikyti Švediją šalimi, kuri yra ieškovės asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, nėra teisinio pagrindo (CK 2.12 str.). Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Nesant pagrindo laikyti Švediją nuolatine vaiko gyvenamąja vieta, nėra jokio teisinio pagrindo spręsti dėl Švedijos teismų jurisdikcijos šioje byloje.

7.9.       Net ir palikęs ieškinį nenagrinėtą, teismas privalėjo išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Teismas neteisingai aiškino ir taikė reglamento „Briuselis II bis“ 20 straipsnio  nuostatas, kurios suteikia išskirtinę teisę, esant neatidėliotiniems atvejams, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turi kitos valstybės narės teismas. Laikinąsias apsaugos priemones teismai gali taikyti toje valstybėje esantiems, o ne gyvenantiems valstybėje asmenims. Sprendžiant dėl būtinų ir neatidėliotinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gyvenamoji vieta neturi teisinės reikšmės. Ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra būtina ir neatidėliotina, nes nuo to priklauso vaiko ateitis ir gerovė. M. R. turi grįžti į Australiją iki naujų mokslo metų, kurie prasideda sausio 1 d., pradžios, priešingu atveju bus priverstas kartoti kursą, jį tai traumuotų.

7.10.       Negavus leidimo išvykti į Australiją bus pažeistas vaiko finansinis stabilumas – ieškovė negaus tos šalies darbo užmokesčio. Tik prasidėjus šiam teisminiam procesui atsakovas sumokėjo antstoliui dviejų metų vaiko išlaikymo įsiskolinimą.

8. Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

8.1.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-426- 969/2016 konstatavo, kad reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies (a) ir (b) punktuose įtvirtintos sąlygos turi būti aiškinamos ne kaip alternatyvios, o kaip kumuliatyvios - t.y., tikroji jų loginė jungtis yra ne „arba“, o „ir“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-7-443-969/2016 konstatavo, kad jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus.

8.2.       Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartimi vertindamas jurisdikcijos klausimą ir neturėdamas duomenų, ar atsakovas pripažįsta Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją, sprendė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovui pareiškus aiškų prieštaravimą dėl jurisdikcijos, ieškinys paliktinas nenagrinėtas.

8.3.       Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, kai yra išpildytos visos joje nurodytos sąlygos, viena jų – turi būti visų bylos šalių aiškus ir nedviprasmiškas pritarimas teismų jurisdikcijai. Nesant atsakovo pritarimo Lietuvos teismų jurisdikcijai, nėra svarbūs ieškovės argumentai dėl kitų sąlygų, t.y. dėl vaiko esminio ryšio su Lietuva ir vaiko interesų, atsakovo nesutikimo vertinimo kaip nepagrįsto, prieštaraujančio vaiko interesams.

8.4.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktikoje pažymima, kad, sprendžiant dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, svarbūs yra šie kriterijai: 1) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje trukmė; 2) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje reguliarumas; 3) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje sąlygos; 4) buvimo tam tikros valstybės teritorijoje priežastys; 5) pilietybė; 6) darbo vieta ir sąlygos; 7) kalbos mokėjimas; 8) šeimos ir socialiniai ryšiai; 9) kitos susijusios aplinkybės (ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10 PPU) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-969/2017). Įvertinus tai, kad vaikas jau 1,5 metų gyvena Švedijoje, ten lanko mokyklą, turi gyvenamąją vietą, kalba švediškai, jo nuolatine gyvenamąja vieta pripažintina Švedija. Šios aplinkybės rodo, kad Švedijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį. Nesutinka su ieškovės teiginiais, kad ji į Švediją persikėlė laikinai gyventi ir dirbti, kol tvarkė dokumentus Australijos vizai gauti grįžimui į Australiją. Švedijoje ieškovė gavo darbą, vaikas ten lanko mokyklą, į Lietuvą jie atvyko tik į teismo posėdį, turėdami bilietus grįžti į Švediją. Gyvenimo Švedijoje trukmė taip pat liudija, kad Švedijoje gyvenama nuolatinai. Be to, ieškovei su vaiku persikeliant į Švediją, dėl gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo sutiko atsakovas. Į Švediją ieškovė su vaiku persikėlė ne iš Lietuvos, kur siekiama iškelti bylą, o iš Australijos, į kurią ieškovė nurodo siekianti su vaiku sugrįžti, todėl iš esmės ji siekia pakeisti gyvenamosios vietos valstybę iš Švedijos į Australiją, iš kurios nebuvo išvykusi laikinai.

8.5.       Laikinųjų apsaugos priemonių taikymui keliamos atitinkamos sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina šias būtinas 20 straipsnio taikymo sąlygas, pagal kurias laikinosios apsaugos priemonės turi būti: 1) neatidėliotinos, 2) būtinos ir 3) terminuotos. Tais atvejais, kai teismas nustato, kad pareikštas reikalavimas yra jam neteismingas, laikinąsias apsaugos priemones jis gali taikyti tik esant šioms būtinoms nurodytoms sąlygoms. Tais atvejais, kai šeimos byloje su tarptautiniu elementu teismui kyla abejonių dėl pareikšto reikalavimo teismingumo, jis turi surinkti papildomus duomenis, įrodančius ne tik vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, bet ir tuos, kurie pagrįstų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nenustačius vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, vaiko saugumui ir vystymuisi iškiltų reali grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinė byla Nr. e3K-3-357-687/2018). Šiuo atveju nėra reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintų išimtinių laikinųjų apsaugos priemonėms taikyti sąlygų, kurioms esant jurisdikcijos pačiai bylai neturintis teismas galėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Byloje nenustatyta, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra neatidėliotinos ir būtinos, nes jų netaikius vaiko saugumui ir vystymuisi iškiltų reali grėsmė. Vaikui mokantis ne toje mokykloje ar klasėje, kurią nurodo ieškovė, nekyla grėsmė jo saugumui ir vystymuisi. Vaikas šiuo metu mokyklą lanko Švedijoje, ten gyvena jau 1,5 metų, todėl yra pripratęs prie aplinkos, o mokyklos, aplinkos ar valstybės keitimo būtinybė dėl jų nesaugumo neįrodyta. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra terminuotos, nes ieškovė siekia, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų leista išvykti iš Švedijos į Australiją nuolatiniam gyvenimui, t.y. pakeisti gyvenamosios vietos valstybę ne terminuotai, o nuolatinai. Tokiu būdu ieškovė siekia pakeisti vaiko gyvenamosios vietos valstybę be atsakovo sutikimo bei išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės, kadangi ieškiniu prašoma leisti vaikui išvykti gyventi į bet kurią pasaulio valstybę be atsakovo sutikimo, tuo tarpu ieškinyje ieškovė yra nurodžiusi, kad ketina vykti, būtent, į Australiją.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2.       Apeliacine tvarka nagrinėjamu atveju vertinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nebuvimo ir Švedijos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo, palikdamas nenagrinėtus ieškovės ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

4.       Atmestini apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės teisės pažeidimų. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. nutartimi įpareigojo ieškovę užtikrinti nepilnamečio sūnaus dalyvavimą 2018 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje. Sprendė, kad teismo posėdyje būtina išklausyti nepilnamečio M. R. nuomonę dėl ieškovės pareikšto prašymo leisti jai ir vaikui išvykti į Australiją be atsakovo sutikimo. 2018 m. lapkričio 9 d. posėdyje buvo nagrinėjamas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atsakovo prašymas dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu. Gavęs atsakovo atsiliepimą į prašymą, kuriame jis nurodė nepritarimą Lietuvos teismų jurisdikcijai, teismas nusprendė palikti nenagrinėtus ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 2018 m. lapkričio 9 d. posėdyje išaiškino, kad tuo atveju, jei atsakovas būtų pritaręs Lietuvos teismų jurisdikcijai, vaikas būtų buvęs apklaustas teismo posėdyje, priešingu atveju šis procesinis veiksmas netikslingas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 290 straipsnio 2 dalį teismo posėdžio metu teismas turi teisę priimti rašytines arba žodines nutartis. Žodinė nutartis įrašoma į teismo posėdžio protokolą. Rašytinė nutartis priimama sprendimų priėmimo kambaryje ir surašoma kaip atskiras procesinis dokumentas. Apeliantės kvestionuojamas procesinis sprendimas šiuos reikalavimus atitinka.

5.       Ieškinio priėmimas buvo susijęs su apeliacinės instancijos teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-1890-601/2018 nuorodomis, todėl atmestini apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo nenagrinėti bylos. Pažymėtina, kad tokia aplinkybe pagrįstas nušalinimas nebuvo pareikštas.

6.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių ginčas dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo (vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo) teismingas Švedijos Karalystės teismams.

7.       Nėra ginčo, kad sprendžiant klausimą dėl ieškinio teismingumo, taikytinas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau – ir reglamentas „Briuselis II bis“). Šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Pažymėtina, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka, tačiau  Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) yra pakankamai išplėtojęs savo praktiką, aiškindamas vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoką. Visų pirma, nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 44). Nustatant vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, be fizinio jo buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus papildomus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis. Tokiomis aplinkybėmis gali būti tėvų pareigų turėtojo ketinimas įsikurti su vaiku kitoje valstybėje narėje, išreikštas tam tikromis konkrečiomis priemonėmis, kaip antai būsto priimančiojoje valstybėje narėje įsigijimas arba išsinuomojimas (ESTT sprendimas byloje Nr. C-523/07, A, p. 40). ESTT išvardijo tokius kriterijus, padėsiančius nagrinėjančiam bylą teismui nustatyti vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą valstybėje narėje: 1) trukmė; 2) reguliarumas; 3) persikėlimo į valstybę narę priežastys ir aplinkybės; 4) šeiminiai ryšiai toje valstybėje narėje; 5) vaiko tautybė; 6) mokyklos lankymas; 7) kalbos žinios; 8) socialiniai ryšiai. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Toliau plėtodamas vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvokos aiškinimą ESTT nurodė, kad norint atskirti nuolatinį gyvenimą nuo laikino buvimo reikia pabrėžti, jog šio buvimo trukmė turi būti tokia, kad atsirastų tam tikras stabilumas, todėl gyvenimo trukmė yra tik rodiklis vertinant gyvenamosios vietos stabilumą, o tai vertinama turi būti atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes (ESTT sprendimas byloje Nr. C-497/10 PPU, Barbara Mercredi v. Richard Chaffe, p. 51). 

8.       Nors apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šalių nepilnamečio vaiko M. R. gyvenamoji (buvimo) vieta šiuo metu yra Švedijoje, savo procesiniuose dokumentuose ji nurodė, kad su sūnumi nuo 2013 m. negyveno Lietuvoje, po ketverių metų gyvenimo Australijoje 2017 m. su sūnumi persikėlė gyventi į Švediją, Solna miestą, kur ieškovė dirba, nuomojasi gyvenamąjį būstą, sūnus M. lanko Solna mokyklą, moka švedų kalbą. 2018 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje patvirtino, kad į Lietuvą grįžo tik į teismo posėdį ir kitą dieną su sūnumi vėl išskris į Švediją, kur berniukas toliau lankys Solna mokyklą. Gyventojų registro duomenimis, ieškovė yra deklaravusi išvykimą į užsienį. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalių vaiko M. R. gyvenamoji (buvimo) vieta šiuo metu yra Švedijoje. Nors ieškovė ir teigia, kad Švedijoje gyvena laikinai ir savo ateities su ja nesieja, šalių gyvenamosios vietos nustatymas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį yra reikšmingas bylos iškėlimo momentu, o ne neapibrėžtos ateities laikotarpiu.

9.       Nesutiktina ir su apeliantės argumentais, kad byla turi būti nagrinėjama Lietuvoje dėl vaiko esminio ryšio su Lietuvos Respublika (yra Lietuvos pilietis, Lietuvoje gyvena jo tėvas, seneliai bei kiti giminės, Lietuvoje jis leidžia atostogas, geriau kalba lietuviškai nei švediškai, negavęs teismo leidimo išvykti į Australiją, tikėtina, bus priverstas apsigyventi Lietuvoje). Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016 konstatavo, kad tikrasis ES teisės aktų leidėjo ketinimas buvo tarp paminėto straipsnio a ir b punktų nurodyti jungtuką „ir“, todėl spręstina, kad jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas. 

10.       Apeliacine tvarka tikrinamoje byloje nustatyta, kad šalių vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. tenkinama viena iš trijų privalomų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų, nustatytų reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje (a punkte). Tačiau pirmosios instancijos teismui priėmus ieškovės ieškinį, atsakovas savo atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prieštaravo Lietuvos teismų jurisdikcijai nagrinėti byloje kilusį ginčą, nurodydamas, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šios bylos. Atsakovo nuomone, jurisdikciją turi Švedijos teismai, nes ten yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta; šiuos teiginius jis patvirtino atsiliepime į atskirąjį skundą.  Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nustačius, jos vaikas gyvena Švedijos Karalystėje ir atsakovui aiškiai išreiškus nesutikimą su bylos nagrinėjimu Lietuvos Respublikos teismuose, yra netenkinamos „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies įtvirtintos privalomos sąlygos, būtinos jurisdikcijos prorogacijos taikymui, todėl šiuo atveju nereikšmingi apeliantės argumentai dėl vaiko esminio ryšio su Lietuvos Respublika. Nurodytos aplinkybės sudarė teisėtą vadą ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtus (CPK 782 straipsnis). Tai, kad atsakovas neišreiškė nepritarimo Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai sprendžiant ankstesnius šalių ginčus, nesudaro pagrindo taikyti jurisdikcijos prorogaciją nagrinėjamu atveju.

11.       Nesutiktina su apeliante, kad atsakovo ankstesnėje byloje neišreikštas nepritarimas Lietuvos Respublikos jurisdikcijai vertintinas kaip sutikimas su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, nes tokios pozicijos laikėsi apeliacinės instancijos teismai (pvz. Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-222-221/2017). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu. Pirmosios instancijos teismas nurodoma apeliacine byla neprivalėjo vadovautis kaip precedentine, nes šių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Apeliacinėje byloje Nr. e2S-222-221/2017 teismas laikė, kad, atsakovei pareiškus priešieškinį toje byloje, ji  pareiškė sutikimą su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Be to, buvo nustatyta, kad šalių vaikas bylos nagrinėjimo metu gyveno pas ieškovą Lietuvoje, atsakovė Jungtinėje Karalystėje buvo žinoma Vaiko teisių ir jaunimo tarnybai, turėjo problemų šeimoje, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad civilinės bylos nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teismuose minimu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus – ieškovo, su kuriuo nustatyta laikina vaiko gyvenamoji vieta, išvykimas iš Lietuvos Respublikos, kurioje jis gyvena su mažamečiu sūnumi, siekiant dalyvauti Didžiojoje Britanijoje vykstančiame teisminiame procese, pažeistų vaiko teisę turėti saugią ir stabilią aplinką. Apeliacine tvarka vertinamoje byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, atsakovo nesutikimas su Lietuvos teismų jurisdikcija aiškiai išreikštas.

12.       Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-357/687/2018, yra nurodęs, kad šeimos byloje, turinčioje tarptautinį elementą, laikinųjų apsaugos priemonių klausimas sprendžiamas vadovaujantis tarptautinio civilinio proceso teisės normomis. Apeliacinės instancijos teismui pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Švedijos Karalystei teismingas šalių ginčas dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo (vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo), klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių spręstinas vadovaujantis reglamentu „Briuselis II bis“, kurio 20 straipsnis nustato, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir jurisdikcijos spręsti klausimą iš esmės neturintis teismas, jei yra būtina skubiai imtis priemonių jo veiklos teritorijos valstybėje esančiam vaikui apsaugoti. Reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina šias būtinas sąlygas: laikinosios apsaugos priemonės turi būti 1) neatidėliotinos, 2) būtinos ir 3) terminuotos.

13.       Apeliacine tvarka vertinamoje byloje ieškovės pageidaujama laikinoji apsauga yra leidimas  vaikui išvykti į Australiją nuolatiniam gyvenimui  be atsakovo sutikimo, prašymas grindžiamas vaiko mokslo metų sutrikdymu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokia laikinoji apsauga negali būti laikoma nei neatidėliotina, nei būtina. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai šeimos byloje su tarptautiniu elementu teismui kyla abejonių dėl pareikšto reikalavimo teismingumo, jis turi surinkti papildomus duomenis, įrodančius ne tik vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, bet ir tuos, kurie pagrįstų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nenustačius vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų, vaiko saugumui ir vystymuisi iškiltų reali grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinė byla Nr. e3K-3-357-687/2018). Nėra duomenų apie tai, kad, šalių vaikui mokantis kitoje mokykloje, negu pageidauja ieškovė, kiltų grėsmė jo saugumui ir vystymuisi. Be to, prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nėra terminuota – ieškinyje ir kituose teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė siekianti išvykti iš Švedijos į Australiją nuolatiniam gyvenimui. Tuo remdamasis atsakovas daro pagrįstą prielaidą, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovė šalių ginčą siekia išspręsti iš esmės.

14.       Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio reikalavimų teismingumą, pagrįstai paliko nenagrinėtus ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl nutartis nekeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                        Virginija Gudynienė