Civilinė byla Nr. e2-1712-553/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01448-2019-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.3
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Eikos statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutarties, kuria nurodyta pareiškėja įpareigota pašalinti skundo dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Active Construction Management“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo trūkumus,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės BUAB „Active Construction Management“ 2020 m. rugsėjo 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimus dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo ir atlyginimo administratoriui nustatymo bei bendrovės ūkinės komercinės veiklos tęsimo.
2. Nurodė, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas tęsti BUAB „Active Construction Management“ ūkinę komercinę veiklą priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 63 straipsnio nuostatas, nes nebuvo atlikta ir kreditoriams nepateikta jokių skaičiavimų, vertinimų bei analizės, nėra žinoma, kokias pajamas gaus bankrutuojanti įmonė, kokios planuojamos sąnaudos, ar bus gauta nauda, kuri mažintų kreditorinių reikalavimų sumą. Tuo tarpu kreditorių susirinkimo nutarimas dėl administravimo išlaidų sumos – 985 MMA, priimtas dėl to, kad viena iš esminių sąlygų taikyti tokį koeficientą yra administruojamos bendrovės ūkinės veiklos vykdymas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 13 d. nutartimi nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti – pateikti skundo faktinį pagrindą patvirtinančius įrodymus.
4. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, jog kiekviename dalyvaujančio byloje asmens procesiniame dokumente turi būti aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes.
5. Nurodė, kad atitinkamus BUAB „Active Construction Management“ kreditorių susirinkimo nutarimus pareiškėja ginčija JANĮ 63 straipsnio 1 dalyje nustatyto imperatyvo pažeidimu, tačiau šio pažeidimo pareiškėja nepagrindžia jokiais įrodymais, tik teiginiais, kad bankrutuojančios bendrovės kreditoriams privalėjo būti pateiktas ūkinės komercinės veiklos vertinimas, kuris nebuvo pateiktas.
6. Įvertinęs JANĮ 63 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad sprendimą dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo priima kreditorių susirinkimas bei aplinkybę, kad pirmiau nurodytas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas 94,39 procentų kreditorių balsų dauguma, bei atsižvelgęs į tai, jog įstatymas nenumato pareigos konkrečiam asmeniui atlikti ir kreditoriams pateikti vertinimo dėl siūlomos tęsti bankrutuojančios bendrovės ūkinės veiklos rezultato, teismas sprendė, kad pareiškėjos nuomonė dėl privalomo bankrutuojančios asmens veiklos vertinimo pateikimo kreditoriams nėra įrodymas CPK 111 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad pareiškėjai tenka pareiga pateikti tokius įrodymus, kuriais būtų grindžiama skunde nurodoma imperatyvą pažeidžianti aplinkybė, t. y. įrodymus, kad veiklos rezultatas nesumažins kreditorių reikalavimų sumos labiau negu tai ūkinei komercinei veiklai naudojamo turto pardavimas ar perdavimas įstatymo nustatyta tvarka, kad ūkinės komercinės veiklos tęsimas bus nenaudingas kreditoriams.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Pareiškėja (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartį ir grąžinti skundo priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas nepagrįstai reikalauja pateikti papildomus įrodymus, kurie neva patvirtintų skunde išdėstytas aplinkybes. Pareiškėja pateikė visus įrodymus, kuriuos ji turi ir kurie, jos manymu, įrodo skundo pagrįstumą. Tačiau net nevertinant šios aplinkybės, teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, neturi pagrindo reikalauti pateikti įrodymus, kurie patvirtintų skunde išdėstytas aplinkybes.
7.2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009).
7.3. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad vien įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas, juolab įrodymų (ne)pakankamumas, kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas ginčą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1367-943/2018).
7.4. Teismas, nustatęs, kad prie ieškinio nepridėti visi įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą, negali iš ieškovo reikalauti tų ieškinio įrodymų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami ieškiniui patenkinti, nes ieškinio priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįstas ieškinys gali būti atmestas išnagrinėjus bylą iš esmės. Priešingu atveju, ne tik pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai apribota asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1323/2013).
7.5. Šiuo atveju teismas skundžiama nutartimi iš esmės vertino skundo pagrįstumą. Teismo nurodytos aplinkybės galėtų būti svarbios tik nagrinėjant skundą iš esmės, o ne jo priėmimo stadijoje. Tuo labiau kad nagrinėjamu atveju kreditorė turi tik tokią informaciją, kokią jai pateikė bankroto administratorius. Atitinkamai pareiškėja turi teisę proceso eigoje prašyti teismo išreikalauti įrodymus iš atsakovės ar naudotis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Galiausiai, tokius įrodymus gali pateikti pati atsakovė atsiliepdama į skundą.
7.6. Teismo pozicija, kad kreditorius turi pareigą įrodyti, jog veiklos tęsimo rezultatas nesumažins kreditorių reikalavimų labiau nei turto pardavimas, prieštarauja teismų formuojamai praktikai. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-1293-254/2020 pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad būtent bankroto administratorius turi pareigą įrodyti bankrutuojančios įmonės veiklos tęstinumo naudą kreditoriams. Teismas su tokia pareiškėjo pozicija sutiko ir skundą patenkino.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro teismo nutarties, kuria nustatytas terminas skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
9. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantės pateiktas skundas, kuriais ji ginčija savo skolininkės – bankrutuojančios bendrovės, kreditorių susirinkimo nutarimus dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo ir atlyginimo administratoriui nustatymo bei bankrutuojančios bendrovės ūkinės komercinės veiklos tęsimo, yra su trūkumais – nepateikti skundo faktinį pagrindą patvirtinantys įrodymai (CPK 111 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Teismas nustatė, kad nurodytus kreditorių susirinkimo nutarimus apeliantė skundžia vadovaudamasi JANĮ 63 straipsnio 1 dalimi. Įvertinęs paminėto straipsnio nuostatas bei aplinkybę, kad už kreditorių susirinkimo nutarimą dėl bankrutuojančios bendrovės ūkinės komercinės veiklos tęsimo balsavo didžioji dauguma bendrovės kreditorių, teismas sprendė, jog būtent apeliantė turi pateikti įrodymus, patvirtinančius jos skundo argumentus, kad paminėto nutarimo priėmimui privalo būti atliktas ir kreditoriams pateiktas vertinimas, ar siūlomos tęsti ūkinės komercinės veiklos rezultatas bus naudingas kreditoriams, kokia nauda planuojama, per kokį laikotarpį ir pan. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apygardos teismo pozicija nesutinka.
10. Minėta JANĮ 63 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinis asmuo bankroto proceso metu turi teisę vykdyti ūkinę komercinę veiklą tik tuo atveju, jeigu tos veiklos rezultatas mažintų kreditorių reikalavimų sumą labiau negu tai ūkinei komercinei veiklai naudojamo turto pardavimas ar perdavimas šio įstatymo nustatyta tvarka. Lingvistinis bei loginis šios teisės normos aiškinimas sudaro pagrindą išvadai, kad sprendimas tęsti bankrutuojančio juridinio asmens ūkinę komercinę veiklą turi būti pagrįstas tuo, jog nurodytos veiklos vykdymas šio asmens kreditoriams bus naudingesnis nei įprastinė kreditorių finansinių reikalavimų bankroto procese tenkinimo praktika – bendrovei priklausančio turto pardavimas ar perdavimas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad tokį pagrindimą turėtų pateikti nemokumo administratorius. Ši išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad po bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo būtent nemokumo administratorius perima jo valdymą: juridinio asmens valdymo organai privalo perduoti administratoriui bendrovės valdomą ir naudojamą turtą (JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas), visus dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla (JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi nemokumo administratorius disponuoja bankrutuojančios bendrovės turtu ir informacija apie jos veiklą, finansiniais duomenimis, be to, bankroto procese atstovauja ne tik bankrutuojančios bendrovės, bet ir jos kreditorių interesus (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas), būtent jis gali ir turi objektyviai įvertinti, ar bendrovės ūkinės komercinės veiklos tęsimas jos kreditoriams būtų labiau naudingas nei bendrovės turto pardavimas ar perdavimas. Šiame nutarties punkte aptariamą išvadą patvirtina ir sisteminis JANĮ normų vertinimas – JANĮ 59 straipsnio 3, 5 punktai nustato, kad įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo nemokumo administratorius sprendžia dėl juridinio asmens prievolių tolesnio vykdymo, atsižvelgdamas į jų ekonominį naudingumą juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams, vertina ūkinės komercinės veiklos vykdymo atitiktį šio įstatymo 63 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams.
11. Tai, kad JANĮ 63 straipsnio 2 dalis nustato, jog sprendimą dėl ūkinės komercinės veiklos vykdymo priima kreditorių susirinkimas, nesudaro pagrindo manyti, kad kreditorių susirinkimui priimant nurodytą sprendimą siūlymas tęsti bankrutuojančio juridinio asmens ūkinę komercinę veiklą neturėtų būti pagrįstas pirmiau nurodytu įvertinimu dėl veiklos vykdymo didesnės naudos kreditoriams nei atsiskaitymas su jais kitais įstatyme nustatytais būdais.
12. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės skundo priėmimo klausimą, nepagrįstai nustatė pirmiau nurodytus skundo trūkumus ir įpareigojo ją pateikti įrodymus, pagrindžiančius skundo faktines aplinkybes dėl privalomo vertinimo atlikimo norint priimti nutarimą tęsti bankrutuojančio juridinio asmens ūkinę komercinę veiklą.
13. Papildomai pažymėtina, kad skunde apeliantė pagrįstai akcentuoja Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, jog ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, kad vien įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas, juolab įrodymų (ne)pakankamumas, kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas bylą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1323/2013; 2013 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1682/2013).
Dėl procesinės bylos baigties
14. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė pareiškėjos skundo trūkumus, toks teismo procesinis sprendimas naikinamas ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Eikos statyba“ skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėja Aldona Tilindienė