Civilinė byla Nr. 3K-3-553-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01162-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.9.1; 2.5.1.2; 2.5.8.5; 2.5.11.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. J. ir A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovams E. J. ir A. J. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių daugiabučio namo patalpų savininko pareigą apmokėti už bendro naudojimo patalpoms tiekiamą šilumos energiją, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovų 1139,38 Eur, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad tiekia šilumą namui (duomenys neskelbtini). Atsakovams šiame name bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa ir bendrosios dalinės nuosavybės teise – namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės konstrukcijos, įranga. Ieškovei tiekiant šiam namui šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms šildyti, patalpų savininkai turi už tai atsiskaityti pagal mokėjimo sąskaitas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtino Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, kurio 1.4 punkte nurodyta, kad šis metodas taikomas, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu. Ieškovės nuomone, sutartys, kuriomis nustatytas šilumos ir karšto vandens tiekimas į daugiabučius gyvenamuosius namus, negali būti traktuojamos vien kaip vartojimo, nes tiekiama šiluma kartu yra ir resursai daiktui išlaikyti. Atsakovai nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. neapmokėjo sąskaitų, susidarė 1139,38 Eur skola už tiektą šilumos energiją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 1139,38 Eur skolos už šilumą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. vasario 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė tiekia šilumą namui (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa, atjungta nuo centralizuoto šildymo sistemos, o namo laiptinėje nėra centrinio šildymo radiatorių. Pagal ieškovės pateiktas sąskaitas už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. atsakovams apskaičiuota 1139,38 Eur skola už šilumos energiją, tenkančią namo bendrosioms reikmėms. Byloje nėra duomenų, kad tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl paslaugų teikimo.
6. Atsakovai, atsijungdami nuo centralizuoto šildymo sistemos, sudarė galimybę patys reguliuoti šilumos kiekį savo patalpose ir spręsti, kaip jas šildyti. Toks patalpų atjungimas nuo centrinės šildymo sistemos sukuria teisines pasekmes, susijusias su jiems priklausančių negyvenamųjų patalpų šildymu, tačiau neturi įtakos atsakovų, kaip namo bendro naudojimo objektų bendraturčių, nuosavybės teisei. Atsakovų nuosavybės teisė į bendro naudojimo objektus, tarp jų – namo konstrukcijas, inžinerines sistemas, išlieka, taigi išlieka ir teisės bei pareigos, susijusios su šių objektų išlaikymu, priežiūra ir t. t.
7. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovė nešildo bendro naudojimo patalpų, jose nėra radiatorių ir atsakovai bendromis patalpomis nesinaudoja, turi atskirą įėjimą. Šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal juos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti. Name yra įrengtas šilumos suvartojimo apskaitos prietaisas, pagal kurio rodmenis, vadovaujantis patvirtintais metodais, yra apskaičiuojama, koks kiekis šilumos yra sunaudojamas individualiai patalpų savininkų ir koks kiekis sunaudojamas bendroms patalpoms šildyti. Atsakovai yra namo bendrų konstrukcijų, inžinerinių sistemų ir pan. bendraturčiai ir atsakingi už namo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės vieneto, tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos ir atsakovai proporcingai savo daliai atsako ieškovei už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją. Šios pareigos, kol su kitais bendraturčiais atsakovai nesusitarė kitaip, nepaneigia aplinkybė, kad atsakovai savo konkretų butą šildo energija, gaunama iš kito šaltinio.
8. Atsakovams, kaip ir kitiems namo (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo objektų bendraturčiams, paslaugos yra teikiamos ir mokesčiai yra skaičiuojami pagal galiojančius teisės aktus, o ne pagal sutartį. Atsakovai turi įstatymų (ne sutarties) nustatytą pareigą atsiskaityti už teikiamas paslaugas pagal kas mėnesį pateikiamas sąskaitas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnis), todėl atmestinas atsakovų argumentas, kad jie nėra sudarę su ieškove šilumos tiekimo sutarties.
9. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio pakeitimas priimtas 2014 m. lapkričio 20 d., o laikotarpis, už kurį skaičiuojamas įsiskolinimas, yra nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. Dalis atsakovų skolos buvo paskaičiuota jau galiojant šios teisės normos pataisoms. Atsakovai nurodė, kad radiatoriai laiptinėje yra nuimti, tai galima vertinti kaip gyventojų sutikimą. Tačiau kiti namo patalpų savininkai yra sudarę negyvenamųjų patalpų šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo ir šilumos įrenginių eksploatavimo paslaugų sutartis. Jeigu gyventojai ir buvo sutarę dėl šilumos tiekimo bendro naudojimo patalpose nutraukimo, tai ieškovė nebuvo apie tai informuota.
10. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą.
11. Teismas nurodė, kad atsakovams nuosavybės teise priklausančios patalpos atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir šildomos iš kito energijos šaltinio; kitų patalpų (butų) savininkai centralizuota šildymo sistema naudojasi ir moka ieškovei už sunaudotą šilumos energiją. Šiluma į butus tiekiama per namo inžinerinius tinklus – šilumos energijos tiekimo vamzdyną ir apšildo visas namo patalpas – butus, kurie prijungti prie šildymo sistemos, ir bendro naudojimo patalpas, priklausančias namo gyventojams bendrąja daline nuosavybe. Taigi pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos (CK 4.76 straipsnis, 4.83 straipsnio 3 dalis).
12. Ieškovas reikalavimą sumokėti skolą grindė tiek 2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo, tiek CK 4.76, 4.82 straipsnio normomis. Bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančiomis CK normomis nustatyta pareiga bendraturčiams išlaikyti bendrą daiktą. Tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymą (12 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 2 dalis, 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.) 25 straipsnis) atsakovams, kaip turto savininkams, tenka pareiga proporcingai jos daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti.
13. Atsakovai nurodo, kad ieškovė su jais nėra sudariusi šilumos tiekimo sutarties bendroms patalpomis šildyti. Neginčijama, kad į pastatą ieškovė tiekia šilumos energiją, tai yra juridinis faktas, todėl atsakovams atsiranda prievolė mokėti ieškovui už šilumos energiją, kuri tiekiama bendroms patalpoms šildyti (CK 6.2, 4.76 straipsniai).
14. 2014 m. lapkričio 20 d. priimtas Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo 25 straipsnis papildytas 2 dalimi – nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui nebus taikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas, daugumos savininkų sutikimu, bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo nuo 2015 m. gruodžio 2 d. Byloje nėra įrodymų, kad namo bendraturčiai priėmė sprendimą neskaičiuoti mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą, kad toks sprendimas buvo pateiktas šilumos tiekėjai. Jei apie tokį bendraturčių sprendimą informuojamas šilumos tiekėjas, tai keičiasi name suvartotos šilumos vartotojams skirstymo metodas, kurį nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje nustatyta, kad bendro naudojimo patalpos nešildomos, jose nėra įrengtų radiatorių, tokiu atveju CK, Šilumos ūkio įstatymas nenustato pareigos vartotojui mokėti už patalpų šildymą.
2. Kad ieškovė galėtų reikalauti sumokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą, ji privalo turėti su kasatoriais pasirašytą sutartį dėl bendro naudojimo patalpų šildymo (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 18.1 punktas), tačiau tokios sutarties nėra.
3. Bendrojo naudojimo patalpose nesant šildymo įrenginių, negali būti sudaroma sutartis su vartotoju dėl bendro naudojimo patalpų šildymo ir ieškovė negali reikalauti sumokėti už tas paslaugas, kurios nėra teikiamos (CK 6.383 straipsnio 2 dalis).
4. 2014 m. lapkričio 20 d. priimtas (įsigaliojo 2014 m. gruodžio 2 d.) Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo šis straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, reglamentuojančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui nebus taikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas, daugumos savininkų sutikimu, bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Ieškovė reikalauja priteisti iš kasatorių skolą už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. Taigi dalis ieškovės nurodomos skolos susidarė dar negaliojant naujai Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalies redakcijai, o dalis – jai galiojant. Iki šios įstatymo pataisos mokėjimo klausimas už nešildomas bendro naudojimo patalpas nebuvo reglamentuotas, todėl Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalis turėtų būti taikoma ir teisiniams santykiams, atsiradusiems iki jos įsigaliojimo, nes iki tol nebuvo teisės normos, reglamentuojančios tokią situaciją (CK 1.8 straipsnio 1 dalis).
5. Ieškovės nurodomai skolai, susidariusiai nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. liepos 1 d., turėtų būti taikoma Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, nes patalpos nėra ir niekada nebuvo šildomos. Aplinkybė, kad bendro naudojimo patalpose nėra radiatorių, patvirtina, kad namo (duomenys neskelbtini), gyventojai bendru sutarimu (kokliudentiniais veiksmais) yra sutarę nešildyti bendro naudojimo patalpų. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kad apie savo sprendimą nešildyti bendrojo naudojimo patalpų daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkai privalo informuoti šilumos tiekėją.
6. Esant nustatytam faktui, kad name esančios bendro naudojimo patalpos yra nešildomos, teismų išvada, jog kasatoriams, kaip turto savininkams, tenka pareiga proporcingai savo daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti, prieštarauja logikos dėsniams, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Be to, kasatoriai nesinaudoja namo laiptine, už kurios šildymą ieškovė prašo priteisti skolą. Kasatoriams nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos turi atskirą įėjimą iš (duomenys neskelbtini) pusės. Tai patvirtina į bylą pateiktas antstolio S. U. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 32.
7. Atsakovų negyvenamosiose patalpose nuolat vykdoma ūkinė komercinė veikla, yra palaikoma Lietuvos higienos normą HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ atitinkanti oro temperatūra. Kasatoriams nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos yra šildomos autonominiu būdu – dujomis. Iš atsakovų negyvenamųjų patalpų per sienas sklindančia šiluma šildomos ir namo negyvenamosios patalpos (laiptinė). Taigi, atsakovai prisideda prie namo bendro naudojimo patalpų (laiptinės) šildymo ir yra teismo įpareigoti antrą kartą prisidėti prie namo bendrojo naudojimo patalpų šildymo, o tai prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
8. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad per namo laiptinę iš tiesų eina šilumos energijos vamzdynas, kuris šildo.
16. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismai pripažino, kad bendro naudojimo patalpos yra šildomos. Antstolių konstatavimas, kad laiptinėje nėra radiatorių, patvirtina tik radiatorių nebuvo faktą, tačiau nepatvirtina, kad namas nenaudoja šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti ir namo bendriems poreikiams tenkinti (Šilumos ūkio įstatymo 25, 29 straipsniai). Teismai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012.
2. Atsakovai nurodo, kad CK ir Šilumos ūkio įstatymo normos nenustato šilumos vartotojo pareigos mokėti už patalpų šildymą, kai šios patalpos nėra šildomos, tačiau tokia pozicija prieštarauja kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; kt.).
3. Ieškovė savo reikalavimus grindžia Šilumos ūkio įstatymo 25, 29 straipsniais, CK 4.76, 4.82, 4.83, 4.86 straipsniais, reglamentuojančiais bendraturčių teises ir pareigas naudotis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikyti. CK ir Šilumos ūkio įstatymo normos imperatyviai nustato atsakovų prievoles ir raštiškos sutarties nebuvimas neatleidžia atsakovų nuo jų vykdymo (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnis, 29 straipsnio 3 dalis, CK 6.2 straipsnis).
4. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtino Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5 (toliau – ir Metodas), kurio 1.4 punkte nurodyta, kad šis metodas taikomas, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.). Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2015 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. O3-205 patvirtino šio metodo naują redakciją. Įvertinus šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 ankstesnę ir dabartinę redakcijas šilumos tiekėjas privalo skaičiuoti mokesčius už šilumą visiems pastato patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, ar jų patalpos yra šildomos nuo namo šilumos tiekimo sistemos ar ne, taip pat ir tais atvejais, kai bendro naudojimo patalpų nėra ar jose nėra radiatorių.
5. Atsakovai vadovaujasi Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, tačiau įstatymas nuo priėmimo dienos neturi atgalinio veikimo galios. Be to, byloje nėra duomenų, kad namo bendraturčiai priėmė sprendimą neskaičiuoti mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą, kad toks sprendimas buvo pateiktas šilumos tiekėjui. Nagrinėjamu atveju ieškovė, neturėdama namo bendraturčių ar namo bendro naudojimo objektų administratoriaus pranešimo neskaičiuoti mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą, savo iniciatyva negali ir neturi pagrindo atsisakyti taikyti šilumos paskirstymo metodo.
6. Šilumos tiekėjas name suvartotą šilumą vartotojams skirsto pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintus metodus. Jei šilumos vartotojai nori, kad šiluma būtų skirstoma ne pagal šiuos metodus, jie savo iniciatyva turi parengti savo individualų šilumos paskirstymo metodą, jį suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija ir pateikti jį šilumos tiekėjui vykdyti. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nėra patvirtinusi šilumos paskirstymo metodo, pagal kurį atsijungusių nuo namo šilumos tiekimo buto ar kitos patalpos naudojama šiluma būtų skirstoma namo bendro naudojimo patalpoms šildyti ar namo bendriems poreikiams tenkinti. Atsakovai tokio šilumos paskirstymo metodo byloje nenurodė, todėl šilumos tiekėjas neturi teisinio pagrindo skirstyti šilumą pagal atsakovų pageidavimą.
7. Atsakovai byloje nepateikė duomenų, kad visą namui pateiktą šilumą apmoka tie patalpų savininkai, kurių patalpos šildomos centralizuotai.
8. Skunde atsakovai nurodo, kad jie nesinaudoja namo bendro naudojimo patalpomis (laiptine), todėl neprivalo už jos šildymą mokėti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovams būtų apribota teisė naudotis namo bendro naudojimo patalpomis (CK 4.82 straipsnio 1, 3 dalys).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Šilumos ūkio įstatymo redakcijos

17. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pareigos sumokėti už šilumos energiją, tiekiamą namo bendro naudojimo patalpoms, kuriose nėra radiatorių, nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. Kasatoriai nurodo, kad teismai nepagrįstai ginčo santykiams netaikė nuo 2014 m. gruodžio 2 d. įsigaliojusios Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalies; jų nuomone, ši teisės norma turėjo būti taikoma net ir tiems šalių santykiams, kurie susiklostė iki šios teisės normos įsigaliojimo, nes tuo metu nebuvo teisės normos, kuri būtų reglamentavusi ginčo santykius. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.
18. Nuo 2014 m. gruodžio 2 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriuo šis straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, reglamentuojančia, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Ši teisės norma jau galiojo šalių teisinių santykių metu, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. liepos 1 d., todėl teismų taikyta sprendžiant šalių ginčą dėl mokėjimo už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms nurodytu laikotarpiu.
19. Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/016; kt.). Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatyme nėra įtvirtintas 25 straipsnio 2 dalies galiojimas atgal (įstatymo galiojimo laike principas). Taigi šalių teisiniams santykiams, susiklosčiusiems nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., taikytinos atitinkamos Šilumos ūkio įstatymo redakcijos, galiojusios nurodytu laikotarpiu.
20. Iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Iš esmės tokia pati nuostata buvo įtvirtinta ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. galiojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 25 straipsnyje. Taigi įstatymo leidėjas buvo nustatęs pareigą patalpų savininkui apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, o mokėjimo už šilumos energiją tais atvejais, kai bendrojo naudojimo patalpose nėra radiatorių, klausimas buvo paliktas aiškinti teismų praktikai (kasacinio teismo praktika nurodoma toliau).

Dėl bendraturčio pareigos išlaikyti bendrą daiktą (turtą)

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu yra dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi mokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendroms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
22. Pagal CK 4.76 straipsnį, reglamentuojantį bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant, kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Daugiabučio namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (CK 4.83 straipsnio 3 dalis).
23. Šilumos ūkio įstatymo, be kita ko, reglamentuojančio šilumos ūkio subjektų santykius su šilumos vartotojais, 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Panaši teisės norma buvo įtvirtinta iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalyse.
24. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl daugiabučio namo patalpų, atjungtų nuo centralizuoto šilumos tiekimo, savininkų pareigos mokėti už namui tiekiamą šilumos energiją tais atvejais, kai bendro naudojimo patalpose nėra radiatorių, yra išaiškinęs, kad šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines. Aplinkybė, kad laiptinėse atjungti šildymo įrenginiai, reiškia, kad namo bendraturčiai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog namo konstrukcijų apsaugai nuo žalingo aplinkos poveikio šaltojo sezono metu ir laiptinės šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos teikia šilumos energijos vamzdynu šildomos namo konstrukcijos, tačiau nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012; 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; kt.).
25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė tiekia šilumą namui (duomenys neskelbtini), kuriame atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa, atjungta nuo centralizuoto šildymo sistemos, o namo laiptinėje nėra centrinio šildymo radiatorių. Name yra įrengtas šilumos suvartojimo apskaitos prietaisas, pagal kurio rodmenis yra apskaičiuojama, koks kiekis šilumos yra sunaudojamas individualiai patalpų savininkų ir koks kiekis – bendroms patalpoms šildyti. Pagal ieškovės nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. liepos 1 d. pateiktas sąskaitas atsakovams apskaičiuota 1139,38 Eur skola už šilumos energiją, tenkančią namo bendrosioms reikmėms. Apeliacinės instancijos teismas nustatė faktus, kurie kasaciniame teisme iš naujo nenustatytini (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad šiluma į butus tiekiama per namo inžinerinius tinklus – šilumos energijos tiekimo vamzdyną ir apšildo butus, kurie prijungti prie šildymo sistemos.
26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 21, 24 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką ir vertindama 25 punkte nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., kai įsigaliojo nauja Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio redakcija, ieškovė turi teisę į apmokėjimą už namo bendroms patalpoms vamzdynais tiektą šilumos energiją, nes pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendro naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos ir kai bendro naudojimo patalpose nėra radiatorių, tačiau, šilumos energiją tiekiant namo vamzdynu, yra šildomos namo konstrukcijos (CK 4.76 straipsnis, 4.83 straipsnio 3 dalis, iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 21 straipsnio 2 dalis, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. galiojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis).
27. Kaip minėta nutarties 18 punkte, šalių teisiniams santykiams nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. liepos 1 d. taikytina tuo metu jau galiojusi Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, pagal kurią daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkas neturi pareigos mokėti už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu, jog byloje nenustatytas faktas, kad namo bendraturčiai sutarė nutraukti šildymą bendro naudojimo patalpose ir kad toks sprendimas buvo pateiktas ieškovei – šilumos energijos tiekėjai. Priešingai, byloje nustatyta, kad kiti namo patalpų savininkai yra sudarę negyvenamųjų patalpų šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo ir šilumos įrenginių eksploatavimo paslaugų sutartis. Nors Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje neįtvirtinta pareiga pranešti šilumos tiekėjai apie tokį namo bendraturčių sutarimą, tačiau toks pranešimas – tai vienas iš namo patalpų savininkų ir šilumos tiekėjos teisių ir pareigų įgyvendinimo ir jų teisėtų interesų gynimo būdų. Ieškovė, tiekdama namo butų savininkams (jų daliai) šilumos energiją, turi apskaičiuoti kiekvienam tenkantį mokestį, taikyti atitinkamą šilumos vartotojams skirstymo metodą (žr. nutarties 23 punktą), kurį tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalys, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297). Nuo name suvartotos ieškovės tiekiamos šilumos energijos kiekio ir parinkto metodo priklauso atitinkamo mokesčio dydis namo patalpų savininkams (jų daliai), kurie įgyja pareigą jį apmokėti. Nepranešus ieškovei apie namo bendraturčių susitarimą nutraukti šildymą (jei toks susitarimas buvo), namo bendraturčiams buvo apskaičiuotas tam tikras mokestis už tiektą šilumos energiją namui, t. y. už kiekvienam bendraturčiui nustatytą šilumos kiekį pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodą.
28. Dėl nutarties 27 punkte nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad pagrindas netaikyti atsakovams apmokėjimo už daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų šildymą nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. liepos 1 d. pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalį byloje nenustatytas.

              Dėl patalpų savininko pareigos mokėti už tiekiamą šilumos energiją atsiradimo pagrindo

29. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų. Standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo–pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms (2 dalis). Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija ir paskelbia Teisės aktų registre; šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, suderinusi su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba, ir paskelbia Teisės aktų registre (4 dalis). Jeigu daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas (5 dalis). Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos buvo reglamentuotos ir iki 2008 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnyje.
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko–šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; kt.).
31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad į pastatą ieškovė tiekė šilumos energiją, atsakovai, nors ir nebuvo sudarę šilumos bendroms patalpoms šildyti pirkimo–pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas, ją vartojo (kaip ir kiti namo gyventojai), todėl turėjo įstatymu nustatytą pareigą atsiskaityti už teiktas paslaugas pagal kas mėnesį pateikiamas sąskaitas (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalys, CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Dėl to rašytinės sutarties nesudarymo faktas nelemia šilumos energijos vartotojo atleidimo nuo įstatyme įtvirtintos pareigos sumokėti už tiektą namui šilumos energiją.
32. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. Kasaciniame teisme patirta 7,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai šios išlaidos priteisiamos iš kasatorių po 3,64 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš kasatorių E. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 3,64 Eur (tris Eur 64 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Rimvydas Norkus

                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                      Donatas Šernas